Skip to main content

Full text of "Lietuvių katalikų mokslo akademija. Metraštis. T. 9"

See other formats 


LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA 


METRAŠTIS 
IX 


VILNIUS 1995 


LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA 


LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS 
METRAŠTIS 


IX 


Vid 


KATALIKŲ NV 4 ŽŽ Ą NKADEMIJA 


= 


Jakšto 9 
VILNIUS 1995 


Redaktorių kolegija 


Dr. Antanė Kučinskaitė (atsak. redaktorė, Lietuvių katalikų moks- 
Jo akademija) 

Dr. kun. Jonas Boruta SJ (Lietuvių katalikų mokslo akademija) 

Akad. prof. Bronius Grigelionis (Matematikos ir kibernetikos 
institutas) 

Dr. Rimantas Sližys (Vilniaus universitetas) 

Dr. Tomas Sodeika (Vytauto Didžiojo universitetas) 

Akad. dr. Antanas Tyla (Lietuvos istorijos institutas) 

Akad. prof. Giedrius Uždavinys (Vilniaus universitetas) 

Akad. prof. Zigmas Zinkevičius (Vilniaus universitetas, Vytauto 
Didžiojo universitetas) 


ISBN 9986-592-02-X (6) Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1995 


TURINYS 


PratarMė iunsaiink  aiui s a N a s a 
Šventojo Tėvo vizitą prisimenant <... ks 


Vilniaus universiteto rektoriaus proi. dr. Rolando Pavilio- 
nio sveikinimo žodis popiežiui Pauliui Jonui II (Per 
popiežiaus susitikimą su akademinio pasaulio atstovais 
ir intelektualais Universiteto Šv. Jono bažnyčioje 1993 m. 
PUESėJO 50970)" žada ia aa aa i 


Popiežius Jonas Paulius II. Neatidėliotina bažnyčios ir kul- 
tūros naujoji bičiulystė (Kalba, pasakyta Vilniaus uni- 
versiteto Šv. Jono bažnyčioje 1993 m. rugsėjo 5 d.) .. 


Peteris Hansas Kolvenbachas SJ. Mokslo ir tikėjimo santy- 
kio problema (Kalba, pasakyta 1993 m. gruodžio 11 d. 
bendrame Vilniaus universiteto ir LKMA mokslininkų 
SŪUSiLiKIMĖ)“ Lie arija g pa A a na A Aa a ai i 


Valdas Pruskus. Katalikų socialinė mintis Lietuvoje (XIX a. 
antroji pusė —XX a. pradžia) „LL. 


Kun. Lionginas Virbalas. Katalikų dvasinė patirtis ateistinio 
persekiojimo metais Lietuvoje (1972—1989) 


Petras Daugintis. Urugvajaus lietuviai „LL. 


Cezaris Surdokas. Lietuviai Baltimorės arkivyskupijos isto- 
DOS“ B sai ainas a dai aaa ii A L aa aaa Aa a 


Cezaris Surdokas. Kunigas Juozas Lietuvninkas — Baltimo- 
rės lietuvių patriarchas <... ks 


Aldona Vasiliauskienė. Arkivyskupo Mečislovo Reinio gyve- 
KMimMo DFUGŽAI sans Bani gain aid a a ii ia 


Vytautas Šilas. Karaliaučiaus krašto Katalikų Bažnyčios at- 
BIIMAS:. Ua aidai a ias ai a aa ae aa a 


15 


23 


225 
273 


423 


433 


PRATARMĖ 


Devintajame ,,Metraščio“ tome greta Lietuvos mokslininkų 
darbų spausdinamos trys išeivijos mokslininkų LKMA narių moks- 
linės studijos. Tai šiandien jau velionio (+ 19950102) dr. kun. 
Petro Dauginčio SJ „Urugvajaus lietuviai“ ir dr. Cezario Sur- 
doko du pažintinės bei istorinės reikšmės darbai: „Lietuviai Bal- 
timorės arkivyskupijos istorijoje“ ir „Kunigas Juozas Lietuvnin- 
kas — Baltimorės lietuvių patriarchas“. Laukiame, kad tolesniuo- 
se „Metraščio“ tomuose vis aktyviau pasireikštų užsienyje gyve- 
nantys, didelę patirtį turintys lietuviai katalikai mokslininkai. 

Lietuvių katalikų mokslo akademija jau turi savo leidyklą, 
pavadintą „Katalikų akademijos“ vardu. Lietuvos mokslininkams 
katalikams bus sudarytos sąlygos ,„„Metraščio“ tomuose skelbti 
habilitacines disertacijas. 

1994 m. rugsėjo 7 d. LKMA Centro valdybos posėdyje buvo 
patvirtinta ,„Metraščio“ Redaktorių kolegija iš 7 pasižymėjusių 
mokslininkų, atstovaujančių kelioms mokslo institucijoms. 

LKMA Centro valdyba reiškia nuoširdžią padėką kruopščioms 
redaktorėms Jadvygai Kardelytei ir Liudai Sidarienei, ne tik rū- 
pestingai redagavusioms šį ,„Metraščio“ tomą, bet ir palaikiusioms 
ryšius su autoriais. 


Vilnius LKMA Centro valdyba 


ŠVENTOJO TĖVO VIZITĄ PRISIMENANT 


VILNIAUS UNIVERSITETO REKTORIAUS 
PROF. DR. ROLANDO PAVILIONIO SVEIKINIMO ŽODIS 
POPIEŽIUI JONUI PAULIUI II 


(Per Popiežiaus susitikimą su akademinio pasaulio atstovais ir 
intelektualais Universiteto Šv. Jono bažnyčioje 1993 m. 
rugsėjo 5 d.) 


Šventasis Tėve, 

Eminencijos, 

Ekscelencijos, 

Spectabiles, kolegos, svečiai! 

Istorijos ir Likimo malone šiandien, 1993 metų rugsėjo 5 die- 
ną, 415-aisiais Vilniaus universiteto metais, tampame ne tik Isto- 
rijos liudytojais, bet ir jos tikraisiais dalyviais— su džiaugsmu ir 
viltimi sveikiname Jus, Šventasis Tėve, ne tik čia susirinkę stu- 
dentai ir profesoriai, mokslo ir kultūros žmonės, bet jų asineny- 
je — visa Lietuvos inteligentija. 

Viltis, kurią Jūs atnešėte Lietuvai, per šimtmečius buvo jos 
tikėjimo Šviesa ir Tiesa pagrindas. 

Kai prieš 415 metų Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos 
karalius Steponas Batoras, paremdamas Vilniaus vyskupo Vale- 
rijono Protasevičiaus kilnias pastangas, įkūrė Vilniaus univer- 
sitetą, o popiežius Grigalius XIII patvirtino tą aktą, prilyginda- 
mas šį universitetą žymiausiems krikščioniškojo tikėjimo Europos 
universitetams, jau tuomet buvo įžiebta viltis, kad tikėjimas ir 
žinojimas bus ta šviesa, kuri per amžius švies šiai senajai Baltijos 
tautai ir visoms jos kaimynėms, visiems čia gyvenantiems Žmo- 
nėms, nepriklausomai nuo jų tautybės, kilmės ir įsitikinimų. Vil- 
tingais karaliaus Stepono žodžiais apie Vilniaus universitetą: 
„„„„kad tai būtų tarsi aikštė Šiaurėje, į kurią tartum į gerųjų 
mokslų mugę rinktųsi aplinkinių kraštų studentai mokslų ir tikė- 
jimo semtis...“ popiežiaus Grigaliaus XIII patvirtinta privilegija 
šis universitetas paskelbtas nepriklausomu nuo bet kokios vysku- 
pų ir pasaulietiškos valdžios. Subūręs žymiausią Europos profe- 
sūrą, perėmęs ir tęsdamas geriausias akademines Bolonijos, Pa- 
ryžiaus, Krokuvos ir kitų universitetų tradicijas, šis Vilniaus šven- 
tosios Jėzuitų vienuolijos universitetas buvo ypatingas savo atvi- 
rumu pasauliui, tikėjimams ir mokslui. Iš čia sklido tikėjimo ir 
mokslo šviesa Lietuvai ir jos kaimynėms. Iš čia sklido pagarba 
ir tolerancija kitaip manantiems, kitaip kalbantiems, kitaip tikin- 
tiems. Iš čia pagaliau sklido laisvės, pasipriešinimo dvasia viso- 
kiai priespaudai — politinei, socialinei ar tautinei. Ši dvasia neiš- 
nyko net dramatiškiausiomis aplinkybėmis — XIX a., caro režimui 


8 PROF. R. PAVILIONIO SVEIKINIMO ŽODIS 2* 


nuslopinus universiteto veiklą, XX a., du dešimtmečius čia nutil- 
džius lietuvių kalbą, ir visai neseniai, pastaruosius 50 metų, mė- 
ginant, bet neįstengiant panaikinti mūsų tautinį ir europinį tapa- 
tumą. 

Nes iš tikrųjų „„..Lux in tenebris lucet, et tenebrae eam non 
comprehenderunt“ („Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neuž- 
gožė“). 

Stai kodėl, Šventasis Tėve, Jūsų žodžiai „Non avete pa ura!“ 
(„Nebijokite“), nuvilniję per visą Rytų Europą ypatingu metu 
čia, Vilniaus universitete ir visoję Lietuvoje, buvo išgirsti visų 
Lietuvos inteligentų, visų tikinčiųjų ir netikinčiųjų, su tikra vil- 
timi. 

Su viltimi, kad tikėjimo ir mokslo šviesa neužgožiama, nes tai 
yra amžina šviesa. 

Su viltimi, kad tikėjimo ir mokslo šviesa neatskiriama, nes tai 
yra viena šviesa. 

Su viltimi, kad mes atsitiesime ir pamatysime šio nuostabaus 
pasaulio įvairovę ir vėl tapsime neatskiriama jo dalimi. Vėl iš- 
moksime gerbti ir suprasti kitaip manantį, kitaip kalbantį, kitaip 
tikintį. 

Su viltimi, kad atsikratę politinės, ideologinės priespaudos 
mes neprarasime savasties, neišnyksime beveidžio materialumo, 
netikrų vertybių, moralinio ir dvasinio nuopuolio jūroje. Kad am- 
žinai išsaugosime tikėjimą Tiesa ir Šviesa. 

Su viltimi, kad universitetas vėl atliks jam skirtą misiją. 

Su viltimi, kad Jūs, Šventasis Tėve, čia, švenčiausioje Vilniaus 
universiteto vietoje, Šv. Jono bažnyčioje, šią istorinę akimirką 
palaiminsite mus visiems mūsų geriems dabarties ir ateities dar- 
bams. 


POPIEZIUS JONAS PAULIUS II 


NEATIDĖLIOTINA BAŽNYČIOS IR KULTŪROS 
NAUJOJI BIČIULYSTĖ 


(Kalba, pasakyta Vilniaus universiteto Šv. Jono bažnyčioje 
1993 m. rugsėjo 5 d.) 


Gerbiamasis švietimo ir kultūros Ministre, 

Gerbiamasis Rektoriau, 

Gerbiamieji Profesoriai, 

kultūros ir meno pasaulio Atstovai! 

Pirmasis iš Romos popiežių aplankiau Baltijos šalis ir tikrai 
džiaugiuosi, kad galiu susitikti su jumis po šios garsios „Alma 
Mater“ stogu. Jau daugelį amžių ji yra plakanti jūsų miesto šir- 
dis, savo įvairialypė intelektualine veikla besistengianti suvokti 
ypatingą šios tautų ir kultūrų kryžkelės pašaukimą, apie kurį ką 
tik dabar kalbėjo šios įžymios mokslo šventovės rektorius: už jo 
raiškų ir pagarbų, visų jūsų vardu popiežiui tartą žodį, maloniai 
dėkoju. 

Siuo nuoširdžiu jūsų man surengtu priėmimu nesistebiu todėl, 
kad jis kyla ne tik iš jūsų jausmų taurumo, bet ir įsilieja į ilgą 
bičiuliškų ir vaisingų santykių tarp jūsų Tėvynės ir Katalikų Baž- 
nyčios istoriją. Tai gali paliudyti ir šis Universitetas. Kaip žino- 
ma, vyskupas Valerijonas Protasevičius įį įkūrė, kad ir Vilnių 
pasiektų tas kultūrinis ir apaštalinis palikimas, kurį Europoje ir 
pasaulyje sužadino Jėzaus Draugija. Be to, 1579 metais mano 
pirmtakas Grigalius XIII ir Lenkijos karalius, Lietuvos didysis 
kunigaikštis Steponas Batoras Universitetą apdovanojo teisėmis 
bei privilegijomis. Šitaip jūsų „Alma Mater“ įsteigimui ir augimui 
Katalikų Bažnyčia atliko neantraeilį vaidmenį. Deja, istorijos tėk- 
mėje iš pradžių susiklostę bičiuliški santykiai ne visuomet buvo 
gerbiami. Ypač neseniai prabėgusiais metais tarp šių sienų buvo 
girdėti Bažnyčiai ir jos mokslui kritiški, kupini įtarumo ir net 
atviro priešiškumo balsai. Dėl to mano šiandieninis pokalbis su 
jumis yra itin reikšmingas. Jis atverčia naują jūsų šalies kultūros 
gyvenimo puslapį. 

Praeityje -—- ilga ir skausminga istorija. Užtat jaučiame nenu- 
maldomą būtinybę žengti į ateitį. Kad šių be galo ilgų dešimt- 
mečių patirtis mus praturtintų, istorinė atmintis negali būti iš- 
trinta. Šiuo laikotarpiu ir jūsų šalis patyrė žiaurią diktatūrą, kuri 
teisingumo ir lygybės vardu paniekino asmens, visuomenės laisvę 
ir orumą. Kaip tai galėjo atsitikti? Analizė būtų sudėtinga. Man 
regis, derėtų pasakyti, jog čia ne paskutinė priežastis — kovinga- 
sis ateizmas, iš kurio marksizmas sėmėsi įkvėpimo. Šis ateizmas 
užgavo ir patį žmogų, nes trypė jo orumo pagrindą ir tvirtą laidą. 
Prie šios klaidos prisidėjo kitos: materialistinė istorijos samprata, 
kraštutinis koniliktinis požiūris į visuomenę, „mesijinis“ vaidmuo, 


10 POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II 2* 


skirtas valstybėje šeimininkavusiai vienintelei partijai. Dėl visa 
to ši sistema, iš pradžių ketinusi išvaduoti žmogų, galų gale pa- 
darė įį vergu. 

Tačiau marksizmas — ne vienintelė mūsų amžiaus tragedija. 
Ne mažesnė ir „dešiniųjų“ režimų atneštoji žala. Jie „nacijos“ ir 
„tradicijos“ vardu lygiai taip pat paniekino orumą, kuris nepri- 
klausomai nuo rasės, įsitikinimų ir asmeninių savybių priklauso 
kiekvienam žmogui. Kaip čia neprisiminsi nacizmo parodyto bai- 
saus smurto, ypač prieš žydų tautą, pasmerktą sunaikinimui ta- 
riamo rasinio pranašumo vardu ir dėl beprotiškų viešpatavimo 
kėslų?! 

Antra vertus, pagal teisinės valstybės principus kurtose „de- 
mokratijose“ buvo ir dar šiandien galima pastebėti tarp forma- 
laus laisvės, žmogaus teisių pripažinimo ir gausių neteisybių bei 
socialinės diskriminacijos toleruojamus ryškius prieštaravimus. Iš 
tiesų čia turime omenyje socialinius modelius, kur laisvės prin- 
cipas ne visada eina kartu su moraline atsakomybe. Demokrati- 
nėms santvarkoms gresiantis pavojus — tapti tam tikra sistema 
taisyklių, nepakankamai įsišaknijusių į vertybes, kurių negalima 
atsisakyti, nes jos įdiegtos į pačią Žmogaus esmę. Jos turi būti 
kiekvieno sambūvio pagrindas ir jokia dauguma negali jų atmesti, 
nesukėlusi žmogui ir visuomenei pragaištingų padarinių. Bažny- 
čia tvirtai kėlė balsą prieš tokį laisvės iškraipymą tiek politinėje, 
tiek ekonominėje sritye. Šia prasme nuo pat Leono XIII enciklikos 
„Rerum novarum“ kartu su socializmu buvo pasmerktas ir eko- 
nominis liberalizmas, nepaisantis jokių ribų ir neatsižvelgiantis 
į solidarumo keliamus reikalavimus. Bažnyčia ir šiandien be at- 
vangos priešinasi tiems visuomenės poslinkiams, kurie tariamos 
teisės į laisvę vardu tinkamai neapsaugo gimstančiųjų Žmogiško- 
sios gyvybės ir silpniausių visuomenės klasių orumo. 

Mūsų amžiaus istoriją purtė visokie totalitarizmai ir nesveikos 
demokratijos. Besikeičiančios, viena kitai prieštaringos santvarkos 
turėjo savitų, išskirtinių bruožų, bet, manau, nesuklysime pasakę, 
jog visas jas pagimdė toji imanentiškoji kultūra, kuri paskutiniais 
amžiais taip plačiai pasklido po Europą ir atnešė Dievo nepripa- 
žįstančius, su Jo planais Žmogaus atžvilgiu nesiskaitančius as- 
mens ir visuomenės projektus. 

Tik ar gali žmogus egzistuoti ir „išlikti“ be Dievo? Antrasis 
visuotinis Vatikano susirinkimas labai teisingai priminė, jog „kū- 
riniai be Kūrėjo išnyksta“ (Gaudium et Spes, 36). Vargas, jei ši 
esminė tiesa užmirštama! 

Dar laimė, kad Dievas, kurį ateistinė kultūra veltui mėgino iš- 
braukti iš žmogaus gyvenimo, vis iš naujo grįžta ir pasirodo, 
tiesia kelią per didžiuosius klausimus, į kuriuos mokslo ir tech- 
nikos atradimai nemoka ir negali atsakyti. „Šiuolaikinės pasaulio 
evoliucijos akivaizdoje,—-- pabrėžia Susirinkimas,-—- kasdien auga 
skaičius žmonių, kurie arba kelia, arba iš naujo įdėmiai svarsto 
svarbiausius klausimus: kas yra žmogus? Kokia kančios, blogio ir 


3* BAŽNYČIOS IR KULTŪROS NAUJOJI BIČIULYSTĖ 11 


mirties prasmė, jei, nepaisant visos pažangos, šie reiškiniai tebe- 
egzistuoja? Kam reikalingi tokia brangia kaina pirkti laimėjimai? 
Ką žmogus gali duoti visuomenei? Ko ji gali iš jo laukti? Kas 
bus po šio žemiškojo gyvenimo?“ (Gaudium et Spes, 10). 

Tokių neišvengiamų klausimų akistatoje Dievas, tikrasis ir 
vienintelis Dievas, Paslaptis, iš kurio visa gema ir gauna prasmę, 
nuolatos pasirodo žmogaus širdies akiratyje, žadina gilų ir išga- 
ningą ilgesį. ,,„Sukūrei mus, Viešpatie, dėl savęs ir nenurims mūsų 
širdis, kol neras atilsio Tavyje“, — dūsavo didysis Augustinas (Iš- 
pažinimai 1, 1, 1). Dievo siekimas yra būties įstatymas, kurio jokia 
santvarka niekada negalės nuslopinti. 

Jūs, kultūros ir mokslo žmonės, labiau nei kiti esate atsakingi, 
kad protui nebūtų užtveriamas kelias, vedantis link Paslapties. 
Ši jūsų pareiga įsibrauna ne iš šalies, tarsi pažabojanti mokslinį 
tyrinėjimą ir apribojanti laisvę. Iš tikrųjų ji atsiranda dėl nuo- 
seklios, logiškos mąstysenos. 

Mąstydamas žmogus pajunta savo ribotumą, suvokia, kad jis 
pats nėra tiesa. Priešingai, — jos turi lyg apgraibomis ieškoti. Tuo 
pačiu metu pastebi, kad ieškodamas tiesos negali ir nepajėgia 
pasitenkinti nei jos dalimi, nei mažais trupiniais, — jis vis inten- 
syviau yra traukiamas aukštyn, į begalybę. Kerinčiai proto veiklai 
yra būdingas šis galingas veržlumas, dėl kurio žmogus atsiduria 
tarp savo riboto suvokimo ir absoliuto troškimo. Todėl, kai žmo- 
gus, remdamasis tiksliu protu, mąsto atvira širdimi, jis jau eina 
keliu, vedančiu link susitikimo su Dievu. 

Tačiau pagrįstai galima klausti: kodėl šitiek mąstytojų atkak- 
liausiai ir nuodugniausiai neigė Dievą? 

Į šį opų klausimą Bažnyčia atsako: tiesa, kad Dievo buvimą 
galime pažinti vien protu, tačiau dabartinei nuodėmės sudrumstai 
žmonių giminei šis pažinimas yra labai sunkiai prieinamas (plg. 
Katalikų Bažnyčios Katekizmas 37.) Mąstymas nėra su niekuo 
nesusijusi smegenų veikla, jis glaudžiai susijęs su visu Žmogaus 
gyvenimu. Todėl norint, kad mąstymas atneštų brandžiausių vai- 
sių, ypač kai ieškoma metalizinių tiesų, būtina puoselėti mąstymo 
etiką, kuri ne vien ieško loginio tikslumo, bet sukuria ir proto 
veiklai dvasinį klimatą, pasižymintį nuolankumu, nuoširdumu, 
drąsa, garbingumu, pasitikėjimu, atidumu kitiems, atvirumu Pa- 
slapčiai. Ši visuotinė „mąstymo“ etika neatpalaiduoja nuo tyrinė- 
jimo pastangų, bet jas palaiko ir joms padeda. O veržimasis į 
Paslaptį net nurodo kryptį. Mat yra vidinė sąsaja tarp „verum“ 
ir „bonum“: tiesos ir gėrio,— tatai Dieve sutampa su pačia jo 
esme, 

Gerbiamieji ir godotinieji Ponai! Dabarties įvykiai pagrįstai 
verčia mus manyti, jog gyvename epochinę pasaulio istorijos lūžio 
akimirką. Šiuo sunkiu keliu į ateitį, kurios niekas šiandien negali 
nuspėti, nubrėžti jos ribų. tikrai lemiamą reikšmę turi intelek- 
tualų vaidmuo. Jį reikia dar kartą pabrėžti, ypač nūnai, kai žiugu- 


12 POPIEZIUS JONAS PAULIUS II 4+ 


sios ideologijos sugriovė pasitikėjimą, o filosofinė mintis, ko ge- 
ro, yra pakrypusi į skepticizmą ir pavojingą pragmatizmą. 

Nereikia iškart manyti, kad ši minties krizė gali paveikti tikin- 
tijį — lyg tikėjimas turėtų užkariauti proto nuopuolio paliktą 
tuščią lauką. Tikrasis tikėjimas protą pripažįsta ir vertina, ugdo 
ir skatina. Bažnyčios mokslas šitai daug kartų yra pabrėžęs (plg. 
Denzinger-Schonmetzer 3015—3019, Gaudium et Spes, 15). 

Naujame kultūros klimate, kurį reikia sukurti, esama atviros 
plačios erdvės tikėjimo pokalbiui su kultūra. Jis neapsiribos vien 
tik religinėmis problemomis, bet aptars glaudžiai tarpusavyje su- 
sijusias didžiąsias etikos ir antropologijos temas. 

Būtina skubiai atnaujinti Bažnyčios ryšį su kultūros pasauliu, 
kur būtų atsižvelgta į jų skirtumus ir tarpusavio sąsają. Šis bend- 
dradarbiavimas padėtų suvokti tokią painią mūsų dabartį ir nu- 
matyti reikiamą ateities kryptį. 

Iš tikrųjų mūsų pasaulyje apstu juodų ir baltų dėmių, čia daug 
šviesos ir tamsos. Užtat reikia kantrybės ir išmintingų sprendi- 
mų. š 
Zmoniją dar per daug žemina prievarta ir visokia nepakanta, 
milijonus Žmonių kamuoja badas ir skurdas. Jai gresia tokio masto 
ekologinės nelaimės, kad aplinkos tragedija gali tapti ne mažiau 
grėsminga už branduolinę. Visa tai liūdina ir baugina. Tad kaip 
neatvėrus širdies vilčiai! Juk matome, kad daugel visuomenės 
sluoksnių, ypač jaunoji karta, trokšta naujos bičiulystės, vis aiš- 
kiau suvokia žmogaus teises, kultūrą be prievartos, stengiasi sa- 
vanoriškai padėti vargšams ir atstumtiesiems, kovoti dėl švarios 
gamtos. 

Taigi pinasi šviesa ir tamsa. Lauktoji Bažnyčios ir kultūros 
santarvė turės išsklaidyti tamsą ir atverti duris šviesai. Prie šio 
tikslo realizavimo kaip svarbus „laiko ženklas“ turi prisidėti 
daug žadantis ekumeninis judėjimas tarp krikščionių, įvairių re- 
ligijų dialogas, skirtingų tikybų žmones kviečiantis bendradar- 
biauti žmonijos labui. Praeityje liks liūdni religinių kovų prisimi- 
nimai, tikra tikėjimo naktis. Jau aušta žadėtoji religinės taikos 
aušra, prisidedanti prie gražaus visuomenės sambūvio. 

Taigi šių įvykių akistatoje, Garbieji Ponai, jūsų Universi- 
tetas tampa reikšmingu simboliu. Jis įkurtas geografiniame centre 
Europos, pašauktos į vis glaudesnę vienybę, kad padėtų įgyven- 
dinti pasaulyje taiką. Šis uždavinys atitinka jos daugiatūkstant- 
metės kultūros tradiciją. Senas ir tvirtas Europos ryšys su krikš- 
čionybe taip pat stiprina taiką. Dabar Bažnyčia savo ruožtu labiau 
nei bet kada yra pasiryžusi dėti į naująją Europos ateitį savo 
seną ir visuomet naują dalį. Tai Kristaus „Dievo su mumis“, „,Die- 
vo su žmogumi“ liudijimas. Tai Dievo, kuris apsireiškė Sūnaus 
kryžiuje, Sūnaus, kuris tapo žmogumi, skelbimas. Tai Dievo — 
Meilės — skelbimas. 

Šios Meilės paskatintas ir atvykau pas jus. Jaudindamasis 
žvelgiu į jūsų akis, pažinusias ašaras. Jūsų asmenyje apglėbiu 


5+ BAŽNYČIOS IR KULTŪROS NAUJOJI BIČIULYSTĖ 13 


visus ilgai kentėjusius brolius. Bet labiausiai trokštu kartu su ju- 
mis žvelgti į ateitį, į mūsų laukiantį pažangos ir taikos kelią. 

Nebijokite, Bičiuliai, atverti durų Kristui! Jis pažįsta žmogaus 
širdį ir moka atsakyti į skaudžiausius jo nerimo klausimus. Jis 
kviečia mus kartu darbuotis ir kurti tikrai laisvą, vieningą Žmo- 
niją. 

Tokiomis mintimis jus sveikinu. Dėkoju, kad atidžiai ir nuo- 
širdžiai klausėtės. Meldžiu jums, jūsų darbains, jūsų brangiems 
asmenims Dievo palaimos. 


PETERIS HANSAS KOLVENBACHAS SJ 


MOKSLO IR TIKĖJIMO SANTYKIO PROBLEMA 


(Kalba, pasakyta 1993 m. gruodžio 11 d. bendrame 
Vilniaus universiteto ir LKMA mokslininkų susitikime) 


Jo Šventenybė Jonas Paulius II visuomet domėjosi mokslo ir 
tikėjimo problema. 1983 m. jis yra pasakęs, kad tarp mokslo ir 
tikėjimo atsiranda vis didesnių nesusipratimų dėl klaidingų aiš- 
kinimų ar net klaidų. O tai išsklaidyti gali padėti tik nuoseklus 
ir kantrus to santykio pergalvojimas. Popiežius nemano, kad šis 
tikėjimo ir mokslo susidilrimas tėra praeities reiškinys. 1992 m. 
spalio 31 d. Šventasis Tėvas, kalbėdamas Galilėjaus klausimu, 
pripažino, kad ginčas dar nėra pasibaigęs, jis vyksta toliau. Taigi 
negalima užtikrinti, kad ateityje nesusidarys analogiška situacija, 
kuri pareikalaus iš vienos ir antros pusės įsisąmoninti savo srities 
kompetenciją ir jos ribas. Jonas Paulius II, pripažindamas nuosta- 
bią moderniosios technologijos pažangą, yra linkęs manyti, kad 
ateityje gali kilti konfliktas tarp mokslo ir tikėjimo, ir nuogąstau- 
ja, kad vėl nepasikartotų „Galilėjaus atvejis“, kad nebūtų paliesta 
pati Bažnyčios egzistencija. 

Šie Šventojo Tėvo nuogąstavimai yra verti dėmesio. Nepakan- 
ka, kad faktai pripažintų, jog tarp tikėjimo ir mokslo negali būti 
jokio konilikto. Viena vertus, tikėjimas negali tvirtinti, kad tai, 
kas moksliškai įrodyta, yra klaidinga. Juk žinios, įgyjamos labo- 
ratorijoje, nepriklauso tikėjimo sričiai. Antra vertus, tikėjimas yra 
Kristaus asmens priėmimas, jo mokslo ir pasiuntinybės tarp mū- 
sų pripažinimas. Net ir tuo atveju, kai Kristus, pavyzdžiui, kal- 
bėdamas apie lietų, paliečia meteorologiją, arba, kalbėdamas apie 
garstyčių grūdo augimą,— biologiją, jo žodžiai nepriklauso moks- 
lo sričiai. Pagal seną ir populiarų posakį, tikėjimo Geroji Naujie- 
na neaiškina, kaip juda dangaus kūnai, bet nurodo, kaip žmonija 
eina į dangų. Taigi yra dvi skirtingos plotmės: tikėjimo ir mokslo. 
Tikintysis mokslininkas gyvena dvejopu, visiškai skirtingu būdu, 
ir jei tik jų nesupainios, nebus jokio motyvo koniliktui. 

Tačiau Šventasis Tėvas pagrįstai numatė konilikto pavojų. 
Mokslas ir tikėjimas, nors yra skirtingos plotmės, linkę arba šiauš- 
tis vienas prieš kitą, arba remti vienas kitą. Užuot ramiai laikęsi 
kiekvienas savo sleroje, tiek vienas, tiek kitas pretenduoja į uni- 
versalumą ir totalitarizmą ir daro išvadą, kad vienas yra viskas, o 
kitas — niekas. Ir taip vienas kitam mesdami nepasitikėjimo še- 
šėlį, fatališkai sueina į konfliktą. Šia prasme įtampa ir koniliktas 
tarp mokslo ir tikėjimo yra neišvengiami. Kiekvienas mėginimas 
juos dirbtinai suderinti būtų netikras ir apgaulingas, nepaisant 
sensacingos spaudos, kuri, norėdama patikti masėms, visuomet 
geidžiančioms harmonizacijos, ima populiarinti kosmologiją — pa- 
vyzdžiui Big Bang teoriją, kol pagaliau pripažįsta tikėjimą į Die- 


16 PETERIS HANSAS KOLVENBACHAS SJ 2> 


vą. Žiūrint grynai teoriškai, nepriklausomai nuo tyrinėtojo asmens, 
būtų galima išvesti aiškią ir tikslią atsiribojimo liniją tarp mokslo 
ir tikėjimo. Betgi mokslininkas yra asmuo, tikintysis taip pat yra 
asmuo, todėl kaip tik čia ir iškyla problema. 

Įdomu, kad vienas mistikas savo knygoje apie dvasinį gyve- 
nimą labai ryškiai kėlė šį klausimą. Tai šv. Ignacas Lojola, kuris 
„Dvasinių pratybų“ knygelėje stojo prieš Erazmą Roterdamietį, 
tvirtinusį, jog „balta netapių juoda, net jei Romos popiežius taip 
nuspręstų, bet, kiek žinau, jis to niekada nepadarys“. Kad ir koks 
būtų Petro įpėdinio, Kristaus vietininko žemėje, mokymo autori- 
tetas,— balta, moksliškai žiūrint, yra ir liks balta, net ir tuo at- 
veju, jei popiežius paskelbtų, jog tai Juoda. „Contra facta non 
valen argumenta“ (prieš laktus negalioja argumentai). Tikėjimas 
negali priversti išmintingą žmogų neigti tai, kas objektyviai yra 
tikra. Iš tikrųjų, — rašo XVIII amžiaus „Dvasinių pratybų“ aiš- 
kintojas (P. Judde, 1818),— vadinti juodu tai, ką tikima esant 
balta, atrodo keista; bet ar ne keisčiau yra vadinti Kristaus Kūnu 
ir Krauju tai, kas visiems mūsų pojūčiams atrodo tik duona ir 
vynas? Nes ir Ignacas teigia: „Kad niekur nesuklystume, mes 
privalome laikytis dėsnio: tai, ką mano akys mato balta, tikėti, kad 
tai yra juoda, jei hierarchinė Bažnyčia taip nuspręstų“ (Exerci- 
tia Spiritualia, 365). 

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Ignacas tikėjimui suteikia tokią 
reikšmę, kad mokslo pažinimas nebetenka savo patikimumo. Ta- 
čiau tai jokiu būdu nepaneigia žmogaus intelekto. Nes tai, apie 
ką Ignacas kalba, nėra pati realybė, o tik žmogaus neišvengiamai 
subjektyvus šios realybės supratimas. Tai, ką Erazmas laiko nuo 
asmens nepriklausančia problema, Ignacui tampa asmeniniu klau- 
simu. „Aš tai matau balta, o Bažnyčia man sako, kad tai, kas 
man atrodo balta, iš tikrųjų yra juoda“. Ignacas, kuris savo ar- 
timuosius draugus siuntė, —siekdamas didesnės Dievo garbės,— 
į mokslo vyrų ir teologų pasaulį, kaip į šį Vilniaus miestą, visiš- 
kai nemanė suabejoti žmogaus proto gebėjimais ar sumenkinti 
intelektą, kuris yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Ignacas labai 
vertina mokslą, bet tyčia hiperboliškai drįsta nurodyti, kad tikė- 
jimo šviesa gali aiškiai atskleisti žmogaus pažinimo ribotumą, 
sakydamas, jog ne kartą netgi teologijos ir mokslų srityje protas 
yra apgavęs, pristatydamas kaip savaime aiškias ir galutinės tie- 
sas tai, kas buvo tik panašu į tiesą ar galėjo būti tiesa. Ypač rei- 
kia turėti galvoje tai, kad individas yra linkęs perdėti savo žinias, 
paisyti tik savo teorijų. 

Jei norime visada pagrįstai spręsti, turime iš principo apsi- 
spręsti: ar priimame tikėjimą ne kaip mokslo paneigimą ar kaip 
neišvengiamą beprasmybę, bet atveriančią naujus horizontus, ve- 
dančią prie to, ko Žmogus negali apimti mokslu, nors tai yra 
tikrovė, tikrovės pilnatvė. Kai laikomasi labai uždaro protinio 
pažinimo, tikėjimas gali radikaliai sukrėsti mūsų vien mokslu 
grindžiamas pažiūras ir idėjas, paskatinti domėtis tuo, ką jis skel- 


33 MOKSLO IR TIKĖJIMO SANTYKIO PROBLEMA 17 


bia apie ateitį ir apie Tą, kuris turi ateiti. Šis tikėjimas kreipiasi 
ne į mokslą, bet į mokslininką, ne tiek į teologą, kiek į tikintįjį. 
Kristus vadina palaimintu tą, kuris tiki, nors ir nemato. 

Pirmieji jėzuitai, kurie čia, Vilniuje, pradėjo universitetinę 
veiklą, šią tikėjimo ir mokslo santykio problemą sprendė skir- 
tingomis nuo mūsų laikų sąlygomis. Anuomet pažinimas buvo re- 
miamas tikėjimo ir mokslo derinimu, pranašumą pripažįstant teo- 
logijai, kuri buvo laikoma visokio pažinimo saugotoja bei pagrin- 
dėja ir suprantama vieninteliu mokslu, kuris dalyvauja dieviškame 
pažinime, kitaip tariant, yra paties Dievo pažinimas. 

Tomis sąlygomis mokslo rezultatai, pasiekti menkais instru- 
mentais tyrinėjant dangaus kūnus, nebuvo nei menkinami, nei 
atmetami. Toks mokslas tuomet nebuvo laikomas vien mokslu 
sau, autonomišku. Tačiau būtų visiškai priešinga istorinei tiesai šį 
ilgai trukusį laikotarpį laikyti smarkiu Bažnyčios, kuri anuomet 
praktiškai turėjo išimtinę teisę akademiniame gyvenime, autori- 
teto susirėmimu su diskriminuojamu, persekiojamu mokslininkų 
pasauliu. Siekimas harmonijos, remiantis bibliniu apreiškimu, baž- 
nytine tradicija ir apaštališkuoju mokymu, kaip vienintelėmis visų 
mokslo žinių normomis, derinamas su tokiu žmogaus idealu, kuris 
buvo tada, praeityje, ir kurio modernūs reiškiniai, kaip įvairios 
fundamentalizmo srovės, iškyla ir gyvuoja mūsų laikais. Kiekvie- 
name žmoguje tūno troškimas, kad dangus skelbtų Kūrėjo garbę, 
kiekvienas tikintysis trokšta, kad Dievas mums kalbėtų kaip as- 
muo su asmeniu kiekviena savo Raštų raide; kiekvienas pasitikė- 
jimo vertas Žmogus trokšta pačiame ženkle pagrįstai atrasti jo 
reikšmę. Juk ir Galilėjus, tas mokslininko prototipas ir savo įsi- 
tikinimų kankinys, įsakmiai pabrėžia, kad jo atradimas neprieš- 
tarauja bibliniam apreiškimui. Toskanos didžiajai kunigaikštienei 
jis 1615 m. pripažįsta: „Šventasis Raštas niekur negali skelbti 
neteisybės, reikia suvokti tikrąją jo prasmę. .. Gana dažnai ši pras- 
mė būna paslėpta ir labai skirtinga nuo tiesioginės žodžių pras- 
mės“. Technologijos pažanga, literatūrinių žanrų mokslinės ka|- 
bos sukūrimas, kalbų tyrinėjimas laipsniškai stato mūro sieną 
tarp tikėjimo ir mokslo, bet visa tai negali užgožti esminio Žžmo- 
gaus dvasinio siekimo, būtent vientiso pažinimo. 

Juk ir universitete, kai Šviečiamuoju laikotarpiu jis tampa at- 
viresnis, pastebima, kad mokslui pasisekė atsiriboti nuo tikėjimo, 
tapti savarankiškam. Bet tas nepriklausomumas dabar yra susijęs 
su grynuoju pozityvizmu, kai aklai ir absoliučiai pasitikima tik- 
tai protu. Tai, kas vėliau buvo pavadinta „scientizmu“, jau tada 
kūrė „tikėjimą“ griežtu mokslu, kuris moksliškai objektyviai turėtų 
atsakyti į visus teorinius klausimus ir technologiškai išspręsti vi- 
sas gyvenimo problemas. Vadinasi, žmonijos likimą ateityje turėtų 
spręsti mokslo ekspertai ir technokratai. Autonominio griežtojo 
mokslo lozungas: paisyti tiktai faktų. Šią žemiškos tikrovės moks- 
lo autonomiją visiškai pripažino Vatikano II Susirinkimas, kaip 
2— 878 


18 PETERIS HANSAS KOLVENBACHAS SJ 4* 


visiškai atitinkančią Kūrėjo valią. „Jau pačiu sukūrimu visi daik- 
tai įgijo savo patvarumą, tiesą, gėrį, savus dėsnius ir tvarką“ 
(Gaudium et Spes, 36, 2). Tikėjimas pripažįsta „teisėtą kūrinijos 
autonomiją“ (GS, 41, 2). Tačiau to paties tikėjimo galia „kiekvie- 
nas klaidingas tos autonomijos supratimas“ gali būti atmestas 
ne tik dėl to, kad mokslas gali atsipalaiduoti ir nutolti nuo bet 
kokių dieviškų normų bei įstatymų, bet ir dėl to, kad klaidingai 
suprantant mokslo autonomiją „žmogaus asmens orumas ne tik 
nesaugomas, bet, priešingai, netgi pražudomas“ (GS, 41, 3). 
Mokslas tikėjimo atžvilgiu yra savarankiškas, tačiau jis nėra 
atsijęs nuo tikėjimo. Skirtumas gali atrodyti subtilus, bet jis yra 
esminis, kad mokslas išliktų mokslas ir tikėjimas išliktų tikėjimas. 
Mokslas savo autonomiją turi grįsti teisingais įrodinėjimais, me- 
todiniais abejojimais, technikos eiektyvumu ir atliktais bandymais, 
vadovaudamasis tiesos kontrole, atsižvelgti į klastojimo galimybę. 
Mokslas, būdamas savarankiškas, turi teisę ir pareigą kiek ga- 
lėdamas mėginti nustatyti viską savo metodais. Betgi ši mokslo 
autonomija įpareigoja jį ir prireikus pripažinti savo ribas. Mokslo 
būtinoji sąlyga — pažinti ir pertvarkyti pasaulį. Mokslas ir tech- 
nika yra taip susipynę, kad dažnai linkstama juos supainioti. Ta- 
čiau jie skiriasi iš esmės: mokslas priklauso teorinei sričiai, tech- 
nika — praktiškai veiklai. Šį skirtumą išryškina jų įtaka žmogui: 
mokslininkui ir inžinieriui, technikui. Labai glaustai išreikšdamas 
mintis vienas autorius neseniai padarė tokią išvadą: vienintelis 
filosofinis nusistatymas, atitinkantis moderniojo mokslo dvasią, 
yra ateizmas ir vienintelis praktiškas nusiteikimas, išreiškiantis 
technologijos turinį, yra agnosticizmas. Nepritariant šiam api- 
bendrinimui, reikia pasakyti, kad nepaprastai suklestėjusi šiuo- 
laikė technologija, daug lėmusi žmonijos pažangą, vis dėlto visą 
dėmesį sutelkė į medžiagines gėrybes ir vis didesnį pralobimą. 
O tai nepaneigiamai sukelia tokią teorinio samprotavimo alergiją, 
kad nebenorima domėtis net ateizmu ir visiškai užmirštama kelti 
klausimą, kokie galutiniai padariniai laukia,— tai tuštuma, kur 
nėra jokios spekuliacijos nei jokio mąstymo. Šis technikos kelia- 
mas materializmas neišvengiamai nugramzdina ir patį mokslą į 
filosofinį materializmą. Kai nagrinėjami mokslo dalykai, visai nor- 
malu, kad mokslas nutildo išankstinius mokslininko nusistatymus 
ir jo asmeninius nusiteikimus, nes mokslas iš principo vengia me- 
tafizinių prielaidų, tai yra tokių, kurios prašoka fizikos ribas, jis 
sistemingai atlieka bandymus, siekdamas patvirtinti teoriją arba 
patikrinti pasirinktą metodą. Kiek mokslas tuo būdu tiria savąjį 
objektą, jis yra objektyvus, bet tai pasiekiama ribota moksline me- 
todologija, kuri net humanitariniams mokslams suteikia mate- 
rialistinį pobūdį. Netgi moderniojoje kalbotyroje mokslas, kuris 
studijuoja tai, kas žmogui yra būdingiausia,-— kalbos fenomeną ir 
kalbas, — tarsi mokslingumo apsėstas, taip susižavėjo formalizavi- 
mu, kad atsidūrė ankštame terminologijos ir technikos metodo ra- 


5* MOKSLO IR TIKĖJIMO SANTYKIO PROBLEMA 19 


te ir pašalietis vos begali įsivaizduoti, jog to mokslo objektas yra 
kalbanti būtybė, žmogus, kuris kalba. Norint aprašyti kalbą, kaip 
visa apimančią sistemą, reikėjo iš jos išmesti istorinius ir socia- 
linius matmenis ir padaryti išvadą, kad tai, kas joje žmogiška, 
tėra tik abstrakcija ir žodžiai nieko nebereiškia. Šiuolaikinės kal- 
botyros pavyzdys įrodo, kad gresia mirtinas pavojus — vis gilėja 
tarpeklis tarp fantastiškai plintančio fizinio pasaulio dėsnių moks- 
linio pažinimo ir palyginti menkos pažangos atsakant į įvairius 
(tiek intelektinius, tiek etinius) klausimus apie tai, kas yra žmo- 
giška ir kas dieviška, kurie irgi sudaro tikrovę. Nes nepaprasta 
technikos ir vadinamojo griežtojo mokslo sėkmė kartu rodo ir to- 
talitaristinius siekius, praeities scientizmo palikimą. Be abejo, 
nebelaukiama, kaip kartais kitados, laimės ir žmonijos ateities 
vien tiktai iš mokslo, tačiau ir mūsų dienų mentalitetui būdinga 
tai, kad protas būtų panaudojamas tik mokslui. 

Nuostabi mokslo pažanga, be to, religinio susipratimo silpnė- 
jimas ir dėmesio metaiizikai nykimas veda prie to, kad net to- 
kioje srityje kaip žmogaus kalba plinta nepagrįstas tvirtinimas, 
jog teiginys neturi prasmės, jei jo negalima moksliškai, tai yra 
empiriškai, patikrinti. Tokie pavieniai teiginiai gali būti tikri arba 
klaidingi, nes visi kiti teiginiai laikomi neturinčiais tikslios pras- 
mės. Taip išvedama riba tarp mokslo ir nemokslo. Tai būtų visiš- 
kai priimtina, jei ši riba, kurios kriterijus tėra tiesioginiai konkre- 
tūs duomenys, iš tikrųjų nebūtų antimetafizinė, atvirai sakant, — 
antireliginė. Šalia mokslinio teiginio tuomet telieka subjektyvus 
jausmas, poezija ir nepagrįstos pažiūros. Aišku, šios vadinamosios 
mokslinės civilizacijos auka yra tikėjimas, kuris, kad taip galėtų 
vadintis, yra reikalingas daugiau negu mokslinės kalbos, kuri ga- 
liausiai apibūdina tiktai tikrovės paviršių arba, pasak vieno auto- 
riaus (P. Ricoeur), nugriebia tik gyvenimo putas. Tikėjimui reikia 
idėjos, tai yra simbolio, vien ženklo neužtenka. Tam tikro scientiz- 
mo palaikomas išankstinis nusistatymas žiūri kritiškai net į patį 
simbolio idėjos svarstymą ir mano, kad simbolis išreiškia tik tai, 
kas nerealu. Tikrai simbolinė dovana, jei žmogiškai nėra vertina- 
ma, o tik materiališkai, neturi vertės daugiau negu tiek, kiek už 
ją sumokėta. Tačiau nors auksas tėra tiek vertas, kiek jis vertina- 
mas biržoje, jis gali tapti dovana, kurios vertė pranoksta aukso 
svorį ir išreiškia vieno asmens dėkingumą kitam asmeniui, pa- 
vyzdžiui, Išminčiaus pagarbinimą Dievo-Kūdikio. Šia prasme 
simbolio esmė yra tai, kad jis savo atsivėrimu pristato, kad ir 
perkeltine prasme, visai realią esmę*to, kas yra transcendentiška. 
Simbolis — tai esamos tikrovės atskleidimas, kai pačia mums ne- 
pasiekiama reikšmės prigimtimi įvyksta „epifanija“, tai yra per 
reikšmę ir joje išreiškiamas nenusakomasis, kuris apima gyvenimą 
ir mirtį, Dievą ir žmogų, laimę ir kančią. Yra tikrai moksliška 
tai, kai mokslas objektyvumo ir metodo griežtumo dėlei iš savo 
darbo lauko pašalina kiek galima tai, kas yra susiję su simboliu. 


20 PETERIS HANSAS KOLVENBACHAS SJ 6* 


Bet mokslas, rezervuodamas tik mokslui gebėjimą buti tikram ir 
objektyviam, kartu įteigia prielaidą, kad tikėjimas, kuris turi nau- 
dotis simboline kalba, nepasako tiesos ir prasilenkia su išminti- 
mi. Be abejo, tikėjimas nepretenduoja į jokį mokslinį racionalumą, 
bet tatai nė kiek nemažina jo tikrumo ar protingumo. Vienas 
šiuolaikinės civilizacijos stebėtojas teigė, kad mūsų laikams yra 
būdinga nuolatinė pagunda riboti tai, kas yra protinga, tik tuo, 
kas racionalu. To padarinys yra apgailėtinas tarpusavio neigia- 
masis santykis: scientizmas šalina tikėjimą iš proto srities, o fi- 
deizmas stumia protą iš tikėjimo srities pagal devizą „credo guia 
absurdum“ — tikiu, nes tai yra absurdas, nes tikėjimo negalime 
nei patikrinti, nei suprasti. Būtų dviprasmiškas sprendimas vieną 
ir antrą palikti taikingai koegzistuoti: atvirą reiškimo būdą, skir- 
tą mokslui, ir simbolinį reiškimo būdą — tarnauti tikėjimo reika- 
lams. Toks sprendimas ne tik sugretintų simbolį su netikrumu, 
su poezija, su nepastovumu ir skatintų manyti, jog ženklas ir sim- 
bolis priklauso dviem skirtingiems pasauliams, bet ir prieštarautų 
iš patirties žinomam iaktui, kad kalbotyros ženkle jo reikšmė, 
simbolis, negali būti prieštara pačiam ženklui, nes yra jo elemen- 
tas. Jau minėtas aukso pavyzdys, — auksas kaip empirinė dovana ir 
auksas kaip simbolinė dovana, tai pakankamai įrodo. Taigi visiš- 
kai yra teisėta, kad abu požiūriai į pažinimą juda dviem priešin- 
gomis kryptimis: mokslas formalizavimu kalbą paverčia simboli- 
zuotais simboliais, o tikėjimas savo kalba atsiveria simbolizuoja- 
miems simboliams; mokslas siekia apžvelgti iaktų kalbą, o tikė- 
jimas — apžvelgti, kaip Meilė apšviečia protą (S. Weil). 
Baigiant šį svarstymą, galima pasakyti, jog mokslo ir tikėjimo 
santykio išraiškai tebegresia konfliktas dėl dogmatizmo arba už- 
darumo. Tai visada gali trukdyti atvirumui, kurio reikia ir tikėji- 
mui, ir mokslui, kad ir vienas, ir antras galėtų savitais būdais ir 
savitu racionalumo lygmeniu tirti Dievo ir žmogaus, dangaus ir 
žemės tikrovę. Šis atvirumas jaučiamas šiame mokslininko pa- 
saulyje: „Niekas nėra taip labai nuginkluotas, kaip mokslininkas, 
kad galėtų galvoti apie mokslą. Klausimas „kas yra mokslas?“ 
yra vienas iš tų klausimų, kurie neturi mokslinio atsakymo“. Bet 
jį paaiškina šis teologo prisipažinimas: „Juo labiau mokslininkai 
man atskleidžia kūrinijos neaprėpiamumą, juo labiau neaprėpia- 
mas tampa mano požiūris į Dievą“. Labai įtikima, kaip sakė Šven- 
tasis Tėvas, kad mokslo ir tikėjimo suderinimas lieka ir ateityje 
liks tik kaip galimybė, kurią sunku įgyvendinti dėl skirtingo vie- 
no ir kito tikrovės vertinimo, dėl to, kad visuomet yra galimos — 
pateisinamos ar klaidingos — pretenzijos savintis tiesos monopo- 
Jį. Betgi tas, kuris tiria mokslą, yra žmogus mokslininkas, o kuris 
priima tikėjimą, yra tikintysis žmogus. Taigi žmogaus viduje, jo 
asmenyje gali įvykti mokslo ir tikėjimo sutarimas, nes visa, ką 
žmogus gali atrasti, savo protu išrasti ar sukurti, — visuomet yra 
Dievo kūrybos tęsinys. Žengdamas po žingsnį į priekį, tas mokslo 


7* MOKSLO IR TIKĖJIMO SANTYKIO PROBLEMA 21 


žmogus šiandien yra ir mokslininkų bendruomenės narys, be jos 
jis negalėtų tirti savo mokslo srities; ir tikintysis žmogus šiandien 
yra narys gyvosios Bažnyčios, kuri yra pašaukta Evangelijos var- 
dan duoti atsakymą į visus naujus pasaulio iššūkius. Mokslo pa- 
saulis kaskart vis geriau pamato, kad pažanga ir tyrimai remiasi 
vertybėmis, kurios per Jono Pauliaus II vadovaujamą Bažnyčią 
vis geriau atsiveria mūsų laikų iššūkiams. Tikėjimą ir mokslą sie- 
ja bendras žmonių likimas, bendra žmogaus atsakomybė vardan 
tikėjimo, kuris tikrąja krikščioniškąja žodžio prasme gelbsti („iš- 
gano“) mokslą. 


VALDAS PRUSKUS 


KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 
“ (XIX a. antroji pusė—XX a. pradžia) 


ĮVADAS 


Temos aktualumas. Katalikų socialinė filosofija remiasi Kata- 
likų Bažnyčios doktrina. Šią doktriną ji naudoja kaip savotišką 
instrumentą, kuris padeda geriau atskleisti bei išryškinti visuome- 
nėje vyraujančias idėjas, socialinės praktikos tendencijas ir jas 
įvertinti krikščioniškųjų vertybių požiūriu. Todėl į katalikų socia- 
linę filosofiją galima žiūrėti kaip į dvistruktūrį fenomeną, t. y. 
dvejopai. Pirma, kaip į mokymą, paremtą Šventojo Rašto bei gar- 
biųjų Katalikų Bažnyčios mokslo autoritetų (Augustino, Tomo 
Akviniečio) tradicija, jų išdėstytais socialiniais principais ir nuosta- 
tomis, kurios tapo normatyvinėmis. Pagal jas vertinama ne tik 
valstybės vykdoma ekonominė, socialinė, teisinė politika, bet ir vy- 
raujančios ekonominės doktrinos. Antra, į katalikų socialinę filo- 
sofiją galima žiūrėti kaip į palyginti naują mokymą, kurį inicija- 
vo konkrečios istorinės aplinkybės, turėjusios įtakos jos turiniui 
ir nagrinėjamų problemų ratui ir kuris sietinas su popiežiaus Leo- 
no XIII vardu ir pirmiausia su jo enciklika “Rerum novarum“ 
(1891), kurioje, remiantis krikščioniška žmogaus ir visuomenės 
santykių samprata, išdėstytas Katalikų Bažnyčios požiūris į es- 
mines socialines problemas. Jos problematikos branduolį sudaro 
nuosavybės problema, socialinis (darbininkų) klausimas, socia- 
linių ekonominių sistemų — ekonominio liberalizmo ir socializmo, 
visuomeninės politinės struktūros bei prievartos teorijų vertini- 
mas krikščioniškųjų vertybių požiūriu, kartu siūlant ir savus šių 
problemų sprendimų būdus (126, 1421—1423*). 

Enciklikoje “Rerum novarum“ aptartos problemos laikui bė- 
gant neprarado savo aktualumo, vis kyla iš naujo, įgaudamos 
naujus prasmės aspektus bei interpretacijas. Jas savaip gilino 
vėlesnio laikotarpio popiežiai (Pijus X, Pijus XI, Pijus XII, Pau- 
lius VI, Jonas Paulius II) savo skelbtose socialinėse enciklikose. 
Neliko nuošaly ir katalikų sociologai, gerokai išplėtę ir pagilinę 
katalikų socialinį mokymą, parodydami, kad katalikų socialinė 
mintis nėra uždara ir nekintanti sistema. Neabejotina yra pavie- 
nių katalikų sociologų koncepcijų vertė ir svarba, ginant socialinį 
teisingumą ir žmogaus asmenybės kaip dvasinės, ne tik kaip fiziš- 
kos, socialiai aktyvios, vertingumą ir ieškant būdų jį užtikrinti. 

Kvla klausimas: koks ryšys tarp popiežių enciklikų ir katalikų 
sociologų skelbtų socialinių koncepcijų, kokios jų bendrybės ir 


* Pirmasis skaičius rodo šaltinio numerį literatūros s4raše, antrasis ir 
kiti skaičiai po kablelio — puslapį. Jeigu nurodomi keli šaltiniai, jie skiriami 
vienas nuo kito kabliataškiu. 


24 VALDAS PRUSKUS k 


skirtumai? Pasak žymaus lenkų katalikybės tyrinėtojo M. Po- 
borskio, popiežių socialinės enciklikos — tai „amžinųjų pagrindi- 
nių katalikybės teiginių pritaikymas laiko aktualijoms apibūdinti“ 
(351, 7). Todėl enciklikose išdėstytos nuostatos įvairių socialinių 
bei ūkinių visuomenės pagrindų funkcionavimo atžvilgiu nereika- 
lauja tikėjimo, o tik paklusnumo Bažnyčios autoritetui, rodo jos 
požiūrį į socialinę problemą, yra moralinis autoritetas tikinčiajam, 
kuriam privalu šią nuostatą žinoti ir jos laikytis. Tačiau kartu tai 
nėra paskutinis lemiamas žodis, atimantis teisę šias problemas 
savarankiškai nagrinėti. Tą teisę turi ir kiekvienas katalikų socio- 
logas. Šių tyrinėjimų rezultatas — socialinė koncepcija yra žmo- 
gaus intelektinės kūrybos vaisius. Ji rodo autoriaus pastangas 
aiškintis ir vertinti socialinius reiškinius, juos suvokti ir šį savo 
suvokimą eksponuoti visuomenei aiškios ir darnios sistemos pavi- 
dalu. Tačiau šis bandymas tėra tik bandymas, vienas iš galimų 
požiūrių, bet ne vienintelis ir tuo labiau nepretenduojantis į abso- 
liutų socialinio reiškinio pažinimą. Šis požiūris atspindi autoriaus 
simpatijas, pritarimą vienokiam ar kitokiam problemos sprendimo 
būdui, kuriam įtakos turi ir konkrečios socialinio gyvenimo aplin- 
kybės. 

Pats socialinis gyvenimas yra dinamiškas procesas. Jam kei- 
čiantis, kinta ir sukurtasis jo „aiškinimas“, išdėstytas teorijose ir 
koncepcijose. Žmogaus siekimas pažinti jį supantį pasaulį, suvok- 
ti savo vietą ir paskirtį jame yra amžinas. Būtent jis ir žadina 
vis naujo teorinio (refleksyviojo) tikrovės suvokimo ir interpre- 
tavimo poreikį. Tad ir katalikų socialinė mintis per savo filosofų 
darbus nuolat rutuliojasi, atskleisdama ir ryškindama vis naujus 
socialinių problemų prasmės aspektus bei interpretacijas krikš- 
čioniškųjų vertybių požiūriu. 

Kartu katalikybė, kaip krikščionybės atšaka, yra ir veikimo 
religija. Krikščionybės esmė, kaip pažymėjo dar apaštalas šv. Pau- 
lius „Laiške Galatams“, yra ne vien mokymas, bet pirmiausia 
įkvėptas gyvenimas: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena ma- 
nyje Kristus“ (308, 431). Gyvenimas pagal Kristų žemėje įparei- 
goja veikti taip, kad paliudytum tikėjimą darbais. Todėl nesibai- 
giančios yra Katalikų Bažnyčios pastangos ne tik rodyti socialinių 
problemų sprendimą, neprieštaraujantį krikščioniškosioms verty- 
bėms, bet ir savo asmeninės veiklos pavyzdžiu skatinti visus vi- 
suomenės sluoksnius ir ypač šio pasaulio galinguosius ta kryp- 
timi veikti. Konkrečius tos jų tarnavimo socialiniam teisingumui 
ir visuotiniam gėriui pavyzdžius galima įžvelgti visais laikais ir 
visuose kraštuose. Tiesa, konkrečiam socialiniam tarnavimui turi 
įtakos vietos sąlygos, tautos socialinio bei kultūrinio gyvenimo 
tradicijos, savaip paženklinančios ir socialinės minties raišką. Ir 
tai suprantama, nes filosofinė kūryba, kaip teigia B. Kuzmickas, 
visada vyksta tautinės kultūros kontekste (238, 14--30). Šiuo at- 
žvilgiu ji yra integrali tautos kultūros sritis, daugiapusiais ry- 
šiais susijusi su kitomis sritimis, jas veikianti ir jų veikiama. Tai 


3* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 25 


pasakytina ir apie katalikų autorių filosofinę kūrybą, taigi ir 
apie jų socialinę filosofiją. Pastarosios svarbą didina istoriniai 
sukrėtimai, į kuriuos reaguoja asmenybė, priversta laikytis inte- 
lektualiai pagrįstų pozicijų, teoriškai apmąstyti ir įvardyti visuo- 
menės procesus, prognozuoti jų krypsnį. 

Būtent tokį laikotarpį išgyveno Lietuva XIX a. antrojoje pu- 
sėje—XX a. pradžioje, kai stiprėjant tautiniam judėjimui vis 1a- 
biau ryškėjo tautinio ir ekonominio pavergimo grėsmė, didėjo bū- 
tinumas ieškoti efektyvių būdų jam priešintis, išsaugoti ir puo- 
selėti pavergtos tautos viltį išsivaduoti iš svetimos galybės jun- 
go ir vėl atgauti nepriklausomybę. 

Savo nuostatas Lietuvos socialinio ekonominio atgimimo at- 
žvilgiu reiškė atstovai įvairių idėjinių srovių, kurios ėmė aiškėti 
pasirodžius pirmiesiems lietuviškiems spaudos leidiniams — „„Auš- 
rai“ (1883—1886) ir „Šviesai“ (1886—1891), bet galutinai išsi- 
kristalizavo po 1905—1907 metų revoliucijos. Savitą požiūrį į 
šias problemas laipsniškai susiformavo ir lietuvių katalikų socio- 
logai. To požiūrio gilesnis ir objektyvesnis pažinimas svarbus ir 
reikšmingas keliais atžvilgiais. 

Pirma. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje iš seno turėjo stiprias 
pozicijas. Tai buvo vienintelė reali jėga, su kuria turėjo skaitytis 
ir caro valdžios pareigūnai, nors stengėsi daryti jai įtaką ir 
palenkti ją savo valiai. Nepaisydamas bažnytinės vadovybės kon- 
servatyvizmo ir atskirų jos atstovu prolenkiškos orientacijos, vis 
garsiau skambėjo patriotiškai nusiteikusios lietuviškosios dvasi- 
ninkijos dalies balsas, įspėjantis tautiečius apie gresiančius pa- 
vojus. XIX a. viduryje tokia didžiausia grėsmė buvo rusinimas ir 
ekonominis pavergimas, kuriam priešintis rengė tautą M. Valan- 
čius, nurodydamas konkrečius aktyvios neprievartinės ginties bū- 
dus. XIX a. antrojoje pusėje--XX a. pradžioje ši grėsmė nesuma- 
žėjo. Ją papildė nauja grėsmė — ekonominis liberalizmas ir so- 
cializmas, kuriuos propagavo vietiniai šių mokymų adeptai — li- 
beralai ir socialistai. 

Liberalizmas, perkėlęs iš gamtos į visuomenę jėgos kultą, ku- 
riančiu jos veiksniu paskelbė ekonominę jėgą -— kapitalą. O kad 
jam nebūtų trukdoma tapti vienvaldžiu visuomenės pusiausvyros 
kūrėju, reikalauta valstybei nesikišti, jai paliktas tik „naktinio 
sargo“ vaidmuo. Atseit, tegul patys individai, asmeninės naudos 
skatinami, susitinka vienas su kitu ir pagal turimą kapitalą pa- 
sidalija teises bei pareigas. Individas negalįs turėti daugiau tei- 
sių negu turi kapitalo. Taigi kapitalas virsta vienintele laisvių ir 
teisių realybe. Todėl tame visuomenės poliuje, kuriame susikau- 
piąs kapitalas — ekonominės jėgos persvara, atsirandanti dau- 
guma teisių bei laisvių, o kitame, kur tos jėgos stokojama, lie- 
kančios tik pareigos ir priklausomybė nuo pirmųjų. Taigi, jei ne- 
turi kapitalo savo interesams apginti, neturėk ir teisių. 

Šitokį teisių subalansavimą su valdomo kapilalo apimtimi eko- 
nominis liberalizmas ir vadino pavyzdinę pusiausvyra, kuri ęsan- 


26 VALDAS PRUSKUS 4* 


ti natūrali ir „teisinga“, nes imama ne iš tikslinės, kultūrinės 
sąmonės, kuri viską „sugadina“, o iš gamtos pasaulio, kur slypi 
tyroji, nesugadintoji, sąmonės nesužalotoji prigimtis. Suprantama, 
kad šia pusiausvyra pirmiausia džiaugiasi kapitalo turėtojai, nes 
tai garantuoja jų valdžios ir valios absoliutumą kapitalo netu- 
rinčių ar mažiau turinčių individų atžvilgiu. Liberalizmo skelb- 
tasis požiūris į žmogų kaip į priemonę kapitalui gausinti ir savo 
valdžiai stiprinti buvo priešingas krikščioniškajam žmogaus ir jo 
paskirties bei vietos visuomenės gyvenime supratimui. O reikala- 
vimas nesikišti į pavyzdinės jėgų pusiausvyros subalansavimą 
visuomenėje, esant neribotai laisvei veikti ir nežabotai savivalei 
prieš tuos, kurie neturi kapitalo, skambėjo kaip iššūkis besifor- 
muojančiai lietuvių visuomenei ir Katalikų Bažnyčiai. 

teisingumą sunaikinant liberalų  propaguotąją pavyzdinę jėgų 
pusiausvyrą visuomenėje, pagrįstą kapitalo primatu, ir sukurti 
naują, pagrįstą pažemintųjų ir nuskriaustųjų interesais ir kuriamą 
ne ekonominės, o fizinės, karinės bei politinės jėgos priemonėmis. 
Laikantis pažiūros, kad visų darbo žmonių nelaimių priežastis yra 
privatinė nuosavybė, buvo siūloma ją panaikinti ir perduoti tvar- 
kyti visagalei valstybei. Todėl totalus valstybės kišimasis į ją, 
t. y. reguliavimas, tampa būtinas, nes be jo socialinis gyvenimas 
tiesiog negalėtų funkcionuoti. 

Remdamiesi sveika valstietiška nuovoka ir tautos istorine pa- 
tirtimi, lietuvių katalikų sociologai jau praėjusio šimtmečio ant- 
rojoje pusėje ir šio pradžioje stengėsi atskleisti šių mokymų silp- 
nybes, parodyti jų propaguojamų nuostatų praktinio įgyvendini- 
mo padarinius individui ir tautai. Ir tai jie daugiau ar mažiau 
įstengė padaryti. Tačiau jų nuopelnai dar nėra iki šiol deramai 
išryškinti. Tam ypač sutrukdė sovietinė okupacija. Tiesa, ir jos 
metais kai kurie mūsų sociologai bandė nagrinėti jų teorines 
nuostatas. Be to, vyraujant totalistinės valstybės visagalybei ir 
moksliniuose tyrimuose tos nuostatos nebuvo objektyviai suvoktos 
ir įvertintos. Atvirkščiai —- buvo stengtasi jas tariamai vieninteliu 
teisingu moksliniu, t. y. marksistiniu, požiūriu sukritikuoti. Todėl 
neturime aikšesnio tų pažiūrų vaizdo, o tai trukdo suvokti jų mąs- 
tymo savitumą. Išryškinus to meto katalikų sociologų keltų so- 
cialinių problemų metodologines nuostatas, būtų galima geriau 
perprasti ir tarpukario katalikų sociologų darbuose skelbtų idėjų 
tęstinumą, nustatyti jų interpretacijų originalumą. 

Antra. Katalikų socialinė filosofija Lietuvoje kalbamuoju 
laikotarpiu neturėjo stipresnių tradicijų, nebuvo susiformavusi į 
griežtą discipliną. Nebuvo ir ryškių subjektų, kurie vien tik ja 
profesionaliai domėtųsi, skirtų tam visas savo jėgas ir laiką. Ne- 
buvimas griežtos takoskyros tarp profesionaliosios ir neprofesio- 
naliosios socialinės filosofijos leido reikštis gausiam būriui kata- 
likų inteligentų (kunigų, rašytojų, publicistų, visuomenės veikė- 
jų). Jie iškėlė nemaža originalių idėjų, kurios buvo gilinamos ir 


5* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 27 


plėtojamos tarpukario lietuvių katalikų sociologų, suteikusių joms 
sriežtesnį ir konkretesnį teorinių konstrukcijų pavidalą. Nors il- 
gainiui dalis šio amžiaus pradžioje besireiškusių katalikų veikėjų 
nuo socialinių problemų svarstymo nutolo, tačiau be jų pažiūrų 
pažinimo negalima susidaryti išsamesnio katalikų socialinės min- 
ties raidos Lietuvoje kalbamuoju laikotarpiu vaizdo. 

Trečia. Lietuvių katalikų sociologai jautė pareigą konkrečiu 
darbu prisidėti prie Lietuvos socialinio, ekonominio ir politinio 
atgimimo. Tai kreipė juos į socialinę veiklą. Antra vertus, tokiai 
lietuvių katalikų nuostatai įtakos turėjo ir vietinių socialistų pro- 
paguotoji naujos, teisingesnės visuomenės sukūrimo, sugriaunant 
iki pamatų senąją santvarką, esančią visų blogybių šaltiniu, idė- 
ja. Tokiam griovimui katalikai priešpriešiais iškėlė pozityvią 
kūrybą, reikalaujančią aktyvios veiklos. Savo ruožtu toji aktyvi 
visuomeninė pozicija orientavo juos į skelbtų pozityvių nuostatų 
įkūnijimą socialiniame gyvenime. Šių nuostatų ir jų teikiamų prak- 
tinio realizavimo būdų pažinimas įgalintų geriau suvokti katali- 
kybės socialinę potenciją bei jos įtaką formuojant socialines vi- 
suomenės nuostatas. 


Tyrimo objektas ir jo savitumas. Katalikų socialinė mintis Lie- 
tuvoje kalbamuoju laikotarpiu skverbėsi į liaudį dvejopu pavida- 
lu — verbaliniu (per pamokslus) ir rašytiniu (tekstų). Pastarieji 
mums prieinami ir yra tyrimo objektas. 

Nemaža paskelbtų tekstų sudaro žymių to meto Vakarų Eu- 
ropos katalikų sociologų veikalų vertimai, sekimai, enciklikų (“Re- 
rum novarum“, 1891; “Graves de communi“, 1901; “I fermo pro- 
posito“, 1905) ištraukos, lenkų ir lietuvių vyskupų (S. Bilčevskio, 
A. Sčeptickio ir M. Paliulionio) aplinkraščiai, skelbti lietuvių ka- 
talikiškoje spaudoje (35; 36; 283). Kitą dalį sudaro lietuvių au- 
torių daugiau ar mažiau savarankiški originalūs tekstai. Jų ypa- 
tumas tas, kad socialinė problematika čia nėra išgryninta: ji atsi- 
spindi iš pedagogikos, apologetikos, istorijos tematika rašytų 
straipsnių, beletristinės literatūros kūrinių, kuriuose konkrečias 
socialines problemas bandoma apmąstyti ir visuomenės, tautos, 
individo būties požiūriu. 

Tokio pobūdžio socialinių tekstų autoriai buvo katalikų inte- 
lektualai — kunigai, rašytojai, visuomenės veikėjai, aktyvūs tau- 
tinio atgimimo puoselėtojai ir dalyviai. Vieni jų patys rašė, leido 
ir platino knygeles liaudžiai (M. Valančius). Kiti redagavo pir- 
muosius „katalikiškus spaudos leidinius: P. Urbonavičius ir K. Pa- 
kalniškis „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“ (1889--1896), J. Tumas- 
Vaižgantas — „Tėvynės sargą“ (1896-1904) ir „Viltį“ (1907— 
1915, kartu su A. Smetona), J. Ambraziejus - - „Lietuvos bitinin- 
ka“  (1905--1906) ir „Šviesą“ (1906—1908), A. Dambrauskas- 
Jakštas -— „Nedėldienio skaitymą“ (1905—1907) ir „Draugiją“ 


28 VALDAS PRUSKUS 6* 


(1907—1940), P. Januševičius — „Lietuvaitę“  (1910—1914), 
J. Staugaitis ir P. Kuraitis — „Vadovą“ (1908—1914), A. Civins- 
kas ir J. Vailokaitis — „Šaltinį“ (1906—1915), M. Gustaitis — „Ži- 
burį“ (1910—1914), A. Alekna — „Vienybę“ (1907—1914). Dar 
kiti buvo aktyvūs spaudos talkininkai ir bendradarbiai (A. Kaupas, 
K. Bikinas, J. Dabužis, M. Krupavičius, S. Šultė, Maironis, J. Ma- 
tulaitis, P. Būčys, F. Kemėšis, M. Reinys, K. Prapuolenis ir kiti. 
Kadangi daugelis jų pasirašinėdavo slapyvardžiais, tai ne visų 
tekstų autorystė nustatyta. Minėtuosius autorius J. Eretas priskiria 
pirmosios ir antrosios krikščioniškosios kultūros kūrėjų kartai 
(128, 98). 

Paskelbti socialinės tematikos tekstai yra nevienodo lygio. 
Daugumas jų nepasižymėjo sąvokų apibrėžtumu, nuoseklumu, teo- 
riniu išskleistumu, teiginių argumentacija. Jiems būdinga daugiau 
emocinga, poleminė dvasia, dialogas su realiu ar tariamu oponen- 
tu, rėmimasis konkrečiais socialinės tikrovės faktais bei reiški- 
niais, nuoširdus noras patarti, kaip reikėtų juos vertinti ir elgtis 
jų atžvilgiu. Tai ne sausų teoretikų svarstymai ir ne abejingų ste- 
bėtojų iš šalies pastabos, o rašytiniai aiškinimai ir patarimai, nu- 
kreipti į tautos branduolį — mažaraštį ar visai beraštį valstietį, 
samdinį bei fabriko darbininką ir pateikti jiems įmanoma forma, 
suprantama kalba. 

Tokių tekstų reikšmė ypač išaugo XIX—XX amžių sandūroje, 
kai stiprėjant tautiniam judėjimui visuomenėje vyko gilios per- 
mainos, ėmė grumtis skirtingos idėjinės srovės, kurių atstovai 
siūlė Lietuvai savus ekonominio ir socialinio atgimimo receptus. 
Būtent tuomet suklestėjo socialinės publicistikos žanras, ženklus 
savo adaptyvumu, operatyvumu, aktualijų kėlimu. Ypač mėgstama 
socialinių problenių pateikimo forma tapo dialogas. Juo buvo ra- 
šomi ne tik vedamieji straipsniai periodinėje spaudoje (ypač tai 
mėgo daryti A. Civinskas „Šaltinyje“ ir A. Jakštas „Vienybėje“), 
bet ir brošiūros (76; 109; 440 ir kt.). 

Plintant ekonominio liberalizmo, ateizmo ir socializmo idėjoms 
ir vpač stiprėjant pastarojo mokymo vietinių adeptų pastangoms 
piršti jas lietuvių visuomenei kaip vienintelės teisingas. 
kartu ryškėjo ir konceptualaus tautos socialinės būties suvokimo 
bei aiškesnio paskirų besiformuojančios visuomenės socialinių 
sluoksnių bei grupių, turinčių savus interesus ir jų raiškos būdus, 
sugyvenimo erdvės dimensijų nustatymo poreikis. Tai skatino ka- 
talikų autorius labiau gilintis į teorinius klausimus, siekti aukš- 
tesnio mokslo Vakarų Europos katalikiškuosiuose universitetuose, 
studijuojant ne tik teologiją, bet ir įvairias socialines disciplinas, 
ypač sociologiją ir politinę ekonomiją. Ten įgytas profesinis pa- 
sirengimas įgalino katalikų autorius imtis ir rimtesnių darbų. To- 
dėl šalia vertimų, sekimų ir adaptacijų pasirodė ir pirmieji dau- 
giau ar mažiau originalūs lietuvių katalikų sociologų veikalai: 
A. Kaupo „Socializmo silpnos pusės“ (1903), „Evoliucija, ne re- 
voliucija“ (1908), K. Bikino [D. Dumbrės! „Ar bus geriaus, kad 


7 KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 29 


socijalistai gaus viršų?“ (1906), A. Civiusko „Socialistai“ (1908), 
K. Šaulio „Krikščioniškoji demokratija“ (1906), „Socialistai ir 
mūsų sociališkieji reikalai“ (1907), „Sociologija“ (1910), J. Ma- 
tulaičio „Miestų ir apskritai pramonijos darbininkų klausimas“ 
(1909), „Bažnyčia ir savastis“ (1918), J. Staugaičio „Darbininkų 
klausimas“ (1912), „Viešosios lietuvio kataliko priedermės“ 
(1912), A. Jakšto „Kruvina revoliucija ar ramus kultūros darbas?“ 
(1906), „Naujoji valdžia“ (1906), J. Dabužio [J. Žvygo| „Koope- 
racijos žiedai“ (1910), K. Paltaroko „Socialis klausimas“ (1913), 
M. Krupavičiaus „Darbininkų klausimas“ (1918), „Žemės klausi- 
mas“ (1918), S. Šultės „Evoliucijos keliai ir revoliucijos dėsniai“ 
(1919), „Savasties principas ir evoliucija“ (1920), „Žmogaus ir 
piliečio teisių pareiškimas“ (1921) ir kt. Juose bandoma pateikti 
sisteminį požiūrį į nagrinėjamą problemą, ryški ir autoriaus po- 
zicija. Akivaizdus siekimas ne tik teoriškai išgvildenti problemą, 
bet ir nurodyti galimus jos praktinio sprendimo būdus, paremtus 
sveika nuovoka ir patirtimi. Daugelis šių veikalų pirmiausia buvo 
paskelbti periodinėje spaudoje, o vėliau išleisti atskirais leidi- 
niais. Pasirodė ir nemaža reikšmingų straipsnių socialine tema- 
tika. Jie, kaip ir minėtieji leidiniai, žymi to meto katalikų socia- 
linės minties brandos dydį. 

Ne visi lietuvių katalikų autorių tekstai socialine tematika 
buvo paskelbti. Nemaža jų rankraščių saugoma įvairiuose Lietu- 
vos ir užsienio šalių archyvuose, moksio įstaigose. Tai JAV esan- 
tis A. Kaupo ir K. Šaulio archyvas, vertingų J. Staugaičio (426), 
A. Civinsko (77; 78), J. Bikino (60; 61; 62; 63; 64), P. Būčio (70) 
rankraščių esama Vilniaus universiteto bibliotekos, Vaižganto 
(522; 523), M. Krupavičiaus (225), A. Jakšto (181), S. Šultės 
(466; 470; 476; 477), K. Šaulio (455) — Lietuvos nacionalinės 
M. Mažvydo bibiiotekos, J. Ambraziejaus (17; 18; 19), Vaižganto 
(523), A. Jakšto (177; 178), A. Kaupo (209; 210; 211) — Lietuvių 
literatūros ir tautosakos instituto rankraštynuose. Dalis tekstų žu- 
vo karų metais. 

Spaudoje paskelbtieji tekstai yra nevienodo lygio ir svarbos. 
Sunku juos griežtai priskirti vienai kuriai profesinės ar nepro- 
Tesinės katalikų socialinės filosofijos sričiai. Jos viena kitą rėmė ir 
palaikė, abi turėjo įtakos formuojant visuomenės socialines nuo- 
statas. Todėl toks skyrimas ne padėtų, o tik apsunkintų galimybę 
susidaryti išsamesnį ir visapusiškesnį katalikų socialinės minties 
Lietuvoje kalbhamuoju laikotarpiu vaizdą. 


Tyrimų apžvalga. Katalikų socialinės minties raida Lietuvoje 
XIX a. antrojoje pusėje--XX a. pradžioje lig šiol mažai tyrinėta. 
Tai nulėmė keletas veiksnių. Pirmiausia kalbamuoju laikotarpiu 
katalikų socialinės minties reiškėjai daugiausia buvo kunigai, žy- 
mūs visuomenės ir kultūros veikėjai, rašę ir ekonoinikos, ir istori- 
jos, ir teisės, ir švietimo, ir ūkio tvarkymo klausimais. Nedaugelio 


30 VALDAS PRUSKUS 8* 


jų darbai susilaukė monogralinio pobūdžio tyrimų. Tačiau ir pa- 
rengtuose ar išleistuose apie juos leidiniuose socialinių pažiūrų 
analizei skirta mažai dėmesio. Tai atgrasė ne vieną tyrinėtoją im- 
tis apibendrinamojo darbo, nes jis reikalavo gausaus veikėjų būrio 
veiklos ir pažiūrų analizės, norint nustatyti jų socialinį ir Iiloso- 
linį turinį. 

Lig šiol daugiausia tyrinėtojų dėmesio nusipelnę žymiausi ka- 
talikų veikėjai: M. Valančius (9), J. Tumas-Vaižgantas (286), 
Maironis (546), J. Matulaitis (165; 230; 547), J. Vailokaitis (395), 
K. Olšauskas (196), M. Reinys (42), M. Krupavičius (270), K. Sau- 
lys (511), kuriems skirtos monogralijos. Tai buvo gan plačių in- 
teresų žmonės, aktyviai reiškęsi įvairiose filosofinės kūrybos sri- 
tyse. Socialinė filosofija buvo tik viena iš jų domėjimosi sričių. 
Tuo tarpu kartu (ar šalia jų) socialinės filosofijos baruose reiš- 
kėsi ir ne tokie iškilūs katalikų intelektualai, kurie spausdino 
straipsnius, aktyviai dalyvavo įvairiose socialinės praktinės veik- 
los srityse. Vyraujant sovietinei totalistinei ideologijai, orientuo- 
tai į katalikybės, Katalikų Bažnyčios ir jos veikėjų vaidmens tau- 
tos socialiniame ir kultūriniame gyvenime sumenkinimą ir nutylė- 
jimą, jų socialinės pažiūros taip pat nesusilaukė didesnio tyrinė- 
tojų dėmesio. Tuo labiau jos nebuvo įvertintos objektyviai, nes 
objektyvus mokslo tiriamasis darbas okupuotoje Lietuvoje buvo 
sunkiai įmanomas. Negalėjo jo kaip reikiant dirbti ir užsienyje 
gyvenantys tyrinėtojai,— trukdė ribotos galimybės pasinaudoti 
pirminiais šaltiniais bei archyvine medžiaga. 

Taigi dėl šių priežasčių nėra specialių darbų, skirtų katalikų 
socialinės minties raidai Lietuvoje kalbamuoju laikotarpiu nu- 
šviesti. Tačiau tai nereiškia, kad ši tema buvo visai nenagrinėta. 
Kai kuriais aspektais katalikų socialinės filosofijos Lietuvoje prob- 
lematiką nagrinėję yra įvairūs skirtingų idėjinių orientacijų auto- 
riai: tiek marksistai, tiek nemarksistai. 


Nemarksistinių tyrinėjimų apžvalga. Katalikų socialinę mintį 
reprezentuojantys straipsniai, o vėliau ir pavienių autorių veika- 
lai, pasirodę XIX—XX amžių sandūroje, buvo aptariami pirmiau- 
sia katalikiškoje spaudoje („Draugijoje“, „Šaltinyje“, „Vienybėje“, 
„Tėvynės sarge“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“, „,„Vadove“ ir 
kt.). Recenzentai, daugiausia katalikų veikėjai, juos vertino iš 
esmės palankiai. Buvo džiaugiamasi kiekviena nauja pajėga ir 
ypač nauju veikalu, kurį plačiai anotuodavo. Ne visus recenzen- 
tus domino teorinis jame keliamų problemų lygmuo. Labiau buvo 
vertinamas autoriaus idėjinis nusiteikimas, ypač socializmo ir 
ateizmo atžvilgiu. Tačiau būta ir išimčių. 

Nuodugnesnės analizės ir objektyvumo vertinant socializmo 
teoriją iš savo kolegų reikalavo J. Matulaitis (277). Sąžiningą 
diskusiją, pagarbą oponento nuomonei, pažiūrų perteikimo tikslu- 


9* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 31 


mą propagavo K. Paltarokas (324; 327). Uoliai ir geranoriškai 
recenzavo visus pasirodančius veikalus socialiniais klausimais 
A. Jakštas. Jis džiaugėsi kiekvienu lietuvių sociologų veikalu ir 
stengėsi su juo kuo greičiau supažindinti katalikiškąją visuomenę. 
A. Jakšto plunksnai priklauso ir straipsniai-nekrologai, paskelbti 
„Draugijoje“ (vėliau sudėti į rinkinį ,,Užgesę žiburiai“, 1930) Žy- 
mių šio amžiaus pradžios lietuvių katalikų sociologų A. Kaupo 
(90, 91—113) ir S. Šultės (90, 188—191) atminimui. Tiesa, juose 
daugiau asmeniškų pastebėjimų, to meto spaudos liudijimų, o ne 
socialinių pažiūrų, jų Tilosolinės kūrybos analizės. Tačiau būtent 
tuo asmeniškumu jie ir reikšmingi, nes pagilina asmens ir epo- 
chos dvasios pažinimą. Tai pasakytina ir apie J. Staugaičio rašytą 
nekrologą A. Civinsko atminimui, paskelbtą „„Vadove“ (419), bei 
straipsnį, ginantį Vaižgantą nuo lenkininkų puolimų (295), ir 
L. Giros knygelę „Kovotojas dėl Vilniaus lietuvybės“ (1915), 
skirtą kunigo J. Ambraziejaus pažiūroms ir jo socialinei veiklai 
nušviesti (140). 

Polinkis išsaugoti žymių asmenybių gyvą atminimą, palikti 
būsimoms kartoms, o ne permąstyti jų filosotinę kūrybą, ryškus 
ir tarpukario laikotarpiu. lr tai suprantama. Daugumas XIX—XX 
amžių sandūros katalikų veikėjų, aktyviai pasireiškusių savo so- 
cialiniais raštais spaudoje, dar buvo gyvi (J. Staugaitis, M. Kru- 
pavičius, K. Bikinas, Vaižgantas, Maironis, A. Jakštas, K. Saulys, 
J. Vailokaitis, K. Paltarokas ir kt.), todėl vertinti jų socialines 
pažiūras buvo neįprasta. Be to, uzurpavę valdžią tautininkai, lai- 
kydami Katalikų Bažnyčią ir jos intelektualus savo politiniais kon- 
kurentais, buvo linkę menkinti ar bent jau nutylėti katalikų indėlį 
brandinant tautos socialinę savimonę, kreipiant ją pozityvios kū- 
rybos, o ne griovimo linkme. Todėl savaime aišku, kad tokio po- 
būdžio tyrinėjimų jie neskatino ir nepalaikė, tačiau skelbti publi- 
kacijų nedraudė. Pavyzdžiui, 1934 m. „Vaire“ J. Senkus išspaus- 
dino straipsnį apie kunigą A. Kaupą. Jame autorius apgailestavo, 
kad šis žymus lietuvių veikėjas, publicistas, rašytojas ir sociologas 
yra nepelnytai pamirštas, bet nuodugniau jo socialinių pažiūrų 
nenagrinėjo, pasitenkino daugiausia visuomeninės veiklos apra- 
šymu (402). Kukliai visuomenei buvo pristatytas ir S. Šultė — 
suminėti jo veikalai, bet plačiau jo pažiūros neaptariamos (4). 
Plunksnos teko imtis patiems katalikams; jie paskirų asmenų įvai- 
rialypę veiklą bandė apžvelgti įvairių jubiliejų proga. 

Antai 1933 metais pasirodė įvairių atsiminimų ir straipsnių 
rinkinys „Arkivyskupas Jurgis Matulevičius“, kuriame žymūs ka- 
talikų veikėjai aptarė šio iškilaus žmogaus įvairiapusę veiklą. 
J. Vaišnoras straipsnyje „J. Matulevičius ir darbininkų klausimas“ 
jį vertino kaip toliaregi, jautrų socialinei neteisybei žmogų. Šios 
neteisybės, kartu ir darbininkų klausimo kilimo šaltinis esąs prie- 
šingumas „tarp ekonomiškojo principo ir etikos dėsnių“. Kurdamas 
marijonų vienuolijas, J. Matulaitis norėjęs parodyti, kaip rei- 
kią gyventi praktiškai vykdant Bažnyčios reikalavimus. Tik as- 


32 VALDAS PRUSKUS 10* 


meninis sudvasintas veikimas visuomenėje galįs sumažinti so- 
cialinio klausimo opumą (515, 272). 

J. Matulaičio socialines pozicijas ir visuomeninį veikimą gy- 
venant Varšuvoje ir organizuojant socialinius kursus nagrinėjo 
K. Zajančkauskas (547). Pats J. Matulaitis savo socialines nuo- 
taikas dėstant sociologiją Petrapilio dvasinėje akademijoje (1908— 
1909) yra nušvietęs dienoraštyje (191). 

Jubiliejų proga atskirais leidiniais buvo paskelbtos apybraižos 
apie J. Staugaitį (168), K. Paltaroką (305), A. Jakštą (68), P. Ur- 
bonavičių (11), kuriose daugiausia. aptariama jų visuomeninė 
veikla. 

Skelbė savo prisiminimus spaudoje ir patys jubiliatai, daug 
dėmesio skirdami pirmiesiems savarankiškos visuomeninės veiklos 
žingsniams nušviesti (423; 424). Tai skatino domėjimąsi istori- 
nėmis aplinkybėmis, kuriomis formavosi katalikų veikėjai intelek- 
tualai, ypač jų mokymosi Seinų ir Žemaičių dvasinėse seminarijose, 
taip pat Vakarų Europos katalikiškuose universitetuose laikotar- 
piu, buvo siekiama nustatyti ten vyravusią dvasinę bei psichologinę 
atmosierą, turėjusią įtakos jų brendimui ir socialinių nuostolių 
klostymuisi. Šiuo požiūriu ypač vertingos J Stakausko (1900—1972) 
studijos „Tiesos kelyje“, paskelbtos 1939—1940 metais (416; 417), 
taip pat knygelė „Vyskupas J. Paliulionis ir lietuviškasis klausi- 
mas“ (1939). Nemažai konkrečios istorinės informacinės medžia- 
gos pateikta ir J. Ereto knygoje „Katalikai ir mokslas“ (1930). Iš 
žymesnių katalikų veikėjų vienintelis M. Valančius susilaukė išsa- 
mios studijos, kurią parengė kunigas A. Alekna (9). Joje nušvie- 
čiama įvairiapusė M. Valančiaus veikla, aptariamos ir jo socia- 
linės nuostatos. Vyskupo veiklos socialinius aspektus yra ryškinęs 
Vaižgantas įvadiniame leidinio „„Maskoliams lietuvius persekio- 
jant“ (1929) straipsnyje. Monograiiją apie Juozą Tumą-Vaižgan- 
tą 1934 m. išleido A. Merkelis. Tačiau išsamesnių katalikų socia- 
linės minties raidos studijų Lietuvoje kalbamuoju laikotarpiu 
nebuvo. 

Po Antrojo pasaulinio karo sovietams vėl okupavus Lietuvą, 
tokio pobūdžio objektyvūs tyrimai buvo neįmanomi. Tačiau, nepai- 
sydami valdžios trukdymų, persekiojimų, trėmimų, pavieniai 
entuziastai rinko ir kaupė biografinę medžiagą, rašė studijas, 
kurios, deja, negalėjo būti paskelbtos. Ypač uoliai tęsė savo tyri- 
nėjimus J. Stakauskas. Jis paliko šias studijas: „Spaudos draudi- 
mas“, „Aušrininkai“, „Vilniaus vyskupai“, „Lietuviškasis sąjūdis 
Kauno seminarijose“ (3 t.), taip pat vyskupų M. Valančiaus, 
T. Matulionio, K. Paltaroko, M. Reinio, J. Kuktos, A. Baranausko 
gyvenimo apybraižas (207; 143), kuriose daugiau ar mažiau apta- 
riamos ir jų socialinės nuostatos. Daug vertingos biografinės 
medžiagos surinko ir studijėlėse apie K. Paltaroką, J. Matulaitį 
pateikė kun. N. Švogžlys-Milžinas (206, 195—196). Deja, minėtų- 
jų darbų rankraščius turi privatūs asmenys, dėl to jie tyrinėto- 
jams sunkiai prieinami. 


1]* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 33 


Atsidūrę emigracijoje, katalikų intelektualai didžiausią dėmesį 
skyrė monogralinio pobūdžio studijoms, žymių lietuvių katalikų 
veikėjų veiklai nušviesti. Dar 1949 m. J. Vaidevutis-Lapelis JAV 
išleido studiją apie prelatą K. Šaulį (511). Pasirodė studijos 
apie M. Krupavičių (270), J. Matulaitį (42; 165; 230), M. Reinį 
(43). Jose stengtasi perteikti epochos dvasią, vyravusias to meto 
visuomenėje socialines nuotaikas ir viltis. Tai padeda geriau su- 
prasti katalikų veikėjų idėjinių socialinių nuostatų formavimosi 
veiksnius ir aplinkybes. Ypač atskleidžiamas jų asmeninis indėlis 
ir nuopelnai ugdant tautos religinę bei socialinę savimonę, skati- 
nant jos saviraišką. Jose nors ir iragmentiškai, bet aptariamos ir 
minėtųjų veikėjų socialinės pažiūros, jos glaudžiai siejamos su 
socialiniu ir kultūriniu to meto kontekstu. Pastangos apmąstyti ir 
įvertinti katalikų veikėjų — aktyvių tautinio atgimimo dalyvių 
puoselėtas idėjas, taip pat ir socialines, atsispindi P. Būčio (533) 
ir M. Vaitkaus (518; 519; 520) atsiminimų knygose, ypač J. Amb- 
razevičiaus-Brazaičio „Raštuose“, kur randame straipsnių, apta- 
riančių M. Valančiaus, A. Baranausko, Maironio, A. Jakšto so- 
cialines nuostatas (13). Žinoma, autorių apmąstymai ir pastebė- 
jimai, paremti jų aprašomų veikėjų gyvenimo ir veiklos faktais, 
padeda susidaryti išsamesnį katalikų socialinės minties raiškos 
vaizdą, tačiau visiškai atstoti jo negali. Taigi specialių darbų, 
skirtų katalikų socialinės minties raidai Lietuvoje XIX a. antrojo- 
je pusėje—XX a. pradžioje nušviesti, emigracijoje neparašyta. 
Nesusilaukė ši tema ir didesnio marksistinių tyrinėtojų dėmesio. 


Marksistinių tyrinėjimų apžvalga. Pirmųjų lietuvių bolševikų 
(V. Kapsuko, Z. Angariečio ir kt.) reakcija į katalikų socialinės 
minties plėtotę, kaip ir jų veiklą, buvo aiškiai negatyvi. Katalikų 
socialines nuostatas jie vertino remdamiesi ne moksliniais prin- 
cipais, o klasiniu požiūriu, jas tiesiog pasmerkdavo, nesistengda- 
mi pateikti jų teorinę analizę. Laikytasi pažiūros, kad Katalikų 
Bažnyčia ir jos ideologai darą liaudžiai tik žalą, todėl neverti 
jokios tolerancijos, ir su jais buvo griežtai idėjiškai kovojama 
kaip su politiniais, t. y. partijos, priešais. Tai atsispindi skelb- 
tuose straipsniuose partinėje spaudoje (,Žarija“, Skardas“). No- 
rint geriau suvokti tokią lietuvių bolševikų nuostatą, reikia turėti 
omenyje tris dalykus. Pirma, bolševikai labiau vertino politinę 
organizacinę veiklą, o ne teorinę (V. Leninas buvo organizato- 
rius, praktikas). Kadangi teorija nebuvo bolševikų stiprybės šal- 
tinis, tai į ją žiūrėta neigiamai, ypač į kitų teoriją, pripažįstama 
tik savo vienintelė teisinga. Antra, lietuvių bolševikų autoriai, 
ėmęsi vertinti katalikų socialinius tekstus, nebuvo išsamiau su 
jais susipažinę — neretai jiems trūko išsilavinimo, erudicijos ir 
atitinkamo pasirengimo. Todėl eita paprasčiausiu kitų idėjų at- 
metimo keliu, laikantis klasinio vertinimo principo. Trečia, tą 
3 — 878 


34 VALDAS PRUSKUS 12* 


negatyvią nuostatą idėjinio priešininko atžvilgiu bei moralinio jo 
sumenkinimo praktiką jie bus perėmę iš savo idėjinių brolių — 
rusų bolševikų naudotų priemonių arsenalo, kuris pasirodė artimas 
savo dvasia K. Markso naudotajam. Susikertant nuomonėms, 
K. Marksas visiškai nepripažino jo teiginius paneigiančių aki- 
vaizdžių tiesų ir stengėsi moraliai suniekinti oponentą. Tas noras 
suniekinti oponentą moraliai pasirodė artimas ir priimtinas bol- 
ševikams. Antai V. Leninas, pritrūkęs argumentų žymaus amžiaus 
pradžios rusų ekonomisto ir filosolo M. Tugan-Baranovskio pa- 
žiūrų kritikai, vadino jį savo idėjiniu priešu arba tiesiog „avinu“. 

Klasinis požiūris ir vertinimų kategoriškumas ženklina visus 
marksistinių autorių atliktus katalikų socialinės filosofijos raidos 
tyrinėjimus ir sovietmečio Lietuvoje. Buvo siekiama sumenkinti 
katalikybę, nuvertinti katalikų socialinės minties įtaką visuomeni- 
nio gyvenimo nuostatų formavimuisi. Štai S. Maiminas („Teorijos 
ir tikrovė“, 1960) ir V. Niunka („Socialiniai katalikybės mitai“, 
1965), aptardami katalikų socialines ekonomines koncepcijas, ne 
tiek gilinosi į jų teorinį pagrįstumą, kiek stengėsi įrodyti jų idė- 
jinį reakcingumą, svetimumą „darbo žmonių“ interesams, o šias 
koncepcijas propagavusiuosius vaizdavo kaip uoliausius išnau- 
dotojų klasės tarnus. Ypač neigiamai buvo vertinama katalikų 
įkurtų kultūros, švietimo ir ekonominių (ūkio) draugijų veikla. 
Ją stengtasi parodyti iškreiptai, nutylint esmę ir tikslus, tą realų 
pozityvų vaidmenį, kurį jos atliko telkdamos ir šviesdamos tautą, 
padėdamos atsiskleisti jos kultūrinei ir ekonominei potencijai. Taip 
grynai siauru klasiniu požiūriu katalikų kultūros ir švietimo drau- 
gijų („Žiburio“, „Saulės“, „Ryto“) veiklą nagrinėjo L. Vladimi- 
rovas, vadino jas ne švietimo, o liaudies „aptemdymo“ draugijo- 
mis (535, 142). Neigiamai buvo vertinama ir katalikų darbininkų 
draugijų („Šv. Juozapo“ ir „Šv. Zitos“) veikla. Štai G. Raude- 
liūnienė „Šv. Zitos“ draugiją laikė tik „priemone vilioti tarnaites 
į draugiją, laikyti jas bažnyčios įtakoje“ (379, 68). 

Kunigų socialinį veikimą neigiamai vertino E. Griškūnaitė 
(150; 151) ir V. Laurinaitis (243). Jų teigimu, katalikų iniciatyva 
įkurtų draugijų tikslas buvęs ne tik atitraukti liaudį nuo socialde- 
mokratų įtakos, bet ir remti carizmą. Tai gan vienpusiškas požiū- 
ris. Juk katalikai turėjo savus interesus, kurie kirtosi su carizmo 
interesais. Per įkurtąsias kultūros, švietimo ir ekonomines drau- 
gijas jie stengėsi įkūnyti pirmiausia katalikybės socialinės doktri- 
nos nuostatas. 

Katalikų Bažnyčios ir dvasininkijos socialinį vaidmenį visuo- 
menėje nagrinėjo J. Barzdaitis (53; 54), jų pažiūras į nacionalinį 
judėjimą — E. Vidmantas (529), o ekonomines koncepcijas — 
V. Lukoševičius (258). A. Jakšto visuomenines pažiūras disertaci- 
joje bandė atskleisti A. Leskauskaitė (247), bet per daug nesi- 
gilindama į jo mąstymo būdą ir metodologiją, apsiribodama jo 
pažiūrų priešpriešinimu su marksistine koncepcija. 


13* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 35 


Ideologinio katalikų veikėjų socialinių pažiūrų vertinimo savo 
tyrinėjimuose laikėsi daugumas sovietinių autorių. Todėl jie gan 
vienpusiški, nepadeda susidaryti išsamesnio vaizdo, o neretai jį 
gerokai iškraipo ir suprimityvina. Objektyvesnė, paremta moksli- 
nio tyrimo principais katalikų socialinės veiklos ir pažiūrų anali- 
zė, įveikianti dirbtinio (mechaninio) konstravimo sindromą, buvo 
retenybė. Šiuo atžvilgiu išsiskiria B. Kuzmicko (239; 240; 567) ir 
R. Vėbros (527; 528) darbai, kuriuose katalikų veiklą ir jų so- 
cialinės minties raišką bandoma suvokti platesniame teoriniame 
bei socialiniame kultūriniame kontekste, turint prieš akis Vaka- 
rų Europos katalikų socialinės minties pokyčius ir ryškinantis jų 
atgarsius Lietuvoje. Tai laisvino mintį nuo dogmatizmo ir stereo- 
tipų, skatino kritiškiau žiūrėti į lig šiol egzistavusias oficialias 
nuostatas bei vertinimus. 

Nepaisant šių išimčių, sovietmečio tyrinėjimams būdingi dau- 
giau ar mažiau vienodi trūkumai: 

— lietuvių katalikų sociologų pažiūrų ir marksistinės koncep- 
cijos, kaip vienintelės „teisingos“, priešpriešinimas ir iš to išplau- 
kiantis ideologizuotas jų vertinimas; 

— tendencingas naudojimasis šaltiniais bei. archyvine me- 
džiaga; 

— tyrimų iragmentiškumas — per daug sukoncentruojamas dė- 
mesys į vienas problemas ir visai nutylimos kitos, daugiausia dė- 
mesio skiriama iškiliausiems katalikų socialinės minties atsto- 
vams ir visai apeinami mažiau žinomi, nepagrįstai užmiršti, nors 
be jų vargiai ar įmanoma susidaryti objektyvesnį katalikų socia- 
linės filosotijos Lietuvoje raidos vaizdą, suvokti jos problematiką, 
ypatumus, formavimosi logiką; 

— pažiūrų nagrinėjimas be platesnio socialinio kultūrinio kon- 
teksto, nesiekiant nustatyti Vakarų Europos katalikiškosios min- 
ties įtakos laipsnio, išryškinti lietuvių autorių nagrinėtų problemų 
sąsajas su socialinio gyvenimo realijomis; 

— išankstinis negatyvus požiūris į katalikų siūlytas socialines 
ir ekonomines krašto plėtojimo alternatyvas, nenoras įsigilinti į 
šių siūlymų esmę, juos paskatinusius veiksnius bei aplinkybes; 

— lietuvių katalikų sociologų pozityvaus indėlio į tautos socia- 
linės savimonės, ūkio ir kultūros ugdymą menkinimas. 

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, susidarė palankes- 
nės sąlygos objektyviems moksliniams tyrimams. Suaktyvėjo ka- 
talikų intelektualų veikla. Pasirodžiusi P. Puzaro studija apie 
M. Valančiaus pastoracinę veiklą (374) ir R. Mikutavičiaus — apie 
M. Matulaitį (302) padeda geriau suvokti šių dvasios milžinų 
vaidmenį ugdant lietuvių tautos religinę sąmonę, formuojant jos 
socialines nuostatas. 


36 VALDAS PRUSKUS 14* 


Tyrimo tikslas ir uždaviniai. Pagrindinis darbo tikslas — iš- 
analizuoti XIX a. antrosios pusės—XX a. pradžios katalikų socia- 
linės minties sklaidą Lietuvoje, išryškinti jų esmines nuostatas 
to meto socialinių problemų atžvilgiu, parodyti jų siūlytus spren- 
dimus Katalikų Bažnyčios, ekonominio liberalizmo bei ortodoksi- 
nio marksizmo mokymų kontekste. 

Šiam tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai; 

— išryškinti XIX a. vidurio Vakarų Europos socialines kata- 
likybės nuostatas ir jų atgarsius Lietuvoje, ypač M. Valančiaus 
socialinėje sampratoje; 

— atskleisti lietuvių katalikų socialinę mintį žadinusius veiks- 
nius XIX— XX amžių sandūroje; 

— išryškinti katalikų socialinės minties Lietuvoje sklaidos ži- 
dinius ir jų ypatumus; 

— nustatyti lietuvių katalikų sociologų nagrinėtų socialinių 
problemų visumą, atskleisti jų kėlimo teorines nuostatas Kata- 
likų Bažnyčios socialinės doktrinos, ekonominio liberalizmo bei 
ortodoksinio marksizmo teorijų kontekste, kartu parodyti, kiek 
jas nulėmė to meto Lietuvos socialinio gyvenimo realijos; 

— išryškinti katalikų požiūrį į socialines ekonomines siste- 
mas: a) kapitalizmą ir jo teorinį pagrindimą — ekonominį libera- 
lizmą, parodant jo skelbiamo individualistinio egoizmo nesuderi- 
namumą su krikščioniškai suprantamu žmogaus pašaukimu, b) t+0- 
talistinį socializmą, atskleidžiant jo priešingumą individo ir tautos 
saviraiškai, jos būčiai ir buičiai; 

— aptarti katalikų sociologų siūlytas Lietuvos socialinio eko- 
nominio atgimimo alternatyvas, atskleisti jų požiūrį į socialinį 
teisingumą, jo atkūrimo visuomenėje galimybes ir būdus; 

— išryškinti katalikų požiūrį į valstybės ir visuomenės su- 
tvarkymą bei valdymą, parodyti krikščioniškai suprantamos demo- 
kratinės savivaldos principo įtvirtinimo svarbą, ginant individą ir 
visuomenę nuo autokratijos ir totalitarizmo savivalės. 


Tyrimo metodas. Darbe panaudotas istorinis lyginamasis su- 
kauptos medžiagos analizės metodas. Darbas buvo rašomas stu- 
dijuojant originalius šaltinius — pirmiausia lietuvių autorių skelb- 
tus ir archyvuose išlikusius darbus. Kartu didelis dėmesys kreip- 
tas ir į to meto Katalikų Bažnyčios dokumentus socialiniais klau- 
simais (enciklikas “Rerum novarum“, “Graves de communi“, “II 
iermo proposito“ ir kt.). Taip pat Vakarų Europos katalikiškojo so- 
cialinio sąjūdžio įkvėpėjų ir puoselėtojų (V. Ketelerio, A. M. 
Weiss, A. Sorelio, A. de Muno ir kt.) veikalus, nes lietuviai su 
jais buvo susipažinę studijuodami katalikiškuosiuose universite- 
tuose. Neabejotiną poveikį lietuvių autorių pažiūrų iormavimuisi 
turėjo ir lenkų katalikų sociologų (E. Jaroszynskio, Z. Ciepluchos, 
A. Wovycickio ir kt.), darbai, kuriais jie rėmėsi. 


15* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 37 


Pažinę minėtųjų autorių metodologines nuostatas ir skelbtąsias 
idėjas, palyginę jas su lietuvių propaguotomis, aiškiau suvokiame 
pastarųjų savitumą ir jų interpretacijų originalumą. Tą savitumą 
atskleisti padeda ir lietuvių katalikų sociologų nuostatų esminiais 
socialiniais klausimais išryškinimas, palyginant jas su vietinių 
liberalų ir socialistų skelbtosiomis. 

Nagrinėjant lietuvių katalikų socialinę mintį žadinusius veiks- 
nius, taip pat jos raiškos ypatumus atskiruose Lietuvos regionuose 
(vyskupijose), pasinaudota istorijos, Lietuvos ūkio istorijos, eko- 
nomikos, sociologijos, etnokultūros, Bažnyčios istorijos, pedago- 
gikos istorijos ir kitų mokslų teikiamomis žiniomis. 


Nauja darbe. Remiantis spausdintais darbais ir gausia archy- 
vine medžiaga, susistemintai pateikiamas XIX a. antrosios pu- 
sės— XX a. pradžios lietuvių katalikų sociologų problemų vise- 
tas, atskleistos jų kėlimo teorinės nuostatos Katalikų Bažnyčios 
socialinės doktrinos, ekonominio liberalizmo bei ortodoksinio mark- 
sizmo teorijos kontekste. 

Išryškinamas jų požiūris į socialines ekonomines sistemas — 
liberalųjį kapitalizmą ir kolektyvistinį socializmą, valstybės ir vi- 
suomenės sutvarkymą bei valdymą, socialinį teisingumą, jo atkū- 
rimo galimybes ir būdus. 

Naudojantis nauja archyvine medžiaga, atskleidžiamos lig šiol 
mažiau žinomų lietuvių katalikų veikėjų socialinės idėjos. Pateik- 
tos platesniame to meto visuomeninio gyvenimo realijų kontekste, 
jos žymiai praturtina katalikų socialinės minties spektrą. 

Nustatyti ir išryškinti katalikų socialinės minties Lietuvoje 
sklaidos židiniai ir jų ypatumai. 

Parodomos katalikų sociologų siūlytos Lietuvos ekonominio, so- 
cialinio bei politinio atgimimo alternatyvos, jų pastangos skelb- 
tąsias idėjas įgyvendinti įkurtose ekonominėse (ūkio), švietimo, 
kultūros ir kt. draugijose bei organizacijose. 

Darbe keliamas svarbus ir aktualus klausimas: kas buvo tie 
pirmieji lietuvių katalikų sociologai, ką jie skelbė ir kaip skelb- 
tąsias idėjas gynė ir stengėsi įgyvendinti praktiškai. Drįsčiau 
teigti, kad pagrindinis to meto katalikų sociologų teorinių ir prak- 
tinių darbų nuopelnas tas, kad tuo jie ne tik žymiai susilpnino 
kraštutinio ekonominio liberalizmo bei socialinio radikalizmo (bol- 
ševizmo) idėjų sklaidą Lietuvoje, bet ir sudarė sąlygas krikščio- 
niškai suprantamai demokratijai ir jos institucijoms krašte atsi- 
rasti ir tarpti. 


Darbo praktinė reikšmė. Darbe nagrinėjama katalikų socialinės 
minties Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėjeę--XX a. pradžioje raiš- 
ka — svarbus pamalas tolesniems katalikų socialinės minties 


38 VALDAS PRUSKUS 16* 


sklaidos mūsų krašte tyrinėjimams. Darbe sistemiškai pateikiamas 
katalikų sociologų nagrinėtų socialinių problemų visetas. Prak- 
tiniu požiūriu jis svarbus apibūdinant katalikų socialinės minties 
Lietuvoje raidą, nes XIX—XX amžių sandūroje buvo suformuluo- 
tas problemų ratas ir pateiktos metodologinės nuostatos, kurios 
mažai tepakito ir tarpukario metais: buvo tik gilinamos ir plėto- 
jamos. Todėl šis darbas padės geriau suprasti tarpukario lietuvių 
katalikų sociologų nuostatas ir jų skelbtų idėjų originalumo laips- 


Darbe aptariami katalikų sociologų teikti Lietuvos ekonominio, 
socialinio bei politinio atgimimo keliai ir būdai, parodoma jų 
konkretaus socialinio veikimo sritys ir to veikimo rezultatai. 
"Todėl šis darbas turės praktinės naudos mokslininkams, siekian- 
tiems kritiškai peržiūrėti lig šiol egzistavusį vienpusišką Katalikų 
Bažnyčios, dvasininkijos ir ypač katalikų sociologų skelbtų idėjų 
ir jų veiklos vertinimą, geriau suvokti jų tikrąją vietą ir vaid- 
menį formuojant visuomenės socialinę sąmonę, atkuriant Lie- 
tuvos nepriklausomybę ir ją įtvirtinant. 

Darbe aptariama katalikų minties sklaida trijuose regionuose 
(Vilniaus, Kauno ir Suvalkų vyskupystėse), parodomi jos ypatu- 
mai ir rezultatai. Tai galėtų pasitarnauti rengiant atskirų Lietuvos 
regionų raidos istorijas. 

Kadangi darbe nemaža dėmesio skiriama katalikų siūlytų ir 
jų įgyvendintų konkrečių projektų — ūkio, švietimo, labdaros ir 
kt. srityse aptarimui, tai šiuo darbu galės pasinaudoti ir moks- 
lininkai, tyrinėjantys krašto ūkio istoriją, kooperacijos plėtotę, 
švietimo ir politinės minties raidą. Darbu galės pasinaudoti ne 
tik filosofijos istorikai, sociologai, politologai, bet ir studentai, hu- 
manitarinė inteligentija, visi besidomintys katalikų socialinės min- 
ties raida Lietuvoje. 

Tyrimo tikslas ir uždaviniai nulėmė darbo struktūrą bei me- 
džiagos dėstymo tvarką. 


17* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 39 


I skyrius. XIX a. vidurio VAKARŲ EUROPOS 
SOCIALINĖS KATALIKYBĖS IDĖJOS IR JŲ ATGARSIAI 
LIETUVOJE (M. VALANČIAUS SOCIALINĖ SAMPRATA) 


1. XIX a. vidurio Vakarų Europos socialinės 
katalikybės idėjos 


Prancūzų revoliucija (1789) ir aktyvi pramonės plėtotė XIX a. 
viduryje labai pakeitė Europos šalių politinį ir socialinį veidą. 
Sparčiai kūrėsi naujos teisinės ir valstybinės institucijos. Dėl pa- 
saulietinių procesų, kurie atitiko buržuazijos ir įos remiamos li- 
beraliosios ekonomikos bei visuomenės kultūros interesus, Bažny- 
čia, jos socialinis mokymas vis labiau prarado savo dvasinę ir 
politinę galią. Tradicinės luominės santvarkos suirimas reiškė ne 
tik stiprėjantį valstybės kišimąsi į Bažnyčios vidaus reikalus, bet 
kartu ir tarpinės grandies tarp individo ir valstybės suardymą, 
išaugusį autonoininį individualizmą. 

Iš esmės pasikeitė valstybės ir Bažnyčios santykis, santykis 
tarp liberaliosios sekuliarizuotos visuomenės teorijos ir Bažnyčios 
socialinio mokymo. Krikščioniškoji valdžios, valstybės teorija rė- 
mėsi nuostata, kad kiekviena valdžia yra iš Dievo. Teisė ir įsta- 
tymas, taip pat valstybinė administracinė veikla pripažintais lai- 
komi tik tada, jei yra pajungti aukštesnei, t. y. viršvalstybinei tei- 
sei (prigimtinėms teisėms), o ši žmogui skirta paties Dievo. 
Taigi valdžia nesanti tautos suvereniteto reikalas. Tai atitiko Teo- 
dalinės monarchijos tvarką. 

Respublikos susikūrimas ir parlamentinis valdymas reiškė, kad 
lauta turinti teisę rinktis valdžią. Ji esanti viršesnė už karalių, 
t. y. įgyjanti valdymosi teisę. Tokios permainos skatino katalikų 
intelektualus labiau gilintis į Šventąjį Raštą ir geriau jį suprasti. 
Reikėjo remtis naujausiais mokslų (istorijos, archeologijos, kalbo- 
tyros) pasiekimais, kad būtų galima tiksliau atkurti senovės auto- 
rių pasaulėvaizdį, suvokti jų mintijimo būdą ir nuostatų (taigi 
ir socialinių) prasmę (567, 25—40; 216). 

Kita vertus, to tautos valdymosi rezultatus ir socialinio bei 
ekonominio gyvenimo laimėjimus bei problemas reikėjo ne tik įver- 
tinti krikščioniškųjų vertybių požiūriu, bet ir pasiūlyti konkre- 
čius jų sprendimo būdus. XIX a. viduryje pramonėjančioje Euro- 
poje tai buvo ypač aktualu. Naujų mokslo ir technikos išradimų 
taikymas padėjo išplėtoti fabrikinę gamybą, reikalavusią daug 
darbo rankų. Ši gamyba sutelkė darbininkus, ir jie tapo realia 
socialine jėga. Vyraujant kapitalizmo ideologiniam pagrindui — 
ekonominiam liberalizmui, skelbusiam natūraliosios laisvės, vals- 
tybės nesikišimo į ūkio ir privataus asmens reikalus idėjas (A. Smi- 
thas, Dž. Milis), darbininkijos socialinės saugos problemoms, jos 
interesams buvo skirta mažai dėmesio. Tai kėlė teisėtą darbinin- 


4() VALDAS PRUSKUS 18* 


kijos nepasitenkinimą. Vis garsiau skambėjo K. Markso ir jo se- 
kėjų socialistų raginimai imtis prievartos socialiniam teisingumui 
atkurti. Jų radikalūs užmojai ir ambicingos pretenzijos skelbtis 
vieninteliais tikraisiais darbo žmonių interesų gynėjais skatino 
ir Katalikų Bažnyčią aiškiau suformuluoti savo socialinę nuosta- 
tą, atsižvelgiant į vykstančių socialinių pasikeitimų dvasią, kartu 
primenant, kad Bažnyčia savo kilme ir esme buvusi ir esanti visų 
pirma vargšų Bažnyčia, nors praktiškumo bei kitais sumetimais 
būdavo glaudžiai susijusi su turtingųjų sluoksniais. Todėl sociali- 
nis neteisingumas negalįs būti jos nepastebėtas ar ignoruotas. Į 
jį Katalikų Bažnyčia jautriai reagavusi visais laikais. 

Ankstyvaisiais viduramžiais, kaip ir vėlyvaisiais, Bažnyčia 
smerkė vergų ir valdomųjų žudymus, bet esant tokiems ano meto 
visuomenės įstatymams negalėjo jų padėties pakeisti, o tik ape- 
liuoti į valdančiųjų sluoksnių malonę. Bažnyčia rūpinosi tais, ku- 
rie patys pasirūpinti savimi negalėjo, pirmiausia vargšais ir ligo- 
niais, steigė prie vienuolynų ir dvarų namus elgetoms ir pavargė- 
liams. Žečpospolitos valstybėje jau XVI amžiuje katalikų dvasi- 
ninkija ėmėsi ginti nuo ponų pabėgusius baudžiauninkus, o XVII 
XVIII amžiais ši akcija dar labiau sustiprėjo (431, 310—338). To- 
dėl ir dabar Katalikų Bažnyčia negalėjo nereaguoti į sunkią dar- 
bininkų padėtį sparčiai pramonėjančioje Europoje (550). 

Si reakcija buvo dvejopa. Vieni Katalikų Bažnyčios atstovai, 
pasipiktinę nežabotu verslininkų egoizmu ir visišku kitų visuome- 
nės sluoksnių, ypač darbininkijos, interesų nepaisymu, siūlė pa- 
smerkti kapitalizmą. Jie teigė, kad harmoniją ir tvarką galima 
pasiekti tik atkūrus senąją monarchinę santvarką — vienintelį iki 
tol iš patirties žinotą valstybės santvarkos modelį. Juk anuomet 
socialiniai kontrastai nebuvę tokie ryškūs, o visuomenės ir kiek- 
vieno jos nario gyvenimas pasižymėjo stabilumu ir tvarka. Ši 
konservatyvioji kryptis ypač pasireiškė Prancūzijoje. Žymiausi jos 
atstovai — J. de Maistre (1753—1821) ir L. de Bonald (1754— 
1840). Abu jie kvestionavo Prancūzų revoliucijos moralinį lega- 
tyvumą, teigdami, kad pasikeitimai visuomenėje turį vykti natūra- 
liu, evoliucijos, o ne revoliucijos būdu, kaip tai įvyko Prancūzi- 
joje. 

Kiti Bažnyčios atstovai kapitalizmą priėmė kaip realybę. Jie 
taip pat pripažino, kad senasis Bažnyčios ir valstybės ryšys ga- 
lutinai nutrūko ir demokratinio apsisprendimo principas, pasi- 
keitus sąlygoms, privalo tapti fundamentalus. Tačiau jiems buvo 
svarbu, kad demokratiškai išrinkta naujoji valdžia ir jos gina- 
ma ekonominė tvarka būlų žmogiška, paisytų ne vieno kurio 
sluoksnio, o visų visuomenės narių interesų ir jais rūpintųsi. To- 
dėl jie ir vertino ją krikščioniškųjų vertybių laikymosi požiūriu. 
Ši kryptis, vėliau gavusi socialinės katalikybės vardą, ypač su- 
klestėjo XIX a. viduryje (216, 212—308). Žymiausi jos atstovai 
Prancūzijoje buvo Le Play (1806—1882), F. Ozanam (1813— 


19* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 41] 


1853), F. de Lamennais (1782—1854), Vokietijoje — vyskupas 
V. Ketteleris (1813—1877). Beje, darbininkų klausimą jie laikė 
svarbiu, tačiau ne vieninteliu ir reikšmingiausiu, stengėsi jį su- 
vokti ir spręsti daug platesniame socialiniame kontekste. Jiems 
rūpėjo išsiaiškinti, kaip reikėtų sutvarkyti visuomenę, kad būtų 
galima į ją integruoti visus socialinius sluoksnius, tarp jų ir dar- 
bininkiją, apginti jos teisę į žmogaus vertą gyvenimą ir tuo iš- 
vengti socialinių koniliktų bei užtikrinti visuomenės rimtį ir sta- 
bilumą. 

Pagal keliamo tikslo ambicingumą socialinės katalikybės at- 
stovų siekiai atliepė K. Markso nuostatas, išdėstytas „Komunistų 
partijos manifeste“ (1848) ir „Kapitale“ (1867). K. Marksas dau- 
giausia dėmesio skyrė darbininkijai, tapusiai besaikio kapitalis- 
tinio išnaudojimo auka. Tas besaikis išnaudojimas, jo teigimu, ne 
tik supriešinąs visuomenės sluoksnius, bet ir vedąs į neišvengia- 
mą kapitalizmo žlugimą. Darbininkija, revoliuciniu būdu sugriau- 
dama kapitalistinę tvarką, kartu išvaduosianti ir visą žmoniją. 
K. Marksas pateikė logiškai nuoseklią ekonominio liberalizmo so- 
cialinių padarinių (dirbančio žmogaus nuskurdimo) išplėtojimą 
iki logiškos pabaigos: neribotai kapitalo laisvei paliktas jam dir- 
bantis žmogus priverčiamas mąstyti ir veikti socialistiškai. Nu- 
skurdusi ir viltį praradusi visuomenės dalis jau nerasianti „tei- 
singesnės“ teorijos už marksizmą ir teisingesnės santvarkos už 
socializmą. Tai paskatino kapitalistus ieškoti priemonių progno- 
zuojamiems kapitalistinio gamybos būdo žalingiems padariniams 
išvengti ar bent sušvelninti, siekti socialinio kompromiso. 

Tiesa, su šiomis K. Markso idėjomis Vakarų Europos visuo- 
menė susipažino plačiau tik XIX a. pabaigoje. Tačiau jos buvo ži- 
nomos katalikų sociologams ir anksčiau. Jie irgi ieškojo priemonių 
socialiniam teisingumui atkurti ir žmonių tarpusavio santykiams 
visuomenėje humanizuoti. K. Markso socialinėje teorijoje ypač 
jiems nerimą kėlė prievartos elementai teisingesnei visuomenei 
sukurti. Šitai skatino katalikų veikėjus labiau domėtis darbinin- 
kijos padėtimi, krikščionišku požiūriu žvelgiant į jos socialines 
problemas ir ieškant nesmurtinio jų sprendimo būdų. 


tteleris. 1864 m. jis išleido garsiąją knygą „Die Arbeiterirage und 
das Christentum“, kurioje aptarė socialiai nesaugią darbininkijos 
padėtį pramonėjančioje visuomenėje (217). Jis įrodė, jog būtent 
ekonominis liberalizmas nulėmė verslininkų gebėjimą nežabotai 
kaupti kapitalą vienose rankose, o darbą paversti tokia pat preke, 
kaip ir bet koks kitas gaminys, visai nesirūpinant, ar iš gauna- 
mo atlyginimo gali darbininkas ir jo šeima pragyventi, ar ne. 
Ekonominio liberalizmo skelbtoji darbo laisvė reiškė, kad dar- 
bininkas su savo „preke“ (darbu) tapo laisvas samdytis, t. y. 
rinktis savo prekės pirkėją, o iš tikrųjų jis tapo visiškai priklau- 
somas nuo darbdavio malonės. Taigi darbininkas buvo izoliuotas, 


49 VALDAS PRUSKUS 20* 


o darbo žmonės suskaidyti pagal didėjančio kapitalo sankaupas — 
darbą atskirose pramonės šakose. Žmonių natūralioji sąjunga iš- 
iro — iškilo pinigo sąjunga. O anksčiau užsiauginamų ar pasiga- 
minamų natūrinių gėrybių (maisto, rūbų) darbo žmonės jau ne- 
turėjo. Kontrastas tarp turinčiųjų ir neturinčiųjų didėjo, tapdamas 
praraja ir prakeikimu, kuris šaukėsi socialinio teisingumo atkū- 
rimo. Todėl V. Ketteleris ir kreipėsi į to meto visagalius turtuo- 
lius: kaip galėjo atsitikti, kad beatodairiškas individualus turtėji- 
mas gimdo už turto ribos masinį skurdą, mirštančius iš bado 
vargšus, elgetiškai gyvenančią darbininkiją, dvasiškai ir fiziškai 
suluošintą vaikystę ir jaunystę? Juk tai priešinga krikščionybės 
dvasiai. Todėl V. Ketteleris pritarė teisėtiems darbininkijos rei- 
kalavimams, kartu suteikdamas jiems K. Marksui priešingą krikš- 
čioniškąjį turinį. Be to, jam buvo svarbu išsiaiškinti, kiek šie 
reikalavimai gali būti paremti krikščionybės vardu ir kaip galima 
atkurti socialinį teisingumą. 

V. Ketteleris laikėsi pažiūros, kad kapitalo visagalybė, kuri 
darbininką kaip darbo jėgą ir mašiną išnaudoja iki susidėvint, o 
vėliau kaip nereikalingą išmeta, turi būti palaužta. Kapitalo visa- 
galybė auganti tada, kai jis telkiasi vienose rankose. Toks kapi- 
talo telkimasis siaurinąs darbininko samdos pasirinkimo galimy- 
bę, leidžiąs iki minimumo sumažinti atlyginimą, didinti darbo 
užduotis ir darbo dienos trukmę. Reikalavimas sutrumpinti darbo 
dienos trukmę, pasak V. Kettelerio, esąs teisėtas. Juk nežmoniškas 
darbo krūvis prieštaraująs krikščioniškajai dorovei ir religinei gy- 
venimo praktikai: dienai ir nakčiai netekus ankstesnės prasmės, 
paneigiamas žmogaus prigimties vertingumas ir galiausiai fizinė 
sveikata. 

Visai pagrįstas darbininkijos reikalavimas turėti teisę į poilsį 
ir švenčių šventimą, nes jis taip pat remiasi religijos mokymu ir 
ilgaamže tradicija. 

Krikščionybės vardu V. Ketteleris palaikė ir darbininkijos rei- 
kalavimą uždrausti mažamečiams vaikams, merginoms, samdo- 
moms vietoj vyrų, ir moterims dirbti fabrikuose. Tas reikalavimas 
grąžinti moteris iš gamyklų atgal į šeimą turėjo tikslą padėti iš- 
siskleisti dvasinei šeimos ir doros prasmei. 

Kad vyrai galėtų išlaikyti šeimą, reikią jiems mokėti pakan: 
kamą atlyginimą, kuris leistų patenkinti būtiniausius poreikius, 
gyventi protingai ir taupiai, kaip mokąs Šventasis Raštas. 

Taigi V. Ketteleris darbininkijos reikalavimų teisėtumą aiš- 
kinosi krikščioniško mokymo požiūriu, iš esmės jiems pritarda- 
mas. Tačiau jis griežtai smerkė smurtą kaip priemonę socialinei 
gerovei sukurti, kurį propagavo K. Marksas. V. Ketteleris įspėjo 
darbininkus saugotis tų, kurie tuščiais šūkiais ir deklaracijomis 
grindžia socialinę gerovę, ragina griebtis prievartos socialiniam 
teisingumui įgyvendinti, atmesdami dorą ir religiją. Visuomenę 
jis suvokė kaip gyvą organizmą, kaip kūną, kurio visos dalys vie- 


21* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 43 


nodai svarbios ir reikalingos. Taigi ir darbininkija negalinti būti 
iš šio kūno — visuomenės — išskirta ir atmesta. Atvirkščiai — ji tu- 
rinti būti integruota į visuomenę, pripažįstant jos teisėtus reika- 
lavimus pagal socialinės partnerystės, o ne kovos principus, ieš- 
kant būdų juos įgyvendinti. 

Kas turėtų rūpintis darbininkijos socialine integracija į visuo- 
menę? V. Kettelerio manymu, tuo turėtų pirmiausia labiau rūpin- 
tis patys darbininkai, steigdami fabrikuose profesines sąjungas, 
kurių kūrimo tikslai ir esmė turėtų būti tokie. Pirma, profesinės 
sąjungos neturėtų prieštarauti visuomenės interesams, o būti orien- 
tuotos į regionui aktualių socialinių ekonominių bei kultūrinių 
klausimų, apimančių ir darbininkiją, sprendimą. Antra, jos turėtų 
ginti ekonominius darbininkų interesus, o ne tapti politinės kovos 
arena. Trečia, savo veiklą jos turėtų grįsti solidarumo principu: 
vienas už visus, visi už vieną. Ketvirta, profesinės sąjungos turė- 
tų telkti visus toje gamykloje dirbančius žmones, kadangi tik tada 
gali būti efektyviau ginami darbininkų interesai. Penkta, jos turė- 
tų veikti autonomiškai ir būti nepriklausomos nuo valstybinės val- 
džios įstaigų (430, 54—55). Pats V. Ketteleris palaikė darbininkų 
profsąjungų kūrimąsi, rėmė jas morališkai ir savo autoritetu gynė 
nuo valdžios ir darbdavių kėsinimosi jas persekioti ir drausti. 
Kartu jis visai nemenkino ir valstybės galios bei svarbos atkuriant 
socialinį teisingumą. Anot jo, valstybės rūpestis — tvarkos ir sta- 
bilumo palaikymas visuomenėje, siekiant sudaryti sąlygas žmogaus 
vertam gyvenimui. Todėl ji turi būti teisinga visiems visuomenės 
nariams, tačiau pirmiausia privalanti ginti silpnesniuosius, o bū- 
tent tokia ir esanti darbininkija. Todėl valstybė turinti prižiūrėti 
darbdavių ir darbininkų santykius, stebėti, ar laikomasi abipusių 
susitarimų, ar teisingai ir laiku atlyginama už atliktą darbą 
(217, 81). 

Taigi V. Ketteleris išryškino socialiai nesaugią darbininkijos 
padėtį pramonėjančioje visuomenėje, pritardamas jos teisėtiems 
reikalavimams krikščionybės vardu, stengėsi apčiuopti bei 
numatyti galimus jos integracijos į visuomenę būdus, pripažinda- 
mas jai atitinkamą vietą ir teisę ginti savo interesus pagal socia- 
linės partnerystės, o ne kovos principus. Kartu jis pabrėžė, jog 
suteikti paramą darbininkija galinti sau ir pati, rūpindamasi savo 
nariais per įkurtąsias profesines organizacijas, o ne: pasikliau- 
dama vien tik darbdavių malone ar valstybe. 

V. Kettelerio socialinis mokymas blaivė socialinio radikaliz- 
mo įtakon patekusią Vakarų Europos šalių darbininkiją. Jo ir ki- 
tų socialinės katalikybės atstovų skelbtos idėjos ir praktinės veik- 
los pavyzdžiai susilaukė nemaža sekėjų įvairiose Europos šalyse. 
Jos pasiekė ir Lietuvą. Tačiau to meto Lietuvoje klostėsi savita 
socialinė ir ekonominė situacija. 


44 VALDAS PRUSKUS 22 


2. M. Valančiaus socialinė samprata 


Lietuva po trečiojo Žečpospolitos padalijimo (1795) buvo pri- 
jungta prie Rusijos imperijos, tapo jos provincija. Bet jos gyven- 
tojai, ypač bajorija, nenorėjo susitaikyti su valstybingumo pra- 
radimu. Vienas iš tokių jos reakcijos pasireiškimų buvo ir 1831 m. 
sukilimas. Jį numalšinusi, caro valdžia pradėjo vykdyti lietuvių 
žemių kolonizavimo, nutautinimo politiką, skleisti stačiatikybę. 
Tad valstybingumo praradimas buvo stiprus smūgis ne tik diduo- 
menei, bet ir Katalikų Bažnyčiai. 

Tuo tarpu kapitalistiniai santykiai Lietuvoje dar tik plėtojosi. 
Ypatingi visuomenės sluoksnių specifiniai interesai dar nebuvo 
išryškėję. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje turėjo stiprias pozicijas, 
dvasiniu vadovu laikė Romos popiežių ir buvo vienintelė jėga, su 
kuria skaitėsi caro pareigūnai, nors jie ir stengėsi jai daryti visa- 
pusišką įtaką, kišdamiesi į vidaus tvarkymąsi. Todėl po Bažnyčios 
sparnu glaudėsi, ieškodami paguodos ir teisingumo, tiek vietiniai 
dvarininkai, tiek valstiečiai baudžiauninkai. Ji tapo visos paverg- 
tos tautos, o ne vieno kurio nors sluoksnio interesų gynėja sve- 
timos galybės akivaizdoje. 

Toji padėtis lėmė tai, kad ypatingo dėmesio socialiniam klau- 
simui ji neskyrė. Lietuvoje vyravo namų pramonė, miestų buvo 
nedaug, ir tie patys nedideli. Pagrindinė gyventojų dalis gyveno 
kaime, kur šeimininkavo dvarininkai. 

Santykiai tarp dvarininko ir valstiečio buvo ne tokie formalūs 
kaip tarp darbininko ir darbdavio verslininko. Tiesa, ir čia kilda- 
vo socialinių koniliktų, pasireiškiančių stichiniais valstiečių bruz- 
dėjimais ir sukilimais, bet jie nebuvo tokie masiniai. Visuomeninio 
gyvenimo stabilumą palaikė ir luominis visuomenės gyvenimo 
tvarkymosi supratimas, iš seno diegiamas liaudies sąmonėje. Pri- 
simintina, kad valstietis visuomeniniame gyvenime nedalyvavo. 
Prieš įstatymą buvo lygūs tik feodalai. Taigi ir Katalikų Bažnyčia 
negalėjo reikalauti iš dvarininko, kad jis laikytųsi įstatymo vals- 
tiečių atžvilgiu (tokio įstatymo tiesiog nebuvo — dvarininkas buvo 
valstiečio viešpats)*. Pakako, jei dvarininkas rodė jiems malonę. 
Ne visi Bažnyčios vadovai, tuo labiau eiliniai kunigai, dažniausiai 
nuo dvarininkų priklausomi, ir to drįso reikalauti. Daug kunigų 
krašte buvo lenkai, atvirai gynę lenkų dvarininkų, turėjusių 
Lietuvoje dideles žemės valdas, interesus. Paveikti polonizacijos 
buvo ir daugelis lietuvių kunigų. Visa tai trukdė susikurti jiems 
aiškesnę socialinę nuostatą ir ją atvirai reikšti. Dar daugiau 
reikėjo drąsos įvardyti svetimos valstybės pareigūnų vykdomą 
lietuvių nutautinimo ir ekonominio pavergimo politiką. 


* Antrajame Lietuvos Statute (1566) netgi buvo nuostata, jog baudžiau- 
ninkas neturįs teisės apskųsti teismui savo pono už tai, kad su juo blogai 
elgiamasi. 


23* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 45 


Bene pirmasis, kuris apie tai atvirai prabilo tautai ir pasauliui, 
buvo vyskupas Motiejus Valančius (1801—1875). 

Jis laikėsi pažiūros, kad Kristaus religija esanti ne vien žo- 
džio, bet ir gyvenimo sąranga. Jo manymu, dvasingumas, atitri- 
kęs nuo gyvenimo, nėra krikščionybė. Ji turinti padėti tautai gy- 
venti ir veikti. Tik toji krikščionybe, kuri galinti tai padaryti, verta 
krikščionybės vardo. Ir tik tas vertas dvasininko vardo, kuris ne 
tik uoliai vykdąs Bažnyčios nurodymus, bet ir žmonių reikalais 
rūpinąsis, gyvenąs jų rūpesčiais. Šitaip katalikybės socialinę 
paskirtį suprato ir savo pareigą pavergtųjų tautiečių atžvilgiu juto 
M. Valančius. Tai savaip paženklino jo socialines nuostatas ir 
veiklą. 

Caro valdžios administracija didžiausiu savo priešu tuo metu 
laikė lenkybę, kurios pamatas buvo Katalikų Bažnyčia ir tikėji- 
mas. Tad pagrindinį smūgį ji nukreipė prieš katalikų tikėjimą ir 
jų Bažnyčią. Prievarta imta brukti stačiatikybė. Ilgainiui tai tapo 
Rusijos imperijos valstybinės politikos pavergtoje Lietuvoje da- 
limi. Šiuos caro valdžios žingsnius daugelis dvasininkų ir tikin- 
čiųjų suvokė kaip pasikėsinimą į Katalikų Bažnyčios egzistavimą. 
Tačiau ne visi drįso tam pasipriešinti. M. Valančius bene pirmasis 
iš aukštųjų dvasininkų apie tai nedviprasmiškai prabilo. 

Caro valdžios pareigūnų vykdomą Lietuvoje nutautinimo ir 
stačiatikybės skleidimo politiką, Bažnytinės veiklos varžymą jis 
suvokė kaip valstybinės valdžios pasikėsinimą prieš katalikų ti- 
kėjimą, kurį saugoti ir puoselėti tarp žmonių pašaukta Bažnyčia ir 
jis pats kaip vyskupas. Pažymėtina, kad XIX a. nė viena valstybė 
Vakarų Europoje, išskyrus Rusiją, nesiėmė prievartos prieš Kata- 
likų Bažnyčią, nesiekė jėga primesti pavergtoms tautoms savąją 
religiją, nesikėsino į jos prigimtinę teisę — turėti savo kalbą. 

Kaip teigia Vaižgantas, iš pradžių (ligi 1867 m.) M. Valan- 
veikti jos atstovus logika, įrodinėdamas visišką „graždankos“ ne- 
tikimą lietuvių kalbai. Jis ieškojo kompromisų su valdžia, kiek 
tai nebuvo žalinga Bažnyčios ir lietuvybės reikalui (160, 7—8). 
Tačiau M. Valančius greit suprato, kad jo pastangos neduoda 
rezultatų, todėl ryžosi aktyviai veikti. 1867—1869 metais parašė 
ir išleido šias knygeles: „Prajautimas“ (1869), „Broliai katalikai“ 
(1869), „Gromata apskrita švento Tėvo mūsų Popiežiaus Pijaus 
IX pas savo aveles“ (1867), „Iš tamsybės ved tiktai kelias Tei- 
sybės“ (1868), „Perspėjimas“ (1868), „,Šnekesys kataliko su ne- 
kataliku“ (1868), „Vargai bažnyčios katalikų Lietuvoj ir Žemai- 
čiuose“ (1869), „Litanija apie visų šventus Mučelnikus“ (1869), 
„Apie sielvartus bažnyčios šventos“ (1868), „Apie atpuskus ju- 
biliejiškus arba Beleušą“ (1869), „Švenčiausio Tėvo mūsų Pijaus 
iš Dievo apvaizdos Popiežiaus Pijaus IX gromata apaštališka“ 
(1869). Parašytos emocingai, apeliuojant ne tiek į protą, kiek į 
jausmą, o pirmiausia į religinį jausmą, labiausiai žmonių atjau- 


46 VALDAS PRUSKUS 24* 


čiamą, jos žadino didelį nepasitenkinimą nedoru valdžios parei- 
gūnų elgesiu. 

Tiesa, pats M. Valančius kaip Žemaičių vyskupas reiškė savo 
lojalumą Rusijos imperijos sostui. Šį lojalumą, pasak Vaižganto, 
jis suprato kaip religinę pareigą ir religinį principą, kurį pa- 
skelbė šv. Paulius „Laiške Romiečiams“: „Kiekvienas žmogus te- 
būna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų 
iš Dievo, o kurios yra — tos Dievo nustatytos“ (308, 374). 

Vadinasi, kiekviena politinė valdžia grindžiama Dievo valia, 
t. y. sąlygojama paties pasaulio sukūrimo tvarkos. Tačiau nenu- 
matoma, koks asmuo ir kokia politinė organizacija įgyjanti kom- 
petenciją valdyti. Jau Tomas Akvinietis teigė, kad konkretus valdy- 
mas ir konkreti valdymo iorma negali būti laikomi nustatytais 
Dievo valios. Tai gali būti padaryta remiantis tik proto, t. y. gam- 
tamoksliniais, bet jokiu būdu ne teologiniais kriterijais. Taigi 
aukščiausią teisinę galią gali turėti tik visa tauta, kurios ge- 
rovės ir tvarkos siekiams pajungiama politinė valdžia. Svarbu, kad 
toji valdžia, ir pirmiausia jos vykdytojai, iš tiesų būtų tautos 
interesų gynėjai. Tad ir caro valdžia M. Valančiui atrodė dalykas, 
kilęs iš paties Dievo, todėl ir gerbtina. Savo lojalumą caro val- 
džiai knygelėje „,„Prajautimas“ jis šitaip nusako: „Lig laiku išpa- 
žįstu, jog lai nė vieno žodžio nenoriu pasakyti apie Maskolių Ka- 
ralių ir aukštą Jo giminę, nes vainikuotų galvų darbų mums, bied- 
niems žmonėms, nepridera perkratinėti, nei nieko pikta apie jas 
šnekėti. Noriu čia papasakoti tiktai apie maskolius, Lietuvon atva- 
žiuojančius“ (524, 23). 

Taigi jis palaikė tradicinį požiūrį — valdžia iš Dievo. Tačiau 
kartu M. Valančius stengėsi atskirti valdžios principą nuo ių 
žmonių, kurie jį įkūnija Lietuvoje. Jų sprendimai ir veiksmai nė- 
ra tobuli ir visada teisingi. Pasak M. Valančiaus, valdžios pa- 
reigūnų uždavinys — sudaryti palankias sąlygas Žmogaus gy- 
venimui ir vykdyti savo tikybinės priedermes. Todėl negalima būti 
neteisėtų valdžios veiksmų pasyviais stebėtojais. Neturinti tylėti 
ir Bažnyčia, matydama, kad kai kurie asmenys piktnaudžiauja 
valdžia. M. Valančiaus manymu, dera nuolat ir visur atvirai ro- 
dyti visuomenei valdžios pareigūnų daromą skriaudą, o pirmiau- 
sia Katalikų Bažnyčiai, nes ji esanti tautos ir individo interesų 
gynėja. Tik taip ji galinti apsiginti nuo nedorų valdžios kėslų. 
Šia gynimosi teise Bažnyčia turinti aktyviai naudotis, priešinda- 
masi vietos valdininkų pastangoms spręsti tuos klausimus, kurie 
grynai yra jos kompetencija. 

Siuo požiūriu M. Valančius nepripažįsta jokios teisės bei auto- 
riteto pasaulietinei valdžiai, tuo labiau įvairiems pareigūnams. 
Jo manymu, gindamasi nuo valdininkų kišimosi į savo reikalus, 
Bažnyčia kartu ginanti ir tautos bei kiekvieno jos nario teisę į 
tikėjimą. O tikėjimas — tautos išlikimo garantas. Lietuviai kaip 
tauta galį išlikti tik išsaugodami tikėjimą. M. Valančius jį laikė 
tautą jungiančiu pradu, įžvelgdamas analogiją praeityje: pago- 


25* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 47 


nybės laikų tikėjimas padėjo lietuviams susiburti, išlaikyti vie- 
nybę, išsaugoti laisvės siekimą. Šitai akivaizdžiai pabrėžė ,Že- 
maičių vyskupystėje“: „Tiesa, jog tikėjimas tas buvo klaidus ir 
išganymo dūšioms atnešti negalįs, vienok Lietuvos kunigaikštys- 
tei dideliai geliavo. Tas tai tikėjimas darė, jog žemaičiai, drąsūs 
ir narsūs karėse [...] tas juos, nors išskydusius po miškus, vie- 
nos nakties būvy surinkdavo į vieną būrį dėl atmonijimo neprie- 
teliams“ (525, 41). 

M. Valančius vylėsi, kad.dabar katalikų tikėjimas turėtų padėti 
atgaivinti ir sustiprinti žmonių laisvės troškimą, ugdyti jų savi- 
monę ir tuo išlaikyti lietuvius kaip vieningą tautą, galinčią pasi- 
priešinti nutautinimui ir sustačiatikinimui. Todėl turįs būti di- 
desnis susipratimas tarp pačių lietuvių, o jų tarpusavio santykiai 
pagrįsti didesniu socialiniu teisingumu. Dvarininkų nedoras elgi- 
masis su valstiečiais negalįs stiprinti tautinio susipratimo. At- 
virkščiai — jis tik kurstąs neapykantą ir sklaidąs tautos jėgas, 
silpnindamas tikėjimą teisingumu apskritai. Todėl M. Valančius 
dėl teisybės ir teisingumo nebijojo pabarti ir didikų. Kaip pa- 
žymi A. Alekna, Pšeciševskių piktus darbus skriaudžiant valstie- 
čius jis taip vaizdžiai aprašė, kad tokia palyginti negriežta anų 
laikų cenzūra neleido to skyrelio išspausdinti pirmajame „Žemai- 
čių vyskupystės“ leidime (1848), kaip kompromituojančio bajoriją. 
M. Valančius ne tik parodydavo nedorą dvarininkų elgesį, bet ir 
pats neretai tapdavo valstiečių užtarėju, ypač amoralaus jų el- 
gesio su valstiečių moterimis atveju. Vyskupo įsikišimas dažnai 
padėdavęs (9, 119—129). 

Minėtąsias akcijas M. Valančius vykdė turėdamas prieš akis 
aiškius tikslus —- ginti teisingumą, dorą, mažinti socialinį prie- 
šiškumą tautoje ir tuo stiprinti jos dvasines galias bei imunitetą 
gresiančiam nutautinimui ir tikybiniam pavergimui. Kartu jis 
gerai suprato, kad pasipriešinimo sėkmė priklauso nuo konkretaus 
individo, jo sąmoningo apsisprendimo. Paskatinti jį šiam žings- 
niui M. Valančius laikė savo pirmąja pareiga. Todėl jam rūpėjo 
ne tik išsiaiškinti ir parodyti tuos pavojus, kurie grėsė tautai, bet 
ir rasti efektyvių priemonių jiems neutralizuoti. M. Valančius nu- 
rodė kelias prieinones, kurios, jo manymu, turėtų padėti tikėjimą 
ir tautą apginti. 


Pirmoji priemonė — tai pačios bažnyčios gynimas ir stiprini- 
mas. Šį stiprinimą M. Valančius suprato labai plačiai, net keliais 
aspektais. 

Pirmiausia, būtina apginti žmones nuo stačiatikybės platini- 
mo, parodant esminius skirtumus tarp katalikų ir stačiatikių ti- 
kybų. Šiai temai jis skyrė dvi brošiūras: „Šnekesys kataliko su 
nekataliku“ ir „Iš tamsybės ved tiktai kelias Teisybės“. Jose dia- 
logo forma įtikinamai parodomi katalikų tikėjimo teigiamybės, 
esmė ir grožis. 


48 VALDAS PRUSKUS 26* 


Antra, būtina puoselėti ištikimybę katalikų tikėjimui. Tą išti- 
kimybę M. Valančius „„Prajautime“ taip nusako: „Turite visi ži- 
noti, jogiai be Katalikų tikėjimo nė vienas nebus danguje. Todėl 
kas tik pameta tą tikėjimą, užsirašo lig gyvas į pragarą. O Ži- 
nodami tai, turite būti tvirti tikėjime, turite būti pasiruošę kentėti 
kančias, kaip senovės katalikai. Nors viršininkai už tvirtybę Kata- 
likų tikėjime atimtų gyvenimus, sodintų į kalinę ir plaktų ar ka- 
potų, vis tai turite iškentėti, nes verta to yra Dievo karalystė“ 
(524, 32). 

Trečia, tikėjimui palaikyti būtini tinkami maldos namai, į ku- 
riuos atėjęs žmogus galėtų atsigauti dvasia. Todėl M. Valančius 
nuolat rūpinosi esamų bažnyčių išore, bendra būkle ir naujų sta- 
tyba. Vos tapęs vyskupu (1850) jis ėmėsi remontuoti Varnių ka- 
tedrą. Tam tikslui 1851 m. parašė dekanams raštą, prašydamas 
rinkti aukas. Ir apleistoji katedra buvo suremontuota. Jis ragino 
ir dvarininkus, kurie naudojosi baudžiauninkų jėgomis, remontuo- 
ti bažnyčias, statyti naujas. A. Aleknos apskaičiavimu, M. Valan- 
čiui valdant vyskupiją buvo pastatyta 29 mūrinės ir 20 medinių 
bažnyčių (9, 31—32). 

Griežtėjant caro administracijos vykdomai nutautinimo politi- 
kai, gausėjo ir pasikėsinimų prieš Bažnyčią. Todėl buvo svarbu 
nurodyti, kaip turėtų elgtis katalikai, siekdami išsaugoti savo mal- 
dos namus, kokia taktika reikėtų gintis nuo valdžios neteisėtų 
veiksmų, atimant iš katalikų bažnyčias ir perduodant jas stačiati- 
kiams. M. Valančius pataria: ,„Maskoliams bažnyčias atimant, 
katalikai ne vien turi šiaip jau vyresnybės melsti, kad to nedary- 
tų, bet dar turi susibėgti visos parapijos žmonės |...], turi pri- 
pildyti, apgulti bažnyčią ir neleisti maskolių prie Dievo namų. 
[-..] Jei kurį žmogų maskoliai muštų, kapotų, čaižytų su bizū- 
nais, vis tai turi iškentėti. Taip darė Tytuvėnų parapijonys, taip 
darė Minsko gubernijos katalikai išplėšiant joms bažnyčias“ (524, 
83). Taigi M. Valančius siūlė laikytis neprievartinio aktyvaus pa- 
sipriešinimo taktikos. Būtent tokios taktikos laikėsi Lietuvos Ka- 
talikų Bažnyčia ir vėliau, ypač tautinio atgimimo pakilimo laiko- 
tarpiu XIX— XX amžių sandūroje. 

Ketvirta, būtinas kunigų ugdymas ir rėmimas. M. Valančius 
suprato, kad bažnyčios stiprybę labai daug lemia kunigai. Po 
1863 m. sukilimo daug kunigų, vien tik iš Žemaitijos 106, buvo 
ištremta į Sibirą (229, 5). Todėl jis stengėsi kuo daugiau įšven- 
tinti naujų kunigų. O caro valdininkai jų skaičių ribojo. Teko im- 
tis įvairių gudrybių. Antai vyskupas su rusų diduomene kortomis 
lošdavęs ne iš pinigų, bet iš leidimo įšventinti kunigą. Kai tik jam 
pasisekdavo išlošti, tai kunigus net naktį šventindavęs, kad kar- 
tais pralošęs aukštas valdininkas nepersigalvotų (193). M. Valan- 
čius siekė, kad kunigas būtų apsišvietęs, turėtų autoritetą (508). 
Todėl skatino juos prusintis, skaityti ne tik religinę literatūrą, 
nesigriebti tikėjimui palaikyti blogų priemonių, kurios tik žmogų 
nuo jo atitolina. Tokiomis blogomis priemonėmis, ypač girtuoklių 


27* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 49 


atžvilgiu, M. Valančius laikė prievartą. Laiškuose dekanams jis 
ne kartą įspėdavo kunigus, kad, skleisdami geras idėjas, nenau- 
dotų netinkamų priemonių, nes tai meta šešėlį visai dvasininkijai. 
Savo ruožtu ir tikintieji turėtų labiau remti kunigą, juo pasikliau- 
ti, o likę be savo ganytojo — nepasimesti. Leidinyje „Vargai baž- 
nyčios katalikų Lietuvoj ir Žemaičiuose“ M. Valančius smulkiai 
išdėstė veikimo programą, kaip tikintieji turėtų tenkinti savo dva- 
sinius reikalus, kai nėra kunigų. Tokiu atveju jis draudė vaikš- 
čioti į uždarytas bažnyčias ir patarė geriau melstis namie, patiems 
išmokti krikštyti vaikus be kunigo, sutuoktuves atlikti tik ten, kur 
yra kunigas, „išpažinties važiuoti nors ir į Prūsus, o numirėlius 
laidoti sodžiaus kapuose“ (524, 86). 


Antroji priemonė tikėjimui ir tautai apginti bei sustiprinti — 
mokykla. M. Valančius mokyklą laikė svarbia jaunosios kartos 
ugdymo priemone. O ugdymas pirmiausia remtinas giliu tikėjimu. 
Žinios padedančios žmogui siekti gerovės. Tačiau žinojimas ne- 
galįs padaryti žmogaus laimingo ir doro, jeigu jo siela nepripil- 
dyta gilaus tikėjimo, nes jis esąs toji terpė, kurioje žinios įgyjan- 
čios prasmę. Taigi, M. Valančiaus teigimu, tik toji mokykla 
gera, kuri auklėja pirmiausia tikybiškai (katalikus — katalikiš- 
kai). Tai visa ko pagrindas. Visi kiti mokslo ir mokymo dalykai 
turį tapti pagalbininkais siekiant svarbiausiojo tikslo — katalikiš- 
ko vaiko asmenybės tapsmo. Ši M. Valančiaus pažiūra artima po- 
piežiaus Pijaus IX nuostatai, išdėstytai 1864 m. rugpjūčio 4 d. 
laiške Fribūro arkivyskupui Bryzgui: „Religijos mokslas turi už- 
imti mokyklose pirmąją vietą tarp. kitų mokslų tokiu laipsniu, 
kad kitos žinios, kurias gauna moksleiviai mokyklose, atrodytų 
kaip jos (religijos.— V. P.) pagalbininkės“ (228, 133). 

Vaiko ugdymui iš mažens katalikiška dvasia M. Valančius 
skyrė ypač daug dėmesio. Tai jis darė pirmiausia palaikydamas 
parapines mokyklas. Tuo metu Žemaitijoje jų būta kiekvienoje 
parapijoje. Jam tos mokyklos buvo svarbios ne vien todėl, kad jo- 
se buvo mokoma skaityti ir rašyti lietuviškai bei lenkiškai, taip 
pat aritmetikos, o kad jose buvo mokoma pagrindinių tikėjimo 
tiesų. M. Valančius laikėsi pažiūros, kad tikėjimas padedąs su- 
bręsti individui, tapti savarankiška, o kartu ir pajėgia sąmonin- 
gai pasipriešinti nutautinimui, valdžios vykdomai savivalei as- 
menybe. Parapinė mokykla M. Valančiaus akyse buvo tikinčios ak- 
tyvios asmenybės ugdymo vieta. Todėl ir iš kunigų jis reikalavo 
būti dėmesingiems šioms mokykloms, jas steigti ir išlaikyti. 
1852 m. rašte dekanams M. Valančius rašė: „Žinomas visiems 
kunigams mano reikalavimas, kad prie kiekvienos parapijinės 
bažnyčios ir net didžiųjų filijų būtų laikoma mokykla po priežiūra 
vietinio klebono arba filialisto, kame neturtingo luomo vaikai ga- 
lėtų pramokti skaityti gimtąja kalba ir katekizmo“ (9, 50). Iš 
4 — 878 


50 VALDAS PRUSKUS 28* 


dekanų jis reikalavo net du kartus per metus pranešinėti apie 
mokyklos padėtį. Tad nenuostabu, kad šitaip dirbant 1853 metais 
Žemaitijoje veikė 141 parapinė mokykla, kur mokėsi 4394 mokiniai, 
o valdžios išlaikomų rusų mokyklų buvo tik 17, jose mokėsi 815 
mokinių (9, 60). Rusų valdžios išlaikomos mokyklos smuko ir 
viena po kitos buvo uždaromos, o parapinės augo. Pastebimai 
gausėjo mokančiųjų skaityti. Kaip nurodo A. Baltinis, tuo metu 
Zemaičių vyskupijoje apie 90 procentų visų gyventojų mokėję 
skaityti (46, 6). 

Švietimas skatino ir blaivesnio gyvenimo būdo ilgesį. M. Va- 
lančius gerai suprato, kad smuklės ir girtavimas buvo caro val- 
džios ir dvarininkų priemonė laikyti žmones paklusnius. Čia jis 
įžvelgė didelį pavojų tautai ir žmonių dorovei, todėl ėmėsi orga- 
nizuoti blaivybės sąjūdį. Reikia pažymėti, kad blaivybės idėją 
Lietuvoje dar iki M. Valančiaus puoselėjo kunigas Ignacas Šta- 
chas (miręs 1854 m. ir palaidotas Šiaulių miesto kapinėse). Ta- 
čiau šią idėją paversti plačiu sąjūdžiu pavyko tik M. Valančiui. 
Per keletą metų jis labai išsiplėtė. Jau 1860 m. 197 Žemaitijos 
parapijose 692000 (83,2 proc.) katalikų iš 832243 priklausė 
blaivybės draugijoms (229, 4). Vyskupo prašomi, dalis dvarininkų 
uždarė savo bravorus. Degtinės gamyba sumažėjo aštuonis kar- 
tus, o valdžios iždas per kelerius metus neteko penkių milijonų 
rublių (392, 481). 

Finansų ministras ėmė reikalauti sustabdyti blaivybės sąjūdį. 
Valdžia rimtai susirūpino ir ėmėsi policinių priemonių tautinio 
lietuvių susipratimo kėlimui užkirsti. Pirmiausia uždraudė para- 
pinėse mokyklose lenkų rašto mokymą (1862 m.). Tą draudimą 
caro administracijos pareigūnai taikė ir lietuvių raštui. Po metų, 
nepaisant skundų dėl šio valdžios žygio ir mėginimo priešintis, 
buvo uždarytos ir visos parapinės mokyklos (vien Žemaitijoje — 
150) kaip valdžiai kenksmingos. Tais pačiais metais uždarytos ir 
visos blaivybės draugijos. Sustiprėjo valdžios pastangos per val- 
dinę mokyklą nutautinti ir sustačiatikinti lietuvius. Mokykla tapo 
kovos dėl tikybos ir lietuvybės išsaugojimo arena. 

M. Valančius gerai suvokė gresiantį pavojų, bet nesutriko. 
Stiprybės ir išminties pavyzdžių jis ieškojo tautos praeityje. An- 
tai „Varguose bažnyčios katalikų“ M. Valančius rašė: „Lietuvos 
ir žemaičių žmonės Lenkų valdžioje prabuvo tris šimtus metų, ta- 
čiau lenkiškai neišmoko [...]. Šioje gadynėje maskoliai užsima- 
nė per nevalią mokinti jų vaikus maskoliškai, o tai dėl to idant 
galėtų Lietuvos žemę vadinti Rossija arba Maskolija, paskui 
maskolines knygas jiems duoti, įsakyti, kad bažnyčiose masko- 
liškai melstųsi ir galop paversti į maskolių tikėjimą“ (524, 82). 
Jis patarė neskubėti rusiškai mokytis, o jeigu valdininkai norį 
„Uturiuoti su lietuviais“, tegul patys išmokstą lietuviškai. Tokį 
sveiką tautinį užsispyrimą rodą latviai, kurie, išbuvę 25 metus 
rusų kariuomenėje, neišmokstą rusiškai. „Kuršo gyventojų ir per 


29* KATALIKŲ SOCIALINĖ MiNTIS LIETUVOJE 51 


tūkstantį metų maskoliai savo kalbos neišmokins: būkite tokie ir 
lietuviai su Žemaičiais, nes esate vienos priedermės“ (524, 83),— 
ragino M. Valančius. 

Tačiau rusiškos mokyklos Lietuvoje buvo realybė. Uždraudus 
parapines, jų tolydžio daugėjo. Valdžia įpareigojo tėvus leisti 
vaikus į šias mokyklas. Priešingu atveju grėsė baudos. Bet ir jos 
M. Valančiui atrodė niekis, lyginant su tuo blogiu, kuris ištiksiąs, 
jeigu vaikas būsiąs leidžiamas į rusiškas mokyklas: jis būsiąs 
prarastas tautai ir lietuvybei. Todėl M. Valančius ragino tėvus 
kiek galima vilkinti vaikų atidavimą į tokias mokyklas: „geriau 
mokėti štruopas ne kaip leisti, kad vaikus kas gadintų“ (524, 28). 

Kartu jis suprato, kad visiems to padaryti nepavyks. Todėl 
M. Valančius davė praktinių patarimų, kaip sumažinti neigiamą 
rusų mokyklos įtaką vaikams. Jis ragino tėvus mokyti vaikus skai- 
tyti ir rašyti gimtąja kalba, samdant daraktorius, steigiant slap- 
tas mokyklas. M. Valančius tokių mokyklų kūrimą ypač palaikė 
ir rėmė materialiai, nes tai vienintelis tautos telkimo ir konstruk- 
tyvios ginties nuo nutautinimo būdas. 


Trečioji priemonė tikėjimui ir tautai apginti bei sustiprinti — 
spauda. M. Valančius skyrė dvi spaudos funkcijas: pirma, ji tu- 
rinti telkti žmones, padėti išlaikyti tikėjimą, o antra, įspėti apie 
katalikams gresiančius pavojus, parodyti caro valdininkų klastą 
ir nedorus darbus. 

Spaudos reikalingumo klausimą M. Valančius kėlė dar 1859 
metais. Kaip nurodo A. Alekna, tuomet jis kreipėsi į vidaus rei- 
kalų ministrą, prašydamas leisti lietuviams turėti savo laikraštį, 
kuris telktų žmones, rodytų doros pavyzdžius. Laikraščio reika- 
lingumą argumentavo taip: „Be abejo, žinoma Tamstai, jog Kau- 
no gubernijos valstiečiai visai atsisakė spiritinių gėrymų varto- 
jimo. Žmonės, pasiliuosavę nuo labiausiai pažeminančio geidulio 
girtybės, reikalingi kitokios doros įtėkmės, kuri palaikytų juos 
blaivybėje ir vietoje senojo kenksmingo pasigėrimo teiktų kokį 
nors prakilnų, duodantį maisto protui ir širdžiai. Rusai ir latviai 
turi savo gazietų ir kitokių laikraštiškai leidžiamų knygelių, kurios 
patenkina tą reikalavimą, bet žemaičiai ir lietuviai, kurie irgi su- 
daro dalelę Maloningiausiojo Ciesoriaus pavaldinių, lig šiol ne- 
turi tokio laikraščio, kuris padėtų jiems naudotis švietimo vai- 
siais“ (9, 180). Toliau šiame prašyme nurodyta projektuojamo 
laikraščio pavadinimas — „Pakeleivingas“, išdėstyta programa. Tai 
turėjęs būti katalikiškosios pakraipos laikraštis, kurio svarbiausios 
temos — tikėjimas ir dora. Be to, numatyta spausdinti gamtos, 
geografijos, istorijos, pramonės ir tautosakos dalykų. Deja, caro 
valdininkai vyskupo sumanymui nepritarė, suprasdami, kad laik- 
raštis telksiąs žmones ir būsią sunku juos stačiatikinti ir nutau- 
tinti. 


52 VALDAS PRUSKUS 30* 


Tačiau caro valdininkų neigiamas požiūris į lietuvišką spaudą 
nesutrukdė M. Valančiui pačiam imtis iniciatyvos rašyti ir savo 
lėšomis Prūsijoje leisti knygeles liaudžiai, organizuoti jų slaptą 
gabenimą ir platinimą Lietuvoje. Suprasdamas spausdintojo žo- 
džio svarbą, M. Valančius ragino jį gerbti ir kitus. Ypač jis pa- 
tarė priešintis valdininkams, atiminėjantiems senąsias maldakny- 
ges, esą jos priešingos vyresnybei ir drumsčiančios ramybę. Vys- 
kupas pateikė konkrečių patarimų, kaip išsaugoti lietuviškas kny- 
gas ir atsikirsti pareigūnų klastai. 

M. Valančius griežtai įsakė neatiduoti valdininkams maldakny- 
gių, pirktų seniau, kadangi jos nesančios „nė trupučio priešingos 
vyresnybei“. O tie, kurie atiminėją knygas taip teigdami, esą 
„paprasti plėšikai“. Kad nebūtų dėl tų knygų vargo su žandarais, 
geriausiai jas išeinant iš bažnyčios paslėpti. Jei pradėtų atiminėti 
jas pačiose bažnyčiose, tada „pakelkite didelį klegesį, nes užpuolė 
jus Dievo namuose plėšikai“ (524, 78). 

M. Valančius įspėjo naivius lengvatikius ir dėl Vilniuje iš- 
leistų lietuviškų knygų, išspausdintų rusiškomis raidėmis. Reikią 
jomis visai netikėti, o nupirktąsias deginti, nes „spausdami išmetė 
kai kuriuos katalikų šventuosius ir apleido maldeles už Šventąjį 
Tėvą su vyskupu“. Taigi „pagadino tas knygas tikėjimo dalykuo- 
se“ (524, 78). 

Taip recenzuodamas išleidžiamas knygas, M. Valančius ne tik 
uoliai vykdė ganytojo priedermę, bet ir mokė lietuvius būti bud- 
rius — skirti spausdintąjį katalikišką žodį nuo netikro, ugdytis 
gebėjimą atsirinkti. O tai jau savarankiškos sąmoningai apsispren- 
dusios asmenybės bruožas. Būtent tokius lietuvius ir norėjo ma- 
tyti M. Valančius. 

M. Valančiui ne mažiau svarbi ir tokia spaudos funkcija — lai- 
ku įspėti lietuvius apie gresiantį pavojų, nurodyti caro valdžios 
pareigūnų klastą, atskleisti valdžios vykdomos ekonominės po- 
litikos krašte esmę ir tikslus. O tos politikos tikslas — klasta ir 
apgaule išsklaidyti vietinius gyventojus po visą imperiją ir ga- 
liausiai kolonizuoti kraštą. Šią klastą M. Valančius išryškino, 
parodydamas tragišką caro valdininkų pažadais suvedžiotų žydų 
likimą. Caras draudė žydams gyventi centrinės Rusijos guberni- 
jose. Nikolajaus 1 laikais valdžia ragino žydus vykti į tolimas 
Astrachanės ir Tobolsko gubernijas, kur jų esą laukia derlingos 
žemės ir laisvi namai bei ūkio pastatai. Tačiau nuvykę žydai ten 
nieko to nerado, „todėl pasklydo po miestelius ir kaimus, vogė, 
pardavinėjo degtinę ir savo papročiu apgaudinėjo Sibirijos bur- 
liokus“ (524, 50). Primindamas liūdnas žydų emigracijos į Rusiją 
pamokas, M. Valančius įspėja lietuvius būti budrius, nepasikliauti 
caro valdžia ir jos pareigūnų pažadais duoti derlingų Žemių, na- 
mus, pastatyti bažnyčias, suteikti pinigų įsikurti. Jis rašo: „Atke- 
liavus į vietą parodys jums tyrą lauką ir sakys: „Nu, čia staty- 
kite sau namus, pirkite arklius, karves, jaučius ir gyvenkite“. 
Nežinau dar, ar ten bus miško, nes tos gubernijos smėlėtos, ku- 


31* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 53 


riose neauga medžiai. Kas nusiveš bent tūkstantį rublių, tas galės 
įsikurti, bet ką darys plikiai? [...] Pasodins jus ne vienoje vie- 
toje, bet išsklaidys taip, jogiai nuo vieno lig kito bus kelios 
mylios. Katalikų bažnyčios nebus, gyvensite ir mirsite be sakra- 
mentų ir katalikų kunigo“ (524, 51). 

Tuo tarpu į Lietuvą atvyksią kolonistai rusai, kurie užimsią 
emigravusiųjų žemes, valdžia jiems atiduosianti katalikų bažny- 
čias. Taigi vykstantys ieškoti laimės į svetimą kraštą lietuviai 
jos ten nerasią, be to, dar užtrauksią nelaimę pasilikusiems tė- 
vynėje tautiečiams. Todėl vyskupas ragino nepalikti Lietuvos, 
„kentėti nelaimes toj vietoj, kurioje seneliai kentėjo“ (524, 52). 

Vadinasi, M. Valančius gerai suvokė Katalikų Bažnyčios so- 
cialinę misiją, juto gyvą pareigą ginti teisybę ir teisingumą krikš- 
čionybės vardu ir stengėsi tą pareigą atlikti dorai ir sąžiningai. 


Iš to, kas pasakyta, galima padaryti tokias išvadas. 

1. XIX a. viduryje Vakarų Europos šalyse, kaip ir Lietuvoje, ka- 
talikybės atstovų padidėjęs dėmesys socialiniams klausimams bu- 
vo glaudžiai susijęs ne tik su naujais visuomenės socialinio, poli- 
tinio bei ekonominio gyvenimo pokyčiais, bet ir valstybės pastan- 
gomis riboti Bažnyčios socialinę ir politinę galią, stumti ją iš 
gyvenimo ir netgi bandyti pajungti ją savo tikslams. Vakarų Eu- 
ropos šalyse šias pastangas inicijavo kraštutinio liberalizmo idėjų 
adeptai, skelbę autonominį individualizmą aukščiausia vertybe, ir 
todėl nebuvo linkę pripažinti darbo ir socialinių garantijų nei ga- 
myboje, nei visuomenėje. Lietuvoje, vilkusioje Rusijos imperijos 
jungą, kapitalistiniai santykiai dar tik formavosi. Socialiniai prieš- 
taravimai čia nebuvo tokie ryškūs kaip Vakarų šalyse. Katalikų 
Bažnyčią ir jos veiklą stengėsi visaip riboti vietiniai caro parei- 
gūnai, įžvelgdami joje ne tik moralinį autoritetą, turėjusį įtakos 
visiems pavergtos tautos visuomenės sluoksniams. Atsakas į val- 
džios vykdytą politiką Bažnyčios atžvilgiu buvo panašus — stiprė- 
jantis socialinis veikimas. Tiesa, skyrėsi jo mastas. Skyrėsi ir nu- 
skriaustieji, kuriuos teko ginti. 

2. Vakarų Europos socialinės katalikybės atstovams (V. Kette- 
leriui) teisingumo požiūriu nuskriausti žmonės buvo fabrikų dar- 
bininkai, kurių integracija į socialinę ir pramonėjančią visuomenę 
jiems labiausiai rūpėjo (pripažįstant jų teisėtus reikalavimus krikš- 
čionybės vardu ir ieškant būdų jų padėtį realiai pagerinti), o 
M. Valančiui teisingumo požiūriu buvo nuskriausta visa lietuvių 
tauta, kuriai realiai iškilo išnykimo Rusijos imperijos galybės še- 
šėlyje reali grėsmė. M. Valančius ne tik palaikė jos teisėtus rei- 
kalavimus, remdamasis Šventojo Rašto autoritetu, bet ir nurodė 
priemones, kurios padėtų tautai išlikti. 

3. Vakarų Europos socialinės katalikybės atstovai, ieškodami 
būdų pagerinti labiausiai nuskriaustosios visuomenės dalies — 
darbininkijos — padėtį, apeliavo ne tik į darbdavių malonę, dar- 


54 VALDAS PRUSKUS 32* 


bininkų organizuotumą, bet ir į valstybę, kuri turėtų imtis arbitro 
vaidmens reguliuojant darbininkų ir darbdavių santykius, o M. Va- 
lančius į ją dėjo mažiausiai vilčių. Valstybinei valdžiai atstovavę 
rusų pareigūnai vykdė kolonijinę politiką ir buvo priešiški lie- 
tuvių tautai. Jis ragino jų savivalei nenuolaidžiauti, moraliai prie- 
šintis, tuo spartindamas tautos ir individo apsisprendimą. Jėgų 
tam apsisprendimui teikiąs katalikų tikėjimas. M. Valančiui jis 
buvo priemonė lietuvių tautos vienybei išlaikyti, stačiatikinimui 
priešintis, laisvės troškimui kaip laisvo Žmogaus apsisprendimui 
ginti tautos papročius, kultūrą, savo mokyklą ir spaudą išsau- 
goti. 

4. Kaip ir Vakarų Europos socialinės katalikybės atstovai, 
M. Valančius nevengė skaudžių ir nepatogių socialinių klausimų, 
į kuriuos žvelgė krikščioniškųjų vertybių požiūriu. Kaip pažymi 
M. Biržiška, M. Valančius buvęs „tikras realistas“ (65, 88). Jis 
rūpinosi tuo, kas Lietuvai ir jos žmonėms buvo aktualiausia, gynė 
juos nuo didžiausių pavojų. Atskleisdamas caro administracijos 
pareigūnų skriaudas lietuviams ir vietinių dvarininkų piktus dar- 
bus, jų moralinį nuopuolį, jis kalbėjo kaip pavergtos tautos at- 
stovas. Tas kalbėjimas buvo įtaigus ir veiksmingas. M. Valan- 
čius žadino teisingumo, laisvės ir žmogaus verto gyvenimo troškulį 
socialiai pavergtai liaudžiai — baudžiauninkams ir nurodinėjo 
krikščioniškai suprantamo socialinio teisingumo laikymosi būtinu- 
mą valdantiesiems sluoksniams. 

5. Kaip ir Vakarų Europos socialinės katalikybės atstovai, 
M. Valančius neapsiribojo siaura pastoracinio darbo sritimi. Jis 
rūpinosi parapinių mokyklų steigimu, kūrė platų blaivybės drau- 
gijų tinklą, organizavo lietuviškos katalikiškosios literatūros lei- 
dimą ir platinimą. Tai buvo M. Valančiaus ne tik dvasinės pa- 
stangos, bet ir konkreti socialinė tarnystė tautai, kurią jis atliko 
krikščionybės vardu, ugdydamas ir jos religinę, ir socialinę są- 
monę. Vyskupo socialinė tarnystė tautai, o ne vienam kuriam 
nors sluoksniui, buvo konstruktyvi, ji tapo orientyru ir pavyzdžiu 
vėlesnio laikotarpio patriotiškai nusiteikusiai lietuvių dvasininki- 
jai, kuriai teko dirbti ir veikti jau kitomis sąlygomis. 


33* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 55 


II skyrius. KATALIKŲ SOCIALINĖS MINTIES RAIDA 
XIX a. antrojoje pusėje-—XX a. pradžioje 


1. Katalikų socialinę mintį žadinę veiksniai 


Nutautinimo ir ekonominio pavergimo grėsmė. XIX a. antro- 
joje pusėje Lietuvoje klostėsi gana sudėtinga tautinė ir ekonomi- 
nė situacija. Nuslopinusi 1863 m. sukilimą, caro valdžia dar labiau 
sugriežtino nacionalinę, kultūrinę bei ekonominę politiką Lietu- 
vos atžvilgiu. Buvo uždrausta lietuviška spauda ir mokykla. Teisę 
dirbti tėvynėje baigus mokslus turėjo tik gydytojai ir kunigai. 
Kaip nurodo XIX a. antrosios pusės lietuvių visuomenės tyrinėto- 
jas R. Vėbra, remdamasis statistiniais duomenimis, daugiau kaip 
60 procentų lietuvių specialistų gyveno ne Lietuvoje (528, 184). 
Daugelį aktyvių sukilimo dalyvių — valstiečių ir smulkių dva- 
rininkų, bajorų — ištrėmė į Sibirą, o jų žemės atiteko kolo- 
nistams. Lietuva neteko net savo vardo, tapo „Šiaurės Vakarų 
kraštu“ („,Severo-zapadnyj kraj“), pasienio zona, kur caro admi- 
nistracija strateginiais sumetimais neskatino ir stambiosios pra- 
monės plėtros, kaip tai darė Lenkijoje. Tačiau spartus stambio- 
sios pramonės (ypač akmens anglių kasybos) plėtojimas, o kita 
vertus, feodalinių santykių vyravimas kaime labai apsunkino na- 
tūralų Lenkijos žengimą kapitalizmo keliu, o patį „kapitalizmo 
veidą“ smarkiai delormavo. Tas „detormuotas kapitalizmo veidas“ 
tapo šio krašto socialinės katalikybės atstovų dėmesio centru ir 
jų kritikos objektu (351, 21; 146; 438; 439; 541). 

Lietuvoje kapitalistiniai santykiai plėtojosi kur kas lėčiau. 
Tiesa, tam nebuvo ir tinkamų sąlygų. Lietuva neturėjo žaliavų 
(akmens anglių, metalų, rūdų ir kt.), išplėtotos namų pramonės, 
o kartu ir įgudusių pigių darbininkų, kuriuos galėtų toji pramonė 
panaudoti. Lietuva buvo grynai valstietiškas kraštas. Pirmojo vi- 
suotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo (1897) duomeni- 
mis, 97 procentai jų buvo kilę iš valstiečių luomo. Todėl krašte 
buvo plėtojamos pramonės šakos, daugiausia susijusios su Žemės 
ūkiu ir vietine rinka. Kaip nurodo istorikas V. Merkys, vyravo 
nedidelės įmonės, kuriose dirbo iki 20 žmonių, daugiausia— rusų 
ir lenkų (288, 365). 

Tokią padėtį ir toliau stengėsi išlaikyti caro administracija, 
kontroliuodama krašto ekonominį gyvenimą. Ji iš esmės vykdė 
kolonijinę politiką ekonomikos srityje. Tai rodo kad ir tokie fak- 
tai. XIX a. pabaigoje —XX a. pradžioje į Lietuvą kasmet iš svetur 
buvo atvežama vilnos už 6 mln. aukso rublių. Čia ją apdorodavo 
ir vėl išveždavo į Rusiją. Nuo 1887 iki 1912 m. kasmet Lietuvoje 
buvo iškertama po 20 tūkst. dešimtinių miško, kurio medžiaga 
buvo eksportuojama į Prūsiją ir Vokietiją. Miško kirtikais dirbo 
per 6 tūkst. lietuvių, kasmet buvo išvežama medienos vien tik į 
Prūsiją už 25—31 mln. rublių (304, 2). 


56 VALDAS PRUSKUS 34* 


Lietuvos ūkininkams gyvulių supirkimo kainas diktavo Vil- 
niaus „mėsos karaliai“ (rusų valdininkai), kurie geriausią mėsą 
siuntė į Maskvą ir Peterburgą. Žemos gyvulių supirkimo kainos 
stabdė žemės ūkio ir gyvulininkystės plėtrą Lietuvoje. Rusų ka- 
pitalas prekybos, transporto srityse vis labiau kišosi į Lietuvos 
vidaus ūkio santykius ir juos deformavo. 

Lietuviai neturėjo teisės savo krašte pirkti žemės, steigti ban- 
kus ir įmones (šie draudimai negaliojo Latvijoje ir Estijoje). To- 
dėl nenuostabu, kad veiklūs lietuviai buvo priversti verslinin- 
kauti Rusijoje (M. Šlepavičius, P. Vileišis ir kt.), o svetimšaliai 
tvarkė ekonominį Lietuvos gyvenimą. Jų imigraciją į Lietuvą ska- 
tino caro administracija, teikdama įvairių lengvatų, ypač rusų 
tautybės žmonėms. Pastarieji turėjo monopolinę teisę užimti tar- 
nybos vietas valstybinėse įstaigose. Buvo skatinamas ir žydų kė- 
limasis į Lietuvą. Kaip žinoma, caras draudė žydams gyventi 
centrinės Rusijos gubernijose, todėl dar XIX a. penktajame— 
septintajame dešimtmetyje jie telkėsi Vakarų rajonuose. Žydams 
buvo uždrausta verstis žemdirbyste. Šis apribojimas pastūmėjo 
juos į amatus ir prekybą. Caro administracija skatino žydus ap- 
sigyventi imperijos pakraščiuose, ypač Lenkijoje ir Lietuvoje*. At- 
vykusieji, be kitų įvairių lengvatų, kurį laiką buvo atleidžiami 
nuo valstybinių prievolių. Todėl į Lietuvą vyko ne tik rusų vals- 
tiečiai kolonistai, bet ir verslo žmonės. Pastarieji greitai užėmė 
vyraujančią padėtį Lietuvos miestų ekonomikoje. 

Prekyba Lietuvoje taip pat buvo kitataučių rankose. Minėtojo 
surašymo duomenimis, lietuviai sudarė 3,6 procento miesto gy- 
ventojų, kurie vertėsi prekyba, o kaime kiek daugiau — 12,1 pro- 
cento (311,8). Miestuose nekilnojamo turto savininkai daugiausia 
irgi buvo nelietuviai. Ši tendencija išsilaikė ilgai. 1913 m. Vil- 
niuje (neskaitant miesto pakraščių) 48,6 proc. turto priklausė 
lenkams, 21,4 proc. žydams, 13,3 proc, rusams ir tik 1 proc. lie- 
tuviams (311, 8—9). 

Daugumą Lietuvos dvarų (80 proc.) valdė lenkų dvarininkai 
ir rusų kolonistai. Todėl nenuostabu, kad koniliktas tarp vietinių 
valstiečių ir dvarininkų neretai turėdavo ryškų tautinį atspalvį. 
Reakcija i tokią situaciją ir buvo tautinio judėjimo pakilimas 
XIX a. pab.—XX a. pradžioje. Šis judėjimas nebuvo vienalytis 
nei socialiniu, nei politiniu atžvilgiu. Jame aktyviai dalyvavo 
šviesuoliai ūkininkai, tautiškai nusiteikusi negausi pasaulietinė 
inteligentija ir dvasininkija. Pastaroji sudarė ženklią to meto lie- 
tuvių inteligentijos dalį. Antai 1900 m. Lietuvoje buvo 1200 kuni- 
gų (265, 39). Dauguma jų, kaip ir pasauliečiai inteligentai, buvo 
kilę iš valstiečių luomo, todėl gerai suprato sunkią valstiečių 
padėtį ir ekonominio pavergimo akivaizdoje atvirai ėmė ginti jų 


* Pirmojo Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Vilniaus 
gubernijoje žydai sudarė 12,7 proc., o Kauno gubernijoje — net 13,7 proc. visų 
gyventojų (192, 13). 


35* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE + 57 


socialinius bei dvasinius interesus, nors dvasininkų ir pasauliečių 
idėjinės pozicijos ir nesutapo (14). 

Iš pradžių buvo stengiamasi tų skirtumų neryškinti, konfliktą 
švelninti kompromisais. Laikytasi pažiūros, kad tautos gerovė, jos 
ateitis reikalauja bendrų pastangų, o ne priešgyniavimo ar ne- 
sveikos konkurencijos. Tokios pozicijos laikėsi J. Basanavičius, 
V. Kudirka ir kiti tautinio sąjūdžio ideologai, skelbdami tautos 
vienybės šūkį. Tai leido suburti pasauliečius inteligentus ir dva- 
sininkus apie pirmuosius tautinio atgimimo spaudos leidinius 
„Aušrą“ (1883—1886) ir „Šviesą“ (1886—1891). Juose buvo rei- 
kalaujama teisių lietuvių kalbai, didesnio liaudies švietimo, ra- 
ginama valdžia liautis persekioti lietuvius kaip katalikus, panai- 
kinti teikiamas privilegijas stačiatikių dvasininkams ir tikintie- 
siems, leisti dėstyti lietuvių kalbą mokyklose. 

Iš esmės nesiskyrė inteligentijos ir dvasininkijos požiūris ir į 
ūkio plėtrą. Ūkininkų reikalus jie laikė bendrais tautos reikalais 
(389, 17). Tiek inteligentai, tiek dvasininkai siekė šviesti valstie- 
čius, kelti žmonių kultūrą, ugdyti jų religinę ir tautinę savimonę, 
skatinti ūkinį savarankiškumą. 

Tačiau pasaulietinei inteligentijai atrodė, kad tikslingiausia 
rūpintis tik bendraisiais švietimo reikalais, tikybą paliekant kiek- 
vieno žmogaus sąžinei. Tuo tarpu dvasininkija tikybą bei religinį 
gyvenimą laikė neatskiriamais nuo socialinio gyvenimo apskritai. 
Pirmieji norėjo visą tautinį judėjimą remti tik bendraisiais tautos 
reikalais, nes, jų manymu, kiekvienas tikybinio elemento įterpimas 
ar su religinėmis pažiūromis susijusio klausimo svarstymas ir kė- 
limas galėtų skaldyti bendrą tautinį darbą ir jam trukdyti. O ant- 
rieji apskritai neįsivaizdavo gyvenimo (ne tik tautinio ar socia- 
linio) be tikybos. Jų įsitikinimu, kiekvienas tikybos reikalų ne- 
paisymas arba ignoravimas savaime būtų ir tautinio atgimimo bei 
judėjimo nepakenčiamas žalojimas, su kuriuo taip pat reikią ko- 
voti, kaip ir su kalbos ir apskritai kultūros žalojimu (14). 

Psichologiniu požiūriu abiejų koniliktuojančių pusių padėtis 
buvo vienoda. Tačiau pasaulietinių inteligentų pozicija buvo vis 
dėlto sunkesnė. Juk, šiaip ar taip, visas tas socialinis sluoksnis, 
kuriuo lietuvių tautinis judėjimas galėjo remtis, tikėjo ir nejsi- 
vaizdavo gyvenimo be tikybos. Nenuostabu, kad kunigu žmonės 
labiau pasitikėjo, su juo siejo savo viltis, laukė iš jo paramos ir 
patarimo labai konkrečiais socialiniais klausimais. O patarimas 
reiškė ir tam tikrą aiškesnę socialinę poziciją, kurios teko laikytis 
kunigui. Tiek liaudies, tiek dvasininkijos atmintyje dar buvo gy- 
vas vyskupo M. Valančiaus socialinės tarnystės tautai pavyzdys. 
Jis skatino patriotiškai nusiteikusią lietuvių dvasininkiją labiau 
domėtis aktualiais socialiniais klausimais, kad galėtų tapti gano- 
mųjų pagalbininkais bei patarėjais ne tik dvasinio, bet ir kasdie- 
ninio gyvenimo klausimais. Tokia dvasininkijos pozicija lėmė ir 
to meto katalikiškų laikraščių turinį. 


58 VALDAS PRUSKUS 36* 


Be tikybinio pobūdžio straipsnių, juose buvo gausu įvairių 
ūkiškų patarimų valstiečiams. Tiesa, tuo metu dvasininkija dar 
neturėjo iškilesnių ekonomistų ir sociologų. Kunigai nesimokė nei 
visuomenės mokslų, nei gamtos, nei agronomijos. Todėl rašan- 
tiems šiais klausimais autoriams teko patiems kaupti reikalingas 
žinias, atitinkamai šviestis. Dėl to ir jų straipsniai minėtaisiais 
klausimais katalikiškoje spaudoje (,„Šviesoje“, „Žemaičių ir Lie- 
tuvos apžvalgoje“, „Tėvynės sarge“) nebuvo per daug originalūs. 
Juose lietuviai raginami nelaukti kažkieno malonės, o drąsiau 
reikštis įvairiose gyvenimo srityse ir ypač siekti pagerinti Lie- 
tuvos ekonominę padėtį, kuri buvo laikoma prasta, ir kartu ban- 
doma aiškintis to „medžiagiško nupuolimo“ priežastis. Daugelio 
autorių nuomone, pagrindinė bėda — tai nemokėjimas ūkininkau- 
ti. Antai kunigas K. Pakalniškis „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgo- 
je“ šitaip rašė: „Šiandien mūsų beveik visi ūkininkai artojai iš- 
dirba žemę primityvišku (pirminiu) būdu, tankiausiai žemę knai- 
sioja ir varto nežinodami: kam? ir dėl ko? O įrankiai, kuriais jie 
naudojasi — akėčios ir žagrė — galėjo būti pateisinama tik Ado- 
mo ir Ievos laikais“ (434, Nr. 14, 105). 

Ne tik žemės dirbimas, bet ir pats ūkininkų gyvenimas buvo 
mažai pasikeitęs. „Didesnėj Lietuvos daly ūkininkai ligi šiol taip 
pat savo žemėj gyvena kaip jų seneliai, — teigė J. Siušelis.— Kiek 
ploto suvis bergždžio: ganyklos, vejos, kelmynai, kemsynai“. Ypač 
prastai, autoriaus manymu, gyveną aukštaičiai, suglaudę „trobą 
prie trobos“, o žemę padaliję „ant trijų laukų“. Kur kas protingiau 
besitvarką žemaičiai ūkininkai, kurie „turi žemę skyrium, viename 
aprubežyje“, plačiai taiko daugialaukį „javų mainyną“ (sėjomai- 
nas), leidžiantį ne tik „žemei pailsėti“, bet ir sužinoti, kuriame 
lauke koks pasėlis geriau tarpsta (405, 36). Iš to plaukė išvada, 
kad norėdami prasigyventi valstiečiai turėtų „eiti ant kolonijų“, 
greičiau įvesti sėjomainas, plačiau taikyti pažangias ūkininkavimo 
formas. Panašių pažiūrų laikėsi ir Vaižgantas (523, 67). Tačiau 
tai padaryti trukdė lietuvių ūkinis konservatyvumas, kurio pa- 
grindas — tradicinė galvosena, pasireiškusi ištikimybe tėvų pa- 
pročiams, gyvenimo būdui. Iš to kilo ir priešinimasis naujovėms. 
Valstiečiai vengė naujesnės technikos, priešinosi įvairesnių žemės 
ūkio kultūrų auginimui, įtariai žvelgė į mineralinių trąšų naudo- 
jimą. Šią nuostatą palaikė lietuvių natūraliojo ūkio uždarumas, 
pasitikėjimas tik savo sveiku protu, patirtimi ir įprastiniais darbo 
įrankiais. Nėra abejonės, kad tas konservatyvumas padėjo tautai 
išlikti, atsispirti ištisus šimtmečius trukusiai polonizacijos, ger- 
manizacijos ir rusifikacijos politikai bei ideologijai. Tačiau XX a. 
pradžioje vis labiau darėsi aišku, kad norint tautai išlikti to jau 
neužtenka. Reikėjo ieškoti būdų, kaip ekonomiškai sustiprėti, o 
tai buvo galima padaryti racionaliau naudojant žemę, naujoviš- 
kiau ūkininkaujant. Būtent į tai ūkininkus ir orientavo dvasinin- 
kija. 


37* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 59 


Kita Lietuvos „medžiagiško nupuolimo“ priežastis — ūkininkų 
girtavimas. Štai ką dėl to „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ 1893 m. 
rašė: „Kasmet Lietuvoje ant arielkos išeina 5 mln. rb. Prūsų 
lietuviai taipogi dar prageria 1 mln. rb. Jei tuos pinigus lietuviai 
apverstų ant pirkimo žemės, tai per šimtą metų perkant dešimtinę 
abelnai už šimtą rublių būtų galima nusipirkti 10.000.000 dešim- 
tinių, tai yra penkis kartus tiek, kiek dabar lietuviai turi žemės 
savo rankose“ (41, 161). 

Iš prekybos degtine daugiausia pelnėsi smuklių savininkai, 
paprastai kitataučiai. Todėl katalikų dvasininkijos spaudoje ir 
per pamokslus skelbiamos blaivybės idėjas jie sutikdavo priešiš- 
kai. Nepritarė joms ir vietinė caro valdžios administracija, turė- 
jusi iš to daug pelno (1897 m. prekybos degtine. pajamos sudarė 
30 proc. Rusijos imperijos biudžeto įplaukų). Todėl aktyviausi 
blaivybės propaguotojai kunigai buvo vietinės caro valdžios ad- 
ministracijos persekiojami ir netgi tremiami. 

Lietuvos ekonominę padėtį sunkino ir vis didėjanti emigraci- 
ja (573). Ypač ji suaktyvėjo XX a. pradžioje, kai Rusijoje kilo 
ekonominė krizė, ir po 1905—1907 m. revoliucijos. Pasak istoriko 
V. Liulevičiaus, nuo 1899 iki 1915 m. vien tik į JAV išvyko 252 594 
„Lietuvos gyventojai (255, 164). Būdavo metų, kai išvykdavo visas 
natūralusis metinis gyventojų prieaugis. Todėl gyventojų skai- 
čius Lietuvoje augo lėtai. Jų daugumą sudarė moterys: vyrų buvo 
tik 43,4 proc. Daugiausia emigravo stipriausias ir veikliausias 
jaunimas. Tiesa, įsikūrę svetur jie teikdavo tėvynėje likusiems 
šeimos nariams piniginę paramą, kuri padėjo išsaugoti žemės 
nuosavybę, siekti mokslo (255). Dvasininkija su nerimu pabrėž- 
davo, kad tauta dėl emigracijos prarandanti savo jėgą ir viltį — 
jaunimą (37; 100; 105; 106; 190; 204; 397 ir kt.). Štai J. Siušelis, 
kalbėdamas apie prastos padėties žemės ūkyje priežastis, tiesiai 
pasakė, kad „mums trūksta darbininkų, kurie kasmet būrių bū- 
riais brangią Tėvynę palieka“ (405, 36). Iš emigracijos petnėsi 
apsukrūs tarpininkai, kurie už savo paslaugas — „laivakartę“ lu- 
po didelius pinigus. Todėl anoniminis autorius, atkalbinėdamas 
žmones nuo bėgimo į Ameriką, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“ 
retoriškai klausia: „Argi su tais pinigais negalėtume verstis Lie- 
tuvoje pasilikę prie savo genčių ir prietelių?“ (57, 68). 

Lietuvių emigraciją didino ir priverstinė tarnyba Rusijos ar- 
mijoje. Nemaža dalis jaunimo, įbauginta pasakojimų apie tarny- 
bos baisumus, į kariuomenę eiti vengė ir emigravo į Ameriką. 
Šitai buvo vertinama nevienodai. Daugelis tai laikė Lietuvos ne- 
laime. Antai A. Civinskas pripažino, kad „ne pyragai kareivijoj, 
bet vis tai ne amžinas ištrėmimas Amerikon“ (189, 493). Bėgda- 
mas nuo „vaisko“ Amerikon vaikinas eina ten, kur jo laukia sun- 
kūs katorginiai darbai, nors ir gerai apmokami. Bet kas jam iš 
jų, kad atskirtas nuo visko, kas miela širdžiai — tėvų ir artimųjų. 
Prislėgtas nevilties, atsidūręs tarp svetimųjų ima gerti ir galop 
visai nusigyvena. Taigi, pasak A. Civinsko, jei jaunimo bėgimas 


60 VALDAS PRUSKUS 38* 


Amerikon yra Lietuvos nelaimė, tai bėgimas svetimon šalin „nuo 
vaisko“ — juo didesnė nelaimė ir tėvynei, ir tėvams, ir dažniausiai 
pačiam vaikeliui“ (189, 494). 

Dar didesnio A. Civinsko pasmerkimo susilaukia tie tėvai, 
kurie 'grūste grūda vaikus Amerikon, kad nereikėtų dalių mokėti. 
Lietuvis privaląs gyventi savo žemėje. „Jei tiek svetimtaučių val- 
go Lietuvoje ne tik duoną, bet ir pyragus, nors žemės nedirba, 
tai kuo lietuviai prastesni? — klausė A. Civinskas. Užsidirbti 
duonos galima ir savo tėvynėje, tačiau tam reikia rodyti daugiau 
apsukrumo ir išmonės: „Ar daug terandama Lietuvoje, kas vers- 
tųsi sodininkyste, bitininkyste, žuvininkyste? Čia nedaug terei- 
kėtų pinigų, nedaug mokslas atsieitų, tik noro, kad būtų drąsos 
pradėti, ko kiti nėra darę. Smulkiosios pramonijos visi laukai 
dirvonuoja: pasimokius, kas labiau patinka, galima turėti Ame- 
riką savo tėvynėje“ (190, 535). 

Katalikų dvasininkija suprato, kad, norint sumažinti emigraci- 
ją, reikia rasti tėvynėje tas veiklos sritis, kuriose galėtų pasi- 
reikšti lietuvių ūkininkai ir jų vaikai. Kitaip tariant, pamažu įsi- 
tvirtinti įvairiose ekonominio gyvenimo srityse, kuriose lig šiol 
šeimininkavo kitataučiai. 

Daugeliui dvasininkų atrodė, kad bene labiausiai lietuvių ap- 
leista sritis — prekyba. Matyt, dėl to, kad lietuviai nebuvo pratę 
ja verstis. Tokiai nuostatai susiformuoti įtakos turėjo senos tra- 
dicijos. Mat iš seno lietuvis, įpratęs kariauti ir žemdirbiauti, su 
panieka žiūrėjo į prekybą kaip į nedorą užsiėmimą. Tai paste- 
bėję Lietuvos kunigaikščiai stengėsi kviestis pirklių iš svetur. 
Jiems nuolat buvo teikiamos lengvatos, kuriomis stengtasi kom- 
penstuoti Lietuvos kelių blogumą ir miestų prastumą. Ši veiklos 
sritis nebuvo skatinama ir sujungus Lenkiją ir Lietuvą į Žečpos- 
politos valstybę (1569). Lenkų ponai, gavę dideles valdas Lietu- 
voje, irgi nebuvo suinteresuoti plėtoti prekybą, verslus, vietinę 
smulkiąją pramonę. Mat prekyba, pramonė, kaip ir kiti verslai, 
taip pat buvo laikomi negarbingu užsiėmimu, vertu „žydo“, o ne 
pono ar bajoro. Tokia nuostata ėmė įsigalėti ir lenkėjančiuose 
lietuvių didikų sluoksniuose. 1633 m. Žečpospolitos valstybės Sei- 
mas netgi priėmė įstatymą, pagal kurį bajoras, užsiimantis pre- 
kyba, pramone ar amatais, netenka savo titulo ir visų privilegijų. 
Taigi prekyba (ir verslininkystė apskritai) iš esmės buvo perduo- 
ta į kitataučių rankas. 

Kitataučiai verslo žmonės ir lenkų ponai nebuvo suinteresuoti 
Lietuvos ekonominės potencijos augimu. Vieni — dėl siaurų egois- 
tinių paskatų, kiti — baimindamiesi permainų, galinčių pažeisti 
jų interesus. Todėl jie stengėsi izoliuoti Lietuvą nuo pasaulinio 
ūkio, pasukusio kapitalistinės gamybos keliu, palaikydami feoda- 
linį uždarumą, atvedusį ją į ekonominį nuosmukį, o galiausiai ir 
į pačios valstybės žlugimą. 

Prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos, pastangos izoliuoti 
kraštą nuo Vakarų Europos, kur sparčiai plėtojosi kapitalistiniai 


39* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 61 


santykiai, dar labiau sustiprėjo. Prekyba buvo suvaržyta dideliais 
gildijos mokesčiais (1824) ir muitais. Teikdama lengvatas kita- 
taučiams verslo žmonėms, ypač rusų pirkliams, caro valdžia ska- 
tino jų apsigyvenimą Lietuvoje ir įsigalėjimą krašto prekyboje. 
Patriotiškai nusiteikusi lietuvių dvasininkijos dalis čia įžvelgė ne 
tik ekonominio pavergimo pavojų. Kitataučių įsigalėjimas eko- 
nominiameę Lietuvos gyvenime psichologiniu požiūriu neigiamai 
veikė lietuvius, ugdė nepasitikėjimą savo jėgomis, neryžtą imtis 
naujų veiklos sričių — tarp jų ir prekybos, kuri buvusi kitataučių 
monopolis (364). Savarankiškai imtis prekybos ryžosi nedau- 
gelis. 

Siekdamas paakinti lietuvius labiau susidomėti prekyba, ku- 
nigas K. Pakalniškis pabrėžė, kad „nė jokiame užsiėmime tiek 
uždarbio ir pelno negalima atrasti kiek prekystėje arba kupčystė- 
je“ (435, Nr. 2, 10). Todėl net ir menkiausi lietuviškos „prekystės“ 
pasireiškimai buvo laikomi labai pozityviu, reikšmingu iaktu ir 
gan plačiai nušviečiami spaudoje. Jau 1884 m. „Aušroje“ randa- 
me Veversio straipsnį, kuriame giriamas kažkoks J. Ivonaitis, 
pirmasis įsitaisęs „kromus Raseiniuose, Kražiuose ir Kelmėje“. 
Jo pavyzdžiu ir kiti bajorai bei ūkininkai ėmęsi steigti „šinkius ir 
kromus“ ir kituose Žemaitijos miesteliuose“ (526, 91). Spaudoje 
džiaugiamasi, kad „nekurie žmonės velyk vaikščiodami po kai- 
mus pradeda kupčiauti tai su šiuomi, tai su tuomi [...]. Atranda 
jau, kad be žydų galima dar dailiaus gyventi, ne kaip su jais“ 
(162, 61). „Sava“ prekyba turėjusi lietuvius ne tik ekonomiškai 
pakelti, bet ir apginti nuo didelių krautuvininkų valdžios. Todėl 
galima sutikti su P. Šalčiaus pastebėjimu, kad „„Aušros“ kvietimas 
prekiauti buvo grindžiamas daugiau praktiniais sumetimais, o ne 
tik iš patriotizmo, kurį sukeldavo „džiaugsmas, kai parduotuvėje 
ar karčiamoje lietuviškoj kalboj meiliai patarnavo“ (446, 15). 

Minėtasis kunigas K. Pakalniškis pateikė ir nuodugnesnį eko- 
nominį lietuviškos „prekystės“ pagrindimą. Jo teigimu, nė viena 
valstybė nesusikrovusi sau didelių turtų apdirbdama tik žemę. 
Lietuviai negalėję ilgą laiką užsiimti prekyba todėl, kad buvo 
įpratę tik ją dirbti. Šitaip jie sudarę sąlygas įsiviešpatauti pre- 
kyboje kitataučiams. Dabar esą atėjęs laikas susigrąžinti pra- 
rastas pozicijas. Kodėl lietuviams reikią prekiauti? K. Pakalniškio 
manymu, pirmiausia tam, kad Lietuvoje daug bežemių, o retas 
jų užsiima kokiu nors papildomu amatu, išskyrus lauko darbus. 
Be to, lietuviai turį išmokti verstis prekyba dar ir tam, kad ne- 
skaldytų ir taip jau nedidelių ūkių, „neveistų ubagų“ ir neskatintų 
emigracijos (435, Nr. 3, 18). 

Kur kas atsargiau apie „visuotinę lietuvių prekystę“ kalbėjo 
Vaižgantas. Jis pripažino, kad verstis prekyba reikia, bet dėl to 
neverta apleisti žemės dirbimo. Vaižganto nuomone, prekyba ie- 
gul užsiima tie, kuriems trūksta žemės. O ją reikia stengtis iš- 
saugoti, nes būtent „žemės nuosavybė daro žmones šalies ponais, 
o ne prekyba“ (503, 226—227). 


62 VALDAS PRUSKUS 40* 


Prekyba lietuviams nebuvo įprastas užsiėmimas. Ji reikalavo 
sumanumo, iniciatyvos rizikos, t. y. tų savybių, kurių neretai san- 
tūriam lietuviui ūkininkui trūko. Be to, prekybai trukdė ir menkas 
profesinis pasirengimas, konjunktūros neišmanymas. Todėl lai- 
kytasi nuomonės, kad lietuviams reikią uoliai mokytis prekybos. 
Jie raginami vykti į Leipcigą, Karaliaučių ir kitas „prekybos aka- 
demijas“, kad gerai išmoktų organizuoti prekybą ne tik Lietuvoje, 
bet ir su kitais kraštais, būtų pajėgūs kovoti su konkurentais (245). 
Svetur prekiauti įgudę lietuviai kviečiami sugrįžti tėvynėn ir pa- 
mokyti tautiečius, padėti „roda, patyrimu, pardavėjų atradimu“, 
supriešinti apsukrius kitataučius ir lietuvius prekybininkus, siekti, 
kad „lietuvis tik nuo saviškio lietuvio tepirktų“ (12, 71). 

Stiprėjant lietuvių pozicijoms prekyboje, imta reikalauti ir di- 
desnių teisių prekiaujant be tarpininkų, ypač Lietuvos gamtos 
turtais. Lietuviai esą tikrieji krašto šeimininkai, todėl jiems ir tu- 
rėtų visiškai priklausyti prekyba Lietuvos gamtos, miškų ir ežerų 
turtais, iš kurios lig šiol daugiausia pelnėsi kitataučiai. Greičiau 
perimti iš jų „girių prekybą“ — tradicinį ir bene svarbiausią tuo- 
metinės Lietuvos eksporto šaltinį ypač ragino kunigas M. Krupa- 
vičius. Jo manymu, kitataučius pirklius galima įveikti. Tačiau tam 
reikią drąsiau patiems „lietuvių girių pirkliams spiestis tam tik- 
rosna sąjungosna ar kopelėsna ir, susipažinus su užsienių pirk- 
liais, be jokių tarpininkų siųsti savo prekes į pirmas rankas“ (260, 
50). Lietuviai taip pat buvo raginami veisti žuvis vidaus ežeruo- 
se, tvenkiniuose ir jas pardavinėti be tarpininkų užsienyje, kaip 
tai daro latviai, turintys iš to gražaus pelno (204, 484—485). 

Suprantama, kad lietuviams buvo nelengva rungtis su kita- 
taučiais prekybininkais, turėjusiais didelę patirtį ir finansines iš- 
gales. Katalikų dvasininkija, ragindama lietuvius neužleisti po- 
zicijų, neleisti lobti kitalaučiams, prekiaujantiems Lietuvos gam- 
tos turtais, pirmiausia juos rėmė morališkai. Kartu ji įspėjo apie 
pavojų, kuris gresia kraštui dėl tokios grobuoniškos prekybos. 
Taigi ji gynė ne tik siaurus „savų“ prekybininkų, bet ir bendrus 
lietuvių tautos interesus. 

Šiek tiek kitaip buvo žiūrima į amatus. Mat prekyba buvo 
ir įsitvirtinti esą sunku, o verstis amatais jam kur kas lengviau. 
Didėjant miestuose gyventojų skaičiui, augo įvairių paslaugų po- 
reikis. Reikėjo vis daugiau įvairių sričių specialistų, gerų ama- 
tininkų. Į šią situaciją ir atkreipė dėmesį kunigai, ragindami prak- 
tiškai mokyti vaikus amatų, o ne tik „teorijos“. Štai kaip šiuo 
klausimu rašė K. Pakalniškis: „Beveik visos mūsų mokyklos veda 
jaunąją kartą prie rašymo, skaitymo, skaitliavimo, bet praktiškų 
žinių vaikams neduoda Į...|. Mums reikia žvelgti ne į rytus, o 
į vakariečius, ypač Norvegiją, Švediją, Suomiją, Vokietiją, Angli- 
ją, kurios rūpinasi ne vien teoriškuoju, bet ir praktiškuoju vaikų 
švietimu ir lavinimu, kurdamos amatų mokyklas“ (400). Jų pa- 


4]* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 63 


vyzdžiu, autoriaus nuomone, turėtų pasekti ir lietuviai, kurdami 
amatų mokyklas, kuriose ir beturčių vaikai galėtų mokytis įvai- 
rių amatų — „šiaučystės, kriaučystės, odininkystės“. Tačiau steigti 
amatų mokyklas sekėsi sunkiai. Nepalankiai į jas žiūrėjo ir vie- 
tinė caro valdžios administracija. Tik 1914 m. Žemaičių kunigų 
seminarijos profesoriaus P. Januševičiaus iniciatyva ir rūpesčiu 
Kaune pavyko įkurti „Dailiųjų amatų mokyklą-dirbtuvę“ (367). 
Joje buvo mokoma keramikos, dailidystės ir sliesorystės“ (184). 

Laikytasi pažiūros, kad geras amatininkas visados turėsiąs duo- 
nos. Be to, A. Dubkurio teigimu, jis „greičiau ir į prekybą įsika- 
bina“ (115, 275). Negresianti amatininkui ir pramonės plėtra, 
nes, kaip rodanti įvairių šalių patirtis, besikurią fabrikai jų neiš- 
stumia. Taigi geri amatininkai būsią reikalingi ir ateityje. Todėl 
lietuviai turį rimtai mokytis, siekti meistriškumo. Be tradicinių 
amatų, Aluškio manymu, lietuviai turėtų mokytis ir naujo — XX 
amžiaus amato — fotogralijos. Jis esąs labai naudingas, todėl 
galima gerai pasipelnyti (12, 72). 

Salia prekybos ir amatų pramonė buvo laikoma viena iš „pa- 
matinių krašto stiprybės sąlygų“. Tačiau Lietuvos pramonėje vy- 
ravo žydų, vokiečių, rusų, šveicarų, belgų kapitalas. Lietuvis pra- 
monininkas buvo retenybė. Taikstytis su tokia padėtimi nenorėta. 
Linta teigti, kad kaltė dėl prastos ekonominės krašto padėties ten- 
kanti kitataučiams pramonininkams. „Lietuvą laiko užgulę sveti- 
mų kraštų fabrikantai, rūpindamiesi tik savo pelnu. Per tai Lietu- 
va negali tvirtai ant savo kojų atsistoti“, — teigė J. Dabužis (Žvy- 
gas). Todėl, autoriaus nuomone, patys lietuviai turį labiau rūpin- 
tis savos pramonės kėlimu, palaikyti savus pramonininkus, ku- 
riais „privalome daugiau tikėti negu žydais“ (560, 600). 

Savų fabrikų steigimo būtinumą bandoma pagrįsti ir ekono- 
miškai. Pasak K. Pakalniškio, pramonė duodanti darbą daugybei 
žmonių, todėl kiekvienam kraštui yra didžiai naudingas daiktas 
(195, 274). A. Civinskas ragino lietuvius daugiau rodyti iniciaty- 
vos ir drąsos, susidėjus statyti fabrikus, nes be jų „dabar mes 
jau gyventi nebegalime“. Jis vylėsi, kad gerai uždirbdami tėvynėje 
lietuviai nebandysią emigruoti ir nereikėsią jiems „tolimose šaly- 
se gobšiems jankiams vergauti“ (25, 591). Be to, fabrikų staty- 
mas atneštų naudos ir valstiečiams — „atsidarytų tuomet nauji 
šaltiniai, kur ūkininkas galėtų brangiai visada savo išdirbinius 
parduoti“ (25, 591). Vadinasi, savos pramonės plėtojimas buvo 
skelbiamas visos tautos reikalu. 

Kaip matome, patriotiškai nusiteikusi lietuvių dvasininkija ne 
tik aiškiai suvokė gresiantį Lietuvai tautinio ir ekonominio pa- 
vergimo pavojų, sustiprėjus; XIX—XX amžių sandūroje, bet ir 
nurodė būdus jį neutralizuoti. Teikdama konkrečių patarimų ūki- 
ninkams ir moraliai palaikydama jų pastangas įsitvirtinti krašto 
ekonominiame gyvenime, ji stengėsi padėti jiems susiorientuoti 


64 VALDAS PRUSKUS 42* 


besikeičiančio ekonominio gyvenimo akivaizdoje, kreipė pozityvios 
veiklos link. O tai padaryti buvo nepaprasta, ypač kai į Lietuvą 
vis labiau ėmė skverbtis ateizmo ir socialinio radikalizmo idėjos, 
propaguojamos vietinių adeptų. 


Ateizmo ir socialinio radikalizmo idėjų grėsmė. Dar „Aušros“ 
pradžioje pasirodžiusi J. Šliupo antireliginė srovė, plūdusi iš JAV, 
Varšuvos ir Maskvos, ypač suaktyvėjo Lietuvoje XIX—XX amžių 
sandūroje. Maitinama tuo metu populiaraus pozityvizmo, teigusio, 
kad nesą nieko tikro, išskyrus faktus, ir tuo būdu atmetusio reli- 
gijos skelbiamas tiesas, ji rado sekėjų ir tarp lietuvių inteligentų, 
studijavusių Lenkijos ir Rusijos universitetuose*. Sugrįžę į Lie- 
tuvą, jie ėmėsi skleisti jas tarp gimnazistų ir jaunų ūkininkų. Ypač 
šios idėjos buvo platinamos Suvalkijoje, kur ekonomiškai pajė- 
gūs ūkininkai daugiausia leido vaikus į aukštuosius mokslus**. 
Cia telkėsi ir žymios laisvamanių bei ateistų pajėgos (149). 

Laisvamaniai inteligentai (K. Grinius, P. Avižonis), kurie tuo- 
met lietuvių gyvenimą stebėjo tik tautiniu požiūriu, negerbė, net 
nekentė lenkų vyskupų bei dvasininkų dėl jų nepalankumo lietu- 
vybei ir lietuviams kunigams. Identifikuodami lenkų aukštųjų dva- 
sininkų politiką su katalikybe, jie teigė, kad katalikybė trukdanti 
tautos atgimimui, nes per Katalikų Bažnyčią vykstąs lenkini- 
mas. Kai kurie su simpatija atsiliepdavo apie protestantizmą, kuris 
buvo skelbiamas gimtąja kalba, pabrėždavo jo dvasininkų ir 
tikinčiųjų tarpusavio bendravimo demokratiškumą***, 

Atsakydamas į laisvamanių priekaištus, jog katalikybė lenki- 
nanti Lietuvą, A. Civinskas nurodė tokį Katalikų Bažnyčios vei- 
kimo krašte ypatumą: iš seno čia daugumas kunigų buvę lenkai, 
kurie, gyvendami Lietuvoje, neskubėjo mokytis lietuviškai. Kad 
nereikėtų mokytis vietinių gyventojų kalbos, jie ėmė versti žmo- 
nes mokytis lenkiškai. „Žmonės, ką darys, turėjo melstis lenkiškai, 
giedoti lenkiškai, pamokslų klausė lenkiškai, ėmė net namie šne- 


* Pozityvizmo idėjų sklaida tarp to meto lietuvių pasauliečių intelektualų 
ir katalikų reakcija į tai aptarta B. Genzelio (136; 137), G. Pranskietytės (356; 
357), J. Ambrazevičiaus-Brazaičio (13, t. 2, 115—128), J. Žemaičio (552) 
darbuose. 

** J. Staugaitis knygoje „Mano atsiminimai“ apie tai šitaip rašė: „Su- 
valkų žemėje, galima sakyti, nebuvo šeimos, kuri nebūtų turėjusi giminaičio 
inteligento — gydytojo, juristo, mokytojo, studento ar bent gimnazijos ar 
Veiverių seminarijos mokinio. Visi šie šviesuoliai labai ankštus santykius pa- 
laikė su mūsų kaimu. Vis tai buvo socialistinių ir antireliginių idėjų apašta- 
lai“ (426, t. 3, p. 4). 

*** XX a. pradžioje protestantizmo įtaka Lietuvoje sustiprėjo ypač dėl 
M. Yčo aktyvios veiklos. Jo iniciatyva dar 1906 m. pradėtas leisti „Biržų ka- 
lendorius“, ėjęs ligi 1928 m. Protestantai leido ir laikraštį „Pasiuntinys“ (1911— 
1913). Protestantizmui simpatizavo ne tik karingieji ateistai (J. Šliūpas), bet ir 
liberalai bei indiferentai, pavyzdžiui, J. Jablonskis, P. Avižonis. Pastarasis su 
visa šeima netgi perėjo į kalvinizmą. 


43* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 65 


kėti lenkiškai“, — daro išvadą A. Civinskas (232, 9). Pamažu įsi- 
vyravo nuomonė, kad lenkų kalba esanti būtinai reikalinga: ja 
kalba ir ponas, ir kunigas, ir net mokytojas — visi šiek tiek pakilę 
aukščiau visuomenėje, todėl ir lietuvis turįs stengtis bent kiek len- 
kiškai pramokti. Siekdami šio tikslo, netgi „daraktoriai“ pirmiau- 
sia pradėdavę mokyti vaikus iš lenkiškojo elementoriaus. Taip 
primestoji lenkybė sudariusi prielaidas lietuviams nutautėti. Dau- 
gelis lietuvių, nurodo A. Civinskas, „jau šneka lenkiškai, skaito 
save lenkais, nors tokiais niekada nebuvo“. Visa kaltė už tai 
tenkanti kunigams, kurie „labai nusidėjo prieš Bažnyčią, neklausė 
jos paliepimų mokėti kalbą žmonių, kuriuos mokina, prieš žmo- 
nes, nes skriaudė juos kuo labiausiai [...], atiindami nuo jų bran- 
gių brangiausią daiktą, Dievo duotą jiems kalbą“ (232, 10). Tai- 
gi A. Civinskas aiškino, kad dėl lenkinimo yra kalti pavieniai 
asmenys, 0 ne pati katalikybė. Katalikybė pasireiškianti per kon- 
kretų žmogų, per tautybę, t. y. įgyjanti konkretų tautinį charak- 
terį, pavidalą. Būtent šis tautinis pavidalas turįs būti saugomas 
ir plėtojamas. Ryškiausiai tautinį charakterį reprezentuojanti kal- 
ba. Todėl lietuvių kalbos vartojimo Lietuvos bažnyčiose riboji- 
mas yra neleistinas — jis prieštaraująs pačiai katalikybės dvasiai. 
Tuo atstumiama nuo bažnyčios ir dalis tikinčiųjų. 

Tačiau dar blogiau, kai juos atstumia patys kunigai savo 
elgesiu ir autoritarinio bendravimo su tikinčiaisiais pavyzdžiu. 
Pripažinta, kad, deja, toks autoritarinis bendravimas yra realybė. 
Jis išlikęs iš senų laikų ir turįs savas šaknis. Mat daugumas ku- 
nigų Lietuvoje XIX a. pabaigoje buvo nelietuviškos ir nevalstie- 
tiškos kilmės. Antai 1886 m. Žemaičių kunigų seminarijoje tokių 
klierikų buvo net 30 procentų (227). Dirbę Lietuvoje lenkų kuni- 
gai buvo kilę iš smulkių bajorų ir miestelėnų, kurie niekad nesi- 
drovėjo pabrėžti savo viršenybės ir reikšmingumo. Nemažai lie- 
tuvių kunigų buvo kilę iš valstiečių. Siuntinėjami po lenkiškas 
parapijas, jie sulenkėdavo ir sekdami ponų pavyzdžiu į tautie- 
čius žiūrėjo irgi iš aukšto, buvo įpratę žmones veikti autoritetu, 
o ne argumentais. Matydami koniesinio uždarumo ir autoritari- 
nieji lietuvių kunigai stengėsi būti paprasti ir visiems prieinami. 
Laisvamaniams šios jų pastangos didesnio įspūdžio nedarė, tačiau 
ir visuotinės kovos jiems neskelbė. 

Kur kas griežtesnių pozicijų katalikybės ir kunigų atžvilgiu lai- 
kėsi „pirmeiviai“ (pažangiečiai, J. Šliūpas), kurie atmetė religiją 
apskritai ir stengėsi nušalinti dvasininkiją nuo rūpinimosi tautos 
reikalais, nes ji daranti jai tik žalą. Todėl Bažnyčią ir kunigus jie 
laikė savo priešais. „Pirmeiviai“ buvo gavę gerą išsilavinimą 
Peterburgo ir Maskvos universitetuose, kur vyravo nihilizmo ir 
ateizmo bei socialinio radikalizmo pažiūros. Išauklėti karingojo 
ateizmo dvasia, jie tarėsi esą vieninteliai atstovaujantys atgims- 
žiną, ko Lietuvai ir jos Žmonėms reikią, ir galį tautą vesti pa- 
5— 878 


66 VALDAS PRUSKUS 44* 


žangos linkme, ją šviesti, auklėti, dominti, t. y. daryti tokią, kokia 
ji turėtų būti. Tuo tarpu Bažnyčia ir religija jiems tik trukdanti. 
Kovodami su religija, jie rėmėsi senais švietėjų argumentais. An- 
tai J. Sliūpas teigė, kad religija apskritai, taigi ir katalikybė, 
žmogui ir visuomenei esanti kenksminga, nes skleidžianti ir pa- 
laikanti prietarus ir tuo trukdanti žmonijai progresuoti (356, 83). 
Be to, esanti priešinga mokslui ir švietimui. Todėl su ja reikią 
kovoti. Tą jie ir darė tiek raštu, tiek žodžiu. 

„Pirmeivių“ išsišokimai prieš religiją ir Katalikų Bažnyčią iš- 
judino visuomenę. Liaudis, įpratusi su pagarba žiūrėti į bažnyčią 
ir kunigus, buvo šokiruota ir laukė katalikų kontraakcijos. 

Antireliginių nuostatų laikėsi ir vietiniai socializmo adeptai. 
Kadangi socializmo mokymas savo esme yra kosmopolitiškas, tai 
jo dėmesio centre — ne tauta ir jos reikalai, o viso pasaulio pro- 
letariato interesai. Lietuvių socialistai tikėjo, kad svarbu išugdyti 
liaudžiai ne meilės, o keršto jausmą prispaudėjams — ponams ir 
kunigams. Lietuviai pasisavino rusų socialistų šūkius prieš carą 
kaip monarchą ir Rytų Bažnyčios galvą. Jie laikėsi rusų socialistų 
taktikos: šie, kovodami su caro patvaldyste, kartu kovojo ir su 
stačiatikių bažnyčia, kadangi jos galva buvo caras. Tuo tarpu 
Lietuvoje padėtis buvo visai kitokia. Čia Katalikų Bažnyčia nuo 
M. Valančiaus laikų organizuotai kovojo su caro patvaldyste ir 
su įvairiomis jos priespaudos formomis, gynė pavergtos tautos 
reikalus. Aklai sekdami Rusijos socialdemokratų (bolševikų) pa- 
vyzdžiu, vietiniai socialistai pasirodė neįžvalgūs ir nesavarankiš- 
ki: dalis jų galutinai persiorientavo į bolševizmą (V. Kapsukas, 
Z. Angarietis ir kt.). Z. Angariečiui kova prieš religiją pasirodė 
tik viena iš priemonių siekti didesnių ir ambicingesnių negu kon- 
krečios tautos reikalai tikslų — visapusiškai radikalaus visuomenės 
bei individo gyvenimo būdo ir pasaulėžiūros pertvarkymo. Socia- 
listai stengėsi rasti nepaneigiamų argumentų, kurie liudytų būti- 
tinumą kovoti su Katalikų Bažnyčia. Ir surado. Pagrindinis ar- 
gumentas — Katalikų Bažnyčios ryšys su valdančiaisiais sluoks- 
niais. Tiesa, ir V. Kapsukas pripažino, jog Katalikų Bažnyčios 
atstovai pasakydavę vieną kitą kritinį žodį „prieš caro valdžios 
mažųjų šunelių siutimą“, tačiau „prieš pačią caro valdžią, prieš 
visą sistemą jie niekuomet nėję“ (299, t. 10, 231). 

Kadangi Katalikų Bažnyčia, pasak V. Kapsuko, aktyviai ne- 
kovojanti prieš caro valdžią bei išnaudotojų santvarką ir nesie- 
kianti jos sugriauti, vadinasi, ji esanti priešinga pažangai, ja 
negalima pasikliauti. Čia reikia pažymėti, kad Katalikų Bažnyčia 
atvirai stoti „prieš visą ekonominę sistemą“ ir negalėjo, nes jos 
tikslas ir pašaukimas ne ekonominis, o visai kitas — rūpintis dva- 
siniu žmogaus gyvenimu ir būti tautą jungiančiu elementu, ypač 
caro valdžios priespaudos sąlygomis. 

Siuo atžvilgiu V. Kapsuko nuostatos aiškiai skyrėsi nuo lenkų 
socialdemokratų, kurie pripažino Katalikų Bažnyčios nuopelnus 
ginant pavergtos tautos interesus. Jie laikėsi pažiūros, kad griež- 


45* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 67 


tas antiklerikalizmas nepasitarnautų partijos populiarumui, o re- 
ligija galiausiai esanti kiekvieno asmeninis reikalas (352, 433— 
437). Todėl jie Bažnyčią pirmiausia laikė ne priešu, bet sąjun- 
gininku kovojant su caro valdžia. O lietuvių socialistai elgėsi 
priešingai — pirmiausia joje įžvelgė priešą. 

Lietuvių socialistų neapykantą dvasininkijai stiprino ir jos pa- 
lyginti nepriklausoma padėtis visuomenėje, iš dalies garantuotas 
materialinis aprūpinimas, kurio esą ji neverta. Kunigus jie vadi- 
no „dielėmis“, „lupikais“, valgančiais svetimą duoną, stengėsi vi- 
saip griauti dvasininkijos autoritetą, rodyti tariamą jos socialinį 
žalingumą. Tam tikslui tarnavo ir gausiai leidžiama ateistinė pro- 
pagandinė literatūra (53; 54). 

Ir vis dėlto tikroji neapykantos priežastis buvo Katalikų Baž- 
nyčios ir kunigų autoriteto bei pozicijų tvirtumas krašte, nors ir 
bandyta tai visaip silpninti. Kunigų autoritetas liaudies akyse 
buvo didelis, o jie patys jai reikalingi. „Jie su žmonėmis gyvena, 
užjaučia žmonių širdis, o žmonės šiokiam ar tokiam atvėjyje bėga 
prie kunigo, dalinasi su juo savo linksmybėmis ir nuliūdimais, 
ieško pas kunigą kaipo tėvą ir prietėlį suraminimo“,— rašė A. Ci- 
vinskas, atmesdamas priekaištus dėl tariamosios kunigų veltėdys- 
tės, nereikalingumo ir abejingumo liaudies reikalams (205, 27— 
28). 

Esant tokiai padėčiai, ateistinių idėjų skleidimas Lietuvoje ne- 
turėjo didelių perspektyvų. Liaudis buvo tikinti, o pavienių pa- 
saulietinių inteligentų ateizmas iš esmės negalėjo pakeisti bend- 
rosios situacijos. Tačiau įtaką visuomenei, ypač jaunimui, darė, 
ir to jau negalima buvo nepastebėti*. Katalikiškoji visuomenė lau- 
kė kontraakcijos. Tačiau ne visi Katalikų Bažnyčios vadovai, tuo 
labiau eiliniai dvasininkai suprato ir įvertino ateizmo ir socialinio 
radikalizmo idėjų sklaidos pavojų. Antai prelatas J. Antanavičius 
jį laikė perdėtu, kontraakcijos neorganizavo ir stengėsi sulaikyti 
nuo jos kitus kunigus, įtardamas juos „modernizmu“ (426, t. 2, 
62). 

Nekreipė didesnio dėmesio į tai ir eiliniai dvasininkai. Daugu- 
mas jų, ypač senųjų kunigų, manė, kad Lietuva esanti šventa ir 
liaudis niekada nepasiduosianti bedievybei ir jai svetimam s0- 
cialiniam radikalizmui. Tačiau pasirodė kitaip. Didysis Vilniaus 
Seimas (1905 m.), kuriame dalyvavo nemaža darbininkų ir ūki- 
ninkų, atskleidė tikrąjį Lietuvos veidą. Vyko aštrios partinės rie- 
tenos, negailėta šiurkščių žodžių kunigams. Nemaža atstovų iš 
kaimų ir miestų ėjo kartu su kairiaisiais (socialistais). Todėl ku- 


* Nežinomas autorius K. V., apžvelgdamas 1913 metų Lietuvos religinį 
gyvenimą „Bažnytinėje apžvalgoje“, rašė: „Vis žymiau ir žymiau pasireiškia 
liaudyje veikimas priešingų tikėjimui srovių, kurios [...] pagauna vis didesnį 
žmonių skaičių: kaskart vis plačiau skleidžias priešingi tikėjimui laikraščiai 
ir knygos. Aiškėja diferenciacija ir mokyklose: vieni moksleiviai šliejasi į „Auš- 
rinės“ ir josios idėjų šalininkus, kiti stoja „Ateities“ pusėn ir darosi aiškiais 
katalikais“ (198, 3—4). 


68 VALDAS PRUSKUS 46* 


nigai P. Būčys ir Vaižgantas, dalyvavę Seimo darbe ir uoliai 
stebėję susirinkusiųjų nusistatymą, pažymėjo, kad Lietuva toli 
gražu nėra tokia šventa. Ateizmo ir socialinio radikalizmo idėjos 
jau buvo apėmusios įvairius visuomenės sluoksnius. Spaudoje vis 
dažniau prasiverždavo šiurkštūs užgauliojimai Bažnyčios ir kuni- 
gų atžvilgiu. Suprantama, kad į šią „kritiką“ negalėjo nereaguoti 
patriotiškai nusiteikę katalikų kunigai. Tačiau rimtai ir argumen- 
tuotai „pirmeivių“ ir socialistų pažiūrų kritikai jie dar nebuvo 
pasirengę nei teoriškai, nei psichologiškai. Todėl nenuostabu, kad 
polemikos įkarštyje ne visada išlaikydavo taktą ir korektiškumą. O 
tai dar labiau didino priešiškumo prarają. 

„Pirmeivių“ ir socialistų išpuoliai prieš Katalikų Bažnyčią, 
objektyviai vertinant, tarnavo ne Lietuvai, bet caro administra- 
cijai, kuri irgi visais būdais siekė sumažinti Katalikų Bažnyčios 
įtaką visuomenei, nes matė jos realią jėgą, galinčią telkti tautą, 
ugdyti jos savimonę. Tikėtasi, kad ateizmo ir laisvamanybės idėjų 
plitimas šią įtaką sumažinsiąs. Todėl caro administracijos parei- 
gūnai, dar esant spaudos draudimui, pro pirštus žiūrėjo į lietu- 
višką ateistinę ir liberalaus pobūdžio mokslo populiarinimo litera- 
tūrą, gabenamą iš Prūsijos ir JAV į Lietuvą, nors ji liaudyje ne- 
buvo populiari. Griežtai jie nekontroliavo ir K. Markso bei jo se- 
kėjų, Vakarų Europos socialistų (K. Kautskio, A. Bėbelio) veikalų 
platinimo. Šie spausdiniai didesnės praktinės reikšmės Vakarų Eu- 
ropoje tuomet neturėjo ir jų autorių pramonėjančios Europos dar- 
bininkų lyderiais nepadarė. 

Beje, Rusijoje K. Markso idėjomis domėjosi daugiausia smal- 
saus proto mokslo jaunimas ir radikaliųjų pažiūrų inteligentija. 
Rusų bolševikų nuodugnesnės marksizmo studijos nedomino. Pats 
V. Leninas buvo ne tiek teoretikas, kiek organizatorius, bandęs šį 
mokymą pirmiausia ne sumodeliuoti, bet įgyvendinti socialinėje 
praktikoje. Nenuostabu, kad mažai šia teorija domėjosi ir lietuvių 
bolševikų vadai, nors pastangos pavaizduoti juos kaip uoliai, vos 
ne iš mažumės studijavusius marksizmą-leninizmą ypač ryškiai 
parodomos kai kuriuose sovietmečio leidiniuose. Antai J. Komo- 
daitė knygoje „RSDDP antrasis suvažiavimas ir socialdemokratų 
organizacijos Lietuvoje“ nurodo, kad V. Kapsukas, dar mokyda- 
masis gimnazijoje, skaitė nelegalią literatūrą, „kruopščiai studija- 
vo K. Markso „Kapitalą“ (221, 7). O iš tikrųjų tik 1910 m. ge- 
gužės 10 d. rašytame laiške iš Varšuvos Arsenalo kalėjimo V. Kap- 
sukas pirmą kartą užsimena apie Markso „Kapitalo“ 2 tomus ir 
kai kuriuos K. Kautskio raštus (“Judentum, Griechentum und 
Christentum“, „Etika ir materialistiškas istorijos supratimas“), 
kuriuos prašo atsiųsti: „Karlas nuo karlo norėčiau skaityti dėl 
kalbos (ypatingai) — na ir dėl turinio“ (499, 265). O tą „turinį“ 
jis priėmė nekritiškai. 

Tas nekritinis mesianistinis šio mokymo suvokimas ir ypač jo 
įgyvendinimo priemonių radikalizmas skatino ir katalikus labiau 
juo susidomėti. Norint objektyviai įvertinti šį mokymą, reikėjo ge- 


47* KATALIKŲ SOCIALINĖ MiNTIS LIETUVOJE 69 


riau pažinti socializmo teoriją, socialistų veiklą ir darbus. Tai ir 
skatino lietuvių katalikų dvasininkiją studijuoti K. Markso ir jo 
sekėjų veikalus, domėtis Vakarų Europos šalių, ypač Vokietijos 
ir Prancūzijos, socialistų veikla, tenykščių katalikų laikysena jų 
atžvilgiu, visuomeninės veiklos metodais, kuriuos būtų galima 
taikyti Lietuvoje. 

Ateizmo ir socialinio radikalizmo idėjas Lietuvoje daugiausia 
platino „pirmeiviai“ ir aktyvūs profesionalūs revoliucionieriai. 
Juose katalikų veikėjai įžvelgė realų idėjinį priešą. Ir kuo šis prie- 
šas tai darė atviriau ir veikliau, tuo labiau jis neleido snausti ir 
katalikams — vertė juos savarankiškai ieškoti išminties ir dvasi- 
nės stiprybės šaltinių. Tuo stiprybės šaltiniu jiems tapo popie- 
žiaus Leono XIII enciklikos, o pirmiausia “Rerum novarum“. 


Enciklikos “Rerum novarum“ percepcija. Popiežiaus Leono 
XIII enciklika “Rerum novarum“ buvo reakcija į ekonominio li- 
beralizmo ir socializmo doktrinas. Būdamas prieš ekonominį libe- 
ralizmą, gynusį asmens individualizmą ir autonomiškumą siekiant 
ekonominių tikslų, popiežius parodė, kad toks individo nesiskai- 
tymas su kitais žmonėmis ir visuomenės tikslais bei interesais kaip 
kaip tik ir sudarąs sąlygas socialiniam neteisingumui tarpti. Savo 
ruožtu socializmas, skelbdamas klasių kovą vienintele priemone 
socialiniam teisingumui atkurti, neišvengiamai vedąs į individo 
prigimtinių teisių ir laisvių aukojimą visagalei valstybei (kolek- 
tyvui), kas nulemiąs iniciatyvos praradimą ir socialinę apatiją. 
Įvertinti šias doktrinas krikščioniškųjų vertybių požiūriu buvo 
itin svarbu, nes jos įgijo nemaža sekėjų įvairiose šalyse. Ne ma- 
žiau svarbu buvo pateikti ne tik argumentuotą šių doktrinų ana- 
lizę, bet ir savus skaudžių socialinių problemų sprendimų bū- 
dus. 

Popiežiaus Leono XIII enciklika “Rerum novarum“ kreipė ka- 
talikų dėmesį į tuos socialinius procesus, kurie vyko sparčiai pra- 
monėjančioje Vakarų Europoje. Stengtasi juos įvertinti ne tik 
pagal doktrinalinę perspektyvą, bet ir bendražmogiškąją socialinės 
praktikos skalę. Doktrinalinė perspektyva — tai krikščioniškoji 
žmogaus koncepcija, išryškinanti visus jo ryšius su Dievu, savo 
artimu ir pasauliu (visuomene).  Bendražmogiškoji socialinės 
praktikos skalė — tai visų žmonių ir socialinių grupių ypatybės 
bei teisės, kurias privalu gerbti ir plėtoti. 

Enciklika “Rerum novarum“ nurodė būtinumą paisyti kiekvie- 
no asmens (neatsižvelgiant į jo socialinę padėtį, tautybę, lytį) 
ir visuomenės siekių, taip pat jų įgyvendinimo specifikos. Taigi 
“Rerum novarum“ orientavo katalikus į būtinumą atskleisti tas 
kliūtis, kurios trukdo žmogui pasiekti pilnatvės pašaukimą — iš- 
siaiškinti tiek išorinius, tiek vidinius visuomenės veiksnius, kurie 
tą pašaukimą padeda ar trukdo įkūnyti. Enciklika ragino ne- 


70 VALDAS PRUSKUS 48* 


vengti atvirai parodyti socialinį blogį ir neteisingumą, ginti ne- 
turtingųjų reikalus plačiąja prasme — jų teises dvasinėje ir ma- 
terialinėje srityje, taip pat ir ekonominės iniciatyvos teisę. Kaip 
teigia popiežius Jonas Paulius II, esminis enciklikos turinys bu- 
vęs „pagrindinių teisingumo reikalavimų skelbimas tuometinėje 
ūkinėje ir visuomeninėje situacijoje“ (194, 7). 

“Rerum novarum“ skatino katalikus objektyviai įvertinti ir 
įvardyti visuomenėje vyraujančias tendencijas bei socialinio gy- 
venimo reiškinius, trukdančius asmenybės pilnatvės tapsmui, ir 
ypač ekonominio liberalizmo bei socializmo vietinių adeptų siūlo- 
mus receptus „rojui žemėje“ sukurti. 

Tokia nuostata objektyviai orientavo krikščionis į politinę veik- 
14, viliantis, kad krikščioniškoji demokratija ir krikščioniškoji s0- 
cialinė teorija ekonomine ir visuomenine politine prasme padės 
pašalinti liberalizmo (kapitalizmo) socialinius trūkumus ir paro- 
dys kelią į naują tvarką, kuri į pirmą vietą iškelia privačią nuo- 
savybę ir kartu privačią gamybos politiką, stengdamasi visuome- 
ninėmis politinėmis saugumo bei perskirstymo priemonėmis spręsti 
socialines problemas. Pats popiežius Leonas XIII svarbiausiais 
katalikų veiklos barais laikė socialinius ir ekonominius, o ne po- 
litinius. Aktyvi katalikų veikla, ypač Belgijoje, Austrijoje ir kitur, 
gąsdino konservatorius. Šie net pačiam popiežiui juos ėmė skųsti, 
laikydami jų veiklą pavojingu sąjūdžiu. Popiežius nors ir palaikė 
krikščionių vienijimąsi į politines partijas, per kurias jie galėtų 
efektyviau ginti savo interesus, tačiau kartu stengėsi sulaikyti juos 
nuo itin aktyvios politinės veiklos, argumentuodama, kad krikščio- 
niškoji demokratija nesąs vien politinis sąjūdis. Jis turįs kur kas 
gilesnę prasmę, o jos realizavimas turįs ne tik politinę dimensiją. 
Kur kas svarbiau socialinių ir ekonominių krikščionybės nuostatų 
įgyvendinimas praktiniame gyvenime, padedant tiems, kurie pa- 
tys savimi pasirūpinti negali, taip pat darbininkijai*. Būtent čia 
glūdįs krikščioniškosios demokratijos gyvastingumo laidas ir kar- 
tu patikimas ginklas, galįs padėti iškovoti visuomenės simpatijas. 

Enciklika buvo iš tikrųjų galingas ginklas, kuriuo Katalikų 
Bažnyčia apginklavo savo šalininkus — kunigus ir pasauliečius, 
nes ji kreipė juos krikščioniškos socialinės visuomenės evangeli- 
zacijos keliu. Tačiau šiuo ginklu dar reikėjo išmokti naudotis: buvo 
svarbu, kad šios idėjos visus katalikus pasiektų, būtų įsisąmonin- 
tos ir virstų veikimu. O tai padaryti pasirodė nepaprasta. Juolab 
kad pati enciklika “Rerum novarum“ įvairiose šalyse pačių kata- 
likų nebuvo sutikta vienodai. 

Enciklikos atvirumą socialinei problematikai, socialinių realijų 
pripažinimą ir ypač konkrečius problemų sprendimo būdus dau- 


* Konkrečių veiksmų dėl liaudies gerovės planą popiežius Leonas XIII 
pateikė enciklikoje „Graves de communi“ (1901), kur skatino padėti labiausiai 
vargstantiems neturtingiesiems. Tam Vakarų Europos šalyse buvo įkurta ne- 
maža įstaigų, liaudies sekretoriatais vadinamų, steigiamos paskolų kasos kai- 
muose, savitarpio pagalbos draugijos, darbininkų sąjungos ir kt. 


49* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 71 


gelis Katalikų Bažnyčios veikėjų sutiko šaltai ir atsargiai. Tam 
jie nebuvo pasirengę nei psichologiškai, nei praktiškai. Todėl ne- 
nuostabu, kad “Rerum novarum“ ne tuoj pat susilaukė visuotinio 
susidomėjimo. 

Nelengvai skynėsi sau kelią enciklika ir Lietuvoje. Tuo metu 
Katalikų Bažnyčios vadovybė buvo prolenkiškos orientacijos. To- 
dėl, pasirodžius “Rerum novarum“, jos žvilgsniai pirmiausia nu- 
krypo į Lenkiją: kaip ten bus priimta ši enciklika? Enciklikoje 
“Rerum novarum“ popiežius Leonas XIII, kalbėdamas apie dar- 
bininkijos padėtį, kartu stengėsi nusakyti savo požiūrį į tuos bū- 
dus, kurie padėtų sėkmingiau spręsti jos problemas, įtraukiant į 
šį reikalą valstybę, Bažnyčią, darbdavius ir pačius darbininkus. 
Tokia enciklikos nuostata nekėlė simpatijų nei caro valdžiai, nei 
lenkų katalikų Bažnyčios vadovybės konservatyviajai daliai. Ca- 
ro valdžios pareigūnai įtariai žvelgė į enciklikoje “Rerum nova- 
rum“ skelbtą reikalavimą valstybei ir jos institucijoms dorai at- 
likti savo pareigas, siekiant užtikrinti visiems visuomenės sluoks- 
niams (taip pat ir darbininkijai) gerovę. Atsargiai ją sutiko ir 
konservatyviai nusiteikę lenkų vyskupai. Mat enciklika buvo skir- 
ta pirmiausia darbininkijos problemai nušviesti. 

Tuo tarpu Lenkijoje darbininkija nebuvo gausi, o tuo labiau 
kvalifikuota ir visuomeniniu požiūriu įtakinga jėga. J. Staugai- 
tis, kurį laiką gyvenęs Lenkijoje ir neblogai pažinęs vietinę dar- 
bininkiją, apie ją taip rašo: „Lenkų darbininkai — tai anaiptol ne 
Vakarų Europos darbininkai, kurie kultūros atžvilgiu neretai be- 
maž sulygsta su buržuazija. Lenkų darbininkas tamsus, dažnai 
analfabetas, bent kiek mieste apsitrynęs ir įsigijęs šiokių tokių 
pretenzijų. Kaip lenkų pramonė yra jauna, taip lygiai jaunas ir 
darbininkų luomas. Šiandieniniai fabrikų darbininkai — tai vis iš 
kaimo ateiviai“ (426, t. 2, 122). Jie ir tapo palankia dirva Markso 
„evangelijai“ skelbti. 

Lenkų Katalikų Bažnyčia, matydama, kad darbininkija nėra 
kažkuo vpatinga jėga visuomeniniame gyvenime, kokia ji buvo 
Vakarų Europos šalyse (ir iš tiesų tokia tuo metu ji nebuvo), iš 
pradžių ir neskyrė jai, o kartu ir enciklikai “Rerum novarum“ 
didesnio dėmesio. Vyskupai ir konservatyviai nusiteikę kunigai 
neskubėjo supažindinti su ja tikinčiųjų. Dalis dvasininkijos va- 
dovų ir eilinių kunigų, glaudžiai susijusių su dvarininkija ir pa- 
laikiusių pusiau feodalinius santykius kaime, į enciklikos paskel- 
bimą reagavo atsargiai. Netgi ėmėsi priemonių, kad parapijose ji 
nebūtų paskelbta. Pavyzdžiui, Lenkijos žemėse jos neleido skelb- 
ti vyskupas S. Moravskis. Lvovo vyskupas S. Bilčevskis* nors ir 


* Vėliau jo požiūris pakito: ėmėsi pats aiškinti socialinius klausimus, 
pasiremdamas enciklikoje „Rerum novarum“ išdėstytomis nuostatomis, ir skelbti 
ganytojo aplinkraščiuose. Ištraukos iš aplinkraščių buvo skelbiamos ir lietuvių 
katalikiškoje spaudoje. Jais rėmėsi savo darbuose lietuvių katalikų sociologai 
K. Šaulys, K. Paltarokas, S. Šultė, J. Matulaitis ir kiti. 


72 VALDAS PRUSKUS 50* 


nedraudė jos skelbti, tačiau ta proga savo aplinkraštyje kartu 
nurodė, jog „popiežius Leonas XIII be reikalo ieškąs nuotykių so- 
cialinio gyvenimo lauke“ (144, 189). 

Nors ir be komentarų, enciklika buvo atpasakota įvairių kryp- 
čių lenkų spaudoje. “Rerum novarum“ idėjos susilaukė socialinės 
pakraipos lenkų katalikų veikėjų dėmesio. Imta jas interpretuoti. 
Pirmasis išsamią enciklikos “Rerum novarum“ interpretaciją pa- 
teikė A. Langeris knygoje „„Dzisiejszy socjalizm wobec swiata ro- 
zumu“ (1891). Bene žymiausias darbas apie tai, parašytas iki 
1910 m.,— tai E. Jarošinskio (1865—1907) „„Katolicyzm socyalny“ 
(t. 1—3, 1901—1902). 

Įvairiais aspektais encikliką “Rerum novarum“ nagrinėjo ir ki- 
ti lenkų katalikų autoriai“, su kurių darbais buvo susipažinę ir 
lietuviai. Globojant vyskupui F. Stablevskiui, lenkų katalikų so- 
ciologų darbams leisti 1897 m. buvo įkurta šv. Voicecho spaustu- 
vė, o 1902 m.— pradėjo eiti katalikų žurnalas „Ruch chrzešcijan- 
sko-spoleczny“, redaguojamas kunigo K. Zimermano. Jis įstengė 
sutelkti pajėgius katalikų intelektualus. Žurnale buvo kvalilfikuotai 
nagrinėjami ne tik įvairūs katalikų socialinės doktrinos aspektai 
enciklikos “Rerum novarum“ požiūriu, bet ir aktualūs lenkų ka- 
talikų religinio gyvenimo klausimai, dvasininkijos socialinės veik- 
los problemos. Vadinasi, lenkų katalikų intelektualai, nepaisydami 
konservatyviosios bažnytinės vadovybės dalies atsargumo inova- 
cijoms, ne tik priėmė “Rerum novarum“ idėjas, bet ir kūrybiškai 
jas interpretavo, ugdėsi savus sociologus bei socialinės veiklos 
praktikus. Į lenkų kalbą enciklika “Rerum novarum“ visa buvo 
išversta ir išleista atskiru leidiniu tik 1907 metais** (80, 26). 


Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovybė, dairydamasi į lenkus, 
iš pradžių taip pat neskubėjo populiarinti enciklikos idėjų. 

Atsargiai ji buvo vertinama ir lietuvių katalikiškoje spaudoje. 
Štai Maksas Jurininkas „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“ nuro- 
do, kad esą visi Vakarų Europos ir Amerikos laikraščiai „pripa- 
žįstą, jog svarbiausiu šio šimtmečio baigio dalyku esti enciklikos 
(“Rerum novarum“.—V. P.) paskelbimas“ (269, 39). Nemini en- 
ciklikos ir Žemaičių vyskupas M. Paliulionis, nors savo ganytojiš- 
kame laiške tikintiesiems, kalbėdamas apie sunkią darbininkų 
padėtį, jis dėstė “Rerum novarum“ nuostatas. „Krikščioniška mo- 
ralė nedaleidžia apsieiti su darbininkais kaipo vergais arba ma- 
šinomis, bet liepia Žiūrėti ant jų kaipo ant brolių ir naudingų 


* Zr: J. Milewski „O kwiestii socyalnej“ (1892): A. Kopyciūski „O sto- 
sunku kapitalu do pracy“ (1891); A. Trznadel „Praca i placa“ (1898); 
W. Piatiewicz „Strajk wobec etyki“ (1898); A. Pechnik „Nowe hasla i dąž- 
nošci demokracji socyalneį“ (1903); S. Pawlicki „Etyka socyalna“ (1908); 
A. Lipke „Nowe kierunki spoleczne i idealy przeszlošci“ (1904); H. Romanowski 
„Wstep do ekonomii spoleczno-chrzešcijanskiej“ (1910): S. Zegarliūski „Prawo 
wlasnošci“ (1911) ir kt. 

** Šį darbą atliko kunigas dr. T. Trzeinskij („Okėlnik papieža Leona XIII 
o sprawie rabotniczej“. Poznan, 1907). 


51* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 73 


draugystės sąnarių, — teigė vyskupas.— Krikščioniška meilė liepia 
kiekvienam savininkui tiek užmokėti darbininkams, kad jie ir patys 
galėtų priderančiai gyventi ir savo šeimynas išpenėti ir apdeng- 
ti“ (283, 1). 

Tik atskiros enciklikos ištraukos buvo paskelbtos „Žemaičių ir 
Lietuvos apžvalgoje“, „Tėvynės sarge“ ir kt. Nuo komentarų susi- 
laikyta. Spausdinami daugiausia lenkų katalikų sociologų ko- 
mentarai. Antai Uosis „,Dirvoje—Žinyne“ 1903 m. paskelbė straips- 
nį „Darbas tikėjimo šviesoje“, kur atpasakojo lenkų sociologo 
K. Sčeklickio mintis apie darbo prasmę ir tikslo supratimą re- 
miantis Leono XIII enciklika “Rerum novarum“ (509). 

1906 m. „Nedėldienio skaitymuose“ buvo išspausdintos atsar- 
gaus Lvovo vyskupo S. Bilčevskio aplinkraščio „Apie socialinį 
klausimą“ trys ištraukos (36). Jose ginama darbininko teisė į 
krikščioniškai suprantamą teisingą užmokestį už darbą, remiantis 
enciklika “Rerum novarum“, aiškinamas darbo žmonių vienijimosi 
į draugijas būtinumas, siekiant teisingesnio darbo užmokesčio ir 
geresnių darbo sąlygų. Kiek vėliau, 1911 m., ,„Vadove“ paskelbtas 
Galicijos metropolito A. Ščeptickio aplinkraštis, kur jis kritiškai 
vertina socializmą ir ypač socialistų siūlomas priemones sociali- 
niam teisingumui atkurti, remdamasis enciklikos “Rerum nova- 
rum“ nuostatomis (35). Bene pirmasis populiariai enciklikos idė- 
jas perpasakojo S. Šultė 1907 m. išleistoje knygelėje „,„Kur mes 
stovime ir kur ieškoti pagalbos? Klebono pašnekesys su sodiečiu 
ir pabriko darbininku“. Tačiau platesnių ir išsamesnių “Rerum no- 
varum“ komentarų iki 1909 metų, kada Kaune buvo surengti pir- 
mieji lietuviški socialiniai kursai, nebūta. Į lietuvių kalbą minėto- 
ji enciklika buvo visa išversta ir atskiru leidiniu išleista Lietuvių 
krikščionių demokratų partijos iniciatyva tik 1921 metais. 

Lietuvos Katalikų Bažnyčios prolenkiškos orientacijos vado- 
vybė palaikė kunigų inertiškumą. Ji laikėsi pažiūros, kad kunigas 
pirmiausia turįs būti uolus pastoracijos darbuotojas. Tą pastora- 
cinį darbą suprato senąja prasme — kaip darbą išvien su aplen- 
kėjusiais dvarininkais, tik jų interesų gynimą ir nesikišimą į so- 
cialinį gyvenimą. 

Vietos socialistų veiklą, kaip ir patį socialistų mokymą, Bažny- 
čios vadovybė laikė nereikšminga ir neperspektyvia, todėl tam 
neskyrė didesnio dėmesio. Popiežiaus Leono XIII įspėjimą apie 
ekonominio liberalizmo padarinius ir socialinio radikalizmo grės- 
mę ji nemanė esant aktualų Lietuvai, dar tik pradedančiai ženg- 
ti kapitalizmo keliu. 

Pati giliau neperpratusi “Rerum novarum“ dvasios ir idėjų 
svarbos, Bažnyčios vadovybė nerodė ypatingo uolumo ir skelbti 
enciklikos idėjas tarp dvasininkijos, o tuo labiau žadinti klierikų 
socialines aspiracijas, kurios ėmė reikštis kunigų seminarijose ir 
dar labiau sustiprėjo katalikiškuosiuose universitetuose, nors są- 
lygos joms tarpti čia buvo nevienodos. 


74 VALDAS PRUSKUS 52* 


2. Katalikų aspiracijos studijų metais 


Kunigų seminarijose. Tuo metu katalikų kunigus rengė trys 
seminarijos — Vilniaus, Kauno ir Seinų. Nors jų sąlygos buvo pa- 
našios, tačiau būta ir skirtumų. 

Vilniuje kunigų seminarija buvo įkurta dar vys- 
kupo Jurgio Radvilos 1582 metais. Kaip nurodo B. Kviklys, po 
Zečpospolitos žlugimo ir prijungus Lietuvą prie Rusijos impe- 
rijos, vadovavimas seminarijai ir mokymas joje buvo pertvarky- 
tas (1843). Ji buvo perkelta į Karmelitų vienuolyno patalpas prie 
Šv. Jurgio bažnyčios. Iš jos atimtos žemės valdos, profesoriams, 
kaip tarnautojams, paskirti atlyginimai. Įvestas privalomas rusų 
kalbos dėstymas, o nuo 1866 m. valdžia įsakė pratinti klierikus 
sakyti pamokslus rusiškai (241, t. 5, d. 1, 90—91). 

Kadangi Vilniaus seminarija rengė kunigus pirmiausia aplen- 
kėjusiam Vilniaus kraštui, tai buvo dėstoma ir lenkų kalba. Dau- 
guma profesorių buvo lenkai, todėl seminarijoje lenkų kalba 
vyravo, nors dėstomoji dalykų kalba buvo lotynų. Kunigų para- 
pijose trūko, dėl to buvo priimami ir lietuviai. Seminarijos vado- 
vybė lietuvių nediskriminavo. 1885 m. jie sudarė beveik pusę auk- 
lėtinių. Stiprėjant XIX a. pabaigoje tautiniam atgimimui, vado- 
vybės požiūris ėmė kisti. Lenkiškumo saugotojai pasidarė atsar- 
gesni ir ėmė riboti lietuvių priėmimą. 1912 m., kaip nurodo A. Sme- 
tona, Vilniaus seminarijoje iš 150 auklėtinių tik 23 buvo lietuviai 
(411, 191). Seminarijoje vyravo lenkiška dvasia ir vadovybė da- 
bar stengėsi priimti daugiau lenkų, nors stojo nepaisydami dide- 
lių reikalavimų ir atkaklesni lietuviai. Stengdamasi daryti lietu- 
viams klierikams savo įtaką ir pristabdyti jų tautinį sąmonėjimą, 
vadovybė, globojama vyskupo E. Ropo, visaip priešinosi lietuvių 
kalbos dėstymui seminarijoje. Tik 1905 m., norėdamas sumažinti 
vietinių lietuvių nepasitenkinimą, vyskupas leido dėstyti lietuvių 
kalbą seminarijoje. Pirmuoju jos dėstytoju buvo paskirtas kuni- 
gas J. Kukta (1906— 1909). 

Seminarijos vadovybė pati neskatino ir nepalaikė klierikų do- 
mėjimosi socialinio gyvenimo klausimais. Manyta, kad kunigas 
pirmiausia turįs būti uolus pastoracijos darbuotojas. Todėl ji sten- 
gėsi rūpintis vien jų teologijos studijomis. Tačiau teologijos da- 
lykų dėstymas nebuvo aukšto lygio, jis neugdė asmeniškumo 
jausmo, kritiškuino ir iniciatyvumo, t. y. tų savybių, kurios būtinos 
sėkmingam pastoraciniam darbui. Be to, šis darbas reikalavo ir 
didesnio visuomenės, jos struktūros, ekonominio bei politinio funk- 
cionavimo mechanizmo išmanymo. Tokių žinių seminarija netei- 
kė*. Tad nenuostabu, kad gabesni kunigai, baigę seminariją, sten- 


* Tik 1916 m. Vilniaus kunigų seminarijoje buvo pradėtas dėstyti so- 
ciologijos kursas. Jį dėstė po studijų Leveno ir Strasbūro universitetuose su- 
grįžęs M. Reinys. Jis taip pat dėstė klierikams filosofijos ir politinės ekono- 
1mijos disciplinas (43, 30). 


53* KATALIKŲ SOCIALiNĖ MINTIS LIETUVOJE 75 


gėsi mokytis toliau. Vieni jos auklėtiniai vyko studijuoti į Peter- 
burgo dvasinę akademiją (J. Kukta, P. Būčys, K. Šaulys, F. Paš- 
konis), kiti — į Vakarų Europos katalikiškuosius universitetus 
(J. Steponavičius, M. Reinys). 

Žemaičių kunigų seminarija, 1864 m. perkelta iš 
Telšių į Kauną, rengė kunigus Žemaitijai. Joje daugiausia mo- 
kėsi lietuviai; baigusius skirdavo į lietuviškas parapijas (104, 
41—56). Nors seminarijoje, kaip teigia J. Stakauskas, ir viešpa- 
tavo M. Valančiaus dvasia, tačiau vadovybė buvo aiškiai pro- 
lenkiškos orientacijos ir tebepataikavo lenkų šovinizmui bei jų 
kultūrinėms aspiracijoms, nebuvo linkusi ryžtingiau priešintis ca- 
ro pareigūnų reikalavimams (416, 1939, Nr. 5, 355—357). Net 
A. Baranauskas, pažadinęs klierikų tautinį susipratimą, būdamas 
susipratęs lietuvis, netikėjo, kad lietuvių tauta galinti atgyti. To- 
dėl buvo įsitikinęs, jog reikią eiti su lenkais išvien, siūlė atsiribo- 
ti nuo rusų kaip kolonistų, savotiškai „užsikonservuoti“. Tik kul- 
tūrinė ir ekonominė autarkija, manė jis, galinti išgelbėti lietuvius, 
padėti jiems išlikti. Vyskupas įvedė lietuvių kalbos dėstymą se- 
minarijoje ir pats kurį laiką ją dėstė šalia homiletikos*. 

Tačiau, stiprėjant tautinio atgimimo bangai XIX a. pabaigoje, 
išlikimo idėjos pasirodė per maža. Ši idėja negalėjo patenkinti 
tautiškai nusiteikusių lietuvių klierikų, kurie laikėsi pažiūros, kad 
kunigas, norėdamas gerai atlikti savo pareigas, turįs būti geras 
patriotas, susirūpinęs Lietuvos ateitimi ir visuomenės reikalais. 
Tam jis turįs rengtis iš anksto, kad išėjęs kunigauti galėtų rasti 
bendraminčių, kuriais būtų galima remtis. Todėl klieriko J. Tumo- 
Vaižganto iniciatyva 1888 metais seminarijoje įkuriama slapta 
klierikų organizacija, kuri po metų buvo reorganizuota į Šv. Ka- 
zimiero. draugiją. Šios draugijos nariais yra buvę vėliau pagar- 
sėję savo visuomenine veikla klierikai: A. Karosas, A. Jakštas, 
A. Kaupas, K. Pakalniškis, A. Steponaitis, J. Stakauskas, J. Viz- 
baras, Pr. Blažys, Maironis, P. Januševičius, P. Urbonavičius, 
S. Šultė, J. Skvireckas, P. Dogelis. Draugijos nariai skaitė ir 
platino „Aušrą“, „Varpą“, „Tėvynės sargą“, „Žinyčią“, puoselėjo 
viltį išversti į lietuvių kalbą Šventąjį Raštą (tai įvykdė J. Skvi- 
reckas 1911 m.), domėjosi socialinio gyvenimo klausimais, rūpi- 
nosi lietuvių religinės spaudos kūrimu. 

Seminarijos vadovybė nepalaikė klierikų socialinių aspiracijų. 
Ji buvo atsargi, nemėgo rizikuoti, todėl griežtai stebėjo aktyves- 
nius klierikus ir už menkiausius prasikaltimus šalino iš semina- 
rijos. Į jos nemalonę pateko ir A. Kaupas. Už susirašinėjimą su 
seminarijos vadovybei įtartinais gimnazijos draugais ir už kra- 
tos metu rastą draudžiamą literatūrą (,„Aušrą“ ir socialinio turinio 
knygas) jis buvo pašalintas iš seminarijos. Išvykęs į JAV, A. Kau- 


* J. Stakausko teigimu, Žemaičių kunigų seminarijoje lietuvių kalba kaip 
privaloma disciplina įvesta vyskupo M. Paliulionio rūpesčiu, nes buvo rei- 
kalinga pastoracijai (416, 1938, Nr. 12. P. 828). 


76 VALDAS PRUSKUS 54* 


pas baigė Detroite lenkų kunigų seminariją ir pradėjo plačią vi- 
suomeninę veiklą tarp vietos lietuvių*. 

Rektorius G. Cirtautas (1888—1899), nors ir lietuvis, tačiau 
susijęs su lenkiškąja tradicija, simpatijų lietuviškajam sąjūdžiui 
seminarijoje nerodė. 1900 m. rektoriumi tapo Antanas Karosas. Jis 
buvo atsargus, tačiau, kaip prisimena M. Vaitkus, stengėsi „kiek 
galėdamas ginti teisėtus lietuvių klierikų žygius“ (519, 17). Ypač 
rėmė lietuvių kalbos dėstymo seminarijoje reikalą, nes pats buvo 
klausęs A. Baranausko lietuvių kalbos paskaitų. Jam rektoriau- 
jant, klierikai pasijuto laisviau. 1901 m. klierikai gavo leidimą 
surengti vyskupo M. Valančiaus minėjimą. J. Stakausko teigimu, 
tai buvęs pirmas Žemaičių seminarijoje lietuviškas vakaras su lie- 
tuviška patriotine paskaita apie Valančių (416, 1939, Nr. 5, p. 360). 
Ją skaitęs F. Kemėšis ypač išryškino vyskupo socialinės nuosta- 
tas ir jo visuomeninę veiklą. Seminarija galutinai sulietuvėjo tik 
rektoriaujant Maironiui (1909—1932). 

Daugumas seminarijos profesorių irgi nebuvo susipratę lietu- 
viai. 1880—1898 m! patriotizmą lietuvių kalbos bei istorijos pa- 
skaitomis žadino K. Jaunius. Socialiniams klausimams imta skirti 
daugiau dėmesio, kai nuo 1909 m. rudens K. Šaulys ėmė dėstyti 
sociologijos kursą. 

Kiek kitokia situacija klostėsi Seinų kunigų semina- 
rijoje. Įsteigta 1826 m., ji rengė kunigus Suvalkijos guberni- 
jos lenkiškoms parapijoms. Todėl į įą stojo ir lietuviai, ir len- 
kai. Po 1863 m., kai buvo uždaryta Tikocino kunigų seminarija, į 
Seinus ėmė atvykti daugiau lenkų. Kaip teigia J. Stakauskas, nors 
lenkų kalba buvo seminarijoje oficiali, bet ir už lietuvių kalbos 
vartojimą iš pradžių niekas nepersekiojo (417, 1939, Nr. 9, 645). 
Tik nuo 1869 metų pradėta drausti seminarijoje kalbėti lietuviš- 
kai. Nepageidauta, kad šia kalba būtų kalbama ir už semina- 
rijos sienų. B. Kviklys nurodo, kad ligi 1905 metų seminarijos 
koridoriuose kabėję užrašai: „Lietuviškai kalbėti draudžiama“ 
(241, t. 2, 21). 


* Antanas Kaupas buvo vienas žymiausių to meto lietuvių veikėjų JAV. 
Jis gerai pažino Amerikos lietuvių gyvenimą ir visuomeninę veiklą, daug nu- 
veikė steigiant įvairias organizacijas ir draugijas (361). 1899 m. kartu su 
kunigu A. Miliuku įkūrė „Motinėlės“ draugiją, kurios tikslas buvo gaivinti ir 
išlaikyti lietuvybę Amerikoje, padėti Lietuvai išsikovoti spaudos, tikėjimo lais- 
vę ir nepriklausomybę. Vėliau įsteigė Katalikų tiesos draugiją, kuri rūpinosi 
katalikiškosios pasaulėžiūros gynimu ir skleidimu, o 1910 m. kartu su kitais 
įkūrė Amerikos lietuvių kunigų sąjungą. 1907 m. redagavo „Katalikų draugą“, 
1909—1913 m.— „Draugą“. Nepaisvdamas didelių finansinių sunkumų, klebo- 
naudamas Pitstone pastatė mūrinę bažnyčią. A. Kaupas turėjo didelį autoritetą, 
buvo gerbiamas. J. Tumas-Vaižgantas apie jį taip atsiliepė: „Grynas, plačių 
nuomonių liberalas, mokytas sociologas, su laisvamanybė ar bedievybe, kas tą 
patį reiškia, kovoja instituciją statydamas prieš instituciją, organizaciją prieš 
organizaciją. Asmenis gerbia, jų neužliečia, nekolioja, nežemina“ (521, 137— 
138). A. Kaupo liberalizmas imponavo daugeliui, todėl nenuostabu, kad jis 
net du kartus buvo išrinktas Lietuvių katalikų susivienijimo JAV prezidentu, 
įvairių draugijų valdybų nariu. 


1] 
a 


Ž KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 77 


Į Seinų seminariją stojo daugiausia lietuviai, baigę Marijam- 
polės gimnaziją, kur lietuvybė turėjo gilias šaknis. Joje dėstė 
žymūs to imeto lietuvių veikėjai, skiepyaami meilę gimtajai kal- 
bai ir tautos istorijai ir taip ugdydami tautinę savivoką. Tai 
P. Kriaučiūnas, P. Arminas, J. Jasiulaitis. Todėl nenuostabu, kad 
lietuvių klierikai, kurie seminarijoje sudarė daugumą (1908 m. 
iš 80 auklėtinių 46 buvo lietuviai), stengėsi joje visaip palaikyti 
lietuvybę (241, t. 2, 21—22). 

Seinų seminarijoje dėstė ir nemaža lietuvių profesorių. Tiesa, 
ne visi tautinį atgimimą suprato ir jam pritarė, bet ir netrukdė. 
Atgimimo veiklą ypač vertino čia prolesoriavęs (dėstė filosofiją 
ir Bažnyčios istoriją) kunigas P. Augustaitis (426, t. 2, 30—31). 
Jis parašė „Seinų dijecezijos istoriją“, kurią jo auklėtinis J. Stau- 
gaitis paskelbė savo redaguojamame „Vadove“ (1912 m.). Semi- 
narijoje, kaip prisimena J. Staugaitis, viešpatavo sena rutina: 
„Filosotija, teologija ir istorija buvo mums taip dėstomos, lyg 
kad mes būtume gyvenę pirmajame šimtinetyje, lyg kad šiandien 
jokių klausimų nebūtų“ (426, t. 2, 39). Proiesūra mažai domėjosi 
aktualiais socialiniais klausimais, stengėsi juos apeiti, vadinasi, 
neskatino ir klierikų domėjimosi. Būdami atitrūkę nuo konkrečių 
socialinio gyvenimo realijų, jie nesupažindindavo (ir negalėjo su- 
pažindinti) būsimųjų kunigų su sąlygomis, kuriomis jiems teksią 
dirbti pastoracinį darbą, nedavė jokių nurodymų ir patarimų, nes 
ir patys ne per daugiausia tos patirties turejo. Taip pat nedavė 
aiškesnių praktinių nurodymų, kaip vertinti konkrečius socialinius 
reiškinius ir atsispirti Bažnyčios atžvilgiu priešiškai nusistačiusių 
socialistų ir ateistų puldinėjimams. Tai skatino klierikus savaran- 
kiškai ieškoti atsakymų spaudoje. Ypač žavėtasi Varšuvoje lei- 
džiamu laikraščiu „Przegląd katolicki“  (redaguojamu kunigo 
M. Novodvorskio, vėliau tapusio Plocko vyskupu), kuriame buvo 
gan tiksliai ir argumentuotai atsakoma į tuos priekaištus, kuriais 
vietiniai socialistai, liberalai ir laisvamaniai (anais laikais „pir- 
meiviais“ vadinami) apipildavo katalikus. Lietuviai klierikai ste- 
bėdavosi, kad seminarijoje tokiomis aktualiomis temomis taip 
mažai domimasi, kad jų vengianti ir profesūra. Tokia jos pozicija 
atrodė socialiai aktyvesniems klierikams nesuprantama*. Šitai 
skatino savarankiškas studijas. Seminarijos vadovybė ir profesūra 
tokiam klierikų domėjimuisi netrukdė. O šie jausdami, kad būsi- 
masis pastoracinis darbas pareikalaus daug nuodugnesnio socia- 
linio gyvenimo realijų pažinimo, ėmėsi tam rimtai ruoštis. Jie 
suprato, kad kunigas, siekiąs būti žmonių pagalbininku, turįs 
ne tik gerai pažinti tas sąlygas, kuriomis jie gyvena, bet ir būti 


* J. Staugaitis „Mano atsiminimuose“ apie tai rašė: „Aš stačiai stebė- 
jausi, kad mano profesoriai ir iš viso Lietuvos kunigai tokiais dalykais nesi- 
įdomauja, kad ir universiteto studentų ir gimnazijos mokinių į mūsų sodžių 
gana gausiai buvo nešamos tos idėjos, su kuriomis kovojo kunigas Novodvors- 
kis“ (426, t. 2, 49). 


78 VALDAS PRUSKUS 56* 


pasirengęs pats tomis sąlygomis gyventi ir veikti, būti pasirengęs 
atsakyti į jam keliamus klausimus. 

Šių minčių skatinami, Tomo Žilinsko ir Antano Staniukyno 
vadovaujami, lietuvių klierikai 1888 m. įkūrė pusiau slaptą drau- 
giją, kuri 1902 m. gavo „Šaltinio“ vardą (417, 1939, Nr. 10, 713; 
224, 117—182). Jai priklausė čia mokęsi Antanas Civinskas, Pra- 
nas Būčys, Motiejus Gustaitis, Justinas Staugaitis, Mykolas Kru- 
pavičius, Juozas Vailokaitis, Juozas Laukaitis, Jonas Totoraitis, 
Antanas Grigaitis ir kt. Draugijos tikslas — pažinti krašto praeitį, 
mokytis gražia lietuvių kalba sakyti pamokslus, platinti lietuviš- 
ką spaudą. Kaip pažymėjo B. Vileišytė, šios draugijos dėka Seinų 
seminarija buvo tapusi svarbiu knygnešystės centru, kur buvo 
slepiamos slapta perneštos knygos, vėliau gabenamos į atokiau- 
sius Lietuvos kampelius. Klierikai palaikė ryšius su lietuviais, 
studijavusiais Varšuvos, Peterburgo ir Maskvos universitetuose, 
taip pat kitų seminarijų klierikais (530, 55), gimnazijų mokslei- 
viais ir visus ragino platinti draudžiamą spaudą. Kartu jie troško 
būti naudingi visuomenei, padėti savo artimui konkrečiai įsitrauk- 
dami į socialiai reikšmingą praktinę veiklą. 

Tuo metu tokia veikla buvo laikomas tolydžio stiprėjantis že- 
mės ūkio kooperatinis judėjimas, kuris iš Vakarų Europos plito 
Lenkijoje ir buvo kunigų palaikomas. Išmokti kooperatinio darbo 
laikė savo pareiga ir lietuviai. Šiai jų iniciatyvai seminarijos va- 
dovybė nekliudė. Lietuvių klierikai seminarijoje įkūrė smulkaus 
kredito bankelį ir kooperatyvą, kurie buvo tvarkomi pagal visus 
iormalumus ir galiojančius įstatymus. Buvo stengiamasi, kad 
kuo daugiau paskutinių kursų klierikų išeitų šią praktikos mo- 
kyklą (417, 1939, Nr. 9, 717—718). Tad nenuostabu, kad nemažai 
buvusių seminarijos auklėtinių (J. Staugaitis, J. Vailokaitis, A. Ci- 
vinskas, M. Krupavičius), tapę kunigais, aktyviai įsitraukė į so- 
cialinę veiklą — steigė kooperatyvus, vartotojų draugijas ir patys 
aktyviai dalyvavo jų darbe. 

Taigi yra pagrindo teigti, kad domėjimąsi socialiniais klausi- 
mais minėtose seminarijose inicijavo patys lietuvių klierikai. Se- 
minarijų vadovybė ir proiesūra kalbamuoju laikotarpiu dar nebuvo 
giliau įsisąmoninusi popiežiaus Leono XIII enciklikos “Rerum 
novarum“ socialinės dvasios, suvokusi praktinio socialinio veikimo, 
grindžiamo katalikybės dėsniais, svarbos ir tuo labiau psicholo- 
giškai, teoriškai bei praktiškai jam pasirengusi. Savo ruožtu lie- 
tuvių klierikų socialinės aspiracijos, gaivinamos pasiryžimo dirbti 
tautos labui, žadino platesnių žinių, pirmiausia socialinių, trošku- 
Iį. Įgytos seminarijoje žinios jų nebepatenkino. Lietuviai su slap- 
tu pavydu žvelgė į lenkų kunigus, kurie jau buvo pramynę kelius 
į katalikiškuosius universitetus. Įgiję ten mokslo laipsnius ir var- 
dus, jie gaudavo profesorių vietas kunigų seminarijose ir aukštas 
pareigas bažnytinėje vadovybėje. Lietuviai jautėsi ne ką menkesni 


07* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 79 


ir reiškė norą siekti aukštesnio išsimokslinimo*, kaip ir lenkai. 
Tuomet, kaip nurodo J. Bikinas laiške A. Jakštui, ir „tokie ponai 
Chlevinskiai gal nedrįstų taip terlioti lietuviškos dvasiškijos, regė- 
dami tarp jos daugiau patentuotų pavardžių“ (62). 

Akino juos ir lietuvių vyskupų pavyzdys bei jų paraginimai. 
Kunigas M. Gustaitis atsiminimuose rašo, kad A. Baranauskas, 
tapęs 1897 m. Seinų vyskupu, pats mokslus baigęs užsienyje, ra- 
gino klierikus siekti aukštesnio mokslo. Jis sakęs: „Važiuokite, 
kad ir pusė dvasiškių, aš tuo tarpu su likusiais apsidirbsiu: už 
tai sugrįžę daugeriopai atlyginsite už išeikvotus mokslui metus“ 
(154, 287—288). 

Siekti aukštesnio mokslo buvo dvi galimybės: vykti studijuoti 
į Peterburgo dvasinę akademiją ar važiuoti mokytis į Vakarų Eu- 
ropos katalikiškuosius universitetus. Caro valdžia, stengdamasi 
platinti Lietuvoje stačiatikybę ir tuo izoliuoti juos nuo Vakarų 
Europos šalių bendratikių įtakos, stiprinti jos poveikį katalikams, 
skatino lietuvių kunigus mokytis Peterburgo dvasinėje akademi- 
joje, o sugrįžusiems teikdavo įvairių lengvatų. (Akademijoje yra 
mokęsis Maironis, A. Baranauskas, P. Būčys, J. Kukta, J. Matu- 
laitis, K. Šaulys, A. Jakštas. Ten jie įgiję teologijos magistro ir 
daktaro laipsnius.) 

Tačiau XIX--XX amžių sandūroje, nepaisydami caro valdžios 
teikiamų lengvatų, lietuviai mieliau rinkosi Vakarų Europos ka- 
talikiškuosius universitetus, kuriuos baigę būdavo kviečiami pro- 
fesoriauti į Peterburgo dvasinę akademiją (J. Matulaitis, P. Bū- 
čys). 


Vakarų Europos katalikiškuosiuose universitetuose. Į šiuos uni- 
versitetus lietuvius viliojo dvi aplinkybės: pirma, aukštesnis mo- 
kymo lygis ir, antra, galimybė geriau susipažinti su tų šalių kata- 
likų socialine veikla. Pirmiausia buvo vykstama į Fribūrą. Bene 
pirmasis į jį 1895 m. atvyko kunigas Juozas Stankevičius, baigęs 
Vilniaus kunigų seminariją. Vėliau ten mokėsi M. Gustaitis, A. Ci- 
vinskas, J. Matulaitis, P. Būčys, A. Grigaitis, S. Šultė, J. Vailo- 
kaitis, A. Maliauskas, J. Totoraitis ir kt. Lietuviams, kaip teigia 
J. Eretas, imponavo laisva demokratinė Šveicarija, tuo metu tu- 
rėjusi maždaug tiek gyventojų, kaip ir Lietuva, kurie taip pat 
vertėsi daugiausia žemdirbyste ir pienininkyste. O pats Fribūro 
miestas turėjo vos 12 tūkstančių gyventojų, maždaug tiek, kiek 
Marijampolė (129, 171). 

Katalikiškasis universitetas čia buvo įkurtas 1889 m. Leono 
XIII iniciatyva neatsitiktinai. Mat Ženevos ir Lozanos kardinolas 


* Lietuvių pasiryžimas mokytis buvo palaikytas, nes tuo metu kunigų, 
baigusių aukštesnį mokslą, buvo mažai. Daugumas kunigų buvo baigę 4 gim- 
nazijos klases ir kunigų seminariją, kur gaudavo tik specialių žinių. Aukštesnio 
išsimokslinimo kunigų buvo nedaug, pavyzdžiui, Žemaičių vyskupijoje 1900 m. 
iš 650 kunigų tik 40 buvo baigę aukštesnį mokslą (163, 66). 


80 VALDAS PRUSKUS 58* 


G. Mereillad (1824—1892) šiame mieste buvo sutelkęs garsių 
įvairių šalių katalikų sociologų grupę, vėliau gavusią „Fribūro 
unijos“ pavadinimą. Jos nariai (A. M. Weiss, G. Decurtins, M. Tur- 
mann ir kt.) savarankiškai gvildeno socialines problemas ir iš 
esmės rengė socialinės reformos krikščionybės dvasia koncepciją. 
Vėliau šios grupės mokslininkų skelbtomis idėjomis bei siūlymais 
pasirėmė ir Leonas XIII, rengdamas encikliką “Rerum novarum“ 
(430, 72). 

Įkurdamas katalikų universitetą Fribūre, popiežius, anot 
J. Ereto, vylėsi, kad jis rengsiąs aktyvius, laiko dvasią jaučian- 
čius katalikiško veikimo vadus, kurių bažnyčiai trūko: „iš vienos 
pusės, derinsis su visais mokslo reikalavimais, iš kitos, garantuos 
tikėjimo išlaikymą“ (129, 171). 

Studijos Fribūro universitete kreipė savo klausytojus universa- 
lizmo kryptimi. Laikytasi nuostatos, kad pilnutinė tiesa reikalau- 
ja derinti kuo platesnį įvairių sričių pažinimą. Šias idėjas tuomet 
skelbė prancūzų katalikų socialinės minties žadintojas A. Gratry 
(miręs 1879), o vėliau J. Serre. Jis parašė veikalus „„Au Large“ 
(„Į platumas“, 1890) ir „La Religion del Esprit Large“ („Plačio- 
sios dvasios religija“, 1903). J. Serre įspėjo katalikus dėl tykančio 
pavojaus, kurį kelia siauras mąstymas ir intelektualusis izolia- 
cionizmas. J. Serre idėjas Lietuvoje ypač propagavo A. Jakštas, 
1907 m. „Draugijoje“ paskelbdamas straipsnį „Šalin siaurapro- 
tystė“ (88). 

Suprasdamas siauro mąstymo pavojų ir žalą, Fribūro univer- 
sitetas savo klausytojams stengėsi pateikti kuo platesnį teorijų ir 
sistemų spektrą, parodyti jų tikrąją vertę ir vietą visuomenės 
gyvenime. Jo profesūros branduolį sudarė to meto garsenybės — 
„Fribūro unijos“ nariai, aukštos kvalifikacijos specialistai. Tai 
įgalino pasiekti aukštą mokslų dėstymo lygį. Buvo dėstomos nau- 
jausios disciplinos, supažindinama su naujausiomis mokslo sro- 
vėmis ir tyrinėjimo metodais. Materializmas, pozityvizmas, evoliu- 
cionizmas — tos mokslo srovės, dėl kurių plačiai diskutuota na- 
mie, ten, Fribūre, girdint argumentuotą kritiką jų atžvilgiu, kri- 
tiškai mąstantiems lietuviams pasirodė esą vienašališkos ir toli 
gražu nevisagalės. Įgiję Žinių, jėgų ir pasitikėjimo, jie pasijuto 
stipriau, pasirengę konstruktyviai polemikai. 

Neliko lietuviai abejingi ir naujoms dėstomoms disciplinoms* — 
ypač sociologijai ir politinei ekonomijai. Pastarąją dėstė žymus 
prancūzų ekonomistas M. Turmanas, o sociologiją — vokiečių do- 
minikonas, teologas, krikščioniškojo socialinio sąjūdžio skatintojas 
Albertas Marija Veisas (Weiss) (1844—1925). Jis mokė žvelgti 
į socialinius reiškinius per dogminę teologiją, o ši gebanti skirti 
amžinąsias vertybes nuo laikinųjų, kurioms priskirtinos ir socia- 


* Antai Fribūro universitete S. Šultė 1909/1910 m. m. per žiemos se- 
mestrą klausė tokius kursus: politinės ekonomijos (M. Turmann), ekonominės 
komercijos ir komercijos istorijos (M. Turmann), ekonominės politikos (Gariel), 
tautinės ekonomikos pagrindų, kredito ir bankų (V. Kostanecki) (466). 


59* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 81 


liniame gyvenime kylančios problemos. Šias problemas galima de- 
ramai įvertinti tik remiantis dogminės teologijos reikalavimais. 

A. M. Veisas aiškiai stojo prieš liberalizmą, ypač jo raišką 
ekonominiame gyvenime. Jis laikėsi pažiūros, kad valstybė netu- 
rinti užimti vien tik „naktinio sargo“ vietos, kurią jai skyrė libe- 
ralai. Ji turinti tarnauti visuomenei, gerbti ir ginti žmogaus tei- 
ses, kurios įam suteiktos Dievo. Šios teisės nesančios abstrak- 
čios — visada turinčios konkrečią išraišką. Nuosavybė irgi nesan- 
ti abstrakti Žmogaus teisė, o visada turinti konkrečią išraišką. 
Ji reikalauja, kad būtų naudojama efektyviai, t. y. duotų apčiuo- 
piamą rezultatą, už kurį ji atsakinga. Laikydamas nuosavybę as- 
mens saviraiškos ir laisvės garantu, kartu A. M. Veisas siūlė žiū- 
rėti į ją ne kaip į privilegiją, o kaip į pareigą artimo ir visuomenės 
atžvilgiu. Nuosavybės turėjimą, pasak jo, pateisinąs tik jos pa- 
naudojimo socialinis efektyvumas ir etiškumas (538, 48—50). Tai- 
gi nuosavybės turėjime jis akcentavo ne tik pavienio žmogaus ar 
grupės, bet ir visuomenės labą. Pasak A. M. Veiso, kiekvienas 
individas turįs teisę ir priedermes rūpintis savo paties išlaikymu, 
tačiau kartu jis neturįs užmiršti, jog gyvena su kitais žmonėmis: 
„pildymas savo teisių neatsiejamai jungiasi ir su socialinėmis 
priedermėmis visuomenės atžvilgiu“ (539, 122). A. M. Veiso nuos- 
tata dogminės teologijos požiūriu vertinti socialines problemas 
padarė didelę įtaką jo paskaitų klausytojams lietuviams — A. Ci- 
vinskui, S. Šultei ir ypač J. Matulaičiui*. 

Dėstymo demokratiškumas, kitokių pažiūrų bei teorijų toleran- 
cija ir kartu visapusiška jų analizė skatino studijuojančių lietuvių 
proto smalsumą, ugdė savarankiško mąstymo poreikį. Dar labiau 
jį stiprino patirti įspūdžiai atostogų metu lankantis Vakarų Eu- 
ropos šalyse (Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje) ir susipažįstant 
su tenykščių katalikų socialiniu veikimu, orientuotu į žmogų, jo 
dvasinių bei materialinių poreikių tenkinimą. Tenykščių katalikų 
aktyvus dalyvavimas ne tik svarstant socialinius projektus, pa- 
rodant jų naudingumą žmogui ir suderinamumą su Bažnyčios 
rijos žinių nepakanka, kad kunigas turėtų būti tikrasis socialinio 
gyvenimo subjektas, galėtų padėti kraštui ir jo žmonėms, būtų 
pasirengęs ne tik žodžiu, bet ir veiksmu paremti liaudyje gimu- 
sias institucijas bei veiklos formas, skatinančias socialinę pažangą. 
Būtent šia linkme katalikus kreipė ir popiežiaus Pijaus X encikli- 
ka “II fermo proposito“ (1905). Ji ragino aktyviau priešintis kenks- 
mingai propagandai, „gyvu žodžiu, socialiniu veiksmu remiant tas 
žmonių veiklos formas ir institucijas, kurios padėtų apsisaugoti 
nuo augančio socializmo tironijos, ekonominio žlugimo, visuome- 
nės moralinio bei religinio nuopuolio“ (228, 141—142). Ši encik- 
lika dar labiau sustiprino katalikų įsitikinimą, kad būtina plėsti 

* J. Matulaitis, 1911 m. rugpjūčio mėn. marijonų naujokyną perkėlęs į 
Fribūrą, teigė. kad „būtų naudinga rekolekcijoms pasikviesti tėvą Weissą“ 
(191, 119—120). 

6 878 


82 VALDAS PRUSKUS 60* 


socialinį veikimą, siekiant konkrečiai padėti žmonėms. Tokios pa- 
galbos labai trūko ir Lietuvoje. O norint realiai patarti, padėti ūki- 
ninkams, reikėjo patiems būti gerai susipažinusiems su ekonomi- 
kos, prekybos, agronomijos, komercijos dalykais. 

Lietuvoje tas poreikis kunigui turėti ne tik teologinį, bet ir 
platesnį pasaulietinį pasirengimą buvo aktualus. Mat lietuvių ku- 
nigai buvo įpratę turėti reikalą su giliai tikinčiais mažaraščiais 
valstiečiais ir todėl nesistengė mokytis patys, įgyti „kitokių“ žinių, 
kurios reikalingos, norint suvokti ir aiškinti socialinio gyveninio 
reiškinius. 

Plintant švietimui ir plačiau taikant mokslo ir technikos lai- 
mėjimus įvairiose gyvenimo srityse, kilo būtinumas juos įvertinti. 
Dvasininkijos uždarumas, jos abejingumas naujovėms skatino 
Bažnyčios priešų atakas. Ir ne be pagrindo. Kaip pabrėžė J. Stau- 
gaitis, jie, „rodydami į kunigus obskurantus, dažnai turėdavo tie- 
są“ (420, 194). 

Poreikis išmanyti ne tik teologiją, bet ir įgyti gamtos, ekono- 
mikos, socialinių mokslų, tarnaujančių pažangai, žinių skatino 
lietuvius siekti ir praktiškesnio išsilavinimo, šalia teologijos įsi- 
gyti ir kokį nors praktinį amatą, turėti prolesiją*. Tuo metu tokių 
žinių teikė Leveno katalikiškasis universitetas, kuriam 
nuo 1882 im. vadovavo kardinolas D. Mercier. Jis ypatingą dėmesį 
skyrė Leono XIII socialinės doktrinos, išdėstytos enciklikoje “Re- 
rum novarum“, pažinimui ir ieškojimui būdų ją įgyvendinti prak- 
tiniame gyvenime, pasitelkiant bažnyčios pajėgas, tinkamai pa- 
mokytas, supažindintas su naujausiais teisės, gamtos mokslų, 
technikos, komercijos laimėjimais ir jų praktinio pritaikymo gali- 
mybėmis (376, 381). Leveno universitete buvo plėtojama neoto- 
mistinė filosofijos kryptis, kuri stengėsi integruoti gamtos moks- 
lus, filosofiją ir teologiją. Jos atstovai tai laikė būtinąja sąlyga 
pasiekti visišką „integralinę“ tiesą. Ši kryptis siejosi su A. So- 
lovjovo skelbiama idėja įvykdyti filosofijos, gamtos ir teologijos 
integraciją. Šiuo principu Leveno universitete buvo grindžiamos 
tiek pačių studentų programos, tiek profesorių kvalilikacijos. Čia 
dėstę profesoriai L. Noelis, H. de Vulias, A. Tuji, P. Harminji ir 
kt., be teologijos, dar buvo įgiję teisės, filosolijos, sociologijos, 
ekonomikos daktarų laipsnius (376, 250—252). 

Leveno universitete, be teologijos, filosofijos ir teisės, veikė 
gamtos, taikomosios psichologijos, medicinos, prekybos, fizikos, - 
agronomijos fakultetai su gerai įrengtomis tyrimo laboratorijomis. 
Jame mokėsi katalikų veikėjai iš įvairių šalių. Įgiję ne tik teori- 
jos, bet ir praktikos žinių bei įgūdžių, jie grįždavo namo pasirengę 
būti socialinio veikimo organizatoriais, pajėgūs dirbti įvairiose 
socialinio gyvenimo srityse. 

Vyko į Leveną mokytis ir lietuviai, ypač po 1905 metų. Ne--. 
maža čia studijavo anksčiau lankiusiųjų Fribūro universitetą. Ki- 
ši nuostata remtina šv. Pauliaus pavyzdžiu. Paulius, rengdamasis tapti 
rabinu, išmoko ir vėliau dirbo palapinių audėjo darbą. 


61* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 83 


ti atvykdavo, pasak J. Ereto, žinių troškulio ir gero universiteto 
vardo vedami (129, 61). Tai Pr. Kuraitis, S. Šultė, M. Reinys, 
A. Ruškys, A. Maliauskas, A. Galdikas, A. Viskanta ir kiti. Be 
teologijos dalykų, jie ypač domėjosi praktinio pobūdžio discip- 
linomis: sociologija, ekonomika ir gamtos dalykais*. 

Kadangi daugelyje Vakarų Europos universitetų akademinių 
studijų baigimo forma buvo daktaro laipsnis, suteikiamas išlai- 
kiusiems egzaminus ir pateikusiems disertaciją, tai nemaža lie- 
tuvių grįždavo su tokiu laipsniu (516, 291—292). 

Daugiausia buvo rašomos teologijos, filosolijos ir politinės 
ekonomijos mokslų disertacijos. Paprastai pasirinkdavo istorines 
arba susijusias su konkrečia praktika, o ne problemines temas. 
Teologijos doktoratus apgynė: Romoje — A. Civinskas (1900), 
Fribūre — J. Matulaitis (,„Rusų stačiatikių teologų filosofų pa- 
žiūros prigimtinio teisingumo klausimu“, 1902)**, Levene — 
M. Reinys (,,V. Solovjovas apie moralės pagrindą“, 1912). 

Filosofijos  doktoratus apgynė: Fribūre — J. Naujokaitis 
(„Anaksagoro, Sokrato ir Platono „paskutiniosios priežasties“ 
samprata“, 1902/1903), Levene — A. Viskanta (,„Bušė ir jo siste- 
ma“, 1909, „Bušė ir Sent-Simonas“, 1910). Pr. Kuraitis (,,V. Vun- 
to pažinimo teorija“, 1911). 

Dvigubu — teologijos ir filosofijos — daktaru tapo S. Šultė, 
apgynęs disertacijas: „A. Miuleris ir socialinės bei politinės dok- 
trinos“ (Levenas, 1909) ir „Vokiečių katalikų reakcija prieš 
XVIII a. prancūzų idėjas ir katalikiškosios sociologijos restaura- 
cija“ (Fribūras, 1913). 

Vienintelis politinės ekonomijos daktaras buvo A. Maliauskis, 
1912 m. Fribūre apgynęs disertaciją „„Ūkiški pietryčių Prancūzijos 
sindikatai (istorija, organizavimas rezultatai)“. Kaip aktualus, 
šis darbas buvo išleistas tais pačiais metais Levene prancūzų kal- 
ba. Recenzuodamas šį veikalą „Draugijoje“, A. Jakštas pažymėjo, 
kad jį vertėtų perskaityti visiems, kuriems rūpi socialinis veikimas 
ir ypač kooperacija (3). 

Sugrįžę namo diplomuoti daktarai stengėsi supažindinti kitus, 
o pirmiausia kunigus, su naujomis idėjomis, plėsti jų akiratį, 
padėti jiems įveikti vienpusišką reiškinių vertinimo sindromą, kurį 
skatino stiprėjanti idėjinė visuomenės poliarizacija. Savo pagrin- 
diniu tikslu jie laikė visų siūlomų visuomeninių iniciatyvų, s0- 
cialinių, ekonominių ir kultūrinių programų aiškinimą bei ana- 
lizę, o ne beatodairišką jų atmetimą, parodant to paties dalyko 


* 1909—1912 m. Leveno universitete mokęsis M. Reinys studijavo tokias 
disciplinas: fiziką (A. Thiery), chemiją (D. Nys), geologiją ir minerologiją 
(F. Kaisin), biologiją (A. Meunier), anatomiją ir fiziologiją (M. Ide), politi- 
kos įvadą (L. Noel), logiką (L. Noel), psichologiją (A. Michotte, A. Thiery), 
gnoseologiją (L. Noel), metafiziką (N. Balthasar), kosmolgiją (D. Nys), 
teologiją (L. Becker, N. Balthasar), etiką (J. a prigimtinę teisę (S. Dep- 
loige), filosofijos istoriją (M. de Wulf) (43, 27—28 

** J. Matulaičio disertaciją palankiai įvertino L lenkų spauda („Przegląd 
powszechny“. Krakow, 1905. Kwiecien. S. 95—102). 


84 VALDAS PRUSKUS 62* 


kitą dimensiją (veidą) doktrinalinės perspektyvos ir bendražmo- 
giškosios praktikos skalėje. Tokios jų pastangos ir praktiniai 
veiksmai buvo sutinkami ir vertinami įvairiai. Mat daugumas ku- 
nigų dar tebegyveno senų laikų prisiminimais, todėl su įtarumu ir 
nepasitenkinimu žvelgė į diplomuotus kolegas. Šiems teko sunki 
dalia — „būti moderniais kunigais nemoderniais laikais“ (102, 
308). Kaip nurodo J. Staugaitis, teko „kentėti nuo svetimų ir nuo 
savų“ (426, t. 2, 62). 

Ypač jų nemėgo senoji sulenkėjusi dvasininkija ir visaip sten- 
gėsi išguiti iš parapijų. Todėl juos ne tik skųsdavo caro valdžiai, 
bet ir rašydavo skundus į Romą popiežiui, nepagrįstai apšaukda- 
mi „modernizmo erezijos“ skleidėjais. Tokiais eretikais buvę 
J. Staugaitis ir ypač J. Matulaitis*. Už socialinį veikimą, teisėtų 
valstiečių interesų gynimą jie buvo puolami ir sulenkėjusių dva- 
rininkų. Ypač daug kritikos susilaukė S. Šultė. 

Įtariai žiūrėjo į kunigus, baigusius mokslus užsienyje, ir pro- 
lenkiškos orientacijos bažnytinės vadovybės dalis. Todėl grįžusius 
iš užsienio į savo vyskupiją diplomuotus daktarus skirdavo tik 
menkų parapijų vikarais Lietuvoje ar Mozūruose. Antai dr. A. Ci- 
vinskas** buvo paskirtas į Lazdijus, dr. J. Totoraitis — į Šuns- 
kus. Tačiau nepaisydami rodomo priešiškumo jie nenuleido rankų: 
spausdintu žodžiu ir veiksmu telkė katalikus, asmeniniu pavyz- 
džiu liudijo socialinį veikimą. Šitaip jie stojo į priešpriešą so- 
cialistams. Lietuvos socialistai, vis labiau pereidami į bolševiz- 
mo pusę, įpratę socializmo doktriną laikyti paskutinių visuomenės 
mokslo laimėjimu ir propaguoti jį kaip panacėją nuo visų s0- 
cialinių bėdų, katąlikų pastangose parodyti objektyvų šios teori- 
jos nuostatų ydingumą ir jų realizavimo žalingumą visuomenei 
bei jos pažangai įžvelgė rimtą pavojų savo teorijai ir įtakingą, 
galingą konkurentą kovojant dėl žmonių protų ir širdžių, su ku- 
riuo reikėjo skaitytis. 

Platieji visuomenės sluoksniai katalikams simpatizavo, nes jų 
reiškiamos demokratinės visuomenės santvarkos, socialinio bend- 
radarbiavimo ir tolerancijos idėjos atitiko tautos socialinę ir psi- 
chologinę nuostatą — ekonomiškai sutvirtėti ir, išsivadavus iš 
svetimos galybės jungo, sukurti nepriklausomą demokratinę Lietu- 
vos valstybę. Tai sudarė palankią dirvą katalikų socialinės min- 
ties sklaidai Lietuvoje, nors tam sąlygos įvairiuose regionuose 
buvo nevienodos. 


* Ne be lenkų pagalbos integristų, kovojusių su modernizmo erezija, nu- 
tarimu ir J. Matulaitis buvo įtrauktas į „juoduosius sąrašus“ kaip „vienas iš 
pavojingiausių modernistų pasaulyje“, nors toks jis nebuvo. Pažymėtina, kad 
į šį sąrašą buvo patekė ir būsimieji kardinolai: belgas D. Mersjė ir prancūzas 
A. Verdjė (372, 190). 

** Nuolatiniai kilnojimai iš parapijos į parapiją buvo gerokai pabo- 
dę A. Civinskui; jis dėl to rengėsi net visam laikui palikti tėvynę. 1907 m. 
rugpjūčio 18 d. laiške Vaižgantui jis rašė: „Nesikęsdamas Seinų biurokratų 
mindžiojimo, norėjau pereiti į Vilniaus vyskupiją. Neleido. Dabar važiuoju į 
užsienius: rengiuos apsigyventi Amerikoj“ (78). 


63* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 85 
3. Katalikų socialinės minties sklaidos židiniai 


XIX—XX amžių sandūroje išsiskyrė 3 regionai, kur plėtojosi 
katalikų socialinė mintis, veikiama specifinių vietos sąlygų. Tai 
Vilniaus, Kauno ir Suvalkų vyskupijos. 


Vilniaus vyskupijoje. Ypač sudėtinga situacija buvo Vilniaus 
krašte, kur buvo iš seno būdingos stiprios prolenkiškos orienta- 
cijos. Pirmojo Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, 
Vilniaus gubernijoje lietuviais save laikė tik 17,5 proc. visų gy- 
ventojų (192, 13). Istoriko R. Vėbros duomenimis, lietuviai dar- 
bininkai sudarė tuo metu 1,5 proc. visų gubernijos pramonės 
darbininkų (528, 192). Daugiausia pramonės įmonėse dirbo lenkai 
ir rusai. Vilniaus krašte didžiumą dvarų valdė lenkų dvarininkai. 
Jie į vietinius gyventojus visada žiūrėjo su panieka ir stengėsi 
juos „kultūrinti“ bei „auklėti“ lenkiška dvasia. Jiems į pagalbą 
atėjo prolenkiškai nusiteikusi dvasininkija, kuri draudė bažnyčioje 
melstis lietuviškai, vertė vietinius gyventojus mokytis lenkų kal- 
bos, laikydama pamaldas tik lenkiškai. Skleidžiant lenkybę per 
dvarą ir bažnyčią, buvo siekiama lietuvius asimiliuoti, nutautinti. 
Tikėtasi, kad anksčiau ar vėliau Lenkija vis tiek atgausianti ne- 
priklausomybę. Į būsimosios Lenkijos sudėtį turėsiąs jeiti ir Vil- 
niaus kraštas (jei ne visa Lietuva). O iki to laiko lietuviai būsią 
nutautinti ir tuomet niekam nekilsią abejonių dėl šio krašto len- 
kiškumo. 

Šias viltis ypač puoselėjo Tautinės demokratijos partija (en- 
dekai, arba tautiniai demokratai, 1897—1945). Jos branduolį su- 
darė šovinistiškai nusiteikę smulkieji bajorai, miestelėnai, pasau- 
liečiai inteligentai ir žymi dalis dvasininkijos. Endekų veikėjai 
(R. Dmovskis, J. Dombrovskis (Grabec), J. Poplavskis ir kt.) bu- 
vo įsitikinę, kad tokia tauta kaip lenkai, turintys garbingą pra- 
eitį ir aukštą kultūrą, negalį amžiais vergauti. Pagrindinis užda- 
vinys — gaivinti tautos dvasią, plėtoti savo kultūrą, palaikyti 
nepriklausomybės idėją, gintis visais galimais būdais nuo rusų 
įtakos, stumti juos iš visuomeninio gyvenimo. Lenkija anksčiau 
ar vėliau vis tiek atgimsianti Žečpospolitos ribose. Kadangi nau- 
joji Lenkija turėsianti remtis ne dinastija, o tautos vienumu, 
todėl lenkiškas tautinis darbas ypač turįs būti stropiai dirbamas 
„Kresuose“ — pakraščiuose, kuriuose gyvena nelenkiškai kalban- 
čioji liaudis — ją reikia sulenkinti*. Jie reikalavo, kad viešajame 


* Endekai dėjo daug pastangų įtvirtinti pakraščiuose lenkų kultūrą, pri- 
slopinti lietuvių ir baltarusių sąmonės budimą. Pakraščiams (lietuvių ir bal- 
tarusių žemėms) leido specialų žurnalą „Kwartalnik Litewski“, kuriame pro- 
pagavo bendros, vieningos kultūros (Ienkai—lietuviai—baltarusiai) sukūrimo 
būtinumą. Šią idėją ypač propagavo J. Obstas (315). Minėtąją tendenciją tęsė 
„Kwartalnik Litewski“ pakeitęs mėnesinis žurnalas „Litwa i Rus“, ėjęs Vil- 
niuje 1912—1914 metais. 


86 VALDAS PRUSKUS 64* 


gyvenime lenkų kalba būtų vartojama lygiomis teisėmis su rusų 
kalba, skatino lenkybės platinimą Lietuvoje ir Baltarusijoje ir tuo 
siekė vietiniams gyventojams turėti savo įtaką (127; 141; 183; 
537). Vietinius lenkus, gyvenančius vakarinėse Rusijos imperijos 
gubernijose, ragino atsiskirti nuo rusų visuomenės tiek kultūros, 
tiek ūkio požiūriu, vengti ekonominių santykių su rusais, žydais 
ir vokiečiais, plėtoti grynai „lenkiškus“ verslus ir amatus (353; 
354, 27). 

Iš dvarininkų endekai reikalavo neparduoti žemės be būtiny- 
bės, o jeigu tai neišvengiama, tai geriau padalyti ją tarp lenkų 
valstiečių, bet jokiu būdu neparduoti kitataučiams, ypač rusams 
(313, 203—209). Jie ragino lenkus išstumti iš prekybos žydus, 
o žemes stengtis supirkti iš kitataučių. Lenkų tautą endekai laikė 
tarytum mesiju, kuris vienintelis tegalįs padėti kitoms tautoms 
išsivaduoti iš Rusijos imperijos jungo. Todėl ir-iš lietuvių, kaip 
ir baltarusių (gudų), jie reikalavo vos ne prievartinio politinio 
vienijimosi su lenkais. Ypač aktyviai endekai veikė Vilniaus kraš- 
te. Vilniuje jie leido dienraštį „Dziennik Wilenski“ (1906—1908) 
ir savaitraštį „Przyjaciel ludu“ (1906—1910). Tuo metu lietuviai 
katalikai savo laikraščio neturėjo. „Vilniaus žinios“, ėjusios nuo 
1904 m., buvo pasaulietinis laikraštis, kuriame bendradarbiavo ir 
kunigai. Tik 1909 m. pasirodė „Viltis“, redaguojama A. Smetonos 
ir Vaižganto. 

Demokratiją endekai suprato kaip demokratiją saviesiems, t. y. 
lenkams. Lietuvių kultūrą jie visaip niekino, neigė tautinį lietu- 
vių savitumą, kuris, jų teigimu, esąs utopija. Pagoniškosios Lie- 
tuvos tradicijos — neišraiškingos, nevertos dėmesio, jų pagrindu 
negalimas tautos atgimimas. Kadangi lietuviai neturį savo kultū- 
ros, tai jie privalą pasirinkti arba lenkų, arba rusų. Endekų ideo- 
logas M. Girdvainis tiesiai nurodė, kad Lenkija susidedanti iš 
trijų tautų — lenkų, lietuvių ir rusų, kaip Šveicarija -— iš vokiečių, 
prancūzų ir italų. Pasak jo, visi Lietuvoje gyvenantys lietuviai ir 
lenkai „yra tos pačios tautos vaikai, tautinių skirtumų tarp jų nė- 
ra, o skiria tik kalbiniai barjerai“ (141). Šiuos barjerus esą 
galima įveikti lengvai —- išmokstant lenkiškai. 

Tiesa, tarp endekų buvo ir tokių, kurie pripažino lietuviams 
teisę plėtoti savo kultūrą. Tačiau ir jie laikėsi nuomonės, kad 
šitai galima sėkmingai padaryti tik tuo atveju, jeigu ji atsirem- 
sianti į lenkų kultūrą, nuo jos neatsiribosianti, nes „lenkišku- 
mas — tai geras šaltinis, galįs pagirdyti ir lietuvius“ (147). 

Tokia endekų pozicija buvo siekiama sustabdyti lietuvių tauti- 
nės sąmonės brendimą ir įtvirtinti lenkų kultūrą Lietuvoje, o ypač 
Vilniaus krašte, kur lenkybei platinti bandyta plačiai panaudoti 
ir Katalikų Bažnyčią. Ir tai gana gerai sekėsi. 

Endekai padėjo baronui Eduardui von der Ropui užimti Vil- 
niaus vyskupo sostą (1903—1908), jo žinion perdavė „Kurjer 
Litewski“ spaustuvę, kurioje imta gausiai spausdinti religinę li- 
teratūrą lenkų kalba vietiniams gyventojams. Ne be endekų pa- 


65* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 87 


ramos E. Ropas buvo išrinklas į Rusijos Valstybės Dūmą (1906). 
Tapęs endekų statytiniu Vilnaus krašte, jis stengėsi pristabdyti 
lietuvių kunigų tautinį, visuomeninį bei politinį aktyvumą, pasuk- 
ti jį lenkams naudinga linkme. Vyskupas varė antilietuvišką poli- 
tiką tikinčiųjų atžvilgiu, trėmė nepaklusnius lietuvių kunigus į 
lenkiškas parapijas, o į lietuviškas kėlė lenkus. 

Aktyvesni lietuvių kunigai, baigę mokslus Vakarų Europos 
katalikiškuosiuose universitetuose, kur turėjo progos susipažinti 
su krikščioniškosios demokratijos idėjomis ir vietinių krikščionių 
demokratų veikimu, sugrįžę namo tas idėjas ėmė skleisti Lietu- 
voje, vildamiesi sukurti vakariečių pavyzdžiu savo politinę par- 
tiją. Iniciatyvos ėmėsi P. Būčys, pritraukdamas prie šio darbo ki- 
tus Petrapilio dvasinės akademijos profesorius — A. Jakštą ir 
Maironį. Ši trijulė 1904 m. vasarą parengė būsimosios Lietuvių 
krikščionių demokratų partijos pirmosios programos projektą. Jį 
reikėjo suderinti su Lietuvos episkopatu (vyskupais), siekiant iš- 
vengti nesusipratimų ir gauti bažnytinės valdžios pritarimą. Pro- 
gramos projekto derinimo naštą prisiėmė P. Būčys. Su entuziaz- 
mu šiam sumanymui pritarė vyskupas G. Cirtautas. Simpatizavo 
jam ir vyskupas M. Paliulionis, nors būdamas atsargus ir Žval- 
gėsi į Vilniaus vyskupą E. Rop4. Mat tuo metu E. Ropas jau 
buvo įkūręs „Lietuvos ir Baltarusijos konstitucinę katalikų partiją 
(Stronictwo Konstytucyjno-katolickie na Litwie i Bialoruš) ir pa- 
rengęs jos programą (391, 410—413). Jis ragino prie šios partijos 
dėtis ir lietuvius, nes tai iš esmės buvusi taip pat krikščionių de- 
mokratų partija, kuri turėjusi apimti daug platesnę teritoriją ir 
didesnį gyventojų skaičių. 

Petrapilyje parengto projekto E. Ropas neatmetė, bet labai 
priekabiai ir smulkmeniškai recenzavo, stengdamasis visaip su- 
menkinti šį lietuvių sumanymą ir įtraukti juos į savąją partiją. 
Vilniaus vyskupas turėjo didelę įtaką Vatikane ir į jo siūlymus 
nebuvo galima neatsižvelgti. Tačiau iš to projekto kūrėjai ne- 
darė dramos. P. Būčys laiške Maironiui rašė: „Rūpinsiuos Kaune, 
kad vysk. Paliulionis užtvirtintų tas LKD programos dalis, kurios 
buvo užtvirtintos kun. administratoriaus Seinuose [...]. Iš ten va- 
žiuosiu į Vilnių pas vyskupą [...], išbrauksiu iš programos tuos 
punktus, kurie nors užtvirtinti Seinuose ir Kaune, ale nepatiks 
Ropui [...] Atspausdinsiu programos užtvirtintąsias dalis. Ge- 
riau mums turėti programos skiautelius, negu nieko neturėti. Vi- 
sus išmestuosius punktus, jei jie ateityje pasirodys reikalingi, 
paskui po vieną įdėsime atgal, nes laikas pertikrįs ir vyskupus“ 
(70). Suderintas programos projektas buvo paskelbtas 1907 m. 
„Draugijos“ pirmajame numeryje (263). Minėtoji programa ne- 
buvo niekieno formaliai priimta. Tačiau joje iš esmės susistemin- 
tos ligi tol daugiau ar mažiau visuotinio katalikų pritarimo įgi- 
jusios pažiūros ir pagal! ją veikta. 

Patriotiškai nusiteikusi mūsų dvasininkija negalėjo taikstytis 
su savo vadovybės pasyvumu ir nuolaidomis lenkinant lietuvių 


88 VALDAS PRUSKUS 66* 


bažnyčias. Tačiau pakeisti padėtį irgi buvo nelengva. Nors Len- 
kija, kaip ir Lietuva, vilko caro priespaudos jungą, tačiau lenkų 
padėtis buvo geresnė. Tauta didesnė, turėjo gausią bajoriją su 
titulais, kurie tuo metu daug reiškė. O šito trūko lietuviams. Caro 
valdžios pareigūnai lenkus laikė didele ir kultūringa tauta, tuo 
tarpu lietuvių nenorėjo pripažinti netgi esant tauta. Todėl, kaip 
sako J. Stakauskas, jie pritarė lenkų vyskupų skyrimui ir rėmė 
lenkų aukštųjų dvasininkų veiklą Lietuvoje (418, 30). Be to, len- 
kus rėmė ir Vatikanas, kur nuo seno spietėsi lenkų kunigai. Lie- 
tuviams užimti aukštus dvasinius postus buvo sunku. O ir užėmę 
įie neretai stengėsi nesipykti su lenkais ir caro valdžios parei- 
gūnais, vykdyti jų užgaidas*. Vilniaus vyskupo E. Ropo prašymu 
G. Cirtautas už lietuvybės gynimą Vaižgantą iš Vilniaus ištrė- 
mė į Žagarę (1904). Vėliau buvo ištremtas kunigas J. Lindė-Do- 
bilas. 

Nors ir lietuviams, ir lenkams buvo iškilęs bendras pavojus — 
rusinimas, jam priešinosi bendromis jėgomis lenkų ir lietuvių ku- 
nigai, tačiau lenkai,-gindami savo teisę į kalbą, nenorėjo jos pri- 
pažinti lietuviams. 

Vilniaus krašte tautiškai nusiteikusių lietuvių kunigų buvo ne- 
daug, o dar mažiau tokių, kurie būtų ryžęsi rimčiau pasipriešinti 
lenkinimui ir lenkų socialiniam ekonominiam įsitvirtinimui. 

Bene labiausiai tam priešintis išdrįso kunigas Juozapas Amb- 
raziejus. Savo socialinę veiklą jis suprato kaip teisingumo atkūri- 
mą ginant lietuvių valstiečių teisę į savo kalbą ir tėvų Žemę. Kal- 
ba esanti tautos gyvybingumo pagrindas, ji ne tik vienijanti, bet ir 
įgalinanti kiekvieną pajusti savo vertę, suvokti esąs „lygus su 
kitais žmonėmis savo kalba ir kitomis tautiškomis ypatybėmis“. 
„Jeigu yra pripažinta tarp žmonių lygybė,— teigė J. Ambrazie- 
jus, — tai turi būti pripažinta ir tarp kalbų lygybė“ (16, 5). 

1906 m. popiežius Pijus X išleido dekretą, leidžiantį laikyti pa- 
maldas vietine kalba. Tačiau Vilniaus aukštoji dvasininkija ne- 
skubėjo jo vykdyti ir toliau lenkino lietuvius per bažnyčią. Nere- 
tai buvo pasiremiama lenkų spaudos teiginiais, jog Vilnius — gry- 
nai lenkiškas miestas. J. Ambraziejus, stengdamasis tai paneigti, 
nurodė, kad sodžiuose aplink Vilnių dauguma gyventojų kalba 
lietuviškai. Be to, pačiame mieste pamaldžioji liaudis, lankanti 
bažnyčias, esą lietuviai. O lenkiškumas Vilniuje ir apie Vilnių 
yra „varu išlaikomas sulenkėjusios dvasiškijos“ (322). Lietuviai 
jame priverstinai lenkinami, ypač neleidžiant laikyti mišias lie- 

* Daugumas lietuvių kunigų, kilnojamų po lenkiškas parapijas, buvo ap- 
lenkėję ir todėl lietuviškumo gynimą vertino neigiamai ir už tai skundė sa- 
vuosius caro pareigūnams. Antai 1902 m. kunigas A. Eidintas parašė skundą 
caro pareigūnui, kuriame teigia, esą Vaižgantas ne tik kurstąs lietuviškumą, 
buriąs aplink save jaunus klierikus, bet ir esąs priešingas Bažnyčiai, pasisakąs 
prieš Romos popiežių ir netgi „neigęs šv. Eucharistijos paslaptį“. Vaižgantui 
teko šiuos kaltinimus paneigti (125). Nepaisant paneigimo, jis vis dėlto buvo 
įrašytas į nepatikimų kunigų sąrašą ir 1902 m. gegužės 29 d. perkeltas iš 
Misaičių į nuošalią Vadaktėlių parapiją. 


67* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 89 


tuviškai. Lenkinimo praktikai J. Ambraziejus priešinosi atvirai. 
1907 m. jis kartu su J. Basanavičiumi įkūrė „Sąjungą pagrąžinti 
teisių lietuviškajai kalbai Lietuvos bažnyčiose“. Šios sąjungos 
vardu jis rašydavo peticijas Vilniaus dvasinei valdžiai, per savo 
įkurtąjį laikraštį „Lietuvos bitininkas“ (1905—1906) ir vėliau jį 
pakeitusią „Šviesą“ (1906-—1908) informuodavo visuomenę apie 
neteisėtus lietuvių kunigų trėmimus į lenkiškas parapijas, kelda- 
vo viešumon vyskupo E. Ropo nedorybes, gindavo lietuvių kalbos 
teises bažnyčioje, tuo užsitraukdamas dar didesnę lenkintojų ne- 
apykantą. 

Ypač jautriai J. Ambraziejus reagavo į lenkininkų pastangas 
išvaryti lietuvių valstiečius iš protėvių žemių ir jas apgyvendinti 
lenkais. Čia jis įžvelgė dar didesnį pavojų tautai, todėl stengėsi 
teikti jiems konkrečių patarimų, kaip apsisaugoti nuo jo. J. Amb- 
raziejus iš esmės laikėsi pozityvistinės pažiūros, kad tik protingai 
suorganizuotas šeimininkavimas („gaspadorystė“) galintis išva- 
duoti lietuvį iš skurdo. „Vienatinis šaltinis mūsų ineigos (nau- 
dos) yra gaspadorystė,— rašė jis,— prider ją apvaikščioti (vesti) 
taip, kad mūsų ineigos didintųs“ (355, 2). J. Ambraziejus buvo 
įsitikinęs, kad būdamas ekonomiškai pajėgus lietuvis galėsiąs iš- 
mokyti savo vaikus aktyviau priešintis lenkinimui, sąmoningai 
ginsiąs savo socialines teises ne tik nuo dvarininkų, bet ir nuo 
svetimos valstybės pasikėsinimų. Todėl siekdamas pralavinti lie- 
tuvių valstietį, suteikti jam daugiau reikalingų žinių, kad galėtų 
produktyviau ūkininkauti, J. Ambraziejus „Lietuvos bitininke“ ir 
„Šviesoje“ nuolat skelbė straipsnius žemės ūkio reikalais. Juose 
patarė, kaip išgyventi, išsaugoti žemę ir sustiprinti ūkį, nesitikint 
pagalbos iš svetur, kaip prižiūrėti pievas, kaip ir kokias žoles 
sėti, kad gautų gerą derlių, kaip ir kokius naminius gyvulius au- 
ginti ir netgi kokius vaistinius augalus veisti, kuriais galima pa- 
čiam gydytis be gydytojo pagalbos (16; 30; 33; 219 ir kt.). Šitaip 
jis stengėsi būti lietuviams ne tik dvasiniu, bet ir ūkio patarėju 
jų kasdieninio gyvenimo reikaluose, o prireikus ir padėti*. Kata- 
likų socialinio veikimo prasmę J. Ambraziejus suvokė pirmiausia 
kaip tarnavimą tautiškai ir socialiai skriaudžiamiems tėvynai- 

* Siekdamas suburti po visą Vilniaus kraštą išsiblaškiusius lietuvius, 
J. Ambraziejus karštai propagavo tokią idėją: susidėjus nusipirkti Verkių— 
Kalvarijos dvarą, kurio vertė buvo 800 tūkst. rublių. Jis vylėsi tam tikslui 
lėšų surinkti: šiam reikalui kiekvienas lietuvis turįs paaukoti po 30 kapeikų. 
Nupirkus Verkių—Kalvarijos dvarą, jame būtų galima „įrengti teoriškos ir 
praktiškos mokyklos: ūkio, sodininkystės, bitininkystės, žuvininkystės, kalvys- 
tės, sliesorystės, staliorystės, verpimo, audimo, [...] vient žodžiu, mūsų ūki- 
ninkų universitetas, nes mūsų tauta yra ūkininkų tauta“ (20, 64). Be to, anot 
jo, vertėtų jame įrengti lietuvybės muziejų, o norintieji galėtų gauti žemės. 
Šiam projektui paremti jis kreipėsi į visuomenę ir į JAV lietuvius. Nors 
dvarui pirkti buvo surinkta nemaža pinigų suma (50 tūkst. rb), tačiau didesnės 
visuomenės paramos ši idėja nesulaukė. Už surinktas Verkių dvarui pirkti 
lėšas J. Ambraziejus nupirko namą Vilniuje (Odininkų 6, Užupyje), kur įsteigė 
prieglaudą miesto vargšams, juos gydė nuo įvairių ligų (daugiausia nuo reu- 
mato) savo pagamintais vaistais — mmedaus ekstraktu. 


90 VALDAS PRUSKUS 68* 


niams, todėl ir smerkė socialistų pastangas „rūpintis“ viso pasau- 
lio darbininkija. Anot jo, „mes, lietuviai, turime rūpintis savo tė- 
vynės Lietuvos reikalais [...] pirmiausia brolį lietuvį privalome 
sušelpti, o paskui nešti pašalpą kitiems svetimtaučiams (492, 
Nr. 1, 15). Už tai J. Ambraziejus buvo lenkų kaltinamas nacio- 
nalizmu, o vyskupo E. Ropo suspenduotas*. Beje, šio vyskupo 
uolumas lenkinant vietinius lietuvius nepatiko ir caro pareigū- 
nams — čia jie įžvelgė lenkybės platinimo grėsmę. Todėl 1908 m. 
E. Ropas iš Vilniaus buvo ištremtas už „siekimą sulenkinti lie- 
tuvius bei gudus Rusijos Šiaurės Vakarų krašte“ (241, t. 5, 71). 
Šį caro valdžios žingsnį lėmė ir kiti veiksniai. Ir pirmiausia, 
matyt, aktyvi E. Ropo visuomeninė politinė veikla. Būdamas Dū- 
mos nariu, jis kritikavo caro biurokratus už nerangumą, reko- 
mendavo nenaudojamas žemes perduoti valstiečiams (žinoma, 
Vilniaus krašte — pirmiausia lenkams) (566). Nekėlė didelių sim- 
patijų ir vyskupo įkurtoji „Lietuvos ir Baltarusijos konstitucinė 
katalikų partija“ (Stronictwo Konstytucyjno-katolickie na Litwie 
i Bialoruš), kuri rėmėsi krikščioniškosios demokratijos nuostato- 
mis ir siekė aprėpti gerokai platesnę teritoriją ir didesnį gyven- 
tojų skaičių. 

Lenkinimo politiką tęsė ir Ropą pakeitęs vyskupas administra- 
torius J. Michalkevičius (1908—1912). 1911 m. jis išleido aplink- 
raštį, kurio penktasis paragrafas reikalavo, kad klebonai, aiškin- 
damiesi, kick kuriai kalbai reikia ar nereikia teisių bažnyčioje, at- 
sižvelgtų ne į tą kalbą, kuri vartojama namie, bet į tą, kurios 
tikintieji pageidauja bažnyčioje. Šio formuliaro tikslas aiškus. 
Kadangi vyskupijos vadovybei rūpėjo tikinčiuosius lenkinti per 
bažnyčią, o to siekė ir dvarininkai, tai bažnyčia čia veikė sutar- 
tinai: dvaras vers valstiečius ekonominėmis priemonėmis pritarti 
lenkų kalbos vartojimui bažnyčioje, o bažnyčia mielai paklus „sa- 
vanoriškam“ valstiečių nusistatymui ir panaikins lietuviškas gics- 
mes bei pamokslus. 

Vyskupijos valdytojo J. Michalkevičiaus aktui pasipriešino ku- 
nigas Vaižgantas. Po E. Ropo išvykimo sugrįžęs iš tremties Ža- 
garėje į Vilnių, jis ėmė bendradarbiauti „Vilniaus žiniose“. 1909 m. 
kartu su A. Smetona įkūrė „Viltį“ (1909—1915), tapo vienu iš jos 
redaktorių. Redaguodamas „Viltį“, savo straipsniuose Vaižgantas 
karštai gynė lietuvių kalbos teises Vilniaus diecezijos bažnyčio- 
se. Nors tokius straipsnius rašyti J. Michalkevičius ir draudė, 
Vaižgantas jo neklausė. Brendo koniliktas. J. Michalkevičiaus 


* 1906 m. išleistame katekizme vaikams į klausimą, kokio vyskupo reikia 
klausyti, J. Ambraziejus tiesiai nurodė, kad tokio, kuris pačių lietuvių išrinktas 
ir popiežiaus patvirtintas. Už šią ereziją, o oficialiai už lietuviško katekizmo 
išleidimą be dvasinės valdžios cenzūros ir sutikimo, taip pat veikimą prieš 
lenkus rinkimuose į Dūmą 1906 m. gegužės 11 d. vyskupas E. Ropas jį 
suspendavo: nušalino nuo pareigų Sv. Jono bažnyčioje. O pats J. Ambrazie- 
jaus išleistas katekizmas vaikams 1907 m. balandžio 2 d. dekretu pateko į 
uždraustųjų knygų sąrašą. Tai bene vienintelė tokia lietuviška religinė knyga. 


69* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 91 


paprašytas vyskupas G. Cirtautas 1911 m. pasiuntė Vaižgantą 
kunigauti į Laižuvą. Daugelis kunigų dėl tokio sprendimo tylėjo 
ir jo negynė. Viešai užtarti Vaižgantą ryžosi bene vienintelis 
J. Staugaitis. Laikydamas ištrėmimą nepagrįstu, jis rašė: „Kun. 
Tumą galima drąsiai pavadinti katalikiškos lietuvių laikraštijos 
tėvu [...] Jis ėmė rūpintis, kaip čia suradus bendrą platformą 
išvien dirbti kunigams ir svietiškiams inteligentams, kurie jeigu 
jau negintų katalikybės, tai bent jau su ja nekovotų. Platfiormą 
rasti buvo sunku: buvo tai tautinė idėja [...] Užgimė „Viltis“, 
kaipo mūsų centro organas [...] „Viltis“ tai yra tasai tiltas, 
kuriuo susisiekia mūsiškė kunigija su svietiškiais inteligentais. 
Mes, žiūrėdami į apskritą kunigo Tumo darbą katalikystės ir lie- 
tuvystės akimis, turime išreikšti pagarbą tam nenuilstančiam dar- 
bininkui“ (295, 162—163). 

1912 m. 70 Vilniaus diecezijos kunigų pasirašė memorandumą 
dėl lenkininkų politikavimo bei lietuvių lenkinimo per bažnyčią 
ir nusiuntė popiežiui Pijui X, tačiau atsakymo negavo. Lenkų ku- 
nigai, gyvenę Vatikane ir turėję didelę įtaką popiežiui, gebėjo 
jį įtikinti šį skundą esant nepagrįstą. 1913 m. kunigas K. Prapuo- 
lenis lenkų ir lotynų kalbomis išleido knygą „Lenkų apaštalai 
Lietuvoje“, kur vaizdžiai, remdamasis istorijos faktais, nupiešė 
lietuvių lenkinimo vaizdą. Pasirodžius knygai, kilo diskusijos 
spaudoje, kurios tik dar labiau išryškino lenkintojų ir lietuvių po- 
zicijų nesutaikomumą, priešiškumą lietuvybei. Kartu tai paskati- 
no lietuvių kunigus ryžtingiau pasipriešinti cndekų globojamų 
dvasininkų politikai lietuvių tikinčiųjų atžvilgiu ir ypač jų pa- 
stangoms panaudoti katalikybę ir bažnyčią politiniams tikslams. 

Prieš prikergimą Bažnyčiai tokių „,„puošmenų“, kaip tautybė, 
mesianizmas, griežtai stojo ir tautiškai nusiteikę Kauno bei Su- 
valkijos lietuvių kunigai. Antai kunigas J. Bikinas (D. Dumbrė) 
„Draugijoje“ šitaip rašė: „Demokratija turi būti ne katalikiška, 
bet krikščioniška. Dabar jau neužtenka vieno kataliko vardo, bet 
reikia rodyt savo darbą ir iniciatyvą, kurių nuo mūsų laukia vi- 
suomenė“ (119, 342—343). Šią poziciją palaikė J. Matulaitis ir 
A. Jakštas. Pačioje Lenkijoje endekų bandymą panaudoti katali- 
kybę politiniams tikslams pasmerkė kunigas modernistas A. Če- 
chas, kurio „išpažintį“ („Dla czego“) geranoriškai recenzavo 
A. Jakštas (2). 

Nesantaika tarp lietuvių ir lenkų tikinčiųjų stengėsi pasinau- 
doti vietinė caro administracija, kuri baiminosi (ir ne be pagrin- 
do) dėl didelės lenkų įtakos Lietuvoje. Kovos su lietuviais silp- 
nino jų įtaką, todėl caro valdžia stengėsi jas palaikyti ir netgi 
pati inspiravo. Šie konfliktai neretai baigdavosi muštynėmis baž- 
nyčiose (182). 

Dėl stipraus lenkintojų pasipriešinimo Vilniaus krašto lietu- 
viams ir nebuvimo gausesnio būrio stiprių, tautiškai nusiteikusių 
kunigų ir aktyvių pasauliečių nepavyko sukurti ir ūkinių orga- 
nizacijų, kurios būtų pajėgios apginti valstiečių teisę į tėvų Žemę, 


92 VALDAS PRUSKUS 70* 


padėtų ją išsaugoti, atsispirti šio krašto lenkų iniciatyva nuo 
1906 m. pradėtoms steigti ūkininkų kuopelėms. Joms vadovavo 
mažai kompetentingi, bet uolūs lenkintojai. Per šias kuopeles ir 
toliau vyko lietuvių lenkinimas, bandyta įvairiais būdais paveržti 
iš lietuvių valstiečių žemę. Tik 1913 m. vilniečių iniciatyva pavyko 
įregistruoti „Lietuvių ūkininkų draugiją“, tačiau Pirmasis pasau- 
linis karas sutrukdė jai pradėti ir išplėsti savo veiklą. 

1911—1915 m. Vilniuje buvo leidžiamas katalikiškas laikraštis 
Rytų Lietuvos lietuviams „Aušra“. O 1913 m. Vilniuje įkurta 
švietimo draugija „Rytas“, kurios tikslas — „šviesti lietuvius kaip 
reikalauja Rymo tikėjimas“ (251, 1). Draugija steigė pradžios 
amatų mokyklas, organizavo kursus suaugusiesiems. Ji turėjo 
Vilniaus krašte 40 skyrių ir 200 narių. 1915 m. Vilniuje draugija 
įsteigė lietuvių gimnaziją; jos kapelionu buvo paskirtas M. Rei- 
nys, dėstęs čia teologiją ir kai kuriuos kitus dalykus. 

Prolenkiškos orientacijos bažnytinės vadovybės ir tautiškai nu- 
siteikusių lietuvių kunigų priešprieša buvo nenaudinga abiem pu- 
sėms. Ji pareikalavo "pernelyg daug jėgų. Todėl nebuvo sukurta 
žymesnių teorinių darbų, neženklūs ir socialinio veikimo rezulta- 
tai. 

Bažnyčios vadovybė ir lenkų dvasininkija, sukoncentravusi dė- 
mesį į lietuvių nutautinimą ir jų laikymą savo įtakos sferoje, ne- 
galėjo pakankamai skirti dėmesio ne tik teoriniams klausimams, 
bet ir socialiniam veikimui tarp darbininkų, kas buvo daroma Len- 
kijoje. Tai sudarė palankias sąlygas veikti vietiniams socialistams. 
Tiesa, dar 1906 m. kunigų A. Viskantos ir J. Kuktos iniciatyva 
įkurta „Vilniaus lietuvių tarnaičių šv. Mikalojaus bendrija“, kaip 
Lietuvių savitarpiečių draugijos padalinys. 1912 m. tarnaitės nu- 
tarė susiburti į atskirą draugiją — „Vilniaus lietuvių Rymo kata- 
likų šv. Zitos draugiją“. Jos tikslas — telkti lietuves tarnaitės, ge- 
rinti jų materialinę būklę, šviesti ir dorinti. Kunigo J. Kuktos va- 
dovaujamos zitietės steigė šalpos kasas, skalbyklas, siuvyklas, 
būrėsi į bendrojo lavinimo kursus. Įgijusios minimalų išsilavini- 
mą, dalis tarnaičių ėmė dirbti mokytojomis pradinėse mokyklose. 
Zitietės įsteigė ir pirmąją lietuviškų juostų audyklą Vilniuje. 

Darbininkai katalikai telkėsi Šv. Juozapo draugijoje, kuri tau- 
tiniu atžvilgiu buvo nevienalytė (didesnę darbininkų dalį sudarė 
lenkai) ir ne tokia veikli kaip kauniškė. 

Neišsiugdė lenkai ir savų sociologų. Bažnytinė vadovybė, steng- 
damasi palaikyti lenkų įtaką, pirmiausia platino žymių Lenkijos 
katalikų sociologų idėjas ir jų veikalus. Globojant vyskupui 
F. Stablevskiui, Poznanėje dar 1897 m. buvo įkurta Šv. Vojcecho 
spaustuvė lenkų sociologų veikalams leisti. Be savų autorių, ten 
buvo spausdinami ir žymiausių to meto Vakarų Europos katalikų 
sociologų V. Cathrein, J. Biederlack, H. Pesch, A. de Mun, 
S. Naudet, A. Goyau veikalai, kuriuose įvairūs socialiniai klausi- 
mai buvo nagrinėjami remiantis popiežiaus Leono XIII enciklika 


715 KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 03 


“Rerum novarum“. Taip pat buvo leidžiama populiari socialinė 
literatura, skirta liaudžiai. 

Šie leidiniai pasiekdavo Vilnių, pasklisdavo po visą Lietuvą. 
Vilniuje tuo metu veikė J. Zavadskio spaustuvė, kurioje buvo 
perspausdinami minėtieji leidiniai. Parašyti profesionaliai ir gan 
įtaigiai, nagrinėjantys aktualiausius socialinius reiškinius (dar- 
bą, privatinę nuosavybę) krikščioniškųjų vertybių požiūriu, jie 
savaip skatino ir lietuvių intelektualų ambicijas, tačiau ryškesnių 
lietuviškų darbų nebuvo parašyta. Daugiausia buvo skelbiami 
straipsniai periodinėje spaudoje įvairiais bendrojo pobūdžio so- 
cialiniais klausimais. Ūkio klausimais pasirodė kelios knygelės. 
Jos buvo spausdinamos Martyno Kuktos spaustuvėje. Socialinio 
ir ekonominio pobūdžio knygeles lenkų kalba spausdino J. Za- 
vadskio spaustuvė. 


Suvalkų vyskupijoje. Kur kas palankesnės sąlygos lietuvių ka- 
talikų socialinės minties plėtotei buvo Suvalkijoje. Suvalkiečiai 
anksčiau už kitus buvo nusikratę baudžiavos, išsiskirstę į vien- 
kiemius ir jau spėję prasigyventi. Marijampolėje veikė gimnazija, 
kurioje kaip dalykas buvo dėstoma lietuvių kalba. Į ją uoliai leido 
savo vaikus pasiturintys ūkininkai. Baigę šią gimnaziją, vieni jau- 
nuoliai stodavo į Rusijos aukštąsias mokyklas, kiti — į Seinų ku- 
nigų seminariją. Ją baigę, kai kurie mokslus tęsdavo Vakarų Eu- 
ropos katalikiškuosiuose universitetuose. Tačiau tiek vieni, tiek 
kiti stengėsi sugrįžti dirbti į tėvynę, parsiveždavo ir naujų idėjų, 
deja, dažnai labai priešingų. Tiek vieni, tiek kiti turėjo savo 
vadus, ryškias asmenybes, pasirengusias karštai ginti savo įsiti- 
kinimus, turinčias savitus socialinių problemų sprendimo būdus. 
Tokios ryškios katalikų asmenybės buvo A. Civinskas, J. Vailo- 
kaitis, J. Staugaitis, P. Kuraitis, J. Totoraitis, M. Gustaitis ir kiti. 
Jie tvirtai gynė krikščioniškosios demokratijos nusistatymą. Stip- 
rėjanti pasauliečių inteligentų, propagavusių socialinio radikaliz- 
mo bei karingojo ateizmo idėjas, ir katalikų priešprieša stimuliavo 
pastarųjų socialinę mintį ir veikimą. Spauda tapo reikšminga 
idėjų skleidimo priemone. 

Seinų vyskupiją administravęs prelatas J. Antanavičius (1901— 
1910) palaikė lietuvybę ir kunigų pastangas organizuoti savo 
spaudą, rėmė besikuriančią J. Laukaičio spaustuvę, kuri vieninte- 
lė šiame krašte leido ir socialinio pobūdžio literatūrą. Ilgainiui 
ir pats J. Antanavičius tapo aktyviu katalikiškosios spaudos bend- 
radarbiu*. 


* P. Būčys „Atsiminimuose“ rašo, kad J. Antanavičius ne tik pats aukojo 
„Šaltiniui“ ir „Vadovui“ išlaikyti, bet ir ragino kitus kunigus negailėti pinigų. 
Be to, pirmajam „Šaltinio“ numeriui Seinų vyskupijos administratorius parašė ir 
vedamąjį straipsnį „Į darbą“, kuriame ragino brolius lietuvius „apsišviesti sau 
protą ir dorinti širdį“ (533, t. 1, 95—96). 


94 VALDAS PRUSKUS 723* 


Tik atgavus spaudą, pradėtas leisti „Šaltinis“ (1905—1915). 
Tai buvo pirmasis krikščionių demokratų laikraštis, turėjęs net 
ir užrašą, jog tai „iliustruotas lietuvių krikščionių demokratų sa- 
vaitraštis“. Jo redaktoriumi paskirtas „iribūrietis“ A. Civinskas. 
Laikraščio tikslus jis suformulavo taip: „kaitinti lietuvių širdyse 
tėvynės meilė, žadinti nuolat politinis ir draugijinis susipratimas, 
didinti ekonominė gerovė, platinti apšvietimas“ (75, 594). Tokia 
nuostata lėmė ir „Šaltinyje“ spausdinamų straipsnių pobūdį. Ypač 
daug dėmesio buvo skiriama socializmo teorijos visapusiškai ana- 
lizei. Jau pirmame numeryje buvo pradėtas spausdinti pagrindinis 
A. Civinsko veikalas „Socialistai. Kas jie? Iš kur atsirado? Ko 
nori?“, kuriame pateikta šio socialinio ekonominio mokymo kri- 
tinė analizė, remiantis jo atstovų darbais. Didžioji lietuvių dvasi- 
ninkijos dalis su šia doktrina nebuvo nuodugniau susipažinusi, to- 
dėl stoti į rimtesnes diskusijas su vietiniais socialistais nesiryž- 
davo, tiesiog šį mokymą atmesdavo. Tai buvo pirmasis rimtas 
atviras katalikų autoriaus bandymas kvalifikuotai nagrinėti krikš- 
čioniškuoju požiūriu socialistų mokymą, remiantis žymiausių jo 
atstovų veikalais*. 

Taip pat pirmame „Šaltinio“ numeryje pradėtas spausdinti ir 
kitas platesnis A. Civinsko straipsnis „Ar religija tinka tik pa- 
prastiems žmonėms“, skirtas ano meto inteligentams, tolstantiems 
nuo religijos indiferentams. Jame bandyta atskleisti tuo metu pro- 
paguojamos „doros be Dievo“ padarinius. Doros ir tikėjimo san- 
tykis buvo aptariamas ir kitame, ne mažesnio dėmesio susilauku- 
siame straipsnyje „Kokia sėkla — tokie vaisiai“. Kritiški, argu- 
mentuoti A. Civinsko straipsniai, jo asmeninis pavyzdys nuosai- 
kesnius ir bailesnius kunigus akino visuomeninei veiklai. Jie pa- 
sijutę turį vadovą. Pats A. Civinskas, būdamas iš prigimties silp- 
nos sveikatos ir jausdamas negalįs toliau deramai atlikti redak- 
toriaus pareigų, 1906 m. gegužės mėnesį kreipėsi į dvasinę vado- 
vybę, prašydamas iš jų atleisti. 

Kovingumo laikraštis neprarado, kai jo redaktorium 1906 m. 
tapo (dirbo su pertraukomis iki 1915 m.) kitas fribūrietis — J. Vai- 
lokaitis. Jis stengėsi nušviesti socialistų kovos taktiką, netinka- 
mas jos priemones. Kartu J. Vailokaitis nevengė ir ūkio reikalų, 

* Pateikdamas kritinę socialistų pažiūrų analizę, A. Civinskas nelaikė 
savęs neklystančiu visažiniu. Konstruktyvi kritika, jo teigimu, būtina siekiant 
tiesos ir tobulumo. Ruošdainasis straipsnius išleisti atskira knyga, „Atsišauki- 
me į visuomenę“, paskelbtame „Šaltinyje“, jis rašė: „Vienatinis mano tikslas 
buvo ištraukti socializmą aikštėn į šviesą, parodyti Lietuvos visuomenei, koks 
jis iš tikrųjų yra. Ne išjuokti, ne iškraipyti savaip, ne tempti socializmą ant 
kurpalio, bet gyva teisybė man terūpėjo, kurią stengiausi pasemti iš gryniausių 
socialistinių šaltinių, kurie paraštėse yra nurodyti. O gal kame suklydau? gal 
kur prasilenkiau su teisybe? [...] Jei taip būtų, norėčiau klaidą pataisyti. 
Dėl to [-..] kreipiuosi pirmiausia į visuomenę, ypač į pačius socialistus, 
melsdamas, patėmijus kokią paklaidą, pranešti man apie tai laišku arba viešai 
sukritikuoti. Būsiu už tat labai dėkingas“ (74, 568). Tačiau siūlymų iš vietinių 
socialistų jis taip ir nesulaukė, 


73* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 95 


ypač aktualių valstiečiams: kaip išsaugoti savo žemę ir kaip jos 
įsigyti neturint didelių lėšų. Tam tikslui „Šaltinis“ įsivedė spe- 
cialų skyrelį ūkininkams — „Artojas. Ūkio pramonijos ir prekybos 
išimamas skyrius“, kurį tvarkė Šveicarijoje baigęs agronomijos 
mokslus Vincas Totoraitis. Jis ne tik rašė aktualiais ūkio klausi- 
mais, bet ir važinėjo po kraštą mokydamas ūkininkus, kaip geriau 
įdirbti žemę, naudoti trąšas. 

Aktyvi visuomeninė laikraščio pozicija ir jo dėmesys konkre- 
tiems ūkio ir socialiniams klausimams pelnė ūkininkų simpatijas. 
J. Vailokaičiui redaktoriaujant, „Šaltinio“ tiražas, kaip nurodo 
B. Vileišytė, išaugo nuo 5,5 tūkstančio iki 15 tūkstančių egzemp- 
liorių 1915 metais (530, 22) Deja, užėmus vokiečiams Seinus, 
laikraštis nustojo ėjęs. 

Tačiau J. Vailokaičio Silin masis į ūkio, ekonomikos ir finansų 
politiką ne visų kunigų buvo palankiai sutiktas. Nepatenkintieji 
stengėsi sudaryti bažnytinei vadovybei nuomonę, esą „Šaltinis“ 
labiau rūpinąsis socialiniais ir ekonominiais klausimais negu 
sielovada. Šis kaltinimas buvo ne be pagrindo. „Šaltiniui“ reikėjo 
atsvaros, o ja tapo žurnalas „Vadovas“ (1908—1914), skirtas ku- 
nigams. Jo redaktorium buvo paskirtas energingas ir socialiai 
aktyvus kunigas J. Staugaitis, kuris po 4 metų (1912) šią naštą 
perleido P. Kuraičiui. Žurnale buvo spausdinami pamokslų pa- 
vyzdžiai, praktiniai patarimai sielovados klausimais, skelbiama 
dvasinės vadovybės patvarkymai ir teologijos mokslo naujienos. 
Tačiau „Vadovas“ nebuvo nuobodus, priešingai, jis buvo laukia- 
mas ir mielai skaitomas. Mat greta olicialiosios dalies ir kuni- 
gams skirtų pamokslų pavyzdžių, J. Staugaitis pateikdavo plačią 
apžvalgą skyrelyje „Iš Bažnyčios ir visuomenės dirvos“. Jame su- 
pažindindavo skaitytojus su įvairiausiais pasaulio įvykiais, ver- 
tindamas juos krikščioniškuoju požiūriu. Pavyzdžiui, 1911 m. 35 
numeryje pateikiami vertinimai šių įvykių: „Šv. Tėvo enciklika 
apie Portugalijos parlamentą“, „Ispanijos ministerių pirmininko 
įstatymo projektas apie draugijas“, „Ypatingas Belgijos liberalų 
demokratizmas“, „„Liuosybės žiedai Prancūzijoje“, „Polis Bourget 
apie dabartinę Prancūzijos politiką“, „Italijos masonerija atvo- 
žia kortas“, „Mokyklų klausimas ltalijoje“, „Rinkimai į valstybės 
tarybą Austrijoje“, „Šis tas apie Japonijos kultūrą“ (290, 279— 
289). 

Daug dėmesio J. Staugaitis skyrė „pirmeivių“ platinamų idė- 
jų argumentuotai kritikai. Tam tikslui įsteigė skyrelį „Pirmeivių 
žiedai“, kuriame nuolat apžvelgdavo šių Bažnyčios priešininkų 
spaudą, atskleisdamas jų užmačias užsienyje ir Lietuvoje. Pavyz- 
džiui, viename numeryje jis taip rašė: „Kareivių drausmė duoda 
jėgos. Bažnyčia organizuota it kariuomenė. Turi drausmę |...] 
1873 m. Bismarkas, Vokietijoj apskelbęs Bažnyčiai kovą, taip pat 
pradėjo darbą nuo Bažnyčios organizacijos griovimo. Mūsų lais- 
vamaniai [...Į stengiasi raštais ir kalbomis ardyti Bažnyčios 
drausmę“. (329, 391—392). Polemizuodamas su laisvamaniais, 


96 VALDAS PRUSKUS 74* 


J. Staugaitis stengėsi neįžeisti klystančiojo, apskritai vengė už- 
gauliojimų ir barnių. Todėl ir jo apžvalgos bei kritika „„Pirmeivių 
žieduose“ buvo visuomet argumentuota, gyva ir patraukli, ženkli 
giliu tikėjimo supratimu ir jo nauda žmogaus, ypač jauno, as- 
menybės ugdymui. 

„Vadovo“ redaktorius stengėsi telkti ir lietuvių mokslininkus, 
suteikdavo jiems progą skleisti įvairių mokslo šakų žinias. Žur- 
nale bendradarbiavo filosofai, teologai, istorikai, kalbininkai 
(B. Čėsnys, J. Totoraitis, A. Grigaitis, M. Gustaitis, M. Reinys, 
K. Prapuolenis, J. Jablonskis, K. Būga). Ypač J. Staugaitis sten- 
gėsi recenzuoti naujas knygas lietuvių ir kitomis kalbomis, turin- 
čiomis ryšį ne tik su religiniu, bet ir socialiniu gyvenimu, su- 
pažindinti su kitų šalių katalikų socialiniu veikimu, išryškinda- 
mas tas jo formas, kurios galėtų būti taikomos ir vietos sąlygo- 
mis. Buvo anotuojami ir užsienyje pasirodę žymiausių katalikų 
sociologų veikalai. 1910 m. ,,„Vadove“ paskelbtas pagrindinis J. Stau- 
gaičio veikalas socialiniu klausimu „Darbininkų klausimas“ 
(1912 m. išleistas atskira knygele), taip pat pasirodė jo laisva- 
manybės ir ateizmo kritika („Ateitis“ ir ateitininkai). 

Šitaip katalikų spauda skatino tikinčiuosius ir atsargesnius 
kunigus laikytis aktyvesnės socialinės pozicijos. O tai buvo labai 
aktualu, nes pasauliečiai inteligentai, socializmo ir laisvamany- 
bės idėjų paveikti, stengėsi jas propaguoti, burti žmones į įvairias 
švietimo, kultūros ir ūkio organizacijas, kurias caro valdžia leido 
steigti po 1905 m. revoliucijos. Antai 1905 m. pabaigoje Marijam- 
polėje daktaras K. Grinius įkūrė švietimo draugiją „Šviesa“, 
prie kurios veikė pradžios mokykla ir suaugusiųjų kursai. Tikyba 
šioje mokykloje nebuvo dėstoma. Pasauliečių skverbimasis į įvai- 
rias socialinio veikimo sritis skatino katalikus numatyti savo vei- 
kimo kryptis ir imtis darbo ten, kur jų pagalba tuo metu buvo 
ypač reikalinga. J. Vailokaitis nustatė tris pagrindines to veiki- 
mo kryptis: I) gailestingąjį, šviečiant ir mokinant vargdienius, 
2) ūkiškąjį, keliant ūkininkų gerovę, 3) darbininkų, keliant jų 
būvį“ (410, 503). 

Kadangi „Šviesos“ draugijos išlaikomoje pradžios mokykloje 
tikyba nebuvo dėstoma, tai katalikams iškilo reikalas turėti savo 
draugiją, kuri rūpintųsi jų vaikų švietimu*. Katalikų inteligentų 
iniciatyva 1906 m. pradžioje buvo įkurta „Žiburio“ draugija. Pir- 
muosiuose šios draugijos įstatuose, kuriuos parašė J. Staugaitis, 


* Rusiškos mokyklos, veikusios Lietuvoje, vykdė rusinimo darbą, o lietu- 
viškų mokyklų tinklas buvo labai retas. Kaip nurodo A. Gaižiūnas, 1902 me- 
tais Kauno gubernijoje viena pradžios mokykla buvo 175 varstų plote ir 7185 
gyventojams, iš 120 gyventojų tik vienas lankė pradžios mokyklą. Maždaug 
tokia padėtis buvusi ir kitose Lietuvos gubernijose. Pagal vyriausybės pateik- 
tus duomenis 1907 metais Lietuvos ir Rusijos vidurinėse mokyklose mokėsi 
1315 berniukų ir 231 mergaitė, aukštosiose mokyklose — 158 lietuviai studentai 
ir 14 studenčių. Tokia padėtis negalėjo tenkinti tautos poreikių. Neraštingųjų 
skaičius, siekęs apie 40 proc., trukdė spartesnį tautos kultūros ir ūkio kilimą 
(148, 32). Todėl tautos švietimo reikalai tapo itin svarbūs. 


75* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 97 


jai buvo keliami dvejopi uždaviniai: „lietuvius padaryti gerais lie- 
tuviais ir gerais katalikais“ (250, 183). Tiems uždaviniams įgy- 
vendinti numatytos trejopos priemonės: švietimo, kultūros ir lab- 
daros. Įstatuose išdėstyta ir gana plati veiklos programa: pradžios, 
vidurinių ir specialiųjų mokyklų kūrimas, suaugusiųjų švietimo 
kursų organizavimas, bibliotekų, skaityklų, vaikų darželių bei prie- 
glaudos namų steigimas, visų mokslo šakų talentingų moksleivių 
šelpimas, skaitymų ir mokslinių pašnekesių organizavimas, tauti- 
nės ir krikščioniškos spaudos rėmimas (250, 184—185). Nepai- 
sydami vietinės caro valdžios pareigūnų daromų kliūčių, draugi- 
jos skyriai (1910 m. Užnemunėje jų būta 53, turėta 3600 narių) 
ėmėsi uoliai šią programą įgyvendinti (426, t. 3, p. 22—24). 

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą „Žiburio“ draugija ne tik buvo 
įsteigusi ir išlaikė 20 pradžios mokyklų, mergaičių progimnaziją, 
vaikų darželį, senelių prieglaudą Marijampolėje, vakarines mo- 
kyklas ir 5 kursus suaugusiesiems, bet ir beveik kiekviename Su- 
valkijos bažnytkaimyje turėjo savo bibliotekas, skaityklas, dirbo 
platų kaimo švietimo ir kultūrinimo darbą, rengdama lietuviškus 
vakarus ir vaidinimus (426, t. 3, p. 13—23). 

Nors švietimui ir labdarai kaimo žmonės pritarė, tačiau vien 
tik tai jų nepatenkino. Ūkininkai tikėjosi, kad draugija padėsianti 
įsigyti mineralinių trąšų, ūkio mašinų, sudarysianti lengvatines 
sąlygas gauti paskolų, kaip tai darė „Marijampolės ūkininkų drau- 
govė“ (297, 168). Taigi jau pirmaisiais veikimo metais paaiškėjo, 
kad draugijos veiklos siera per siaura. Reikėjo organizacijos, ku- 
ri rūpintųsi ūkininkų praktiniais reikalais. J. Vailokaitis ta proga 
rašė: „Lietuvos gerovė, be abejo, priguli nuo pakėlimo ūkininkų 
luomo, nes mes visi maitinamės ir dengiamės ūkininkų apdirba- 
mos žemės vaisiais. Ūkininkavimas tai pirmutinis pamatas Lietu- 
vos gerovės ir medžiaginio pakilimo. Todėl pirmiausia reikia rū- 
pintis pakelti ūkininkus, padaryti juos turtingus, o tada bus ge- 
riau ir darbininkams, ir amatininkams, ir visiems kitiems“ (408, 
536). Šią idėją palaikė ir J. Staugaitis (369). Todėl 1906 m. 
buvo įkurta „Lietuvių krikščionių žemės ūkio bendrovė „Žagrė“, 
kuri palaikė glaudžius ryšius su „Žiburiu“ ir buvo jos remiama 
(371). „Žagrė“ padėjo ūkininkams prieinamomis kainomis įsigyti 
reikalingų daiktų ir pelningai parduoti pagamintus žemės ūkio 
produktus. Todėl į ją mielai stojo ūkininkai. Kaip nurodo J. Vai- 
lokaitis (Skrajūnėlis), vien Marijampolėje 1910 m. „Žagrė“ turėjo 
700 narių, tuo tarpu „pirmeivių“ globojama „Marijampolės ūki- 
ninkų draugovė“ — tik 68 (407, 116). 

„Žagrės“ nariai už bendrovės veiklą atsakė savo įnašais. Visi 
nariai turėjo po vieną balsą. Pelnas buvo skirstomas bendrovės na- 
riams proporcingai turimam pajui. „Žagrė“ ne tik buvo kooperati- 
nė organizacija, bet ir plėtė prekybą, rūpinosi žemės ūkio kultū- 
ros kėlimu. Ji turėjo savo parduotuvę Marijampolėje, kur parda- 
vinėjo trąšas, žemės ūkio mašinas bei įrankius, taip pat 6 mašinų 
nuomojimo punktus, rengė žemės ūkio parodas, siekdama page- 
7— 878 


08 VALDAS PRUSKUS 76* 


rinti javų kokybę, nemokamai dalijo ūkininkams kviečių, miežių, 
avižų sėklas, teikė konsultacijas. Suprasdama produktyvaus ūki- 
ninkavimo svarbą, ji užsimojo įkurti ūkininkams žemės ūkio mo- 
kyklą. Tam tikslui 1913 m. „Žagrė“ už 115 tūkstančių rb įsigijo 
600 ha Gižų dvarą, gavo valdžios leidimą ir 20 tūkst. rb vienkar- 
tinės ir po 10 tūkst. rb metinės pašalpos (142, 262). Tačiau Pir- 
masis pasaulinis karas sujaukė visus planus. Bendrovės veikla 
prigeso. Po karo „Žagrė“ vėl atgaivino savo veiklą, bet su „Ži- 
buriu“ draugija ryšio jau nebeturėjo. 

„Žagrė“ paliko gilų pėdsaką Suvalkijoje. Ji būrė, švietė, mo- 
kė jaunąją ūkininkų kartą, teikė jai moralinę ir materialinę pa- 
ramą, žadino žmonių iniciatyvumą, verslumą, ugdė atsakomybės 
ir kitus pilietiškumo jausmus, kreipė juos konstruktyvios kūrybos, 
o ne griovimo linkme. 

Ne mažiau katalikams rūpėjo ir darbininkų būklės gerinimas. 
Nors Suvalkijoje nebuvo laip išplėtota. pramonė kaip Vilniaus ir 
Kauno gubernijose (1912 m. Suvalkų gubernijoje veikė tik 352 
įmonės, kur dirbo 1300 darbininkų, o Vilniaus — 1852 įmonės, 
14511 darbininkų, Kauno — 2351 įmonė, 11226 darbininkai) 
(244 8), bet ir čia augo smulkios įmonės, gausėjo darbininkų lie- 
tuvių. Istoriko R. Vėbros duomenimis, XIX a. pabaigoje lietuvių 
darbininkai sudarė 14,4 proc. visų dirbusiųjų Suvalkijos gubernijos 
pramonėje (plg. Kauno gubernijoje — 8,6 proc., o Vilniaus guber- 
nijoje — tik 1,5 proc. (528, 192—193). Jų prastą materialinę būk- 
lę ir sunkias darbo bei buities sąlygas visada akcentuodavo so- 
cialistai, kurie griežtai laikėsi: pažiūros, kad darbininkų padėtį 
iš esmės galinti pagerinti tik revoliucija. Todėl juos mažai domino 
ieškojimas priemonių materialinei darbininkų padėčiai pagerinti, 
jų interesams apginti, nelaukiant išsvajotosios revoliucijos. 

Tokia socialistų nuostata negalėjo patenkinti katalikų, kurie 
savo socialinį veikimą suprato kaip konkrečias pastangas ir veiks- 
mus darbininkų padėčiai pagerinti. Į tai orientavo juos ir popie- 
žiaus Leono XIII enciklika “Rerum novarum“. Joje darbininkai 
raginami burtis į krikščioniškas darbininkų draugijas, kurios sa- 
vo santykius su darbdaviais grįstų krikščionybės principų laiky- 
musi. Tai pasitarnautų abipusiam supratimui ir taikiam socialinių 
koniliktų sprendimui. Šią idėją tarp „Žiburio“ narių ypač pro- 
pagavo J. Staugaitis. Jis manė, kad steigtinos krikščionių dar- 
bininkų draugijos turėtų veikti savarankiškai ir būti nepriklau- 
somos nuo „Žiburio“. Jį palaikė J. Vailokaitis ir A. Civinskas. 
J. Staugaitis parašė krikščionių darbininkų draugijos įstatus, ku- 
riuos 1909 m. kovo 11 d. Suvalkų gubernatorius patvirtino. Po 
dviejų savaičių Marijampolėje įsikūrė Krikščionių darbininkų 
draugija .su teise steigti skyrius visame Suvalkijos krašte. 1912 m. 
ji turėjo 9 skyrius ir 955 narius. J. Staugaičiui persikėlus į Seinus 
ir pradėjus ten redaguoti „Vadovą“, krikščionių darbininkų sąjū- 
džio organizatoriumi ir Iaktiškuoju visų jo reikalų tvarkytoju 
tapo jo brolis Antanas Staugaitis (1876—1954). 


77* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 69 


Taigi Suvalkijoje katalikų socialinės minties raiška buvo gan 
intensyvi. Katalikų inteligentai, susibūrę aplink „Šaltinį“ ir „Va- 
dovą“, aiškino socialinius reiškinius krikščionybės požiūriu, ak- 
tyviai kovojo su laisvamanybės ir socializmo idėjų plitimu argu- 
mentuota jų kritika. Šią kritiką parėmė ir pozityvūs veiksmai — 
„Žiburio“, „Žagrės“, „Krikščionių darbininkų“ draugijų veikla. 
Taigi popiežiaus Leono XIII enciklikų “Rerum novarum“ (1891), 
“Graves de communi“ (1901) ir Pijaus X “II fermo proposito“ 
(1905) raginimas drąsiau imtis katalikams konkretaus socialinio 
veikimo, liudijant krikščioniškąjį supratimą įvairiose visuomenės 
gyvenimo srityse, Suvalkijoje buvo išgirstas. Ir imtasi jį ne tik 
teoriškai apmąstyti, bet ir praktiškai įgyvendinti. 


Kauno vyskupijoje. Bene palankiausios sąlygos lietuvių kata- 
likų socialinei minčiai plėtotis buvo Katino vyskupijoje. Tuo metu 
ji buvo lietuviškiausia. 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų su- 
rašymo duomenimis, lietuviais čia save laikė 66 proc. visų gy- 
ventojų (192, 13). Pasak istoriko R. Vėbros, tuo metu lietuviai 
darbininkai sudarė 8,6 proc. visų dirbusiųjų Kauno gubernijos 
pramonėje (528, 192). Pats Kauno miestas turėjo tvirtovės statu- 
są, todėl pramonės plėtojimas jame buvo gana ribotas. Palyginti 
buvo maža ir kitataučių darbininkų migracija. 

Kaune telkėsi lietuvių katalikų intelektinės ir organizacinės 
pajėgos. 

Panaikinus spaudos draudimą, 1905 m. pradedama leisti laik- 
raščiai: „„Nedėldienio skaitymas“ (1905-—1907), skirtas Žemaičių 
vyskupijai, „Vienybė“ (1907—1933), skirta katalikiškam kaimui. 
1907 m. pasirodo žurnalas „Draugija“, redaguojamas intelektua- 
lo A. Jakšto. Apie jį telkėsi A. Maliauskis, A. Kaupas, K. Dogelis, 
K. Šaulys, A. Alekna, S. Šultė, K. Paltarokas. „Draugija“ greit 
tapo katalikų ne tik teologinės, bet ir socialinės minties tribūna. 
Čia pirmiausia paskelbti žymiausi lietuvių katalikų sociologų 
K. Paltaroko, K. Šaulio, S. Šultės, A. Kaupo, J. Matulaičio, 
A. Jakšto ir kt. darbai. Katalikų leidybos reikalus globojo 1906 m. 
įkurta Šv. Kazimiero draugija, leidusi ne tik savų, bet ir užsie- 
nio autorių katalikų veikalus (89, 41—69). Buvo spausdinami ir 
žymių įvairių sričių mokslo autoritetų teoriniai straipsniai, skel- 
biamos analitinės apžvalgos apie naujas socialines sroves, kata- 
likų socialinį veikimą įvairiose Europos šalyse, nevengiama dis- 
kusijų, pateikiamos išėjusių svetur ir namuose žymesnių veikalų 
anotacijos, svarbiausių to meto Lietuvos ir užsienio šalių, ypač 
JAV, laikraščių apžvalgos, kurias reguliariai siuntinėjo iš JAV 
A. Kaupas. 

Būdamas įsitikinęs, kad lietuviai, skelbdami visuomeninės 
minties naujienas, vėluoja 15—20 metų, jis recenzavo žymiausių 
to meto sociologų ir ekonomistų (J. Mackay, J. A. Dawe, W. Gra- 


100 VALDAS PRUSKUS 78* 


ham, J. Husslein) veikalus ir siuntė Lietuvon. Be to, siuntė 
„Laiškus iš Amerikos“, kuriais supažindino Lietuvos visuomenę 
su šios šalies socialiniu ir politiniu gyvenimu, aiškino demokrati- 
jos teigiamybes, propagavo solidarizmo, socialinės partnerystės 
idėjas. Apie Amerikos lietuvių gyvenimą jis rašė ir „Vilniaus 
žiniose“, „Viltyje“, bendradarbiavo „Vienybėje lietuvninkų“, ,„Že- 
maičių ir Lietuvos apžvalgoje“, „Tėvynės sarge“ ir kituose lei- 
diniuose. Antra vertus, Lietuvos reikalais A. Kaupas stengėsi 
sudominti ir amerikiečius, rašydamas straipsnius apie „tautos 
vargus po rusų valdžia“ į įtakingus leidinius “The North Ameri- 
can Review“ ir “The Independent“. Be to, straipsnius apie Lietu- 
vą ir katalikų socialinį veikimą siųsdavo ir anglų kalba leidžiamai 
„Katalikų enciklopedijai“. Jis ragino lietuvius katalikus plačiau 
informuoti užsienio spaudą apie socialinį veikimą Lietuvoje ir 
vietinių socialistų elgesį (210; 211). 

A. Kaupo nuoširdus troškimas padėti broliams katalikams, 
Lietuvoje kovojantiems su vietiniais socialistais, naujais argu- 
mentais, atskleidžiančiais ydingąsias socializmo puses, paskatino 
ir „Draugijos“ redaktorių neignoruoti marksizmo sekėjų veikalų ir 
juos recenzuoti. Už tai A. Jakštui buvo priekaištaujama, esą be 
reikalo pratinąs visuomenę prie jų. Tačiau šie priekaištai buvo 
nepagrįsti. A. Jakštas gerai juto laiko dvasią, suvokė, kas žmo- 
nes domina ir stengėsi apie tai su jais kalbėti, pateikdamas ki- 
tokį krikščioniškąjį požiūrį į gvildenamą problemą. Tai žadino 
mąstymo kritiškumą, vertė naujaip pažvelgti į propaguojamų so- 
cializmo teorijų argumentacijos pagrįstumą, visuotinės praktikos 
ir krikščioniškųjų vertybių reikalavimų atitikimą. 

Ugdytis normalų kritišką požiūrį į socialinius reiškinius, ieš- 
kant jiems krikščioniško atsakymo, buvo aktualu ir kunigams, iš 
kurių tikintieji laukė paramos, paaiškinimo, padedančio susiorien- 
tuoti sudėtingose situacijose, įvertinti vienokį ar kitokį socialinio 
gyvenimo reiškinį. Patys kunigai, nors ir kupini gerų ketinimų, 
buvo nepasirengę tokią paramą realiai suteikti: trūko specialių 
socialinių žinių ir socialinės veiklos patirties. Daugelio žvilgsniai 
su pavydu krypo į Lenkiją, kur kunigų seminarijose nuo 1902 m. 
veikė sociologijos ir politinės ekonomijos katedros, aukštu lygiu 
dėstomi socialiniai mokslai. Kun. A. Šimanskio teigimu, lenkų 
kunigų seminarijos pagal visuomenės mokslų dėstymą prilygo 
Vakarų Europos šalių kunigų seminarijoms (351, 36). Ir tai ne- 
buvo tuščias pasigyrimas. Krokuvos universiteto Teologijos fakul- 
tete veikė sociologijos katedra. Lenkų katalikiškoji inteligentija 
jau turėjo išsiugdžiusi kūrybiškų ir ambicingų sociologų. Jie ne 
tik dėstė kunigų seminarijose socialinius kursus, rašė knygas, 
bet ir aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje, burdami darbinin- 
kus į katalikiškas organizacijas, aiškindami bažnyčios požiūrį į 
socialines problemas. Su Lenkija lietuvius siejo glaudūs ryšiai. Jie 
ne tik stebėjo, kas vyko Lenkijoje, bet ir buvo aktyvūs tų įvykių 


79* KATALIKŲ SOCIALINĖ MiNTIS LIETUVOJE 101 


dalyviai. Su lenkų katalikų socialiniu veikimu buvo susipažinę 
lietuvių kunigai, kuriems teko dirbti šiame krašte (J. Staugaitis, 
J. Matulaitis). 

XX a. pradžioje Varšuvoje gyveno 3 tūkstančiai lietuvių (426, 
t. 2, 135). 1900—1905 m. Varšuvos valstybinės realinės gimnazi- 
jos kapelionu buvo J. Staugaitis. Jis ypač rūpinosi jaunimo reli- 
giniu auklėjimu. Žinodamas, kad gimnazijoje mokosi daug lais- 
vamanių, paveiktų socialistų peršamo  netikėjimo, dangstomo 
mokslo ir pažangos šūkiais, J. Staugaitis kruopščiai rengdavosi 
pamokslams, studijuodavo apologetų raštus, istorijos, filosofijos, 
sociologijos ir gamtos mokslus, kad galėtų atsakyti į moksleivių 
klausimus, abejones. Įtaigūs, argumentuoti J. Staugaičio pamoks- 
lai darė įspūdį moksleiviams, jų pasiklausyti šventadieniais at- 
vykdavo ir tėvai. Vėliau kai kuriuos pamokslų tekstus J. Stau- 
gaitis paskelbė „Vadove“ (1911), o 1912 m. juos išleido atskira 
knyga „Jaunimo idealas, arba pamokslai mokiniams“. Tačiau vien 
pamokslais J. Staugaitis nepasitenkino. Jis ieško tokių organiza- 
cinių Tormų ir struktūrų, kurios galėtų geriausiai patenkinti jau- 
nimo religinius, kultūrinius bei socialinius poreikius. Jis ėmė bur- 
ti moksleivius į „atgimimo“ kuopeles, savo orientacija, siekiais 
artimas mūsų būsimiems ateitininkams. 

Kelcų (1891—1893), o vėliau Varšuvos (1893—1895) kunigų 
seminarijose studijavo J. Matulaitis. Kai jis Fribūro universitete 
įgijo teologijos daktaro laipsnį, nuo 1903 m. pradžios buvo pa- 
skirtas dėstyti Kelcų kunigų seminarijoje. Tačiau atsinaujinus 
kaulų džiovai J. Matulaitis išvyko gydytis į Varšuvą, kur pralei- 
do trejus metus (1904—1907). Dėstė grafaitės Platerytės įsteig- 
toje mergaičių gimnazijoje ir ėjo kapeliono pareigas. Čia jis ak- 
tyviai įsitraukė ir į krikščionišką socialinę veiklą, aktyviai domė- 
josi darbininkų gyvenimu. Mat sunkios jų gyvenimo ir buities są- 
lygos buvo palanki dirva reikštis socialistų propagandistams, siū- 
lantiems radikalias priemones jų padėčiai pagerinti. Siekdama su- 
mažinti socialistų įtaką, lenkų dvasininkija pradėjo burti darbi- 
ninkus į katalikiškas organizacijas pagal enciklikos “Rerum no- 
varum“ nuostatas. 1906 m. Varšuvoje J. Matulaitis kartu su sei- 
niškiu kunigu M. Godlevskiu įkūrė krikščionių darbininkų draugi- 
ją, tapo jos sekretoriumi ir laikraščio ,,Towarzysz pracy“ redakto- 
riumi (122, 250). Be to, jis organizuodavo viešas paskaitas, dis- 
putus, kuriuose karštai aiškindavo “Rerum novarum“ požiūrį į nuo- 
savybę ir darbą, puoselėdamas viltį į šiuos disputus įtraukti ir 
pasyviąją dvasininkiją. Tam geriausiai tiko socialinių kursų 
forma. 

Tuo metu tokie kursai buvo labai madingi Vakarų Europos 
katalikų sluoksniuose. Paprastai juos rengdavo darbininkų ra- 
jonuose, kur apsigyvendavo ir atvykę lektoriai. Pirmieji socialiniai 
kursai buvo suorganizuoti Vokietijoje (1901), vėliau Prancūzijoje 
(1904, Liono mieste), Belgijoje (1906), Ispanijoje (1906, Madri- 


102 VALDAS PRUSKUS 80* 


de), Olandijoje (Utrechte, 1906), Italijoje  (Pistorijoje, 1907). 
Kaip nurodo P. Būčys, tų kursų pobūdis skyrėsi. Vokietijoje ir 
Prancūzijoje buvo gvildenama kuo daugiau aktualiausių socia- 
liniųu klausimų. Olandai pasirinkdavo vieną problemą ir stengda- 
vosi ja nuodugniai išnagrinėti. Belgai daugiau rūpinosi nuolati- 
Bai sistemingu socialinių klausimų nušvietimu ir mokymu (67, 
279). 

Socialinių kursų idėjai nebuvo abejingi ir lietuviai (452). 
1907 m. Varšuvoje J. Matulaitis kartu su S. Šymanskiu (1881— 
1942) surengė pirmuosius socialinius kursus lenkų kunigams, ku- 
riuose dalyvavo per 700 kunigų, tarp ju būta ir lietuvių. Paskai- 
tas skaitė iš Krokuvos ir Poznanės pakviesti specialistai. Kursams 
parinkta viena tema — ,„Krikščioniškoji nuosavvbės teorija“. To- 
kiu pavadinimu J. Matulaitis skaitė referatą, kuris vėliau išėjo 
atskiru leidiniu (,,Chrzešcijanska teoria prawa wlasnošci“, War- 
szawa, 1907). Sutelkdamas dėmesį į nuosavybės problemą, jis 
stengėsi išaiškinti kunigams Leono XIII požiūrį į nuosavybę, ku- 
ris konservatvvios orientacijos aukštajai dvasininkijai, glaudžiai 
susijusiai su dvarininkais ir palaikiusiai pusiau feodalinius san- 
tykius kaime, atrodė per daug revoliucingas. Taigi Varšuvoje su- 
rengti socialiniai kursai supažindino su “Rerum novarum“ nuo- 
statomis platesnius dvasininkijos sluoksnius ir šitaip pralaužė 
aukštosios dvasininkijos informacinę blokadą. 

Aktvvi J. Matulaičio socialinė veikla Varšuvoje pasiekė Pe- 
terburgo dvasinės akademijos vadovvbę. Siekdama sulaikyti lie- 
tuvius nuo studijų Vakarų Europos katalikiškuosiuose universi- 
tetuose, ii nutarė įsteigti sociologiios katedra. 1907 m. rudenį 
profesoriauti čia buvo pakviestas ir J. Matulaitis. Tos načios aka- 
demijos profesorių Maironio ir P. Būčio palaikomas. J. Matulai- 
tis ėmėsi iniciatyvos surengti socialinius kursus ir Lietuvoje... Pa- 
sirinktas Kaunas, kur 1909 m. sausio 16—18 dienomis i sociali- 
nius kursus buvo pakviesti ne tik kunigai. bet ir katalikai inte- 
ligentai (iš viso apie 200 žmonių) (451). Organizuodami kursus 
Kaune, J. Matulaitis ir jo talkininkai jautėsi daug laisviau ir drą- 
siau. Jų nevaržė glaudūs ryšiai su dvarininkais, įie neužėmė aukš- 
tu pareigų bažnytinėje vadovybėje, kur vyravo lenkai, todėl ga- 
lėjo laisviau interpretuoti enciklikos “Rerum novarum“ teiginius. 
Kartu nederėtų užmiršti, jog “Rerum novarum“ orientuota į dar- 
bininkijos reikalų, kurie buvo aktualūs Vakarų Europoje, spren- 
dimą. Tuo tarpu Lietuvoje dar nebuvo susiformavusi darbininkų 
klasė, į kurios padėties gerinimo būdus bei priemones kreipė dė- 
mesį enciklikos kūrėjai. Todėl buvo ne tik aiškinamasi Bažnyčios 
pažiūra į socialinę problemą, išdėstytą minėtojoje enciklikoje, bet 
ir aptariami Lietuvai aktualūs socialiniai ir ekonominiai klausi- 
mai: vartotojų draugijų kūrimas, kooperacijos plėtojimas, emigra- 


81* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 103 


cija, visuomenės labdarystė, jaunimo auklėjimas ir kt.* Tai buvo 
pirmoji organizuota lietuvių katalikų socialinės minties ir veik- 
los krypčių „inventorizacija“. Ji itin išjudino katalikus. 

Kauno kunigų seminarijoje pradėtas skaityti ir sociologijos 
kursas (1909). Jį J. Matulaičio paakintas ėmėsi skaityti K. Sau- 
lys. Po metų jis išleido pirmąjį sociologijos vadovėlį („,Sociolo- 
gija“, 1910). Suaktyvėjo ir mūsų kunigų socialinė veikla. Siekiant 
daryti savo įtaką visiems darbininkams katalikams ir ieškoti jų 
socialinės padėties pagerinimo būdų pagal “Rerum novarum“ pa- 
tarimus ir nuostatas, K. Olšausko iniciatyva 1906 m. įkurtos Šv. 
Juozapo ir Sv. Zitos (tarnaičių) draugijos. Manyta, kad susibūrę 
į draugijas darbininkai katalikai galėsią daug efektyviau spręsti 
savo socialines problemas, organizuotai teikdami savo reikala- 
vimus darbdaviams asmeniškai ir laikydamiesi abipusio susitari- 
mo dvasios, kad darbininkai ir darbdaviai, asmeniškai bendrau- 
dami, galėsią kur kas greičiau patys susitarti negu per tarpinin- 
kus — fabrikų administracijos pareigūnus — biurokratus ir so- 
cialistus, kurie tik trukdą tai padaryti. Į tų naujų tarpininkų 
vaidmenį darbininkų santykiuose su darbdaviais pretendavo so- 
cialistai. Katalikai atmetė klasių kovos šūkį ir ragino nedalyvauti 
socialistų renginiuose, už ką buvo puolami socialistų spaudoje, 
o K. Olšauskas apšaukiamas policijos bendradarbiu (300, 141; 
167; 529, 106—108). 

Ne mažiau lietuvių kunigams rūpėjo ir darbininkų švietimo 
bei labdaros reikalai. Tuo ėmė rūpintis K. Olšausko iniciatyva 
Kauno gubernijoje įkurta, o vėliau ir kitur savo veiklą išplėtusi 
„Saulės“ draugija. Ši draugija steigė ir išlaikė mokyklas, knygy- 
nus, bibliotekas, organizavo lietuvių katalikų mokytojų kursus, 
teikė materialinę paramą mokslo siekiantiems darbininkų vaikams 
(196, 32—35). Tokia aktyvėjanti katalikų socialinė veikla nebuvo 
palaikyta caro administracijos pareigūnų, kurie į ją žvelgė su ne- 
pasitikėjimu ir stengėsi visaip riboti, trukdyti. 

Nepatiko ji ir vietiniams socialistams, kurie nesiliovė ją visaip 
šmeižę per savo spaudą (167; 300 ir kt.). 

Nors lietuvių katalikų sociologai gyveno ir veikė įvairiuose 
Lietuvos regionuose, kurie turėjo savo specifiką, tačiau juos vie- 
nijo vienas bendras bruožas — pastangos derinti socialinę teori- 
ją su praktika. Nagrinėdami socialinius klausimus ir ypač siūly- 
dami konkretų jų sprendimą, jie pasikliovė ne tiek teorija, kiek 
sveika nuovoka ir istorine tautos išmintimi. Todėl galima teigti, 
jog jų teoriniai samprotavimai pirmiausia turėjo pagrįsti socia- 


* Skaityti pranešimai buvo išspausdinti 1909 m. „Draugijoje“ (Nr. 31— 
32): P. Būčio „Bažnyčia ir sociologija“ (p. 270—281), J. Maciulevičiaus (Mai- 
ronio) „Krikščioniškasis socialinės tvarkos mokslas pagal Leono XIII encikliką“ 
(p. 282—301), J. Staugaičio „Visuomeninės labdarybės sutvarkymas“ (p. 302— 
315), A. Kaupo „Lietuvių išeivystė Amerikon“ (p. 316—326). J. Matulevičiaus 
„Bažnyčia ir nuosavybė“ (p. 351—366) ir „Miestų ir apskritai pramonijos dar- 
bininkų klausimas“ (p. 367—384). 


104 VALDAS PRUSKUS 82* 


linę veiklą. Tai lėmė utilitarizmas ir pozityvistinė nuostata, bū- 
dinga XIX—XX amžių sandūroje prabudusiai lietuvių savimo- 
nei. 

Kita vertus, tam poveikį turėjo ir subjektyvūs veiksniai. Tai 
buvo plačių interesų žmonės, kurie reiškėsi įvairiose socialinio 
gyvenimo srityse. Turintieji organizacinių gebėjimų labiau linko 
į praktinę socialinę organizacinę bei ūkinę veiklą, o ne grynai 
teorinį socialinių problemų gvildenimą (J. Ambraziejus, J. Stau- 
gaitis, J. Vailokaitis). Jie kūrė draugijas, palaikė vartotojų bend- 
roves ir patys aktyviai dalyvavo jų veikloje. Todėl nenuostabu, 
kad atkūrus nepriklausomybę organizacinė sritis kai kuriems iš 
jų tapo pagrindinė. Ūkio reikalams atsidėjo J. Vailokaitis, į gry- 
nai bažnytinę organizacinę ir pastoracinę veiklą pasinėrė J. Stau- 
gaitis, P. Urbonavičius, K. Bikinas. Kiti stengėsi teoriškai nagri- 
nėti socialines problemas, tačiau nuolat žvelgė į jas per konkre- 
čius socialinius reiškinius ir realijas (M. Krupavičius, S. Šultė, 
A. Jakštas, M. Reinys, K. Paltarokas). Tai kreipė juos į aktyvų 
politinį veikimą; jie reiškėsi kaip aktyvūs Krikščionių demokratų 
partijos vadai ir ideo:ogai (M. Krupavičius, S. Šultė). Treti ilgai- 
niui nuo socialinės problematikos svarstymo visai nutolo. Tas pa- 
sakytina apie M. Reinį, P. Būčį ir ypač J. Matulaitį, kuris ilgai- 
niui pasijuto esąs pašauktas ugdyti tautos dvasingumą, rūpintis 
„dvasiniu žmogaus tobulinimusi, kad jis būtų žmogus pagal Die- 
vo žodį, kad galėtų ir kitiems būti dvasinio atgimimo ir gyvenimo 
versme“ (191, 41). 


Iš to, kas pasakyta šiame skyriuje, galima padaryti tokias 
išvadas. 

1. Patriotiškai nusiteikusi lietuvių katalikų dvasininkija aiškiai 
suvokė gresiantį Lietuvai tautinio bei ekonominio pavergimo pa- 
vojų, ypač sustiprėjus; XIX—XX amžių sandūroje. Caro administ- 
racijos pareigūnų pastangos slopinti tautinę savimonę uždraudus 
lietuvišką spaudą ir mokyklą po 1863 m. sukilimo — iš vienos 
pusės, ir tautos ekonominę potenciją skatinant kolonistų ir sve- 
timšalių verslininkų (pirmiausia rusų) imigraciją į Lietuvą — iš 
kitos, kėlė lietuvių nepasitenkinimą, o jaunesniuosius paskatino 
vykti laimės ieškoti svetur. Suprasdama, kad norint sumažinti 
emigraciją būtina rasti tėvynėje tas veiklos sritis, kuriose galėtų 
reikštis lietuvių ūkininkai ir jų vaikai, ji ragino tautiečius drąsiau 
reikštis prekyboje, pramonėje, amatuose — srityse, kur ligi tol šei- 
mininkavo svetimtaučiai. Kartu ji nurodė ir būdus, kaip tai pada- 
ryti. Teikdama per spaudą konkrečius patarimus ūkininkams ir 
moraliai palaikydama jų pastangas įsitvirtinti krašto ekonominia- 
me gyvenime, ji stengėsi padėti jiems orientuotis besikeičiančia- 
me ekonominiame gyvenime, vertinti naujus reiškinius ir plintan- 
čias idėjas krikščionišku požiūriu. 


83* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 105 


2. Ateizmo ir socialinio radikalizmo idėjų sklaida, suaktyvėjusi 
Lietuvoje XIX—XX amžių sandūroje, skatino patriotiškai nusitei- 
kusią lietuvių katalikų dvasininkiją jas vertinti ir su jomis pole- 
mizuoti. Pagrindiniu diskusijų objektu tapo požiūris į religiją, 
Katalikų Bažnyčią, jos vietą ir socialinį vaidmenį visuomenėje. 
Išsiskyrė trys nuostatos, kurias reiškė — laisvamaniai (P. Avi- 
žonis, K. Grinius), „pirmeiviai“ (pažangiečiai; J. Sliūpas) ir vie- 
tiniai socialistai (bolševikai) (V. Kapsukas, Z. Angarietis). Jų 
argumentai, diskusijų tonas ir laikysena iš dalies lėmė skirtingą 
katalikų reakciją. 

Laisvamaniai inteligentai religijos neneigė — laikė kiekvieno 
asmeniniu reikalu. Tapatindami lenkų aukštųjų dvasininkų Lietu- 
voje vykdytą politiką su katalikybe, jie teigė, kad ji trukdanti tau- 
tos atgimimui, nes per Katalikų Bažnyčią vykstąs lenkinimas. 
Jie pasisakė prieš lietuvių kalbos vartojimo ribojimą Lietuvos baž- 
nyčiose, koniesinį uždarumą, įsisenėjusią autoritarinę kunigų bend- 
siteikę lietuvių katalikų dvasininkai, kartu nurodydami, kad dėl 
lenkinimo esą kalti pavieniai asmenys, o ne pati katalikybė — ji 
pasireiškianti per konkretų žmogų, per tautybę, ir šis tautinis pa- 
vidalas turįs būti saugomas ir plėtojamas. Jie ir patys vedė akty- 
vią kovą su lenkintojais, stengėsi būti paprasti ir visiems priei- 
nami. Nors laisvamaniams šios jų pastangos didesnio įspūdžio ir 
nedarė, bet ir visuotinės kovos jiems neskelbė. 

„Pirmeiviai“ atmetė religiją apskritai ir stengėsi nušalinti dva- 
sininkiją nuo rūpinimosi tautos reikalais, nes ji daranti tik žalą: 
skleidžianti ir palaikanti prietarus ir tuo trukdanti žmogui ir tautai 
progresuoti. Todėl su ja reikią kovoti, kaip ir su kunigais — „tam- 
sybių skleidėjais“. 

Dar kovingesni ateistai pasirodė esą vietiniai socialistai. Jie 
į Katalikų Bažnyčią žvelgė kaip į išnaudotojiškos kapitalistinės 
santvarkos ramstį. Kadangi ji aktyviai nekovojanti prieš caro vien- 
valdystę bei išnaudotojišką santvarką ir nesiekianti jėga jos su- 
griauti, vadinasi, ji esanti priešinga pažangai ir todėl negalima 
ja pasikliauti, kaip ir kunigais, kurie laikytini vos ne klasiniu 
priešu. 

„Pirmeivių“ ir socialistų išsišokimai prieš religiją ir Katalikų 
Bažnyčią, jų agresyvus tonas spaudoje skatino ir katalikų auto- 
rius smailinti plunksną: polemikos įkarštyje ne visada pavykdavo 
išlaikyti taktą ir korektiškumą. 

3. Vietinių socialistų skelbtos teisingesnės visuomenės (socia- 
lizmo) kūrimo idėjos ir ypač jų veikimo praktika, taip pat liberalų 
palaikomi laisvės individui reikalavimai, ugdantys individualistinį 
egoizmą, skatino katalikus labiau gilintis į šiuos mokymus, aiš- 
kinti jų esmines nuostatas ir tikslus. Išminties ir stiprybės semtasi 
iš popiežiaus Leono XIII enciklikų ir pirmiausia — iš “Rerum no- 
varum“. 


106 VALDAS PRUSKUS 84* 


Enciklikos “Rerum novarum“ atvirumas socialinėms prob- 
lemoms, realijų pripažinimas, ekonominio liberalizmo (kapitaliz- 
mo) bei socializmo (kolektyvizmo) idėjų vienašališkumo pasmer- 
kimas, pabrėžiant šalia žmogaus prigimtinių ir jo socialinių teisių 
garantijų svarbą, buvo sutiktas gan atsargiai įvairiose Europos 
šalyse, tarp jų ir Lietuvoje. “Rerum novarum“ nekėlė simpa- 
tijų caro valdžiai, kuri įžvelgė enciklikoje skelbtą reikalavimą vals- 
tybei ir jos institucijoms dorai atlikti savo pareigas, siekiant už- 
tikrinti visų visuomenės sluoksnių. (tarp jų ir darbininkijos) ge- 
rovę. Atsargiai ją sutiko ir konservatyviai nusiteikusi prolenkiškos 
orientacijos Katalikų Bažnyčios vadovybė Lietuvoje. Būdama glau- 
džiai susijusi su dvarininkija ir palaikydama pusiau feodalinius 
santykius kaime, ji į enciklikos reikalavimus reagavo rezervuo- 
tai. Leono XIII įspėjimą dėl ekonominio liberalizmo padarinių ir 
socializmo (kolektyvizmo) grėsmės ji nemanė esant aktualų Lie- 
tuvai, dar tik pradedančiai žengti kapitalizmo keliu. Todėl ir ne- 
rodė uolumo skelbdama enciklikos idėjas tarp kunigų ir tikinčiųjų. 
Pasitenkinta enciklikų ištraukų publikacijomis katalikiškoje spau- 
doje bei lenkų vyskupų komentarais. Patriotiškai nusiteikę lietuvių 
katalikų dvasininkai su “Rerum novarum“ idėjomis geriau susipa- 
žino per lenkų katalikų sociologų veikalus, kuriuose nagrinėtos 
įvairios enciklikoje keliamos problemos. Tai paskatino lietuvių so- 
cialinių studijų troškulį, visapusiškesnio pasirengimo būtinumą, 
kuris įgalintų intelektualiai apginti krikščioniškąsias pozicijas, pa- 
rodyti oponentų pretenzijų nepagrįstumą. Juolab kad seminarijo- 
se įgytos žinios nepatenkino. Žvilgsnis krypo į Vakarų Europos ka- 
talikiškuosius universitetus -— Fribūrą, Leveną, Romą. 

4. Žinių troškimas ir socialinės aspiracijos skatino čia besi- 
mokančius pirmuosius lietuvių katalikų sociologus (J. Matulaitį, 
S. Šultę, K. Šaulį, M. Reinį, P. Būčį, A. Maliauskį, J. Vailokaitį, 
A. Civinską ir kt.) domėtis ne tik naujomis tuo metu populiario- 
mis mokslo srovėmis (pozityvizmu, evoliucionizinu), mokslinių ty- 
rinėjimų metodais, bet ir praktinio pobūdžio disciplinomis — eko- 
nomika, kooperacija, sociologija, bankininkyste ir kt., katalikų so- 
cialinio veikimo įvairiose Europos šalyse (Vokietijoje, Italijoje, 
Austrijoje) patirtimi, kad būtų galima ją pritaikyti sugrįžus Lie- 
tuvoje. Studijos Vakaru Europos katalikiškuosiuose universitetuo- 
se sustiprino lietuvių katalikų sociologų intelektualinės pajėgas, 
įgalino kvalifikuočiau analizuoti plintančias socialines teorijas bei 
mokymus krikščioniškojo socialinio mokslo požiūriu. 

5. Nors sugrižus į Lietuvą katalikų sociologams teko dirbti 
skirtinguose regionuose, kur veikimo sąlygos buvo specifinės (Vil- 
niaus, Suvalkų ir Kauno vyskupijose), tačiau laikytasi bendros 
nuostatos — katalikų socialinės minties plėtotė neatsiejama nuo 
socialinio veikimo, kuris geriausiai liudijąs krikščionišką proble- 
mų supratimą, o siūlomi jų konkretūs sprendimai — Katalikų Baž- 
nyčios socialinę potenciją. Katalikų socialinė mintis, sklidusi 
spausdintu žodžiu, vėliau įgijusi materialinę išraišką katalikų 


85* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 107 


įkurtose švietimo, kultūros, ūkio, labdaros draugijose, rodo, kad 
Leono XIII enciklikose (“Rerum novarum“, “Graves de commu- 
ni“) ir Pijaus X (“II fermo proposito“) skelbtos idėjos buvo ne 
tik išgirstos, bet ir imta jas įgyvendinti, nors ne visuose regio- 
nuose vienodai sekėsi tai padaryti. 

6. Katalikų sociologų siekimas vertinti išsamiau socialines 
problemas, ieškant priimtinų sprendimų, atitinkančių vietos sąly- 
gas, konkreti katalikų socialinio veikimo praktika formavo visuo- 
menės požiūrį į katalikybę kaip į veikimo religiją, ne tik kaip į 
visuomeninio gyvenimo reileksiją, o į pačius kunigus — ne tik kaip 
į žmogaus dvasinio zyvenimo neliečiamumo sergėtojus, bet ir ak- 
tyvius patarėjus, padedančius susivokti socialinio gyvenimo reiš- 
kiniuose, žvelgiant į juos krikščioniškųjų vertybių požiūriu. 

Katalikų pasirinktoji socialiai aktyvi pozicija reikalavo ap- 
- mąstyti ir krikščioniškųjų vertybių požiūriu įvertinti Lietuvoje be- 
siilormuojančią socialinę ekonominę sistemą — kapitalizmą (jo 
atsiradimą, varomąsias įėgas, funkcionavimo ypatumus, jo so- 
cialinius padarinius individui ir tautai). 


108 VALDAS PRUSKUS 86* 


III skyrius. LIBERALIOJO KAPITALIZMO 
VERTINIMAS 


1. Socialinio klausimo iškilimas ir įo aiškinimas 


XIX a. antrojoje pusėje Vakarų Europos šalių ūkyje vis pla- 
čiau buvo panaudojami gamtos ir tiksliųjų mokslų atradimai, 
formavosi gamybos struktūra, grindžiama nauja nuosavybės for- 
ma — kapitalu ir nauja darbo forma — samdomuoju darbu. Es- 
minis jos bruožas — didinti darbo našumą ir pelną, nepaisant 
tokių veiksnių kaip darbininkų amžius, lytis ar šeimos padėtis. 
Darbas virto preke, kurią galima laisvai pirkti ir parduoti. Šitaip 
visuomenė pasidalijo į dvi dalis, kurias vieną nuo kitos skyrė 
gili praraja. Bažnyčia ir pasauliečiai atsidūrė prieš sukiršintą 
visuomenę. Koniliktas tarp darbo ir kapitalo ryškėjo (146; 156; 
188). Popiežius Leonas XIII enciklikoje “Rerum novarum“ jį įvar- 
dijo kaip socialinį, arba „darbininkų kiausimą“, kurį iškėlė besi- 
plėtojantys kapitalistiniai santykiai. Jie lėmė tai, kad gamyba ir 
prekyba pateko į nedaugelio žmonių — praturtėjusių kapitalistų — 
rankas, o darbininkai buvo palikti vieni, „be globos, nežmoniškų 
darbdavių bei nesuvaldomų konkurentų gobšumui“ (388, 10). 
Kartu jis išdėstė ir savo nuomonę dėl šio konflikto ir nurodė jo 
sprendimo būdus. 

Lietuvoje toks koniliktas, apie kurį kalbėjo Leonas XIII savo 
enciklikoje, ir tuo labiau jo padariniai nebuvo tokie aktualūs. 
XIX a. antrojoje pusėje kapitalistiniai santykiai Lietuvoje dar tik 
rutuliojosi. Darbininkija buvo negausi, o kapitalo ekspansiją į 
Lietuvą kaip į Rusijos imperijos pasienį tramdė įvairūs caro 
valdžios ribojimai ir draudimai. 

Kaip minėjome, Lietuvos ekonominio gyvenimo ypatumas buvo 
tas, kad daugumą iabrikų valdė svetimtaučiai. Dvarų žemių sa- 
vininkai taip pat daugiausia buvo ne lietuviai, o lenkai ir rusai. 
Todėl kilę socialiniai konfliktai ir prieštaravimai neretai turėdavo 
tautinį atspalvį. Daugeliui socialinis klausimas buvo tapęs tauti- 
niu, t. y. į jį buvo žiūrima tautiškumo aspektu. Tokia pažiūra tu- 
rėjo savo tradiciją ir autoritetus. Būtent šitaip socialinį klausimą 
Lietuvoje aiškinosi vyskupas Antanas Baranauskas. Kaip nurodo 
J. Ambrazevičius-Brazaitis, jį vyskupas įžvelgė ne santykiuose, 
kurie susidaro tarp atskirų socialinių grupių, luomų, jų skirtingų 
interesų bei jų įgyvendinimo, bet santykiuose su rusų valdžia 
Lietuvoje, kuri bandė pavergti lietuvius, piršdama jiems naujas 
socialinio bei ekonominio gyvenimo formas ir vertybes (14, t. I, 
450). Jos lietuviams buvo nepriimtinos pirmiausia todėl, kad piršo 
rusų valdžia. Ši prieštaravimo rusų valdžiai Lietuvoje dvasia 
A. Baranauskui tapo autarkijos gynimo pretekstu. 

Vyskupas griežtai atskyrė lietuvių tautą (in corpore) nuo rusų. 
Konfliktas tarp lietuvių, siekiančių išsaugoti tautinį identiškumą, 


87* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 109 


ir rusų valdžios jam atrodė esąs socialinis. Tai konfliktas iš esmės 
tarp dviejų tautinių grupių, turinčių skirtingas nuostatas, vertybes 
ir interesus, kuriuos abi linkusios ginti iki galo. A. Baranauskas 
siūlė ir savitą šio konilikto sprendimą. Kad neįtrauktų Lietuvos 
kaip pavergtos tautos į rusų kultūros ir ekonominės veiklos sierą, 
jis ryžosi nukreipti lietuvio žvilgsnį į garbingą Lietuvos praeitį. 
Tačiau vyskupo piešiamas praeities vaizdas nereiškia, kad jis sie- 
kė atgaivinti senovę ir propaguoti senolių ekonominio bei kultū- 
rinio gyvenimo būdą. Atvirkščiai, jis įspėja tuos, kurie to norėtų: 
„Tu netrokšk, sūneli, susigrąžinti senovės: bo senovėj maža lai- 
mė, ė didžios nedalios“ (51, t. 1, 42). 
Kartu jis primena: 


Bet neniekink jos paminklų, nekeik vakarykščios [...] 

Išleisk sulą senų amžių — džius, kaip medžias džiūsta. 
Senobiniai amžiai — šito medžio šaknys: 

Mūsų amžiai — liemuo, šakos, ė rytdiena — lapai. 

Liemuo šaknis žinda ir žaliuoja lapais, 

Visa krūvoj žiedus krauna ir sirpina vaisių, 

Be lapų — nežydi ir vaisiaus neduoda, 

Ė be sulos neišsprogsta, ė be šaknių — griūva (51, t. I, 45). 


Taigi priešindamasis naujiems svetimų papročių, tradicijų, gy- 
venimo normų antplūdžiams, A. Baranauskas stengėsi apsaugoti 
tautą, pavyzdžiu jai nurodydamas senąją Lietuvą. Iš jos praei- 
ties reikia semtis išminties ir sprendžiant tarpusavio santykius, ir 
nustatant santykius su ateiviais iš svetur. Ypač būtina stiprinti 
savo dorovę ir religiją. 

Toji išmintis neatsiejama nuo krikščioniškai suprastos meilės, 
kuri turinti lydėti žmogų visą gyvenimą. „Vienui vieno melskis 
daikto — tiktai dvasios, tiktai meilės“, tuomet ir „visi prispaudi- 
mai regėsis kaip dulkės“. A. Baranauskas vylėsi, kad toje meilėje 
lietuvių širdys suminkštėsią, ir „kaip vaškinės atokaitoj vienybėn 
susilydys“ (51, t. 1, 46). Tokiu būdu jie apsisaugosią nuo sveti- 
mųjų siūlomų įtartinų vertybių, išsaugosią tautinį savitumą, rem- 
damiesi amžinojo teisingumo principais ir giliu, iš amžių einančiu 
teisingumo bei vieningumo supratimu, išvengsią ir socialinių kon- 
fliktų bei jų padarinių — nedarnos tautoje. 

Tęsdamas M. Valančiaus tradiciją, vyskupas A. Baranauskas 
tą teisingumą tautoje ragino puoselėti kaip Apvaizdos duotąjį: 
tik sugrįžimas prie Dievo, religingumo stiprinimas galįs laiduoti 
socialinę darną, gerus santykius su kaimynais, darną ir ramybę 
tautoje. 

Taigi socialinį klausimą ir jo sprendimą A. Baranauskas lai- 
kė tautos dorovingumo bei amžiais išpuoselėto religingumo ro- 
dikliu. 

Šią idėją savaip plėtojo Maironis. Savo sampratą jis grindė 
giliu teisybės supratimu. Pažymėtina, kad studijas Peterburgo 
dvasinėje akademijoje Maironis apvainikavo disertacija apie tie- 


110 VALDAS PRUSKUS 88* 


są ir teisingumą — “Praelectiones de justitia et jure“. Profęso- 
riaudamas akademijoje, savo lėšomis ją išleido 1903 metais. Mai- 
ronis matė socialines to meto problemas ir įdėmiai įsiklausė į 
socialistų siūlomus būdus atkurti socialinį teisingumą visuome- 
nėje (546, 164—181). Socialinį klausimą Maironis suprato kaip 
teisingumo įgyvendinimą praktikoje. Socialistų įsivaizdavimas, 
jog socialinį teisingumą esą galima pasiekti per luomų panai- 
kinimą, Maironiui atrodė nepagrįstas. Jo nuomone, luomų egzista- 
vimas esąs realybė. Vien materialinės gerovės ir materialinės ly- 
gybės geismo žadinimas neišvengiamai pažadinąs žmoguje žvėrį, 
atpalaiduojąs jį nuo dorovės varžtų, galinčių sulaikyti jį nuo 
griaunamojo darbo. Tų griaunamųjų jėgų pažadinimas žmoguje 
ne tik suardąs visus socialinius -ryšius, bet ir nutolinąs jį nuo 
Dievo ir paties savęs: jis gyvenąs ne pagal sąžinę, o pagal ma- 
terialinės gerovės ir lygybės geismą. Žmonių tarpusavio santykiai 
turėtų būti grindžiami ne tarpusavio kova, o krikščionišku soli- 
darumu. Kada žmogus gyvensiąs pagal sąžinę, savaime jis ati- 
duosiąs, kas priklauso savo artimui. Gyventi Žmogui pagal sąži- 
nę privalu: pats Dievas įdėjęs į žmogaus širdį dalelę teisingumo. 
Tas teisingumas esąs Dievo teisingumas. Tačiau Maironis, kaip pa- 
žymėjo A. Šešplaukis, nelinkęs pernelyg pasitikėti žmogumi 
(456, 384—385). Žmogus — silpnas padaras. Todėl tąja duotąja 
teisingumo dalele žmogus ne visada gebąs tinkamai pasinaudoti 
praktiniame gyvenime. 

Nenuostabu, kad Maironis daugiau pasitiki Apvaizda, amži- 
nuoju teisingumu, kuris anksčiau ar vėliau pasirodo, apšviesda- 
mas žmonių protus ir veikdamas jų veiksmus. Pasaulis sukur- 
tas ir palaikomas harmonijos pagrindais. Kartu jis pasitiki ir 
pačios gamtos bei visuomenės kaitos dėsniais. Pasak Maironio, 
viskas pasaulyje keičiasi: fizinio pasaulio pasikeitimai randa at- 
svarų dvasiniame. Nuolatinis kitimas gamtoje ir visuomenėje, ti- 
kėjimas, jog teisybė kada nors vis tiek nugalėsianti, ir buvo tie 
skatuliai, kurie suteikė Maironiui jėgų pačiam tikėti ir raginti 
kitus, kad Lietuva vis tiek ilgainiui atgausianti laisvę, išsivaduo- 
sianti iš svetimos galybės jungo. Kartu reikia tikėti, kad ir so- 
cialinis klausimas galįs būti išspręstas remiantis amžinuoju tei- 
singumu, o ne revoliucinės prievartos būdu, kurį piršo vietiniai 
socializmo mokymo adeptai. 

Taigi nei A. Baranauskas, nei Maironis socialinio klausimo ne- 
struktūrizavo. Jis jiems nebuvo tapęs vienos ar kitos socialinės 
grupės (valstiečių, darbininkų) klausimu. Socialinis klausimas 
jiems — tai apskritai tautos dorovingumo klausimas. Šio dorovin- 
gumo įrodymas — gebėjimas sugyventi ir spręsti koniliktus re- 
miantis amžinuoju teisingumu, krikščioniško gyvenimo normo- 
mis. 

Ši nuostata atsispindi ir XIX— XX a. sandūroje lietuvių katali- 
kiškojoje spaudoje, ypač „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“ ir „„Tė- 
vynės sarge“. Čia niekur nekalbama apie luomus, dar nėra darb- 


89* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 111 


davio ir darbininko, o tik laimingas ir nelaimingas žmogus. Vieno 
žmogaus laimė priklausanti nuo kito žmogaus doro, teisingo el- 
gesio, pareigų jo atžvilgiu atlikiino. Dėl to ir socialinį klausimą 
stengiamasi spręsti pagal krikščionišką mokymą — krikščioniško 
solidarumo, o ne kiasių kovos principu, kompromisine abipuse 
santaika, kurią gali užtikrinti tik doras ir teisingas elgesys bei 
sąžiningas pareigų vykdymas kito atžvilgiu. 

Ši nuostata atrodė labai aiški, sveiku protu suvokiama, todėl 
nekvestionuojama ir gaji. Ja vėliau pasinaudos ir krikščionys de- 
mokratai, rengdami savo įstatų projektą. Pažymėtina, kad jame 
socialinis klausimas paverstas sąžinės klausimu: „Visos šios die- 
nos nelaimių priežastis yra ta, kad žmonėse sąžinės maža. Mūsų 
biurokratai mus skriaudė ir kankino, nes jie sąžinės neturėjo“, — 
teigė lietuvių krikščionių demokratų susivienijimo programos pro- 
jekto autoriai ir perspėjo: „Jei neturės sąžinės tie, kurie su biuro- 
kratais kovoja, tai, gavę viršų, ims skriausti kitus“ (263, 69-— 
70). 

Apeliacija į sąžinę buvo žmonėms suprantaina ir jų palaikoma. 
Kartu aiškėjo, kad vien tik apeliacijos į sąžinę nepakanka. Nors 
XX a. pradžioje lietuvių visuomenė nebuvo taip ryškiai susisluoks- 
niavusi kaip Lenkijoje*, bet ir čia jau ryškėjo paskirų jos sluoks- 
nių interesai, kurie reikalavo aiškesnio apibrėžimo ir įvardijimo. 
Klasiniu požiūriu šiuos interesus įvardyti XIX —XX amžių sandū- 
roje ėmėsi vietiniai socialistai. Sekdami bolševikų pavyzdžiu, jie 
struktūrizavo visuomenę, aptarinėjo įvairių sluoksnių klasinius 
interesus, rodė jų klasinį antagonizmą. Darbininkija jų akyse bu- 
vo toji klasė, kuri labiausiai socialiai skriaudžiama ir kuriai ga- 
liausiai priklausysianti ateitis, todėl ja ir remtasi. 

Tačiau, kaip minėjome, Lietuvoje tuo metu vyravo ne darbinin- 
kija, o ūkininkų luomas. Ūkininkai gyveno patriarchališkai ir sa- 
vo padėtimi mažai kuo skyrėsi nuo samdomų žemės ūkio darbi- 
ninkų, kurie sudarė didesnę tuometinės darbininkijos dalį**. Luo- 
mų kova tarp samdomųjų darbininkų ir ūkininkų nebuvo tokia 
aktuali kaip pramonėje. 

Tiesa, pramonės darbininkija buvo palyginti negausi. Tuo 
metu Lietuvos teritorijoje esančioje pramonėje dirbo tik 1 proc. 
bendrojo gyventojų skaičiaus, tuo tarpu Rusijoje -- 2,5 proc. 
———-———7—>-5Ži 

* J. Staugaitis alsiminimuose rašė: „Pas mus visa visuomenė gyvena tais 
pačiais vargais ir tais pačiais žingsniais. Tik vienas lenkuojančių dvarininkų 
luomas tai visuomenei yra svetimas, ir jinai yra jam svetima. Visai kas kita 
lenkuose: ten visuomenė griežtai susiskirsčiusi luomais taip, kad vienas luomas 
M bemaž nieko neturi bendro. Tai greičiau kastos, ne luomai“ (426, t. 2, 

** Apie tai J. Vailokaitis šilaip rašė: „Daugelyje daiktų sodžiaus darbi- 
ninkas nei kiek nesiskiria nuo pasisamdžiusio jį ūkininko, ypatingai jeigu kal 
bėsime apie vidutiniškai turtingus ūkininkus. Drauge abudu eina dirbti, vienaip 
apsirėdę, drauge prie stalo iš vieno bliūdo abudu viralą srebia. Pamatęs prie 
darbo neatskirtum ūkio savininko nuo paprasto darbininko“ (409, 149). 


112 VALDAS PRUSKUS 90* 


(244, 8). Tačiau praraja tarp darbo ir kapitalo ryškėjo ir Lie- 
tuvoje. 

Darbininkijos nepasitenkinimą savo socialiai nesaugia padėtimi 
visuomenėje bandė savo tikslams panaudoti vieliniai socialistai. 
Sekdami rusų bolševikų pavyzdžiu, jie ekstrapoliavo jų nuostatas 
Lietuvos realijoms, įtraukdami į 1905—1907 melų revoliuciją dar- 
bininkiją ir jų vardu keldami valdžiai pirmiausia ne ekonominius, 
bet politinius reikalavimus. Tai skatino katalikus įdėmiau įsižiūrėti 
į tą naują besiformuojančią ekonominio ir socialinio gyvenimo 
tvarką, kuri gimdė koniliktus, kiršinančius įvairius visuomenės 
sluoksnius, ir taip sukeldama, J. Matulaičio žodžiais tariant, „ligą 
visuomenės kūne“. Tą negalią, kuri reiškėsi visuomeniniame bei 
ūkiniame gyvenime, jis pavadino „socialiniu klausimu“ (278, 
328). Ši „liga“ apimanti įvairias visuomenės organizmo dalis 
(sluoksnius): ir darbininkus, ir ūkininkus, ir amatininkus, ir smul- 
kius pirklius, ir moteris. Ją pašalinti galima tik radus jos kilimo 
priežastis, o ne apeliuojant vien tik į sąžinę. 

Ir uoliausi moralizavimai bei pamokymai negalį pasiekti tiks- 
lo. Todėl A. Jakštas pabrėžia, kad „socialinis klausimas nėra vien 
doros bei tikėjimo klausimas“ (87, 385—386). Jis apimąs kur 
kas platesnę sritį. Pasak K. Šaulio, tai — „krūva [...] problemų 
apie esybę šių laikų visuomeniškųjų ir ūkiškųjų ligų ar ydų“ (454, 
3—4), kurioms gydyti būtinos konkrečios ir veiksmingos priemo- 
nės. A. Jakšto manymu, socialinis klausimas negalįs būti visiškai 
išspręstas, „kol nebus permainytes gyvenimo sąlygos“ (87, 386). 

Vadinasi, socialinis klausimas XIX —XX amžių sandūroje im- 
tas suvokti ne tik kaip teorijos, bet ir kaip socialinės praktikos 
klausimas. Nors socialinis klausimas „darbininkų klausimu“, kaip 
Vakarų Europos šalyse, XIX—XX amžių sandūroje Lietuvoje nebu- 
vo, tačiau jo svarba augo, nes stiprėjo socialistų pastangos pa- 
naudoti vietinę darbininkiją savo tikslams, o kita vertus, Lietuva 
vis labiau įsitraukė į kapitalizmo sūkurį, kurio negatyvūs padari- 
niai (nedarbas, socialinis nesaugumas) vis labiau ėmė ryškėti. 
Šis procesas katalikų buvo vertinamas nevienodai. 


2. Požiūrio į kapitalizmą socialinė ir psichologinė nuostata 

Kapitalizmo plėtojimasis lietuvių katalikų sociologams pir- 
miausia asocijavosi su miestų augimu. Tuo tarpu XIX a. antro- 
joje pusėje miestų augimą Lietuvoje stabdė caro valdžios eko- 
nominė politika: kaip pasienio rajone, čia nebuvo plėtojama stam- 
bioji pramonė. Todėl ir darbininkija, kaip minėjome, buvo ne- 
gausi. Didesnių miestų irgi buvo nedaug, vyravo maži miesteliai, 
o jų priemiesčiuose gyveno žmonės, dirbantys daugiausia žemės 
ūkyje. Savo ekonomine padėtimi ir gyvenimo biidu jie mažai kuo 
skyrėsi nuo valstiečių. Be to, daugelyje miestelių gyveno nemaža 
dvarininkų ir įvairių samdinių. 


91* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 113 


Į didesnius miestus valstiečiai keltis neskubėjo, nors pragy- 
venti iš žemės jiems buvo sunku. Lietuvių valstiečiui miestas bu- 
vo svetimas, pirmiausia tautiniu požiūriu. Mieste klestėjo nevals- 
tietiška kultūra, viešajame gyvenime vyravo lenkų kalba, o ad- 
ministracinė buvo rusų. Miestas atrodė jam priešiškas ir ekono- 
miniu požiūriu. Nors baudžiava buvo panaikinta, bet dvaras dar 
slėgė valstietį įvairiais mokesčiais. Slėgė jais ir miestas, o jame 
parduodamos prekės buvo sunkiai prieinamos valstiečiui. Be to, 
ir pati prekyba daugiausia buvo rankose svetimtaučių, kurie sten- 
gėsi iš jo kuo daugiau pasipelnyti. Visa tai suponavo neigiamą 
valstiečių požiūrį į miestą. 

Daugelio valstiečių nuomone, miestas esąs doroviškai palaidas 
ir jiems priešiškas. Neigiamai miestą vertino ir lietuvių dvasinin- 
kija. Kilusi iš valstiečių luomo, ji laikė miestą doroviškai ydingu, 
keliančiu dorai didelį pavojų. Ypač griežtai smerkė „pagedusį 
svietą ir paleistuvystę prie dvaro ir miesto“ kunigas Antanas Ta- 
tarė (479, 138—139). 

Ši nuostata buvo artima ir daugumai patriotiškai nusiteikusių 
lietuvių kunigų, gyvenusių ir veikusių XIX a. pabaigoje. Valstietį 
jie laikė tautos pagrindu. Būdami patys kilę iš kaimo, jie jautė 
pareigą įspėti valstietį dėl tų pavojų, kurie jam gresia persikėlus 
į miestą ir tapus fabriko darbininku. 

Lankydamiesi Vakarų Europos šalyse, lietuvių katalikų so- 
ciologai matė, kad kapitalistinės gamybos dinamizmas neišven- 
giamai skatina pramonės, o su ja ir miestų augimą, stimuliuoja 
ekonominę pažangą. Tačiau kartu jiems nerimą kėlė tai, kad ka- 
pitalizmo plėtojimasis drauge su pažanga gimdė ir neigiamus 
reiškinius: įvairias neteisybės formas, eksploataciją ir socialinę 
prievartą. Lietuvoje valstietis, išugdytas patriarchališkos kaimo 
aplinkos, kur jis jautėsi palyginti saugus, dar nebuvo nei socia- 
liai, nei psichologiškai pasirengęs juos priimti. Ypač katalikus 
baugino tai, kad įmonių konkurencija nutemia išnaudojimą ir ga- 
liausiai Žmonių, susitelkusių miestuose, nedarbą. Dėl to jie pir- 
miausia tampą kapitalistinės konkurencijos aukomis. 

O juk tokio ekonominio nesaugumo ir netikrumo dėl rytojaus 
anksčiau nebūta, kaip ir tokio socialinio priešiškumo ir konilik- 
tų — visuomenėje vyravęs socialinis stabilumas ir tvarka. Taigi 
kapitalizmas lietuvių katalikų sociologams kėlė prieštaringus 
jausmus. Viena vertus, jie matė, kad kapitalistinis gamybos bū- 
das, teikdamas pirmenybę asmeninei iniciatyvai, savarankiškam 
apsisprendimui ir rizikai, sujaukė įprastinius santykius, išjudino 
visuomenę, ir tai kėlė jų simpatijas, žadino Lietuvos ekonominio 
atgimimo viltį. Bet, kita vertus, jie negalėjo nepastebėti ir žalingų 
kapitalizmo padarinių, kurie kėlė jiems nerimą ir skatino ieškoti 
būdų apsaugoti lietuvį darbininką nuo besaikio išnaudojimo, ne- 
darbo, apginti jo teises. 

Katalikų žvilgsniai krypo į feodalizmo epochą, kai daugelio 
tokių problemų nebuvo arba jos buvo sėkmingai išspręstos. Rei- 
8 — 878 


114 VALDAS PRUSKUS | 92* 


kia pasakyti, kad toks požiūris nebuvo naujas. Pirmiausia tai buvo 
būdinga Prancūzijai, kur kapitalizmas plėtojosi daug lėčiau negu 
protestantiškoje Anglijoje. Vėliau ši tendencija pasireiškė Vokie- 
tijoje, kur feodalizmo liekanų būta kur kas daugiau negu Pran- 
cūzijoje, o dar vėliau — Austrijoje ir Lenkijoje (72) su išplėtota 
pusiau feodaline struktūra, ypač žemės ūkio. Ši katalikiškos min- 
ties kryptis turėjo ir savus teoretikus. Antai Prancūzijoje susi- 
formavo katalikų sociologų romantikų mokykla, vadovaujama 
S. Sismondžio (Sismondi). Šiai mokyklai priklausė katalikų so- 
ciologai ir ekonomistai (L. de Bonald, J. de Maistre, A. de Villa- 
neuve-Bargemant, K. de Coux, Vokietijoje -— A. Mūller). 

Romantikai atmetė A. Smitho teiginį, kad visuomenės interesas 
bus geriausiai patenkintas, jeigu kiekvienam jos nariui bus su- 
teikta galimybė laisvai siekti asmeninės ekonominės naudos lais- 
vos konkurencijos sąlygomis. Jų manymu, „laisser faire“ būtent 
ir lemia rinkos monopolizavimą ir galiausiai subjekto priklausymą 
nuo tam tikrų grupių. Todėl, norint palaikyti konkurencijos Tunk- 
cionavimą, būtina valstybės intervencija. A. Miuleris atmetė kla- 
sikinį ekonomistų teiginį, kad loginės konstrukcijos, tinkančios 
visai žmonijai, tinka ir paskiroms tautoms. Kartu jis pabrėžė ceti- 
nių ir religinių pagrindų svarbą ekonominiame gyvenime, suda- 
rant sąlygas optimaliam konkurencijos funkcionavimui, kuriame 
reikšmingas vaidmuo turėtų tekti valstybei, nes ji socialiai gintų 
žmogų nuo neigiamų rinkos ekonomikos padarinių. Privatų inte- 
resą pajungti tautiniam, palaikyti tarp paskirų visuomenės sluoks- 
nių pusiausvyrą reikalavo ir vokiečių ekonomistas F. Listas (568, 
227—395). 

Austrijoje panašios pozicijos laikėsi katalikų sociologas M. Fo- 
gelzangas (Vogelsang). Natūralią visuomenės atomizaciją ir su- 
skilimą į prieštaraujančias klases jis vylėsi įveikti sugrąžinant 
kooperacinio gyvenimo dvasią, atgaivinant korporaciją (tik jau 
atnaujintą ir pritaikytą prie vietos sąlygų) ir telkiant visuomenę 
pagal socialinio bendradarbiavimo principus, grindžiamus krikš- 
čioniškomis nuostatomis*. 

Lenkijoje M. Fogelzango idėjas tarp austrų dvarininkų Gali- 
cijoje propagavo lenkų katalikų sociologas E. Jarošynskis (186, 
187; 188), su kurio darbais buvo gerai susipažinę lietuvių auto- 
riai (J. Staugaitis, K. Paltarokas, K. Šaulys, J. Matulaitis ir kt.) 
ir jais rėmėsi. 

Minėtieji Vakarų Europos katalikų sociologai, nors ir pasižy- 
mėję verbaliniu radikalizmu, iš esmės ne tiek kritikavo liberalųjį 
kapitalizmą kaip ekonominę sistemą, kurios Iunkcionavimo tei- 
giamybių anaiptol neneigė, kiek ieškojo būdų neutralizuoti nega- 


* Šias idėjas M. Fogelzangas. išdėstė knygoje „L'ecole sociale chrėtienne“ 
(Paris, 1905). Čia jis smulkiai aprašė draugijų, pagrįstų krikščioniškomis nuo- 
statomis, kūrimo ir veikimo būdus, aptarė jų sanlykius su valstybinėmis insti- 
tucijomis. Šią knygą gan plačiai anonsavo „Draugijoje“ A. Jakštas. 


93* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 115 


tyvius kapitalizmo padarinius (ypač konkurencijos nulemtą ne- 
darbą) ir socialinės saugos priemonių visiems sluoksniams. Tai 
jie darė kreipdami visuomenės dėmesį į tuos feodalizmo ekono- 
minės sistemos dalykus, kurie padėję užtikrinti įvairių visuome- 
nės sluoksnių gyvenimo stabilumą, jų socialinį ir ekonominį sau- 
gumą. Ir pirmiausia į cechinę gamybą, kuri gebėjo suvaldyti pa- 
čią konkurenciją. 

Tokios pozicijos laikėsi ir tie lietuvių katalikų autoriai, kurie 
savo darbuose rėmėsi A. Miulerio, K. Fogelzango, S. Sismondžio 
autoritetu. Jie stengėsi suvokti ir įvertinti stipriąsias ir silpnąsias 
feodalizmo ir jo struktūrų funkcionavimo ypatybes. Labiausiai 
jiems imponavo tai, kad cechas gynė darbininko orumą ir jo darbo 
garbingumą, teisę į privatinę nuosavybę (savo nuosavo įrankio 
turėjimą), ko trūksta kapitalistinėje įmonėje. 

Viduramžių cechuose asmuo palaikė ryšius su valstybe per 
korporaciją, kurios narys jis buvo, o ne tiesiogiai. Korporacija bu- 
vo jam tarsi socialinės „saugos diržas“. Žlugus cechams, išnyko 
ir „saugos diržai“. Buvęs korporacijos narys tapo samdomu dar- 
bininku ir atsidūrė vienas prieš valstybės galybę ir prieš darb- 
davį — todėl tapo bejėgis apginti savo teises. 

Cecho korporacinę veiklą individo socialinio saugumo garantu 
laikė J. Staugaitis. Jo nuomone, niekados taip dorai ir turtingai 
negyvenę žmonės kaip viduramžių laikais, kai jų ekonominis pa- 
grindas buvę cechai, į kuriuos burdavęsi amatininkai. Jie turėję 
savo kasas, kurių pinigais šelpdavę paliegusius draugus, globo- 
davę našles ir našlaičius. Įstojęs į amatininkų draugiją, amatinin- 
ninkas jausdavęsis tarytum kokios šeimos narys. Draugija savo 
narius apdrausdavusi ir nuo išnaudojimo „iš kapitalo pusės“, 
kadangi amatininkai turėdavę vieno ar kito gaminio monopolį, pa- 
tys galėdavę nustatyti ir jos kainą. 

Šios amatininkų draugijos, J. Staugaičio teigimu, nepasiten- 
kindavusios vien grynai materialiais savo narių reikalais. Jos 
rūpindavusios ir dvasiniu jų ugdymu, turėdavusios „doriniai ti- 
kybinį tikslą, tad vienkart būdavo ir bažnytinėmis brolijomis“ 
(421, 9). Draugijose buvusi didelė drausmė doros atžvilgiu — už 
prasikaltimus dorai šalindavo iš draugijos. Griežtas laikymasis 
tikybinės praktikos padėdavęs darbininkui dvasiškai tobulėti. 
Griežtas luominis susiskirstymas, kai vienas luomas (tarp jų ir 
darbininkų amatininkų) turėjo konkrečią savo įtakos sierą, api- 
brėžtas veiklos sritis su teisėmis ir pareigomis, atsakomybe, ku- 
rios negalima buvo laisvai peržengti, ir garantavo visuomenei sta- 
bilumą, socialinę taiką. Toks sccialinės taikos siekimo būdas at- 
rodė gan viliojantis. Todėl K. Šaulys laikėsi pažiūros, kad vienas 
iš geriausių būdų sugrąžinti santaiką tarp samdinių ir samdinin- 
kų, suartinti vienus su antrais ir pakelti juos iš vargo yra „drau- 
gijų ir kooperacijų steigimas“. Tos sąjungos „turėtų buti profe- 
sinės, laisvos, autonominės, bet pripažintos ir globojamos vals- 
tijos, o gaivinamos krikščioniškąja dvasia“ (454, 59). Kartu jis 


116 VALDAS PRUSKUS 94* 


neneigė galimybės pasiekti minėtąjį tikslą ir „atnaujinant seno- 
bines korporacijas“ (454, 59), atitinkamai jas pritaikius prie vie- 
tos sąlygų. 

Kur kas atsargiau vertino cechų atkūrimo perspektyvas ir tiks- 
lingumą J. Staugaitis. Tiesa, nurodo jis, griežtas luominis pasi- 
skirstymas, veiklos sričių ir Iunkcijų apibrėžtumas užtikrino vi- 
duramžių visuomenei stabilumą, apsaugojo nuo socialinių kon- 
iliktų, tačiau, kartu įtvirtindamas veiklos monopolį, atėmė kon- 
kurencijos, kuri esanti bet kokios pažangos laidas, galimybę. 
J. Staugaitis rašė: „Visi žinome, ką sveria darbų lenktynės |...) 
Viduramžyje amatininkai darydavo lenktynes, bet jos užsibaig- 
davo tik pačių jų draugijos ribose. Žinodami, kad kitas iš šalies 
jiems kelią nepereis, viduramžio amatininkai, tarp savęs susitarę, 
galėdavo ramiai sau triūsti, anaiptol nesirūpindami nei darbo 
įrankių pagerinimu, nei pačio darbo patobulinimu“ (421, 11). Bū- 
tent tai ir nulėmę amatų vienodumo rutiną, o luominio priklau- 
somumo teisė užkirtusi kelią tuo darbu verstis kitiems. Neišėję 
tai į naudą ir pačiai vįsuomenei, kadangi ji buvusi priversta mo- 
kėti už dirbinius tiek, kiek prašydavęs amatininkas monopolis- 
tas. 

Visa tai stabdė kilimą pramonės, kuri kaip tik ir sudarė di- 
desnio pasirinkimo galimybes visuomenei. Todėl visuomenė pa- 
laikė fabrikinę gamybą, kurios plėtotę trukdė amatininkų privile- 
gijos. Prancūzų revoliucija (1789) panaikino visas šias privilegijas 
ir šitaip sugriovė ir amatininkų cechus, o pačius amatininkus pa- 
vertė samdomais darbininkais. Pasak J. Staugaičio, pramonės ki- 
limą paspartinusi Prancūzų revoliucija, nes panaikinusi visas 
privilegijas. Jos skelbiami laisvės ir lygybės šūkiai negaran- 
tavę išsisklaidžiusiems amatininkams jokių privilegijų. Todėl 
„rankų darbo lauke visiems buvo atdaras kelias stoti lenktynės- 
na“ (421, 13). Tačiau tos lenktynės buvo nelygiavertės. Senieji 
įrankiai neteko prasmės: jų vietą užėmė mašina, kuri daug grei- 
čiau ir tobuliau atlikdavo darbą. Mašina reikalavo lėšų, o jų ama- 
tininkai neturėjo. Iškilo kapitalo svarba. Amatininkas buvo pri- 
verstas samdytis. Taip jis tapo samdomu mašinos priedėliu. San- 
tykius tarp žmonių pakeitė pinigo santykiai. Netekęs amatininkų 
cecho santykių, amatininkas liko be saugos. Jis tapo pats atsakin- 
giausias už savo likimą. Tariamoji laisvė jam tapo košmaru. Pri- 
pažindamas, kad amatininkų cechai, kaip pramonėjimo ir pažan- 
gos stabdys, neišvengiamai buvę sugriauti, J. Staugaitis su ne- 
rimu žvelgė į kapitalizmą, kuris atrodė iš esmės pakeitęs santy- 
kius visuomenėje tiek makro (socialinių grupių), tiek mikro (in- 
dividų tarpusavio) lygiu. Tie santykiai tapo daug formalesni, o 
socialinių grupių interesai skirtingesni netgi pačios įmonės ait- 
žvilgiu. 

Tiesa, ir draugijos nebuvo vienalytės. Būdavo jose „meistrų, 
gizelių ir mokinių“, bet tos žmonių rūšys ne taip jau labai skir- 


95* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 117 


davosi viena nuo kitos. Buvo tai lyg „vienos armijos olicieriai, 
kurie vieni su kitais draugauja“. Toks tarp jų tebuvęs skirtumas, 
kad „jaunesnieji dar tebeturi žemesnį rangą, vienok ir jauniau- 
sias olicierius gali pakilti į generolus“ (421, 18). Todėl nebuvę 
tarp jų ir didelio interesų priešingumo. „Visai kitoki santykiai 
virto tarp darbininko ir fabrikanto. Fabrikantas visai kito luomo 
žmogus, — samprotauja J. Staugaitis, — labai dažnai darbininkai 
net nepažįsta savo fabrikanto. Jam vėl mažai terūpi patys žmonės: 
ar jie bus dori, ar ištvirkę, by tik atliktų darbą. Vienintelis, kas 
rūpi fabrikantui, tai, kad pigesnį gavus darbininką“ (421, 18). 
O darbininkas, kad nemirtų badu, priverstas samdytis už skatikus, 
„dirbti be vilties „bet kuomet susilaukti neprigulmingos pozicijos“ 
(421, 19). Toks santykių iormalizmas, priešingas krikščioniškam 
artimo meilės principui, būtent ir tapo neapykantos ir keršto pa- 
lydovu kapitalistinėje visuomenėje. O cechų laikais to nebuvę. 

Būdamas realistas ir vadovaudamasis sveika nuovoka, J. Stau- 
gaitis nepuoselėjo didelių cechinės gamybos vilčių. Tačiau pa- 
rodydamas cechuose vyravusią socialinės partnerystės ir globos 
dvasią, laidavusią visuomenei stabilumą, jis stengėsi paskatinti 
darbininkus patiems labiau rūpintis savo reikalais, ieškoti savo 
interesų saugos formų, o ne pasikliauti pagalba iš šalies, kurią 
siūlosi suteikti socialistai, pasirengę panaudoti darbininkus savo 
tikslams. Kita vertus, J. Staugaitis kėlė mintį, jog socialinius 
prieštaravimus galį sušvelninti ir patys kapitalistai, labiau rūpin- 
damiesi darbininkų reikalais, elgdamiesi su jais taip, kaip elgėsi 
cechų meistrai, t. y. rūpindamiesi savo darbininkais kaip vienos 
šeimos vaikais, pirmiausia teisingai atlygindami už darbą. Tuo 
jie padėtų atkurti pažeistą darbininkų orumą ir patį darbo gar- 
bingumą. Juk darbininkas irgi žmogus, o ne prekė. Jis turįs pri- 
gimtinės teises, kurias reikia gerbti. O svarbiausia — būtina pa- 
dėti neprarasti vilties vėl užimti „,neprigulmingą poziciją“ ir fak- 
tiškai ją realizuoti. 

Taigi J. Staugaitis ir kiti lietuvių autoriai liberaliojo kapita- 
lizmo siekiamus principus vertino feodalizmo ekonominės sistemos 
požiūriu, „matavo“ jį viduramžių amatininkų visuomenės masteliu. 
Jie stengėsi supažindinti visuomenę su feodalizmo ekonomine 
sistema, parodydami tas jos teigiamybes, kurios padėjusios už- 
tikrinti visuomenės stabilumą ir socialinę saugą. Tai įgalino išryš- 
kinti principinį skirtumą tarp feodalizmo struktūros ir naujos be- 
silormuojančios ekonominės sistemos, kurią jie stengėsi suvokti, 
išsiaiškinti jos mechanizmo veikimą ir principus, kad būtų galima 
įvertinti krikščioniškųjų vertybių požiūriu, o svarbiausia — padėti 
susivokti lietuviui valstiečiui ir darbininkui, parengti jį gyventi ir 
veikti šioje sistemoje. Todėl nenuostabu, kad pirmiausia juos 
domino liberaliojo kapitalizmo esmė ir jo šerdis — privatinė nuo- 
savybė, 


118 VALDAS PRUSKUS 96* 


3. Privatinės nuosavybės traktavimas 


Apie privatinės nuosavybės kategoriją Lietuvoje buvo bene 
labiausiai diskutuojama XIX a. pabaigoje —XX a. pradžioje. Savo 
požiūrį į privatinę nuosavybę ir jos funkcionavimo ribas reiškė 
įvairių orientacijų ideologai. Ryškėjo dvi kraštutinės nuostatos. 
Liberalai, rėmęsi pozityvizmo nuostatomis (P. Vileišis), stojo prieš 
visokius privatinės nuosavybės suvaržymus ir tuo atvirai gynė 
ekonominio liberalizmo postulatus (24, 39—47). Tuo tarpu socia- 
listai (bolševikai) (V. Kapsukas, Z. Angarietis) neigė privatinės 
nuosavybės laisvą funkcionavimą ir reikalavo ją nusavinti visuo- 
menės labui. 

Liberaliojo kapitalizmo ideologo P. Vileišio teigimu, visoks nuo- 
savybės varžymas ne tik būtų pasikėsinimas prieš žmogaus pri- 
gimtinę teisę į nuosavybę, bet ir neskatintų „energiško veikimo“, 
kurio dėka „žmogus visuomet taps pergalėtoju gyvenimo kovoje“. 
To padaryti negalinti jokia valdžia, priimdama atitinkamus įsta- 
tymus, kadangi „jokie įstatymai negali iš tinginio padaryti darbš- 
taus žmogaus, o iš girtuoklio blaivo“ (319, 5). Tai paties individo 
prerogatyva — jis savo likimo kalvis. 

Z. Angariečio manymu, nusavinti privatinę nuosavybę būtina, 
siekiant įgyvendinti socialinį teisingumą. Tuomet ir „Lietuvos dar- 
bininkai susilauks geresnės ateities“, kadangi nebūsią darbdavių, 
kurie „darbininko darbo vaisių dalį pasisavina sau“ (22, 13— 
16). 

V. Kapsukas teigė, kad privatinė nuosavybė stabdanti gamy- 
binių jėgų plėtojimąsi. Norint įveikti šį antagonizmą, privatinė 
nuosavybė turi būti suvisuomeninta ir turi tapti „socialistine 
visuomenės gamyba pačiai visuomenei“ (299, t. 3, 400). Tą per- 
versmą galinti padaryti darbininkų klasė, kuri „pilna kuriamųjų 
spėkų ir energijos“ (299, t. 5, 267). 

Taigi abi šios nuostatos nuosavybės atžvilgiu ir ypač siūlyti 
problemos sprendimo būdai buvo grindžiami įsitikinimu, kad 
abiem atvejais turėtų neišvengiamai pasikeisti socialinė ekono- 
minė tvarka, ir būtinai į geresnę pusę. Liberalai manė, kad nevar- 
žant privačios iniciatyvos nubus ir stiprės Žmogaus savirealiza- 
cijos ir pažangos troškimas, o kuriant vis gausesnę produkciją, 
kartu bus tobulinama visuomenė. Socialistams atrodė, jog panai- 
kinus privatinės nuosavybės institutą visuomenė bus išvaduota 
nuo išnaudojimo ir taip pat nubus jėgos, kreipiančios žmogų į sa- 
vikūrą, dvasinių ir materialinių gėrybių kūrimą, o tai savo ruož- 
tu tobulins ir visuomenę. Bolševikų ideologas A. Bogdanovas tei- 
gė, jog „suvisuomeninus gamybos priemones, jau pats žmogaus 
suvokimas, kad jis dirba ne šeimininkui, o visuomenei, tuoj pat 
padidins darbo našumą ir įgalins sumažinti darbo dieną iki 5—6 
valandų“ (565, 17). Taigi tiek liberalai, tiek socialistai nebuvo 
patenkinti esama ekonomine tvarka ir siekė ją pakeisti, nors ir 
remdamiesi skirtingais motyvais. 


97* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 119 


Tokie kraštutiniai privatinės nuosavybės vertinimai skatino ir 
lietuvių katalikų sociologus pareikšti savo požiūrį. Jie rėmėsi 
Bažnyčios autoritetu — Leono XIII enciklika “Rerum novarum“. 
Joje nuosavybė laikoma prigimtine žmogaus teise, kurią jis ga- 
vęs iš Dievo. Ateidamas į šį pasaulį, žmogus jau turįs teisę į 
privatinę nuosavybę: „teisę turėti nuosavybę žmogus atsineša su 
savo įgimtimi“ (388, 12). Tačiau ši teisė neatsiejama nuo atsa- 
komybės už veiklos naudojant nuosavybę padarinius kitam žmo- 
gui ir visuomenei, ką neigė liberalai, pabrėždami nuosavybės teisę 
be pareigų. Efektyviai naudodamas nuosavybę ir gerbdamas kito 
žmogaus teises bei laisves, individas realizuoja savo proto ir 
dvasios galias, tampa asmenybe Dievo akivaizdoje. Taigi nuosa- 
vybė yra fundamentali žmogaus prigimtinė teisė, glaudžiai susi- 
jusi su pačia žmogaus esme. Tokia pažiūra buvo priešinga mark- 
sistinei nuosavybės sampratai, kurią propagavo lietuvių bolše- 
vikai. Remdamiesi K. Marksu, jie teigė, jog privatinė nuosavybė 
esanti „ekonominio klasinio visuomenės susiskirstymo, valstybės 
atsiradimo pagrindas, o valstybė — tai priemonė viešpataujančiai 
klasei išnaudoti vergus“ (23, 11—12). Plėtojantis gamybinėms 
jėgoms, išnyksianti ir nuosavybė. Taigi ji esanti laikinas reiški- 
nys, kuriam poveikį daro visuomenės raidos lygis. Kadangi vi- 
suomenės gerove geriausiai galinti pasirūpinti darbininkų vals- 
tybė (ji žinanti, ko jai reikia), tai ji ir turinti teisę reguliuoti 
nuosavybę. Kitaip tariant, nuosavybė turinti būti jos kompeten- 
cija. 

Katalikų požiūriu, valstybė, nušalindama žmogų nuo savaran- 
kiškų sprendimų priėmimo, prieštaraujanti savo paskirčiai: „vals- 
tybė įsteigta įgimties teisėms ginti, o ne naikinti“ (388, 36), 
tarp jų ir įgimtą teisę turėti nuosavybę. Juk Dievas, sukūręs žmo- 
gų pagal savo atvaizdą, paleido jį į žemę, pavesdamas ją tvar- 
kyti. Vykdydamas šį pavedimą, jis turįs per kūrybą paversti žemę 
sava. Tos kūrybos rezultatas — pagamintas daiktas. Galima atimti 
ar ignoruoti teisę savo dirbiniu naudotis, bet negalima padaryti, 
kad jis nebūtų jo autoriaus padaras (261, 108—110). 

Įdirbdamas žemę, žmogus ją valdąs, pagamindamas daiktą, 
jis įtraukiąs tą daiktą į savo buvimą ir tuo jis jį sau palenkiąs. Abi 
pirmykštės Dievo nurodytos pareigos žmogui — „palenkite žemę ir 
ją apvaldykite“ — kaip tik pasireiškiančios nuosavybėje. Todėl Ka- 
lalikų Bažnyčia visais laikais gynusi žmogaus teisę į nuosavybę, 
kuri rodanti žmogaus valdoviškumą pasaulyje ir jo asmeniškumą 
savyje. Pati žmogaus prigimtis reikalaujanti, kad jis galėtų ne tik 
naudotis nuosavybe, bet ir ją turėti. Šiuo požiūriu, kiek aprėpia 
istorinė atmintis, nuosavybė visada egzistavusi. Katalikų Bažny- 
čiai nuosavybė visų pirma — dvasinė žmogaus teisė. Todėl ji 
negalinti būti paneigta, kaip ir pati nuosavybė, ko taip trokšta 
marksistai, pranašaudami jos išnykimą, kai visuomenė pasieks 
tam tikrą gamybinių jėgų raidos lygį. - 

Nuosavybės teisė svarbi žmogui ir kitais aspektais. 


120 VALDAS PRUSKUS 98* 


K. Šaulys teigė, kad privatinė savastis yra susipynusi su žŽmo- 
gaus egzistencija ir esanti tos egzistencijos išlaikymo pagrindas. 
Todėl, pasak jo, „privatinis turėjimas išteka iš teisės, kurią žmo- 
gus, būdamas esybiškai neprigulmingas (essentialiter, metaphy- 
sice independens), turi dėl savo asmens, dėl savo dvasios ir kūno 
spėkų“ (454, 62). K. Saulys įą laikė „didžiu darbo akstinu“, tin- 
kamu palaikyti „ramius santykius tarp žmonių“, „visuomenės tvar- 
ką ir atsakantį darbų padalinimą“ (454, 62—63). 

K. Paltaroko manymu, nuosavybė reikalinga tam, kad žmogus 
galėtų „užlaikyti savą gyvybę“ ir „aprūpinti savo šeimyną“ (326, 
85—87). Šiai minčiai pritarė ir A. Kaupas. 

Nuosavybė, A. Kaupo teigimu, žmogui svarbi ir psichologiniu 
požiūriu. Ji esanti reikšmingas, žmogaus charakterį lavinantis ir 
individualizuojantis veiksnys, padedantis išsiugdyti tokias savybės 
kaip pastovumas, išmanymas, atsargumas. „kadangi nuosavybę 
reikia saugoti ir rūpintis jąja“ (343, 1911, Nr. 60, p. 352). Taigi 
nuosavybė tėra tik priemonė, o ne tikslas, kaip manė liberalai. 
Jos nedera paversti tikslu ir jo siekti nesiskaitant su priemonė- 
mis. Šis siekimas pavojingas tiek darbdaviui, tiek darbininkui. 
Darbdaviui, siekiančiam tik gausinti turtą ir susižavėjusiam kau- 
pimu, kyla pavojus nuskriausti darbininką. Darbininkui, linkusiam 
įgyvendinti tai, kas jam nepriklauso, t. y. eksproprijuoti kito turtą. 
Kodėl gi žmogus siekiąs turto? Todėl, kad nesijaučia esąs aprū- 
pintas, nėra gavęs nieko, kas užtikrintų jam rytojų. Taigi apsi- 
rūpinimas rytdiena yra pagrindinis turto siekimo akstinas. 

Katalikų požiūriu, turtingas ne tas, kuris daug turi, bet tas, 
kuris į žemiškas gėrybes atremia savo ateiti, tikėdamas jomis per- 
galėti rytdienos netikrumą. Turtingumas, krikščionybės požiūriu, 
yra ne tiek medžiagos, kiek dvasios kokybė, jos nusiteikimas žę- 
miškos ateities atžvilgiu, pagrindžiant ją lurto galia. Turtuolis — 
tai tas, kuriam rytdiena yra jo rankose, kuris jaučiasi esąs ateities 
viešpats. Todėl katalikai ir pabrėžė asmens dvasios ugdymą, pa- 
sirengimą savarankiškai veikti, būti išsiugdžiusiam tokias savy- 
bes, kurios padėtų priimti likimo smūgius. Tik dvasiškai stiprus 
žmogus pasirengęs veikti ir būti savo likimo, ateities šeimininku. 
Turimas turtas negalįs užtikrinti rytojaus, suteikti žmogui lai- 
mės ir dvasios pusiausvyros. Tačiau jis galįs padėti apsiginti 
nuo negandų ir sudaryti sąlygas žmogaus vertam gvvenimui. To- 
dėl teisę į nuosavybę privaląs turėti kiekvienas pilietis ir turin- 
čios būti sudarytos atitinkamos sąlygos ja pasinaudoti. Jeigu 
žmogus negalįs apginti šios savo teisės, pasirūpinti pats savimi, 
padėti jam pirmiausia turėtų šeima, artimieji, bendruomenė ir 
galiausiai — valstybė. 

Kadangi nuosavybė esanti darbo veiksnys, tai to darbo vai- 
siais žmogus pasitarnaująs ir visuomenei, tenkindamas jos po- 
reikius. Vadinasi, katalikų sociologai pripažino, kad nuosavybė 
turi dvi funkcijas arba prasmes: individualią ir visuomeninę. 


99* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 121 


Dvejopą nuosavybės funkciją yra nusakęs ir Tomas Akvinietis, 
nurodęs ir jos prasmes. Individualus nuosavybės pobūdis esąs 
tas, kad ji privati (asmeniška) ir kaip tokia pirmiausia tarnaujanti 
asmens gerovei. Tačiau siekdamas gėrio žmogus didinąs visuo- 
menės, kurioje jis gyvena, gėrį, plečiąs jo ribas. O būtent tai ir 
sudarą visuomeninį nuosavybės pobūdį, jo socialinę funkciją. 

Dviejų nuosavybės funkcijų buvimas suponavo galimumą at- 
sirasti skirtingam požiūriui į materialinių gėrybių valdymą ir 
naudojimą. Tų gėrybių valdymas, atsižvelgiant į individualų nuo- 
savybės pobūdį, privalėjo būti arba asmeninis, arba kolektyvinis, 
o naudojimas, atsižvelgiant į socialinį nuosavybės pobūdį, pri- 
valėjo būti bendras. 

Leonas XIII enciklikoje “Rerum novarum“ taip pat skyrė dvi 
nuosavybės puses — valdymą ir naudojimą, pabrėždamas glaudų 
ryšį tarp jų. Jis gynė individualų nuosavybės valdymą, kurį grin- 
dė prigimtine žmogaus teise, o nuosavybės socialinį naudojimą 
laikė meilės, o ne teisingumo aktu. Savininko pasidalijimas gė- 
rybėmis su visuomene esąs jo geros valios, meilės, o ne socia- 
linio teisingumo aktas. Kitais žodžiais tariant, dalijimasis mate- 
rialinėmis gėrybėmis su kitais žmonėmis jų savininkui nesanti 
jokia teisinė ar socialinė pareiga, o geros katalikiškos valios, pir- 
miausia konkrečios krikščioniškos artimo meilės pasireiškimas. Tai 
moralinė pareiga, kurią jis galįs vykdyti ar nevykdyti, tačiau nie- 
kas neturįs priversti jo tai daryti. 

Kartu Leonas XIII nurodė, kad nuosavybės valdymas nesąs 
absoliutus dalykas. Tiesa, pastebi popiežius, Dievas davęs žmogui 
valdyti visą pasaulį, gyvūnus ir žemes. Tačiau „Dievas neatidavė 
žemės visiems ta prasme, kad visi, nepaisant skirtumų, būtų joje 
ponais. O tik tai, kad kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosa- 
vybę. O tos nuosavybės skirstymo principus ir nuosavybės ribas 
nustato patys žmonės“ (388, 12—13). Nuosavybė turinti ir so- 
cialinį parametrą. Kadangi ji pašaukta gausinti gėrybes ir kartu 
tenkinti visuomenės gerovę, tai visuomenė negalinti būti abejinga 
tam, kaip ši nuosavybė valdoma — efektyviai ar ne. Jeigu šis val- 
dymas neefektyvus, t. y. neatlieka savo visuomeninės paskirties, 
tai visuomenės labui ji galinti būti nusavinta ir suteikta jai kita 
valdymo forma. Leonas XIII plačiau nedetalizavo galimų nuosa- 
vybės valdymo formų ją nusavinus ir išdalijus kitiems. Tačiau ši- 
tai problemai daug dėmesio skyrė katalikų sociologai (M. Tur- 
mann, G. Sorelis, H. Pesch, A. de Munas, L. Harmel, K. Antoine, 
ir kt.). Jie stengėsi įveikti nuosavybės teisės abstraktumą ir ieš- 
kojo būdų tą teisę realizuoti praktikoje. Jie gyvai aptarinėjo, kaip 
privatinė nuosavybė galėtų būti valdoma, kad ji taptų prieinama 
platesniems sluoksniams, o svarbiausia — būtų ekonomiškai efek- 
tyvi ir produktyvi. Tik taip ji galinti geriausiai pasitarnauti vi- 
suomenej. 

Radikalesnių pažiūrų katalikų sociologai (G. Sorelis ir kt.) 
laikėsi nuomonės, kad privatinė nuosavybė gamybos priemonių 


122 VALDAS PRUSKUS 100* 


pavidalu turėtų būti prieinama ir darbininkų kolektyvams. Jie, 
valstybės padedami, lengvatinėmis sąlygomis galėtų išsinuomoti 
įmones, kurių savininkai pasirodė nepajėgūs užtikrinti efektyvią 
gamybą. Šie sociologai vylėsi, kad šitaip vyksiąs nuosavybės auto- 
nomizacijos procesas, kuris paskatintų savininkus labiau rūpintis 
gamybos efektyvumu, tenkinti visuomenės poreikius, o darbinin- 
kams suteikti galimybę tapti įmonės nuomininkais, o ją išsipir- 
kus — ir savininkais. Tačiau tam reikėjo įveikti teisės abstraktu- 
mą, ieškoti būdų, kaip tą teisę į nuosavybę įgyvendinti prakti- 
koje. 

Kad nuosavybės valdymas negali būti absoliutus, pripažino ir 
lietuviai. Antai K. Šaulys manė, kad darbininkai galį įgyti teisę 
į nuosavybės valdymą tapdami įmonės akcininkais (454, 59— 
60). Panašios pažiūros laikėsi ir K. Bikinas, raginęs darbininkus 
patiems rodyti daugiau iniciatyvumo, labiau „rūpintis iškariauti 
sau ekonomišką neprigulmybę“ (118, 66). Todėl jie palaikė akci- 
nių įmonių kūrimo idėją Lietuvoje. 

Sią nuosavybės valdymo neabsoliutumo idėją palaikė ir lietu- 
vių katalikų sociologai. Bene radikaliausia šiuo klausimu buvo 
S. Šultės pozicija. Į privatinę nuosavybę jis žvelgė jos visuome- 
ninio panaudojimo efektyvumo ir socialinio tarnavimo visuomenei 
požiūriu ir laikėsi nuomonės, kad jos turėjimą apibrėžiantis vi- 
suomeninio panaudojimo efektyvumas ir tarnavimo visuomenės 
labui laipsnis. S. Šultė, remdamasis “Rerum novarum“ nuosta- 
tomis, teigė, kad nuosavybė turėtojui ne tik suteikianti teisę ją 
turėti, bet ir paskirianti socialines pareigas — rūpintis visuome- 
nės narių gerove*. Jis pabrėžė, kad valdžia kapitalistui duota 
tam, kad galėtų geriau tarnauti vargšui, o ne tam, kad tik pel- 
nytusi. Ne pelnymasis, o tarnavimas visuomenės labui — tikrasis 
savininko pašaukimas ir pareiga. Jos vykdymas neatsiejamas ir 
nuo pelno dalies skyrimo darbininkams šalia sutarto užmokes- 
čio. Toks veikimas, pasak S. Šultės, geriausiai paliudytų darbda- 
vio krikščionišką tarnystę darbininkui kaip artimui ir kaip socia- 
liniam partneriui. Nuo šios pareigos darbdavio niekas atleisti ne- 
galis, jis esąs visuomenės skolininkas. Šią prievolę jis vykdas 
ne kaip labdarystę, bet kaip socialinę priedermę. 

S. Sultė siūlė suteikti juridinę galią ją vykdyti, panaudojant 
įstatymą. Tai galima padaryti „mokesčių pavidalu“ arba tam tik- 
rais įstatymais nuosavybės perteklių skiriant visuomenės labui. 
Jei savininkas šios pareigos nenorįs vykdyti, negebąs tinkamai 
naudotis nuosavybe, paisyti visuomenės labo, tai ji turinti būti 


* S. Šultė kritikavo ekonominio liberalizmo idėjas skelbusio tautininko 
A. Voldemaro teigimą, jog pagrindinis nuosavybės bruožas — teisė sunaikinti 
savo daiktą. Jis dvarų kumečiams aiškinęs, kad dvarininkas esąs tikrasis sa- 
vininkas ir turįs teisę savo dvarą netgi sudeginti (536). Jei savininkas galįs 
laisvai disponuoti turtu, galįs tą turtą ir sunaikinti, tai jis laisvas ir nuo visų 
kitų pareigų —teigė S. Sultė. Jis tokią A. Voldemaro skelbtą teisę sunaikinti 
savo daiktą pavadino „beprotiška teise“ (459). 


101* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 123 


atimta ir perduota tiems, kurie pasirengę ir pajėgūs tai daryti, 
t. y. jaučią atsakomybę visuomenei už savo veiklos padarinius. 
Visuomenė turinti jausti „savininko rūpesčio dvasią“, jis pats turįs 
aktyviai darbuotis, o ne tik „karpyti kuponus“. Tik tokiu atveju, 
pasak S. Šultės, visuomenė galinti patikėti jam valdyti nuosavy- 
bę, žinodama, kad tai būsią daroma profesionaliai ir su rūpesčiu 
visuomenei. Jei žmogus neturės „savininko rūpesčio dvasios“, 
kurią apibūdina rūpinimasis artimu, visuotine gerove ir reikalo 
sėkme, tai nederą jam patikėti ir gamybos priemonių valdymo 
(470). S. Šultei čia visai nesvarbu, ar tai bus pavienis individas, 
ar darbininkų kolektyvas. Svarbu, kad toji nuosavybė nebūtų „nie- 
kieno“, o turėtų savo šeimininką, kuris būtų ir jaustųsi atsakin- 
gas visuomenei, stengtųsi valdyti jam patikėtas gamybos prie- 
mones. 

Taigi, kaip teigė katalikų sociologai, nuosavybės naudojimas 
turįs būti subordinuotas bendram visuomenės labui. Nuosavybė 
esanti tik priemonė, turinti savo funkcijas ir paskirtį. Naudojant 
turimas gėrybes, reikią vadovautis Dievo joms skirtu tikslu ir 
bendro labo reikalavimais, o ne pavienių asmenų norų tenkinimu, 
Kadangi ši pareiga gulanti ant kiekvieno visuomenės nario pečių, 
tai ir nuosavybė turinti būti prieinama visiems. Kas turįs teisę 
reguliuoti jos naudojimą? 

Leonas XIII enciklikoje “Rerum novarum“ nurodė, kad šito 
dalyko prerogatyva tenkanti valstybei, turinčiai teisę dėl bendro 
labo nuosavybę perduoti tiems, kurie pajėgūs ją tinkamai naudoti, 
žinoma, atitinkamai kompensuojant jos savininkui. Tokia nuosta- 
ta nebuvo visur katalikų vienodai suprasta ir priimta. Baimintasi, 
kad toks valstybės įsikišimas galįs pažeisti ir pačią prigimtinę 
žmogaus teisę — turėti nuosavybę, kuri esanti ne tik individo 
autonomiškumo, bet ir jo socialinio saugumo garantas. 

Ypač jautriai dėl valstybės kišimosi į nuosavybės tvarkymą 
žiūrėta Lenkijoje, nes joje dar stiprias pozicijas užėmė stambūs 
žemvaldžiai. Nevienodai tokią galimybę vertino ir lenkų katalikų 
sociologai, kurie buvo glaudžiai susiję su bažnytine vadovybe, 
gynusia dvarininkijos interesus (72; 152). 

Privatinės nuosavybės teisę nuo valstybės kišimosi karštai 
gynė A. Šymanskis. Jis laikėsi pažiūros, kad „viešoji valdžia ne- 
galinti laisvai disponuoti savo šalies gyventojų nuosavybe“, ka- 
dangi nesanti jos savininkė. Taip pat ji negalinti riboti ir dispo- 
navimo nuosavybe. Visoks valstybės kišimasis į nuosavybės sie- 
rą, bandant ją savaip sutvarkyti, duosiąs tik neigiamus rezulta- 
tus — sumažinsiąs jos ekonominį efektyvumą; o svarbiausia — tai 
būsiąs kišimasis į individo autonomiškumą, siekiant jį kontro- 
liuoti (438, 71). 

Didesnes teises valstybei pripažino J. Cieplucha. Jo manymu, 
valstybė galinti nacionalizuoti transportą ir kai kurias kitas pra- 
monės šakas (tarp jų akmens anglių gamybą), kurios esančios 
kenksmingos žmogaus sveikatai, jeigu jų savininkai negalį už- 


124 VALDAS PRUSKUS 102* 


tikrinti saugaus darbo sąlygų. Kartu jis nurodė, kad skubėti ne- 
dera, tam būtina gerai pasiruošti, kad tai esąs ilgas procesas 
(73, 80). 

Dėl valstybės įsikišimo į nuosavybės tvarkymą laipsnio ir ribų 
skyrėsi ir lietuvių sociologų nuomonės. Štai S. Sultė atvirai gynė 
valstybės teisę kištis į nuosavybės tvarkymą, siekiant jo sociali- 
nio naudojimo efektyvumo, o K. Paltarokas ir K. Šaulys laikėsi 
daug nuosaikesnių pozicijų. K. Paltarokas nebuvo linkęs per daug 
pasitikėti valstybe. Tiesa, jis teigė, kad „jeigu prigimta žmogui 
gyventi valstybėje, tai piliečiai turi būti po valdžia, kuri visais 
rūpintųsi“. Valstybės rūpinimasis piliečiais, pasak K. Paltaroko, 
„Ne tik nedorybių suturėjimas, bet ir gerovės suteikimas žmonėms“ 
(326, 27). Tačiau šią gerovę valstybė galinti suteikti ne kišda- 
masi į nuosavybės funkcionavimą ar bandydama ją imti savo 
dispozicijon ir tuo pažeisdama prigimtinę žmogaus teisę turėti 
nuosavybę, bet išleisdama tokius įstatymus, kurie atsižvelgtų į 
visų visuomenės sluoksnių interesus. Tai darydama ji neutrali- 
zuosianti socialinio priešiškumo pasireiškimo galimybę. K. Palta- 
rokas vylėsi, kad tai įstatymiškai leis pažaboti savininkus lupikus, 
nepaisančius darbininkų ir visuomenės interesų, o kita vertus, 
„užkirs kelią kapitalo koncentracijai vienose rankose ir gamybos 
monopolizacijai, kuri žalinga visuomenės gerovei“ (326, 80). Ši- 
taip būsią įmanoma išvengti pernelyg didelių socialinių kontras- 
tų. Lietuva tapsianti „vidutinio turtingumo“ šalimi. Tačiau tam 
tikslui K. Paltarokas siūlė sutvarkyti žemės valdymą taip, kad 
„Žemė daugiausia būtų vidutinių ūkių nuosavybėje“ (326, 131— 
132). O tai neišvengiamai vertė plėsti valstybės teisę kištis į nuo- 
savybės valdymo sritį, nors to K. Paltarokas ir nenorėjo. 

Didesnius įgaliojimus valstybei valdyti nuosavybę buvo lin- 
kęs suteikti K. Šaulys. Jam ypač didelį nerimą kėlė kapitalo kon- 
centracijos ir monopolizacijos padariniai. Jis laikėsi pažiūros, 
kad čia valstybei turėtų būti suteikti kur kas didesni įgaliojimai, 
netgi reikėtų „uždrausti arba uždaryti draugijas, įsikūrusias tiks- 
lu padidinti tavorų kainas“, taip pat valdžia turėtų „kontroliuoti 
darbus visų asociacijų, turinčių įtėkmę ant kainų nustatymo“ (454, 
70). 

Kaip matome, lietuvių katalikų sociologai privatinės nuosa- 
vybės neneigė, ją laikė svarbia sąlyga individo asmeniškumui ir 
saviraiškai, taip pat visuomenės gerovei pasiekti, o ne laikinu 
reiškiniu, kurį lemia ekonominių jėgų raida, kuri galiausiai ją 
panaikinsianti. Kartu jie nelaikė privatinės nuosavybės jokia ypa- 
tinga pavienio individo ar grupės privilegija, o žvelgė į jos val- 
dymą kaip į nuosavybės turėtojo (savininko) pareigą visuomenei. 
Jų nuomone, nuosavybės turėjimą ir valdymą pateisinąs tik jos 
panaudojimo socialinis efektyvumas. Ši nuostata Lietuvoje rado 
ypač palankią socialinę ir psichologinę dirvą, kadangi daugumą 
žemių valdė lenkų dvarininkai ir rusų kolonistai, kurie mažai 
rūpinosi savo žeme; alino ir apskritai neefektyviai ją naudojo, 


103* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 125 


negaudavo gero derliaus. Be to, daugelio fabrikų savininkai taip 
pat buvo nelietuviai. Jie gautą pelną išveždavo iš Lietuvos, mažai 
rūpinosi jos ūkio plėtojimu. Neeiektyvus dvarininkų ūkininkavi- 
mas ir svetimšalių pramonininkų egoizmas stiprino lietuvių įsi- 
tikinimą, kad nuosavybės valdymas negalįs būti absoliutus. To- 
dėl jiems buvo svarbu apibrėžti ir teoriškai nustatyti tas ribas, 
kai nuosavybė ir jos naudojimas gali reikštis nekenkdami visuo- 
menei ir kuo eiektyviau pasitarnaudami visiems jos nariams, o ne 
tik jos turėtojui — savininkui. O tai savo ruožtu suponavo klau- 
simą, kas yra tie nuosavybės turėtojai, kas lemia susiskirstymą į 
klases, luomus, kokios jų funkcijos visuomenėje. Taip iškilo kla- 
sių ir jų tarpusavio santykių problema, kurią reikėjo būtinai iš- 
nagrinėti. 


4, Klasinių santykių aiškinimas 


Klasių ir jų tarpusavio santykių aiškinimo monopolį stengėsi 
išlaikyti socialistai. Kaip tik klasių interesų priešiškumo ir jų ko- 
vos idėja buvo painatinis marksizmo doktrinos postulatas, kuriuo 
ypač mėgo operuoti rusų bolševikai ir jais sekę lietuviai — vie- 
tiniai šios doktrinos adeptai. Remdamasis V. Leninu, V. Kapsukas 
nurodė, kad „kapitalizmas išvedė į sceną dvi priešingas viena ki- 
tai klases: buržuaziją ir proletariatą“ (299, i. 1, 52). Prieštaravi- 
mas tarp jų esąs visuotinis ir galįs būti išspręstas tik sunaikinani 
buržuaziją kaip klasę. Proletariato istorinė misija, V. Kapsuko 
teigimu,— „nuversti nuo savo sprando caro ir ponų valdžią, kad 
įvyktų socializmo tvarka“ (299, t. 2, 33). Kad, augant proletaria- 
tui, „artinasi valanda, kada darbininkai paims valdžią į savo ran- 
kas“, — nuolat primindavo ir Z. Angarietis (545). 

Taigi šios svarbios problemos negalėjo negvildenti ir katalikų 
sociologai. Jiems rūpėjo išsiaiškinti, kokiais kriterijais remiantis 
žmogus priskiriamas vienai ar kitai socialinei grupei, klasei; ar iš 
tikrųjų santykiai tarp jų esą tokie jau priešingi, o interesai nesu- 
derinami, kaip teigė socialistai. Pastarieji žmonių susiskirstymą į 
klases bei klasinę visuomenės struktūrą siejo su nuosavybės for- 
ma. Pasak jų, pagrindinis priklausymo klasei kriterijus — santy- 
kis su gamybos priemonėmis ir jų valdymu. Privatinės nuosavybės 
valdymo pobūdis lemiąs ir atitinkamą visuomenės struktūrą, ku- 
rioje yra skirtingos socialinės grupės, turinčios skirtingus interę- 
sus ir atliekančios skirtingas iunkcijas, taigi santykiai tarp jų 
esą priešiški. Privatine nuosavybe pagrįstas gamybos pobūdis 
lemiąs ir visuomeninę tvarką. 

Šią socialistų nuostatą K. Paltarokas aiškino taip: „Pagal so- 
cialistus [...| produkcija (gamyba.-- V. P.) esanti visuomenės 
tvarkos pagrindas. Iš dabarties produkcijos formos paeinąs luo- 
mų skirtumas; todėl esanti luomų kova, reikalingos esą valstybės, 
kurios laikytų priespaudoje žemesnius luomus, o duotų pergalę 


126 VALDAS PRUSKUS 104* 


aukštesniems |[...]. Bet kokia pažanga žengianti ne ramybės ke- 
liu, tik per kovą“ (326, 32). 

Taigi klasinio prieštaravimo pagrindą sudarą tai, kad viena 
klasė valdanti gamybos priemones, o kita priversta jai samdytis. 
Socialistai tokią situaciją laikė neteisėta ir reikalavo gamybos 
priemones suvisuomeninti — šitaip likviduoti klasių priešiškumo 
šaltinį, o galiausiai ir pačias klases, t. y. sukurti beklasę vi- 
suomenę. Katalikai čia įžvelgė pasikėsinimą į asmens prigimtinę 
teisę — turėti ir valdyti privatinę nuosavybę. Socialistų skirsty- 
mas žmonių į klases pagal vienintelį, nors ir objektyvų požymį — 
gamybos priemonių turėjimą ir valdymą katalikų sociologams at- 
rodė mechaniškas, vienpusis. Jų nuomone, žmogus, priklausantis 
konkrečiai klasei, kur kas sudėtingesniais ryšiais susijęs su kita 
visuomenės dalimi. Jis nesąs vien tik gamybos priemonių val- 
dytojas, o neretai atliekąs ir dalį tų funkcijų, kurios tenka sam- 
domam darbininkui. Todėl kartais sunku nustatyti, kokiu mastu 
jis esąs darbdavys, kokiu -— darbininkas. Ūkininkas savininkas 
mažai kuo skiriasi nuo samdinio, neretai dirba daugiau už sam- 
dinį — tai kas gi ką išnaudoja?! — retoriškai sušunka A. Jakštas 
(175). Taigi skirti žmogų į klasę tik pagal išorinį požymį, san- 
tykį su gamybos priemonėmis — dar nepakankamas pagrindas. 

Ne mažiau svarbu ir vidiniai faktoriai -— savybės bei gebėji- 
mai, kurie ir lemia tai, kad vieni valdo gamybos priemones, or- 
ganizuoja gamybą, o kiti samdosi kaip konkrečių darbų atlikėjai. 
Juk žmonių prigimtis nevienoda, jie skiriasi savo polinkiais, i- 
zinėmis ir psichinėmis savybėmis, o tie skirtumai yra natūralūs. 
Juk pats Dievas suteikė žmogui vienokią ar kitokią prigimtį, ku- 
rios neįmanoma pakeisti. Tačiau kartu Dievas suteikė žmogui 
valią, kurios dėka jis gali siekti tobulumo ir išminties. Dėl to, 
kaip teigė S. Šultė, sumanesni natūraliai išsikovoja geresnes po- 
zicijas, tampa turto valdytojais ir gamybos organizatoriais (477, 
5—7). Vadinasi, socialinės nelygybės šaknys glūdinčios žmonių 
prigimties — polinkių, gebėjimų — nelygybėje. Todėl bandyti keisti 
situaciją, ignoruojant šias realijas, tolygu kėsintis į žmogaus pri- 
gimtį, kurią yra davęs Dievas. O socialistai tai ir buvo linkę 
daryti. Jie darbininkus skelbė tikraisiais nusavintinų įmonių sa- 
vininkais, o iš esmės juos nušalindavo nuo valdymo, tas įmones 
suvalstybindami. 

Kita vertus, pati socialinė nelygybė, katalikų sociologų ma- 
nymu, nesanti joks blogis, su kuriuo reikėtų griežtai kovoti, kaip 
tai skelbė socialistai. Įvairių skirtingų socialinių grupių egzista- 
vimas būtinas, nes kiekvienas užimąs savo vietą visuomenėje. O 
kokiai konkrečiai socialinei grupei jis priklausysiąs, Iemsią jo 
gebėjimai, pastangos ir valia, kurios dėka žmogus galįs siekti 
tobulumo. Jų dėka žmogus galįs pagerinti savo būklę, pakeisti 
savo socialinę padėtį. Tačiau joms atsiskleisti būtina sudaryti są- 
lygas. Besąlygiškas laisvės principo, kurį skelbė liberalai, domi- 
navimas nepriimtinas, nes sudarąs prielaidas stipresniajam pa- 


105* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 127 


jungti savo interesams silpnesnįjį. Nepriimtina ir besąlygiška ly- 
gybė, kurią skelbė socialistai, nes tai prieštarautų Žmogaus pri- 
gimčiai, būtų dirbtinė ir neskatintų pažangos, kuri visada remiasi 
asmeninę individo, o ne socialinės grupės ar klasės iniciatyva. O 
ją visiškai įgyvendinti gali tik asmenybė, bet ne klasė kaip 
unitikuota visuma. Todėl katalikų sociologai kritiškai vertino s0- 
cialistų teiginį, esą galima padaryti darbininkus iniciatyvius, ge- 
bančius bendrai valdyti suvisuomenintas gamybos priemones, bet 
neperduotas tiesiogiai valdyti jų kolektyvams. A. Jakštas laiške 
S. Šultei apie tokio bendro įmonių valdymo nepagrįstiumą šitaip 
rašė: „Tas valdymas man atrodo dar nepanašesnis negu Tomo 
Moro „Utopijoj“ minimi vienuoliai, kurie eina ūkininkams ber- 
nauti, griovių kasti ir t. t. Tokie vienuoliai — bernai labai galėtų 
ciškaus. O bendro fabrikų valdymo neįstengtų įvykdyti nei ange- 
las iš dangaus, jį tegal įvykdyti nebent velnias, bet tuomet, Ži- 
noma, ir vaisiai būtų velniški“ (85). 

Taigi katalikų sociologai neneigė visuomenės klasinio susi- 
skirstymo. Kartu jie stengėsi ne tiek atskleisti priklausymo kla- 
sei formaliuosius požymius, t. y. kriterijus (ypač santykį su ga- 
mybos priemonėmis), į ką koncentravo savo dėmesį socialistai, 
kiek parodyti, kokias visuomenės priedermes uždeda nuosavybė 
jos turėtojui, kokių jo savybių reikalaujama ir kaip krikščionybės 
požiūriu jo elgesys gali būti vertinamas. Šitaip katalikai griovė 
socialistų skelbtą primityvų vienmatį nuosavybės supratimą ir jų 
bandymą priešpriešinti darbininką ir jo „kraugerį“ savininką. 
Akcentuodami visuotinį klasinį priešiškumą, socialistai uždarė 
darbininką savo nišoje be galimybės ką nors keisti, pasmerkdami 
jį revoliucijai — kaip vienintelei išeičiai. Todėl katalikams buvo 
svarbu išsiaiškinti, kaip galima tą situaciją pakeisti, kad darbi- 
ninkas galėtų išeiti iš tos socialinės „nišos“, į kurią jį įvarė so- 
cialistai, skelbdami visuotinę priešpriešą kapitalistui, į ką jis tu- 
rėtų atsispirti: į socialinę grupę, kuriai priklausė, ar į save? 

Nors katalikai socialinės nelygybės šaknis įžvelgė žmogaus 
prigimties nelygybėje, tačiau laikėsi pažiūros, kad socialinės ne- 
lygybės egzistavimas dar nereiškiąs, jog žmogus yra pasmerktas 
užimti vieną ar kitą likimo jam iš anksto skirtą (pagal jo gebė- 
jimus ir talentus) socialinę nišą. Manyta, kad kiekvienas žmogus 
turįs potencinės galios lavinti savo valią ir gebėjimus, kas padeda 
keisti savo padėtį visuomenėje. 

A. Kaupas, sekdamas JAV sociologų A. Ward ir A. Dealeyr 
veikalu “A tex-Book of Sociology“, skyrė dviejų tipų žmogaus jė- 
gas — fizines ir dvasines. Fizines jėgas jis dar skirstė į ontoge- 
netiškas ir filogenetiškas (335, 9). Ontogenetiškos neduodančios 
žmogui numirti badu, nes reikalaujančios, kad jis dirbtų ir tuo 
pelnytųsi sau duoną. Šios jėgos galinčios realizuotis per darbą 
ir nuosavybės buvimą. Filogenetiškos jėgos reikalaujančios, kad 
„žmonės mylėtų viens kitą ir taip pratęstų ir užlaikytų gyvybes 


128 VALDAS PRUSKUS 106* 


rasės ir tautos“. Prie dvasinių jėgų A. Kaupas priskyrė ir „s0- 
ciogenetiškąją“, kurios svarbiausi atributai esą altruizmas ir užuo- 
jauta: „šie jausmai rišą žmones krūvon“, verčią siekti doros, gė- 
rio ir tiesos (335, 10). Žmoguje ir visuomenėje, veikdamos viena 
kitą, abi šios jėgos skatinančios raidą, dinamiką, kaitą. Žmogus 
lavėjąs, tobulėjąs, įgyjąs tokių įgūdžių ir savybių, kurie įgalina 
jį pasirengti įgyti nuosavybę ir tapti jos geru valdytoju. 

Noras turėti nuosavybę žmogui esąs prigimtas. Rodydamas 
iniciatyvą ir pastangas, kiekvienas galįs tapti atitinkamos nuo- 
savybės turėtoju, o ilgainiui papildyti ir savininkų klasės gretas, 
jas atnaujinti. O jeigu taip, tai nesą jokios prasmės darbininkams 
siekti sunaikinti tą klasę, į kurios gretas jie natūraliai siekią pa- 
kliūti patys. 

Tačiau tas perėjimas į aukštesnį luomą turįs būti remiamas 
savarankiškų asmeninių pastangų, o tai esąs ilgas natūralus pro- 
cesas. K. Paltaroko teigimu, „perėjimas į aukštesnį luomą trumpu 
laiku ir be didelio asmeniško darbo“ (326, 93) staiga galįs būti 
netgi žalingas visųomenei. Todėl paveldėtas tėvų turtas dar ne- 
suteikiąs vaikams teisės jaustis tikrais jo turėtojais — ne jie tą 
turtą sukūrė. O nebūdami patys šio turto kūrėjais, jie nemokėsią 
ir tinkamai juo naudotis. Tuo jie tik sukelsią nepasitenkinimą ir 
pavydą. Kaip pabrėžia K. Paltarokas, „iš tokių santykių kyla ne- 
apykanta tarp klasių“ (326, 95), kurią stengiasi dar labiau kurs- 
tyti socialistai. 

Pripažindami teisę kiekvienam būti savininku asmeniško dar- 
bo dėka ir taip panaudoti savo potencinės galias, kartu lietuvių 
katalikų sociologai suprato, kad tai padaryti įstengsiąs ne kiek- 
vienas. Žmonės skirtingi, teigia A. Civinskas, ne kiekvienas galįs 
būti apsukrus, energingas, tačiau kiekvienas esąs Žmogus, ir jį 
privalu gerbti, juo rūpintis, o už atliktą darbą mokėti teisingą 
užmokestį (76, 76). Dorai atlikdamas jam pavestą darbą, už kurį 
mokamas atlyginimas, jis visuomenei ne mažiau vertingas negu 
darbdavys — kapitalistas, kuriam darbininko paslaugos reikalin- 
gos. 

Laikytasi pažiūros, kad abi šios klasės negalinčios egzistuoti 
viena be kitos. „Negali gyvuoti kapitalas be darbo, o darbas be 
kapitalo. Iš jų sutikimo paeina tvarka, iš nuolatinės kovos — 
suirutė“, — teigė K. Paltarokas (326, 75—76). Darbininko ir darb- 
davio interesai nesą jau tokie fatališkai priešiški ir negalimi iš- 
spręsti, kaip sakė socialistai. J. Staugaitis rašė: „Darbininkas 
negali apsieiti be fabrikanto, labrikantas be gero darbininko [...| 
Fabrikas — tai darbininko darbo įrankis, tai jo yla, kirvis. Puo- 
lus fabrikui, nėra kaip uždarbiauti: šimtams ir tūkstančiams dar- 
bininkų reikia badą kęsti. Tad tiesioginis darbininko interesas iab- 
riką palaikyti, kad išlaikytų konkurenciją su kitais ir nepultų [...] 
Lygiai yra fabrikanto interesas turėti geri darbininkai, kad jie 
mašinų negadytų ir kuo daugiausia jas išnaudotų, vadinasi, spar- 
čiau dirbtų |...) Fabrikanto tad yra interesas, kad ir brangiau 


107* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 129 


užmokėti darbininkui, by tik jis geriau išnaudotų mašiną“ (421, 
45). 

Suprantama, kad organizuodamas gamybą savininkas siekiąs 
gauti pelno. Tai natūralu ir teisėta. Tačiau tas pelnas neturėtų būti 
pasiektas skriaudžiant darbininką. Liberalų teiginys, kad užtenką 
tik mokėti darbininkui sutartą atlyginimą, katalikams atrodė ne- 
teisingas. K. Paltarokas pažymėjo, kad sutartis gali būti prie- 
varta, „kai darbininkas neturi pasirinkimo“. Atlyginimo turį už- 
tekti „taupiam ir doram darbininkui pragyventi“ (326, 98), bet jis 
neturįs būti mažesnis už pragyvenimo lygį. Šią mintį K. Paltaro- 
kas argumentuoja taip: „žmogaus jėga taip pat prekė, kurios 
kaina mainosi, todėl jai tinka ekonomijos taisyklė: kam bedirbti, 
jei man darbas nebeužsimoka“. Taigi „kas iš darbo gyvena, pri- 
valo bent kiek iš jo turėti naudos, kiek reikalingas savo buities 
išlaikymui“ (328, 98). Pažeidus šią teisę, pažeidžiamas žmoniš- 
kumas ir darbininko kaip partnerio interesai. Todėl, K. Šaulio 
teigimu, „krautis sau lobį ir muštis į turtą per vargą ir kruviną 
prakaitą artimųjų“ nederėtų, nes tai, be kita ko, esąs „griekas, šau- 
kiantis dangaus atmonijimo“ (443, 57). 

Tačiau ir darbininkams nederėtų žvelgti į svetimą kišenę, tuo 
labiau reikalauti ataskaitos iš darbdavio, kaip jis naudojasi pel- 
nu,— jis turįs teisę į pelną, kadangi daug daugiau rizikuoja negu 
darbininkas. K. Paltaroko nuomone, reikalauti to iš darbdavio bū- 
tų tolygu kištis į jo privatų gyvenimą (326, 96). Būtent taip jis 
vertino ir socialistų pastangas žvelgti į svetimą kišenę, akcentuo- 
jant socialinius kontrastus, nuteikiant darbininkus prieš darbda- 
vius, o ne reikalauti geresnių sau sąlygų, kaip ir dera socialiniams 
partneriams. 

Socialinio kompromiso būtinumo idėją bene ryškiausiai bandė 
pagrįsti A. Kaupas. Jo įsitikinimu, visuomenei, kaip ir bet kuriam 
kitam gyvam organizmui, būdinga dinamika, mainymasis. Visuo- 
menė kaip socialinis organizmas, prisitaikydama prie naujų ap- 
linkybių, laipsniškai keičianti savo formą, bet ne pačią struktūrą, 
kurios egzistavimą nulemiąs ontogenetiškų, filogenetiškų ir socio- 
genetiškų jėgų, amžinų ir pastovių, veikimas. Iš to daroma išvada: 
visuomenės mainymasis privaląs apsieiti be struktūrų griovimo, 
Naujovės, atsirandančios visuomenėje, turinčios „ne griauti vie- 
tinius atsiekimus, bet juos tobulinti“ (335, 50). 

Taigi, kaip manė katalikų sociologai, kiekviena visuomenė tu- 
rinti potencines galimybes tobulėti. Jos slypinčios pačioje visuo- 
menėje, nes čia „viešpataujanti amžina kova tarp įvairių spėkų“, 
socialinių grupių interesų. Būtent čia visuomenėje „kiekviena 
galybė susiduria su pasipriešinimu, o jį įveikdama kompromisų 
keliu juda į priekį“ (335, 50—51). Šis judėjimas vykstąs pažangos 
linkme. Tai esąs objektyvus procesas, kuris keičia visuomenės gy- 
venimo formas. 

Čia pamatuotai kyla klausimas: kas gali skatinti visuomenės 
evoliucijos procesą, nuo ko jis priklauso? Pasak A. Kaupo, so- 


9—878 


130 VALDAS PRUSKUS 108* 


cialinės struktūros „gerumas ir tobulybė“ priklausą nuo vi- 
suomenės dvasinės brandos, t. y. „telezio“. „Telezis yra ne kas 
kita, tiktai protingas sunaudojimas įrankių tikslui pasiekti“ (335, 
43), atsižvelgiant į visų interesus. Individo ir visuomenės pastan- 
gos „išgalvoti priemones, kurioms gelbstint nei gamtos, nei žmo- 
"nių spėkos neitų ant nieko, nesieikvotų“ (335, 43), kaip tik ir 
rodančios ne tik visuomenės dvasinę (teliškąją) brandą, bet ir 
siekiamų pertvarkymų krypsnį. Taigi teliškosios jėgos ir skatinan- 
čios tobulinti visuomenės struktūrą, priimant teisingus įstatymus, 
kurie iki minimumo sumažintų prieštaravimus tarp įvairių -socia- 
linių sluoksnių ir tuo padėtų įgyvendinti aukščiausią socialinės 
darnos principą — „sinergiją“, t. y. bendrą priešingų socialinių 
grupių darbą, jų interesų tarpusavio supratimą bei harmoniją 
(335, 24). Taigi geresnio visuomenės gyvenimo įormos pasiekia- 
mos „ne per aklą kovą vienų su kitais“, bet „yra vaisium bendrųjų 
visų Žmonių pastangų darbo krūvoje“ (335, 69), atsižvelgiant į 
visų socialinių grupių interesus, nors jie esą ir priešingi. Prieš- 
taravimai tarp socialinių grupių — natūralus dalykas ir netgi pa- 
geidautinas. Tačiau svarbu, kad šie prieštaravimai nebūtų per- 
nelyg dideli. Todėl būtina ieškoti kompromisų ir rasti tai, kas 
žmonės jungia, o ne skiria. Tokiu pradu A. Kaupas laikė norą 
turėti nuosavybę. Tai esanti prigimtinė žmogaus teisė, Todėl nuo- 
savybės siekimą reikią ne tik gerbti, bet ir sudaryti sąlygas jam 
įgyvendinti ir kartu natūraliai peržengti iš vieno socialinio sluoks- 
nio į kitą. Reikią padėti žmogui, norinčiam tą slenkstį peržengti: 
jį palaikyti moraliai ir praktiškai, tuo paliudijant krikščionišką 
meilę artimui. 

Lietuvių katalikų sociologai, teigdami, kad priklausymas kla- 
sei nėra amžinas ir latališkas ir iš esmės ne tiek jau svarbus 
(svarbu žmogaus kokybė), o pareinąs ir nuo individo pastangų, 
gebėjimų ir noro, griovė socialistų puoselėtą mitą apie darbininkų 
klasės pasmerktumą ir klasių kovos neišvengiamumą, žadino jų 
saviraišką ir iniciatyvą patiems ginti savo interesus. 

Vieninteliu teisingu keliu į visuotinę santarvę katalikai manė 
esant socialinį kompromisą, o ne visuotinę priešpriešą. Prieš kla- 
sių kovos šūkį jie iškėlė socialinio solidarumo principą, paremtą 
socialine partneryste. Šio principo kėlimas vertė išsiaiškinti, ko- 
kiu mastu ir kaip darbininkų klasė gali reikštis kaip savarankiš- 
kas socialinis subjektas, partneris, kokia jos genezė, bruožai, po- 
tencija. Taigi reikėjo įvertinti darbininkiją kaip galimą socialinį 
partnerį, o ne antagonistą. 


5. Darbininkijos padėties vertinimas 
Kaip sakėme, lietuvių socialistai darbininkų klasę laikė darb- 


davių antagonistu. Tarp jų neišvengiamai vykstanti nuolatinė ko- 
va. Darbininkų klasė galinti išsivaduoti iš ekonominio pavergimo 


109* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 131 


ir išnaudojimo tik sunaikindama kapitalistus kaip klasę. Tuo ji 
išvaduosianti nuo kapitalo pavergimo ir visą visuomenę. Šiai isto- 
rinei misijai atlikti darbininkų klasė esanti pasmerkta, tai jos is- 
torinis fatalizmas. Todėl V. Kapsukas ir ragino greičiau „nuversti 
ponų valdžią [...], kad įvyktų socialistinė tvarka“ (299, t. 2, 
p. 33). Orientuodami darbininkų klasę į ateitį, akcentuodami jos 
misijinį vaidmenį, socialistai mažai dėmesio skyrė jos materiali- 
nėms sąlygoms gerinti. Laikytasi pažiūros, kad blogėjant darbi- 
ninkų padėčiai greičiau būsianti sugriauta kapitalistinė santvar- 
ka — įvyksianti socialistinė revoliucija. 

Kad to meto darbininkijos padėtis prasta, nuolat spaudoje pa- 
brėždavo ir katalikai. Kadangi didžiumą Lietuvos darbininkijos, 
kaip minėjome, sudarė kaimo darbininkai (dvarų ir ūkininkų sam- 
diniai), tai jų padėtis daugiausia ir buvo nušviečiama. Štai ką 
apie dvarų darbininkų padėtį rašė J. Vailokaitis: „Alvito dvaruo- 
se, viską suskaičiavus pinigais, [...Į darbininkui pasilieka 137 
rubliai metams. Garliavos gi parapijos dvaruose dar mažiau [...]. 
Darbininkui [-..| per sunku išmaitinti save, pačią ir keletą vaikų 
[-..]. Alvito dvaruose pareikalauta sutrumpinti darbo dieną ir, 
man rodos, gana teisingai, nes sunkus darbas nualina ir išsekina 
jėgas“ (47, 323—324). Ne geriau gyveną ir miestų darbininkai. 
Neįstengdami nusisamdyti kambario, jie priversti glaustis „pa- 
stogėse, požemiuose, pogrindžiuose, ko nesveikiausiose vietose“. 
O nežmoniškos gyvenimo sąlygos vedančios į neviltį ir „doros nu- 
puolimą“, jie jaučiasi „neįsikūniję į šių dienų visuomenę“ (275, 
12—13). Tokia darbininkijos padėtis ir įgalino socialistus kalbėti 
apie išskirtinę jos misiją. Žvelgdami į visuomenę kaip į organišką 
visumą, kurioje kiekvienam sluoksniui pritinka derama vieta, ka- 
talikai tokį išskirtinumą vertino neigiamai. Manyta, kad visuome- 
nė turėtų traktuoti darbininkus kaip lygius, visateisius piliečius. 
Pasak J. Matulaičio, ji turėtų pastatyti juos greta su kitais luo- 
mais, „priderančioje vietoje“, atsakančioje darbininkų vertei ir tam 
triūsui, kurį atlieka, tai naudai, kurią draugijai (visuomenei.— 
V. P.) atneša“ (275, 17). 

Todėl katalikams rūpėjo išsiaiškinti, kiek darbininkų padėties 
gerinimas priklausąs ir nuo jų pačių pastangų, o ne tik nuo darb- 
davių iniciatyvos. Taigi iškilo būtinumas gilintis į darbininkijos 
kaip klasės genezę ir jos realias galimybes atlikti visuomenėje tą 
vaidmenį, kurį jai skyrė socialistai. 

Remdamiesi enciklika “Rerum novarum“ ir Vakarų Europos 
katalikų socialinės minties autoritetais, lietuvių sociologai nurodė, 
kad darbininkija atsiradusi su mašininės gamybos plėtote, rei- 
kalavusia pigių darbo rankų. Jos gausėjimą lėmusios ekonominės 
aplinkybės. Kaip pažymi J. Matulaitis, darbininkija savo gretas 
papildžiusi iš dviejų šaltinių: iš valstiečių, „kuriuos ponai, panai- 
kinus baudžiavą, pavarė nuo žemės ir šie buvo priversti kraustytis 
į miestus“, ir iš amatininkų, nes „vystantis pramonei daugelis 
amatų sunyko ir amatininkai buvo priversti samdytis fabrikan- 


132 VALDAS PRUSKUS 110* 


tams už prastus darbininkus“ (275, 3—4). Tapę samdiniais, jie 
tapo ir svetimos valios vykdytojais. Kapitalistinis gamybos būdas 
nuasmenino darbininką, atėmė iš jo savirealizacijos, kūrybos ga- 
limybę, prislopino norą tobulėti. K. Paltarokas akcentavo, kad pa- 
naudojus mašinas darbas jau nebegalėjo darbininkui suteikti pa- 
sitenkinimo, nes buvo „jis pats paverstas beveik mašina“ (326, 
152). Toks žmogaus įtraukimas į gamybą neigiamai atsiliepė ne 
tik jo socialinei, bet ir psichinei būklei. 

Mechaniškai atliekamas, monotoniškas darbas žalojąs ne tik 
žmogaus kūną, bet ir kur kas svarbesnį dalyką — jo sielą. Be to, 
jis nepadedąs puoselėti vilties kada nors pakeisti savo situaciją. 
„Seniau mokinys bedirbdamas pas amatininką arba net paprastas 
samdininkas galėjo tikėtis, kad atėjus laikui prasimanys darbo 
įrankius ir susitvers sau neprigulmingą  savistovį būvį, — rašė 
J. Matulaitis, — fabriko darbininkas niekad to nesusilauks, jis nei 
svajoti negali kada nors įgyti fabriką [...], jis negal tikėtis kada 
nors pakilsiąs ant aukštesnio laipsnio visuomenės gyvenime, jis 
turi likties amžinu proletaru — beturčiu, amžinai nuo kitų prigul- 
mingu“ (275, 5). Tą „neprigulmingumo (nepriklausomumo.— 
V. P.) stoką“ ir J. Matulaitis laikė vienu iš svarbių proletariato 
požymių. Kitas jo požymis — telkimasis į didelius kolektyvus, kurį 
suponavo priklausymas nuo fabriko ir jautimasis atskiru visuo- 
menės luomu, gyvenančiu iš savo darbo ir esančiu darbo įrankių 
priedėliu. Būdamas priklausomas nuo svetimos valios, jis nelin- 
kęs pats rodyti iniciatyvą, kovoti dėl savo teisių, o greičiau linkęs 
pasikliauti tais, kurie žada rūpintis jo ateitimi ir gerove. Tokiais 
rūpintojėliais, kalbėjimo į ausį meistrais, pasak A. Kaupo, kaip 
tik ir buvę vietiniai socialistai, kurie mėgdavo didžiuotis esą dar- 
bininkai, nors ir nematę „dirbtuvės nė iš tolo“ (201, 66). 

Suprantama, kad toks nuasmenintas proletaras, negalintis pa- 
sikliauti savimi be patarėjų iš šalies, katalikų akyse negalėjo 
pretenduoti į visuomenės gelbėtoją. Juolab kad jis pats buvo rei- 
kalingas pagalbos atkurti jo kaip žmogaus orumui, pasitikėjimui 
savo jėgomis savarankiškai kovojant dėl savo teisių, išsivaduojant 
iš kolektyvizmo. O savarankiškai kovoti gali tik asmenybė. Tuo 
tarpu socialistams darbininkas tebuvo tik jų užmačių tenkinimo 
įrankis. Todėl neatsitiktinai Leonas XIII darbininkų klasei nepri- 
skyrė proletarų, o tik dirbančią liaudį, t. y. sąmoningai veikian- 
čiuosius. Jam darbą atliekantis darbininkas — ne įrankis, o as- 
menybė. Štai kodėl jis kritikavo „proles“ kaip nesavarankiškus, 
nesiekusius kovoti dėl savo ateities, o tik pasikliovusius gera kapi- 
talisto (ar socialistų kovos) valia, žmones. Skyrė „proles“ nuo 
darbininkų ir lietuvių katalikų sociologai. Darbininką jie laikė lais- 
vu ir savaveiksmiu asmeniu. J. Matulaičio teigimu, į jį turėtų 
būti žiūrima „ne sulig kilmės ar luomo“, bet sulig jo vertės ir 
atžvilgio į būdą, dorą ir triūsą, kurį visuomenėje atlieka“ (275, 
17). Iš to plaukė mintis, kad darbdavys turėtų žiūrėti į darbininką 
„Ne kaip ponas į vergą“, „o tik kaip į lygų sau žmogų, kuris 


111* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 133 


liuosas būdamas liuosai savo darbą parsamdo“ (275, 17). Toks 
supratimas reikalaująs gerbti darbininko teises, tarp jų ir teisę 
gauti pakankamą atlyginimą, kuris sudarytų jam žmoniškas gy- 
venimo sąlygas. Tokią nuostatą turėtų įtvirtinti įstatymų leidėjai, 
rengdami įstatymus, apimančius darbininkų gyvenimą ir santy- 
kius su kitais luomais, nurodančius jų politines ir pilietines teises. 
O tai — jau valstybės prerogatyva. 

Nors įstatymų leidybai lietuvių sociologai ir skyrė dėmesį, 
tačiau manė, kad jų laikymasis „vien iš baimės ir prievartos“ 
negalįs būti tikras ir laiduoti darbininkijai žmogišką pragyveni- 
mą (326, 75). 

K. Paltarokas teigė, kad „greta su valstybės veikimu“, reika- 
lingos ir visos visuomenės pastangos, nes abiem visuomenės luo- 
mams jų prigimtis liepianti būti santaikoje ir tinkamoje lygsva- 
roje“ (326, 75). O tą lygsvarą (=pusiausvyrą) darbininkija ga- 
linti išlaikyti tik tuo atveju, jeigu jai būsianti suteikta galimybė 
įsigyti šiokį tokį turtą, kad nebūtų visiškai priklausoma nuo kas- 
dienio uždarbio. Ši galimybė neturinti tapti įstatymišku įpareigoji- 
mu darbdaviui, o būti savanoriška ir liudyti jo krikščioniškosios 
etikos supratimą: žmogus galįs vykdyti Dievo paliepimą „įvaldyti 
žemę“ tik turėdamas nuosavybę ir per ją veikdamas. Taigi nuo- 
savybė esanti Žmogaus veikimo ir saviraiškos erdvė, kurią, lai- 
kantis krikščioniškos nuostatos, reikią jam pripažinti ir išplėsti jos 
ribas. Iš kur darbininkas galįs tikėtis pagalbos? 

Pirmiausia iš tų, kurie ja apsčiai disponuoja, užmiršdami savo 
krikščioniškas pareigas — artimo meilės principą, nes Dievas nėra 
paskyręs žemės turtų valdyti vieniems: tą pasiskirstymą padarę 
žmonės. O jis nesąs teisingas, todėl ir esąs nuolatiniu konfliktų 
priežastis, o svarbiausia — jis prieštaraująs prigimtinei žmogaus 
teisei turėti nuosavybę kaip veikimo erdvę, kurioje gali reikštis 
savarankiškai. Duoti šią veikimo erdvę darbininkui turįs darbda- 
vys (kapitalistas). K. Paltarokas manė esant teisinga, jei kapi- 
talistas, be „teisingo užmokesčio“, darbininkui „duotų ir didesnę 
ar mažesnę pelno dalį kaipo dovaną, ypač kuomet pramonei gerai 
klojasi“ (326, 97). Tai paskatintų jj ne tik geriau dirbti. Turė- 
damas laisvesnių lėšų, jis galėtų tapti nors ir ribotos, bet vis tiek 
nuosavybės savininkas. O ją turėdamas. galėtų geriau suprasti 
darbdavį. rasti bendra kalbą siekiant abipusiškai naudingo komp- 
romiso. O sukaupęs lėšų, jis įstengsiąs ir savarankiškai imtis vers- 
lo, tapti darbdavio partneriu. 

A. Kaupas darbininką, turintį šiokią tokią nuosavybę, vadino 
„vidutiniu žmogumi“. Tai žmogus, kuris nepriklausąs nė vienai 
iš priešiškų klasių. Būtent jis esąs visuomenės stabilumo garan- 
tas, o ne viena ar kita klasė. „Kas nori rūpintis visuomenės rei- 
kalais, tas turi rūpintis vidutinio žmogaus reikalais“ (341),— tei- 
gė A. Kaupas. Šio „vidutinių žmonių“ sluoksnio gausinimą ir 
rūpinimąsi konkrečiu žmogaus (darbininko), o ne klasės reikalu 


134 VALDAS PRUSKUS 112* 


katalikai laikė svarbia priemone, siekiant užkirsti kelią visuome- 
nės proletarizacijai. „Vidutiniai žmonės“ ir buvo jiems ta trečioji, 
visuomenę vienijančioji ir stabilizuojančioji socialinių kraštutinu- 
mų pasireiškimus pajėga, kuri, kaip jie vylėsi, neišvengiamai su- 
silormuosianti ir Lietuvoje. Šis „vidutinis žmogus“ būsiąs pajė- 
gus savarankiškai ginti savo interesus, rūpintis savo padėties pa- 
gerinimu, o ne pasikliauti kitų gera valia ar pažadais. 

Antra vertus, katalikų sociologai suprato, kad mechaniškas 
nuosavybės suteikimas dar nereiškiąs „vidutinio žmogaus“ atsi- 
radimo. Reikia, kad žmogus norėtų ją turėti, t. y. sugrįžti į tu- 
rinčiojo poziciją, kuri siejasi su atsakomybe ir pareiga. Čia jam 
niekas negalįs padėti. Tai jo apsisprendimas. Jis turįs pats sava- 
rankiškai ginti savo interesus, rūpintis padėties pagerinimu, o nę 
pasikliauti vien tik darbdavio ar gerųjų „patarėjų“ valia ir paža- 
dais. Tam jis turįs subręsti. Padėti galinčios ir draugijos. Tačiau 
burtis į jas darbininkai turį patys savanoriškai, o ne vienijami ir 
vadovaujami iš šalies. Darbininkų draugijos, sąjungos turinčios 
tarnauti ne socialiniams kontliktams aštrinti, bet santarvei su 
darbdaviais stiprinti pagal krikščioniškus socialinio teisingumo 
principus. 

Taigi į darbininkiją lietuvių katalikų sociologai žiūrėjo ne 
kaip į socialiai pasmerktą, bet kaip į savaveiksmę pajėgą, kuri 
neturėtų leistis manipuliuojama pašalinių jėgų, o pati rūpintųsi 
ir gintų savo, pirmiausia ekonominius, interesus, kartu neužmirš- 
dama, jog ji esanti darbdavio socialinė partnerė, privalanti dorai 
atlikti savo partneriškas pareigas, 0 ne antagonistė, visą savo 
energiją kreipianti esamos tvarkos griovimo linkme ir šioje veik- 
loje matanti savo ateitį ir savo „istorinę misiją“. 

Katalikų sociologai darbininkijos ateitį laikė bendrų interesų 
ateitimi, kurią ji pašaukta kurti su įvairiais visuomenės sluoks- 
niais. Tokia, jų nuomone, ir esanti tikroji darbininkijos misija vi- 
suomenėje. Tokia katalikų sociologų nuostata iš pagrindų griovė 
socialistų puoselėtą mitą apie darbininkijos kaip kapitalistinės 
santvarkos griovėjo išimtinę istorinę misiją. O darbininkų būri- 
masis į katalikiškas organizacijas rodė, kad ir be socialistų pa- 
slaugų galima išsiversti ir siekti realaus savo ekonominės būklės 
pagerinimo be prievartos priemonių. Toks katalikų požiūris į ka- 
pitalistinę sistemą ir jų socialinis veikimas, ieškant būdų darbi- 
ninkijai adaptuotis naujomis sąlygomis, sulaukė piktos vietinių 
socialistų kritikos. 


Skyrelyje aptartieji dalykai leidžia padarvti tokias išvadas. 

1. Lietuvių katalikų sociologai, remdamiesi Leono XIII encik- 
lika “Rerum novarum“, pripažino, kad kapitalizmas yra visuo- 
menės natūralios raidos rezultatas, o ne atsitiktinis, atneštinis 
reiškinys. Savo esminiais principais jis visiškai priimtinas Baž- 


115* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 135 


nyčios socialinei doktrinai, nes daug kas atitinka gamtos dėsnius. 
Tačiau kartu turįs ir daug trūkumų, kurie kyla dėl ekonominio 
liberalizmo puoselėjamo autonominio individualizmo, siaurinan- 
čio individo socialinių pareigų ir atsakomybės ribas ir skatinančio 
egoizmo raišką. Įvairios neteisybės formos, nežmoniška eksploa- 
tacija, prievarta ir jėga, diegiami į šią sistemą, ją deformuoja ir 
tada atsirandąs nežabotas, laukinis, liberalusis kapitalizmas. 

Jo neigiamų reiškinių gausėjo ir Lietuvoje, kuri tuo metu jau 
vis sparčiau žengė kapitalizmo keliu. Todėl manyta, kad dirbtinai 
skubinti šio proceso nedera, nes lietuviai tam nesą pasirengę nei 
psichologiškai, nei socialiai. 

2. Kartu katalikų sociologai stengėsi suvokti ir parodyti kiek- 
vieno sluoksnio vietą bei funkcijas visuomenėje, žengiančioje ka- 
pitalizacijos keliu, ir šitaip padėti „apsiprasti“ atsidūrus naujose 
sąlygose. Vadovaudamiesi enciklika “Rerum novarum“ ir sveika 
nuovoka, lietuvių katalikų sociologai stengėsi atlikti tikslią ir 
objektyvią liberaliojo kapitalizmo analizę, išsiaiškinti jo sistemos 
pagrindinius principus ir ypač jų įgyvendinimo padarinius. 

3. Kadangi daugumas jų buvo kilę iš valstiečių luomo, tai ir 
žvelgė į liberalųjį kapitalizmą valstiečių ūkininko, kuriam iškilusi 
reali grėsmė patekti į fabriką ir tapti mašinos „priedėliu“, akimis. 
Juos baugino ne tiek į darbininkų luomą patekusių valstiečių pa- 
dėties beviltiškumas, į kurį juos įstūmė kapitalizmas, kiek socia- 
listų siūlomų priemonių padėčiai pataisyti radikalizmas. 

4. Neigdami socialinę konfrontaciją, akcentuodami socialinio 
konsensumo principą ir socialinės partnerystės poreikį, parodyda- 
mi jo krikščioniškąją dimensiją — naudą individui ir visuomenei, 
kartu jie ieškojo ir priemonių tai santarvei pasiekti, pateikdami 
krikščionišką privatinės nuosavybės valdymo supratimą. 

5. Lietuvių katalikų sociologai parodė kur kas gilesnį negu 
liberalai ir socialistai supratimą privatinės nuosavybės (turto), 
atskleisdami ne tik jos naudingumą individui ekonominiu bei so- 
cialinio saugumo požiūriu, bet ir jos egzistencinę reikšmę žmogui, 
jo dvasiniam tobulėjimui. Katalikų sociologų požiūriu, turtas ne- 
sąs galutinis žmogaus veiklos tikslas, o lik priemonė jo sugebė- 
jimams ir dvasiniam tobulėjimui realizuotis. Todėl jie norėjo, kad 
visuomenėje būtų sudarytos sąlygos kiekvienam įsigyti nuosa- 
vybę. tapti nors mažu savininku („vidutiniu žmogumi“). Tuo jie 
moraliai ir praktiškai rėmė lietuvių valstiečių pastangas ne tik iš- 
saugoti tėvų žemę, bet ir išplėsti ją išperkant iš nusigyvenusių 
rusų kolonistų ir svetimtaučių dvarininkų. Šitaip jie stengėsi už- 
kirsti kelią nuosavybės koncentracijai nedaugelio rankose ir ma- 
žinti socialinę įtampą. 

6. Lietuvių katalikų sociologai žmogų laikė pirmiausia dvasi- 
niu, o tik paskui ekonominiu subjektu. Jie pripažino darbininko 
teisę į darbą kaip prigimtinę teisę, o ne kaip darbdavio malonę. 
Jų nuomone, darbininkas turįs gauti ir atitinkamą atlyginimą, taip 
pat dalį nuo pelno. Tačiau šiuo klausimų vieningo požiūrio nebū- 


136 VALDAS PRUSKUS 114* 


ta. Vieni (K. Paltarokas, K. Šaulys) manė, kad dalį pelno savo 
nuožiūra ir valia skiriąs pats darbdavys (tai jo asmeninė prero- 
gatyva), kiti (S. Šultė), sekdami A. de Munu, teigė, jog teisė į 
pelno dalį — savaime suprantamas dalykas, nes darbdavys ir dar- 
bininkas esą socialiniai partneriai. Nors laikydamiesi ir skirtingų 
nuostatų, katalikų sociologai, iškeldami darbininkijos kaip socia- 
linio partnerio svarbą ekonominiuose santykiuose, pabrėžė patį 
darbo vertingumą, būtinumą ugdyti darbininkijos savigarbą ir 
savimonę. 

7. Lietuvių katalikų sociologai pripažino visuomenės pasidali- 
jimą į luomus ir sluoksnius, tačiau laikėsi pažiūros, kad žmogaus 
priklausymas luomui (klasei) esąs tik jo žemiškosios socialinės 
egzistencijos apraiška — prieš Dievą visi žmonės lygūs. Antra 
vertus, socialinis žmogaus statusas nesanti jokia privilegija. Pri- 
klausymas klasei nesąs amžinas, iatališkas, o pareinąs nuo žmo- 
gaus individualių savybių, gebėjimų bei pastangų. Šitaip jie grio- 
vė socialistų puoselėtą mitą apie darbininkijos pasmerktumą ir 
klasių kovos neišvengiamumą. O pabrėždami turto naudojimo vi- 
suomeninį efektyvumą, turtingųjų krikščionišką moralinę pareigą 
palaikyti artimą, jie skatino darbininkus ieškoti socialinės part- 
nerystės su darbdaviu, kartu palaikė jų pastangas ginti savo tei- 
sėtus ekonominius reikalavimus. 

8. Kritikuodami liberalųjį kapitalizmą ir jo konkrečius pasi- 
reiškimus, lietuvių katalikų sociologai tam tikru požiūriu buvo 
su socialistais toje pačioje barikadų pusėje. Tačiau jų kritikos 
motyvai skyrėsi. Socialistai kapitalizmą laikė visų socialinių dar- 
bininkijos ir visuomenės apskritai nelaimių priežastimi, o socia- 
lizmo vizijoje matė visų socialinių problemų sprendimą. Katali- 
kams liberalusis kapitalizmas asocijavosi pirmiausia su vietinių 
svetimtaučių kapitalistų, kurie tvarkė krašto ekonominį gyveni- 
mą, egoizmo pasireiškimais. Į šį egoizmą ir buvo pirmiausia nu- 
kreiptas jų kritikos smaigalys. Be to, tiek katalikai, tiek socialis- 
tai iš esmės buvo opoziciški (nors irgi skirtingais motyvais) caro 
valdžiai, todėl jai nekėlė pasitikėjimo. Už revoliucinę veiklą caro 
valdžia socialistus persekiojo ir trėmė. Ji taip pat sekė ir socialiai 
aktyvesnius kunigus, visaip varžė ir katalikiškų organizacijų veik- 
14, ieškojo pretekstų jas uždaryti. 

Nepaisant formaliai panašios kapitalizmo padarinių kritikos, 
veikimo situacijos ir jo sąlygų, vienas veiksnys griežtai skyrė 
katalikus ir socialistus — požiūris į socializmą. 


115* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 137 


IV skyrius. SOCIALIZMO KRITIKA 


1. Socialinio ir psichologinio požiūrio į socializmą 
kaita 


Lietuvių katalikų požiūriui į socializmo mokymą įtaką darė 
šios idėjos paplitimo XIX--XX amžių sandūroje Vakarų Euro- 
pos šalyse ir Rusijoje aplinkybės bei specifinės vietos sąlygos. 

K. Markso skelbtoji socialinė teorija buvo logiškai nuoseklus 
liberalizmo socialinių padarinių (darbo žmogaus nuskurdinimo) 
išplėtojimas iki jų logiškos pabaigos. Liberalizmas, įteisindamas 
neribotą kapitalo laisvę, visiškai atiduodamas jam darbo žmogų, 
priverčia pastarąjį mąstyti ir veikti socialistiškai — siekti jėga pa- 
keisti esamą tvarką. K. Marksas parodė, kur veda suabsoliutinta 
nesikišimo politika, suabsoliutintas pelno siekimas, galvojimas 
vien tik apie kapitalo turėtoją, o ne ir jo kūrėjo interesus. Ne- 
nuostabu, kad marksizmą pirmiausia ėmėsi studijuoti darbdaviai 
bei politikai ir daryti atitinkamas išvadas. Ekonominis liberaliz- 
mas pradedamas riboti atitinkamais mokesčiais, kapitalas verčia- 
mas vykdyti socialinę politiką. 

Aktyviau spręsti socialines darbininkijos problemas įgalino ir 
spartus mokslo bei technikos laimėjimų diegimas į pramoninę 
gamybą. XIX a. pabaigoje ji pradėjo didėti daugelyje Vakarų Eu- 
ropos šalių, ypač JAV. Itin didėjo kvalifikuotų darbininkų po- 
reikis, o jiems buvo sudarytos daug geresnės gyvenimo sąlygos. 
Dėl to mažėjo liumpenproletariatas. Vis daugiau įgijusių aukštes- 
nę kvalifikaciją darbininkų suprato, kad reikia ne griauti esamą 
visuomenę, o ją kurti, tobulinti, kad socialinė kūryba galima tik 
jungiantis, o ne išsiskiriant su kitais žmonėmis, kad ką nors 
pasiekti įmanoma tik kontaktuojant, o ne konfliktuojant su ki- 
tais. Todėl socializmo mokymo idėjos apie naujos, teisingesnės 
visuomenės sukūrimą sugriaunant senąją nebuvo labai populia- 
rios minėtosiose šalyse. Revoliucinis romantizmas, puoselėtas ra- 
dikaliųjų anarchistų (P. Prudono, M. Bakunino), čia jau buvo 
gerokai išblėsęs. Liumpenproletariatą pakeitė sparčiai auganti 
darbininkų klasė, kuri, kurdama profesines sąjungas, legaliai ko- 
vojo dėl savo teisių. Profesinės sąjungos efektyviai gynė darbi- 
ninkų interesus ir pasiekė didelių laimėjimų sudarydamos savo 
nariams palankesnes darbo ir buities sąlygas, užtikrindamos jų 
socialinį saugumą (Prancūzijoje ir Vokietijoje buvo priimti pen- 
sijų įstatymai). 

Dėl to socializmo idėjos šalininkai, pasiryžę ginti labiausiai 
nuskriaustosios visuomenės dalies — darbininkijos interesus, pa- 
imažu ėmė prarasti savo socialinę bazę. Socializmo apologetai 
orientavosi į liumpenproletaro neišlavintą sąmonę, jo polinkį į ro- 
mantiką. Kylant švietimo lygiui, šios idėjos menkėjo, vis dažniau 
buvo kvestionuojamos. Ypač imta neigiamai vertinti socializmo 


138 VALDAS PRUSKUS 116* 


įgyvendinimo prievartos būdu teorija. Ir tai suprantama: besiku- 
rianti industrinė visuomenė buvo orientuota į pragmatizmą ir 
rėmėsi socialinės partnerystės (solidarumo) idėja. Socializmo idė- 
jas ne visi šio mokymo šalininkai beatodairiškai priėmė. Kritiš- 
kiau mąstantieji siūlė peržiūrėti ortodoksinio marksizmo teiginius, 
juos labiau sukonkretinti atsižvelgiant į naujas sąlygas ir patys 
ėmėsi šios revizijos (E. Bernšteinas, K. Kautskis). 

Tačiau socializmo idėjos rado palankią dirvą Rusijos imperi- 
joje, kur tuo metu irgi sparčiai plėtojosi kapitalistiniai santykiai, 
formavosi proletariatas. Jos gamybos lygis dar nereikalavo daug 
aukštos kvalifikacijos darbininkų. Jų vietas užėmė daugiausia 
samdomi kvalifikuoti specialistai iš Vakarų Europos šalių. Todėl 
čia vyravo liumpenproletariatas, kuris buvo reikalingas vadų, nes 
pats savo interesų ginti dar nepajėgė. Tokiais vadais ir pasiskel- 
bė bolševikai. Šie procesai ryškėjo ir Rusijos imperijos vakari- 
niuose pakraščiuose — Lenkijoje bei Lietuvoje. 

Amžių sandūroje sparčiai plėtojantis pramonei (ypač akmens 
anglių kasybos), Lenkijoje gausėjo ir darbininkija, kurią vis pa- 
pildydavo nusigyvenę mažaraščiai valstiečiai. Jie buvo priversti 
samdytis darbdaviui už palyginti menką atlyginimą ir dar nebuvo 
pasirengę patys ginti savo ekonominių teisių (145, 27—38; 146). 
Tuo metu Lenkijoje jau veikė stiprios socialistų organizacijos, ku- 
rioms darbininkijos išsigelbėjimas atrodė esąs socializmas ir todėl 
aktyviai jį propagavo. Lenkų katalikų sociologai atkreipė visuo- 
menės dėmesį į tai, kad propaguojamasis socializmas esąs išsi- 
gelbėjimas tik proletariatui, o ne visai visuomenei. J. Bilderlakas 
pažymėjo, jog darbininkija tėra vienas iš visuomenės sluoksnių, 
be to, ne pats gausiausias, o peršamas socializmas vargu ar ga- 
js būti vienodai patrauklus visiems sluoksniams (58, 82). Pa- 
galiau Lenkija -— katalikiškas kraštas ir socialistų siūlomo prievar- 
tinio būdo pakeisti esamą santvarką nepalaikysianti. 

Nelegaliai veikė socialdemokratų partija, įsikūrusi dar 1896 
metais, ir Lietuvoje. Jos vadai kalbėjo tik proletariato vardu ir 
jo išsigelbėjimą matė vieną — socializmo sukūrimą. Tuo tarpu 
darbininkija Lietuvoje, kaip sakėme, buvo dar silpnesnė ir pras- 
čiau organizuota negu Lenkijoje (o socializmas pirmiausia ginąs 
darbininkų interesus). Daugumą Lietuvos gyventojų sudarė vals- 
liečiai. Jie vadovavosi sveika pozityvistine nuovoka ir patikrinta 
senolių išmintimi. Socialistų romantinės utopijos jiems nors ir 
atrodė gražios bei patrauklios, bet svetimos jų prigimčiai, mąs- 
tysenai ir gyvenimo patirčiai. Juolab kad socializmo įgyvendini- 
mas siejosi su prievarta, o ne natūraliu vyksmu. Todėl nenuosta- 
bu, kad katalikų ideologai iš pradžių gana ramiai reagavo į so- 
cialistų idėjas, manydami, kad didesnės atramos visuomenėje jos 
neturėsiančios. 

Tuo tarpu socialistai, skelbdamiesi esą vieninteliais darbinin- 
kijos interesų gynėjais ir stengdamiesi įgyti jos simpatijas, leido 
gausią socialistinę literatūrą, kurią gabenosi iš Prūsijos ir JAV. 


117* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 139 


Joje jie ne tik skleidė socializmo idėjas, bet ir nuožmiai puolė 
katalikus kaip savo ideologinius priešus. Ypač ši leidyba suak- 
tyvėjo 1905—1907 m., t. y. revoliucijos laikotarpiu. Tuo metu 
išleista daug įvairių atsišaukimų ir propagandinio turinio brošiū- 
rų: „Kas tie socialdemokratai“, „Kaip kunigas virto socialdemo- 
kratu“, K. Jasiukaičio „Ašis“, ,,Pas kryžių“, „Laukų darbininkams“, 
„Girtuoklystė — mūsų rykštė“ ir kt. Šie leidiniai buvo ne tik in- 
formacinio, bet ir agitacinio propagandinio pobūdžio. 

Stiprėjant socialistų agresyviai propagandai spaudoje (,Skar- 
de“, „Kovoje“, „Žarijoje“) ir kitur, katalikai turėjo į tai reaguoti. 
Stengtasi recenzuoti visas socialistų išleistas knygeles. Leidžia- 
mas JAV uoliai recenzavo A. Kaupas (28). Siekdami atremti so- 
cialistų kritiką, katalikai išspausdino ir keletą populiarių brošiūrų: 
„Didžiausi mūsų neprieteliai socialistai ir masonai“, K. Bikino 
(D. Dumbrės) „Ar bus geriaus, kad socialistai gaus viršų“ ir kt. 
Šiose knygelėse socializmo idėjos buvo aptariamos ne tiek teo- 
riškai, kiek ideologiškai. 

Būdami geri polemizuotojai, jie greit įsitraukė į ideologinę 
kovą, tapo lietuvių Krikščionių demokratų partijos aktyvistais ir 
rėmėjais (S. Šultė, K. Bikinas, A. Jakštas, P. Būčys, K. Šaulys, 
J. Staugaitis, A. Civinskas ir kt.). Dalyvavimas ideologinėje ko- 
voje suteikė jų darbams gyvybinės energijos ir įtampos. Supran- 
tama, kad tokia ideologinė priešprieša negalėjo žadinti konstruk- 
tyvios diskusijos tarp socialistų ir katalikų. 

Abi pusės turėjo tą patį adresatą: mažaraštį valstietį ir ne- 
seniai kaimą palikusį darbininką. Vadinasi, jos orientavosi į men- 
ko intelektinio potencialo ir išsilavinimo žmogų, kuriam įspūdį 
darė jan priimtinas teiginių aiškinimo paprastumas ir įtaigumas. 
Sioje ideologinėje kovoje dėl jo „sielos ir proto“ abi pusės neretai 
nesilaikė ir preciziškumo, ir etikos. Aptariant oponentų teiginius, 
būdavo remiamasi atskirais konteksto fragmentais, cituojami tik 
tie veikalai, kuriais remiasi autorius, kontroversiškos nuomonės 
nutylimos, idėjos ir faktai neretai tendencingai iškraipomi. 

Tokia praktika katalikams ilgainiui galėjo turėti dvejopų pa- 
darinių. Vienpusiškai vaizduodami socializmą ir socialistus dėl 
jų praktinės veiklos 1905—-1907 metų revoliucijos laikotarpiu kaip 
visuomenės baubą, jie dar labiau galėjo žadinti domėjimąsi jais 
įvairius visuomenės sluoksnius. Be to, šį susidomėjimą ir šiaip 
jau skatino socialistų organizacijos paslaptingumas, norų ir idėjų 
radikalizmas. Būtent tai ir padėjo formuotis visuomenės opinijai, 
jog jie esą teisūs — priešingu atveju caro valdžia jų taip neper- 
sekiotų, o katalikai taip smarkiai nekritikuotų. Kita vertus, pavir- 
šutiniškai atmetant socializmą ir pasmerkiant socialistus, katali- 
kams iškilo pavojus savanoriškai atsiriboti nuo gilesnių šio so- 
cialinio mokymo studijų, jo kritiško suvokimo. O tai neišvengia- 
mai būtų vedę prie intelektinio uždarumo, būtų labai susiaurėjusi 
katalikų socialinės minties plėtotė. 


140 VALDAS PRUSKUS 118* 


Bene pirmasis į šį pavojų dėmesį atkreipė A. Jakštas. Pasirem- 
damas prancūzų katalikų socialinės minties žadintojo J. Serre 
idėjomis apie intelektinio izoliacionizmo žalą, jis ragino atsisa- 
kyti siauro ir paviršutiniško socialinių reiškinių vertinimo, labiau 
gilintis į jų esmę ir taip būti „arčiau tiesos“ (88, 17—24). Didelis 
protas, anot jo, ne visada būnąs platus. Kartais jis esąs sujungtas 
su keisčiausiu siaurumu. Didelis, bet siauras protas tesidomįs 
viena tiesos dalele, tik ja tesitenkinąs, tik ją vieną teskelbiąs ir 
tesistengiąs tik ja viena visa kita paaiškinti: ,,Darvinui visa tiesa 
atrodė glūdinti vien evoliucionizme, Flamarionui — vien astrono- 
mijoje, Tolstojui — jo savotiškai suprastoj evangelijoj, Leninui — 
elementariausiame materializme. Anie garsūs vyrai yra buvę ne 
tikri mintytojai, bet tik pusmintytojai. Plačių pažiūrų mintytojai 
tyrinėja ne vieną kokią nors tiesos dalelę, bet trokšta viską su- 
prasti ir išsiaiškinti [...] ieško pilnutinės visų svarbiausių moks- 
lų sintezės“ (88, 19). A. Jakšto iškeltas nuosprendis „siaurapro- 
tystei“ buvo palaikytas J. Matulaičio, J. Staugaičio, K. Paltaroko, 
A. Civinsko ir kitų sociologų, kurie suvokė vienpusiškai suprasto 
socializmo. vertinimo žalą. Jie laikėsi pažiūros, kad kiekvienoje 
teorijoje, kad ir vienpusiškoje, esama ir pozityvių elementų, kurių 
nedera nutylėti. 

Antai K. Paltarokas, recenzuodamas A. Vytarto (Kvietkaus) 
knygą „Kas tai yra socializmas ir ar galimas daiktas tą mokslą 
įvykdyti“ (1909), priekaištavo autoriui už tendencingumą ir ne- 
norą matyti ir socialistų veikloje bei jų teorijoje pozityvių daly- 
kų — „to gero, kurį socialistai visgi yra padarę žemesniųjų sluoks- 
nių naudai“, parodydami visuomenei jų nesocialią padėtį, kuri 
reikalavo teisingumo atkūrimo, nors siūlomi būdai ir nevykę (324, 
291). O štai recenzuodamas J. Bikino* knygelę „Ar bus geriaus, 
kad socialistai gaus viršų“ (1908), J. Matulaitis padarė pastabą, 
kad derėjo griežčiau skirti „visą visų socialistų pripažintą mokslą 
ir pasielgimo būdą, nuo mokslo ir pasielgimo pavienių asmenų, 
prie vienos ar kitos socialistų partijos priklausančių“. Diskutuo- 
jant su socializmu reikią ,,neprasimanyti socializmą“, o diskutuoti 
su tokiu, „koks jis yra iš tikrųjų“ (277, 92). Juk ir pati socializmo 
doktrina, nors ir rėmėsi ydingomis prielaidomis, tačiau padėjusi 
daugelį dalykų išryškinti**. Panašaus požiūrio laikėsi ir A. Ci- 
vinskas, 

A. Civinskas pripažino „Marksui garbę už tai, kad jis žmogaus 
darbo svarbą pakėlė aikštėn“, bet, vien tik darbui suteikdamas 

* J. Bikinas aiškiai kritiškas socializmo ir ypač vietinių socialistų at- 
žvilgiu. To jis ir neslėpė. Laiške, rašytame 1906 m. sausio 21 d. A. Jakštui, 
jis tiesiai nurodė: „Socialistuose“ stengiaus darodyti, jog lietuviai negali kelti 
aktiviškos revoliucijos, nes yra per menki, o pagaliaus — revoliucionierių re- 
voliucija vis tiek ne ką daugiau mums gero atneš, nes kartoja klaidas savo 
priešų“ (62). 

** K. Markso atliktos kapitalistinės visuomenės analizės duomenimis savo 


Laose naudojosi ir katalikų sociologai (K. Antoine, A. Retzbach, F. Hitze 
ir kt.). 


119* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 141 


vertę, „nukrypo į šalį nuo gyvos teisybės, pasiliko svajotoju, kurs 
savo galvoj sutvėrė gyvenime nepritaikomas taisykles“ (76, 75). 
Būtent šios „taisyklės“ ir abstraktūs socialinio teisingumo reika- 
lavimai, nekritiškai priimti ir propaguojami vietinių socialistų, 
spėjo daliai mūsų inteligentų, valstiečių ir darbininkų susukti 
galvas. Todėl reikėjo teisingos informacijos, kuri padėtų visuome- 
nei susidaryti išsamesnį ir objektyvesnį vietinių socialistų propa- 
guojamą „lietuviškojo socializmo“ vaizdą. Pasak K. Šaulio, jų so- 
cializmas turįs „daug gaivalų, kilusių iš rusiškojo anarchizmo ir 
nihilizmo“ (443, 10). Kitaip sakant, reikėjo prablaivyti socialistų 
propagandos susuktas galvas. 

Tačiau tai nereiškia, kad lietuvių katalikų sociologai buvo 
linkę sumažinti reikalavimus socializmui kaip teorijai, pretenduo- 
jančiai išspręsti visas žmonijos problemas. Ypač jiems rūpėjo, 
kiek ji padės tautos savitumui pasireikšti. Ar socializmas netruk- 
dys tautai būti savitai? Juk savo savitumą tauta galinti atskleisti 
pasauliui tik per savo kultūrą. Tuo klausimu A. Jakštas šitaip 
rašė: „Turėsim ar neturėsim savo valstybę, tauta vis tiek galės 
atlikti savo misiją, jai skirtą pasaulyje [...]. Ji bus išsivysčiusi 
kultūrą, o per ją galės tarti pasauliui savo žodį“ (176, 173). Pa- 
sak jo, vergiškai priimta kultūra — tai netikra kultūra. Ją reikią 
sukurti patiems. O tam būtina originali kūryba, ne kopijuota ar 
primesta kitų. Būtent tokią primestą kūrybą ir siūląs socializmas, 
skelbdamas internacionalizmo principą. Darbininkų klasė tampanti 
universalios nuasmenintos ir pritaikytos visoms tautoms kultūros 
nešėja. Todėl tautos raiškos pasauliui galimybė sumažėja, užleis- 
dama vietą nuasmenintai universaliajai darbininkų klasės kul- 
tūrai. 

Tokios perspektyvos katalikų neviliojo. Kita vertus, darbinin- 
kija, kurią socialistai laikė visuomenės avangardu, pati buvo rei- 
kalinga kultūrinimo. Manyta, kad šio darbo ir turinti imtis Baž- 
nyčia. Rūpindamasi visa visuomene, ji privalanti rūpintis ir dar- 
bininkija. Tą kultūrinimą jie suprato kaip katalikų kultūros, el- 
gesio normų propagavimą, teikimą įvairios informacijos, kuri pa- 
dėtų susidaryti darbininkams tikrą peršamo socializmo vaizdą. 

Katalikai pripažino, kad socialistų skelbiami abstraktūs teori- 
niai teiginiai apie teisingumą, laisvę ir lygybę artimi krikščioniš- 
kai dvasiai, tačiau šių idealų įgyvendinimas radikaliomis prie- 
monėmis negalįs būti toleruotinas. Taigi iš esmės jie skyrė „pri- 
sigėrusį“ krikščioniškos dvasios „teorinį socializmą“ nuo „radi- 
kaliojo socializmo“, kuris asocijavosi su P. Prudono ir M. Baku- 
nino anarchizmu (esamos santvarkos sugriovimas neišvengiamai 
atvesiąs į socializmą, kuris išspręsiąs ir darbininkijos klausi- 
mus). 

Jie laikėsi požiūrio, kad socializmo teorija ir darbininkų klau- 
simas yra iš esmės skirtingi dalykai. M. Krupavičiaus teigimu, 
socializmas esanti „savotiškos rūšies ūkiškai ekonominė sistema“, 
„Savotiškas būdas apskritai viso žmonių gyvenimo sutvarkymo, 


142 VALDAS PRUSKUS 120* 


kuris remiasi komunistiniu, t. y. bendru gaminimu ir vartojimu 
visų produktų ir turtų, naikinąs visokią turtų savastį“ (501, 3). 
Kartu socializmas esąs ir ,pasaulėžvalgos mokslas“, paremtas ma- 
terializmu ir stačiai priešingas krikščioniškam mokslui. Socializ- 
mas nekalbąs apie darbininkų klasės būklės pagerinimą. Jis, kaip 
teigia M. Krupavičius, kalbąs „apie įvedimą naujo budo turtų 
gaminimo, vartojimo, padalinimo, visuomenės ir valstybės gy- 
venimo sutvarkymą“ (501, 4). Darbininkų ir jų būklės pagerini- 
mo klausimo esmė — ieškojimas būdų, kaip pasiekti, kad darbi- 
ninkas gautų teisingą atlyginimą. Tuo tarpu įvedus socializiną, 
darbininkų klausimas nebūtų išspręstas, nes „tik būtų įvesta ko- 
munizmo tvarka, prie kurios visi žmonės būtų visiškais darbinin- 
kais, o tik viena valstybė — valdžia — darbdavė“ (501, 5). Todėl 
manyta siekti ne socializmo įvedimo, o esamos tvarkos tobulinimo, 
kas leistų spręsti ir darbininkų klausimą. Tas klausimo sprendi- 
mas ir parodysiąs, kokiu mastu būsią priartėta prie socializmo, 
kuris optimaliai suderinsiąs individo ir kolektyvo interesus, idea- 
lo.. Iš to plaukiąs būtinumas siekti kuo didesnių esamos tvarkos 
pasikeitimų, mažinančių prieštaravimus tarp ekonominės santvar- 
kos ir to idealo, kurio siekią paskiri Žmonės ir visuomenė. 

O šie pasikeitimai galimi tik esant glaudžiam bendradarbiavi- 
mui, o ne konfrontacijai tarp įvairių socialinių sluoksnių, paisant 
tiek darbininkų, tiek darbdavių interesų. A. Kaupas kaip tokio 
bendradarbiavimo pavyzdį nurodė JAV. Ši valstybė įstatymiškai 
labiau kontroliuodama monopolijų veiklą, ypač užimtumo požiū- 
riu, ir vykdydama socialinę politiką, atitinkančią socialinės part- 
nerystės idėją, sumažinusi socialinius koniliktus. Tai leidęs pa- 
daryti darbininkų profesinių sąjungų teisių didinimas ir didesnis 
individo ir visuomenės interesų suderinimas. A. Kaupas tai laikė 
požymiu, rodančiu prasidėjusį taikų kapitalizmo evoliucionavimą 
į socializmą, t. y. idealą. Ne be pasididžiavimo jis nurodė, jog 
tuo metu, kai Vakarų Europoje daug rašoma ir kalbama apie 
socializmą „kaip vienatinį vaistą nuo visų visuomenės ligų“, JAV 
socializmas „tiesiog daromas: trestai persekiojami, geležinkelių 
kompanijos baudžiamos, korpofacijos varžomos“ (335, 5), t. y. 
artėjama prie socializmo idealų įgyvendinimo atsižvelgiant į visų 
socialinių grupių interesus. 

Taigi tą „teorinį socializmą“ lietuvių katalikų sociologai laikė 
idealu, kurio nedera atmesti vien dėl to, kad jo principus dekla- 
ruoja ir socialistai. Jų manymu, būtina daryti viską, kad prie šio 
idealo visuomenė vis labiau artėtų, nors ir negreitai, tačiau „evo- 
liucijos, o ne revoliucijos keliu“. Evoliucinė visuomenės raida ne- 
išvengiamai priartins prie lygybės, laisvės ir socialinio teisingu- 
mo, kurį skelbiąs teorinis socializmas, idealų įgyvendinimo. 

Kartu jie matė socialinių radikalų pastangas spartinti šį pro- 
cesą, siūlant radikalius sprendimus ir bandant juos įpiršti liau- 
džiai. Prievartos būdas katalikams nepriimtinas, todėl derėjo iš- 


121* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 143 


siaiškinti, ką reikštų toks socializmas individo ir tautos būčiai ir 
buičiai: 

Katalikų sociologai nesiekė išsamiau studijuoti marksizmą. 
Daugelis šį mokymą laikė svetimu, atneštiniu ir laikinu dalyku ir 
todėl per daug juo nesidomėjo. Tačiau ideologinė kova reikalavo 
nuodugniau suprasti esmines šios doktrinos nuostatas. O norint su- 
prasti socialistų galvojimo būdą, reikėjo studijuoti jų doktriną. 

Šitai skatino daryti ir toji aplinkybė, kad socializmą lietuvių 
socialistai aiškino fragmentiškai, daugiausia savo partinėje spau- 
doje, tarp jos ir JAV leidžiamuose leidiniuose („Naujoji gadynė“, 
„Kova“), kurie buvo gabenami į Lietuvą. Jie nebuvo stiprūs teo- 
retikai. Daugelis tekstų nebuvo paremti originaliais K. Markso 
darbais, o tik kitų autorių konspektais*. Tai iš esmės buvo 
K. Markso teiginių perpasakojimas, be nuodugnesnės jų analizės, 
kur itin pabrėžiami kovingieji šios doktrinos aspektai — klasių 
kova, socialinė prievarta. Todėl nebuvo galima susidaryti aiškes- 
nio Markso mokymo vaizdo. Kilo reikalas, pasak A. Jakšto, pa- 
sižiūrėti į socialinį klausimą ir patį socializmą „plačiau ir giliau, 
negu apie tai menkutėse socialistų brošiūrėlėse iki šiol buvo ra-- 
šoma“ (87, 386). 

Vadinasi, reikėjo ne tiek ideologiškai, kiek moksliškai objek- 
tyviai įvertinti radikaliojo socializmo teorinius pagrindus, paro- 
dyti visuomenei, kaip jais remiantis bus įgyvendintas socializmas 
ir ką jis reikštų individo ir tautos būčiai ir buičiai. Juolab kad ligi 
tol socialistai gyrėsi turį šios doktrinos aiškinimo monopolį. Tai 
turėjo išryškinti ir katalikų bei socialistų požiūrio į naujos visuo- 
menės kūrimą esminius skirtumus. O tuos skirtumus, be kita ko, 
daug nulėmė skirtingas jų požiūris į visuomenės raidą. 


2. Visuomenės raidos marksistinės koncepcijos 
vertinimas 


Socialistams socializmo vizija buvo tokia patraukli, kad ugdė 
jų fanatizmą ir neapykantą realiam gyvenimui, skatino kuo grei- 
čiau sugriauti senąją tvarką ligi pamatų, kad būtų galima su- 
kurti tobulą visuomenę, bet jau pagal savus principus, kurioje 
visiškai prigytų laisvės, lygybės ir socialinio teisingumo idealai. 
Todėl daugiausia dėmesio jie skyrė revoliucijai, kurią įsivaizdavo 


* A. Česnavičius nurodo, kad brošiūrą „Materialistiškas istorijos suprati- 
mas“ (Boston, 1913) Z. Angarietis parašė sėdėdamas kalėjime ir naudodamasis 
G. Greilicho paskaitos „Materialistiškasis istorijos supratimas“ leidimu, o ne 
K. Markso ir F. Engelso raštais. Marksizmo klasikų raštai jam kalėjime buvo 
sunkiai prieinami. Straipsnius „Filosofiniai istorinių požiūrių keliai“ ir „K. Mark- 
sas“ („Naujoji gadynė“, 1917, Nr. 3, 4) Z. Angarietis parašė 1912 m. liepos 
mėnesį Pskovo kalėjime pagal G. Krauzės brošiūrą (Žr: Kpavae I. Pas- 
BHTHe  HJIOCOPCKO-HCTOpHUeCKHX B3raaxoB Oo K. Mapkca. C.-Il6p., 1906), 
papildydamas joje dėstomas mintis savo intarpais. Vėliau šie straipsniai buvo 
išleisti 1918 m. Voroneže atskira brošiūra „Filosofiniai istorinių pažiūrų keliai 
iki K. Markso“ (81, 25). 


144 VALDAS PRUSKUS 122“ 


kaip sui generis, t. y. kažką antgamtiška, didinga, kaip ypatingą 
pasikeitimą, kuris iš esmės pagerintų darbo žmonių padėtį. V. Kap- 
sukas, aiškindamas marksistinę visuomenės raidos sampratą, nu- 
rodė, kad „visa istorija, išskyrus pačią pirmykštę gadynę, tai yra 
įvairių visuomenės sluoksnių arba klasių kova“ (299, t. 3, 382), 
kurios pobūdį lemiąs gamybinių jėgų išsivystymas ir gamybiniai 
santykiai. Šios kovos tikslas — ne vieną išnaudotojų santvarką 
pakeisti kita, geresne, o iš esmės pertvarkyti socialinius ekono- 
minius visuomenės pamatus, panaikinti kapitalistinį išnaudojimą 
ir išnaudotojų valdžios viešpatavimą. Šis procesas esąs dėsnin- 
gas — visuomenė neišvengiamai plėtosis link aukštesnės pakopos, 
kurioje geriausiai būtų įgyvendintas socialinis teisingumas. Prie- 
monės, kuriomis būsiąs sukurtas „rojus žemėje“, ne taip jau svar- 
bu. Svarbu, kad socialistai vieninteliai žiną teisingą būdą sukurti 
naują visuomenės tvarką. Tai socializmas. 

Nekritinis, mesianistinis socializmo kaip galutinio žmonijos 
raidos tikslo suvokimas stiprino katalikų sociologų nepasitikėji- 
mą radikaliuoju socializmu ir jo skelbėjais. Kartu juos vertė 
aiškintis, kas gi lemia visuomenės pažangą, kas yra visuomenės 
raidos varomosios jėgos, koks individo vaidmuo ir vieta jame ir 
pagaliau — kokiu mastu šis procesas gali būti tvarkomas ir regu- 
liuojamas Žmogaus valios (kaip manė marksistai) ir kiek jis esąs 
natūralus procesas, į kurį kišimasis labai ribotas. Iškeldami šiuos 
klausimus, katalikai prieš akis turėjo marksistinę visuomenės rai- 
dos koncepciją, kurią reikėjo įvertinti ir pateikti savąją. 

Pirmiausia jie atkreipė dėmesį į tai, kad marksizmas suab- 
soliutinąs materialinių procesų ir visų pirma gamybos lemiamą 
reikšmę visuomenės, taip pat žmogaus asmenybės plėtojimuisi, jo 
dvasingumo tapsmui. 

Marksistinė visuomenės raidos koncepcija iš esmės aiškino 
materialaus socialinio gyvenimo reiškinių esamybę ir kaitą. In- 
dividas joje netekęs savo svarbos. Svarbą įgijęs kolektyvas, kla- 
sė, Tačiau ir jos likimas istorijoje priklausąs ne tiek nuo žmogaus 
asmeninių savybių, dvasinio individo gyvenimo intensyvumo ir 
praktinės asmeninės veiklos, kiek nuo egzistuojančio materialinės 
gamybos būdo, kuris lemiąs ir valstybės tvarką. Tiesa, ir jis ga- 
lis pasikeisti, bet tik tuo atveju, jei bus suvisuomenintos ga- 
mybos priemonės. O tai įmanoma padaryti, pasak V. Kapsuko, 
kai „darbininkai paims į savo rankas valdžią“ (299, t. 3, p. 160). 
Taigi socialistai, remdamiesi marksizmo teorija ir būdami dideli 
materialistai, bandė visus socialinio gyvenimo reiškinius kildinti 
iš atitinkamų ekonominių sąlygų egzistavimo ir, remdamiesi jo- 
mis, aiškinti tų reiškinių esinę. 

A. Civinskas teigė, kad K. Markso požiūriu žmogaus gyve- 
nime viskas priklauso nuo to, kaip jis tvarkąs ūkį, kokiais įran- 
kiais ir kokiu būdu gaminąs sau reikalingus daiktus. Taigi ir 


123* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 145 


„Santykiai tarp žmonių ir visuomenės, ir valstybės sutvarkymas, 
ir visokios teisės, ir net žmogaus dora, religija [...| gema iš vie- 
nokio ar kitokio ūkio vedimo“ (76, 43). Kadangi kapitalistinis ūkis 
organizuotas taip, kad egzistuoja darbininkai, kuriantys mate- 
rialines bei dvasines vertybes, ir kapitalistai, lobstantys jų dar- 
bu, tai koniliktas tarp jų neišvengiamas. Žmonijos istorija — tai 
nesibaigianti išnaudotojų ir išnaudojamųjų kova. Tai esąs objek- 
tyvus neišvengiamas procesas, neturintis alternatyvos. Ir ši kova 
turinti būtinai pasibaigti „perėjimu į socializmą kaipo neišven- 
giamą dabartinio visuomenės sutvarkymo pasekmę“ (76, 42). 
Taip būsiąs įgyvendintas pagrindinis socialistų siekis — „kad at- 
skiros ypatos neturėtų jokios išdirbimų ir įrankių nuosavybės 
[-..Į visus tuos įrankius valdytų visuomenė“ ir „tik tuomet bus 
gerai gyventi ant žemės“ (76, 51). Pagaliau būsiąs pasiektas 
baigtinis visuomenės istorinės raidos tikslas — sukurtas „rojus 
žemėje“. Tačiau tai būsiąs ne žmogaus (individo) asmeninis, o 
istorijos tikslas. Ji realizuojanti save ne per žmogų, o per klasę 
kaip unifikuotą visumą (t. y. objektyviai), kuri jai tėra tik prie- 
monė. Šiuo požiūriu visuomenės raida turinti objektyvų šaltinį. 
Subjektyvus šaltinis — individas marksizmui ne tiek jau svarbu, 
nes jis neturįs tokio svorio ir reikšmės kaip klasė, per kurią reali- 
zuodamasis asmuo joje ištirpsta. Tuo jis praturtinąs klasės dva- 
sinę potenciją. Tačiau marksizmui dvasinis klasės gyvenimas ir- 
gi ne toks jau svarbus. Laikydamiesi griežtai materialistinio po- 
žiūrio į visuomenės raidą kaip objektyvų procesą, nulemtą ati- 
tinkamo gamybinių jėgų išsivystymo lygio, visus reiškinius, tarp 
jų ir visuomenės dvasinio gyvenimo, marksistai bando aiškinti 
materialinėmis priežastimis, ūkinio gyvenimo veiksniais. 

Toks aiškinimas K. Paltarokui atrodė neturįs didesnio pagrin- 
do. „Žmonės turi galvas ant pečių, o tų galvų surėdymo negalima 
laikyti vienodu mechanizmu, užsukamu ekonomikos klausimų rak- 
tu“,-- teigė jis (326, 45). 

Kad vien ūkiškais veiksniais ir materialinėmis priežastimis ne- 
galima paaiškinti visų reiškinių, netgi dvasinių ir kultūrinių, pa- 
žymėjo ir A. Civinskas. Jis rašė: „Viduramžyje subruzdėjo krikš- 
čionys eiti atsiimti Šventosios žemės iš turkų rankų; ėjo seni ir 
jauni, netgi vaikai [-..]. Netikėto bruzdėjimo pasekmės buvo kuo 
didžiausios žmonijos gyvenime, o jas išaiškinti „ūkio vedimo bū- 
du“ ir „darbo įrankių ypatybėmis“ nepataikys ir pats Marksas“ 
(76, 56). Iš to autorius padarė išvadą: visuomenei, žmogui daro 
įtaką ne tik vienoks ar kitoks ūkininkavimo būdas, bet ir „dau- 
gelis kitų, pirštais neapčiuopiamų dalykų“ (76, 57). 

Žmogaus elgesį lemiančios krikščioniškosios vertybės, kurių 
puoselėtoja esanti religija, tuo tarpu K. Marksas religiją neigiąs. 
Jo nuomone, viskas šiame pasaulyje kinta, nesą jokios amžinos 
tiesos. Jeigu taip, toliau samprotauja A. Civinskas, tai ir visos 
teorijos, tarp jų ir paties K. Markso skelbtoji visuomenės raidos 
10 — 878 


146 VALDAS PRUSKUS 124* 


materialistinė teorija, nesančios tikros, o tik laikinos. Tačiau 
K. Marksas savo pažiūras laikąs kažkodėi „neatmainomai teisin- 
gomis“, o marksizmo teoriją giną socialistai pasiryžę viskam, 
kad tik kuo greičiau ją įgyvendintų praktiškai. Kad sugriautų se- 
nąją tvarką, jiems visos priemonės geros, ypač prievarta, kuriai 
jaučią ypatingą simpatiją. 

Vadinasi, toks socializmas, į kurį kreipia visuomenę socialis- 
tai, nesąs joks dėsningas ir objektyvus procesas, o dirbtinis, prie- 
vartinis. O kadangi pagal marksizmą „rojaus žemėje“ (socializ- 
mo) sukūrimo misija tenkanti darbininkų klasei, tai ji ir priva- 
lanti inicijuoti pasikeitimus visuomenėje. 

Tačiau gyvenimas rodąs ką kita. Pasikeitimų visuomenėje ini- 
ciatoriumi dažniausiai esanti ne klasė (masė), bet pavieniai as- 
menys, kurie savo veikla daugiausia patarnauja pažangai. „Nau- 
jos kartos išradimai: spauda, parakas, garinės ir elektrinės ma- 
šinos, telegraiai, telefonai, lakstytuvai [...], kurie padarė per- 
vartą visuomenėje, ne luomų kovos, bet atskirų asmenų sunkaus 
darbo vaisiai“, — rašė K. Paltarokas (326, 46). 

Ne klasė, o pavieniai asmenys esą ir socialinių pasikeitimų ini- 
ciatoriumi dažniausiai esanti ne klasė (masė), bet pavieniai as- 
riuose žmonės dalyvauja dažnai ne tiek sąmoningai, kiek, A. Kau- 
po žodžiais tariant, pasidavę „minios instinktui“. Minia tesiva- 
dovaujanti ne protu, o jausmu, todėl ir klausanti tik tų, kurie 
„šneka jai į širdį, ne į protą“ (201, 146). Būtent tuo .ir naudojasi 
pavieniai demagogai, siekiantys savų tikslų, bet kalbantys klasės 
O kad tas šnekėjimas nebuvęs beprasmis, rodo 1905—1907 m. 
revoliuciniai įvykiai Lietuvoje, kuriuose dalyvavusieji darbininkai 
siekė daugiausia ekonominės padėties pagerinimo, bet socialistų 
buvę panaudoti kaip spaudimo valdžiai priemonė, turėjusi paten- 
kinti jų politinius reikalavimus. 

Norint išvengti demagogų įtakos, neleisti padaryti savęs 
spaudimo priemone jų rankose, žmogui būtina tapti savarankiš- 
kam, sąmoningai keliančiam tikslus, jų siekiančiam. Laikytis to- 
kios nuostatos — tai ugdyti save kaip asmenybę. O vienas iš jos 
požymių — kūrybiškumas, kuris veikiąs Žmogaus socialinę pažan- 
gą, o kartu visuomenės raidą jos linkme. Kūrybiškumas rodąs 
individo dvasinio brandumo lygį. 

Taigi bet kokius pasikeitimus visuomenės gyvenime lemianti 
individo ir visuomenės dvasinė branda. Ji galiausiai objektyvi- 
zuojasi išorinio gyvenimo formomis, kurios tėra vidinio gyveni- 
mo išraiška. Klasių kova, kurią socialistai laikė visuomenės rai- 
dos pagrindiniu varikliu, tokiu negalinti būti, nes nukreipta ne 
į kūrybą, o destrukciją. Kadangi kūryba esanti individo asmeny- 
biškumo išraiška, tai visuomenės raidos pažangą lemiąs vidinis 
subjektyvusis veiksnys, t. y. individo, kaip visuomenės nario, 
dvasinio brandumo laipsnis. Ugdyti tą individo asmenybiškumą, o 


125* „ KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 147 


ne kolektyvinę (klasinę) sąmonę kaip socialinės pažangos skatulį 
bei sąlygą ir esanti bažnyčios pareiga. 

Tas asmeniškumo ugdymas savo ruožiu reikalaująs iš indi- 
vido pastangų, noro tobulėti, dorintis. Tie pradai glūdį jau pačia- 
me žmoguje. S. Šultė rašė: „Įgimti žmogaus palinkimai ir jaus- 
mai yra tos jėgos arba energijos, veikiančios ir visuomenėje; jos 
jas stumia pirmyn“ (461, 35). Taigi be savęs tobulinimo, dorini- 
mo neįmanoma jokia visuomenės pažanga, jos raida pažangos 
link. 

Sąlyga ir skatulys tokiam tobulėjimui esanti nuosavybė. Bet 
nuosavybė katalikui savaime nesąs tikslas, o tik priemonė, įgali- 
nanti vykdyti savo, kaip Dievo kūrinio, vieną iš pašaukimų že- 
mėje: išlaikyti vaikus ir šeimą. Kartu tai ir būdas parodyti meilę 
artimam ir tuo paliudyti krikščionybės principus. Tai prigimtinė 
žmogaus teisė, kurią privalu gerbti, jo laisvės sąlyga. Tačiau pati 
žmogaus laisvė jam nesąs tikslas. Laisvė esąs jo buvimo šiame 
pasaulyje būdas. Žmogaus esmę nusaką tikslai ir vertybės, ku- 
riomis jis tiki. Todėl laisvė be moralinio įsipareigojimo — tuščias 
dalykas. 

Būtent apie tokią laisvę be moralinio įsipareigojimo ir kalbėjo 
liberalai, skelbusieji šūkį: “laisser faire“. Jiems turto gausini- 
mas — pagrindinis tikslas, o žmogus — pinigų darymo priemonė. 
Negebantieji daryti pinigų tesą menkystos. Silpni ir nemokantieji 
verstis į pinigų darymo erdvę turėtų būti neįsileidžiami. 

Tuo tarpu katalikai nuosavybę laikė erdve, kurioje galįs gy- 
venti ir verslus šeimininkas darbdavys ir iš kurios neturįs būti 
išstumtas neturtėlis. Toji nuosavybė duodanti tam tikrą — socialinį 
įpareigojimą, kurį turi dorai atlikti tiek darbdavys, tiek darbi- 
ninkas. Tik abipusis pareigų atlikimas galįs užtikrinti santarvę 
ir socialinę pažangą. Jos spartumas priklausąs nuo socialinės 
partnerystės laipsnio, gebėjimo derinti skirtingus interesus (175). 

Kita vertus, ši pažanga, visuomenės raida (ir ekonominė) tu- 
rinčios skaitytis su vertybių hierarchija, jas reikią kreipti žmo- 
gaus pašaukimo ir pilnatvės realizavimo kryptimi, matuoti jo vi- 
diniu parametru. Iš čia plaukė išvada, kad santykiai tarp darbi- 
ninkų ir darbdavių turį būti grindžiami ne tik socialinio teisingu- 
mo, bet ir krikščioniškosios moralės principais. Negaljs būti doras 
kapitalistas, siekiąs tik pelno, išnaudodamas darbininką ir juo 
nesirūpindamas. Nebūsianti dora visuomenė, jeigu ji orientuosis 
tik į materialinių gėrybių kūrimą (kaip orientavosi marksistai). 
Tas pajungsiąs žmogų sau kaip priemonę. Kartu negalįs būti 
doras individas (darbininkas), paisantis tik savo asmeninio ar 
klasės intereso, o ne visuomenės gerovės. Turto kaupimas neiš- 
vengiamai vedąs į sumaterialėjimą. Tokį sumaterialėjusį darbi- 
ninką, siekiantį tik naudos sau, nežinomas autorius „Žemaičių ir 
Lietuvos apžvalgoje“ prilygina „galvijui“, kurio „visa prova pa- 
siremia ant peilio ir kumščio“. Norint „jį paversti iš galvijo į 


148 VALDAS PRUSKUS | 126* 


žmogų“, reikią jam „į širdį ir į galvą įkvėpti žmogaus tiesas“, 
apšviesti jo protą krikščioniškųjų vertybių šviesa (93, 67). 

Taigi nustatyti, ar individas ir visuomenė laikosi krikščiony- 
bės principų ir kokiu mastu,-— kaip tik ir esanti Bažnyčios prie- 
dermė. Ji turinti nuolat atlikti savotišką inventorizaciją visuome- 
nėje, atskleisti jos vidinį raidos parametrą, parodyti, kaip joje die- 
giama žmogaus asmens ir tautos pilnatvė. Vykdydama nuolat ir 
kantriai šią savo priedermę, Bažnyčia kaip tik ir galinti realiai 
patarnauti visuomenei, parodyti jai raidos vidinio parametro pras- 
mingumą. Evangelijos principus katalikai pasauliečiai turi steng- 
tis pirmiausia diegti per socialinius darbus. Visuomenės raida 
tobulėjimo link — begalinis procesas. Jis nukreiptas į Dievo pa- 
grindinio principo — daugintis ir apgyventi žemę — diegimą. To- 
dėl bolševikų bandymas laikyti socializmą baigtiniu visuomenės 
raidos tašku — pasaulio pertvarkymo į visišką laisvės ir teisin- 
gumo karalystę, laikytinas naiviu ir visiškai nepagrįstu. Be to, 
jis prieštaraująs ir K. Markso skelbtai materialistinės visuomenės 
begalinės raidos idėjai. 

Tobulos visuomenės idealas niekada negalįs būti įkūnytas že- 
mėje, nes nulemtas žmogaus būties baigtinumo, fizinių ir intelek- 
tinių galių ribotumo. Įkūnyti socializmo skelbtuosius idealus ir 
pagal juos gyventi galįs tik labai doras žmogus, atsikratęs visų 
žemų geidulių ir polinkių — egoizmo, pavydo, keršto, neapykan- 
tos. Tačiau „kol įvyks žmogaus prigimties baisi atmaina, jo ga- 
lutinė tobulybė“, reikės, pasak S. Šultės, „ne tūkstančių metų, o 
milijonų“. Jo teigimu, „socializmas dėl to ir vadinasi utopija, kad 
nė kiek nepakeitus žmogaus doros, dargi jį tvirkinant, stačiai 
einama prie tvarkos, kuri tik dangaus išrinktiesiems tėra galima“ 
(461, 29—30). O jeigu taip, tai ir bolševikų siūlomieji būdai šį 
tikslą pasiekti atrodė nepateisinamai radikalūs ir netgi beprasmiai. 
S. Šultė laikėsi evoliucinio požiūrio į visuomenės raidą*. Jos šal- 
tiniu pripažindamas individo ir visuomenės dvasinio brandumo 
lygį, kurį lemia saviraiškos galimybių įkūnijimas, jis pripažino, 
kad esamoji kapitalistinė santvarka nėra tobula ir ji neišvengiamai 
žlugsianti: „„Kapitalizmas savo neapribota laisve padaugino vi- 
suomenės turtus, bet apiplėšė vargšus; priešingoji jam tvarka 
(galbūt kolektyvizmas) pakels kiek žemesnių sluoksnių gerovę, 
bet per daug suvaržydamas asmeninę laisvę ir iniciatyvą pakenks 
visuomenės pažangai. Dėl tos priežasties jis žlugs ir gyvenimas 
vėl eis kitu keliu, bus nauja evoliucijos stadija“ (461, 31). Anti- 
tezė kapitalizmui būsiąs socializmas, tačiau ir jo nederą laikyti 


* Be katalikiškosios minties autoritetų, jam poveikį yra padariusi ir „gy- 
venimo dinamizmo“ teorija. Šią gyvenimo dinamizmo kaip natūralios plėtros 
tiek gamtoje, tiek visuomenėje idėją amžiaus pradžioje propagavo intuityvistas 
A. Bergsonas. Anot jo, bet koks kišimasis į visuomenės tobulėjimo procesą, 
bandymas jį dirbtinai spartinti — nereikalingas. Sąjūdžiai, remiantys radika- 
lius socialinius pertvarkymus, taip pat nereikalingi. Visuomenė savaime kin- 
tanti pamažu tobulėjant žmogui, augant jo dvasinei potencijai (563, 6—22). 


127* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 149 


„visako sinteze“. Pasak S. Šultės, tai būsianti tik „tolimesnė pa- 
žangai tezė, kurios neišvengiamai laukia antitezė“ (461, 30). Taigi 
socializmas, kurį taip karštai propaguoja ir siūlo įdiegti bolševi- 
kai, taip pat nebūsiąs galutinė visuomenės pertvarkos forma, o 
tik tarpsnis žmonijos evoliucijos procese. Tad ar verta skubėti ir 
jo siekti, nesiskaitant su priemonėmis, nevengiant prievartos, 
smurto, kurį gimdo revoliucija „paliuosuodama žmonėse žemiau- 
sius ir nešvariausius ir gyvuliškus instinktus“ (461, 30). Tokie 
bedvasiai žmonės nebūsią pajėgūs sukurti tobulą visuomenę. Va- 
dinasi, prievarta negalinti būti kelias, vedąs į teisingos ir socia- 
liai saugios visuomenės sukūrimą. 

Taigi marksistinė visuomenės raidos teorija, visuomenės rai- 
dos varomąja jėga laikiusi klasių kovą ir skatinusi greičiau vyk- 
dyti socialinę revoliuciją, nepaisant jokių priemonių, katalikų so- 
ciologams buvo nepriimtina. Pirmiausia dėl siūlomų priemonių 
radikalumo, pateisinančio prievartos naudojimą. Kartu jie atkreipė 
dėmesį į tai, kad socialinių santykių reforma — atitinkamo pasi- 
rengimo reikalingas aktas, reikalaujantis iš individo ir visuome- 
nės tam tikros dvasinės galios ir pastangų, kurias lemia jų dva- 
sinės brandos laipsnis. Be to, į tuos pasikeitimus tiek individas, 
tiek visuomenė turinti eiti sąmoningai, laisvai apsisprendusi, o ne 
būti prievarta vedama demagogų, siekiančių savo siaurų egoisti- 
nių (grupinių ar klasinių) interesų. Visuomenės raida — evoliuci- 
nis procesas, sąlygojamas jos natūralių, o ne dirbtinių dėsnių. 

Socialistų raginimas greičiau sugriauti senąją santvarką, vi- 
sas gyvenimo formas, kurios, A. Kaupo žodžiais tariant, buvo „su- 
sikrovusios ne šimtmečiais, o tūkstantmečiais“ (212, 16) ir pa- 
stangos priversti visuomenę funkcionuoti pagal jų sukurtuosius, 
dirbtinius principus kėlė katalikų sociologams nerimą ir kartu 
norą išsiaiškinti: ar iš tikrųjų socialistinėje visuomenėje „išnyks 
darbininkų išnaudojimas ir įvyks tarp žmonių tikra meilė, brolybė 
ir lygybė“ (299, t. 3, 80), kaip pranašavo V. Kapsukas; kaip ši 
dirbtinė visuomenė, sukurta žmogaus valios pastangomis, o ne 
organiškai susiformavusi „struktūrų evoliucinio mainymosi keliu“, 
funkcionuosianti, ir svarbiausia — kaip veiksiąs tas išgarsintasis 
socialistinio ūkio modelis be ekonominių krizių ir sukrėtimų, kokiu 
mastu jis galėsiąs skatinti individo ir tautos kūrybinės potencijos 
atsiskleidimą. 


3. Socialistinio ūkio modelio kritika 


Socialistai laikėsi pažiūros, kad pagrindinė kliūtis siekti vi- 
suotinės gerovės esanti privatinė gamybos priemonių nuosavybė, 
kuria remiasi kapitalistinis ūkio modelis, įteisinąs socialinę ne- 


150 VALDAS PRUSKUS 128* 


lygybę, leidžiąs vieniems pelnytis išnaudojant kitus. Pelno šaltinis 
esąs neapmokėto samdomųjų darbininkų darbo rezultatas. Z. An- 
garietis aiškino, kad paprastoji prekinė gamyba paremta asme- 
niniu smulkiųjų gamintojų darbu, o kapitalistinė — samdomųjų 
darbininkų darbu. Pirmuoju atveju pagamintas produktas pri- 
klausąs patiems gamintojams, antruoju — kapitalistams, kurie 
perką darbininko darbo jėgą. Jis teigė, kad skirtumas tarp dar- 
bininkų darbu sukurtos vertės ir darbo jėgos vertės ir esąs kapi- 
talistų gaunamasis pelnas (10). Būtent šis pelnas ir esąs netei- 
sėtas, nes gautas išnaudojant darbininką, pasisavinant jo sukurtą 
prekę, kaip reikiant už ją neužmokant, o tik duodant sutartą už- 
mokestį, kurio dažnai neužtenka pragyvenimui. Todėl, Z. Angarie- 
čio teigimu, darbininkai turį teisę reikalauti darbo užmokesčio 
padidinimo ir savo gyvenimo lygio kėlimo. Sėkmingiausia tai ga- 
lima atlikti per klasių kovą. Taigi jeigu nebūtų privatinės nuo- 
savybės, nebūtų galimybės pelnytis išnaudojant kitą, nebūtų ir 
socialinės nelygybės, kurią pašalinti tegalima panaikinus priva- 
tinę nuosavybę. Todėl jis ir skelbė jai kovą, propaguodamas vi- 
suotinį gamybos priemonių nusavinimą. 

Sis nusavinimo mitas turėjo senas socialines ir psichologines 
šaknis. Jau P. Prudonas teigė, kad „nuosavybė — tai vagystė“. 
Kapitalistai apvogę visuomenę, pasisavindami nuosavybę, 0 ši 
esanti visų piliečių pagaminta. Todėl negalima vienam žmogui 
kėsintis į jos valdymą. Iš to plaukė išvada, kad nusavinimas esąs 
visai teisėtas aktas, atitinkantis visos visuomenės interesus. Ši 
idėja pasirodė artima ir K. Marksui, o ypač jo adeptams, laikiu- 
siems gamybos priemonių nusavinimo aktą būdu sukurti naują 
visuomeninę santvarką — socializmą, kurį jie vaizdavosi kaip 
vienintelį idealą, kaip panacėją nuo visų socialinių negandų. 
K. Marksas, pateikdamas to meto kapitalistinio gamybos būdo ir 
visuomeninių santykių analizę, išryškino vien tik jų neigiamybes. 
Remdamasis šios analizės rezultatais, jis padarė subjektyvią 
vienpusišką išvadą, kad kapitalizmo gelmėse bręstančios naujos 
socialinės tvarkos sąlygos, tuo ignoruodamas faktą, kad ir kapi- 
talizmas galįs tobulėti, o ne tik regresuoti. Kokia būsianti toji 
naujoji tvarka, kaip būsianti organizuota gamyba joje, K. Mark- 
sas mažai kalbėjo. Jo sekėjai A. Bėbelis, K. Kautskis ir kiti manė, 
kad naujai socialinei tvarkai sukurti reikią nedaug — svarbiausia 
suvisuomeninti gamybos priemones. Taip būsianti pasiekta lygybė 
paskirstant gamybos produktus. Socialistinės gamybos organiza- 


129* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 151 


vimas jiems mažai rūpėjo. Nekreipė dėmesio į socialistinės ga- 
mybos organizavimą ir bolševikai, nes tam jie nebuvo ir pasiren- 
gę. Manyta, kad pirmiausia reikią panaikinti tai, kas labiausiai 
kelia nepasitenkinimą,-- atkurti gamybos produktų paskirstymo 
socialinį teisingumą. Būtent čia labiausiai išryškėjanti socialinė 
nelygybė, o ne gamyboje. Todėl į paskirstymą ir atkreiptas di- 
džiausias dėmesys. 

Tas gamybos produktų paskirstymas daugelio to meto socialis- 
tų ir ypač bolševikų buvo suvokiamas kaip socialinio teisingumo 
realizavimas. Todėl, jų manymu, jį būtina spartinti visomis ga- 
limomis priemonėmis, o labiausiai šį procesą galinti pagreitinti 
revoliucija. Ji padėsianti sugriauti kapitalistinę santvarką ir bus 
įvykdytas socialinis teisingumas — išdalyti gamybos produktai 
visiems po lygiai, o pačios gamybos priemonės nusavintos. 

Gamybos priemonių nusavinimo galimybės neneigė ir popie- 
žius Leonas XIII savo enciklikoje “Rerum novarum“. Jis pripa- 
žino, jog tai gali būti atlikta, jei to reikalauja visuomenės inte- 
resai, bet už ją atitinkamai savininkui kompensuojant ir tuo pri- 
pažįstant prigimtinę teisę į nuosavybę. Bandymas nusavinti pri- 
vatinę nuosavybę be atitinkamos kompensacijos tolygus viešai 
vagystei, kuri smerktina. 

Tokios nuostatos laikėsi ir lietuvių katalikų sociologai. Antai 
K. Šaulys taip rašė: „Jokia valdžia valstijoje negali be tikro 
reikalo atimti turtų nuo savo pavaldinių; prireikus to būtinai vi- 
suomenės labui, valstija turi jam suteikti atsakantį atlyginimą, 
nes ir ji pati esanti po prigimties įstatymais“ (443, 18). Gamy- 
bos priemonių nusavinimą, kurį atlikti siūlė socialistai, K. Šau- 
lys pavadino „neregėtu, viešos, atviros vagystės būdu“, kuris 
smerktinas ne tik moraliniu požiūriu, kaip prieštaraujantis Deka- 
logo principui „nevok“ (443, 8). Kur kas svarbiau tai, kad žmo- 
gaus atsiejimas nuo nuosavybės ir sukoncentravimas jos valsty- 
bės rankose (jau savaime neteisėtas aktas) galįs turėti ir pačiai 
valstybei liūdnų padarinių. Kadangi nuosavybė būsianti atskirta 
nuo individo ir sukoncentruota valstybės rankose, tai jis neturė- 
siąs asmeninio intereso, vidinio stimulo ją saugoti bei gausinti. 
Lemiamas vaidmuo organizuojant gamybą priklausysiąs valsty- 
bei. Tam tikslui ji turinti eksproprijuoti ir gamybos priemones, 
tapdama jų valdytoja ir socialistinės gamybos organizatore. Api- 
būdindamas socialistinės gamybos tikslą, Z. Angarietis rašė: „Atei- 
ties visuomenei rūpės išdirbimas to visko, kas reikalinga jos na- 


152 i VALDAS PRUSKUS 130* 


riams, eis prie to, kad geriausiai aprūpinti savo reikalus“ (544, 
369). Brošiūroje „Ateities surėdymas“ (1909), remdamasis A. Bė- 
beliu, jis aiškino, kad socialistinė gamyba būsianti planinė, pro- 
porcinga, paremta griežta apskaita, socialistiniai gamybiniai san- 
tykiai sudarys palankias sąlygas gamybinėms jėgoms plėtotis (10, 
1—17, 33). 

Taigi katalikų sociologams rūpėjo išsiaiškinti, ar iš tikrųjų 
tokiu principu suorganizuota gamyba būsianti efektyvi ir kaip tai 
atsiliepsią visuomenės gyvenimui. 

Pirmiausia jie atkreipė dėmesį į tai, kad gamybos priemonių 
eksproprijavimas yra tik socialinis politinis aktas. Gamybos prie- 
monių suvisuomeninimas pats savaime nieko negalįs pagaminti. 
Gaminti galįs tik suinteresuotas laisvas žmogus darbininkas, tu- 
rintis pasirinkimo galimybę. Socializmo sąlygomis laisvai pasi- 
rinkti darbdavį darbininkas negalįs, nes valstybė būsianti vienin- 
telė gamybos priemonių savininkė — darbdavė. „Visi turtai ir spė- 
kos taps socialistinės valstybės nuosavybe,— teigė A. Kaupas.— 
Žmogus gali paieškoti pilno užmokesčio už savo darbą nuo kito 
žmogaus, bet ne nuo draugijos“ (212, 16—17). Ji mokėsianti dar- 
bininkui tokį atlyginimą, kokį norėsianti, kadangi pasiskųsti jis 
neturėsiąs kur — juk dirbsią vieni kitų labui. Valstybei būsią sun- 
ku nustatyti kiekvieno indėlį į gamybą, kuri esanti sudėtinga. 
Be to, tai jau nesą taip svarbu, nes vieni dirbsią kitų, t. y. kolek- 
tyvo, visuomenės labui. Todėl čia konfliktas tarp valstybės kaip 
darbdavio ir darbininko iš karto išsprendžiamas valstybės nau- 
dai. 

Tuo būdu valstybė tapsianti visagalė, o individas virsiąs jos 
nuosavybe, „įrankiu“ jos tikslams įgyvendinti. „Visos teisės, ko- 
kias žmogus gali turėti, paeina nuo Valstijos“ (212, 16),— rašė 
A. Kaupas. Ji vienintelė turėsianti tiesos monopolį ir geriausiai 
žinosianti, ko žmogui labiausiai reikią. Todėl, nepripažįstant žmo- 
gaus teisių atskirai nuo valstybės, iš jo būsią reikalaujama da- 
ryti tai, ko pirmiausia reikėsią valstybei. Kiekvienam individui ji 
skirsianti atitinkamą vaidmenį ir socialinę funkciją. Taigi žmogus 
būsiąs visiškai subordinuotas valstybei, jai pavaldus. Esant to- 
kiai situacijai, valstybė, žinoma, galėsianti pristatyti darbininką, 
pasak A. Kaupo, „prie tokio darbo, kokio norės ir kur norės“ (212, 
15), tačiau ji negalėsianti tikėtis efektyvaus ir našaus darbo. Juk 
žmonės, pasak K. Šaulio, turį skirtingus polinkius, „ne kožnas 
galėtų ir išmoktų dirbti pavestąjį darbą“. Tad neišvengiamai „ant 


131* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 153 


kiekvieno žmogaus sprando rastųs būrys ragintojų“ (443, 19— 
20). Tačiau ir jie būtų bejėgiai priversti žmogų našiai dirbti, ro- 
dyti iniciatyvą. Socialistų skelbiamas lygiavos principo įgyven- 
dinimas darbo užmokesčio srityje taip pat neskatinsiąs žmogaus 
noro „išradinėti mašinų“, nes, anot A. Kaupo, „iš savo išradimo 
neturėsiąs jokio pelno“ (212, 54). Šitai savo ruožtu neigiamai 
atsiliepsią technikos pažangai. O juk ši pažanga kaip tik ir lai- 
duojanti galimybę visuomenei kuo geriau patenkinti materialinius 
poreikius, kitaip tariant, užtikrinti visuomenei visuotinę gerovę, 
kurią taip tikisi pasiekti socialistai, sukūrę naują socialinę tvar- 
ką. . 

Nesant vidinio stimulo stengtis našiai dirbti, būsianti reika- 
linga išorinė prievarta. Savo ruožtu visuomenės gyvenimo regla- 
mentavimas ir kontroliavimas pareikalausiąs vis didesnio biuro- 
kratinio aparato, neišvengiamai išaugsią „legionai valdininkų ir 
kitų valstybės tarnų“, —teigė K. Šaulys (443, 20). Prižiūrėdama, 
kaip visuomenės nariai atlieka jiems pavestas pareigas ir skirsty- 
dama atlyginimą už atliktą darbą, biurokratinė valdininkija vals- 
tybėje įgysianti vis didesnę galią ir valdžią. Ilgainiui, prana- 
šavo A. Kaupas, „visa socialistinė valstybė tapsianti valdoma biu- 
rokratiškos kastos“ (212, 66). Kadangi valdininkų pareiga užtik- 
rinti teisingą ir lygų pagamintų produktų paskirstymą ir priežiūrą, 
jie stengsiąsi padaryti viską, kad lengviau ir paprasčiau su šiuo 
uždaviniu susidorotų. Tai geriausiai galima padaryti esant pa- 
prastai gamybos reprodukcijai, kai atgaminimas vykstąs tose pa- 
čiose ribose: pagaminti produktai tuoj pat padalijami tarp pačių 
gamintojų, o neskiriami išplėstinei reprodukcijai. Todėl socialis- 
tiniam ūkiui, atsižvelgiant į jo pagrindinį tikslą — teisingą pa- 
gamintų produktų tarp gamintojų paskirstymą tuoj pat, būsianti 
būdinga paprastoji reprodukcija, o ne išplėstinė. Tik pastaroji ga- 
linti užtikrinti visuotinę gerovę ir visuomenės pažangą tobulėjimo 
linkme. 

Taigi svarbiausiu socialistinio ūkio trūkumu lietuvių katalikų 
sociologai (A. Kaupas, K. Paltarokas, A. Civinskas, K. Šaulys) 
laikė tai, kad jis netinkąs kurti materialinių gėrybių, o būtent to 
tikėjosi socialistai, nes čia nesą asmeniškai suinteresuoto ga- 
mintojo, o tik „teisingi“ skirstytojai. Socialistinė valstybė nors ir 
gebėsianti visiškai pajungti ir valdyti žmogų, tačiau ji būsianti 
bejėgė pažadinti jo kūrybines galias, norą rodyti asmeninę ini- 
ciatyvą. Pasak A. Kaupo, jos nebuvimas neišvengiamai vedąs „į 


154 VALDAS PRUSKUS 132* 


monotoniją ir stagnaciją“, siūlydamas visuomenei teisingą ir lygų 
pagamintų produktų paskirstymą. Tačiau tas „teisingesnis“ pa- 
skirstymas neturįs objektyvesnio pagrindo — iš esmės jis esąs vo- 
liuntaristinis valstybės aktas. Šį voliuntarizmo būtinumą neišven- 
giamai darąs tas faktas, kad socializmo sąlygomis individo inte- 
resai būsią menkai susiję su visuomenės interesais. Individo inte- 
resai visada susiję su noru turėti iš savo veiklos pelno, naudos. 
Kapitalizmo sąlygomis tas pelnas priklausąs nuo darbo rezultatų. 
Darbininkas darbo jėgos kainą nustatąs pagal darbo rinką, ku- 
rioje veikią paklausos ir pasiūlos principai. Konkurencija, pažymi 
A. Kaupas, ir užtikrinanti visuomenei „geriausią užganėdinimą 
jos reikalų su mažiausiais kaštais iš jos pusės“ dėl to, kad „kiek- 
vienam darbininkui duoda užmokestį, atsakantį vertybei jo dar- 
bo“ (212, 45). Tuo tarpu socializmo sąlygomis „teisingą“ darbo 
užmokestį valstybė ir jos valdininkai nustatysią voliuntaristiškai. 
Todėl ir stengtis dirbti geriau, našiau nebūsią prasmės. Be to, 
toks veiksmas galįs būti laikomas netgi pasikėsinimu į esamą 
stabilią padėtį ir socialinę lygiavą. 

Dėl to ilgainiui galįs susidaryti neatitikimas tarp teisingo dar- 
bo užmokesčio, kurį nustato darbininkui valstybė, ir jo pagaminto 
produkto vertės (atlikto darbo kiekio ir kokybės), kadangi gerai, 
kokybiškai dirbti jam nebūsią jokio stimulo. Darbo užmokesčio 
lygiavos ideologija ilgainiui atvestų prie ekonominės katastrofos. 
Taigi socialistinis ūkio modelis ekonomiškai neefektyvus, iš esmės 
esąs dirbtinis ir pritaikytas, pasak A. Civinsko, „ne gyvenimui 
šioje žemėje“. A. Kaupas jį vadino socialistų „proto konstruktu“. 
Būdamas ekonomiškai neefektyvus, jis neįgalinąs sukurti visuoti- 
nės gerovės, kurios taip tikėjosi socialistai. Tačiau dar didesnė 
bėda, kad jis esąs priešingas ir žmogaus prigimčiai, jo saviraiš- 
kos siekiams. 


4. Individo raiškos galimybių socializmo sistemoje 
numatymas 


Pagrindinė socialistinio ūkio funkcionavimo sąlyga — atsiža- 
dėjimas asmeninės naudos dėl kolektyvo, visuomenės. Katalikai 
pripažino, kad šis atsižadėjimas primenąs pirmųjų krikščionių 
bendruomenių (komunų) gyvenimą, tačiau tik formaliai. Pirmieji 
krikščionys, pasak K. Šaulio, taip pat išsižadėdavę savo turtų, 
geisdami labiau patikti Kristui, „kurs dėl Žmonių meilės stojos 
beturčiu, nors buvo turtingas“ (443, 24). Tačiau savo turto tie 
vienuoliai atsižadėdavę laisvai ir sąmoningai, nes jiems buvę ma- 
lonu mokytis gyventi evangeliškame neturte, kuris artino juos prie 
Dievo. O tai nė kiek nepanašu į priverstinį turtų nusavinimą, apie 
kurį kalba socialistai. 

Todėl ankstyvųjų krikščionių bendruomenių vadinti komunomis 


133* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 155 


vien dėl to, kad dalijosi turtu ir darbu, negalima*. Panašumas 
tarp krikščionybės ir komunizmo irgi tėra tariamas. Kristus sklei- 
dė Dievo vaikų brolybę per artimo meilę, o komunizmas skelbia 
„brolybę“ ir „lygybę“ atmesdamas Dievą ir išprievartaudamas 
jo kūrinį — žmogų. Prievartinis asmens naudos (nuosavybės) at- 
sižadėjimas priešingas žmogaus prigimčiai. Juk žmogus siųstas 
Dievo žemėn tam, kad ją įvaldytų, o tas įvaldymas nešąs naudą, 
kuri ir esanti pagrindinis žmogaus veiklos motyvas, skatulys. 

Socialistai, paneigdami asmens suinteresuotumo svarbą, igno- 
ravo ne tik žmogaus prigimties reikalavimus, bet ir asmeninį su- 
interesuotumą kaip socialinės pažangos skatulį. Lemiamą vaid- 
menį jie skyrė valstybei. Atseit, tapdama vienintele darbdave, ji 
išvaduojanti žmogų nuo būtinumo rinktis ir šitaip nustatanti jo 
laisvės ribas. O juk perdėtas valstybės protekcionizmas, neigian- 
tis privatinę iniciatyvą ir tuo skatinantis inertiškumą ir pasyvumą, 
nepadeda žmogui ugdytis nei patirties, nei savybių, reikalingų 
savarankiškam individualiam veikimui. Jis tampa valstvbės val- 
domu sraigteliu, kuriam leidžiama daryti pirmiausia tai, kas nau- 
dinga valstybei. Suteikdama žmogui tokią „laisvę“, socialistinė 
valstybė laiko jį nevisaverčiu, nepajėgiu veikti savarankiškai ir 
atsakyti už savo veiksmus. O tai savo ruožtu neigiamai veikia 
žmogaus dorovę ir elgesį. Išnyksta pati asmeninės atsakomybės 
sąvoka. 

Kaip teigė A. Civinskas, socialistai maną, kad žmogaus elgesį 
lemiąs klasinis priklausomumas, socialinės sąlygos, gamybos bū- 
das, t. y. objektyvūs dalykai. Vadinasi, jeigu jis ir darąs bloga, 
vis tiek nesąs kaltas ir neturįs jokios atsakomybės — kalta sistema. 
Tokia socialistų nuostata skatinusi prievartos naudojimą darbinin- 
kų klasės vardu. Nenuostabu, kad už 1905--1907 m. revoliucijos 
metu vykdytus žmonių žudymus ir plėšimus socialistai nesijaučią 
kalti ir atsakingi, nes jie vykdę išnaudojamųjų klasės valią (76). 
Tačiau žudikas vis tiek liksiąs žudiku, nors ir žudęs „vardan tei- 
sybės“. Rašydamas apie tai, A. Jakštas pabrėžė, jog niekas nega- 
lis panaikinti žmogaus atsakomybės už padarytą nusikaltimą: „Kas 
užmušė žmogų — tas žmogžudys, kas apiplėšė artimą, pasiglemžė 
io turtą, tas plėšikas“ (109, 3). Ir nesvarbu, kieno vardu ir kokio 
kilnaus tikslo vedamas jis tai padaręs. Tuo iš esmės A. Jakštas 
gynė individo asmens vertingumą, dvasinį autonomiškumą, jo tei- 
sę į pasirinkimą, skatino aktyviai priešintis valstybės valiai, sie- 
kiančiai padaryti įį klusniu prievartos įrankiu. 

Lietuvių katalikų sociologai atkreipė dėmesį į tai, kad socia- 
listinė valstybė, paversdama individą savo įrankiu, darysianti įj 
nepajėgų sąmoningai atlikti ir savo pilietines priedermes. Todėl 


* Pati komunos idėja buvo mėginama realizuoti dar gerokai prieš krikš- 
čionybę. 600 metų pr. Kristų Sparta buvo tikrai komunistinė, centrinio plana- 
vimo ir centrinio bei prievartinio valdymo valstybė. Palestinoje atrasti Kum- 
rano sektos komunų pėdsakai. Jų būta 100 metų pr. Kristų. Bolševikinė komu- 
na atsirado jau V. Lenino laikais. 


156 VALDAS PRUSKUS 134* 


jiems ir rūpėjo išsiaiškinti, kaip toks individas galėsiąs tai pa- 
daryti. Pirmiausia jie norėjo sužinoti, kas ir kaip sieja Žmogų su 
tėvyne, kuo bus grindžiama jo meilė tėvynei ir patriotizmas. 

Krikščionybės ir Bažnyčios požiūriu tėvynės meilė yra tam 
tikras moralinis gėris. Katalikų moralė tėvynės meilę laiko ne tik 
natūralia, bet ir antgamtine dorybe, jeigu tik jos didžiausias mo- 
tyvas yra Dievas. Tomas Akvinietis šitą dorybę gretino su Dievo 
garbinimu: „kaip tikėjimo pareiga yra garbinti Dievą, taip pietiz- 
mo reikalavimas yra gerbti tėvus ir tėvynę“ (493, 762—763). Tai- 
gi tėvynės meilė yra dėkingumo pareiškimas Dievui ir tėvams. 
Gyventi tarp savų ir naudotis savo šalies turtais yra didžiausia 
gėrybė. Tėvynės meilė leidžia laisvai įsilieti į šalies ir tautos or- 
ganizmą, suvokti ir pažinti savo pareigas kitiems žmonėms, su- 
darantiems tos pačios tautos bendruomenę. Saitai, kurie sieja 
žmogų su tauta, yra moralinis gėris. Jie neleidžia žmogui susting- 
ti, bet nuolatos skatina veikti. Krikščionys yra „dviejų pasaulių 
piliečiai“. Žemiškoji tėvynė tėra anos tėvynės simbolis, maža to — 
kelias į tąją tėvynę, .priemonė jai pasiekti. Tautinis solidarumas 
reikalauja gyventi visumai ir atsakyti prieš visumą. O atsakyti 
gali tik tas, kas turi nuosavybę,— būtent ji skirianti pareigą rū- 
pintis kitais. Nuosavybė tiesiogiai siejasi su atsakomybe ir pa- 
reiga. Tad tėvyne gali rūpintis ir rimtai ją ginti tik tas, kas turi 
nuosavybę. 

Socializmas, paneigdamas žmogaus prigimtinę teisę — priva- 
tinę nuosavybę, atima iš jo jos gynimo akstiną. Juk tas, kuris 
nieko neturi, neturi ir ką ginti, jo niekas nesieja su kraštu, ku- 
riame jis gyvena. Todėl K. Marksas ne be pagrindo teigė, kad 
proletariatas neturįs tėvynės. Jam tėvynė — visas pasaulis. Pasi- 
rengęs ginti visą pasaulį, jis neturįs vidinio stimulo mylėti ir 
ginti konkrečią šalį, kurioje jis gyvenąs, nes su ja mažai kas jį 
sieja. Toks proletaras, pasak J. Ambraziejaus, nuolat „pasiren- 
gęs rūpintis kitų šalių ir tautų reikalais, jų laisve ir gerove, o 
savo tėvynę visai pamiršta“ (492, 59). Kur kas jam svarbiau ap- 
ginti visą pasaulį nuo išnaudojimo, sugriaunant kapitalistinę san- 
tvarką iki pamatų, išardant kaip laikrodį, kad vėliau būtų galima 
surinkti ir prisukti, kad veiktų, bet jau pagal savo sukurtus prin- 
cipus. 

Tad nenuostabu, kad V. Kapsukas ir kiti lietuvių bolševikai, 
kaip pažymėjo A. Kaupas, nelaikė Lietuvos nepriklausomybės 
svarbiu dalyku, nors ji tuo metu buvo visos tautos siekis, nes 
iš esmės vadovavosi klasiniu požiūriu, proletariato išvadavimo 
pasauliniu mastu idėja. Jam atrodė, kad visiems Lietuvos gy- 
ventojams tapus proletarais ir išnykus klasiniams skirtumams, 
išnyksiąs ir skirtumas tarp lietuvio, žydo, lenko. Kitaip tariant, 
tautos ištirpsiančios pasauliniame internacionale. Neigdamas tau- 
tinio savitumo svarbą, V. Kapsukas ragino lietuvius darbininkus 
vadintis ne lietuviais, o tiesiog proletarais, kad būtų galima grei- 


135* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 157 


čiau įsilieti į pasaulio proletariato gretas ir įvykdyti pasaulinę 
revoliuciją. Ši V. Kapsuko vizija buvo pernelyg abstrakti, tolima 
ir atrodė kaip utopija. O svarbiausia — jis visai neįvertino realių 
to meto Lietuvos sąlygų — valstiečių, kurie sudarė daugumą kraš- 
to gyventojų, siekio turėti savo žemės nuosavybę ir savo vals- 
tybę. Dėl to A. Kaupas pabrėžė, kad V. Kapsukas, prisiskaitęs 
K. Markso raštų, aklai kartojąs jo teiginius, Lietuvos reikalus 
vertinąs „per dogmas, ore kabančias kategorijas“ (201, 47—49). 
O šios dogmos prieštaraujančios tikrovei. Tiesa, tautos bundan- 
čios, bet jos nenorinčios ištirpti internacionale. Atvirkščiai, sako 
jis, ir „mažiausia tautelė ieško lygių teisių su kitomis“. Tik 
šito nenorį suprasti bolševikai, nes jie neturį tėvynės meilės. 
Nerūpinti jiems ir tauta, jos likimas, o tik „vienatinai socializ- 
mas“ (201, 49—50). Dėl jo jie pasiryžę aukoti ir Lietuvos nepri- 
klausomybę*. Dėl jo, pasak K. Šaulio, jie linkę išsižadėti ir „tra- 
dicijų, savo tėvų Žemės dvasios“. Tiesa, toliau samprotavo K. Šau- 
lys, socialistai sakosi paliksią kiekvienai tautai „liuosybę“ ir kal- 
bą, bet kas gali būti tikras „neįvyksiant gadynės, kuomet visi 
žmonės būtų priversti išsimokyti kokios naujos socialistų vieš- 
patystės kalbos, jei tik „partija“ to užsigeistų“ (443, 30). O 
toks išsižadėjęs savo krašto tradicijų ir savo tėvų Žemės dvasios 
bei kalbos žmogus negalįs būti sąmoningas valstybės pilietis ir 
jos interesų gynėjas. Todėl socialistinė valstybė nesijausianti sau- 
gi — ji turėsianti pati rūpintis savo gynyba, remtis prievarta, o 
ne laisvu sąmoningu piliečių apsisprendimu, kurį suponuoja nuo- 
savybės turėjimas (teisės į privatinę nuosavybę buvimas kaip 
skatulys apginti ją ir joje egzistuojančią tvarką). Todėl valstybė, 
atimdama teisę į privatinę nuosavybę, daranti individą visiškai 
nuo jos priklausomą, tačiau neturintį vidinio stimulo sąmoningai 
ją apginti. Todėl tokia valstybė negalinti būti stipri ir saugi, 
nes remiasi prievarta, o ne piliečių sąmoningu apsisprendimu. 
Neturėdamas teisės į privatinę nuosavybę, žmogus negalįs at- 
likti ir šeimos pareigų — būti šeimos ramsčiu, užtikrinti jai ge- 


* A. Kaupas nujautė, kad kelias į nepriklausomybę nebus paprastas. Jis 
neabejojo, kad Rusijos imperijos galybė silpsta: „Neilgai trukus Rusija, o su ja 
ir Lietuva žengsianti teliškojo progreso link“. Toji tobulybė, prie ku- 
rios eisianti Rusija ir Lietuva, būsianti respublika. Kartu jis perspėjo: „Aš 
neabejoju, kad net atsiradus Maskolijoje pilnai liuosybei, rusai norės ir toliau 
būti viešpataujančia tauta, o mažesnėms tautoms vis tiek reikės kovoti už 
savo būvį ir savo teises po senovei. Kiekviena tauta norės valdyti savo krašte 
savaip, bet rusai tvirtins, kad paskirstymas Maskolijos į autonomiškas res- 
publikas susilpnins viešpatiją ir priešinsis tokiam sutvarkymui“ (201, 77—78). 
Lietuvių siekis — nacionalinės valstybės sukūrimas yra realus dalykas. Tačiau 
tam būtina tautos vienybė. Bet koks susiskaldymas, priešgyniavimas, atskirų 
politinių grupių tarpusavio rietenos — naudingos tik Lietuvos nepriklausomy- 
bės priešams. Dėl šio kilnaus tikslo A. Kaupas ir kvietė visus lietuvius „eiti 
išvien“, užmirštant skriaudas ir ambicijas. Jis vylėsi, kad dėl Lietuvos „socia- 
listai turės išsižadėti klasių kovos, ponai — daugelio nereikalingos žemės“. Tik 
susiklausymas ir abipusės nuolaidos galinčios užtikrinti sėkmę kovojant „už 
teisę patiems rūpintis savo reikalais“ (201, 63). 


158 | VALDAS PRUSKUS 136* 


rovę, rūpintis vaikų mokymu ir auklėjimu. Tą „auklės pareigą“, 
pasak K. Šaulio, prisiimanti valstybė, nors jai sunku ją atlikti. 
Vaikai tampą valstybės, o ne šeimos priklausomybė, jos nuosavy- 
bė, kaip ir patys tėvai. Perimdama vaikų mokymo ir auklėjimo 
funkciją, valstybė iš esmės sieksianti išvaduoti nuo šios pareigos 
tėvus. Toks „išvadavimas“ nuo rūpinimosi rinktis savo vaikams 
mokyklą esąs, A. Civinsko teigimu, ne kas kita kaip „priverstinis 
varymas į valstybės ant socialistų kurpalio sutaisytas mokyklas“ 
(76, 113), ugdant paklusnius ir ištikimus socialistinės valstybės 
piliečius. Tuo pažeidžiama tėvų prigimtinė teisė patiems auklėti 
savo vaikus, rinktis jiems mokyklą. Kartu pažeidžiami ir patys 
šeimos egzistavimo pagrindai. Apie tai K. Paltarokas šitaip rašė: 
„Socialistai, pakeisdami visuotine valstybės globa gimdytojų glo- 
bą, pažeidžia prigimtą teisybę ir paleidžia šeimynos mazgus. Mei- 
lė vaikų, rūpestis apie jų išsiauklėjimą vienija tėvo ir motinos 
širdis ir ne kartą sutaikina susivaidijusią šeimyną. Socialistų šei- 
mynoje niekas kitas negalės rišti vyro prie moteriškės, kaip tik 
kūniška meilė, bet šita lyties meilė greit išsenka, todėl socialistų 
moterystė ilgai tęstis negalėtų; atsiskyrimas eitų paskui atsiskyri- 
mą, kol ant galo žmonės nenustotų matę atsiskyrimuose, net 
„liuosoje meilėje“ nedorybės“ (326, 87). Pagrindinė šeimos iunk- 
cija sutapatinama su paprasta Žmonių reprodukcija, kuri aktua- 
li ne tiek jai, kiek valstybei. 

Taigi tėvų nušalinimas nuo vaikų auklėjimo, atsakomybės už 
jų likimą atpalaidavimas, jų atplėšimas nuo šeimos skatinąs pa- 
viršutinišką lengvabūdišką požiūrį į šeimą ir jos narių pareigas. 
Į šeimos sudarymą žiūrima kaip į dviejų asmenų laikiną sandėrį 
(būtent tokią pažiūrą tuo metu propagavo A. Bėbelis (56, 279), 
o ne kilnų aktą, kaip įsipareigojimą Dievo akivaizdoje mylėti vie- 
nas kitą ir pratęsti giminę, jausti atsakomybę už savo priedermių 
laikymąsi ne tik prieš žmonių įstatymus, bet ir prieš Dievą*. 

Suprantama, kad toks socialistų požiūris į šeimą, kuris na- 
tūraliai išplaukė iš individų vietos ir jų tarpusavio santykių so- 
cialistinėje visuomenėje sampratos, lietuvių katalikų sociologams 
buvo nepriimtinas. Šeimos instituciją katalikai laikė svarbiu pa- 
čios valstybės tvirtybės pagrindu. Todėl socialistų nuostata jiems 
atrodė žalinga ir pavojinga pačiai valstybei, kadangi nepadedanti 
stiprinti visuomenės moralės pagrindų ir galiausiai vedanti į jos 
žlugimą. Griaudama šeimą, tokia visuomenė neišvengiamai griau- 
sianti ir save. Vadinasi, socialistinė valstybė negalinti būti atra- 
ma šeimai. 


* Katalikų reakcija į socialistų skelbtą laisvą šeimą atsispindėjo K. Pra- 
puolenio knygelėje „Moteriškė“ (1913). Joje autorius apžvelgė moterų padėtį 
įvairiose pasaulio šalyse ir įvairiais istorijos laikotarpiais. Nemažai dėmesio 
jis skyrė ir lietuvei motinai, ypač pabrėždamas jos, kaip šeimos dvasinio ži- 
dinio saugotojos, įkvepiančios savo vaikams protėvių kalbą ir tėvynės meilę, 
vaidmenį (358, 31). 


137* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 159 


Negalėsianti ji užtikrinti individui ir sąžinės (tikėjimo) lais- 
vės, nes stengsis valdyti žmogų ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. 
Lietuvių katalikų sociologai atkreipė dėmesį į tai, kad socialistinė 
valstybė, sutelkdama savo rankose gamybos priemones, visiškai 
pajungtų savo valiai žmogų. Pagrindinė to kliūtis — religija, nes 
ji ginanti žmogaus asmenybės autonomiškumą nuo valstybės. Ji 
bylojanti žmogui apie amžinąsias vertybes, skatinanti jų siekti 
vadovaujantis amžinosiomis krikščioniškos moralės normomis, o 
ne laikinaisiais ir nuolat kintančiais valstybės įstatymais. Socia- 
listai gerai suprato šią religijos jėgą. Todėl negailėjo pastangų 
jos kritikai, vadindami ją liaudies opiumu ir pranašaudami jai 
greitą išnykimą. 

Tačiau įveikti religiją pasirodė ne taip jau paprasta. Tą su- 
prato ilgainiui ir socialistai. Todėl, be karingojo ateizmo skelbi- 
mo, naudojo ir rafinuotesnes priemones -—— propagavo laisvę tikė- 
jimo reikaluose (53, 112—144; 54, 86— 123). Tačiau ši laisvė, kaip 
pabrėžia A. Civinskas, reiškianti ne ką kitą kaip „paliuosavimą 
visai nuo tikėjimo“, priverstinį išsižadėjimą „visokios religijos“, 
t. y. „pilną liuosybę nuo religijos ryšių“ (76, 113). Laikantis pa- 
žiūros, kad religija esanti privatus asmens dalykas, būsią galima 
atskirti bažnyčią nuo valstybės ir bažnyčią nuo mokyklos. K. Šau- 
lys nurodė, kad būtent taip darę ir prancūzų socialistai: atėję į 
valdžią, panaikino konkordatą su Roma, ėmė uždarinėti vienuo- 
lynus ir drausti religijos mokymą mokyklose. „Draudžiamos pro- 
cesijos, naikinami kryžiai, bažnyčios atimamos ir pavedamos s0- 
cialistų vyriausybei, nuo kurios tikintieji katalikai gaus tuos mal- 
dos namus nusinuomoti,— rašė K. Šaulys ir iškėlė klausimą: — 
Ar galima turėti vilties mūsų socialistus geresniais būsiant?“ 
(443, 37). Ši abejonė buvo ne be pagrindo. Ją dar labiau stiprino 
lietuvių socialistų antireliginis fanatizmas ir jų pastangos išdil- 
dyti tikėjimą liaudies sąmonėje nuožmia ateistinę propaganda, 
į kurią katalikai negalėjo nereaguoti (28; 112; 116; 117; 214; 
289 ir kt.). 

Tačiau dar didesnį nerimą jiems kėlė tai, kad, esant ateistinės 
valstybės visagalybei, iškilsiąs jos „kanonizavimo“ pavojus, susi- 
darysiančios prielaidos ir galimybė „naujai religijai“, ne priva- 
čiai, o privalomai visiems visuomenės nariams atsirasti. 

Į tai atkreipė dėmesį ir A. Civinskas. Jis pažymėjo, kad dau- 
gelis socialistų naująją visuomenę vaizdavęsi kaip kažką neįjpras- 
to, didingo, atsieto nuo realios tikrovės. Tas mesianistinis socia- 
lizmo suvokimas stiprino A. Civinsko įtarimą esant jį savotiška 
religija: „,„Daugumas, ypač jaunesniųjų, šventai tiki, kad ko tik 
socialistai mokina, tai gryna tiesa: ne vienas pasirengęs kad ir 
galvą padėti už tą mokslą“ (76, 71). Kaip pirmieji krikščionys 
gerbė Kristų ir juo sekė, taip socialistai dabar gerbią savo mo- 
kytoją K. Marksą, jo mokymo tiesas laikydami vienintelėmis ir 
„neatmainomai teisingomis“ (76, 57). Taigi šis mokymas kanoni- 


160 VALDAS PRUSKUS 138* 


zuojamas, o pats K. Marksas tampąs gyvenimo pavyzdžiu, etiniu 
idealu, kurio reikėtų siekti. Visų šio mokymo priesakų, kurie esą 
neveritikuojami, šventi, vykdymas ir reikalaująs pirmiausia tikė- 
jimo. O kadangi socialistinėje visuomenėje žmogus subordinuotas 
valstybei, tai jam būsią privalu priimti ir šį tikėjimą, kuris tap- 
siąs jau ne privačiu asmens sąžinės, o visuomeniniu reikalų ir 
todėl privalomu. Atskirdami bažnyčią nuo valstybės ir formaliai 
tikėjimą (religiją) skelbdami privačiu asmens reikalu, socialistai 
kanonizuoją marksizmo doktriną, kuri tampanti savotiška alterna- 
tyva religijai, o jos išpažinimas — privalomas kiekvienam visuo- 
menės nariui. 

Taigi lietuvių katalikų sociologai akivaizdžiai įrodė, kad so- 
cializmas ne tik negali užtikrinti individui sąžinės (tikėjimo) 
laisvės — jis neišvengiamai stengsis šią teisę deprivatizuoti ir 
nacionalizuoti, paversdamas individą priemone valstybės skelbia- 
miems mesianistiniams tikslams pasiekti. Jų samprotavimai, iš- 
sakyti dar mūsų amžiaus pradžioje, pasirodė pranašiški — jie vi- 
siškai pasitvirtino kuriant „socialistinę“ Lietuvą. 


Iš to, kas pasakyta skyrelyje, galima padaryti tokias išvadas. 

1. Lietuvių katalikų sociologai į socializmo idėjų plitimą Lie- 
tuvoje žiūrėjo, pirma, kaip į žmonių reakciją į liberaliojo kapi- 
talizmo principų diegimo neigiamus padarinius, o antra, kaip į 
socialinių reformų, kurias puoselėjo visuomenė, išraišką. Socia- 
lizmo apologetai orientavosi vien į darbininkiją (liumpenproleta- 
ras buvo jų socialinė bazė). Tuo tarpu Lietuvoje ši jų socialinė 
bazė buvo silpna, o skelbiamas naujos santvarkos sukūrimas, ir 
dar prievartos, o ne natūralaus vyksmo būdu, buvo svetimas lie- 
tuvių prigimčiai, mąstymui ir gyvenimo patirčiai. Todėl socialistų 
darbus, jų bandymą kurstyti klasių priešiškumą katalikai laikė 
neperspektyviais, neturinčiais rimtesnio pagrindo. Tai esąs, A, Ci- 
vinsko žodžiais tariant, „tik savo brolių Rusijoj ir Vokietijoj pa- 
mėgdžiojimas, gyvas beždžionavimas, visai nepritaikytas prie 
vietos reikalų“ (76, 11). Juolab kad savų originalių socializmo 
idėją ginančių argumentų lietuvių socialistai taip ir nepateikė. 

Vietinių socialistų mesianizmas ir objektyvesnio bei visapusiš- 
kesnio šio fenomeno visuomenėje pristatymo stygius skatino ka- 
talikus įdėmiau gilintis į socializmo doktriną. Tačiau nuodugnes- 
nis šios doktrinos pažinimas nebuvo vienintelis ir svarbiausias jų 
socialinių studijų tikslas, be to, nebuvo jiems aktualus. Jį laikė 
neturinčiu perspektyvos, laikinu reiškiniu, todėl ir per daug ne- 
sistengė ieškoti savų argumentų jam sukritikuoti. Analizuojant 
socializmo doktriną, daugiausia remtasi enciklikos “Rerum no- 
varum“ bei žymių katalikų sociologų teiginiais. 

2. Lietuvių katalikų sociologai, remdamiesi popiežių encikli- 
komis, Vakarų Europos katalikų sociologų studijomis, taip pat 


139* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 161 


originaliais to meto socialistų veikalais, pateikė Lietuvos visuo- 
menei daug išsamesnį ir visapusiškesnį socializmo vaizdą, negu 
vietiniai socialistai savo spaudoje, kurioje jis buvo aiškinamas 
iragmentiškai. Jie atskleidė socializmą kaip sistemą, sukaupusią 
daugelį iškreiptų vaizdinių apie Žmogaus prigimtį, jo veiklos sti- 
mulus, visuomenę ir jos funkcionavimą. Tuo jie padėjo nutraukti 
maskuojamąjį šydą nuo šio mokymo, uoliai saugomo jo sekėjų, 
įteikti katalikiškajai inteligentijai ideologinėje kovoje su vietiniais 
socialistais reikšmingą ginklą — svarius argumentus, paakinti juos 
aktyviam intelektiniam priešinimuisi. 

3. Katalikai atskyrė socializmo teorijos ir praktikos dalykus, 
įvardydami juos „teorinio socializmo“ ir „radikaliojo socializmo“ 
vardais. Jie parodė, kad nors socialistų skelbti abstraktūs laisvės, 
lygybės, socialinio teisingumo idealai artimi krikščionybei, bet 
jų diegimo būdai yra jai priešingi, kadangi skirtingai įsivaizduo- 
jamos visuomenės raidos varomosios jėgos ir pobūdis. 

4. Visuomenės raidos marksistinei revoliucinei (šuolinei), t. y. 
per neišvengiamą klasių kovą, koncepcijai katalikai iškėlė prieš- 
priešiais evoliucinę visuomenės raidos nuostatą. Jų teigimu, vi- 
suomenė esanti ne mechaninė individų suma, bet organinė visu- 
ma. Visuomenės pažangos variklis — ne „masė“ ar klasė, bet 
sąmoningai veikiąs ir siekiąs ekonominės nepriklausomybės sava- 
rankiškas ir atsakingas individas. Būtent tokio individo ugdymas 
esąs Bažnyčios pagrindinis tikslas. 

5. Laikydami visuomenę organine individų visuma, o ne be- 
veide „mase“, su kuria galima eksperimentuoti, katalikai neigė 
socialistų propaguotą idėją, esą galima sukurti tobulą socialistinę 
visuomenę pagal iš anksto parengtą vienintelį teisingą projektą, 
nevengiant ir prievartos. Parodydami visuomenės sukūrimo prie- 
varta būdo, neigiančio žmogaus prigimties ir visuomenės iunk- 
cionavimo dėsnius, neperspektyvumą, lietuvių katalikų sociologai 
teoriškai sukonstravo ir dekonstravo socializmo ūkio modelį pagal! 
pagrindinius jo principus. Šitaip jie akivaizdžiai atskleidė jo funk- 
cionavimo ekonominį neefektyvumą, kuris būsiąs neteisingo Žmo- 
gaus prigimties, jo veiklos motyvų rezultatas. 

6. Katalikai nujautė perdėto valstybės protekcionizmo neigia- 
mus padarinius individui ir visuomenei: privatinės iniciatyvos nei- 
gimas skatinsiąs inertiškumą ir pasyvumą, trukdysiąs išsiugdyti 
savybes, reikalingas savarankiškam ir asmeniškai atsakingam 
veikimui, o kartu ir visuomenės pažangai. Taigi katalikai iš esmės 
įspėjo Lietuvos žmones apie „vienintelės teisingos santvarkos“ — 
socializmo, kurį propagavo bolševikai, įgyvendinimo būsimą žalą. 

7. Kritinis socializmo kaip socialinės ekonominės sistemos ir 
jos funkcionavimo galimų padarinių individui ir visuomenei ver- 
tinimas reikalavo iš katalikų sociologų pateikti savo konstrukty- 
vią socialinę alternatyvą. Jos iš katalikų laukė ir visuomenė. 
Toji alternatyva turėjo padėti atsakyti į du esminius klausimus. 
Pirma, kaip turėtų būti tvarkomas ūkis, pripažįstant asmens, o 
1 — 878 


162 VALDAS PRUSKUS 140* 


ne ūkio pirmumą, kuris sudarytų sąlygas dalyvauti visiems pi- 
liečiams ekonominiame krašto gyvenime, būtų ekonomiškai efek- 
tyvus, atitiktų krašto gyveniojų psichologinius ypatumus, gerbtų 
prigimtines teises ir užtikrintų socialinę saugą. Ir, antra, kokiais 
principais turėtų būti grindžiami individo santykiai su valstybe 
ir kaip turėtų atrodyti pats visuomenės gyvenimo sutvarkymas. 
Taigi reikėjo pateikti savą Lietuvos socialinės ekonominės raidos 
alternatyvą, pagrįstą krikščioniškosios demokratijos idėjomis bei 
nuostatomis. 


141* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 163 


*V skyrius. SOCIALINĖS, EKONOMINĖS IR POLITINĖS 
ALTERNATYVOS LIETUVAI IEšKOJIMAI 


1. Kooperacija ir individo ekonominė bei socialinė sauga 


Lietuvių katalikų sociologai puoselėjo krikščioniškosios de- 
mokratijos idėjas ir jomis grindė savo socialines ekonomines nuo- 
statas. Jie laikėsi požiūrio, kad būtina ugdyti ir maksimaliai pa- 
naudoti žmogaus — ūkio subjekto kūrybines galias, nes tai su- 
daro prielaidas stiprinti ekonominę plėtotę, kelti ir visuomenės, 
ir atskirų jos narių materialinę gerovę. O sudaryti sąlygas turtui 
kaupti, jam tausoti, valstybės ir jos piliečių gerovei kelti galinti 
tik privatinė nuosavybė. 

Todėl lietuvių katalikų sociologai neabejojo, kad ekonomiškai 
efektyvi tvarka turi remtis privatinės nuosavybės institucija. Ne- 
atsitiktinai Vaižgantas socialistų raginimą nusavinti gamybos 
priemones, panaikinti privatinę nuosavybę laikė „socialistiškom 
svajonėm“ (380, 4). Kartu manyta, kad privatinės nuosavybės, 
kaip teisės į daiktą ir jo valdymą, pripažinimas savaime negalįs 
užtikrinti socialinio saugumo nei individui, nei visuomenei. Juk 
pats daiktas dar nėra nuosavybė. Nuosavybe jis tampa tik dėl 
žmonių ūkinių santykių, jiems tarpusavyje santykiaujant. Todėl 
katalikams ir rūpėjo išsiaiškinti, kokiais principais turėtų būti 
grindžiami tie ūkiniai santykiai, kurie sudarytų galimybę kiekvie- 
nam piliečiui dalyvauti krašto ūkio reikaluose ir būti socialiai 
saugiam. 

Socialinės saugos idėją kėlė tiek liberalai, tiek socialistai, ta- 
čiau jos realizavimo galimybes ir sąlygas suprato skirtingai. 

Liberaliojo kapitalizmo gynėjai (P. Vileišis) pabrėžė prigim- 
tinę Žmogaus teisę į laisvą veikimą, kurio tikslas — asmeninės 
naudos siekimas. Siekdamas gerovės sau, individas kartu kuriąs 
ją ir visuomenei, Iš čia išplaukianti išvada: žmogus — savojo li- 
kimo kalvis ir todėl jis neturįs laukti pagalbos iš kitų, o pasi- 
kliauti tik savo jėgomis. Pasak P. Vileišio, žmogus šitą pagalbą 
turįs suteikti sau pats — atlikti „savišelpystę“ (319, 5). Jo gerovė 
ir socialinė sauga esanti ne valstybės, o jo paties iniciatyvos rei- 
kalas. Garantas — darbštumas, išradingumas, stropumas, asme- 
ninė iniciatyva. Šias savybes turįs ugdytis individas pirmiausia. 
Tada jis būsiąs pajėgus aprūpinti save ir kartu suteikti sau 
didesnį socialinį saugumą, o siekdamas socialinio saugumo sau, 
suteiktų saugumą ir visuomenei. Socialinės nelygybės egzistavi- 
mas tik parodąs, kad žmonės nevienodai gebą panaudoti savo 
gebėjimus ir tuo užsitikrinti sau didesnį socialinį saugumą. Taigi 
ir socialinė sauga ne visiems vienoda ir lygiai prieinama. Tačiau 
tai esą natūralu ir priklausą daugiausia nuo asmens, o ne nuo 
valstybės rūpesčio. 


164 VALDAS PRUSKUS 142* 


Socialistai (V. Kapsukas, Z. Angarietis) laikėsi priešingos nuo- 
monės: tik valstybė galinti užtikrinti individui socialinę saugą. 
Didžiausia to užtikrinimo kliūtis esanti privatinė nuosavybė, kurią 
suvisuomeninus niekas jos neturėsiąs — taigi visi būsią lygūs. 
Vadinasi, visiems būsianti sudaryta lygi socialinė sauga. Tačiau 
ši sauga būsianti garantuota, jei individas atsisakys prigimtinių 
teisių valstybės naudai. 

Tiek liberalų, tiek socialistų propaguotas socialinės saugos už- 
tikrinimo būdas lietuvių katalikų sociologams buvo nepriimti- 
nas. 

Liberalai, pripažindami absoliučią žmogaus teisę į nuosavy- 
bės valdymą ir jos gausinimą ir stengdamiesi riboti valstybės tei- 
sę kištis į individo reikalus, socialinės saugos užtikrinimo klau- 
simą paliko spręsti kiekvienam individualiai. Kaip žmogus geba 
tvarkyti savo reikalus, liberalus mažai tedomino. Jiems buvo svar- 
bu rezultatas — individualios saugos užtikrinimas. Tokia nuosta- 
ta buvo priešinga katalikų skelbiamam artimo meilės principui. Ši 
meilė reiškiasi per gėrio siekimą ir darymą gero savo artimui. 
Padėdamas artimui, žmogus vykdąs Dievo valią. Tai kartu ir pa- 
reiga, nuo kurios niekas jo atleisti negali. Ir kuo žmogus turi 
didesnes galimybes padėti artimui, tuo labiau jis tai privaląs da- 
ryti, paliudydamas darbais savo krikščioniškąją nuostatą. Stai ko- 
dėl S. Šultė pabrėžė, kad „turtingam būtinas vargšas labiau, negu 
vargšui turtingas“ (470, 3). 

Katalikai neneigė liberalų skelbtų tokių individo vertybių kaip 
taupumas, sumanumas, iniciatyvumas, tačiau kartu pažymėjo, kad 
ne kiekvienas galįs būti energingas, apsukrus, nes Žmonės iš pri- 
gimties skirtingi. Bet tai nereiškia, jog jie turį būti vienodai ver- 
tinami. A. Civinskas teigė, kad kiekvienas esąs žmogus ir jį reikią 
gerbti, rūpintis, kad už atliktą darbą būtų sumokėtas teisingas 
atlyginimas. Kuriant ekonominę krašto gerovę dalyvaujanti visa 
visuomenė. Todėl, jo manymu, kiekvienam jos piliečiui turėtų būti 
leista ir ja pasinaudoti. Jeigu kuriant materialinę gerovę nesiva- 
dovaujama šiuo krikščioniškosios moralės principu, tai sukurtoji 
gerovė tarnaujanti tik išimtinai turtingiesiems. O sukurtas kitų 
sąskaita turtas, neapmokant jiems teisingai už atliktą darbą, ne- 
turįs prasmės, ne tik prieštaraująs krikščioniškosios meilės prin- 
cipui, bet ir negalįs užtikrinti socialinio saugumo ir jį naudojan- 
čiam asmeniui, nes aštrinąs socialinius koniliktus ir tuo destabili- 
zuojąs visuomenę (76, 28—29). 

Nebuvo katalikams priimtinas ir socialistų siūlytasis socialinės 
saugos įgyvendinimas suvisuomeninant privatinę nuosavybę. Tuo- 
met, kaip teigia M. Krupavičius, „vėl žmogus visu savo kūnu ir 
siela priklausytų nuo valdžios“ (501, 10). Valstybė-darbdavė 
spręstų ir tai, koks saugumas individui reikalingas. Individas ne- 
galėtų reikalauti iš jos ir savo materialinės padėties pagerinimo. 
Be to, ji būtų visai nesuinteresuota spręsti šios problemos. M. Kru- 
pavičius taikliai pažymėjo, kad socialistai darbininkų padėties ge- 


143* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 165 


rinimo klausimo visai ir nesprendžia — juos dominąs „tik val- 
džios klausimas“ (501, 8). Jiems svarbu valdyti, kreipti individą 
valstybei, t. y. socialistams, reikiama linkme. O individas, tapęs 
sraigteliu valstybės mašinoje, svetimos (socialistų) valios vykdy- 
toju, negalįs būti saugus, nes nuo jos būsiąs visiškai priklauso- 
mas. Dėl valstybės (t. y. savo) reikalų socialistai linkę aukoti 
žmogaus interesus. 

Suprantama, kad žmogus galėtų reikalauti ekonominės padė- 
ties pagerinimo ir tikėtis, kad tai būsią padaryta, jis privaląs 
turėti galimybę daryti įtaką sprendimams. O tai savo ruožtu įma- 
noma tik tuo atveju, jeigu gerbiamos jo prigimtinės teisės ir pir- 
miausia teisė turėti nuosavybę, ją valdyti ir gausinti. Tuo iš esmės 
būtų užkirstas kelias koncentruotis nuosavybei vienose rankose — 
tiek valstybės, tiek pavienio asmens. S. Šultės nuomone, būtent 
nuosavybės koncentracija ir padedanti turėti valdžią „ant -netu- 
rinčio savasties“ (477, 4). 

Si neribota valdžia, kupina egoizmo, sukelianti pastarojo tei- 
sėtą pasipriešinimą. Taigi tiek valstybė-monopolistė, tiek pa- 
vienis kapitalistas negalįs jaustis saugiai. Visuomenė — tai gyvas 
socialinis organizmas, atskiros jo dalys glaudžiai tarpusavyje su- 
sijusios, priklausančios viena nuo kitos. Todėl darnus visuome- 
nės kaip socialinio organizmo funkcionavimas galimas tik pai- 
sant visų jos individų interesų, jų prigimtinių teisių. Viena iš jų 
ir esanti teisė turėti nuosavybę. Tačiau abstrakčios nuosavybės 
teisės pripažinimo dar nepakanka (juk teisę į nuosavybę gynė ir 
liberalai, tačiau toji teisė buvo abstrakti). Būtinos priemonės, 
kurios padėtų šia teise pasinaudoti praktiškai. 

Prieš abstrakčias žmogaus teises, tarp jų ir nuosavybės teise, 
griežtai stojo G. Sorelis. Jis teigė, kad išjudinti visuomenę, pri- 
versti gerbti prigimtines Žmogaus teises ir jų laikytis, galima ra- 
dikaliais veiksmais, todėl propagavo „generalinio streiko idėją“, 
kuri išjudintų labiausiai nuskriaustuosius siekti sąmoningai su- 
vokti savo teises ir kartu priverstų darbdavius atsižvelgti į teisė- 
tus jų reikalavimus. G. Sorelis manė, kad darbdaviai, matydami 
savo negebėjimą efektyviai organizuoti gamybos, patys perduosią 
įmones tiems, kurie šitai geba padaryti, o tai užtikrintų geresnį 
gyvenimą ir darbininkijai (414). 

G. Sorelio radikalizmas orientuotas ne į prievartinį gamybos 
priemonių (fabrikų) nusavinimą, kaip skelbė socialistai, o į mo- 
ralinį darbdavių apsisprendimą: arba valdyti gamybos priemones, 
jaučiant, kad galima efektyviai organizuoti gamybą, arba per- 
duoti jas kitiems. 

Taigi svarbu ne pati nuosavybė (jos paskirtis tarnauti visuo- 
menei, o ne tenkinti vien tik asmeninius reikalus), o tai, kas ir 
kaip ją valdo, ar yra pasirengęs prisiimti atsakomybę už jos 
valdymo padarinius. Tokios nuostatos laikėsi ir lietuvių sociolo- 
gai. Antai S. Šultė nurodė, kad nuosavybės valdymo forma galinti 


166 VALDAS PRUSKUS 144* 


keistis, keičiantis visuomenės gyvenimo sąlygoms. Svarbu, kad iš 
to pasikeitimo turėtų naudos visuomenė ir konkretus individas. 
Jo supratimu, pagrindinis nuosavybės valdymo kriterijus esąs, 
„kam valdant žemę, dvarus, dirbtuves bus daugiau krašte gero- 
vės, pažangos, ramumo“ (470, 4). Todėl kėlė klausimą, ar turė- 
sianti naudos visuomenė, jei nuosavybė būsianti valstybės ran- 
kose? 

Monopolizuodama teisę į nuosavybės valdymą, socialistinė 
valstybė atleidžianti individą nuo atsakomybės. Tą atsakomybę 
už gamybos organizavimo padarinius prisiimanti ji pati. Būdama 
visagalė ir nekontroliuojama, valstybė neturėsianti jokios atsa- 
komybės individui ir visuomenei apskritai, nes ji būsianti virš 
jų. Todėl visuomenė jai daryti įtakos negalėsianti, kaip ir reika- 
lauti ekonominės padėties pagerinimo. 

Nedaug naudos visuomenė galinti tikėtis ir iš ekonominio li- 
beralizmo. Orientuotas į besaikį turto kaupimą vienose rankose, 
paverčiant darbininko darbo jėgą preke, nėturint už jį jokios so- 
cialinės atsakomybės, išskyrus laiku sumokėtą darbo užmokestį, 
įis neišvengiamai sukelsias nepasitenkinimą ir didinsiąs socia- 
linę įtampą visuomenėje. Taigi abiem atvejais nuosavybės telki- 
mas vienose rankose — valstybės ar monopolistinio kapitalo — ne- 
naudingas ir visuomenei, ir individui. Be to, jis priešingas Žmo- 
gaus prigimtinei teisei turėti nuosavybę, kuri neatsiejama nuo 
atsakomybės. 

Sudarius asmeniui galimybę įgvti nuosavybę, kartu būtų ski- 
riama atsakomybė už jos naudojimą. Valdydamas nuosavybę, 
žmogus sieksiąs efektyvių ekonominių rezultatų sau pačiam ir vi- 
suomenei. 

Taigi privatinė nuosavybė nesanti joks baubas, kaip įrodinėjo 
socialistai. Svarbu kas ir kaip ją valdąs, kokiu mastu pasiruošęs 
prisiimti atsakomybę visuomenei už jos valdymo padarinius. Tam 
būtina individą ruošti. Socialistai, atimdami teisę į privatinę nuo- 
savybę, atleisią individą ir nuo atsakomybės, kurios naštą prisi- 
imsianti valstybė. Lietuvių katalikų sociologai nuosavybę laikė 
prigimtine žmogaus teise, neatsiejama nuo atsakomybės už jos 
disponavimą. Kad žmogus galėtų teisingai ja disponuoti, jis turįs 
mokytis ir laipsniškai priprasti prie nuosavybės, ilgainiui subręsti 
sąmoningam jos turėjimui ir efektyviam valdymui. Taigi jis turįs 
išeiti tam tikrą mokyklą. Katalikai matė, kad lietuvis, ypač ūki- 
ninkas, dar nėra tapęs savarankišku ir savaveiksmiu individu. 
Valstiečio — baudžiauninko instinktas jame dar labai gyvas ir 
raiškus: pasitenkinimas minimumu, savojo „aš“ slėpimas, inicia- 
tyvumo, ryžtingos veiklos bei pamatuotos rizikos vengimas. O 
be jos sunkiai įmanoma savarankiška kūryba. Tą lietuvių užda- 
rumą ir konservatyvizmą katalikų sociologai ypač juto lankyda- 
miesi Vakarų Europos šalyse ir stebėdami tų šalių ekonominį 
gyvenimą. Tačiau kartu laikytasi požiūrio, kad ne viską dera iš 


145* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 167 


ten kopijuoti. A. Kaupas nurodė, kad Lietuvai „reikia eiti savais 
keliais“. Svarbu „prijaukinti“ žmogų prie nuosavybės. Tokia mo- 
kykla, kuri padėtų „prijaukinti“ žmogų prie nuosavybės, esanti 
kooperacija, turinti dvejopą tikslą: padėti apsaugoti individo eko- 
nominius interesus, juos apginti jungiantis į kooperatyvus ir pa- 
dėti atsiskleisti tokioms individo savybėms bei įgūdžiams, kurie 
skatintų savarankiškos, savaveiksmės ir atsakingos už savo veiks- 
mus asmenybės tapsmą. Kooperacija išprususiems lietuviams bu- 
vo aktuali ne tiek teoriniu, kiek praktiniu požiūriu. Mat jų žvilgs- 
niai nuolat krypo į Vakarų Europą, kurioje tuo metu klestėjo 
kooperatinis judėjimas, gerokai palengvinęs įvairių visuomenės 
sluoksnių gyvenimą. 

Kooperatinis judėjimas Vakarų Europos šalyse kilo iš apa- 
čios — jį Jėmė masių skurdas. Socialinės katalikybės atstovai 
(A. de Munas, F. Lamenė, M. Sangnieris ir kt.) suprato, kad rū- 
pintis materialine Žmonių gerove yra ne mažiau svarbu, negu 
rūpintis sielovada, todėl palaikė kooperatinį judėjimą ir patys 
jame aktyviai dalyvavo. Toks pavyzdys atrodė patrauklus ir Lie- 
tuvos kunigams. Jie kooperacijoje įžvelgė priemonę, padedančią 
apsaugoti tautą ir jos ūkį nuo grobuoniško kapitalizmo, panašaus 
į caro valdžios įstaigų ir kitataučių verslininkų veiklą Lietuvoje, 
išsaugoti tas veiklos sritis, kurios padėtų išlaikyti krašto ūkio sa- 
vitumą, ūkininkavimo bei bendravimo tradicijas, o svarbiausia — 
ugdytų sąmoningą ūkio subjektą, gebantį savarankiškai veikti, 
priimti sprendimus ir siekti savo tikslų. 

Kadangi tada pagrindinę Lietuvos gyventojų dalį sudarė vals- 
tiečiai, tai ir kooperacijos idėjos pirmiausia imtos skleisti kaime. 
Tam buvo palankios sąlygos. Mat lietuvių ūkininkai neturėjo pa- 
kankamai kapitalo ir žaliavų, todėl nebuvo pajėgūs atlikti dides- 
nius darbus atskirai. Jau „Aušroje“ pradėta kalbėti apie „bend- 
rystes“, „būrius“, kurie bendromis jėgomis padėtų plėtoti ūkį. O 
„Šviesoje“ buvo pateikiami ne tik garsių kooperacijos veikėjų ku- 
nigų darbų aprašymai (31, 128—141), bet ir informacija bei kon- 
kretūs patarimai apie kredito bendroves ir vartotojų kooperatyvus, 
jų kūrimą ir naudą (252). Pirmąją vartotojų draugija Lietuvoje 
1899 m. įkūrė Paberžės bažnyčios vikaras A. Dargužis kartu su 
vietiniu dvarininku. Paberžės vartotoju draugijos krautuvė per 
metus turėjo 6000 rb apyvartą (317, Nr. 70). Tačiau vartotojų 
draugijos krašte sunkiai dygo. 

XIX a. pabaigoje dvasininkijos raginimai kurti vartotojų drau- 
gijas, kooperatyvus didesnio atgarsio nesulaukė dėl to, kad Lie- 
tuvos kaime dar buvo stiprios feodalizmo liekanos. Valstietį su 
jis pirmiausia tikėjosi iš dvaro, ne iš kooperatyvo. Be to, koope- 
ratyvų steigimą kaime varžė įvairios vietinės caro administracijos 
instrukcijos ir apribojimai. Todėl galima sutikti su P. Šalčiaus 
teiginiu, jog „Aušros“ gadynės kooperacijos idėjų ir praktikos 


168 VALDAS PRUSKUS 146* 


įtaka Lietuvos ekonominiam gyvenimui buvusi labai maža (446, 
35). 

Tačiau šios idėjos vis dėlto nebuvo ir pamirštos. Jomis labai 
susidomėta po 1905—1907 m. revoliucijos, kai visuomenėje vis 
labiau ėmė įsigalėti mintis, jog geresniam gyvenimui susikurti, 
A. Jakšto žodžiais tariant, „kruvinų įrankių nereikia“ — būtinas 
taikus darbas, kad tik bendradarbiaujant visiems visuomenės 
sluoksniams galima pasiekti gerovę. 


Tuo metu Rusijoje kooperacijos idėjas propagavo ekonomistas 
ir sociologas M. Tugan-Baranovskis (570; 571; 572), o Vokietijo- 
je — A. Miuleris. Tai buvo mėginimas įveikti liberaliojo kapita- 
lizmo kraštutinumus, pateikti prieštarą neribotai ekonominei lais- 
vei, išvengti didelės kapitalo koncentracijos vienose rankose ir tuo 
apsaugoti individą nuo ekonominio pavergimo, sudaryti galimybę 
per kooperatyvus išsivaduoti iš kapitalistų globos ir patiems tapti 
savininkais.  Kooperatyvistai pripažino, kad esama ekonominė 
tvarka yra neteisinga ir „neekonomiška“, nes žmonės vieni kitų 
išnaudojami, o turtas nepagrįstai išsklaidomas. Tuo jie laikė save 
artimais socialistams. Bet kooperatyvizmas, jų teigimu, skiriasi 
nuo socializmo tuo, kad išnaudojamuoju laikomas ne samdomas 
darbininkas, o vartotojas. Todėl jie siekė panaikinti ne tiek sam- 
domąjį darbą, kiek pelną tuo požiūriu, kad nebūtų jokio priedė- 
lio prie gamybos kaštų, t. y. prekės būtų pardavinėjamos teisinga 
kaina. O tai įmanoma, jeigu patys gamintojai taptų ir vartotojais 
per plačiai išplėtotą kooperaciją, atsisakydami tarpininko — pre- 
kybininko — paslaugų. Susibūrę į kooperatyvus ir išsinuomoję 
gamybos priemones, ilgainiui jie taptų ir jų tikraisiais savinin- 
kais. Tuo būdu būtų atimta iš kapitalistų monopolinė teisė vie- 
niems naudotis pelnu. Šios programos įgyvendinimą kooperatyvis- 
tai prilygino taikiai revoliucijai: ji nereikalautų jokios prievartos, 
klasių kovos, be to, nesikėsintų į privatinę nuosavybę kaip vieną 
iš svarbiausių prigimtinių žmogaus teisių. Taigi tai būtų taiki ir 
švelnesnėmis formomis įgyvendinta kapitalizacija. 

Evoliucinio visuomenės pertvarkymo per kooperaciją idėja bu- 
vo artima ir lietuvių katalikų sociologams. Pirma, kooperaciją jic 
laikė priemone, galinčia pristabdyti spartėjančią kapitalizaciją, 
kuriai lietuviai nebuvo pasirengę nei psichologiškai, nei socialiai 
(daugumą sudarė valstiečiai), ir priešintis kapitalo koncentracijai 
svetimtaučių rankose, riboti jų ekspansiją ir įsivyravimą Lietu- 
vos ūkyje ir šitaip priešintis ekonominiam pavergimui. 

Antra, kooperacijos judėjimas Vakarų Europos šalyse, ypač 
Prancūzijoje ir Vokietijoje, buvo pasiekęs įspūdingų laimėjimų. 
Jį palaikė katalikų dvasininkai. Kai kurie. pavyzdžiui, prancūzas 
M. Sangnieris (Marc Sangnier, 1873—1950) suteikė įam gan di- 
delę reikšmę (396). Jis laikėsi požiūrio, kad Katalikų Bažnyčia 
turinti labiau integruotis į socialinę politiką. Siekdamas praktiš- 
kai įgyvendinti  “Rerum mnovarum“ idėjas, jis įkūrė „Silono“ 


147* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 169 


(1894—1910) organizaciją*. Silonininkai, matydami liaudies skur- 
dą, ieškojo būdų jai padėti. Ypač daug dėmesio jie skyrė darbinin- 
kų ekonominiam išsivadavimui iš darbdavių valdžios, bet manė, 
kad tai esą jų pačių reikalas. Jie pripažino privatinę nuosavybę, 
tačiau teigė, kad ja pasinaudoti turį teisę ne tik darbdaviai, bet 
ir darbininkai. Kelias į darbininkų išsivadavimą einąs per koope- 
ratyvus. Susibūrę į kooperatyvus, darbininkai būsią apsaugoti 
nuo tarpininko — prekybininko, vieni kitus remsią materialiai ir 
darbo įrankiais. Silonininkai siūlė panaikinti darbdavių sindika- 
tus, o palikti tik darbininkų kooperatyvus, kurie paimtų į savo 
rankas gamybos priemones, pasiliktų sau ir pagamintą produktą. 
Taigi darbininkų kooperatyvai sudarytų vieną „produkcijos ga- 
mintojų“ valstybę. Tai būtų ne socializmas, o kooperacija. Atskiri 
kooperatyvai turėtų teisę rinkti iš savo tarpo atstovus į atitinka- 
mus valstybės — demokratinės respublikos — valdymo organus. 
Sias idėjas silonininkai mėgino įgyvendinti praktiškai. 1910 m. 
jie jau buvo sukūrę 450-je Prancūzijos vietovių savo draugijas, 
prie kurių veikė vartotojų ir gaminamosios bendrovės, taip pat 
žemės ūkio kooperatyvai ir net nedideli fabrikai (447, 99). 
„SŠilono“ veikimas patiko ir socialiai aktyviems lietuvių kata- 
likų kunigams. P. Penkauskas M. Sangnierį vadino „XX amžiaus 
apaštalu“, kuris „pažįsta laiko reikalavimus ir moka tinkamai dar- 
buotis ateities labui“ (346, Nr. 4, p. 140). Lietuviams tai buvo 
sektinas pavyzdys. Manyta, kad kooperacijos plėtotė Lietuvoje 
padėtų išlaikyti orientaciją į Vakarų Europą, iš ten semiantis pa- 
tirties ir išminties. Lietuviai taptų „kaip visi“, būtų įgyvendintas 
lygybės su kitomis tautomis siekis, kurį nuolat akcentavo tautinio 
judėjimo ideologai. Pajusti savo vertę, suvokti, kad ne tik esąs 
„lygus su kitais žmonėmis savo kalba ir kitomis tautiškomis ypa- 
tybėmis“ (16, 5), bet ir galįs taip pat būti aktyvus ir siekti ge- 
rovės,— ši mintis. buvo nuolat pabrėžiama katalikų spaudoje, ska- 
tinant lietuvius aktyviau įsitraukti į kooperatinį judėjimą (12; 31; 
45; 114; 118; 133; 236; 321; 331; 373; 401; 440; 462, 484; 487; 
512; 558; 562 ir kt.). Aktyvus kooperacijos įdėjų propaguotojas ktt- 
nigas J. Dabužis (Žvygas) susižavėjęs rašė, kad Olandijos ir Da- 
nijos žemdirbiai prieš 40 metų skurdę, o dabar, susibūrę į koope- 


* Popiežius Pijus X palaikė silonininkų socialines iniciatyvas pagerinti 
darbininkų padėtį. Kartu jis perspėjo, kad šie, per daug iškėlę žmogaus vertę. 
pasikliaują gerais įstatymais, kurie galį apsaugoti nuo išnaudojimo, užmirš- 
dami, kad „kiekvieno daikto pažangumas remiasi įgimtinių jo ypatybių su- 
stiprinimu naujomis pajėgomis“ (445, Nr. 26, p. 111). Todėl „naują santvarką 
negalima statyti debesyse, tik nuolat taisyti jinai ant įgimtųjų ir dieviškųjų 
jos pamatų“ (445, Nr. 28, p. 315). Be to, „Silonas“, priešingai Bažnyčiai, 
pripažįstąs tik demokratinio valdymo formą, kuri atseit labiausiai tinkanti 
Bažnyčiai. Tuo būdu „savo religiją jis daro prigulinčią nuo politinės partijos“ 
(445, Nr. 28, p. 315). Tuo tarpu Bažnyčia, popiežiaus teigimu, palieka tautoms 
pačioms pasirinkti valdymo formą. M. Sangnieris, paklausęs popiežiaus per- 
spėjimų, atsisakė radikalizmo ir nuo „Silono“ pasitraukė. Ilgainiui pats ju- 
dėjimas suskilo ir jo veikimas sumenko. 


170 VALDAS PRUSKUS 148* 


ratyvus, įsitaisę gerus įrankius, įsigiję žemės ūkio mašinas ir 
smarkiai prasigyvenę (556, 371—372). 

Buvo viltasi, kad kooperacija turėsianti kraštui ir didesnį so- 
cialinį bei ekonominį poveikį. Plečiant kooperaciją, pamažu būsią 
galima perimti iš svetimtaučių pramonę ir prekybą. Kadangi koo- 
peracijoje galį dalyvauti visi norintieji, tai manyta, jog tokiu būdu 
būsią pasiekta ir daugiau ekonominės demokratijos. Be to, koope- 
ratyvai ne tik atnešią ekonominę naudą, bet ir įpratinsią gerbti 
kitus žmones, išmokysią kovoti dėl savo ir kitų teisių. Kunigas 
P. Turauskis apie tai šitaip rašė: „[...] darbas vienos ypatos 
daugiausia vienpusiškas, turi apribotus siekius, jis daugiausia 
stengiasi rūpintis apie savo pelną. Darbas gi susirinkimuose su- 
mažina tas egoistiškas žmonių būvio puses, o išaukština altruis- 
tiškas“ (321, 34). Taigi kooperatyvai buvo laikomi savotiška eko- 
nomine mokykla, kurioje turinti pasimokyti visa tauta, jeigu ji no- 
rinti, pasak J. Dabužio, išsiveržti „iš po kupčių ir perkupčių ver- 
gijos“ (559, 22—23). 

Kunigas S. Sultė kooperaciją laikė būdu ugdyti bendrą ūki- 
ninkų kultūrą. Ragindamas tautiečius uoliau mokytis „žemės dir- 
bimo mokslo“, kaip pavyzdį jis nurodė Belgiją, kur veikė net dvi 
aukštosios žemės ūkio mokyklos. Jose parengti dėstytojai eidavo 
dirbti po visą šalį paplitusiose vietinėse mokyklose, kur belgų 
valstiečius mokė „žemės ūkio gudrybių“ (463, 676—679). Tokias 
mokyklas S. Šultė ragino greičiau kurti ir Lietuvoje: ūkiškai išsi- 
lavinęs valstietis greičiau suprasiąs žemės ūkio būrelių ir drau- 
gijų kūrimo naudą ir svarbą. Jų ypač pagausėjo po 1906 m. Kau- 
no ir Vilniaus gubernijose. K. Šaulys džiaugėsi, kad „ūkio rate- 
liai ir draugijėlės dygte dygsta ir pradeda atnešti ir mūsų ūki- 
ninkams naudą, palengvindami įgyti žemės dirbimo mašinas ir 
padargus, geras sėklas, geras dirbtines trąšas pigesnėmis kaino- 
mis“ (197, Nr. 62, p. 140—141). 

Steigti kooperatyvus bei draugijas aktyviai padėjo ir kunigai*. 
Dalyvavimas kooperacijos darbe buvo laikomas svarbia kunigo 
visuomenine veikla. Asmeninis kunigo pavyzdys skatino aktyviau 
dalyvauti kooperacijoje ir tikinčiuosius. Dažnai kunigai buvo ne 
tik kooperatyvų steigėjai. bet ir tikrieji jų visų ūkinių reikalų 
tvarkytojai**. Kunigo autoritetas buvo toks didelis, kad jam at- 
sisakius tvarkyti kooperatyvo reikalus, šis neretai sužlugdavo. 
Todėl! M. Krupavičius pagrįstai teigė: „kame nėra kunigo, nėra 
ir kooperacijos“ (487, 408). 


terialinį būvį Salantuose, įsteigė vartotojų bendrovę „Kaukas“ (11, 43). As- 
meninio veikimo pavyzdį rodė J. Staugaitis, J. Vailokaitis, A. Civinskas, K. Bi- 
kinas ir kt. 

** 1912 m. kun. F. Kemėšio ir P. Januševičiaus atliktos Lietuvių vartotojų 
draugijų anketinės apklausos duomenimis. 36 proc. kooperatyvų valdybos na- 
riu, vedėjų buvo kunigai (317, Nr. 70). 


149* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 171 


Ypač buvo skatinama kurti ūkininkų draugijas (31; 45; 66; 96; 
113; 133; 170 ir kt.). Kaip minėjome anksčiau, kunigo J. Staugai- 
čio iniciatyva 1906 m. Marijampolėje buvo įkurta krikščionių ūki- 
ninkų draugija „Žagrė“, kurios skyriai veikė įvairiose Lietuvos 
vietose. 

Buriant ūkininkus į žemės ūkio draugijas, iškilo klausimas: 
ar gali įvairių pažiūrų žmonės dalyvauti tose pačiose organizaci- 
jose. Nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė. Aplink „Šaltinį“ susi- 
būrę katalikų intelektualai kunigai (J. Staugaitis, A. Civinskas, 
J. Daubaras) reikalavo draugijas kurti katalikiškumo pagrindu. 
Kiti laikėsi požiūrio, kad kooperatyvuose, draugijose turėtų visi 
bendrai dirbti. „Prie vartotojų draugijų privalo prisidėti visi tos 
apylinkės gyventojai be skirtumo tikėjimo ir politinių įsitikinimų. 
Visiems pridera dėti savo skatiką, nes visiems reikalinga ir ma- 
loni liuosybė“,— rašė J. Dabužis (559, 8). Panašiai samprotavo ir 
F. Kemėšis: „Aš drįsčiau tvirtinti, kad pačiai kooperacijai daug 
sveikesnis ir naudingesnis yra bepartyvumo principas, nes lai- 
kantis to principo visą kooperatorių energiją galima suvartoti pa- 
čios kooperacijos reikalams. Tą principą mes, krikščionys, mano 
nuomone, galėtume labai lengvai priimti, jeigu tik imtume žiūrėti 
labiau turinio negu vardo ar formos, kuri ne visada parodo tikrą 
turinį“* (318). 

Sie du požiūriai ryškėjo ir vartotojų draugijų bei „Žagrės“ veik- 
loje. Nesveikas lenktyniavimas temdė „Žagrės“ ir pasauliečių va- 
dovaujamos „Marijampolės ūkininkų draugovės“ santykius. Ta- 
čiau tai nesutrukdė joms bendromis jėgomis surengti 1912 m. 
Marijampolėje pirmosios lietuvių valstiečių ūkio parodos, ku- 
rioje buvo daugiau kaip 300 eksponatų. Ūkininkų draugijos buvo 
svari parama ūkininkams. Tačiau norint įgyti naujų padargų, 
reikėjo lėšų. Gauti piniginę paskolą buvo nelengva. Be to, už ją 
reikėjo mokėti dideles palūkanas. Todėl ūkininkams reikėjo pa- 
tiems steigti kredito draugijas, šalpos kasas. Pasirenkamas Rai- 
fainzeno tipo kredito kooperatyvų kūrimo variantas. Tokias šalpos 
kasas XIX a. viduryje Vokietijoje įkūrė žymus kooperacijos šali- 
ninkas F. W. Raifainzenas (Raiffeinsen, 1818—1888). Savo koope- 
ratinį darbą jis grindė socialinėmis etinėmis idėjomis, krikščiony- 
bės nuostatomis. Pasak F. W. Raifainzeno, svarbiausias koope- 
ratyvo rūpestis — ne tik sustiprinti ūkiškai silpnus žmones ir pa- 
laikyti narių gerovę, bet ir padaryti juos bendraisiais savininkais, 
turinčiais teisę į pelno dalį ir kartu bendrą atsakomybę. Tai atsi- 
spindėjo ir jo garsiuosiuose sodžiaus kredito kooperatyvų prin- 


* Panašiai manė ir A. Smetona: „Žinoma, kur vieni katalikai arba vieni 
pirmeiviai, ten rasit ir naudinga srovei per kooperatyvų vedėjus savo pažiū- 
ras platinti, bet ir tai ne visuomet: norėdamas vienu žygiu nušauti du zuikiu, 
nepataikysi nė į vieną. Tai gerai paaiškintų mūsų pirkliai, kurie turi klijentų 
įvairiomis pažiūromis. Gi kalbėdami apie srovių vienybę, turime galvoje vi- 
suomenę nevienodų pažiūrų — visuomenę, su kuria dėl reikalo tenka skaitv- 
ties — nesiskaitysi — reikalas kentės ir nesiseks“ (5, 139). ž 


172 VALDAS PRUSKUS 150* 


cipuose, kuriuos aptarė S. Šultė 1908 m. „Vienybėje“ paskelbtuose 
straipsniuose: kasos rūpinasi suteikti savo nariams paskolą su 
nedidelėmis palūkanomis, reikalingą ūkiui gerinti; valdybos na- 
riai dirba visuomeniniais pagrindais; kasoje gali dalyvauti ir ne- 
įnešęs jokio įnašo asmuo, jeigu už jį laiduoja nariai; ir svarbiau- 
sia — pelnas nėra dalijamas nariams, bet paverčiamas draugijos 
kapitalu (462, Nr. 21, p. 317—318). Vadinasi, kiekvienas narys 
tampa bendruoju savininku, turinčiu teisę į pelno dalį (esant svar- 
biam reikalui, gali ją paimti) ir atsakomybę. S. Šultė vylėsi, kad 
Raifainzeno tipo kasos padėsiančios lietuvių ūkininkams apsisau- 
goti nuo didelių palūkanų už paskolas, ugdysiančios jų solidaru- 
mą, pareigą ir atsakomybę, o svarbiausia — padėsiančios išlai- 
kyti ūkininkams žemės nuosavybę ir leisiančios ją išplėsti išper- 
kant žemes iš valstybės ir kitataučių dvarininkų, kurie, nemokėda- 
mi efektyviai ūkininkauti, ją visai nustekenę*. Tai kėlė valstie- 
čių, ypač mažažemių, nepasitenkinimą, nes tuo metu žemės prob- 
Tema lietuviams buvo itin aktuali. Didėjant mažažemių valstiečių 
nepasitenkinimui, imta reikalauti radikalesnės žemės reformos, 
kad daugiau žemės gautų tie, kurie moka efektyviai ūkininkauti ir 
pirmiausia šio krašto šeimininkai — lietuvių ūkininkai. J. Matulai- 
tis 1909 m. Kaune socialiniuose kursuose skaitytoje paskaitoje 
„Krikščionių mokslo teorija apie nuosavybę“ įrodinėjo, kad dva- 
rininkų žemėvaldos reforma neprieštaraujanti Bažnyčios mokslui 
ir yra būtina. Remdamasis popiežiaus Leono XIII enciklika “Re- 
rum novarum“, jis teigė, jog Dievas žemę atidavęs valdyti visiems 
žmonėms, o ne atskiriems asmenims. Kiekvienas turįs teisę gauti 
savo dalį. Patenkinti ūkininkų poreikius galima išdalijant vals- 
tybines ir kitataučių dvarininkų žemes. Pasak J. Matulaičio, dali- 
jamos Lietuvoje žemės pirmiausia turėtų atitekti lietuviams, o ne 
atvykėliams. Todėl geriausia būtų, jeigu patiems lietuviams būtų 
patikėtas žemės dalijimas. Tačiau ši žemės lietuvinimo programa 
taip ir liko neįgyvendinta. Kaime toliau vyko valstiečių diferencia- 
cija, gausėjo mažažemių, kuriems išsaugoti savo valdas darėsi 
vis sunkiau. 

Padėtį sunkino tai, kad į Lietuvą plūdo kolonistai iš Rusijos 
ir Lenkijos. Caro vyriausybė, siekdama praretinti lietuvius Lic- 
tuvoje, skatino rusų valstiečių kolonistų imigraciją, teikė jiems 
paskolas palankiomis sąlygomis ir kitas lengvatas. Lenkų dvar- 
poniai, ypač Vilniaus krašte, stengdamiesi sustiprinti savo pozi- 
cijas Lietuvoje, irgi kvietėsi lenkų valstiečius kolonistus, tik jiems 
parduodami žemės lengvatinėmis sąlygomis. Taigi lietuviams ūki- 
ninkams mažėjo galimybė gauti žemės ir paskolų šiomis sąlygo- 


* Caro administracija, palaikydama pirmiausia rusų kapitalą Lietuvoje ir 
matydama, kad dalyvavimas Raifainzeno tipo kasose stiprina lietuvių ne tik 
ekonominį, bet ir tautinį solidaruma, jų kūrimuisi visaip trukdė. Buvo skatina- 
ma pirmiausia smulkios paskolos draugijų veikla. Sios draugijos negalėjo pa- 
tenkinti lietuvių poreikių — neskolino lengvatinėmis sąlvgomis didesnių pinigų 
sumų, kurios reikalingos žemei nusipirkti iš kitataučių dvarininkų ar kolonistų. 


151* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 173 


mis. To meto katalikų spaudoje dažnai kartojamo šūkio: „Prieš 
vieną poselencų sodžių atsakykime keliais naujais lietuvių so- 
džiais, padarytais iš dvarų!“ vietiniai lietuvių dvarininkai neiš- 
girdo. Valstiečiams beliko vienas kelias — nuomoti žemę. Tam pri- 
tarė ir dvasininkija. Katalikų spaudoje ūkininkai buvo raginami 
burtis į kooperatyvus, išsinuomoti didesnį žemės sklypą, netgi 
visą dvarą (347, 644—646). Dvasininkija kooperatyvus vertino 
kaip priemonę, leidžiančią valstiečiams ne tik išlaikyti žemę savo 
rankose, bet ir išplėsti jos valdas, prasigyventi. 

Kartu manyta, kad, dalyvaudamas kooperatyvo veikloje kaip 
jo bendrasavininkis, valstietis galėsiąs užsitikrinti tam tikrą so- 
cialinę saugą. Be to, jis ugdysiąs ir sumanumą, atsakingumą, ini- 
ciatyvumą ir kitas savybes, kurios darysiančios jį pajėgų prisiimti 
atsakomybę už efektyvų nuosavybės naudojimą. Jis geriau supra- 
siąs ir kitų visuomenės sluoksnių interesus, savo veiksmais nedi- 
dinsiąs socialinės įtampos, o ieškosiąs santarvės ir taikaus klau- 
simų sprendimo, būsiąs pasirengęs tapti savarankiškas, veiklus ir 
atsakingas savininkas. Tokį valstietį S. Šultė vadino „sveikiausiu 
valstybės gaivalu“, nuo kurio priklausąs ir visuomenės socialinis 
saugumas (477, 15—16). Tuo tikslu imta supirkinėti žemes iš 
nusigyvenusių dvarininkų ir pardavinėti lengvatinėmis sąlygomis 
veikliems lietuvių ūkininkams. 1910—1911 m. į šį darbą aktyviai 
įsitraukė Kauno kunigų seminarijos profesorius kunigas P. Janu- 
ševičius. Jis kartu su K. Olšausku supirkinėjo žemes Karmėlavos 
bei Kauno ruože (395, 23—24). Kunigas Juozas Vailokaitis su 
broliu Jonu 1912 m. Kaune įkūrė „Prekybos ir pramonės draugiją 
broliai Vailokaičiai ir bendrovė“, kurios tikslas — pirkti iš varžy- 
tinių dvarus ir, padalijus į mažesnius sklypus, perleisti lietuviams. 
Pirmiausia sklypai buvo skiriami lengvatinėmis sąlygomis tiems 
valstiečiams, kurie dalyvavo kooperatiniame judėjime (395, 31— 
34). 

Lietuvių katalikų sociologai taip pat laikėsi nuomonės, kad 
kooperatyvai galį palengvinti ir darbininkų gyvenimą. O svar- 
biausia — parengti juos nuosavybės priėmimui, išmokyti ja nau- 
dotis ir pripratinti prie atsakomybės. Tačiau pirmiausia būtina iš- 
mokyti darbininkus padėti sau, idant jie „neatsidėtų perdaug 
ant svetimos pagalbos“ (118, 66). Tą „savyšelpą“ darbininkai 
geriausiai galį atlikti burdamiesi į draugijas. Būdami jų nariais, 
darbininkai galėsią geriau apginti savo ekonominius interesus, 
siekti didesnio atlyginimo ir geresnių darbo sąlygų. Tačiau svar- 
biausia, kad darbininkų draugijos padėsiančios pasiekti ir didesnę 
ekonominę nepriklausomybę nuo įvairių „perkupčių“ ir palūkinin- 
kų. Dėl to buvo raginama steigti darbininkams „vartotojų bend- 
rijas, keptuves, valgyklas, kad visa, ko darbininko pragyvenimui 
reikia, — imti iš pirmų rankų, be perkupčių pagalbos“ (118, 67). 
Kad nereikėtų imti paskolų už dideles palūkanas, siūlyta kurti 
savas „taupomai-skolinamąsias kasas“. 


174 VALDAS PRUSKUS 152* 


O sutaupę ir sudėję pinigus, pirmiausia jie galėtų steigti įvai- 
rias dirbtuves, kuriose būtų gaminamos prekės jų pačių porei- 
kiams patenkinti. Šito būtent ir reikėtų siekti. „Žmogus, nesisten- 
giantis prašalinti netinkančių darbininkų gyvenimo sąlygų, ren- 
gia geležį tokios ar kitokios rūšies ekonominės vergijos grandinė- 
mis savo tėvynę apkalti“, — teigė M. Krupavičius (483). Kaip rašė 
J. Dabužis, kiekvienas fabrikas stengiąsis savo prekes kuo plačiau 
paskleisti po „svietą“, nes kuo daugiau parduosiąs, tuo daugiau 
pelnysiąs. Taip prasidedančios varžybos tarp fabrikų. Tuo tarpu 
vartotojų draugijų fabrikuose taip neatsitinką, nes gaminama sa- 
vo nariams, žinoma, kiek reikėsią gaminių. Be to, nesą reikalo 
laikyti savus agentus ir visokius „perkupčius“, kadangi „prekes 
išperka patys kooperatoriai“ (559, 27—28). 

Apie tokio ūkininkavimo svetur pavyzdžius buvo plačiai rašo- 
ma spaudoje. Antai „Vienybėje“ nurodoma, kad Levico mieste 
(Lenkijoje) darbininkai, susidėję pinigų, įsteigė cukraus dirbtuvę. 
„Kodėl tokios dirbtuvės neįkūrus Lietuvoje?“ — klausia straipsnio 
autorius (554, 316). J. Bajoras ragino darbininkus steigti linų 
perdirbimo fabrikus patiems. Tai įgalintų apsieiti be svetimtaučių 
verslininkų paslaugų ir padėtų žymiai išplėsti tradicinę tautos 
ūkio šaką (45, 722—-723). Tačiau šie raginimai nesulaukė dides- 
nio atgarsio. Tai nulėmė specilinės 10 meto Lietuvos sąlygos. 
Kaip sakėme, jos darbininkija nebuvo gausi, o lietuviai sudarė 
tik nežymią dalį, ypač didesniuose miestuose. Be to, nei kokybiš- 
kai, nei idėjiniu požiūriu ji dar nebuvo aiškiau suvokusi savo 
vietos kapitalizacijos keliu žengiančioje visuomenėje ir kėlusi sa- 
vus interesus. Už ją tai stengėsi daryti vietiniai socialistai, ku- 
riems darbininkijos esamos padėties pagerinimas mažai terūpėjo. 
Svarbiausia — „perimti iš caro ir ponų valdžią“ (299, t. 2, 33). 
Katalikiškos darbininkų organizacijos (Šv. Kazimiero, Šv. Zitos) 
irgi daugiau dėmesio skyrė savo narių švietimui, kultūrinimui ir 
profesiniam mokymui, įvairių paslaugų teikimui. Gamybiniai dar- 
bininkų kooperatyvai krašte neturėjo didesnių tradicijų (512). 
Savarankiškai imtis jų kūrimo lietuvių darbininkai dar nebuvo pa- 
sirengę nei socialiai, nei psichologiškai. Visuomeninėje sąmonėje 
dar stipriai buvo įsišaknijusi nuostata, jog gamybos organizavi- 
mas ir teisė gauti pelną esanti išimtinė darbdavio savininko pri- 
vilegija. Darbininkas tesąs tik vykdytojas. Šią nuostatą stiprino 
ir vietinių socialistų skelbiama idėja apie neišvengiamą klasinį 
antagonizmą tarp darbdavio ir darbininko. 

Tokia pažiūra prieštaravo žmogaus prigimtinci teisei turėti 
ir valdyti nuosavybę, kurią skelbė Bažnyčia. Tai ne vien tik tur- 
tingųjų privilegija, ji turinti būti prieinama ir darbininkams. 
Bene radikaliausiai šią mintį gynė S. Šultė. Galimybę turėti ir 
valdyti privatinę nuosavybę, prisiimant ir atsakomybę už pada- 
rinius, S. Šultė aiškino krikščioniškų požiūriu. Remdamasis encik- 
lika “Rerum novarum“, jis teigė, kad „darbas vienintelis šaltinis, 
iš kurio plaukia turtai ir nuosekliai tik per darbą įgyjama nuosa- 


153* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 175 


vybė“ (465, 329), ir kad darbininkas taip pat turįs rimtą pagrindą 
ne tik į savo rankomis pagamintą produktą, bet ir pačios gamybos 
organizavimą, nes jis esąs tiesioginis šio proceso dalyvis, nuo 
kurio daug priklausąs ir galutinis gamybos rezultatas. Tai nebuvo 
nauja idėja. 

Gamybos priemonių valdymo demokratizavimą teigė žymūs ka- 
talikų sociologai K. Fogelzangas, A. M. Veisas (Weiss), A. de 
Munas, taip pat radikalusis sindikalistas G. Sorelis, kurių pažiū- 
ros S. Šultei buvo gerai žinomos. Jie atvirai smerkė buržua — 
„kuponų karpytojus“. Darbininkas, jų nuomone, esąs kūrėjas, jo 
nušalinimas nuo gamybos valdymo — tai pasikėsinimas į jo as- 
mens prigimtinę teisę — išmėginti save ir kaip gamybos priemo- 
nių valdytoją, o ne tik samdomąjį. Šis nušalinimas labai suprie- 
šinęs visuomenę. 

Katalikų sociologų teigimu, tokia neteisybė turėtų būti panai- 
kinta ir ši darbininko teisė gerbiama. Buvo manyta, kad, pirma, 
darbininkas įgytų teisę dalyvauti paskirstant įmonės pelną, bū- 
damas jos akcininku, antra, turėtų būti sudarytos sąlygos patiems 
darbininkams savarankiškai burtis į kooperatyvus, sindikatus ir 
veikti tose ekonominio gyvenimo srityse, kur lig šiol šeiminin- 
kauja tik privatus individas. Šiuo reikalu turėtų pasirūpinti vals- 
tybė, išnuomodama jiems gamybos priemones, kad ilgainiui ga- 
lėtų jas išsipirkti ir tapti tikraisiais jų savininkais. Tada darbinin- 
kų kooperatyvas, tapdamas gamybos priemonių savininku ir nau- 
dotoju, funkcionuotų ekonominėje sistemoje kaip lygiavertis part- 
neris, savarankiškai gaminantis ir realizuojantis savo produkciją 
pagal krikščioniškosios moralės principus. Būdamas tokio koope- 
ratyvo nariu, darbininkas būsiąs asmeniškai suinteresuotas galu- 
tiniu darbo rezultatu (nes gausiąs ne tik užmokestį už atliktą 
darbą, bet ir pelno dalį), todėl sieksiąs profesionalumo, nebūsiąs 
atitrūkęs nuo gamybos reikalų, saugosiąs ir gausinsiąs koopera- 
tyvo (o kartu ir savo) nuosavybę. Tada jis nebūtų proletaras, o 
bendraturtis. 

G. Sorelis pranašavo, kad darbininkai, susivieniję į sindikatus, 
galėsią sėkmingiau apsisaugoti nuo išnaudojimo, tvarkytis dirb- 
tuvėse ir fabrikuose, nes čia dirbdami jie geriausiai žiną gamy- 
bos reikalus ir todėl esą jų tikrieji šeimininkai. Taigi kooperaty- 
vuose (sindikatuose) jis įžvelgė galimybę išsiugdyti ne tik inte- 
resų bendrumą, bet ir susikurti naują moralę, kurios pagrindiniai 
bruožai — profesinė garbė, klasinis solidarumas, pasididžiavimas 
atliktu darbu, aistringas pažangos siekimas. Šią moralę jis prie- 
šino vartotojų ir dykaduonių buržua, kurių vienintelis užsiėmi- 
mas — kuponų karpymas, moralei. Suprantama, kad sindikato na- 
rio negalėsianti patenkinti ir esama visuomeninė santvarka, kurią 
jis sieksiąs tobulinti. Vadinasi, sindikate glūdi ne tik naujos mo- 
ralės, bet ir naujos visuomeninės santvarkos daigai (414, 244— 
245). 


176 VALDAS PRUSKUS " 154* 


S. Šultė, sekdamas G. Soreliu, A. de Munu ir A. M. Veisu, 
kooperaciją taip pat laikė būdu ne tik labiau apsaugoti darbi- 
ninką nuo išnaudojimo, bet ir jį paruošti nuosavybės priėmimui 
ir valdymui, išmokyti tvarkytis savarankiškai ir atsakyti už savo 
sprendimus. Jam atrodė, kad kuo greičiau būsiančios sudarytos 
sąlygos darbininkams patiems įgyti ir valdyti gamybos priemones, 
tuo greičiau jie išsiugdysią savininko jausmą, tapsią tikrais šei- 
mininkais, kuriems rūpės kūryba, o ne griovimas, visuomenės 
ramumas. Juolab kad tuomet jie būsią kartu ir darbininkai, ir 
gamybos priemonių valdytojai. Todėl jis troško, kad „dirbtuvės 
ir jų kapitalai priklausytų proiesinėms sąjungoms, taptų kolektyvi 
korporacijų nuosavybė, o ne privataus asmens“ (478, 25). Jo nuo- 
mone, pirmiausia turėtų būti nusavintos, nacionalizuotos tos įmo- 
nės, kurių savininkai nesirūpina krašto gerove, negloboja silpnes- 
niųjų. Už jas, S. Šultės teigimu, valstybė neturėtų mokėti jokios 
kompensacijos, o tiesiog perduotų darbininkų kooperatyvas (478, 
26—27). 

Šios savo idėjos pagrindimą S. Šultė randa Šventajame Rašte: 
„Pats Dievas yra paliepęs Žydams išeinant iš Aigipto vergijos 
pasiimti aigiptiečių brangumynus (auksinius ir sidabrinius in- 
dus), nes tai buvo atlyginimas už vergavimą ir atsiėmimas ne- 
teisingai įgyto aigiptiečių turto“ (467, 199). Todėl kalbėti apie 
atlyginimą savininkui nederėtų, nes žymi „turtų dalis kaip tik 
yra kilusi iš nutraukto darbininkams užmokesčio“ (467, 200). 
Dirbtuvių perdavimas darbininkams nesąs joks įstatymų pažeidi- 
mas, o tik socialinio teisingumo, nors ir pavėluoto, atkūrimas. 

Nėra abejonės, kad S. Šultės pažiūroms į nuosavybę įtakos 
turėjo ir Spalio revoliucija, kurią jis patyrė būdamas Rusijoje. 
Jos deklaruotas idėjas apie stambios privatinės nuosavybės (iab- 
rikų) nacionalizavimą, išnaudojimo panaikinimą, dvarų žemės 
valstiečiams išdalijimą S. Šultė, gynęs smulkios privatinės nuo- 
savybės pranašumus, laikė teisingomis. Kartu jis bandė tas idėjas 
„pamatuoti“ Šventuoju Raštu bei popiežių enciklikomis ir rasti 
joms ten pagrindimo. Apie tai bene pirmasis prabilo Vaižgantas. 
Jis priekaištavo S. Šultei už tai, kad šis „teologijoje ir popiežių 
enciklikose“ ieškąs „pateisinimų naujų laikų revoliucinei chole- 
rai“, sugrįžęs į Lietuvą kurstąs krikščionišką luomų neapykantą, 
skelbiąs „katalikų proletariato diktatūrą“ (504). O S. Sultę spau- 
doje jis vadino tiesiog „draugu“. Tačiau atrodo, kad baimintasi 
veltui. Tuo metu Lietuvoje pramonė buvo silpna. Kvalifikuotų 
darbininkų negausu ir dauguma jų buvo nelietuviai. Proisąjungos 
buvo irgi ne itin aktyvios. Be to, daugelio gamyklų savininkai bu- 
vo svetimšaliai, kuriems mažai rūpėjo ūkio reikalai. S. Šultės 
propaguotoji nuosavybės nusavinimo idėja visiškai atitiko lietuvių 
siekius — atgavus nepriklausomybę, greičiau įsitvirtinti krašto 
ekonominiame gyvenime: perimti iš svetimtaučių, pabėgusių iš 
Lietuvos Pirmojo pasaulinio karo metais, įmones. Žinoma, taip 
ir buvo padaryta. Tiesa, tos įmonės atiteko ne darbininkams, o 


155* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 177 


valstybei ir saviems verslininkams, kurie pasirodė pajėgūs organi- 
zuoti ir valdyti gamybą. Taigi S. Šultės viltys apie bendrą savų 
darbininkų fabrikų ir dirbtuvių nuosavybę ir valdymą neišsipildė. 
To meto sąlygomis šios idėjos Lietuvoje neturėjo pagrindo, jų 
praktiškumas daugeliui atrodė abejotinas (181). 

Kur kas atsargiau gamybos priemonių (dirbtuvių, fabrikų) nu- 
savinimo ir atidavimo darbininkams valdyti klausimu kalbėjo 
M. Krupavičius. Jis laikėsi pažiūros, kad įmonės neturi būti per- 
duotos darbininkų kolektyvams be išpirkos, nes tai pažeistų nuo- 
savybės esmę: nuosavybė turi vertę. Išsipirkęs nuosavybę Žžmo- 
gus ją labiau saugos ir ja rūpinsis. M. Krupavičiaus manymu, 
esamos privačios įmonės turėtų būti paverstos akcinėmis bend- 
rovėmis, kur akcijos būtų prieinamos kiekvienam čia dirbančiam. 
Pasak M. Krupavičiaus, jis būtų drauge „fabriko darbininkas ir 
akcionierius“ (132, 175), suinteresuotas gamybos rezultatais. Ne- 
paisant požiūrio į gamybos priemonių nacionalizavimo ir perda- 
vimo darbininkų kolektyviniam valdymui sąlygas skirtumų, ne- 
abejota, jog ši priemonė geriausiai atlieptų individo ir visuome- 
nės interesus, užtikrindama abiejų socialinį saugumą. 

Dalyvavimas tokioje kooperacijos pagrindais veikiančioje įmo- 
nėje būtų savanoriškas, o ne prievartinis (kaip socializmo sąly- 
gomis) dalykas. Individas galįs laisvai į ją įstoti ir iš jos išstoti. 
Tapdamas kooperatyvo nariu, jis neišsižadąs savo prigimtinių 
teisių, o tik laikinai jas perleidžiąs kooperatyvui kaip kolektyvi- 
nei valiai, už tai įgydamas socialinį saugumą. Būdamas koope- 
ratyvo narys, individas kartu būtų ir kolektyvo, susijungusio pa- 
gal tam tikrus interesus, proiesiją, narys. Tik šiame kolektyve jis 
jaustųsi saugus ir atsakingas už savo veiksmus, pirmiausia savo 
kolegoms. Visus kooperatyvo narius jungsiąs bendras tikslas — 
efektyvus gamybos organizavimas ir gautų pajamų socialiai tei- 
singas paskirstymas savo nariams, o ne visuomenės reikalams. 

Kooperacija iš esmės buvo orientuota į labiausiai socialiai pa- 
žeidžiamų visuomenės sluoksnių (darbininkų ir smulkiųjų ūki- 
ninkų, kurie sudarė gyventojų daugumą) ekonominių interesų iš- 
gryninimą ir gynimą. Tikėta, kad tokiu būdu galima užtikrinti tų 
socialinių grupių, susijungusių į kooperatyvus (sindikatus), so- 
cialinį saugumą, išvengti visuomeninių koniliktų. S. Šultė vy- 
lėsi, kad Lietuvoje, „sutvarkius visuomenės reikalus kooperatyvo 
ir solidarizmo pamatais“, būsianti išgyvendinta socialinė nesan- 
taika, taip pat įgyvendinta socialinė partnerystė, kadangi nesan- 
taikai nepalankus pats kooperacijos principas (477, 46). Apie tai 
kalbėdamas J. Vailokaitis pažymėjo, kad, burdamiesi į kooperaty- 
vą, paprasti žmonės atsinešą „vienokią ar kitokią dalį“, bet ji ne- 
santi didelė. Todėl kooperatyve niekados vienas narys neturėsiąs 
per daug didelio pelno, nes „visų balsai bus lygūs“. O tas, kuris 
norėsiąs „didelių pelnų“, į kooperatyvą nesibursiąs, „dėsis į bend- 
rovę dėl bizniaus“. Taigi kooperatyvas artimas savarankiškam 
12 — 878 


178 VALDAS PRUSKUS 156* 


IZ 


žmogui, bet „per daug nepersunktam turto ieškojimu ir gobšumu“ 
(512). 

Taigi kooperatyvas galįs užkirsti kelią egoizmui, užtikrinti 
didesnį saugumą individui ir visuomenei. S. Šultė ateities Lietuvą 
vaizdavosi kaip „kooperatyvų valstybę“, kurioje, gausėjant koope- 
ratyvų, mažėsią proletarų, o daugėsią savininkų (477, 45—46). 
Žmonės būsią pajėgūs patys pasirūpinti savimi, nelaukdami pagal!- 
bos iš valstybės. Socialinę konfrontaciją pakeisianti socialinė part- 
nerystė. 

Suprantama, kad tokia alternatyva nebuvo priimtina lietuvių 
bolševikams, kurie ateitį siejo su revoliuciniu visuomenės pertvar- 
kymu panaikinant privatinę nuosavybę. Lietuvių bolševikai į koo- 
peraciją žiūrėjo su dideliu įtarumu, kaip į bandymą užliūliuoti 
darbininkų klasės budrumą, suskaldyti jų vienybę. Tokiam požiū- 
riui susiformuoti, be abejo, įtakos turėjo K. Markso ir jo sekėjų po- 
žiūris į kooperaciją. K. Marksas netikėjo, kad kooperacija gali 
įveikti buržuazinę visuomenę, ją humanizuoti (569, 86) *. 

Dar griežtesnę poziciją kooperacijos atžvilgiu užėmė F. Lasa- 
lis. Jo nuomone, kooperacija tik skaldanti darbininkų klasės vie- 
nybę, sumažinanti pavojų bedarbystės atveju, dalis darbininkų, 
tapdami kooperatyvų nariais, randą bendrų interesų su buržuazi- 
ja. Todėl jis griežtai nepritarė darbininkų dalyvavimui kooperaty- 
vuose, nes jie tik silpniną darbininkų kovą, skatiną smulkiabur- 
žuazinių savininko nuotaikų plitimą. 

Naujos socialinės santvarkos sukūrimą su kooperacijos plėti- 
mu nesiejo ir V. Leninas. Jis griežtai kritikavo M. Tugan-Bara- 
novskį už tai, kad šis kooperacijoje matė kelią, vedantį į teisin- 
gesnės socialinės tvarkos sukūrimą, kurį galima pasiekti be prie- 
vartos ir kraujo praliejimo. Tarp bolševikų vyravo griežtai klasinis 
požiūris į kooperatyvus. 

V. Kapsukas ir kiti lietuvių bolševikai, sekdami rusų bolševikų 
pavyzdžiu, taip pat laikėsi požiūrio, kad naują visuomeninę san- 
tvarką galima sukurti tik revoliuciniu būdu, todėl kooperacija čia 
netinkanti. V. Kapsukas kooperatyvams neskyrė didesnės reikš- 


* K. Marksas rašė: „Kooperacijos judėjimas, nykštukiškai besiplečiąs sam- 
domųjų darbininkų jėgomis, niekados nepajėgs pakeisti kapitalistinės visuo- 
menės. Kad visuomeniška gamyba pavirstų didžiule harmoningo laisvo koope- 
ratinio darbo sistema, reikalinga pakeitimas tų visuomenės sąlygų, kurios [...J 
užtikrintų valstybinės valdžios paėmimą iš kapitalistų ir žemvaldžių rankų į 
darbininkų rankas“ (569, 86). Kooperatyvus K. Marksas pripažino tik kaip 
priemonę socialistiniams tikslams pasiekti. Jis labai vertino darbininkų ga- 
minamąsias bendroves, kurios tik įrodančios, kad darbininkai, paėmę gamybos 
priemones į savo rankas, galį organizuoti gamybą be kapitalistų. Kartu jis 
laikėsi požiūrio, kad darbininkai turėtų labiau telktis į gaminamuosius, o ne 
prekybinius kooperatyvus, kadangi „pastarieji tik plečia šiuolaikinės ekonomi- 
nės santvarkos paviršių, tuo tarpu pirmieji — griauna jos pamatus“ (569, 
86). 


157* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 179 


mės, nes manė, kad jie „tik pagreitiną kapitalizmo plėtojimąsi“, 
jį stipriną, o ne kovoją su juo (299, t. 5, p. 113). Be to, juose esą 
šeimininkaują dvasininkai ir turtingieji, todėl jie galį turėti tik 
„buržuazinę dvasią“. Darbo žmonėms dalyvauti juose nederėtų. 
V. Kapsukas neįvertino pozityvios kooperacijos reikšmės, ypač že- 
mės ūkiui, ir ją kritikavo. Jis smerkė katalikus, kurie steigė koope- 
ratyvus ir dėl jų plėtotės buvo linkę rodyti didelį lankstumą bei 
diplomatiškumą bendraujant su caro valdžios vietiniais pareigū- 
nais. V. Kapsukas manė, kad geriau priešintis caro vyriausybei 
griaunant pačią sistemą, o ne plėsti kooperaciją, kuri tik stipri- 
nanti imperijos ekonominius pagrindus. Kooperacija, jo teigimu, 
negalinti radikaliai pagerinti darbo žmonių ekonominės padėties. 
Tai įmanoma tik įvykdžius socialistinę revoliuciją, kurios avan- 
gardas — darbininkų klasė. Katalikai kooperaciją laikė realia to 
meto sąlygomis priemone ekonominei padėčiai pagerinti. Tad 
vargu ar tikslas burti tautą ir ypač mažiausiai socialiai apsaugo- 
tus jos sluoksnius siekti individo ir krašto ekonominės gerovės bu- 
vo toks reakcingas, kaip jį vaizdavo V. Kapsukas. Greičiau tai 
buvo natūralus ir dėsningas lietuvių tautos siekis per kooperaciją 
priešintis svetimtaučių įsivyravimui krašto ekonomikoje. 

Kita vertus, katalikai kooperacijoje įžvelgė būdą, kuris padėtų: 
pirma, sumažinti ekonominį individualizmą ir jo gimdomą išnau- 
dojimą ir, antra, parengti žmogų krikščioniškam nuosavybės pri- 
ėmimui ir valdymui, ugdyti bendro sąžiningo ir doro darbo bei 
atsakomybės supratimą ir savo vertės pajautimą. 

Kooperacijos nuostatos skelbė: ekonominės padėties pagerini- 
mas yra ir pačių žmonių reikalas. Nedera laukti ypatingos pa- 
galbos iš šalies. Tą pagalbą žmonės gali suteikti vieni kitiems 
patys. Ir tai būsią patikimiau, negu laukti pagalbos iš valstybės, 
kuriai už ją teksią atsilyginti dalimi savo teisių ir laisvių. Aiš- 
ku, tokios nuostatos prieštaravo bolševikų teiginiui, esą darbo 
žmogus galįs sulaukti pagalbos tik per „klasę“, kai ši paimsianti 
valdžią į savo rankas ir sukursianti darbininkų ir valstiečių vals- 
tybę, kuri ir pasirūpinsianti visais. Štai kodėl kooperacijos idėją 
lietuvių bolševikai laikė reakcinga. Suprantama, kad kooperacijos 
ir bendradarbiavimo, o ne klasių kovos dvasia ugdomam žmogui 
būsianti reikalinga, S. Šultės žodžiais tariant, ir „kitonišką so- 
cialė tvarka“ (461, 30). 

Kokiais principais turėtų būti grindžiama toji tvarka, kaip tu- 
rėtų atrodyti pats visuomenės sutvarkymas, kuriam esant nebūtų 
leista koncentruotis pernelyg didelei valdžiai viršūnėse ir kėsintis 
į prigimtines žmogaus teises? 

Šis klausimas buvo ypač aktualus bolševikų siūlomo visuome- 
nės pertvarkos prievartos priemonėmis akivaizdoje. Jis reikalavo 
konstruktyvaus atsakymo. 


180 VALDAS PRUSKUS 158* 


2. Savivalda — visuomenės ir valstybės 
demokratinio sutvarkymo garantas 


Lietuvių katalikų sociologai iš esmės laikėsi popiežiaus Leono 
XIII enciklikoje “Rerum novarum“ išdėstyto požiūrio į valstybės 
ir individo santykius. O jis toks: visuomenės pažanga ir bendro 
gėrio siekimas reikalauja, kad individas dalį savo teisių perleistų 
valstybei, kurios tikslas — vienas ir bendras — rūpintis visais, tiek 
turtingais, tiek beturčiais. „Valstybė [...] privalo rūpintis visa 
visuomene, nes prigimtis pavedė ją globoti vyriausiajai krašto 
valdžiai taip, jog visuomenės gerovė yra ne tik vyriausiosios val- 
džios dėsnis, bet ir vienintelė vyriausybės priežastis ir prasmė“ 
(388, 28). Tas rūpinimasis turįs būti aktyvus, konkretus. Todėl 
valstybei visai netinkąs „naktinio sargo“ vaidmuo, kurį jai piršo 
liberalai — be galios apginti žmogų nuo kito žmogaus, rūpintis ne 
grupės ar klasės, o visų visuomenės sluoksnių gerove, suprantant, 
jog tik visuotinės gerovės siekimas remiantis krikščioniškomis 
nuostatomis esąs visuomeninės santarvės ir valstybės stiprybės 
garantas. Jeigu ji to nedaranti, tai ji prieštaraujanti savo paskir- 
čiai ir visuomenės nariai turį imtis priemonių padėčiai keisti. 

Katalikams buvo nepriimtina ir socialistų skelbiama idėja apie 
valstybės visagalybę, jos išimtinę teisę, anot S. Šultės, „kontis- 
kuoti visas prigimtines žmogaus teises“ (478, 20), spręsti viską 
už individą, primetant jam savo valią, nes tai prieštaravo katali- 
kybės nuostatai, jog žmogus yra vertybė, turinti prigimtines, tarp 
jų ir pasirinkimo, teises, jam suteiktas Dievo, ir dėl to niekas ne- 
galįs jų iš jo prievarta atimti ar varžyti. Dalį šių teisių jis galįs 
tik perduoti valstybei, kuri ginanti bendruosius visuomenės (tarp 
jų ir jo, kaip šios visuomenės nario) interesus. Tačiau tai jis 
turįs padaryti sąmoningai, laisvai, o ne prievartaujamas klasės 
ar socialinės grupės. O svarbiausia dėl to žmogus neturįs tapti 
valstybės auka. Perleisdamas tam tikras teises valstybei, jis kartu 
prisiimąs ir tam tikrus įsipareigojimus, gaunąs pareigas, kurių 
reikią laikytis. Tačiau šios pareigos neturinčios prieštarauti žmo- 
gaus prigimčiai, o pati valstybė ir jos sutvarkymas būti priešiška 
ir svetima jėga, verčianti jį laikytis įstatymų, kurių priėmimui 
jis neturįs jokios įtakos. 

Rašydamas šiuo klausimu, S. Šultė pabrėžė, jog Žmogus nie- 
kada, nesutiksiąs būti „amžinas vergas ar tai visuomenės, ar 
valstybės“: įis visada gynėsi ir ginsis nuo pasikėsinimų jį pa- 
vergti — „kad tik vien valstybei tetarnautų“ (478, 20). Žmogus — 
tai ne abstraktus individas, turintis visas teises, nustatytas be 
atodairos į Dievo valią, kaip skelbė liberalizmas, o Dievo kūrinys, 
turintis jam skirtas prigimtines teises ir pareigas. Kadangi žmo- 
gus esąs Dievo kūrinys, jis negalįs turėti visų teisių. „Vien tik 
Dievas teturi visas teises, o žmogus teturi pareigas Dievo valią 
pildyti ir eiti prie sau paskirto gyvenimo tikslo“ (478, 15),— tei- 
gia S. Sultė. Dievo valios pildymas reikalaująs, kad būtų gerbia- 


159* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 181 


mos artimo teisės. Tai pareiga, kurią žmogui uždeda Dievas. Tu- 
rėdamas protą ir laisvą valią, žmogus privaląs pats laisvai eiti 
prie gyvenimo paskyrimo. Būtent tas ir suteikiąs „teisę [...] prie 
visų tų priemonių, kurios veda įį prie gyvenimo tikslo“ (478, 15). 
Tai prigimtinės teisės, išplaukiančios iš pareigos, Dievo jam su- 
teiktos. Tačiau pripažinimą prigimtinės teisės žmogus galįs gauti 
tik per valstybę, kuri negalinti reikalauti iš piliečio visų teisių 
perdavimo, t. y. uzurpuoti jas. 

Žmogus esąs ankstesnis už valstybę. Tai, kad žemėje žmonės 
sukūrė valstybę,-— Dievo valios pasireiškimas. Tokia žmonių eg- 
zistencijos forma Dievui pasirodė esanti tinkamiausia žmogaus 
prigimtinėms teisėms įgyvendinti. Todėl, pasak S. Šultės, „ne 
žmogus valstybei sukurtas, o valstybė sukurta žmogui“ ir priva- 
lanti jam palengvinti pasiekti gyvenimo tikslą (478, 20—21). Tas 
kelias į tikslą einąs per žemiško gyvenimo tobulinimą, kuris pa- 
dedąs atsiskleisti žmogaus dvasios galioms ir savybėms, įgali- 
nančioms įkūnyti Dievo žodį. Valstybės uždavinys — sudaryti kuo 
palankesnes tam sąlygas. K. Šaulio teigimu, ji turėtų būti „rėdo- 
ma teisingais įstatymais“, kurie „nepaveržtų vienatos (atskirų 
žmonių) valstijai“ (450, 6). 

Tiesa, laikytasi tokio požiūrio, kad nors individas perleidžiąs 
dalį savo teisių valstybei dėl išgyvenimo visuomenėje, bet jų vi- 
siškai ir visam atsisakyti negalįs. Juk tos teisės jam Dievo duo- 
tos, taigi šiuo požiūriu jam esančios Dievo duotybė, su kuria jis 
negalįs elgtis kaip tinkamas: tos teisės glaudžiau siejasi su pa- 
reigomis, nuo kurių žmogus nėra atleistas. O viena iš svarbiausių 
pareigų — gėrio ir teisingumo įgyvendinimas viešajame gyveni- 
me, remiantis krikščionybės principais. Atliekant šias pareigas, 
valstybė jam turinti būti pagalbininkė. Jeigu ji to nedaranti, ne- 
pajėgi apginti individo interesus, užtikrinti jam saugą siekiant mi- 
nėtųjų tikslų, tai žmogus privaląs turėti galimybę tas teises susi- 
grąžinti, nes žmogus esąs tikrasis jų savininkas, perleidęs tik 
laikinai jas valstybei. Tik tokiu atveju būtų realizuotas prigim- 
tinių teisių prioritetas ir tuomet iš tikrųjų, pasak A. Civinsko, 
„žmonės valdytų valstybę“ (26, 573). O tai įmanoma, jeigu būtų 
sukurtos atitinkamos priemonės, įgalinančios turėti realią įtaką 
valstybinei valdžiai — ją rinkti ir atšaukti. Tada žmonės per iš- 
rinktus į valdžios organus atstovus save valdytų, t. y. turėtų val- 
džios suverenitetą. Taigi demokratinė savivalda katalikams at- 
rodė patikimas būdas, kuris, viena vertus, padėtų, S. Šultės žo- 
džiais tariant, „pasiekti, kad visi šiaip ar taip galėtų dalyvauti 
valdžioj“ (469, 35), o kita vertus, apsaugotų Žmogaus teises nuo 
pačių išrinktos valdžios pasikėsinimų. 

Kartu buvo suprasta, kad savivaldos įgyvendinimas nėra pa- 
prastas dalykas. Savivalda reikalaujanti pilietinio brandumo, su- 
pratimo, kad visuomenės reikalais niekas negalįs geriau užsiimti 


* 


182 VALDAS PRUSKUS 160 


kaip patys žmonės*. Išsirinkdami valdžios atstovus, jie kartu ren- 
kasi ir savo likimą. Todėl labai svarbu, į kieno rankas toji val- 
džia atiduodama ir kaip ji galėtų būti kontroliuojama, nes, K. Šau- 
lio žodžiais tariant, „neatsakoma valdžia visada pasiliks menka, 
netikra, silpna, o ir nedora“ (442, 2). 

Remdamasis JAV patirtimi, A. Kaupas kėlė du svarbiausius 
reikalavimus tiems, kurie siekia būti išrinkti į valdžios organus: 
pirma, jie privalą „turėti noro suteikti žmonėms laimę“, ir, antra, 
„turėti supratimą reikalingų pasirinkimui atsakomų priemonių“ 
jai pasiekti (201, 5). Kitaip tariant, ne tik norėti palengvinti 
žmonėms gyvenimą, bet ir gebėti realiai tai padaryti, t. y. būti 
iniciatyviems ir kompetentingiems. O tai savo ruožtu reikalaują ir 
iš rinkėjo tam tikros dvasinės bei moralinės brandos, kad galėtų 
atskirti kompetentingą kandidatą nuo demagogo. Pastarasis kaip 
tik ir linkęs pasinaudoti minios neišprusimu. O išrinktas jis rū- 
pinsiąs daugiausia ne tiek visuomenės, kiek savosios partijos, 
vienos ar kitos įį parėmusios grupės reikalais. Todėl visuomenė 
privalanti turėti ne tik atstovo rinkimo, bet ir jo atšaukimo teisę, 
kuria galėtų pasinaudoti, jeigu išrinktasis į valdžios organus ne- 
vykdytų rinkimų pažadų. Toji atšaukimo teisė, A. Kaupo many- 
mu, svarbi dvejopu požiūriu. Pirmiausia, ji apsunkintų galimybę 
įsitvirtinti valdžios „viršūnėje“ grupei ir tuo būdu sukoncentruoti 
valdžią vienos grupės rankose. Kita vertus, suteiktų galimybę 
kiekvienam siūlyti savo kandidatūrą — įgyvendinti savo pilietinę 
teisę ne tik rinkti, bet ir pačiam būti išrinktam (201, 117—118). 
Tai savo ruožtu lemtų nenutrūkstamą valdžios atsinaujinimą, ke- 
liant vis didesnius reikalavimus pretendentams, padėtų atrinkti 
kompetentingus žmones ir tobulintų valdžios organų darbą, o 
kartu ir jų kokybę. 

Taigi savivalda neįmanoma be sąmoningo ir savarankiško in- 
divido apsisprendimo. 

Vietiniams bolševikams tokia savivalda buvo nepriimtina, nes, 
jų požiūriu, Žmogus esąs ne asmuo, o individas, tam tikro socia- 
linio sluoksnio atstovas, masės (klasės, kolektyvo) dalelė, turinti 


* Demokratinės valstybės ir visuomenės gyvenimo sutvarkymo reikalavi- 
mai buvo išdėstyti ir pirmojoje LKDP programoje (1907). Joje reikalaujama, 
kad įstatymuose būtų įrašyta: „valstybės valdymas yra konstitucinis, [...] 
ministeriai turi duoti žmonių atstovams atsakymą [...], valstybės finansai yra 
žmonių atstovų kontrolėje [-..], visų žmonių lygybė prieš teismą [...], asmens 
buto ir korespondencijos neliečiamybė [...], tikėjimo ir jo viešo ir privataus 
apeigų atlikimo, vienuolynų, vienuolijų, kongregacijų, draugijų ir brolijų kū- 
rimo laisvė [...], pilna teismo nepriklausomybė nuo administracijos [...], 
visokių politinių, mokslinių, literatūrinių, meninių, finansinių, pramoninių ir 
kitokių draugijų, suvažiavimų ir kongresų laisvė [-..], žodžio ir spaudos 
laisvė [-..], pilna laisvė asmenims, ypač Bažnyčioms, steigti visokias laisvas 
mokyklas nuo žemiausių ligi aukščiausių [-..], žmonių atstovai renkami 
lygiu, tiesiu, slaptu, priverstiniu balsavimu be tikėjimo, lyties ir Iuomo skir- 
tumo“ (263, 72—73). Taigi, kaip matome, reikalauta tokios valstybinės san- 
tvarkos, kuri mažai kuo skiriasi ir nuo šiandien galiojančio demokratinės vals- 
tybės sutvarkymo plano. 


161* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 183 


paklusti visumai. Ji neturinti teisės rinktis, o tik vykdyti. Todėl 
bolševikams savivalda — tai ne laisva valia ir apsisprendimu iš- 
rinktų įvairių visuomenės sluoksnių asmenų organas, kuriam su- 
teikta valdžia, bet kolektyvas, masė asmenų, kurie atstovauja dar- 
bininkų klasės (o iš esmės jos vardu kalbančios bolševikų partijos) 
interesams. Iškeltas į valdžios organą, žmogus esąs atsakingas 
ne konkretiems rinkėjams, bet klasei (partijai), kuri nusakanti 
jo elgesį ir sprendimus. Atstovui didesnė kompetencija nereikalin- 
ga — valdyti galįs kiekvienas. 

Nenuostabu, kad savivaldą bolševikai stengėsi visaip sumen- 
kinti. Per rinkimus į valsčiaus savivaldos organus V. Kapsukas 
ragino lietuvius nedalyvauti, o jeigu ir dalyvauti, tai palaikyti 
proletariato, samdinių ir bežemių valstiečių interesus ginančių 
kandidatų grupę, bet jokiu būdu ne pavienius asmenis, atstovau- 
jančius įvairiems visuomenės sluoksniams, nors ir kompetentin- 
gus šiam darbui. Svarbiausias tinkamumo kriterijus kandida- 
tams — „kad jie būtų kuo didžiausiais dabartinės valdžios prie- 
šais ir tikrais rankpelnių apgynėjais“ (299, t. 3, 173). Stai kodėl 
didelėje Lietuvos dalyje užgrobę valdžią 1918 m., raudonosios 
armijos padedami, savivaldą jie pakeitė proletariato (t. y. bolše- 
vikų partijos) diktatūra (153), „su nieku nesidalijama valdžia 
visuomenei“ (299, t. 8, p. 70). 

Katalikai gerai nujautė proletariato diktatūros pavojų, todėl 
stengėsi žmonėms išaiškinti savivaldos svarbą ir naudą. Jie ra- 
gino lietuvius aktyviai dalyvauti rinkimuose į vietinės savivaldos 
organus, siekti, kad juose būtų atstovaujama visų visuomenės 
sluoksnių interesams, o išrinktieji, kad jaustų savo atsakomybę 
juos išrinkusiems žmonėms. Be to, teigė, kad žmonės patys žiū- 
rėtų į savivaldos rinkimus ne kaip į kažkieno primestus, o laikytų 
juos savo pareiga, todėl kvietė sąmoningai juose dalyvauti. 

J. Staugaitis dalyvavimą rinkimuose laikė kiekvieno lietuvio 
kataliko „šventa pareiga“ (296, 12). Jo žodžiais tariant, Dievas, 
suteikdamas žmogui prigimtines teises, kartu įpareigojęs jas ap- 
ginti, todėl aktyvus dalyvavimas rinkimuose rodąs žmogaus pa- 
stangas vykdyti Dievo valią. J. Staugaitis ragino katalikus, kad 
kiekvienas dalyvaudamas rinkimuose, atiduotų savo balsą „geram 
katalikui“. Jis smerkė netikusią praktiką rinkti tuos, kurie dau- 
giau „pajundavoja“. Į valsčiaus teisėjus reikią rinkti tik dorus 
žmones. „Jeigu valsčiaus teisėjai elgiasi neteisingai, jeigu išteisi- 
na kaltus ir pasmerkia teisiuosius [...], tai čia kalti ir rinkėjai, 
kurie rinkdami [...] nepaisė savo sąžinės balso“ (296, 17),— tei- 
gė J. Staugaitis. Rinkėjai neturi būti abejingi pareigūnų savava- 
liavimams, o turį reikalauti, kad jų paliepimai ir veiksmai tar- 
nautų žmonių gerovei. Kaip teigė A. Kaupas, rinkėjo priedermė 
„pirmvisko reikalauti nuo valdžios [...], kad vietiniams reika- 
lams užganą padarytų: nebestatytų ekonomiškam augimui kliū- 
čių, šelptų naujus sumanymus, ragintų Žmones gerinti savo būvį 
visomis prieinamomis priemonėmis“ (201, 93). Jeigu jie to ne- 


184 VALDAS PRUSKUS 162* 


vykdą — siekti jų atšaukimo. Ypač svarbu stebėti, kad nebūtų 
priimami įstatymai, apeinant visuomenę. Aktualiausiems klausi- 
mams spręsti būtinas referendumas. Panašios nuomonės laikėsi 
ir S. Šultė. Jis pažymėjo, kad referendumas esąs naudingas ir 
pačiai valdžiai — kad neturėtų „iš šalies jokių prikaišiojimų už 
klaidingą žingsnį“ (470, 5). 

Katalikai vylėsi, kad, dalyvaudamas savivaldos organų rinki- 
muose ir jų veikloje, žmogus augsiąs kaip pilietis, ugdysias de- 
mokratinės gyvensenos ir bendradarbiavimo normų laikymosi po- 
reikį, padėsiąs tobulinti savivaldos organų darbą, išgyvendinti 
biurokratizmą, daryti įtaką valdžiai. 

Siekdamas parodyti savivaldos naudą ir atskleisti jos prie- 
šingumą bolševikų propaguojamai vienintelei teisingai visuome- 
nės valdymosi formai — proletariato diktatūrai, J. Staugaitis 
1918 m., dar viešpataujant Lietuvoje vokiečiams, „Tėvynės sar- 
ge“ paskelbė ciklą straipsnių antrašte „Kokie turėtų būti mūsų 
valsčiai“. Juose įis gynė valsčių savivaldos idėją, aiškino jų or- 
ganizacijos ir veikimo principus, ypač pabrėždamas valdymo or- 
ganų autonomiškumą ir atsiskaitymo rinkėjams būtinumą* (293). 

Taigi savivaldos idėja lietuvių katalikų sociologams buvo ne 
tik teorinė problema. Ji turėjo ir konkrečią praktinę prasmę. Savi- 
valdą jie laikė realia priemone pasipriešinti caro biurokratų sa- 
vivalei Lietuvoje. Ragindami lietuvius aktyviai dalyvauti rinki- 
muose į savivaldybes, jie siekė, kad jose įsitvirtintų savieji. Tik 
taip būtų galima efektvviau spręsti ekonominius ir kultūrinius 
klausimus. Tikėtasi, kad įsitvirtinus vietinės valdžios organuose, 
pamažu būtų galima išstumti svetimtaučius ir iš kitų valdžios 
struktūrų, šitaip laipsniškai perimant iš caro administracijos vis 
platesnes valdymo funkcijas. Ilgainiui būtų galima tapti sava- 
veiksmiais šeimininkais krašte. O įgyvendinus, pasak K. Šaulio, 
„kuo plačiausią autonomiją“ (savivaldą), būtų įmanoma atgauti 
„Lietuvai ir pilnutinę nepriklausomybę“ (450, 6—7). O tai visai 
S dalykas, nes „istoriją valdo evoliucija, ji nestrakalioja“ 

69, 3). 

Lietuvių katalikų sociologai savivaldą traktavo kaip pirmąjį 

realų žingsnį į tautos interesų bendrumo išryškinimą. Tai esanti 


* J. Staugaitis valsčių vaizdavosi kaip autonomišką teritorinj-administraci- 
nį ir ūkinį-ekonominį vienetą. Valsčių turėtų sudaryti 4—5 tūkstančiai gy- 
ventojų su centru žymesniame parapijos miestelyje. Valstvbės konstitucijos 
ribose jis „valdosi kaip tinkama“. Jokių suvaržymų iš šalies neturėtų būti. 
Valsčius laisvai steigia mokyklas, draugijas, ūkio bendroves ir kt., nustato ir 
renka mokesčius. Aukščiausias valdžios organas — visuotinis gyventojų susi- 
rinkimas, kuris renka 3 metams valsčiaus galvą — vaitą ir valsčiaus tarybą 
„fam padėti ir dalimi jo veikimui prižiūrėti“, taip pat finansu kontrolei (293, 
Nr. 8). Visi valsčiaus valdininkai turi būti kvalifikuoti ir tinkamai išsilavinę. 
Jie renkami ir atsako teismui. Tvarkai palaikyti -valsčius privalo turėti savo 
policiją, kuri turi būti visiškai įo kontroliuojama. Sios J. Staugaičio propa- 
guotos demokratinio valsčiaus kūrimo idėjos nesulaukė didesnio palaikymo, 
o vėliau, stiprėjant autokratinio valdymo tendencijoms Lietuvoje, buvo visai 
pamirštos. 


163* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 185 


savotiška mokykla, kurią turinti išeiti visa tauta, kad išsiugdytų 
demokratines nuostatas, subręstų sąmoningais piliečiais, geban- 
čiais pasirinkti ir būti pajėgiais deramai atlikti savo pareigas iš- 
rinkus juos į jos organus. 

Tiesa, plačios savivaldos idėjos tuo metu nepavyko įgyvendinti, 
tačiau jos neatsisakyta. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 
tam sąlygos susidarė, ir jomis lietuviai suskato pasinaudoti. Silps- 
tant kaizerinės Vokietijos galiai, 1918 m. Lietuvos miestuose ir 
miesteliuose pradėjo kurtis savivaldos įstaigos. Daugelyje apskri- 
čių steigėsi parapijų komitetai, kurie ėmė valdžią į savo rankas. 
Pirmieji jų rėmėjai buvo kunigai. Miestų ir miestelių savivaldos 
tarybų pirmininkais taip pat dažnai buvo renkami kunigai* (267; 
350) 

Katalikų propaguojama savivaldos idėja, pabrėžusi individo 
apsisprendimo svarbą ir tuo išskyrusi jį iš minios bei įpareigo- 
jusi jį sąmoningai ir atsakingai rinktis, reiškė atsiskyrimą, sepa- 
ratizmą ir iš esmės buvo priešiška ne tik bolševikų skelbtai pro- 
letariato diktatūrai. Ji buvo priešiška ir autokratiniam valdymui 
bei jo struktūroms, kurios asocijavosi su caro administracijos 
Lietuvoje valdymo institucijomis ir jų vykdoma kolonijine bei 
protekcionistine politika. Savo ruožtu tai kėlė būtinumą aptarti 
patį valstybės sutvarkymą ir valdymą, kuris neturėtų remtis tik 
vienu kuriuo nors luomu, sudarytų sąlygas visiems žmonėms 
siekti gerovės ir kuris juos vienodai gintų. 

S. Šultė rašė, kad pragaištinga „leisti įsigalėti vienam ar 
kitam luomui kaip antai darbininkų, ūkininkų, proletarų“. Visi 
turį teisę gyvuoti ir visiems turinčios būti „prieinamos gamtos ir 
kultūros gėrybės ir kiekvienas galėtų jomis naudotis“ (470, 2). 
Užtikrinti tą teisę — valstybės ir jos valdymo struktūrų pareiga. 
Koks pats tas valstybės sutvarkymo ir valdymo būdas — konsti- 
tucinė monarchija ar respublika— ne tiek jau svarbu. Pagrindinis 
jo priimtinumo kriterijus — kiek jis padedąs žmogui siekti ge- 
rovės vadovaujantis krikščionybės nuostatomis ir nepažeidžiąs 
jo prigimtinių teisių. 

Leonas XIII enciklikoje “Rerum novarum“ pažymėjo, jog 
svarbiausia yra tai, kad „valstybės bei atskirų Žmonių gerovė sa- 
vaime plėtotųsi iš paties sutvarkymo ir valdymo“ (388, 26). O 
tai priklausą nuo valdytojų politinės išminties. Todėl Leonas XIII 
neteikė pirmenybės nė vienam valdymo būdui. Gan kritiškai ver- 
tino abi valdymo formas ir lietuvių katalikų sociologai; jie sten- 
gėsi sužinoti jų teigiamybes ir trūkumus. 


* 1918 m. kunigo P. Urbonavičiaus iniciatyva Salantuose, pasitraukus vo- 
kiečiams, buvo sudarytas sodiečių komitetas, kuris išrinko naują lietuvišką 
valsčiaus tarybą. Jos nariu buvo ir P. Urbonavičius (11, 50—52). Kunigas 
V. Borisevičius 1918 m. kapelionavo Marijampolės valstybinėje ir privatinėje 
gimnazijose. Kartu ėjo Marijampolės miesto Tarybos nario, o kurį laiką ir 
pirmininko pareigas (46, 51). 


186 VALDAS PRUSKUS 164* 


Respublikai bene labiausiai simpatizavo A. Kaupas. Gyven- 
damas JAV, jis iš arti matė amerikietiškosios demokratijos tei- 
giamybes ir trūkumus, su kuriais stengėsi supažindinti tautie- 
čius ir Lietuvoje savo atsiųstuose straipsniuose. A. Kaupas didžiai 
vertino valdžių pasidalijimo principą (įstatymų leidžiamoji ir vyk- 
domoji valdžia, teismas), valdžios renkamumą ir atsiskaitymą 
rinkėjams, kuris garantavo viešumą ir stabilumą visuomenėje. 
Kartu jis suprato, kad amerikietiškoji demokratija turi ne tik 
senas tradicijas, bet ir nuolat stiprėjančią socialinę bazę — „vi- 
dutinių žmonių“ luomą. O jo Lietuvoje nebuvo. Būdami iniciaty- 
vūs, savarankiški ir asmeniškai apsisprendę, šio „luomo“ žmonės 
gebą apginti savo teises ir turį tam priemonių. Pasak A. Kaupo, 
tikroji demokratija gali tarpti tik „tokiose vietose, kur ypatingai 
žmonės yra išsilavinę telezyje (telezis — mokslas, aiškinantis, 
kaip protingai sunaudoti įrankius pageidaujamam tikslui pasiek- 
ti). Tuo tarpu „mūsų tauta dar nėra įžengusi į teliškojo progreso 
tarpą“ (340, 11). Panašios nuomonės laikėsi ir T. Žilinskas: „De- 
mokratiška valdymo'forma [...] gali pavykti tik pas tautas, gerai 
pasirengusias apšvietoje ir pripratusias prie savivaldos. Gi pas 
tautas mažai civilizuotas, kur valdžią tankiai užgrobia klikos, 
demokratizmas virsta betvarka ir demoralizacija“ (553, 6). To- 
dėl nederą norėti, kad visur būtų tokia valdžia kaip JAV — de- 
mokratiniam valdymui tauta turinti pribręsti, o tam būtinos pa- 
stangos ir laikas. 

Kita vertus, A. Kaupas, nors ir simpatizavo amerikietiškam 
visuomenės politinio gyvenimo sutvarkymui, nerekomendavo ak- 
lai sekti JAV pavyzdžiu, o atsižvelgti į savo žmonių mentalitetą, 
papročius, tradicijas ir eiti „nuosavais keliais“. „Reikia žiūrėti 
vietinių aplinkybių, jas tirti ir jas tobulinti savotišku būdu; kad 
tame darbe ir svetimų šalių patyrimai ir išdygusios ant svetimos 
dirvos teorijos yra tiktai pagelba, ne privertimu mūsų gyvenimo 
pagerinimui“ (201, 90—91). 

Panašiai samprotavo ir P. Būčys (69, 1—3). S. Šultės teigimu, 
nė vienas iš valdymo būdų — nei respublika, nei konstitucinė mo- 
narchija — negalįs savaime laiduoti „gero valdymo“: daug kas 
priklausąs nuo „valdančiųjų“ išminties ir gebėjimų sudaryti vi- 
siems piliečiams palankias sąlygas siekti gerovės. Kita vertus, 
pats valstybės sutvarkymo ir valdymo būdas daug priklausąs ir 
nuo tautos istorinių bei kultūrinių tradicijų: „vieniems labiau pri- 
tinka respublika, kitiems gi konstitucinė monarchija“ (461, 33). 
Abu valdymo būdai turį ir gerų, ir blogų ypatumų. 

Tiesa, pripažįsta S. Šultė, konstitucinė monarchija kartais ga- 
linti siekti apriboti visuomenės ir individo teises, bet juk „yra 
konstitucija ir parlamentas“. Tačiau monarchija, ypač kriziniais 
momentais, padedanti suvienyti tautą ir įveikti krizes. Taigi „„mo- 
narchijoj visados daugiau ramumo, nuoseklumo, vienybės“ (461, 
33). Tuo tarpu respublika, samprotavo S. Šultė, reikalaujanti iš 
piliečio „daugiau doros apsišvietimo, gero visuomenės reikalų 


165* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 187 


pažinimo“. Ji esanti „kaipo subrendęs žmogus, kuris pats save 
valdytų: vaikai gi iki to dar nėra subrendę ir reikalingi tėvų ar 
globėjų“ (461, 33—34). Todėl esąs realus pavojus, kad tokioje 
nesubrendusioje respublikoje valdžią gali pasiglemžti „demago- 
gai“ ir tos partijos, kurios gebančios sumaniau įtikinti rinkėjus. 
Taigi respublika nors ir suteikianti individui didesnę rinkimosi 
laisvę, slepianti savyje ir didelį pavojų — partijų gausa ir jų no- 
ras „nuolat vadovauti“ politiniame ir visuomeniniame gyvenime 
veda prie visuomenės susiskaldymo į priešingas jėgas, jos pasi- 
ryžusios siekti valdžios, o pasiekusios nepaiso kitų sluoksnių in- 
„teresų ir stengiasi įvesti „partijos diktatūrą“. 

Kaip užkirsti kelią tokiai diktatūrai? S. Šultės manymu, tam 
būtina ugdytis vidutinį sluoksnį („vidutinį žmogų“), kuris neleis- 
tų turčiams ar vargšams įsitvirtinti valdžioje ir įvesti savo dikta- 
tūros. Abi diktatūros šiam sluoksniui nepriimtinos, nes neigia 
žmogui teisę būti laisvam, galinčiam rinktis, o ne tik vykdyti 
valdžios nurodymus. Vidutinis luomas, sudarydamas rinkėjų di- 
džiumą, S. Šultės teigimu, neleistų daugumą vietų parlamente 
(seime) laimėti kraštutinėms jėgoms. Daugumą vietų jame turėtų 
vidutinio luomo (būtent jį stiprinti ir stengėsi katalikai, plėtoda- 
mi kooperaciją) atstovai, kurie esą vieninteliai pajėgūs valdyti 
šalį, atsižvelgdami į visų sluoksnių interesus, ir apginti prigim- 
tines žmogaus teises, kurios jam duotos paties Dievo, tarp kitų — 
ir teisę į nuosavybę. Geriausiai tą teisę, jo manymu, galinti už- 
tikrinti parlamentinė respublika. Tam parlamentas (seimas) pri- 
valąs turėti savo rankose ne tik įstatymų leidimo, bet ir veiksmin- 
gą jų vykdymo kontrolės galią (461, 21—24). Savo ruožtu lei- 
džiami įstatymai turį paisyti visų visuomenės narių interesų. Tik 
tuomet jie būtų privalomi visiems. „Įstatai, kurie ne visuomenės 
labu, bet atskirų luomų, asmenų ar valdžios gerove ir garbe rū- 
pinasi [...] mums neprivalomi yra,— teigė S. Šultė ir pabrėžė: — 
„Jokios įstatos negali prieštarauti prigimties teisėms ir pozityviai 
apreikštai Dievo valiai [...]. Niekados negali būti visuomenei 
naudinga, kas eina prieš Dievą arba prigimtį“ (470, 3). Panašiai 
manė ir T. Žilinskas. Jis teigė, kad šalies įstatymai turį tarnauti 
„pagerinimui žmonių būvio, pakelti žemesniuosius sluoksnius“, 
apginti silpnuosius, kurie patys apsiginti negali. Tie įstatymai 
turėtų būti grindžiami Evangelijos principais, kaip to ir reikalau- 
janti krikščioniškoji demokratija (553, 43—44). 

Atlikti įstatymų ekspertizę krikščioniškųjų vertybių ir prin- 
cipų požiūriu ir esanti pirmoji Katalikų Bažnyčios ir jos narių 
pareiga bei priedermė, nuo kurios jos niekas negalįs atleisti, o tuo 
labiau valstybė, siekianti ją panaikinti ar apriboti jos veikimą. 
J. Staugaičio nuomone, valstybė, kaip ir kiekvienas žmogus, pri- 
valanti jausti ir pripažinti savo priklausomybę nuo Dievo, viešai 
reikšti jam pagarbą, turėti tam tikrus santykius su Kristaus 
įsteigtąja Bažnyčia. Savo pasiuntinybę ir galią Bažnyčia yra ga- 
vusi ne iš valstybės, o iš Dievo. Jos tikslas — mokyti žmones ti- 


188 VALDAS PRUSKUS 166* 


kybos tiesos. J. Staugaičio įsitikinimu, Bažnyčia ir valstybė turin- 
čios bendradarbiauti, nes jų veiksmo objektas yra tas pats — žmo- 
gus. Valstybė, tiesa, pirmiausia turinti rūpintis kasdieniniais že- 
miškais žmogaus gyvenimo reikalais. Tačiau kartu valstybė pri- 
valanti būti viso žmogaus globėja. Ji negalinti nepaisyti amžinojo 
žmogaus tikslo, juo labiau ji negalinti trukdyti jam tą tikslą pa- 
siekti. Amžinojo gyvenimo reikalais tiesiogiai rūpinasi Bažnyčia, 
todėl valstybės pareiga — Bažnyčią remti ir jai visokeriopai pa- 
dėti. O Bažnyčios — stebėti ir perspėti, jei priimti įstatymai prieš- 
tarautų žmogaus prigimtinėms teisėms, kurias jis yra gavęs iš 
Dievo, nes „ji (Bažnyčia — V. P.) savo esme yra dorovės ir šven- 
tumo mokytoja“ (330, 14). Sią savo funkciją Katalikų Bažnyčia 
galėtų sėkmingiau atlikti, jeigu renkamuosiuose valdžios orga- 
nuose būtų daugiau sąmoningų katalikų, kurie reviduotų priima- 
mus įstatymus ir jų vykdymą pagal krikščionybės principus. Vals- 
tybę reikią turėti tokią, kuri atitiktų tautą, o lietuvių tauta juk 
esanti katalikiška. Todėl ir valstybė, ir jos pagrindinis įstaty- 
mas — Konstitucija turį remtis krikščionybės ir krikščioniškosios 
demokratijos principais. Krikščionišką Lietuvos valstybės sutvar- 
kymą katalikai laikė teisingos pastoracijos uždaviniu. 

Sią idėją palaikė visi katalikų veikėjai*. Kartu manyta, kad 
žmogaus dvasinė ir pilietinė branda — valstybės stiprybės pagrin- 
das: išorinis jos sutvarkymo ir valdymo būdas savaime negaljs 
jos užtikrinti. Jis pats priklausąs nuo tautos istorinių bei kultūri- 
nių tradicijų. Kokį būdą pasirinkti — tai tautos valios, jos suve- 
renumo reikalas. Ir šią teisę reikia gerbti (253). 

Akcentuodami žmogaus prigimtinių teisių prioritetą ir iš jų 
išplaukiančias pareigas, katalikai gynė individą tiek nuo auto- 
kratinės, tiek nuo totalitaristinės valstybės, kurios kontūrai ryš- 
kėjo vietinių bolševikų koncepcijose, visagalybės. Todėl pelnė di- 
delės visuomenės dalies simpatijas bei pasitikėjimą**. O jų aktyvi 
pozicija dalyvavimo savivaldos rinkimuose klausimu sudarė są- 
lygas palyginti greitai — dar tik atsikuriant Lietuvos valstybei — 
atsirasti ir tarpti krašte demokratinėms institucijoms. 


Apibendrinant galima padaryti tokias išvadas. 

1. Katalikų sociologai Lietuvos ekonominį bei socialinį atgi- 
mimą nesiejo su viena socialine klase (luomu), kaip tai darė bol- 
ševikai. Laikytasi požiūrio, kad visi luomai yra vienodai reikš- 


* Ją ypač karštai gynė K. Šaulys, M. Reinys (43, 38), o labiausiai J. Stau- 

gaitis. Jis paskui aktyviai dalyvavo rengiant atkurtos Lietuvos pagrindinį 
valstybės įstatymą — Konstituciją (1918, 1922), o dar vėliau — būdamas Seimo 
vicepirmininkas (1920—1926) ir kaip Seimo pirmininkas pavaduodamas Pre- 
zidentą. : 
** Nenuostabu, kad susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, rinkimuo- 
se į Seimą krikščionys demokratai laimėdavo daug rinkėjų balsų. Steigiamajame 
Seime (1920 m.) krikščionys demokratai turėjo 56 atstovus (iš 90), antrajame 
(1922 m.) 40 (iš 78), trečiajame (1923 m.) 30 (iš 85) (148, 52). 


167* | KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 189 


mingi ir visuomenei reikalingi. Svarbu, kad jiems būtų sudarytos 
vienodos sąlygos siekti gėrio, o kartu ir įgyvendinti ekonominę 
demokratiją. Todėl ir ieškota tokio ekonominio mechanizmo, kuris 
derintų gamintojų bei vartotojų santykius, apimtų jų socialinį 
bei ekonominį veikimą. Jų nuomone, patikimiausias kelias į eko- 
nominę demokratiją, kuri tegalinti užtikrinti visuomenei ir indi- 
vidui ekonominę gerovę, santarvę ir socialinį saugumą, einąs per 
kooperaciją. 

2. Kooperaciją katalikai pirmiausia laikė priemonę išnaudoji- 
mui sumažinti, pristabdyti ekonominio liberalizmo sukeltam egois- 
tinio individualizmo įsigalėjimui Žmonių tarpusavio santykiuose, 
nes tai neišvengiamai didino socialinę įtampą visuomenėje, kuria 
visaip stengėsi pasinaudoti bolševikai. Antra vertus, joje jie įžvel- 
gė priemonę „pripratinti“ prie nuosavybės turėjimo ir valdymo 
jos neturintį žmogų (valstietį ir darbininką), sudarant jam sąly- 
gas laisva valia tapti bendruoju savininku (kooperatyvo ar įmo- 
nės akcininku) ir kartu pagrindžiant šį nuosavybės valdymą 
krikščionišku požiūriu. 

3. Palaikydami kooperatinį judėjimą ir patys jame aktyviai 
dalyvaudami, katalikai griovė vietinių bolševikų propaguojamą mi- 
tą, kad darbo žmonių padėtis Katalikų Bažnyčiai nerūpinti. Kata- 
likų iniciatyva įkurti kooperatyvai ir vartotojų bei kredito drau- 
gijos, nepaisant visų sunkumų ir nesėkmių, padėjo bent iš dalies 
apginti vartotojų interesus, vaduotis ūkininkams iš svetimtaučių 
ekonominės priklausomybės ir patiems ieškoti naujų ūkininkavimo 
formų. Kooperatyvai ugdė smalsumą, darbštumą, ekonominį mąs- 
tymą, sudarė prielaidas ir politinei demokratijai. Pagrįstai galima 
teigti, kad šiuo požiūriu jie buvo toji terpė, kurioje formavosi 
Lietuvos žmogus kaip savarankiškas ūkinės veiklos subjektas, pa- 
sirengęs veikti ir atsakyti už savo veiksmus: jis ugdėsi kokybiškai 
naują požiūrį į nuosavybę ir darbo etiką. Todėl nenuostabu, kad 
Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, nepaisydama visų sunkių Pir- 
mojo pasaulinio karo padarinių, per palyginti trumpą laiką su- 
gebėjo ne tik atkurti, bet ir išplėtoti savo ūkį. 

4. Skelbdami kooperacijos idėją, katalikai stengėsi apsaugoti 
žmogų nuo kolektyvizmo prievartos, kuri ryškėjo vietinių bolševi- 
kų skelbtose teorijose, apginti jo prigimtines teises ir vieną iš 
svarbiausių — teisę rinktis, kartu parodyti, kaip ta teise jis galėtų 
pasinaudoti kaip visuomenės narys, remdamasis krikščioniškosios 
demokratijos nuostatomis. Tam geriausiai tinkanti savivalda — 
efektyviausia visuomenės narių valdymosi forma. Ji reikalauja są- 
moningumo ir atsakomybės renkantis tuos, kurie ne tik nori, bet 
ir turi gebėjimų ir kompetenciją šį darbą atlikti. Šitaip katalikai 
griovė bolševikų skelbiamą mitą, jog valdyti įstengsiąs kiekvie- 
nas proletaras, nes jis išreiškiąs pažangiausios visuomenės dalies 
lūkesčius ir galįs juos įgyvendinti per proletariato diktatūrą. At- 
skleisdami krikščioniškai suprantamos demokratinės savivaldos 
teigiamybes ir keliamus reikalavimus individui, katalikai rodė 


190 VALDAS PRUSKUS 168* 


priešingumą bolševikų propaguojamai vienintelei „teisingai visuo- 
menės valdymo formai“ — proletariato diktatūrai, uzurpuojančiai 
individo teises klasės naudai, ugdė demokratijos ir atitinkamo 
valstybės sutvarkymo bei valdymo (kad bitų atstovaujama visų 
visuomenės sluoksnių interesams, o išrinktieji — kvalifikuotai val- 
dytų ir atsakytų savo rinkėjams) poreikį. 

5. Lietuvių katalikų sociologai pripažino, kad aukščiausias tei- 
sines galias gali turėti tik visa tauta, kurios gerovės ir tvarkos 
siekiams subordinuojama politinė valdžia. Teisė ir įstatymas, taip 
pat valstybinė administracinė veikla legitiminiais laikytini tik ta- 
da, jei jie yra subordinuoti aukštesnei, t. y. viršvalstybinei teisei 
(žmogaus prigimtinėms teisėms) ir visų pirma moralei. 

Todėl nenuostabu, kad ėmus ryškėti autoritarinėms (jau savos, 
lietuviškos valdžios) pastangoms riboti demokratiją, siaurinti pri- 
gimtines žmogaus teises, prisidengus tautos (jau ne klasės) var- 
du, pajungti jį autokratinei valstybei, ši amžiaus pradžios katalikų 
sociologų puoselėtoji nuostata tapo skatuliu aktyviai tam prie- 
šintis. į 


169* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 191 


BAIGIAMOSIOS IšVADOS 


1. Katalikų socialinė mintis Lietuvoje XIX a. antrojoje pusė- 
je—XX a. pradžioje plėtojosi veikiama dviejų veiksnių: tautinio 
atgimimo realijų ir su juo susijusių naujų idėjų plitimo bei Va- 
karų Europos socialinės katalikybės sąjūdžio atstovų skelbtų nuo- 
statų ir Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo, išdėstyto popie- 
žiaus Leono XIII enciklikose “Rerum novarum“ (1891), “Graves 
de communi“ (1901), ir Pijaus X “II fermo proposito“ (1905) ir 
kt. Abu šie veiksniai skatino patriotiškai rtusiteikusią dalį lietuvių 
dvasininkijos labiau domėtis socialine tautos ir individo būtimi. 

2. Pirmosios ryškesnės dvasininkų domėjimosi socialiniais 
klausimais apraiškos Lietuvoje pastebimos jau XIX a. viduryje, 
bet sąlygos tam buvo nepalankios. Lietuvos valstybės prijungi- 
mas prie Rusijos imperijos (1795) — skaudus smūgis ne tik kraš- 
to ekonominiam, kultūriniam bei politiniam gyvenimui, bet ir Ka- 
talikų Bažnyčiai: imta prievarta brukti lietuvio būdui svetimas 
gyvenimo formas, o jos veiklą įvairiais būdais varžyti. Tačiau 
Bažnyčia, turėdama didelį moralinį autoritetą visuose to meto 
visuomenės sluoksniuose, stengėsi išsaugoti savo autonomiškumą 
ir teisę vertinti valdžios veiksmus bei socialinio gyvenimo reiš- 
kinius krikščioniškųjų vertybių požiūriu. Ne visi Katalikų Baž- 
nyčios vadovai — vyskupai, glaudžiai susiję su lenkų dvarininkija 
ir toleravę jos politines bei kultūrines aspiracijas, ir tuo labiau 
eiliniai dvasininkai tam buvo pasirengę. Bene pirmasis išdrįsęs 
viešai reikšti savo tautines aspiracijas ir ginti savo tautos inte- 
resus nuo svetimos galybės buvo vyskupas M. Valančius (1801— 
1875). 

3. M. Valančius, kaip ir XIX a. vidurio Vakarų Europos so- 
cialinės katalikybės atstovai (pvz., V. Ketteleris), užėmė aiškią 
socialiai nuskriaustųjų poziciją ir stengėsi pateikti siūlymus, kaip 
atkurti teisingumą. Tačiau jų ginamieji, kaip ir siūlomieji gynimo 
būdai, skyrėsi. Vakarų Europos socialinės katalikybės atstovams 
socialiai nuskriaustieji buvo fabrikų darbininkai, kuriais jie pir- 
miausia rūpinosi ir ieškojo būdų jų padėtį pagerinti. M. Valančiui 
nuskriaustieji — tai visa lietuvių tauta, kuriai grėsė nutautinimo 
pavojus. Vakarų Europos socialinės katalikybės atstovai, ieškoda- 
mi būdų pagerinti darbininkijos padėtį, apeliavo ne tik į pačių 
darbininkų organizuotumą, darbdavių krikščioniškąją moralę, bet 
ir į valstybę, kad ši imtųsi arbitro vaidmens įstatymais reguliuoti 
darbdavių ir darbininkų santykius. O M. Valančius į ją dėjo ma- 
žiausiai vilčių, nes caro valdžios pareigūnai vykdė krašte kolo- 
nijinę politiką ir buvo priešingi lietuvių tautai. Jų savivalei jis 
ragino priešintis neprievartos, t. y. moralinėmis, priemonėmis, 

4. M. Valančius nurodė tris tautos, ginties priemones: pačios 
Katalikų Bažnyčios ir jos teisių gynimą, lietuviškos mokyklos, 
ugdančios jaunąją kartą krikščioniškųjų vertybių dvasia, stipri- 
nimą ir katalikiškosios spaudos palaikymą. Tai skatino M. Valan- 


192 VALDAS PRUSKUS 170* 


čių neapsiriboti vien siaura pastoracinio darbo sritimi, o rūpintis 
tuo, kas Lietuvai ir jos žmonėms tuo metu buvo aktualiausia: 
tvarkyti apleistas bažnyčias, ginti ir remti persekiojamus kunigus, 
skatinti juos savišvietai, steigti parapines mokyklas, kurti blai- 
vybės draugijas, organizuoti lietuviškos literatūros leidimą ir pa- 
galiau pačiam imtis plunksnos. 

5. Toji vyskupo socialinė tarnystė žodžiu ir veiksmu žmogui ir 
tautai, o ne vienam kuriam nors visuomenės sluoksniui, pasiren- 
gimas ginti teisingumą, dorą, mažinti socialinį priešiškumą tau- 
toje, stiprinti dvasines galias tapo veiksmingu pavyzdžiu tautinio 
atgimimo pakilimo laikotarpio patriotiškai nusiteikusiai lietuvių 
katalikų dvasininkijai. XIX a. pabaigoje jos gretas papildė nemaža 
intelektualiai pajėgių ir visuomeniškai aktyvių Bažnyčios darbi- 
ninkų, pasirengusių ugdyti tautos sąmonę socialinėms reiormoms 
pagal enciklikos “Rerum novarum“ ir kitų Bažnyčios socialinio 
mokslo dokumentų nuostatas (A. Civinskas, A. Kaupas, J. Matu- 
laitis, J. Staugaitis, J. Vailokaitis, A. Jakštas, J. Ambraziejus, 
M. Reinys, K. Bikinas, S. Šultė, K. Paltarokas, K. Saulys ir kt.). 

6. Pradėti aktyvią socialinę veiklą buvo ypač aktualu ryškė- 
jant dviem lygia greta vykstantiems procesams: nutautinimo bei 
ekonominio pavergimo stiprėjimui ir vis didėjančiam ekonominio 
liberalizmo, ateizmo bei socializmo idėjų skverbimuisi į Lietuvą. 
Tauta, ilgus dešimtmečius priešinususi nutautinimui bei ekonomi- 
niam svetimųjų pavergimui ir išeikvojusi tam daug jėgų, atsidūrė 
prieš naują grėsmę, kurią suvokti ir sąmoningai jai pasipriešinti 
dar nebuvo pasirengusi nei intelektualiai, nei psichologiškai, nei 
praktiškai. 

7. Suprasdami tai ir siekdami geriau patarnauti Lietuvai ir jos 
žmonėms, katalikų intelektualai stengėsi vykti mokytis į garsiau- 
sius Vakarų Europos katalikiškuosius universitetus (Fribūrą, Liu- 
veną, Romą) ir ten įgyti gerą teorinį bei praktinį pasirengimą 
socialinių mokslų srityje, kad galėtų argumentuotai ir su krikš- 
čioniška įžvalga atskleisti šių mokslų esmę tautiečiams. Grįžę na- 
mo, jie švietė žmones visais anuo metu iškylančiais socialiniais 
klausimais, ypač nurodydami ekonominio liberalizmo, ateizmo, s0- 
cializmo pavojus, krikščioniškai vertindami darbą, privatinę nuo- 
savybę ir kitas pagrindines žmogaus asmens teises. Tai darė rem- 
damiesi ne tik popiežių socialinėmis enciklikomis, bet ir žymiausių 
to meto Vakarų Europos katalikiškosios socialinės minties autori- 
tetų (M. Turmann, A. M. Weiss, G. Sorel, A. de Mun, H. Pesch 
ir kt.) veikalais. Jų dėmesio pirmiausia sulaukė Lietuvoje besi- 
formuojanti nauja socialinė ekonominė sistema — kapitalizmas ir 
jo teorinis pagrindimas -— ekonominis liberalizmas. 

8. Lietuvių katalikų sociologai pripažino, kad kapitalizmas yra 
visuomenės natūralios raidos rezultatas, 0 ne atsitiktinis, atneš- 
tinis reiškinys. Jų nuomone, savo esminiais principais jis visiškai 
priimtinas Katalikų Bažnyčios socialinės doktrinos požiūriu, nes 
daug kuo atitinkąs gamtos dėsnius. Tačiau kartu kapitalizmas 


171* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJĘ 193 


turįs ir nemaža trūkumų. Tai įvairios neteisybės formos, nežmo- 
niškas individo išnaudojimas, tam tikra prievarta. Tokios nege- 
rovės deformuojančios šią efektyvią ekonominę sistemą ir tuomet 
atsirandanti vadinamoji nežabotojo, laukinio kapitalizmo forma. 
Padalydamas visuomenę į dvi dalis — darbininkus ir darbdavius, 
kuriuos skyrė gili praraja, jis savaime nulėmęs socialinius kon- 
iliktus, o juos išspręsti remiantis vien ekonominio liberalizmo 
nuostatomis jau nebuvo galima. 

9. Liberaliojo kapitalizmo neigiami reiškiniai ryškėjo ir Lie- 
tuvoje, kuri vis aktyviau žengė kapitalizmo keliu. Jo neigiami 
padariniai nekėlė simpatijų katalikams. Todėl manyta, kad šis 
procesas neskubintinas: jam būtina socialiai ir psichologiškai pa- 
sirengti, o svarbiausia -— suprasti ir išsiaiškinti kiekvieno visuo- 
menės sluoksnio vietą jame bei funkcijas ir šitaip padėti jiems ge- 
riau adaptuotis naujomis sąlygomis. 

10. Į ekonominio liberalizmo skelbiamas natūralios laisvės, 
valstybės nesikišimo į privačius žmogaus reikalus idėjas katalikai 
žvelgė krikščioniškųjų vertybių požiūriu. Jie pripažino privatinės 
nuosavybės ir asmeninės iniciatyvos svarbą kuriant ekonominę 
krašto gerovę. Tačiau tą laisvę jie suprato kaip individo atsa- 
komybę visuomenei ir artimui, o ne kaip laisvę žmogaus egoizmui 
reikštis, laisvę, kurią galinti riboti tik nematoma visagalės rinkos 
ranka. Tokiu atveju individas paliekamas vienas prieš darbdavį, 
kuriam atitenkanti svarbiausioji teisė — samdyti už sutartą mo- 
kestį. Tačiau, be teisės, dar esančios pareigos, o liberalai jas nei- 
gė. Pareigą rūpintis savo artimu savaime paskiriąs pats nuosavy- 
bės turėjimas. Kadangi teisę į nuosavybę žmogui suteikiąs Die- 
vas, kaip vyriausias visų turtų šeimininkas, tai tik jam visiškai 
priklausą visi turtai. O žmogus juos valdąs laikinai. Visuomenės 
labui turtas galįs būti nusavintas. Taigi nuosavybė yra ne ab- 
soliuti, o tuo labiau — ne kokia privilegija. Ji sietina su tarnavi- 
mu visuomenei ir artimui, taip pat vykdymu tų priedermių dar- 
bininko atžvilgiu, kurios išplaukiančios iš krikščioniškai supranta- 
mos nuosavybės nuostatos. 

11. Lietuvių katalikų sociologai laikėsi krikščioniško požiūrio 
į darbą, kad darbo garbingumo šaknų reikią ieškoti ne objekty- 
viojoje, o subjektyviojoje plotmėje. Pirmasis darbo vertinimo pa- 
grindas esąs žmogus. Liberalai ir socialistai akcentavo objektyvią- 
ją darbo vertę, kuri krikščionišku požiūriu esanti antrinė. Todėl 
ir apie darbą jie kalbėjo darbo įėgos kaip prekės terminais. Lie- 
tuvių katalikų sociologų teigimu, darbininko teisė į darbą — tai 
prigimtinė teisė, o ne kokia jam teikiama darbdavio malonė. 
Kadangi darbdavys negalįs išsiversti be darbininko, kaip ir pasta- 
rasis be pirmojo, tai šiuo požiūriu jie esą partneriai. Todėl dar- 
bininkas turįs gauti ne tik sutartą užmokestį, bet ir dalį pelno. 
Tiesa, kieno prerogatyva tai daryti, nuomonės skyrėsi. Vieni au- 
toriai (K. Paltarokas, K. Šaulys) manė, kad dalį pelno savo nuo- 
žiūra ir gera valia turįs skirti darbdavys. Kiti (S. Sultė, sekdamas 
13 -- 878 


194 VALDAS PRUSKUS 172* 


G. Soreliu ir A. de Munu) teigė, kad tai turėtų būti užfiksuota 
atitinkamu susitarimu. Iškeldami darbininkiją kaip socialinį part- 
nerį, katalikai stojo tiek prieš liberalus, gynusius visagalio darb- 
davio teises be pareigų, tiek prieš socialistus, šlovinusius visagalę 
valstybę, pavergiančią visuomenę. 

12. Katalikai pripažino, kad visuomenė realiai pasidalijusi į 
luomus ir sluoksnius. Tačiau žmogaus priklausymas luomui (kla- 
sei) esąs tik jo socialinės egzistencijos apraiška — prieš Dievą 
visi žmonės lygūs. Antra vertus, socialinis žmogaus statusas ne- 
santi jokia privilegija. Priklausymas luomui (klasei) nesąs am- 
žinas, iatališkas, o pareinąs ir nuo žmogaus individualių savy- 
bių, gebėjimų ir pastangų. Valstybės pareiga — sudaryti realias 
galimybes kiekvienam savo darbu ir gebėjimais nuosekliai kopti 
visuomenės hierarchijos laiptais nepriklausomai nuo jo pradinių 
gyvenimo sąlygų. Šitaip katalikai griovė socialistų puoselėtą mitą 
apie darbininkijos pasmerktumą ir klasių kovos neišvengiamumą. 
O pabrėždami visuomeninio turto naudojimo efektyvumo būtinu- 
mą, turtingųjų krikščionišką priedermę visuomenei ir artimui, jie 
žadino visuomenę ieškoti socialinio konsensuso, o darbininkus — 
patiems rodyti daugiau savarankiškumo ginant teisėtus savo eko- 
nominius reikalavimus, nepasikliaujant patarėjais iš šalies, imtis 
pozityvios kūrybos, o ne kovos kaip vienintelio išsigelbėjimo, kurį 
propagavo socialistai. 

13. Socialistų siūlyti „paprasti ir aiškūs“ receptai išgelbėti dar- 
bininkiją nuo išnaudojimo ir užtikrinti jai socialinį saugumą ska- 
tino katalikus studijuoti K. Markso ir jo sekėjų veikalus, išsamiai 
atskleisti šios doktrinos įgyvendinimo praktikoje padarinius indivi- 
do ir tautos būčiai bei buičiai ir tuo jam intelektualiai priešintis. 
Katalikų sociologai parodė socializmą kaip sistemą, sukaupusią 
daug iškreiptų vaizdinių apie žmogaus prigimtį, jo veiklos moty- 
vus, visuomenę ir jos funkcionavimą. Laikydami visuomenę or- 
ganine individų visuma, bet ne beveide mase, o individą — asme- 
nybe, turinčia prigimtines teises, kurias dera gerbti, o ne beteisiu 
sraigteliu valstybės mašinoje, su kuriuo galima eksperimentuoti, 
jie atskleidė socialistų peršamos idėjos, kad galima sukurti to- 
bulą visuomenę pagal iš anksto parengtą vienintelį teisingą pro- 
jektą, utopiškumą. Tuo tikslu jie „sukonstravo“ socialistinio ūkio 
modelį, remdamiesi pagrindiniais jo principais, ir jį dekonstravo, 
parodydami ekonominį šios sistemos neefektyvumą, jo žalą visuo- 
menės pažangai ir asmenybės raiškai. Šitaip jie įspėjo Lietuvą ir 
jos žmones apie tokio eksperimento įgyvendinimo pragaištingu- 
mą. 

14. Lietuvių katalikų sociologai pasirodė gan įžvalgūs ir im- 
lūs naujoms socialinėms idėjoms, tačiau jas vertino kritiškai, 
nesuabsoliutindami nė vienos socialinės ekonominės sistemos kaip 
vienintelės ir geriausios. Nei liberalusis kapitalizmas, pabrėžiantis 
privatinės nuosavybės ir asmeninės laisvės svarbą ir iš esmės 
neigiantis krikščioniškai suprantamą pareigą individui ir visuome- 


173* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 195 


nei, nei socializmas, aukojantis visuomenę savo fikcinei mesianis- 
tinei idėjai įgyvendinti, ypatingų simpatijų jiems nekėlė. Manyta, 
kad Lietuva, kurdama socialinio ekonominio bei politinio gyveni- 
mo tvarką, turėtų remtis krikščioniškosios demokratijos idėjomis 
ir nuostatomis. 

15. Katalikų sociologų nuomone, patikimiausias kelias į eko- 
nominę demokratiją, kuri gali užtikrinti individui ir visuomenei 
ekonominę gerovę, santarvę ir socialinį saugumą, einąs per koope- 
raciją. Ją jie laikė priemone išnaudojimui sumažinti, individualis- 
tinio egoizmo įsigalėjimui žmonių tarpusavio santykiuose pristab- 
dyti, sudaryti sąlygoms, kad turtas tarnautų kuo didesniam skai- 
čiui žmonių, t. y. pašalinti visoms toms blogybėms, kurios neiš- 
vengiamai didino socialinę įtampą visuomenėje ir tuo sudarė pa- 
lankią terpę vietinių socialistų veiklai. 

16. Politinės demokratijos įgyvendinimą katalikų sociologai 
siejo su tokiu valstybės ir visuomenės gyvenimo sutvarkymu, kuris 
užtikrintų kiekvienam piliečiui teisę ir galimybę naudotis rinkimų 
teise, spaudos ir žodžio laisve. Koks pats tos valstybės sutvarky- 
mo ir valdymo būdas — konstitucinė monarchija ar respublika — 
ne tiek jau svarbu. Pagrindinis jo priimtinumo kriterijus — kiek 
jis padedąs siekti žmogui gerovės pagal krikščionybės nuostatas 
ir nepažeidžiąs žmogaus prigimtinių teisių. O tai priklausą ir nuo 
valdančiųjų išminties, ir nuo valdomųjų pilietinės brandos. Pasta- 
rąją ugdyti galinti padėti savivalda. Ją katalikų sociologai (ypač 
J. Staugaitis, S. Šultė, A. Kaupas) laikė efektyviausia visuome- 
nės valdymosi forma. Atskleisdami demokratinės savivaldos tei- 
giamybes ir jos keliamus reikalavimus individui, katalikų socio- 
logai smerkė bolševikų propaguojamą „vienintelę teisingą“ vi- 
suomenės valdymosi formą — proletariato, o tiksliau partijos, dik- 
taturą. Akcentuodami žmogaus prigimtinių teisių (tarp jų ir tei- 
sės rinkti ir būti renkamam, o išrinkus — nuolat atsiskaityti savo 
rinkėjams) prioritetą ir būtinumą valstybei jas gerbti, katalikai 
gynė individą tiek nuo autokratinės, tiek nuo totalitaristinės vals- 
tybės („proletariato diktatūros“) visagalybės. Šitaip jie puoselėjo 
demokratijos ir atitinkamo visuomeninio bei valstybinio gyveni- 
mo sutvarkymo poreikį. 

17. Savo ruožtu šios nuostatos skatino katalikų sociologus už- 
imti aktyvią socialinę poziciją, orientavo į jų praktinį įgyvendini- 
mą. Palaikydami kooperatinį judėjimą, kurdami ūkio, švietimo ir 
labdaros draugijas, ragindami tautiečius dalyvauti savivaldos 
rinkimuose ir patys juose aktyviai dalyvaudami, jie ugdė tautos 
sąmonę būsimoms politinėms bei socialinėms ekonominėms refor- 
moms. Katalikų iniciatyva jos pradėtos vykdyti vos atkūrus ne- 
priklausomybę: remiantis krikščioniškosios demokratijos idėjomis 
ir nuostatomis, buvo parengta Lietuvos Konstitucija, priimtas Že- 
mės reiormos įstatymas. Šie aktai labai susilpnino bolševizmo 
pozicijas krašte, sustiprino valstiečių savarankiškumą ir pasitikė- 
jimą savąja valstybe, sudarė palankias sąlygas demokratijai ir jos 


196 VALDAS PRUSKUS 174* 


institucijoms Lietuvoje kurtis bei stiprėti, kol šį procesą nutrau- 
kė tautininkų įvykdytas valstybės perversmas (1926), įtvirtinęs 
šalyje autokratinį valdymą. 

18. Antra vertus, lietuvių katalikų sociologų visuomeninė veik- 
la turėjo ir neigiamų padarinių. Aktyvus dalyvavimas įvairioje 
socialinėje veikloje, interesų įvairiapusiškumas trukdė jiems susi- 
koncentruoti tik vienoje — socialinėje — srityje ir giliau domėtis 
bendresnėmis teorinėmis problemomis. Karštas troškimas kuo 
greičiau supažindinti visuomenę su naujomis socialinėmis idėjo- 
mis, o ne tik jas teoriškai apmąstyti ir įvertinti, paženklino jų 
darbus emocingu eklektiškumu ir savotišku pozityvistiniu atviru- 
mu. Šis pozityvistinis atvirumas, nenoras suabsoliutinti ir sureikš- 
minti nė vienos idėjos ar teorijos svarbos, kaip vienintelės tei- 
singos ir galutinės, bijojimas tapti, A. Jakšto žodžiais tariant, 
„Siauraprotystės auka“ daug nulėmė, kad buvo iškelta nemaža 
originalių idėjų, siūlymų, suformuluotas socialinių problemų vi- 
setas, kuris buvo gilinamas bei plėtojamas ir tarpukario laiko- 
tarpiu. Tačiau vienalytė ir išbaigtu pavidalu jų socialinė koncep- 
cija taip ir nebuvo sukurta. 

Nepaisant to, XIX a. antrosios pusės—XX a. pradžios lietuvių 
katalikų sociologų darbuose išdėstytos socialinės nuostatos, pa- 
ženklintos nuoširdžiu rūpesčiu tautos ir pavienio individo ateitimi, 
jo dvasine sveikata ir materialine gerove, skamba aktualiai mums 
ir šiandien, o patirtis, sukaupta jas įgyvendinant,— naudinga ir 
pamokanti. 


175* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 197 


CATHOLIC SOCIAL IDEAS IN LITHUANIA 
(The second half of the XIX century — beginning of XX century) 


Summary 


In the second half of the XIX century — the beginning of the XX century 
social ideas oi Catholicism in Lithuania developped upon the iniluence of two 
factors: reality of the nation's renascence and spreading of the new ideas 
connected with it as well as ideas declared by representatives of Western 
Europe social movement oi Catholicism and social doctrine ot Roman Catho: 
lic Churche exposed in ecyclics of Popes Leon XIII and Pius X “Rerum no- 
varum“ (1891), “Graves de communi“ (1901), “I! fermo proposito“ (1905) and 
others. Both of these factors induced the patriotic part of lithuanian priesthood 
to care more actively for the social existence of the total nation and of indi- 
vidual. 

The first distinct phenomena of the priesthood's interest in social prob- 
lems were noticed in Lithuania just in the middle of XIX century, but at 
that time the conditions for this were unifavourable. Annexation of Lithuania 
state to Russian empire (1795) was a terrible blow not only to economical, 
cultural and political liie but also to the Catholic Churche: forms oi living man- 
ners alien to Lithuanians were forced and the activities of Catholic Church 
were restricted in various ways. But the Church had a great moral authority 
in all the strata of society „tried to reserve iUs autonomy and a right oi 
evaluating of the goverment's acts as well as of public life phenomena 
from the standpoint of Christian values. Not all the leaders of Catholic Church, 
nomely bishops closely connected with Polish landowners and being tolerant 
to it's political and cultural aspirations, and all the more ordinary priests 
were ready to express the national aspirations. Perhaps bishop M. Valančius 
(1801—1875) was the first who dared to proclaim openly his national aspira- 
tions and to protect the interests of the nation against the power oi foreign- 
ers. 

M. Valančius, like the representatives oi Western Europe social Catholi- 
cism in the middle of the XIX century (V. Ketteler), took a clear pozition oi 
protecting of hurted persons and tried to offer suggestions for restoring of 
justice. But protected persons as well as offered ways of protection of them 
were different. In Western Europe the representatives of social Cotholicism 
protected workers of factories and first of all cared of them and looked 
for ways of improving of their state. For M. Valančius the hurted persons 
were all the Lithuanians threatened by danger of denationalization. The repre- 
sentatives of social Catholicism in Western Europe in looking for ways of 
workers state improvement appealled not only to good organization of wor- 
kers themselves, to Christian morals of employers, but also to state power 
inciting it to be an arbiter in regulating oi relations between einployers and 
workers by laws. And M. Valančius set his minimal hopes on the state power 
because oificials of the tsar power pursued the colonial policy in the country 
and therefore were hostile for lithuanian nation. M. Valančius incited them 
to resist against the power not by compulsion, but by moral means. 


198 VALDAS PRUSKUS 176* 


M. Valančius indicated three ways of seli-protectiong of the nation: de- 
iending of the Catholic Church itself and of it's rightes, reinforcement of 
lithuanian school where the young generation would be educated in spirit of 
Christian values, and supporting of Catholic press. This induced M. Valančius 
not to limit himseli in narrow frame oi the priest work, but also take care 
about the most urgent things for Lithuania and it's people: to order desolated 
churches, to deiend and support persecuted priests, to induce them for self- 
education, to found parochial schools, temperance societies, to organize pub- 
lication of lithuanian literature and finally to become a writter himself. 


This social serving of the bishop by words and acts to all the nation but 
not to some sections of the population, his readiness for delending of justice, 
honesty, to reduce social hostility in the nation, to strengthen the spirit power 
was an effectual example for patriotic part of lithuanian Catholic priesthood 
in the period of national renascence. In the end of the XIX century their 
ranks were increased by intelectual and socially active executives of the church 
which were ready to form consciousness of the nation for the social reforms 
according to ideas of the encyclics “Rerum novarum“ and other documents 
oi Churche's social science (A. Civinskas, A. Kaupas, J. Matulaitis, J. Staugai- 
tis, J. Vailokaitis, A. Jakštas, J. Ambraziejus, M. Reinys, K. Bikinas, S. Šultė, 
K. Paltarokas, K. Šaulys and others). 

The beginning of active social activities became particularly urgent when 
two paralelly occuring processes came to light: incrcase oi denationalization 
and economical enslavement as well as increasing penetration of economical 
liberalism, atheism and socialism ideas into Lithuania. To the nation after 
multi-decade resistance against the denationalizaiion and economical subju- 
gation by foreigners the new danger became to menace and it was not intel- 
lectually, psychologically and practically ready to understand and consciously 
resist to this danger. 

The catholics intelectuals understood that and trying to serve for Lithuania 
as well as possible they strove to study in famous catholic universities of 
Western Europe (Fribourge, Louvene, Roma) for acguire good teoretical and 
practical knowledges in field of society science and to have ability to explain 
the essence of this science with the christian sagacity and argumentations to 
their countrymen. After returning home they enlightened to habitants all the 
problems arising in that times, especially emphazing the danger of economi- 
cal liberalism, atheism, socialism, Christianly evaluating labour, private ow- 
nership and other general rights of person. They did so not only on the basis 
of the encyclics of Papes, but also on the basis oi works of the famous autho- 
rities of the Western Europe catholic social ideas of that times (M. Turmann, 
A. M. Weiss, G. Sorel, A. de Mun, H. Pesch and others). First of all their 
attention was attracted by the new social economical system formed in 
Lithuania — the capitalism and it's teoretical substantiation — economical li- 
beralism. 

Lithuanian catholic sociologists agreed that capitalism was a result of na- 
tural evolution of society but not a casual, brought phenomenon. In their 
opinion, the essential principles of capitalism are guite acceptable to Catholic 
Church from the standpoint of social doctrine, because it in many cases con- 


177* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 199 


formed the laws oi Nature. But in the same time capitalism has many imper- 
fections. They are different forms of injustice, brutal exploitation of indivi- 
duals, some compulsion. These evils deform this effective economical system 
and then appears so called form oi unbridled, wild capitalism. It divides the 
society to two parts — workers and employers and Iormed the deep abiss 
between them, it by itself predermined social conilicts and they could not 
be able to solve only by economical liberalism ideas. . 

The negative phenomena of liberal capitalism manifested themselves also 
in Lithuania which more and more actively made steps towards capitalism. 
It's negative conseguences didn't win the sympathy oi catholics. Therefore 
they thought that this process must not be guickened: it was necessary socially 
and psychologically prepare the nation for it and — above all — understand 
and explain to each section of the population it's place and functions in this 
process and thus to help them more effectively adapt themselves to the new 
conditions. 

Catholics evaluated the ideas of natural freedom, non-interference of the 
state in private aliaires of habitants claimed by economical liberalism from 
the standpoint of christian values. They recognized the importance of private 
ownership and person's initiative in the creating of country's welfare. However 
they understood this freedom like responsibility of individual to society and 
other individuals, but not ability oi manifestation of the person's egoism which 
can be limited only by invisible power of market. In this case an individual 
is left alone against employer having the most important right — to employ 
individuals for agreed payment. But there are not only rights, but also 
there are obligations neglected by liberals. The obligation to care about other 
persons is granted by having of ownership itself. Right of ownership is done 
to individual by God because the God is the head owner oi all the properties 
that is all the properties really belong to Him. And individual only temporarily 
manages them. Public efficiency is garantee of it's moral lawfullness. For the 
welfare of the society the property may be expropriated. So the ownership 
is not absolute, all the more — not any privilege. It is connected with serving 
for the society and for individuals, also with obligations to be performed 
with respect to workers, these obligations following from christian conception 
of ownership. 

Lithuanian catholic sociologists had a christian standpoint of labour that 
is roots of honourability of labour must be sought not in objective but in 
subjective plane. The first base of labour evaluation is an individual. Liberals 
and socialists emphasized the objective value of labour which is second grade 
from the christian standpoint. Therefore they spoke about labour by terms 
of manpower as a commodity. By the assertion of Lithuanian catholic sociolo- 
gists, worker's right for work is natural right, but not grace given by employer. 
Because employer cannot manage without workers and workers cannot manage 
without employer, they are partners from this standpoint. Therefore worker 
must receive not only agreed payment but also part of profit. But there were 
different opinions who must have a prerogative to do this. Some authors 
(K. Paltarokas, K. Šaulys) considered, that employer must distribute part oi 
profit using his own discretion and voluntarily. Other authors (S. Šultė, follo- 


200 VALDAS PRUSKUS 178* 


wing G. Sorel and A. de Mun) asserted that this must be fixed by conformable 
agreement. Raising the working people as a social partner, the catholics opposed 
both against liberals defending allpowerful employer's rights without any 
obligations and socialists glorifying the all-poweriful state, the enslaver of the 
society. 

Catholics recognized that society is really divided to estates and strata. 
But belonging to any estate (class) is only display oi individual's social 
existence but against the God all the individuals are egual. On the other 
hand, social status of individual is not any privilege. Belonging to an estate 
is not eternal, fatalistic but depends upon individual features, capabilities and 
eiforts of individual. The duty of the state is to ensure real possibilities 
to each person by his (her) work and abilities conseguently rise on stairs 
oi the society hierarchy independently of the initial conditions of life. In this 
manner catholics destroyed the myth cherished by socialists declaring that 
the workers are condemned and the class struggle is inevitable. By underlin- 
ing ol necessity of efective public using of property, christian obligations of 
rich men for the society and individuals they incited the society to look for 
the social consensus and 'workers — for larger independence in deiending of 
their lawful reguirements, not following by advises from outside, to practice 
the pozitive creation but not struggle which was propagated by socialists as 
a only possible way of salvation. 

“Simple and clear“ recipes oi worker's salvation from exploitation and en- 
suring of their social security, suggested by socialists, made catholics to 
study works of K. Marx and his followers, comprehensively disclose the con- 
seguences of realizing of this teaching in practice in everyday life oi society 
and an individual and thus intelectually struggle against it. Catholic sociolo- 
gists displayed socialism as a system accumulated many distorted images 
about human nature, motivations of human behavior, society and it's function- 
ning. Considering the society being organic totality of individuals but not 
faceless mass and an individual being personality having natural rights to be 
respected, but not considered as rightless little serew in the state machine 
with whom any experiments may be performed, they disclosed Utopianity of 
proposed by socialists idea of possibilily of perfect society creation by the only 
preliminarily arranged correct plan. For that purpose they “constructed“ the 
model of socialist economy and then destroyed it demonstrating economical 
unefficiency of this system. In that manner they warned Lithuania and it's 
people about destructionness of realization of such experiment. 

Lithuanian catholics sociologists appeared being rather sagacious and 
receptive to new social ideas but they evaluated them critically and didn't 
absolute any social economic system as the best and only. Neither liberal ca- 
pitalism, emphasizing the importance oi private ownership and personal free- 
dom and in fact neglecting ciristian notion of obligation for society and 
individual, not socialism, sacrificing the society for realization of the own 
fiction mesianistic ideas, did not win a great sympathy of them. They thought 
that Lithuania in the creation of social, economical and political life must 
take as a base the ideas of Christian democracy. 


179* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 201 


In the opinion of catholic sociologists, the most reliable way to economic 
democracy ensuring economicat welfare of individual and society, concord 
and social safety passes through cooperation. They thought it to being the 
means of reduce of exploitation, of slowing down of dominance of indivi- 
dualistic egoism in relations between persons, of creating oi conditions ensur- 
ing using of property for the most number oi people that is of eliminating oi 
the all evils neevitably increase the social tension in the society and form the 
suitable medium for activities of local socialists. Catholic sociologists linked 
the realization of political democracy with such ordering of state and society 
life which could ensure for each citizen possibility of using voting right, 
ireedom of speech and press. It is not very important the manner of ordering 
and manage of the state — constitutional monarchy or republic. The main 
criteria of it's acceptability is how it helps to achieve weliare of the people 
following the ideas of Christianity and not violating the human rights. That 
depends of wisdom of leaders as well as on maturity oi the governed people. 
The latter may be developped by seli-government. By the opinion of catholic 
sociologists (especially J. Staugaitis, S. Šulte, A. Kaupas) it is the most 
effective form of society governing. Catholics disclosed advantages of democra- 
tic selfi-governing as well as it's reguirements to individual and condamned 
propagated by Bolsheviks the only correct iorm of the society development — 
dictatorship of proletariat, more exactly of party. Emphasizing the priority of 
natural human rights (among them the right to elect and to be elected and 
after being elected continuously to report to the voters) and necessity of 
esteem of them from the part of the state, the catholic defended individuals 
both from autocratic and totalistic (dietatorship of proletariat) omnipotence, 
In this manner they cherished the need of democracy and conformable ordering 
of society and state life. 

In their turn these ideas urged catholic sociologists to take a more 
active position, orientated them to practical realizing of that ideas. Supporting 
the cooperation movement, creating societies of economy, education and cha- 
rity, urging countrymen to take part in elections of seli-government and 
taking part in them also themselves, they developped the consciousness of 
the people for the future political and social economical reforms. These reforms 
were begun to periorm on the initiative of catholics as soon as independence 
had been got back: on the ground of the Christian democratic ideas Consti- 
tution of Lithuania was arranged, land reform law was passed. These acts 
greatly weakened positions of Bolsheviks in the country, strengthened self-de- 
pendence oi peasants and their confidence in their government, formed the 
proper conditions for creation and reinforcement of democracy and it's insti- 
tutions in Lithuania until this process had been interrupted by coup d'etat 
performed by national party (1926) when autocratic governing in the country 
had been consolidated. 

On the other hand, social activities of Lithuanian catholic sociologists had 
negative results too. Active participation in various social activites, different 
interests hamper them to concentrate themselves only in only iield — social — 
and more deeply take interest in general theoretic problems. The ardent wish 
as soon as possible present to the society the new social ideas being too poorly 
or too narrowly theoretically thought over and evaluated, marked their works 


202 VALDAS PRUSKUS 180* 


by emotional eclectism and peculiar positivistic frankness This positivistic 
frankriess, unwillingness to absolute and to attach significance to any idea 
or theory importance as to the only correct and final, dread of becoming “a 
sacrifice oi narrow rhidnedness“ by words of A. Jakštas, greatly determined 
that many original ideas, suggestions, viset of social problems, deeped and 
developped in the period between two wars. But united and complete social 
conception of them was not created. 

Inspite of this, in the second half of the XIX century — beginning of XX 
century in works oi Lithuanian catholic sociologists there were social ideas 
marked by sincere care about future of the people and an individual, his spirit 
health and material weliare, and this sounds urgently also for us today and the 
experience accumulated during it's realization is useful and examplary. 


181 


] 


Ž KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 203 
ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 


„A. A. Vartotojų draugijos Šveicarijoje // Vienybė. 1913. Nr. 13. 

„A. D. (Jakštas A.) Dla czego (A. Szecho knygos recenzija) // Draugija. 
1909. Nr. 22. P. 198—199. 

„A. D. (Jakštas A.) Kritika ir bibliografija // Draugija. 1913. Nr. 75. 
P. 299. 

„A. L. Simanas Šultė (1876—1920) // Krikščionis demokratas. 1927. 
Nr. 5-6. P, 105—107. 

„A. Sm. (Smetona A.) Principai ir patyrimas // Vairas. 1915. Nr. 9. 
P. 139. 

„A. Z. (Angarietis Z.) Prie žemės klausimo // Žarija. 1908. Nr. 20/21. 

„Abell A. American catholicizm and social action. N-Y. 1966. 

„Alekna A. Vyskupas Valančius ir tikybos mokinimas gimnazijose // 
Ateitis. 1917. T. 6. Nr. 12. P. 353—362. 

„Alekna J. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Klaipėda, 1922. 

„Aleksa A. (Angarietis Z.) Ateities surėdymas. Philadelphia Pa., 1909. 

„Alšėnas P. Prelatas Pranas Urbonavičius. Telšiai, 1943. 

„Aluškis Žodis apie krautuvių draugystes ir amatus // Tėvynės sargas. 
1904. Nr. 9/10. P. 71—72. 

„Ambrazevičius-Brazaitis J. Raštai. T. 1. Chicago, 1980; T. 2. 
Chicago, 1981. 

„Ambrazevičius-Brazaitis J. Įdeologinių grupių santykiai „Auš- 
ros“ ir „Varpo“ gadynėje. Kaunas, 1939, 

„Ambraziejus J. Apie kukurūzų arba turkų kviečių auginimą ir jųjų 
naudą // Lietuvos bitininkas. 1905. Nr. 12. P. 182—184. 

„Ambraziejus J. Keli žodžiai apie tautiškąjį mūsų bruzdėjimą, apie 
įvairias patinkamas pakeliui kliūtis ir apie priemones toms kliūtims pa- 
šalinti // Šviesa. 1908. Nr. 1—2. P. 4—6. 

„Ambraziejus J. Lietuvos ir žemaičių broliai // Lietuvių literatūros 
ir tautosakos instituto rankraštynas. FI-83. 

„Ambraziejus J. Užrašų knyga: (Dienoraštis. 1895—1905) // Lie- 
tuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas. FI-83. 

„Ambraziejus J. Užrašų knyga: (Dienoraštis, 1912) // Lietuvių li- 
teratūros ir tautosakos instituto rankraštynas. FI-101. 

„Ambraziejus J. Visų atydai! Kalvarijos—Verkiai labai lengvai šian- 
dien galėtų tapti lietuvių savybe // Šviesa. 1907. Nr. 7/8. P. 64. 

. Amerika ar amatų mokslas? // Viltis. 1909. Nr. 26. 

„Angarietis Z. Darbininkai ir bažnyčia. Voronežas, 1918. 

„Angarietis Z. Tautų klausimas. T. 1. Voronežas, 1918. 

„Aničas J. Petras Vileišis. Vilnius, 1993. 


„Antanas (Civinskas A.) Daugiau — daugiau fabrikų // Šaltinis. 1911. 
Nr. 50. P. 590—591. 

„Antanas (Civinskas A.) Vilties žiburėlis // Šaltinis. 1906. Nr. 36. 
P. 572—573, 


„Antanas K...as (Kaupas A.) Socializmo silpnos pusės: Priedas // 


Dirva—Žinynas. 1903. Nr. 9. P. 5—30. 


204 VALDAS PRUSKUS 182* 


28. Ant. Ka...S (Kaupas A.) Šešios socijalistiškos knygutės // Dirva—Ži- 
nynas. 1903. Nr. 7. P. 158—166. 

29. Antoine K. Kurs ekonomii spoleczneį. T. L—3. Warszawa, 1908. 

30. Apie bitininkystę // Lietuvos bitininkas. 1905. Nr. 2. P. 16—17; Nr. 3. 
P. 49—50. 

31. Apie kunigą Stanislovą Stačiną // Šviesa. 1888. Nr. 9. P. 128—141. 

32. Apie Lietuvos autonomiją (saurėdystę) // Lietuvos bitininkas. 1905. Nr. 11. 
P. 172—173. 

33. Apie midų // Lietuvos bitininkas. 1905. Nr. 1. P. 13—14. 

34. Apie naminių gyvulių ir paukščių auginimą // Lietuvos bitininkas. 1905. 
Nr. I. P. 8—9. 

35. Apie socijalinį klausimą: Galicijos Metropolito, Lvovo Arkivyskupo, Podol. 
Kamienieco vyskupo Andriejaus Szeptickio aplinkraštis // Vadovas. 1911. 
Nr. 40. P. 355—366. 

36. Apie socijališką klausimą: (Ištrauktis iš aplinkraščio arkivyskupo Bilčevs- 
kio) // Nedėldienio skaitymas. 1906. Nr. 15. P. 1—2; Nr. 33. P. 1—3; 
Nr. 34. P. 1—2. 

37. Apyjaunis (Civinskas A.) Padėkime mūsų jaunimui // Šaltinis. 1910. 
„Nr. 45. P. 705—706. 

38. Apysenis (Prapuolenis K.) Lietuvių poreikiai vakar ir šiandien // 
Šaltinis. 1906. Nr. 2. 

39. Apysenis (Prapuolenis K.) Prie išrišimo agrariškojo klausimo Lietu- 
voje // Šaltinis. 1906. Nr. 13. P. 199—200. 

40. Apskrita Popiežiaus Leono XIII gromata apie krikščioniškąją demokrati- 
ją // Dirva—Žinynas. 1903. Nr. 7. P. 123—135. 

41. Arielkka — Lietuvos prapultis // Žemaičių ir Lietuvos apžvalga. 1893. Nr. 
22. P. 161—162. 

42. Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius. Londonas, 1953. 

43. Arkivyskupas Mečislovas Reinys. Chicago, 1977. 

44. Bajoras J. Pasirūpinkime tėvynės jūros, upių ir ežerų turtais // Vie- 
nybė. 1909. Nr. 8. P. 116—117; Nr. 9. P. 130—131. 

45. Bajoras J. Reikia steigti linininkų draugijas // Vienybė. 1908. Nr. 46. 


P. 722—723. 

46. Baltinis A. Vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai. Ro- 
ma, 1975. 

47. Baltrus (Vailokaitis J.) Darbininkų klausimas // Šaltinis. 1906. Nr. 
21. P. 322—326. 

48. Baltrus (Vailokaitis J.) Darbininkų reikalai // Šaltinis. 1907. Nr. 6. 
P. 82—83. 


49. Bambeklis. Endekų rūpesnis apie dvasiškius // Viltis. 1908. Nr. 13. 

50. Bangpūtis (Urbonavičius P.) Raszliaviški rupesczei // Žemaičių ir 
Lietuvos apžvalga. 1890. Nr. 7—22. 

51. Baranauskas A. Raštai. T. 1. Vilnius, 1970. 

52. Barjonas S. (Šultė S.) Trejopa teisybė // Laisvė. 1920. Nr. 163; Nr. 
166. 

53. Barzdaitis J. Ateizmo tradicijos Lietuvoje (XIX a. pabaiga ir XX a. 
pradžia). Vilnius, 1980. 


183* 


54. 


55. 


56. 
57. 


58. 
59. 
60. 
61. 
62. 
63. 


64. 


65. 
66. 


67. 


68. 
69. 


70. 


71. 


72. 


73. 
74. 


75. 
76. 


77. 


78. 


79. 


KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 205 


Barzdaitis J. Visuomeninis religijos vaidmuo: (XIX a. pabaigos ir 
XX a. pradžios Lietuvos ateistinė mintis). Vilnius, 1981. 
Basanavičius J, Grinius K. Iš Seinų vyskupijos istorijos. Kau- 
nas, 1909. 

Bebel A. Kobieta i socjalizm. Krakėw, 1907. 

Bėgimas į Ameriką // Žemaičių ir Lietuvos apžvalga. 1892. Nr. 9. P. 67— 
68. 

Biederlack J. Kwiestia spoleczna. Poznan, 1908. 

Bielinis K. Penktieji metai. N-Y., 1959. 

Bikinas K. Laiškai A. Dambrauskui 1904--1937 m. // Vilniaus uni- 
versiteto bibliotekos rankraštynas. D-306. i: 
Bikinas K. 1906.01.21 laiškas A. Dambrauskui // Vilniaus univer- 
siteto bibliotekos rankraštynas. D-306. 

Bikinas K. 1904.02.14 laiškas prelatui A. Dambrauskui // Vilniaus uni- 
versiteto bibliotekos rankraštynas. D-306. 

Bikinas K. 1905.07.27 laiškas kun. J. Tumui // Vilniaus universiteto 
bibliotekos rankraštynas. D-957. 

Bikinas K. 1905.09.21 laiškas kun. J. Tumui // Vilniaus universiteto 
bibliotekos rankraštynas. D-957. 

Biržiška V. Aleksandrynas. Chicago, 1965. 

Bronius St. Apie žemės klausimą Lietuvoje // Šaltinis, 1907. Nr. 33. 
P. 515—519. 

Būčys P. Bažnyčia ir sociologija // Draugija. 1909. Nr. 31/32. P. 270— 
280. 

Būčys P. Su Jakštu per pikto laukus. Kaunas, 1937. 

Būčys P. Tautos gyvenimas, savyvalda ir savystovybė // Tikyba ir 
dora. 1917. Nr. 4. P. 1—3. 

Būčys P. 1906.01.06 laiškas J. Maciulevičiui // Lietuvos nacionalinės 
M. Mažvydo bibliotekos rankraštynas. FF 83—12. 

Cathrein W. Socyalizm. Badanie jego podstaw i možliwošci. War- 
szawa, 1908. 

Chamot M. Polska myšl chrzešcijansko — spoleczna w zaborze pruskim 
w latach 1890—1918. Torun, 1991. 

Cieplucha Z. Wlasnošė prywatna. Poznaf, 1910. 

Civinskas A. Atsišaukimas į visuomenę // Šaltinis. 1906. Nr. 36. 
P. 568. 

Civinskas A. Nuo redakcijos // Šaltinis. 1910. Nr. 38. 
Civinskas A. Socialistai. Kas jie? Iš kur atsirado? Ko nori? She- 
nandoach Pa, 1908. 

Civinskas A. Laiškai kunigui J. Tumui 1907—1910 m. // Vilniaus 
universiteto bibliotekos rankraštynas. F 545. 

Civinskas A. 1907.08.18 laiškas J. Tumui // Vilniaus universiteto 
bibliotekos rankraštynas. F 545. 

“Consilii Vigilantiae“ nario Akademijos profesoriaus, teologijos daktaro 
kun. B. Čėsnio rezoliucija apie Kr.— D.P. C.K. nutarimą dėl Lietuvos 
dvarų išdalinimo // Ganytojas. 1919. Nr. 3. P. 74—75. 


206 
80. 
81. 
82. 
83. 
84. 
85. 
86. 
87. 
88. 


89. 


90. 
91. 


92. 
93. 


94. 
95. 


96. 
97. 
98. 
99. 
100. 


101. 
102. 
103. 


104. 
105. 


VALDAS PRUSKUS 184* 


Czuma S. Katolicka nauka spoteczna. Lublin, 1993. 

Česnavičius V. Ekonominės Z. Angariečio pažiūros. Vilnius, 1976. 
Čėsnys B. Arkivyskupas Jurgis Matulevičius // Zidinys. 1927. Nr. I. 
P. 63—66. 

D. D. (Bikinas K.) Didžiojo Jubiliejaus atbalsiai // Dirva—Zinynas. 1903. 
Nr. 8. P. 74—93. 

Dambrauskas A. Laiškai S. Šultei 1916—1919 m. // Lietuvos na- 
cionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraštynas. F 139—37. 
Dambrauskas A. 1919.11.25 laiškas S. Šultei // Lietuvos naciona- 
linės M. Mažvydo bibliotekos rankraštynas. F 139—37. 

Dambrauskas A. Liuosybė ir religija // Draugija. 1909. Nr. 34. 
P. 252—260. 

Dambrauskas A. Redakcijos patėmijimai // Draugija. 1909. Nr. 31/ 
32. P. 385—386. 

Dambrauskas A. Šalin siauraprotystė! // Draugija. 1907. Nr. 9. 
P. 17—24. 

Dambrauskas A. Šv. Kazimiero draugija. Jos kūrimasis ir pirmųjų 
XXV metų veikimas' (1906—1931). Kaunas, 1932. 
Dambrauskas-Jakštas A. Užgesę žiburiai. Kaunas, 1930. 
Darbėnų klebonas. Darbininkų sąjungos // Nedėldienio skaitymas. 
1907. Nr. 47. P. 4—5. 

Darbininkų judėjimas // Skardas. 1907. Nr. 2. P. 20—23, 

Darbininkų klausimas // Žemaičių ir Lietuvos apžvalga. 1894. Nr. 9. 
P. 65—67. 

Darbo vertė // Šaltinis. 1911. Nr. 6. P. 66. 

Daubaras J. (Vailokaitis J.) Darbininkų klausimas // Šaltinis. 1909. 
Nr. 26. P. 404-—407; Nr. 27. P. 420—423; Nr. 28. P. 436—439; Nr. 29. 
P. 452—454; Nr. 30. P. 467—469. 

Daubaras J. (Vailokaitis J.) Vartotojų draugijos // Šaltinis. 1909. Nr. 
15. P. 230—232. 

Dešimt prisakymų vartotojų draugijų sąnariams // Vienybė. 1912. Nr. 8. 
P. 116—117. 

Dėdė Atanazas (Pakalniškis K.) Ekonomiškoji kova // Nedėldienio 
skaitymas. 1907. Nr. 31. 

Dėdė Atanazas (Pakalniškis K.) Iš kur atsirado dabartiniai vagys 
ir plėšikai? // Nedėldienio skaitymas. 1907. Nr. 25. P. 194. 

Dėdė Atanazas (Pakalniškis K.) Mūsų išeivystė ir ekonomiškas ūki- 
ninkų būvis // Tėvynės sargas. 1899. Nr. 7/8. P. 2—7. 

Dovydaitis P. Krikščioniškojo solidarizmo socialekonominė sistema 
// Logos. 1927. Nr. 1. P. 83—91. 

Dovydaitis P. Kun. P. Martišius // Lietuvos mokykla. 1939. Nr. 3. 
P. 230—234; Nr. 4. P. 308—315. 

Dogelis P. Kauno Šv. Zitos Draugija // Naujoji vaidilutė. 1933. 
Nr. 7. i 
Dogelis P. Mano gyvenimo prisiminimai. Kaunas, 1936. 
Druskius (Jakštas A.) Argi kitur geriau? // Nedėldienio skaitymas. 
1907. Nr. 18. P. |—2. 


185* 


106. 


107. 


108. 


109. 


110. 


11. 


112. 


113. 


114. 


115. 


116. 


117. 


118. 


119. 


120. 


121. 


122. 


123. 


124. 


125. 


126. 


127. 
128. 


129. 


KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 207 


Druskius (Jakštas A.) Ar išeivystė atneša Lietuvai naudą? // Nedėl- 
dienio skaitymas. 1907. Nr. 20. P. 1—2. 

Druskius (Jakštas A.) Ar socijalistai darbininkų prieteliai? // Ne- 
dėldienio skaitymas. 1907. Nr. 42. P. 380—381. 

Druskius (Jakštas A.) Giltinė, jos vadai ir jos darbai // Vienybė. 
1908. Nr. 9. P. 130—132. 

Druskius (Jakštas A.) Kruvina revoliucija ar ramus kultūros darbas? 
Kaunas, 1906. 

Druskius (Jakštas A.) Naujoji laisvė // Vienybė. 1908. Nr. 12. 
P. 180—181. 

Druskius (Jakštas A.) Naujoji valdžia. Kaunas, 1906. 

Druskius (Jakštas A.) Šis tas apie socijalistus ir keli žodžiai apie 
naują „Naujosios gadynės“ platinimo būdą // Nedėldienio skaitymas. 
1906. Nr. 48. P. 3—4. 

Druskius (Jakštas A.) Vartotojų draugijų reikalingumas // Šaltinis. 
1908. Nr. 3. P. 37—38. 

Dubkurys A. Kame spiesties? // Vienybė. 1913. Nr. 10. P. 147— 
148. 

Dubkurys A. Nesunaudojamas turtas // Vienybė. 1913. Nr. 18. P. 275— 
277. 

Dumbrė D. (Bikinas K.) Ar bus geriau, kad socialistai gaus viršų? 
Kaunas, 1908. 

Dumbrė D. (Bikinas K.) Dora visuomenės klausime // Draugija. 1907. 
Nr. 7. P. 245—254. 

Dumbrė D. (Bikinas K.) Kam reikalingos darbininkų draugijos? // 
Vienybė. 1908. Nr. 5. P. 66—68. 

Dumbrė D. (Bikinas K.) Pirmutinis lenkų katalikų rašytojų suvažia- 
vimas // Draugija. 1907. Nr. 8. P. 342—343. 

Dumbrė D. (Bikinas K.) Socialinio klausimo gvildenimas // Vienybė. 
1909. Nr. 2. P. 18—19. 

Duroselle J. B. Początki katolicyzmu spolecznego we Francji (1822— 
1870). Warszawa, 1961. 

Dvasiškosios Akad. Lietuviai profesoriai. J. Matulaitis // Šaltinis. 1908. 
Nr. 16. P. 250. 

Dzwonkowski R. Problematyka spotecznych listėw biskupow pol- 
skich (1891—1918). Lublin, 1966. 

Dzwonkowski R. Recepcja encykliki “Rerum novarum“ w Polsce // 
Colluguium salutis. 1982. Nr. 14. S. 23—40. 

Eidintas A. Pranešimai apie J. Tumą (1902 m.) // Lietuvių literatū- 
ros ir tautosakos instituto rankraštynas. F 2—3421. P. 1—2. 

Encyklopedia katolicka. T. 6: Graal — Ignorancja. Lublin, 1993. S. 1421— 
1423. 

Endekų programa Lietuvoje // Viltis. 1909. Nr. 27. 

Eretas J. Dvi generacijos mūsų krikščioniškosios kultūros tarnyboje. 
Roma, 1972. 


Eretas J. Katalikai ir mokslas. Kaunas, 1935. 


208 VALDAS PRUSKUS 186* 


130 


131 


132. 


133. 


134. 


135. 


136. 


137. 
138. 
139. 
140. 
141. 


142. 
143. 
144. 


145. 


146. 
147. 


148. 
149. 


150. 


151. 


„Eretas J. Sveicarijos katalikų universitetas // Židinys. 1931. Nr. 12. 
P. 442—452. 


„F. B. Smulkiojo kredito atstovų suvažiavimas // Bendrija. 1911. Nr. 1. 
P. 2—10. 

Gr. J. (Krupavičius M.) Socialinis klausimas: (K. Paltaroko knygos re- 
cenzija) // Vadovas. 1914. Nr. 74/75. P. 175. 

Gabrys P. Ką duoda visuomenei mūsų suvartotojų draugijos? // Ne- 
dėldienio skaitymas. 1907. Nr. 22. P. 169—170. 

Gaminimo kooperacija ir visuomenės evoliucija // Bendrija. 1911. Nr. 8. 
P. 108—113. 

Gavėnas J. Keli žodžiai apie mūsų prekybą // Šaltinis. 1912. Nr. 4. 
P. 49--50. 

Genzelis B. Pozityvistinės idėjos Lietuvoje (XIXa) // Problemos. 
1973. Nr. 1. P. 63—70. 

Genzelis B. Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje (XIX a.) Vilnius, 1972. 
Gide K. Solidaryzm. Lwėw, 1908. 

Giertych J. O program polityki kresowej. Warszawa, 1932. 

Gira L. Kovotojas dėl Vilniaus lietuvybės. Vilnius, 1915. 
Girdwoyn M. Jeszcze slėw kilka o sprawie polsko-litewskiej // Dzien- 
nik Wilenski. 1907. Nr. 92. 

Gižai // Lietuvos ūkininkas. 1913. Nr. 25. P. 262. 

Goyau J. O katolicyzme socyalnym. Warszawa, 1906. 

Gėrski K. Geneologia religijnošci polskiej w XX wieku // Znak. 1957. 
Nr. 39. S. 182—194. 

Gėrski J, Siezpinski W. Historia powszechnej myšli ekonomycz- 
nej (1870—-1950). Warszawa, 1967. 

Gėrski L. Sprawa roboinicza. Warszawa, 1906. 

Grabec (Dombrowski J.) Litwomanija // Dziennik Wilenski. 1907. 
Nr. I. 

Gražiūnas A. Krikščioniškoji demokratija Lietuvoje. Vilnius, 1994. 
Grinius K. Atsiminimai ir mintys. T. |. Tiubingenas, 1947; T. 2. 

Chicago, 1962. 

Griškūnaitė E. Darbininkų judėjimas Lietuvoje (1885—1914). Vil- 
nius, 1974. 

Griškūnaitė E. Katalikų bažnyčios kontrrevoliucinė veikla XIX a. 

pabaigoje—XX a. pradžioje // Kn.: Religija, ateizmas, dabartis. Vilnius, 
1966. P. 32—45. 

„Gryziecki W. Duchowenstwo a socyalna kwestja. Lwow, 1902. 

„Gudelis P. Bolševikų valdžios atsiradimas Lietuvoje 1918—1919 m. 
ir jų pačių dokumentų šviesoje. Londonas, 1972. 

„Gustaitis M. Šis tas iš pirmųjų Fribourgo „Rūtos“ metų // Ateitis. 
1924. Nr. 5/6. P. 287—288. 

„Handy R. T. The social gospels in America (1870—1920). N-Y. 1966. 


187* 


156. 
157. 


158. 
159. 


160. 
161. 
162. 
163. 
164. 
165. 
166. 
167. 
168. 
169. 
170. 
171. 
172. 
173. 


174. 
175. 


176. 


177. 


178. 


179. 


180. 
181. 


182. 


183. 


KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 209 


Herkner H. Kwestja spoleczna w zachodniej Europie, Lwėw, 1905. 
Hitze F. Kwestja robotnicza i dąžnošci do jej rozwiązania. Poznan, 
1909, 

X. Streikas // Tėvynės sargas. 1899. Nr. 7/8. P. 2|—25. 

Iks. Kaip gali žemės įgyti ir biednesnieji darbininkai // Vienybė. 1914. 
Nr. 8. P. 115—116. 

Iš doc. J. Tumo paskaitų apie M. Valančių // Kn.: Valančius M. Mas- 
koliams katalikus persekiojant. Kaunas, 1929. 

Iš moksleivių gyvenimo // Ateitis. 1913. Nr. 1—8. P. 27—28. 

Isz Lietuvos // Aušra. 1885. Nr. 3. P. 61. 

Įvairios žinios. Truputis skaitlių iš Zemaičių vyskupijos // Tėvynės sar- 
gas. 1900. Nr. 1. P. 63—66. 

Yčas M. Ar reformatai-lietuviai dalyvauja mūsų tautos atgijime? // 
Viltis. 1907. Nr. 5. 

Yla S. Jurgis Matulaitis. Asmenybės apybraiža. Putnam Conn., 1977. 
Yla S. Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje. Chicago, 1973. 

J. (Paknys J.). Krikščionių juodašimčių darbai // Skardas. 1907. Nr. 3. 
P. 40—43. 

J. E. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Telšiai, 1936. 

J. V. (Vailokaitis J.) Vokiečių katalikų darbininkų draugijos ir enciklika 
“Singulari guadam“ (24.XI.1912) // Vadovas. 1913, Nr. 58. P. 164— 
183. 

J. Š...as. Ką gali vartotojų draugijos // Vienybė. 1912. Nr. 46. P. 724— 
725. 

J-tis Pr. Monarchija // Tėvynės sargas. 1918. Nr. 22. 

J-tis Pr. Respublika // Tėvynės sargas. 1918. Nr. 25. 

Jakštas A. A.a. D-ras Simanas Šultė // Draugija. 1920. Nr. 11/ 
12. P. 486—489. 

Jakštas A. Antanas Kaupas // Draugija. 1913. Nr. 84. P. 373—388. 
Jakštas A. Darbininkai ir visuomenė // Nedėldienio skaitymas. 1906. 
Nr. 4. P. 7—8. 

Jakštas A. Faktai ir principai // Draugija. 1911. Nr. 50. P. 156— 
176. 

Jakštas A. Laiškai A. Baranauskui 1899—1901 m. // Lietuvių litera- 
tūros ir tautosakos instituto rankraštynas. FI-601. 

Jakštas A. Laiškas į „Darbo balso“ redakciją dėl kaltinimo pataika- 
vimu carizmui (1918 m.) // Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto 
rankraštynas. F 24—259, 

Jakštas A. Politika ir dora // Nedėldienio skaitymas. 1906. Rugpjū- 
čio 16(29). 

Jakštas A. Trys pašnekesiai ant Nemuno kranto. Kaunas, 1906. 
Jakštas A. 1919.11.25 laiškas S. Šultei // Lietuvos nacionalinės M. Maž- 
vydo bibliotekos rankraštynas. F 139—37. 

Jakštas A. Uwagi o konilikcie językow polskiego i litewskiego w 
dycezji wilenskiej. Warszawa, 1913. 

Jakubowska U. Prasa Narodowej Demokracji w dobie zaborėw. War- 
szawa—Lodž, 1988. 


14 —878 


210 


184. 


185. 
186. 


187. 


188. 


189. 


190. 


191. 
192. 


193. 


194. 


195. 


196. 
197. 


198. 


199. 


200. 


201. 
202. 


203. 
204. 
205. 
206. 
207. 
208. 
209. 
210. 
211. 


212. 


VALDAS PRUSKUS 188* 


Januševičius P. Dailiųjų amatų mokykla-dirbtuvė // Viltis. 1914. 
Nr. 7. 

Jarocki S. Katolicka nauka spoleczna. Paris, 1964. 

Jaroszynski E. Leon XIII i demokracja chrešcijaiska. Studium spo- 
leczne. Krakėw, 1899. 

Jaroszynski E. Katolicyzm socyalny. T. 1—3. Warszawa, 190!— 
1902. 

Jaroszynski E. Ubezpieczenia robotnicze w Niemczech. Warszawa, 
1901. 

Jaunimo prietelius (Civinskas A.) Kareivija ar Amerika? // Šalti- 
nis. 1911. Nr. 42, P. 493. 

Jaunimo prietelius (Civinskas A.) Ūkininkaičiai, nebėkite iš tėvy- 
nės // Šaltinis. 1911. Nr. 46. P. 535. 

Jurgio Matulaičio užrašai. Putnam, 1991. 

Jurkewicz J. Rozwėj polskiej myšli politycznej na Litwie i Bialoru- 
sii w latach 1905—1922. Poznan, 1983. 

Jurkus P. Valančius žmonių atmintyje // Žemaičių prietelius. 1938. 
Nr: 22. ' . 
Jonas Paulius II. Enciklika “Centesimus annus“ // Tėvynės sargas. 
1993. Nr. 3(81). P. 3—43. 

K. P. (Pakalniškis K.) Šis tas apie pramonę // Vienybė. 1908. Nr. 46. 
P. 723—725. 

K. š. K. Olšauskas ir jo teismo byla. Chicago, 1985. 

K. Šš. Iš mūsų socialinio gyvenimo kronikos // Draugija. 1912. Nr. 61. 
P. 58—72; Nr. 62. P. 128—147. 

K. V. Apžvalga Bažnyčios gyvenimo. Lietuva 1913 metais religijos — 
doros žvilgsniu // Bažnytinė apžvalga. 1914. Nr. 1. P. 1—4. 

K. Vt. Informuokime Europos katalikus apie mūsų katalikiškąjį veikimą 
// Viltis. 1915. Nr. 65. 

K. Z. Lietuva sapne ir iš tikro // Tėvynės sargas. 1902. Nr. I, P. 14— 
17. 

K. A. K. (Kaupas A.) Patrimpo laiškai. Shenandoach Pa, 1907. 

K. A. K. (Kaupas A.) Pergyventos valandos. Karvojaus laiškai. Shenan- 
doach Pa, 1906. 

K. P. Z. Ką turėtų veikti lietuviai iš Amerikos sugrįžę? // Nedėldienio 
skaitymas. 1907. Nr. 34 (88). 

Kame Lietuvos turtas // Vienybė. 1911. Nr. 31. P. 484—485, 

Kapsas (Civinskas A.) Iš mūsų gyvenimo. Shenandoach Pa, 1906. 
Katalikų kalendorius žinynas. Vilnius, 1986. 

Katalikų kalendorius žinynas. Vilnius, 1988. 

Katalikų kalendorius žinynas. Vilnius, 1993. 

Kaupas A. 12 laiškų J. Basanavičiui (1911—1913 m.) // Lietuvių lite- 
ratūros ir tautosakos instituto rankraštynas. F 2—1059. 

Kaupas A. Laiškas „Vilniaus žinių“ redakcijai (1905.03.09) // Lietu- 
vių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas. F 20—501. 

Kaupas A. Laiškas „Vilniaus žinių“ redakcijai (1906.05.04) // Lietu- 
vių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas. F 20--501. 

Kaupas A. Socializmo silpnos pusės. Shenandoach Pa, 1903. 


3 


KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 211 


„Kaupas A. Vienybė // Draugija. 1908. Nr. 14. P. 143—153. 
„Kaupas A. Su tikėjimu ar be tikėjimo. Sis tas apie ateizmą // Drau- 


gija. 1908. Nr. 20. P. 401—408. 


„Kautzky K. Rewolucja socyjalna. Krakow, 1903. 

„Keller J. Katolicyzm jako religia i ideologia. Warszawa, 1979. 
„Ketteler W. Die Arbeiterirage und das Christentum. Mainz, 1864. 
„Klein J. Religia i rewolucja. Poznan, 1908. 

„ Knygelė apie pažanginę kunigo J. Ambraziejaus bitininkystę ir jojo iš 


bičių išdirbinių išradimas. Vilnius, 1908. 


. Kodėl nėra pramonijos Lietuvoje // Viltis. 1909. Nr. 132. 
„Komodaitė J. RSDDP antrasis suvažiavimas ir socialdemokratų or- 


ganizacijos Lietuvoje. Vilnius, 1983. 


„Kopycinski A. O stosunku kapitatu do pracy. Tarnėw, 1891. 
„Krupavičius M. Arkivyskupas Jurgis Matulevičius ir krikščionys 


demokratai // Krikščionis demokratas. 1927. Nr. 3—5. P. 96—99. 


„Krupavičius M. Atsiminimai. Chicago, 1970. 
„Krupavičius M. Laiškai S. Sultei (1920 m.) // Lietuvos nacionali- 


nės M. Mažvydo bibliotekos rankraštynas. F 139—38. 


„Krupavičius M. Trumpa krikščioniškosios demokratijos istorija // 


Krikščionis demokratas. 1927. Nr. 3, 4, 5. P. 17—65. 


„ Kruvinasis Lietuvos laikmetis (1864—1904) // Laisvoji mintis. 1914. 


Nr. 54. P. 1274. 


„Ksiądz Bross. Akeja katolicka wedlug orzeczen stolicy apostolskiej. 


T. 2. Poznan, 1929. 


„Kučas A. Didysis Valančius // Lux Christi. 1951. Nr. 3. P. 2—6. 
„Kučas A. Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius. Gyvosios Krikš- 


čionybės apaštalas. Chicago, 1979. 


„Kun. M. V. (Vaitkus M.) Apžvalga Bažnyčios gyvenimo. Dvasiškasis ku- 


nigijos autoritetas pas lietuvius katalikus // Bažnytinė apžvalga. 1914. 
Nr. 4(16). P. 50—53. 


„Kunigas (Civinskas A.) Lietuvi, mylėk savo kalbą. Vilnius, 1905. 
„Kunigas (Civinskas A.) Tiesos žodis socialistams. Chicago, 1912. 
„Kuraitis P. Prel. Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas — filoso- 


fas ir teologas // Tiesos kelias. 1939. Nr. 9. P. 611—630. 


„Kurietis A. (Alekna A.) Kauno tarnaičių draugija // Nedėldienio 


skaitymas. 1907. Nr. 9. 


„Kurietis A. (Alekna A.) Ūkininkai, vienykitės // Vienybė. 1908. Nr. 


52. P. 820—821. 


„Kuzmaitė J. Vilniaus „Ryto“ lietuvių švietimo draugija // Mokslo, 


kultūros ir švietimo draugijos. Vilnius, 1975. P. 119—151. 


„Kuzmickas B. Filosofijos istorijos objektas: profesinė ir neprofesinė 


filosofija // Filosofija ir sociologija. 1990. Nr. 1. P. 14—23. 


„Kuzmickas B. Modernizmas šiuolaikinėje katalikybėje. Vilnius, 1976. 
„Kuzmickas B. Šiuolaikinė katalikiškoji filosofija. Vilnius, 1976. 
„Kviklys B. Lietuvos Bažnyčios. T. 1—6. Chicago, 1980—1987. 
„Kvilijonas. Lietuvos kolonizavimas ir dvarininkai // Viltis. 1910. 


Nr. 123. 


212 VALDAS PRUSKUS 190* 


243. Laurinaitis V. Katalikų bažnyčia ir revoliucinių demokratų kova 
prieš ją Lietuvoje 1905—1907 m.: (Istorijos mokslų kandidato disertacija). 
Vilnius, 1974. 

244. Lazauskas J. Lietuvos pramonės raida // Sėja. 1966. Nr. 2/3. P. 
7—9. 

245. Lazdeika. Reikia ir prekybos mokslo // Viltis. 1909. Nr. 68. 

246. Lejman W. Model ustroju spoleczno-gospodarszego w polskiej kato- 
lickiej myšli okresu lat 1918—1939. Lėdz— Warszawa, 1966. 

247. Leskauskaitė A. A. Dambrausko-Jakšto visuomeninės-filosofinės pa- 
žiūros: (Filosofijos mokslų kandidato disertacija). Vilnius, 1975. 

248. Lieknas (Ambraziejus J.) Nešnekėk, ko nežinai // Šviesa. 1908. Nr. 
12. P. 7. 

249, Lietuvių krikščionių demokratų partija. Vilnius, 1915. 

250. Lietuvių krikščionių draugija „Žiburys“ // Šaltinis. 1906. Nr. 12. P. 183— 
185. 

251. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Įstatai. Vilnius, 1913. 

252. Lietuvos sūnus (Urbonavičius P.) Mažiema apie įtaisymą valdiš- 
kų arba parapijinių kroimų // Šviesa. 1688. Nr. 6/8. P. 118—120. 

253. Lietuvos Taryba // Tėvynės sargas. 1918. Nr. I. 

254. Lipke A. Nowe kierunki spoleczne i idealy przeszlošci. Krakėw, 1904. 

255. Liulevičius V. Lietuvių išeivija: tautai nuostolis ar pelnas? // Li- 
tuanistikos instituto 1981 m. suvažiavimo darbai. Chicago, 1985. P. 164. 

256. Liutas V. (Leonas P.) Privatiška ir draugijinė ūkės organizacija // 
Varpas. 1890. Nr. 8. 

257. Lukoševičius V. P. Leono socialinės ir ekonominės pažiūros // 
Ekonomika. T. 10. Sąs. 1. Vilnius, 1970. 

258. Lukoševičius V. Lietuvos klerikalų socialinės-ckonominės koncep- 
cijos XIX a. pabaigoje—XX a. pradžioje. // LTSR AMMD. Ekonomika. 
Sąs. 1. Vilnius, 1968. P. 57—75. 

259. M. (Avižonis P.) Socjalistai ir masonai. Vilnius, 1906. 

260. M-jas G. T. (Krupavičius M.) Mūsų apleisloji prekyba // Šaltinis. 
1913. Nr. 4. P. 50—51. 

261. Maceina A. Saulės giesmė. Vilnius, 1992. 

262. Maciulevičė J. Krikščioniškasis socialinės tvarkos mokslas pagal 
Leono XIII encikliką // Draugija. 1909. Nr. 31/32. 

263. Maciulevičė J, Dambrauskas A. Būčys P. Lietuvių krikš- 
čionių demokratų susivienijimo programos projektas // Draugija. 1907. 
Nr. 1. P. 68-——80. 

264. Maciulevičius J. Žemės savastis teologijos šviesoje. Kaunas, 1919. 

265. Mačianskas F. Visuomeninės V. Kapsuko pažiūros. Vilnius, 1989. 

266. Maiminas E. Teorijos ir tikrovė. Vilnius, 1960. 


267. Maitis A. Marijampolės miesto savivaldos sudarymas // Tėvynės sar- 
gas. 1918. Nr. 41. P. 8—9. 

268. Majka J. Nilosofia spoleczna. Warszawa, 1980. 

269. Maksas Jurininkas. Iš svetur. Atžvilgsnis į praėjusius metus // 
Zemaičių ir Lietuvos apžvalga. 1892. Nr. 5. P. 39. 

270. Maldeikis P. Prelatas Mykolas Krupavičius. Chicago, 1975. 


191* 


271. 


272. 


273. 


274. 


275. 


276. 
277. 


278. 


279. 


280. 


281. 


282, 


283. 


284. 
285. 
286. 
287. 
288. 
289. 
290. 


291. 


292. 


293. 


294. 
295. 


KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 213 


Maliauskis A. Demokratija ir kunigija // Draugija. 1913. Nr. 74. 
P. 115—124. 

Maliauskis A. Valstiečių sąjunga Belgijoj // Draugija. 1913. Nr. 74. 
P. 147—153. 

Maliauskis A. Zydai. Ekonomijos ir visuomenės žvilgsniu // Drau- 
gija. 1914. Nr. 87. P. 193—204. 

Matulaitis-Matulevičius J. Bažnyčia ir nuosavybė // Draugi- 
ja. 1909. Nr. 31/32. P. 351—367. 

Matulaitis J. Miestų ir apskritai pramonijos darbininkų klausimas. 
Kaunas, 1909. 

Matulaitis J. Bažnyčia ir savastis. Petrapilis, 1918. 

Matulaitis J. Ar bus geriau, kad socialistai gaus viršų? (D. Dumb- 
rės knygos recenzija) // Draugija. 1908. Nr. 13. P. 91—92. 
Matulevičius J. Trumpas išaiškinimas šių dienų socialinio klau- 
simo // Draugija. 1909. Nr. 31/32. P. 328. 

Matulionis P. Kas nedasakyta kun. J. Ambraziejaus pakasynuose 
// Viltis. 1915. Nr. 144. 

Matulionis J. Kunigas Juozas Vailokaitis // Tėviškės žiburiai. 1960. 
Nr. 4. 

Matusas J. Kunigų kova su rusų valdžia dėl tikybos ir gimtosios 
kalbos pradžios mokyklose // Tiesos kelias. 1930. Nr. 5. P. 266—275. 
Mažulis (Civinskas A.) Ko patys nematome — svetimi parodo // 
Šaltinis. 1912. Nr. 50. P. 785- -786. 

Mečislovas — Leonardas iš Dievo mielaširdystės ir Apaštališko Sosto 
mylistos žemaičių vyskupas. Visiems vierniems mūsų vyskupijos pasvei- 
kinima ir piemeniška palaiminima // Nedėldienio skaitymas. 1906. Nr. 10. 
P. 1—3. 

Medekša A. Savyšalpa // Draugija. 1908. Nr. 13. P. 20—33. 
Medžiaga Vyskupo Valančiaus biografijai // Tėvynės sargas. 1900. Nr. 1. 
Merkelis A. Juozas Tumas-Vaižgantas. Kaunas, 1934, 

Merkys V. Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje —XX a. pra- 
džioje. Vilnius, 1982. 

Merkys V. Pramonės vystymasis ir proletariato formavimasis Lietu- 
voje 19 amžiuje. Vilnius, 1969. 

Meškus (Staugaitis J.) Ar tikėjimas reikalingas politikoj? // Šaltinis. 
1908. Nr. 35. P. 548—551. 

Meškus (Staugaitis J.) Iš Bažnyčios ir visuomenės dirvos // Vado- 
vas. 1911. Nr. 35. P. 279—289. 

Meškus (Staugaitis J.) Iš katalikų darbo ir kovos lauko // Tiesos 
kelias. 1925. Nr. 1. P. 57—60; Nr. 2. P. 101—111, Nr. 3, P. 162—169; 
Nr. 4. P. 240—248; Nr. 5. P. 309—316; Nr. 6. P. 378—384. 

Meškus (Staugaitis J.) Katalikų tikėjimas ir jo priešai. Seinai, 1908. 
Meškus (Staugaitis J.) Kokie turėtų būti mūsų valsčiai // Tėvynės 
sargas. 1918. Nr. 7—8. 

Meškus (Staugaitis J.) Kristus ir socializmas // Šaltinis. 1909. Nr. I. 


Meškus (Staugaitis J.) Tumas kaipo katalikystės veikėjas // Vadovas. 
1911. Nr. 30. P. 162—165. 


214 
296. 
297. 
298. 
299. 
300. 


301. 
302. 


303. 
304. 
305, 
306. 
307. 
308. 
309. 
310. 
311. 


312. 
313. 


314. 


315. 


316. 
317. 


318. 
319. 
320. 


321. 
322. 
323. 


VALDAS PRUSKUS 192* 


Meškus (Staugaitis J.) Viešosios lietuvio kataliko priedermės. Seinai, 
1912. 

Meškus (Staugaitis J.) „Ziburys“ ir Marijampolės ūkininkų draugo- 
vė // Saltinis. 1907. Nr. 10. P. 168. 

Meškutis. Prie ekonominio Lietuvos klausimo // Viltis. 1909. Nr. 14, 
Mickevičius-Kapsukas V. Raštai. T. 1—12. Vilnius, 1960—1978. 
Mickevičius-Kapsukas V. Veidmainių darbai. Vilnius, 1961. 
Mieszkis F. Manja litewska w kwiestji tejže. Kaunas, 1906. 
Mikutavičius R. Nežemiškas ir žemiškas. Arkivyskupo Palaiminto- 
jo Jurgio Matulaičio dvasinis medis — šaknys ir šakos // Lietuvos rytas. 
1993. Rugsėjo 4, 5. 

Milewski J. O kwestji socyalnej. Krakėw, 1890. 

Moravskis A. Lietuvos respublikos ekonominė ir finansinė politika 
// Lietuvos ūkis. 1922. Nr. 7. P. 2—4. 

Mūsų mokslininkai sukaktuvininkai. Vysk. Kazimiero Paltaroko 60 metų 
sukakties proga. Kaunas, 1936. 

Naudet J. Glėwne zasady socjologii katolickiej. Warszawa, 1906. 
Naudet J. Nasz obowiązek spoleczny. Warszawa, 1907. 

Naujasis Testamentas. Vilnius, 1992. 

Nemo. Katalikams reikalingas atstovas katalikas // Šaltinis. 1907. Nr. 2. 
P. 21—22, 

Nemo. Kuo galima išgelbėti Lietuvą iš dabartinio vargo? // Šaltinis. 
1908. Nr. 27. P. 419—421; Nr. 28. P. 436—439; Nr. 29, P. 452—454. 
Niedzialkowski K. Biedne miasto (Trochię cyfr ze statystyki Wil- 
na) // Przegląd Wilenski. 1913. Nr. 22/23. S. 8—9. 

Niunka V. Socialiniai katalikybės mitai. Vilnius, 1965. 

Obowiązki Polaka w kraju zabranym // Noworocznik Litewski. Lwow, 
1903. S. 203—209. 

Olšauskas K. Mes tyliai kovojam... Jo Kilnybės Telšių vyskupijos 
Generalvikaro prelato Pranciškaus Urbonavičiaus 70 metų sukaktį mi- 
nint // Žemaičių prietelius. 1938. Nr. 37. 

Obst J. Do czytelnikėw // „Kwartalnik Litewski“ Wydawnictwo poswię- 
cone zabytkom przeszlošci, krajoznawstwa i ludoznawstwa Litwy i Bia- 
lorusii. T. 1. Peterburg, 1910. S. 8. 

P. A. Seinų dijecezijos bažnyčių monografija // Vadovas. 1911. Nr. 34. 
P. K. (Kemėšis F.) Lietuvos vartotojų draugijos pagal 1912 m. ankietas 
// Viltis. 1912. Nr. 70. Nr. 73. Nr. 74. 

P. K. (Kemėšis F.) Mūsų kooperacijos vargai // Viltis. 1913. Nr. 36. 

P. N...s (Vileišis P.) Savišelpystė. Tilžė, 1903. 

P. P. Ar reikalingas mūsų inteligentams dar tridienis laikraštis šalia 
„Vilniaus žinių“ ir kitų einančiųjų laikraščių? // Draugija. 1907. Nr. 2. 
P. 100—104. 

P. T. (Turauskis P.) Venta // Tėvynės sargas. 1904. Nr. 14. P. 34. 
P-tris. Faktų rinkinys // Vilniaus žinios. 1906. Nr. 2. 

P. Val. Ar blogi lietuvių kunigai Vilniaus diacezijoje? // Vilniaus ži- 
nios. 1906. Nr. 6. 


193 


> KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 215 


„Paltarokas K. Kas yra socializmas ir ar galima tą mokslą įvykdin- 
ti?: (Kvietkaus knygos recenzija) // Draugija. 1909. Nr. 23. 

„Paltarokas K. Labdarybės tvarkymas kitur ir Lietuvoje // Draugi- 
ja. 1920. Nr. 1/2. P. 31—49. 

„Paltarokas K. Socialis klausimas. Kaunas, 1913. 

„Paltarokas K. Socialistai ir mūsų socijališkieji reikalai: (K. Šaulio 
knygos recenzija) // Draugija. 1909. Nr. 26. 

„Panenupis (Staugaitis J.) Ateitininkai ir „Ateitis“ // Vadovas. 1911. 
Nr. 38. P. 189—198. 

„Panenupis (Staugaitis J.) Pirmeivių žiedai // Vadovas. 1911. Nr. 32. 
P. 391—392. 

„Panenupis (Staugaitis J.) Valstybė ir Bažnyčia. Kaunas, 1920. 

„Papieliškis V. Aplamos priemonės darbininkų vargui prašalinti // 
Vadas. 1916. Nr. 38. 

„Papieliškis V. Darbininkų judėjimas ir Bažnyčia. // Vadas. 1916. 
Nr. 33. 

„Papieliškis V. Darbininkų vargo priežastys // Vadas. 1916. Nr. 35. 

„Pašeimenis (Staugaitis J) Argi jau mums lemta amžinai vergais 
būti? // Šaltinis. 1911. Nr. 10. P. 109—110. 

„Patrimpas (Kaupas A.) Evoliucija, ne revoliucija. Kaunas, 1908. 

„Patrimpas (Kaupas A.) Laiškai iš Amerikos // Draugija. 1908. Nr. 
17. P. 41—52; Nr. 18/19. P. 288—294. 

„Patrimpas (Kaupas A.) Lietuvių išeivystė Amerikon // Draugija. 
1909. Nr. 31/32. P. 310—327. 

„Patrimpas (Kaupas A.) Sociologija: vardas, historija, tikslas ir vie- 
ta kitų mokslų tarpe // Draugija. 1908. Nr. 17. P. 15—23. 

„Patrimpas (Kaupas A.) Su tikėjimu ar be tikėjimo? // Draugija. 
1908. Nr. 20. P. 401-—408. 

„Patrimpas (Kaupas A.) Tėvynineilio mintys pradžioje 1906 metų. 
Shenandoach Pa, 1906. 

„Patrimpas (Kaupas A.) Vidurinis kelias // Viltis. 1908. Nr. 1. 

„Patrimpas (Kaupas A.) Vienybė // Draugija. 1908. Nr. 14. P. 151. 

„Patrimpas (Kaupas A.) Visuomenės psichologija // Draugija. 1909. 
Nr. 25. P. 25—30; Nr. 27. P. 132—142; 1911. Nr. 52. P. 313—324; 
Nr. 60. P. 347—356. 

„Pesch H. Liberalizmus, Socializmus und Christliche Gesellschaftsord- 
nung. Friburg, 1901. 

„Pechnik A. Nowe hasla i dąžnošci demokracji socyalnej. Lwėw, 1903. 

„Penkauskas P. Sillonas // Ateitis. 1911. Nr. 4. P. 140—150; Nr. 6/7. 
P. 239—245. 

„Penkauskas P. Žemės dalykai // Vienybė. 1911. Nr. 41. P. 644— 
646. 

. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis  (1918—1928). Kaunas, 
1930. 

„Plunksnius (Vailokaitis J.) Dvarų parceliavimas // Saltinis. 1910. 
Nr. 20. 

„Po Lietuvą // Tėvynės sargas. 1918. Nr. 43. 


216 VALDAS PRUSKUS 194* 


351. Poborski M. Katolicyzm spoteczny w polskiej myšli ekonomicznej Ww 
latach 1891—1918. Kielce, 1987. 

352. Polskie programy socialistyczne 1878—1918. Warszawa, 1975. 

353. Poplawski J. Do braci Polakėw z Bialej Rusi. Tornėw, 1902. 

354. Poplawski J. Nasze sily. Kraje zbrane // Przegląd wszechpolski. 
1902. Nr. 6. S. 27. 

355. Prakalba // Lietuvos bitininkas. 1905. Nr. 1. P. 1—2. 

356. Pranskietytė G. Jono Šliūpo filosofinė kūryba. Vilnius, 1993. 

357. Pranskietytė G. Visuomenės vystymosi ir socialinės pažangos prob- 
lemos Jono Šliūpo darbuose // LTSR MA Mokslo darbai. Serija A. 1983. 
T. 3(84). 

358. Prapuolenis K. Moteriškė. Seinai, 1913. 

359. Protestas // Šviesa. 1907. Nr. 3. P. 23. 

360. Pruskus V. A. Civinsko socialinės pažiūros // Problemos. 1994. 
Nr. 46, P. 74—90. 

361. Pruskus V. Antano Kaupo socialinė samprata // Tėvynės sargas. 
1993. Nr. 3(81). P. 65--77. 

362. Pruskus V. 19—20 amžių sandūros katalikų spauda apie kooperaci- 
ją // Lietuvos ūkis. 1990. Nr. 22. P. 30—33. 

363. Pruskus V. J. Ambraziejus — tautinės savimonės gaivintojas Vilniaus 
krašte // Problemos. 1991. Nr. 45. P. 103—115. 

364. Pruskus V. Kalalikų spauda apie prekybą ir pramonę (19 a. pab.— 
20 a. pr.) // Lietuvos ūkis. 1990. Nr. 23. P. 27--29. 

365. Pruskus V. Lietuvos ekonominis atgimimas ir kunigai (19 a. pab.-— 
20 a. pr.) // Lietuvos ūkis. 1990. Nr. 21. P. 33—35. 

366. Pruskus V. Pirmosios LKDP programos socialinės, ekonominės bei 
švietimo nuostatos ir jų įgyvendinimas // Tėvynės sargas. 1994. Nr. 3— 
4 (85—86). P. 18—30. 

367. Pruskus V. Prelatas — verslo ir amatų ugdytojas (apie kun. P. Ja- 
nuševičių) // Katalikų pasaulis. 1992. Nr. 5. P. 22—24. 

368. Pruskus V. Socialinės katalikybės raiška Lietuvoje // Tėvynės sar- 
gas. 1993. Nr. 1(79). P. 35—47. 

369. Pruskus V. Švietėjas, valstybininkas, ganytojas pirmasis Telšių vys- 
kupas Justinas Staugaitis // Katalikų kalendorius žinynas. 1993. P. 58— 
75. 

370. Pruskus V. Tautos gintis M. Valančiaus socialinėje sampratoje // Tė- 
vynės sargas. 1994. Nr. 1—2 (83—84). P. 97—108. 

371. Pruskus V. Ugdžiusi ūkinę išmonę ir verslumą: „Žagrės“ veikla iki 
Pirmojo pasaulinio karo // Lietuvos ūkis. 1992. Nr. 11—12. P. 34—36, 

372. Pulat E. Integrisme. Tournai, 1969. S. 190. 

373. Pumpuras. Kaip įgyti turtus mūsų šalyje? // Vienybė. 1913. Nr. 30. 
P. 467—468. 

374. Puzaras P. Vyskupo Motiejaus Valančiaus pastoracinė veikla. Vil- 
nius, 1992. 

375. Radzevičius P. Trumpa „Lituanijos“— „Rūtos“ 25 metų gyvenimo 
apžvalga // Ateitis. 1924. Nr. 5/6. P. 176—188. 

376. Radziszewski J. Wszechnica katolicka w Lowanium. Warszawa, 
1908. 


195* 


377. 


378. 


379. 


380. 
381. 
382. 
383. 
384. 
385. 
386. 
387. 
388. 
389, 
390. 


391. 
392. 


393. 


394. 


395. 


396. 


397. 


398. 


399. 


400. 


401. 


402. 


403. 


KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 217 


Ramila A. Katalikiškasis veikimas kitur ir pas mus // Vienybė. 1913. 
Nr. 35. P. 546—548. 

Rankų darbo prakilnumas ir jo apsaugojimas (Iš Arkivyskupo Bilčevs- 
kio aplinkraščio „O sprawie socyalnej“) // Nedėldienio skaitymas. 1906. 
Nr. 33. P. 1—3; Nr. 34. P. 1—2. 

Raudeliūnienė G. Klerikalinės darbininkų ir tarnaičių draugijos 
Lietuvoje 1905—1940 m. // LTSR MAD. Serija A. 1978. Nr. 2. P. 65— 
76. 

Redaktorius (Tumas-Vaižgantas J.) Baigdami 5 metus // Tėvynės 
sargas. 1900. Nr. 12. P. 4. 

Reinys M. Louvaino universitetas // Draugija. 1913. Nr. 5/7. P. 248— 
255. 

Reinys M. Rinka ir kaina tautos ūkyje // Tėvynės sargas. 1918. Nr. 22. 
Reinys M. Tautos ūkis // Tėvynės sargas. 1918. Nr. 3. P. 3—4 
Reinys M. Tautos ūkio gerovė // Tėvynės sargas. 1918. Nr. 5. P. 2—3. 
Reinys M. Tautos turto susiskirstymas // Tėvynės sargas. 1918. Nr. 11. 
Reinys M. Ūkiškojo gaminimo reikalu // Tėvynės sargas. 1918. Nr. 6. 
Reinys M. Vertė tautos ūkyje // Tėvynės sargas. 1918. Nr. 15. 
Rerum novarum. Kaunas, 1931. 

Rimka A. Lietuvių tautos atgimimo socialiniai pagrindai ir „Aušros“ — 
„Varpo“ gadynės (1883—1803) socialekonominiai raštai. Kaunas, 1932. 
Romanowski H. Wstep do ekonomii spoleczno-chrzešcijanskiej. Kra- 
kėw— Warszawa, 1910. 

Romer M. Litwa. Warszawa, S. 410—413, 

Rudis A. Krikščionių demokratų ideologijos kilmė Lietuvoje // LKMA 
suvažiavimo darbai. Vilnius, 1991. T. 13. P. 479—497. 

Sąjungietis. Iš mūsų kaimynų lenkų gyvenimo // Šaltinis. 1908. 
Nr. 12. P. 180—182. 

Sakas-Sakavičius J. Darbai kalba už žmogų. Iš patirties renkant 
šaltinius kunigo Juozo Vailokaičio monografijai // Tėvynės sargas. 1992. 
Nr. 1/2. P. 97—107. 

Sakas-Sakavičius J. Kunigas Juozas Vailokaitis. Chicago, 1985. 
Sangnier M. Le Sillon — Esprit et Mėthodes au Sillon. Paris, 1905. 
Savasis. Dėl ko mes biednyn einame? // Tėvynės sargas. 1899. Nr. 6. 
P. 11—15. 

Saugus (Staugaitis J.) Kas per vieni tie bolševikai? // Tėvynės sar- 
gas. 1918. Nr. 8. 

Savišalpa — amatininkų sąjungos (Iš arkivyskupo Bilčevskio aplinkraš- 
čio „O sprawie socyalnej“) // Nedėldienio skaitymas. 1906. Nr. 34. P. 1—2. 
Senelis Lietuvys (Pakalniškis K.) Steigkime amatų mokyklas // 
Viltis. 1914. Nr. 6. 

Senelis Lietuvys (Pakalniškis K.) Ziūrėkit, vyrai, kaip kitur, o 
kaip pas mus // Vienybė. 1908. Nr. 21. P. 316—317. 

Senkus J. Kun. Antanas Kaupas // Vairas. 1934. T. 10. P. 100— 
109. 

Simonas Barjonas (Šultė S.) Trejopa teisybė // Laisvė. 1920. 
Nr. 163, Nr. 166. 


218 VALDAS PRUSKUS 196* 


404. Simonas Barjonas (Šultė S.) Turtuolių perteklius — varguolių 
tėvonija // Ganytojas. 1920. Nr. 2. P. 40—49; Nr. 3. P. 71—78. 

405. Siušelis J. Eikime į „kolonijas“ // Tėvynės sargas. 1901. Nr. 2/3. 
P. 35—39. 

406. Skausmas (Staugaitis J) Mūsų draugijos. Marijampolės sindikatas 
„Zagrė“ // Viltis. 1907. Nr. 31. 

407. Skrajūnėlis (Vailokaitis J.) Pas „žagrininkus“ // Šaltinis. 1910. 
Nr. 8. P. 116. 

408. Skrebenius (Vailokaitis J.) Lietuvių krikščionių demokratų draugija 
„Žiburys“ // Šaltinis. 1906. Nr. 34. P. 536. 

409. Skrebenius (Vailokaitis J.) Sodžiaus darbininkų reikalai // Saltinis. 
1907. Nr. 10. P. 149. 

410. Skrebenius (Vailokaitis J.) Ūkininkų draugija ir krikščionybė // 
Šaltinis. 1906. Nr. 32. P. 503—506. 

411. Smetona A. Raštai. Kaunas, 1930. T. 4. 

412. Sociologas (Šultė S.) Socialinio organizmo siela // Laisvė. 1920. 
Nr. 106. 

413. Sodietis. Taupomoji kasa // Tėvynės sargas. 1899. Nr. 9. P. 41— 
42, 

414. Sorel G. Reflexion surval violense. Paris, 1909. 

415. Spaknys A. Kooperacijos reikalai // Vadas. 1916. Nr. 6. P. 62—63. 

416. Stakauskas J. Lietuviškosios minties pasireiškimas Žemaičių semi- 
narijoje // Tiesos kelias. 1938. Nr. 12. P. 823—828; 1939. Nr. 1. P. 28— 
36; Nr. 2. P. 105—110; Nr. 3. P. 181—186; Nr. 5. P. 354—365; Nr. 7/8. 
P. 551—555. 

417. Stakauskas J. Lietuviškoji sąmonė Seinų seminarijoje // Tiesos ke- 
lias. 1939. Nr. 9. P. 638—655; Nr. 10. P. 713—729; Nr. 11. P. 784—797; 
1940. Nr. 3. P. 102—109; Nr. 4. P. 157—163; Nr. 5. P. 238—244; Nr. 6. 
P. 322—330. 

418. Stakauskas J. Vyskupas Paliulionis ir lietuviškasis klausimas. Kau- 
nas, 1939. 

419. Staugaitis J. A.a. kun. dr. Antanas Civinskas // Vadovas. 1913. 
Nr. 60. P. 357—365. 

420. Staugaitis J. „Ateitis“ ir ateitininkai // Vadovas. 1911. Nr. 38. 
P. 189—198. 

421. Staugaitis J. Darbininkų klausimas. Seinai, 1912. 

422. Staugaitis J. Dėl žemės dirbimo mokyklos // Šaltinis. 1911. Nr. 1. 


423. Staugaitis J. Keli Suvalkijos draugijinio gyvenimo bruožai // Sal- 
tinis. 1928. Nr. 18. 

424. Staugaitis J. Lietuvybės ir kultūros bare prieš 30 metų // Židinys. 
1936. Nr. 10. P. 322—328. 

425. Staugaitis J. Liguistas aristokratizmas // Vadovas. 1909. Nr. 10. 
P. 177—182, 

426. Staugaitis J. Mano atsiminimai. T. 1—4. 1927—1941 // Vilniaus 
universiteto bibliotekos rankraštynas. F 187—26. 


427. Staugaitis J. Nepriklausomos Lietuvos valstybės reikšmė // Tėvy- 
nės sargas. 1918. Nr. 12. 


197* 


428. 


429. 


430. 


431. 


432. 


433. 
434, 


435, 
436. 
437. 
438. 
439. 
440. 
441. 
448, 
443. 


444, 
445. 


446, 
447. 
448. 
449, 


450. 
451. 


452. 


453. 


454. 


KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 219 


Staugaitis J. Religija ir gerovė // Vadovas. 1911. Nr. 34. P. 142— 
144. 

Steponavičius J. Keli žodžiai iš klero gyvenimo // Vadovas. 1908. 
Nr. 2. P. 174—181. 

Strzeszewski Cz. Ewoluceja katolickiej nauki spolecznej. Warsza- 
wa, 1979. 

Strzeszewski Cz. Kosciot katolicki w Polsce wabec zagadnien spo- 
leczno-gospodarczych  (943—1918) // Ksiega 1000-Iecia katolicyzmu w 
Polscie. Lublin, 1969. T. 3. S. 310—338. 

Sužiedelis S. Užnemunės miestų ir miestelių socialekonominės prob- 
lemos XIX amžiaus pirmoje pusėje (iki 1864 m. reformos) // Lituanistikos 
instituto 1977 metų suvažiavimo darbai. Chicago, 1979. P. 93—107. 
Szech A. Dla czego. Warszawa, 1908. 

Szermunėlis J. (Pakalniškis K.) Medžiagiškas Lietuvos Esi 
mas // Žemaičių ir Lietuvos apžvalga. 1892. Nr. 13. P. 97—98; Nr. 14. 
P. 105—106. 

Szermunėlis J. (Pakalniškis K.) Prekystės arba kupčystės naudin- 
gumas // Zemaičių ir Lietuvos apžvalga. 1891. Nr. 2. P. 9—11; Nr. 3 
P. 18—19, 

Szymanski A. Katolicyzm socyalny we Franeji. Wroclek, 1911. 
Szymanski A. Poglądy demokracji chrešcijanskiej we Francji (1892— 
1907). Poznan, 1910. 

Szymanski A. Zagadnienia spoleczne. Wraclowck, 1916. 
Szymanski A. Studija i szkice spoteczne. Warszawa, 1914. 

Š. (Šultė S.) Kur mes stovime ir kur jieškoti pagalbos? Klebono pašne- 
kesys su sodiečiu ir pabriko darbininku. Vilnius, 1907. 

Š...as J. Ką gali suteikti vartotojų draugijos // Vienybė. 1912. Nr. 46. 
P. 724—725. 

Š$—s (Šaulys K.) Duma. Parlamentarizmas. Ministrų atsakomybė // Ne- 
dėldienio skaitymas. 1906. Nr. 50. P. 2—3, 

Slys (Šaulys K.) Socijalistai ir mūsų socijališkieji reikalai. Kaunas, 
1907. 

S-s J. Kas tai yra kooperacija // Vienybė. 1913. Nr. 20. P. 308—309. 
Šv. Tėvo Pijaus X gromata apie Silloną // Vadovas. 1910. Nr. 26. 
P. 107—111; Nr. 27. P. 211—217; Nr. 28. P.:315—323. 

Šalčius P. „Aušros“ ir „Šviesos“ ekonomika. Kaunas, 1932. 
Salčius P. Kooperacija. Kaunas, 1931. 

Šalčius P. Raštai. Kooperacija. Vilnius, 1989. 

Šaulys K. Demokratija ir krikščionys demokratai Enciklikų prasmėje 
// Draugija. 1907. Nr. 1. P. 34—40. 

Šaulys K. Krikščioniškoji demokratija. Kaunas, 1906. 

Saulys K. Prie pradžios ir įvykdinimo socialinių lekeijų Kaune // 
Draugija. 1909. Nr. 31/32. P. 264—269. 

Šaulys K. Socijaliniai kursai Varšuvoje // Draugija. 1907. Nr. 9. 
P. 57—63. 

Šaulys K. Socialistų mokintuvė // Draugija. 1910. Nr. 44. P. 286— 
300; Nr. 45. P. 22—43; Nr. 46. P. 137—145; Nr. 47. P. 253—272. 
Šaulys K. Sociologija. Kaunas, 1910. 


220 
455. 


456. 


457. 
458. 


459. 
460. 


461. 
462. 


463. 
464. 
465. 
466. 
467. 
468. 


469. 
470. 


471. 


472. 


473. 


474. 


475. 


476. 


477. 


478. 
479. 


VALDAS PRUSKUS 198* 


Šaulio K. Žemaitijos vyskupystės gen. vikaro raštas S. Šultei (1919.X.4.) 
// Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraštynas. F. 139—16. 
Šešplaukis A. Maironio patriotinės poezijos pagrindai // Antroji 
pradalgė: Literatūros metraštis. Nida, London, press. 1981. P. 381— 
388. 

Šultė S. Atviras laiškas kun. J. Tumui // Laisvė. 1920. Nr. 183. 
Šultė S. Bažnyčia ir įvairios politiškosios ekonominės teorijos // Drau- 
gija. 1907. Nr. 2. P. 143—150; Nr. 4. P. 371--380; Nr. 6. P. 152—161; 
Nr. 9. P. 38—48; Nr. 10. P. 168—177; Nr. 11. P. 300—306; 1908. Nr. 21. 
P. 36—44, 

Šultė S. Dėl didelio rašto išėjo iš krašto: Atsakymas prof. Voldenarui 
// Laisvė. 1920. Nr. 178. 

Sultė S. Etika // Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rank- 
raštynas. F 139—27. 

Šultė S. Evoliucijos keliai ir revoliucijos dėsniai. Kaunas, 1919. 
Šultė S. Iš kur ūkininkams gauti pigią paskolą // Vienybė. 1908. 
Nr. 2t. P. 317—318; Nr. 22. P. 332—334;: Nr. 23. P. 349—350; Nr. 24. 
P. 365—367. 

Šultė S. Kaip Belgijos ūkiniukai nuo vargų nusikratė // Vienybė. 
1913. Nr. 43. P. 676—679. 

Sultė S. Laiškas į redakciją // Draugija. 1920. Nr. 115/116. 
Šultė S. Laiškas redakcijai // Draugija. 1990. Nr. 7/8. P. 329. 
Šultės S. Fribūro universiteto klausytojo knygelė // Lietuvos naciona- 
linės M. Mažvydo bibliotekos rankraštynas. IF 139—1. 

Šultė S. Lietuvos dvarų žemės padalinimas ir krikščioniškoji dora // 
Ganytojas. 1919. Nr. 8/9. P. 193—200. 

Šultė S. Miškų, dvarų, fabrikų nacionalizacija gyvenimo praktikos 
žvilgsniu // Draugija. 1919. Nr. 4/6. P. 199—204. 

Šultė S. Savasties principas ir evoliucija. Kaunas, 1920. 

Šultė S. Teisingi įstatai (1920 m.) // Lietuvos nacionalinės M. Maž- 
vydo bibliotekos rankraštynas. F 139—33, 

Šultė S. 1919.11.14 laiškas A. Jakštui // Vilniaus universiteto biblio- 
tekos raukraštynas. F I-D 244. 

Šultė S. 1901—1920 m. laiškai prelatui A. Dambrauskui // Vilniaus 
universiteto bibliotekos rankraštynas. D-244. 

Sultė S. 1919.10.31 laiškas prelatui A. Dambrauskui // Vilniaus uni- 
versiteto bibliotekos rankraštynas. FI-D 244. 

Sultė S. 1920.02.20 laiškas Bažnyčios turtų valdymo Tarybai // Lie- 
tuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraštynas. F 139—20. 
Šultė S. 1920.02.28 laiškas A. Jakštui // Vilniaus universiteto biblio- 
tekos rankraštynas. FI-D 244. 

Šultė S. Vertės ir kainos klausimas // Lietuvos nacionalinės M. Maž- 
vydo bibliotekos rankraštynas. F 139—34. 

Šultė S. Visuomenės ateitis ir mūsų užduotis // Lietuvos nacionalinės 
M. Mažvydo bibliotekos rankraštynas. F 139—35. 

Šultė S. Zmogaus ir piliečio teisių pareiškimas. Kaunas, 1921. 
Tatarė A. Tiesiausias kelias ing dangaus karaliste. Suvalkai, 1853. 


199* 


480. 


481. 


482. 


483. 


484. 


485. 


486. 


487. 


488. 
489. 
490. 
491. 
492. 
493, 
494, 
495, 
496. 


497. 
498. 


499. 
500. 
501. 
502. 
503. 
504. 
505. 


506. 


KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 221 


Taučius G. (Krupavičius M.) Apie sindikalizmą // Ateities spinduliai. 
1918. Nr. 5/6. P. 142—148. 

Taučius G. (Krupavičius M.) Apie socijalines lavinimosi kuopeles // 
Ateities spinduliai. 1916. Nr. 2/3. P. 91—98; 1917. Nr. 4. P. 137—143. 
Taučius G. (Krupavičius M.) Bažnyčia ir darbas // Vadas. 1916. 
Nr. 25. P. 202—203. 

Taučius G. (Krupavičius M.) Darbininkų luomo reikšmė // Tėvynės 
sargas. 1918. Nr. 27. 

Taučius G. (Krupavičius M.) Kultūriniai kooperacijos uždaviniai // 
Tėvynės sargas. 1918. Nr. 31—33. 

Taučius G. (Krupavičius M.) Lietuva ir smulkioji pramonija // Va- 
das. 1916. Nr. L. P. 6—7. 

Taučius G. (Krupavičius M.) Lietuviai ir taupumas // Vadas. 1916. 
Nr. 14. 

Taučius G. (Krupavičius M.) Pigiausias ir geriausias darbininko pra- 
gyvenimas arba ką daryti, kad kooperacijos gyvuotų ir tarptų // Drau- 
gija. 1913. Nr. 84. P. 407—408, 

Taučius G. (Krupavičius M.) Visuomeniniai mokslai ir mes // Atei- 
ties spinduliai. 1916. Nr. 1. P. 31—37. 

Taučius G. (Krupavičius M.) Socializmas ir demokratizmas // Tėvy- 
nės sargas. 1918. Nr. 21. 

Teisdaris P. Sunaudojamosios draugystės // Tėvynės sargas. 1903. 
Nr. 3/4. P. 42—49, 

Terej J. Idee, mity, realia. Sekice do dziejėw Narodowej Demokracji. 
Warszawa, 1971. 

Tėvynės meilė // Šviesa. 1906. Nr. I. P. 13—15; Nr. 4. P. 59—61. 
Tėvynė ir krikščionybė // Tiesos Kelias. 1939. Nr. 10. P. 762—763. 
Tyla A. 1905 metų revoliucija Lietuvos kaime. Vilnius, 1968. 
Totoraitis J. Lietuvių atstovai Dūmoje ir žemės klausimas // Šal- 
tinis. 1906. Nr. 12. P. 194—195. 

Totoraitis J. Mokslo laisvė // Šaltinis. 1911. Nr. 5. P. 49—50; 
Nr. 6. P. 61—62. 

Totoraitis J. Valstybės laisvė // Šaltinis. 1911. Nr. 7. P. 73—74. 
Trumpa V. Liberalinės minties raida Lietuvoje // Kn.: Lietuviškasis 
liberalizmas. Chicago, 1959. P. 167—193. 

Trumpa V. Lietuva 19 amžiuje. Chicago, 1988. 

Trznadel A. Praca i placa. Krakow, 1898. 

Tučkus P. (Krupavičius M.) Darbininkų klausimas. Voronežas, 1918. 
Tumas J. „Apžvalga“ ir apžvalgininkai. „Apžvalgos“ 35 metų sukak- 
čiai atminti. Kaunas, 1925. 

Tumas (Vaižgantas) Branginkime žemę motiną — maitintoją savo // 
Šaltinis. 1908. Nr. 15. P. 226—227. 

Tumas— kunigas (Vaižgantas) Kunigas — kunigams // Tauta. 1920. 
Nr. 48. 

Tumas J. (Vaižgantas) Ten gera, kur mūsų nėra arba neapleiskime 
tėvynės. Kaunas, 1912. 

Ubašlaitė S. Kick ir kokios tautos gyvena Suvalkų gubernijoje // 
Dirva-Žinynas. 1903. Nr. 8. P. 178. 


VALDAS PRUSKUS 200* 


„ Ūkio kultūra. Seinai, 1913. 
„Ulickas J. Iš atsiminimų apie Valančių. Užrašė G. Blynas // Lietu- 


vių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas. FI-680. 


„Uosis. Darbas tikėjimo šviesoje. Pagal dr. Karolių Ščeklicką // Dir- 


va-Žinynas. 1903. Nr. 7. P. 99—122. 


. V. G. Kazimieras Šaulys // Krikščionis demokratas. 1927. Nr. 3/5. P. 94— 


96. 

„Vaidevutis Lapelis. Prelatas Kazimieras Šaulys. South Boston, 
1949, 

„Vailokaitis J. Kooperacijos dėsniai Lietuvoje // Tėvynės sargas. 
1918, Nr. 36. 

„Vailokaitis J. „Zagrė“ — ūkio draugija visai Lietuvai // Šaltinis. 


1908 Nr. 43. P. 673—674. 


„Vailokaitis J. Zemės reikalai Lietuvoje // Šaltinis. 1910. Nr. 12. 
„Vaišnora J. Arkivyskupas J. Matulevičius ir darbininkų klausimas // 


Kn.: Arkivyskupas Jurgis Matulevičius. Kaunas, 1933. P. 272. 


„Vaišvila A. Lietuvos akademinio jaunimo užsienyje įgyti filosofijos 


doktoratai (XX a..pr.) // Istorija ir būtis. 1988. P. 29]—292. 


„Vaišvilas K. Jubilijatas Vysk. J. Staugaitis — plunksnos darbinin- 


kas // Zemaičių prietelius. 1936. Nr. 36. 


„Vaitkus M. Keturi ganytojai. Atsiminimai. Chicago, 1960. 
„Vaitkus M. Mistiniame sode: kunigų seminarija Kaune 1903—1906. 


Atsiminimai. Putnam, 1957. 


„Vaitkus M. Per giedrą ir audrą. Atsiminimai. 1909—1918. Londonas, 


1965. 


„Vaižgantas. "Raštai. Kaunas, 1929. T. 14. P. 137—138. 
„Vaižgantas—J. Tumas. Laiškai S. Šultei (1915—1917) // Lietuvos 


nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraštynas. F 139—39. 


„Vaižgantas. Trys pašnekesiai apie ribas arba vienkiemius // Lietu- 


vių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas. F1-4163. 


„Valančius M. Maskoliams katalikus persekiojant. Kaunas, 1929. 
„Valančius M. Raštai. Vilnius, 1972. T. 2. 

„Veversis. Isz Lietuvos // Aušra. 1884. Nr. 1/3. P. 91. 

„Vėbra R. Lietuvos katalikų dvasininkija ir visuomeninis judėjimas 


(XIX a. antroji pusė). Vilnius, 1968. 


„Vėbra R. Lietuvių visuomenė XIX a. antroje pusėje. Vilnius, 1990. 
„Vidmantas E. Katalikų bažnyčia ir nacionalinis klausimas Lietuvoje 


19 a. antroje pusėje—20 a. pradžioje. Vilnius, 1987. 


„Vileišytė B. Kultūrinė Seinų spaustuvės veikla // LKM Akademijos 


metraštis. Roma. 1968. T. 4. P. 51—160. 


„Vilniaus lietuvių katalikių Šv. Zitos moterų draugijos įstatai. Vilnius, 


1913. 


„ Vilniaus lietuvaičių-tarnaičių Šv. Mikalojaus bendrijos įstatai. Vilnius, 


1907. 


. Vyskupo P. Būčio atsiminimai. Chicago, 1966. T. 1—2. 
„Virbalas. Fide, sed gui— vide // Tėvynės sargas. 1898. Nr. 10. 


201* KATALIKŲ SOCIALINĖ MINTIS LIETUVOJE 293 


535. Vladimirovas L. Lietuvos kultūros-švietimo draugijos 1905—1907 m. 
revoliucijos ir Stolypino reakcijos metais // AMMD. Bibliotekininkystės 
ir bibliografijos klausimai. Vilnius, 1962. T. 2. P. 113—146. 

536. Voldemaras A. Diplomų krūvos ir teisybė // Tauta. 1920. Nr. 45. 

537. Wapinski R. Zdiejow tendeneji nacionalistycznych. O stanowisku Na- 
rodowej Demokracji wobec kwestii narodowej w latach 1893—1939 // 
Kwartalnik historyczny. 1973. Nr. 4. S. 819—822. 

538. Weiss A. M. Liberalismus und Christentum. Freiburg, 1914. 

539. Weiss A. M. Soziale Frage und soziale Ordnung. Freiburg, 1892. T. 2. 

540. Wo6ycicki A. Demokracija chrzescijaūska w Polsce. Petrograd, 1918. 

541. Wė6ycicki A. Dzieje rozwoju klasy robotniczej w Krolewstwie Polskim. 
Petrograd, 1918. 

542. Woycicki A. Echo encykliki “Rerum novarum“ w Polsce // Prąd. 
1921. Nr. 5. S. 90—112. 

543. Wėycicki A. Praca polityczno-spoleczna katolikėw niemieckich. War- 
szawa, 1910. 

544. Z. A. (Angarietis Z.) Buržuaziškos ir sinulkiai buržuaziškos srovės so- 
cializme // Kova. 1909. Nr. 24. P. 369. 

545. Z. A. (Angarietis Z.) Iš rusų darbininkų istorijos // Pirmyn. 1908. Lap- 
kričio 26. 

546. Zaborskaitė V. Maironis. Vilnius, 1987. 

547. Zajančkauskas K. Nuo piemenėlio iki arkivyskupo: Arkivyskupo 
Jurgio Matulevičiaus biografija. Marijampolė, 1939. 

548. Zakarauskas V. Prel. K. Šauliui 80 metų // Tėvynės sargas. 1952. 
Nr. 2. P. 291—297. 

549. Zalęski S. Geneza i rozwoj nihilizmu w Rosji. Krakow, 1892. 

550. Zegarlinski S. Zagadnienia spoleczno-moralne. T. I: Prawo wlas- 
nošci. Krakow, 1911. 

551. Zuikis P. Dar apie išeivystę // Žemaičių ir Lietuvos apžvalga. 1891. 
Nr. 7. P. 55—57. 

552. Žemaitis J. Pasaulietinė etika Lietuvoje (XiX a. pabaiga--XX a. pra- 
džia). Vilnius, 1986. 

553. Žilinskas T. Katalikų Bažnyčia ir demokratizmas. Boston Mass,, 
1918. 

554. Zinios iš kitur // Vienybė. 1911. Nr. 20. P. 316. 

555. Žvygas J. (Dabužis J.) Apie ūkės ratelius // Nedėldienio skaitymas, 
1907. Nr. 41. P. 322. 

556. Žvygas J. (Dabužis J.) Darbo žmonės ir kooperacija // Vienybė. 
1911. Nr. 24. P. 371—372. 

557. Žvygas J. (Dabužis J.) Kaimo darbininkų globa // Vienybė. 1908. 
Nr. 38. P. 595—597; Nr. 39. P. 610—611. 

558. Zvygas J. (Dabužis J.) Kam reikalingi ūkės rateliai // Vienybė. 1908. 
Nr. 24. P. 363—365; Nr. 25. P. 378—381. 

559. Žvygas J. (Dabužis J.) Kooperacijos žiedai. Kaunas, 1910. 

560. Zvygas J. (Dabužis J.) Rūpinkimės savąja pramonija // Vienybė. 
1911. Nr. 42. P. 659—660. 

561. Žvygas J. (Dabužis J.) Šis tas apie kooperatyvų veikimą Lenkijoje 
// Vienybė. 1910. Nr. 34. P. 525—526. 


224 VALDAS PRUSKUS 202* 


562. Zvygas J. (Dabužis J.) Vartotojų draugijų ribos // Vienybė. 1910. 
Nr. 4. P. 50—52. 

563. Beprcon A. Coynnenua. C-I6., 1900. T. 5. 

564. Byarakos C. H. Onnocobua xoaažcTBa. C-I6., 1912. 

565. BoraaHnoB A. O counanKame. MockBa, 1917. 

566. FocynapeTBeinaa Ayma. [MepBri4 c0361B. CTeHorpaduueckue OTUeTHI. IleTep- 
Gypr, 1906. T. 1. C. 108—110, 212—213, 491—494. 

567. Kysmuukac B. Oiocobckue KOHILEnIHH  KATONINMECKOFO MOAEPHH3MA. 
Buainuioc, 1982. 

568. JlncT7 60. HaunonanbHaa CHCTeMA NOAKHTHUECKOK 3KOHOMHKH, C-[T6., 1891. 

569. Mapkcė K, Dureabe O. H36paunnie nponaBenenna B 3 TOMax. Moc- 
kBa, 1985. T. 2. C. 86. 

570. Tyraun-BapanoBckHū M. H. HonBble uxeH B 3KOHOMHKė. Yyenne O 
pacnpezeneKuK oGiMeCTBEHHOrOo A0x0AA. C-[G., 1913. 

571. Tyraun-bapanoBckukū M. H. OGuįecTBeHHO-3KOHOMHUeCKKe  HAS2V10L 
Haiuero BpeMeHKH. C-I6., 1913. 

572. Tyrau-BapanoBckniūi M. H. Connaabuble ocHoBhH1 KoonepantuK. Bep- 
nHH, 1922. 

573. DūnuuTac A. JlinToBckaa 3MHrpalHa B cTPaAHh CeBepHožt Hh IO5KHON 
AmepHnkii B 1868—1940 r.r. Bunpmioc, 1989. 


KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 


KATALIKŲ DVASINĖ PATIRTIS ATEISTINIO 
PERSEKIOJIMO METAIS LIETUVOJE 


(1972— 1989) 


ĮŽANGA 


Kiekvienas laikotarpis Bažnyčios istorijoje palieka savo pėd- 
sakus ir iš dalies lemia tolesnę jos raidą. Todėl labai svarbu 
gerai pažinti tiek Bažnyčios žydėjimo ir gražaus skleidimosi me- 
tus, tiek nuopuolio ir klaidų tarpsnius, tiek skaudaus krikščionių 
persekiojimo laikus. Nė vieno iš jų negalima peršokti ar pra- 
leisti. Labai reikšmingas yra tikėjimo persekiojimo metas, kai 
Bažnyčia ne tik patifia nuostolių, skaudžių praradimų, bet ir sa- 
votiškai bręsta, kaupia nepakartojamą patirtį. Šv. Hilarijus rašė: 
„Ar nepasireiškė Dievo galybė prieš žmogišką neapykantą tada, 
kai Kristus buvo skelbiamas tuo karščiau, kuo labiau jį draudė 
skelbti?“ ! 

Viena svarbiausių ir yra dvasinė patirtis, sunkumuose subren- 
dę krikščioniškojo mokslo vaisiai. Ypatingasis Europos Vyskupų 
sinodas, vykęs po komunistinės sistemos žlugimo, patvirtino ateis- 
tinę priespaudą iškentusių kraštų patirties reikšmę Vakarų Baž- 
nyčioms. Rytų Europos Bažnyčios liudija, kad šiandien, kaip ir 
Izraelio laikais, gyvasis Dievas lydi ir saugo savo tautą, išva- 
duoja ją iš vergijos. Naujų kankinių ir tikėjimo išpažinėjų pa- 
vyzdžiu patvirtintas liudijimas gali labai sustiprinti evangeliza- 
ciją. Šį liudijimą daro dar patikimesnį per persekiojimus ir prie- 
spaudą patvirtintas tikėjimas ir pagrindiniai jo bruožai: eucha- 
ristinis pamaldumas, pagarba Švč. Mergelei Marijai, įvairios 
liaudiško pamaldumo formos, ištikimybė ir klusnumas popiežiui ž. 
Šiuo atžvilgiu reikšmingas yra ir Lietuvos katalikų patirto ateis- 
tinio persekiojimo laikotarpis, tuo metu sukrauti dvasiniai tur- 
tai. Jie neliko nepastebėti visuotinės Bažnyčios. Juos ne kartą 
deramai yra įvertinęs popiežius Jonas Paulius II. 

Taigi ne vien patiems Lietuvos katalikams, bet ir kitų kraštų 
tikintiesiems naudinga sąmoningai pažinti sunkiais metais įgytą 
dvasinę patirtį, gautąsias pamokas. Jos skatina kitaip suvokti kai 
kurias teologines problemas3. Kaip modernaus pasaulio krikščio- 
nys pajėgė atsispirti brutaliai ir labai klastingai ateistinei prie- 
vartai, išsaugoti ištikimybę savo tikėjimui ir Bažnyčiai? Kas pa- 
dėjo jiems išlikti tvirtiems, o kur neatsispyrė apgailėtinam silp- 
numui? Kaip jie rodė savo tikėjimą, kuo jis pasižymėjo? Tai vis 
klausimai, kuriuos pravartu gerai išnagrinėti. 

15 — 878 


226 KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 2* 


Ne mažesnę reikšmę turi ir daug išmėginimų patyrusių krikš- 
čionių požiūris į kančią, jų pastangos liudyti, skelbti mirusį ir pri- 
sikėlusį Išganytoją. Tikinčiųjų dvasinį gyvenimą taip pat veikė 
atšiaurios religijai sąlygos. Vidinio tikėjimo reiškimo būdai, įvai- 
rios pamaldumo formos gali atskleisti ir nors šiek tiek padėti 
suprasti persekiojamų katalikų pasaulėjautą, vietinės Bažnyčios 
brendimo ir augimo kelius. 

Ateistinis persekiojimas Lietuvoje truko keletą dešimtmečių. 
Nors laikotarpis palyginti nėra labai ilgas, tačiau jis buvo ne- 
vienodo intensyvumo, jam būdingos įvairios priespaudos bei pa- 
sipriešinimo iormos. Šiame darbe aptarsime tik geriau rašytinių 
dokumentų paliudytus paskutinius du dešimtmečius. Mat tuo metu 
buvo jau sukaupta nemaža ankstesnių metų dvasinė patirtis, o ir 
tikintieji darėsi vis aktyvesni, gyvybingesni. 

Dokumentų, kurie padėtų geriau išnagrinėti religinę dvasinę 
patirtį, nėra gausu. Nedaug iš jų yra išleista, todėl jie beveik ar 
ir visai neprieinami tyrinėtojui. Ateities uždavinys būtų surinkti 
visą ateistinio persekiojimo laikotarpio medžiagą, užrašyti prisi- 
minimus, išleisti vertingesnius konferencijų, pamokslų rinkinius, 
originalią asketikos literatūrą. Šiuo metu daugiausia tenka remtis 
geriau pažįstama periodine pogrindžio literatūra, ypač „Lietuvos 
Katalikų Bažnyčios Kronika“. „LKB kronika“ pirmiausia kėlė 
Bažnyčios persekiojimo, tikinčiųjų diskriminavimo, tautos kultū- 
ros slopinimo, žmogaus teisių pažeidimo, sąžinės laisvės varžymo 
ir kitus panašius faktus. Tačiau sausi kronikiniai iaktai slepia 
gyvą tikinčiųjų dvasią. Čia kartkartėmis užsimenama apie vieną 
kitą katalikų dvasinio gyvenimo epizodą, pateikiama šiaip aktua- 
lių minčių. Tai ir praverčia nagrinėjant dvasinę patirtį. Ši me- 
džiaga nėra vienalytė. Skirtingi autoriai, įvairios literatūrinės for- 
mos: laiškai, pamokslai, teismų bylos, atsiminimai, poezija. Čia nė- 
ra vienos pažiūros, vienos vienintelės Dievo, Bažnyčios, sakra- 
mentų, tikinčiųjų gyvenimo sampratos, tačiau iš daugelio frag- 
mentų galima susidaryti bendrą vaizdą ir jį moksliškai suvokti. 

„LKB kronika“ per 17 savo egzistencijos metų buvo „Tautos 
sąžinė, kovojančios Bažnyčios balsas ir visą pasaulį apskriejantis 
pagalbos šauksmas“ *. Ji ne tik fiksavo tikėjimo persekiojimo Iak- 
tus, bet tam tikra prasme iormavo katalikų religinį gyvenimą Lie- 
tuvoje, atrinkdama spausdintus faktus, iškeldama aikštėn ne tik 
prisitaikėliškumą, bet ir gražius krikščioniškos drąsos pavyzdžius. 
„LKB kronika“ vienijo Lietuvos tikinčiuosius atkakliai kovai su 
ateistinės valdžios savavaliavimais, labai daug ką padrąsino ak- 
tyviai ginti savo tikėjimą, Bažnyčią ir kitas lietuvių tautos dvasi- 
nes bei kultūrines vertybes. Kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia, iš- 
kentusi daugybę sunkių išmėginimų, tebėra stipri, gyvastinga ir 
dvasinga, didelis yra ir „Kronikos“ nuopelnas. 

Taigi „LKB kronikos“ straipsniai yra ne Bažnyčios gyvenimo 
įvykių trupiniai, bet esminė to laikotarpio dalis. Tik tinkamai ją 


3*  "KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSEKIOJIMO METAIS 997 


įvertinus galima suprasti daugelį ano meto reiškinių, taip pat tai, 
kas paveldėta iš to meto dabar. 

Tokios apimties darbe neįmanoma smulkiai išnagrinėti visos 
Lietuvos katalikų dvasinės patirties. Naujai skelbiami šaltiniai ir 
studijos padės geriau ją pažinti ir įvertinti. Čia sklaidomos temos 
gali padėti geriau suprasti Lietuvos Katalikų Bažnyčioje vykusius 
ir vykstančius procesus, atsižvelgti į speciiinius jos sunkumus, iš- 
vengti klaidų darant būtinas ir neišvengiamas pataisas naujomis 
laisvės sąlygomis. 


I. ATEISTINIS PERSEKIOJIMAS IR KRIKŠČIONIŲ 
PASIPRIEšINIMAS 


Ateistinis persekiojimas 


Sio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje Lie- 
tuvos Katalikų Bažnyčioje vykusius reiškinius pažinti ir teisingai 
įvertinti įmanoma tik pažvelgus į tas sąlygas, kuriomis ji gyveno 
ir veikė. Didžiausią įtaką, be abejo, darė nuolatinis ateistinės val- 
džios persekiojimas, įvairiopas spaudimas tiek Bažnyčiai kaip 
institucijai, tiek atskiriems tikintiesiems. Nuo pat sovietinės oku- 
pacijos pradžios 1940 m. buvo pradėta nuožmi kova prieš religiją, 
ypač suaktyvėjusi per antrąją okupaciją. Stalino laikais norėta 
Bažnyčią sunaikinti fiziškai. Tačiau „vyskupų suėmimai, trečda- 
lio kunigų ištrėmimas į Sibirą, bažnyčių uždarinėjimas ir kitos 
teroro priemonės parodė, kad represijomis Katalikų Bažnyčia ne- 
bus palaužta. 1956—1957 m. gyvi likę kunigai, sugrįžę iš Sibiro, 
įsijungė į pastoracinį darbą. Sibiro stovyklose žuvusieji buvo lai- 
komi kankiniais, netgi šventaisiais“ !. 

Politinio atšilimo po Stalino mirties metais Bažnyčios padėtis 
nepagerėjo. Dalis kunigų atsidūrė Sibire antrą kartą, buvo už- 
daromos bažnyčios, atimta pačių tikinčiųjų pastatyta Klaipėdos 
bažnyčia. Pasikeitus politinėms sąlygoms, Sovietų Sąjunga siekė 
sudaryti teigiamą pasaulio visuomenės nuomonę apie padėtį kraš- 
te. Todėl Bažnyčią pradėjo persekioti kitomis priemonėmis. Vie- 
na vertus, stengėsi parodyti tariamą sąžinės ir religijos laisvę, 
o kita vertus, persekiojimas ir spaudimas liko toks pat brutalus ir 
nežmoniškas. 


Ateistinio persekiojimo apgaulingumas 


Atkakli propaganda visais būdais krašte ir užsienyje skelbė, kad 
Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, tikintieji nėra diskri- 
minuojami, gali naudotis visomis pilietinėmis teisėmis. Remiantis 
Konstitucija buvo teigiama, kad kiekvienas pilietis turi visišką 


228 KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 4 


sąžinės laisvę, o persekiojimus esą išgalvoję tik buržuaziniai na- 
cionalistai ir klerikalai emigrantai. lokie teiginiai mirgėjo vie- 
šojoje spaudoje, panašiai kalbėdavo olicialieji valstybes parei- 
gūnai. Propagandiniams tikslams buvo naudojamos įvairiomis 
kalbomis leidžiamos ir užsieniui skiriamos brošiūros apie Bažny- 
čios gyvenimą ir veiklą. Į užsienį siunčiami „lojalūs“ kunigai sa- 
vo atvykimu ir gyvu žodžiu turėjo paliudyti tariamą religijos 
laisvę. Panašiai buvo panaudojami vyskupų ir vyskupijų valdyto- 
jų bei parinktų kunigų pareiškimai užsienio korespondentams. Į 
Lietuvą kviečiami marksistiškai nusiteikę kunigai ir vienpusiškai 
informuoti turistai taip pat padėdavo formuoti teigiamą nuomo- 
nę apie sąžinės laisvės padėtį Sovietų Sąjungoje 2. 

Iš tikrųjų po visa propagandine skraiste slėpėsi brutalus ir 
metodiškas religijos persekiojimas. Lietuvos tikinčiųjų nuomonę 
išreiškė V. Jaugelis teisme pasakytoje kalboje: „Tik tie gali teig- 
ti, kad Lietuvoje esanti tikėjimo laisvė ir tikintieji nepersekiojami, 
džiama egzistuoti, tačiau neleidžiama augti, bręsti religinei bend- 
ruomenei, mėginama supriešinti žmones ir naikinti Bažnyčią kaip 
bendruomenę. Toks dvasinis genocidas negreitai pastebimas iš iš- 
orės; jį reikėjo atskleisti ir paneigti propagandinius ateistų tei- 
ginius. Atsiliepdaimna į klaidinamuosius vyskupų ir kunigų žodžius 
spaudoje, pogrindžio spauda jautriai reaguodavo“. Mat vienas 
iš jos tikslų kaip tik ir buvo „ieškoti kelių, kuriais Vatikanui ir 
pasauliui pateiktų teisingą informaciją“ > apie Bažnyčios padėtį 
Lietuvoje. 

Ateistinio persekiojimo apgaulingumas — vienas būdingiausių 
jo bruožų paskutiniais dešimtmečiais. Visa sovietinė tikrovė buvo 
nenatūrali, iškreipta. ,LKB Kronika“ cituoja vieno ligonio laišką 
N. Sadūnaitei: „„Mūsų tarybinėje tikrovėje viskas priimta vadinti 
kitais vardais: tiesa vadinama melu, gėris — blogiu, tikrovė — 
šmeižtu. Tautos didvyriai — nusikaltėliais arba kriminalistais“ *. 
Keletą dešimtmečių visuomenėje sąmoningai buvo siekiama pa- 
keisti požiūrį į daugelį dalykų, ypač moralės srityje. Pati sąži- 
nės laisvės samprata buvo interpretuojama inarksistiškai, tai yra 
kaip laisvė primesti ateistinę pasaulėžiūrą: „Pagal proletarinį- 
marksistinį sąžinės laisvės supratimą ateizmo laisvė yra laišvė 
kiekvienam piliečiui išsivaduoti iš religinių iliuzijų, išsiugdyti 
mokslinę-marksistinę pasaulėžiūrą ir netrukdomai ja vadovautis 
gyvenime... Kol tikintysis nėra atsikratęs religinių iliuzijų, tol ne- 
gali būti visiškos sąžinės laisvės. Socialistinės santvarkos sąly- 
gomis sąvoka „pilna sąžinės laisvė“ norima tik pažymėti di- 
džiausią pasisekimą kovoje už žmogaus išvadavimą nuo prie- 
tarų“ 7. 

Tikėjimo persekiojimui sovietiniu laikotarpiu būdinga tai, kad 
varžoma ne kokia viena religija, neigiamas ne kuris dievas, kaip, 
pavyzdžiui, pirmųjų krikščionybės persekiojimų metu, bet pati 


5* KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSEK1OJIMO METAIS 229 


dievystė. Nediskutuojama, kam ir kaip melstis, bet išvis antpri- 
gimtis atmetama. 

Ateistinį persekiojimą buvo stengiamasi pridengti, paslėpti. 
Pavyzdžiui, paaiškėjus, kad mokytojas ar tarnautojas yra tikintis, 
jis buvo atleidžiamas iš darbo. Tačiau priežastis buvo nurodoma 
visai kita arba buvo verčiama, kad jis pats rašytų pareiškimą, 
jog išeina iš darbo savo noruš. Panašiai buvo keršijama tikin- 
tiems vaikams už bažnyčios lankymą, atsisakymą dalyvauti ateis- 
tiniuose būreliuose ar rengti šokių vakarus gavėnios metu. Jiems 
neteisingai buvo mažinami įvairių dalykų, dažniausiai elgesio, 
pažymiai, rašoma bloga charakteristika baigus mokyklą ir tai sun- 
kindavo įstoti į aukštąją mokyklą 9. 

Siekdami sukompromituoti tikinčiuosius, ateistai nevengė ir 
klastos. Neretai dėl įvairių priežasčių buvo siūloma pasirašyti ant 
tuščių popieriaus lapų, įtikinėjant, kad vėliau juose surašys nori- 
mą pareiškimą ar kitą dokumentą. Jei tikintieji neatsisakydavo 
taip padaryti, tai vėliau dažniausiai pamatydavo, jog dokumento 
turinys visai kitoks, negu buvo sutarta !*, 

Oficialiai Sovietų Sąjungoje Bažnyčia buvo atskirta nuo vals- 
tybės, tačiau iš tikrųjų šis atskyrimas buvo labai savotiškas. Vals- 
tybės atstovai kišdavosi į smulkiausius bažnytinius dalykus, griež- 
tai kontroliuodavo visokią bažnytinę veiklą: priėmimą į kunigų 
seminariją, vyskupų ir kunigų skyrimus, bažnyčių remontą, ku- 
nigų pastoraciją, pagalbą vienų kitiems įvairiose šventėse ir t. t. 
Todėl teisingai N. Sadūnaitė teisme sušunka: „Lietuvoje Bažny- 
čia ne atskirta nuo valstybės, bet jos pavergta. Valdžios organai 
grubiausiai ir neleistiniausiu būdu kišasi į Bažnyčios vidaus rei- 
kalus ir kanonų sritį, savo nuožiūra įsakinėja kunigams ir nesi- 
skaitydami su įstatymais juos baudžia“ !!. 

Salia olicialių įstatymų, kurie ir taip jau buvo neteisingi bei 
diskriminuojantys, egzistavo slaptos instrukcijos ir nurodymai, 
dar labiau varžantys tikinčiųjų veiklą. Nors tikintieji jų nežinojo, 
tačiau už jų pažeidimą buvo baudžiami, nes būtent šiomis instruk- 
cijomis vadovavosi ateistiniai valdininkai !2. Ateistinio persekioji- 
mo metodiškumą atskleidžia slaptos tikinčiųjų sekimo instrukci- 
jos, Švietimo ministerijos dokumentai, nurodantys priemones 
ateistiniam auklėjimui stiprinti ir plėtoti 18. 

Bažnyčia gyveno tokiomis melo ir apgaulės sąlygomis, kai 
žodžiais buvo deklaruojama sąžinės laisvė, o iš tikrųjų vyko 
nuolatinis religijos persekiojimas. Atsiliepdama į Religijų reikalų 
tarybos įgaliotinio K. Tumėno straipsnį apie sąžinės laisvę, „LKB 
Kronika“ rašė: „Okupacinės valdžios politika Bažnyčios atžvil- 
giu iš esmės nepasikeitė. Bažnyčia ir tikintieji persekiojami — bet 
tik subtilesnėmis priemonėmis, nors kai kur nevengiama net gru- 
baus teroro, ir visa tai bandoma pridengti gražiais žodžiais“ !4. 


230 KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 6* 


Brutalumas 


Lietuvoje vykdomą ateistinę akciją pogrindžio leidinys „Tie- 
sos kelias“ taip vertina: „Tai nėra diskusija, tai nėra polemika, 
kurioje lygiomis teisėmis dalyvauja abi priešingos pusės. Tai pa- 
galiau nėra rimtas skirtingų pažiūrų Žmonių nuomonėmis pasi- 
keitimas, siekiantis surasti tiesą. Tai yra barbariškas priešininko 
puolimas, jo plakimas ir linčiavimas, kai jo rankos ir kojos yra 
surištos, burna užčiaupta ir jis visai neturi galimybės gintis“ !5, 

Visos šios akcijos neigiamu simboliu tapo daugkartinis Kry- 
žių kalno nuniokojimas. Ne veltui sovietiškąjį ateizmą imta va- 
dinti „buldozeriniu“. Įvairūs religinio gyvenimo ženklai: bažny- 
čios, kryžiai, medalikėliai, rožiniai kėlė persekiotojų pyktį. Jis pa- 
sireiškė kryžių griovimu, draudimu remontuoti bažnyčias, net jų 
deginimu, taip pat dažnais apiplėšimais, išniekinimais. 

Ateistinis persekiojimas ypač žiauriai žalojo vaikus. Amerikie- 
čių sociologai, nagrinėję Lietuvos katalikų padėtį, nurodo daug 
priemonių, nukreiptų prieš tikinčius moksleivius: koneveikimas, 
grasinimai, barimas, įžeidinėjimas, tikėjimo pajuokimas, tardymas, 
nuolatinis spaudimas !*. ,,Kronika“ pateikia begales liudijimų apie 
vaikų moralinį prievartavimą. Tyčiojimasis iš religinių įsitikini- 
mų ir pačių tikinčių vaikų mokyklose tapo įprastas reiškinys. Ti- 
kintys mokiniai buvo verčiami stoti į ateistines organizacijas, 
mokykloje kalbėti prieš tikėjimą, dalyvauti ateistiniuose būreliuo- 
se ir vaidinimuose. Toks viešas ateistinis pasirodymas visuomet 
darydavo didžiulį psichologinį poveikį pačiam mokiniui. Ateistinis 
darbas neapsiribojo moralinio poveikio priemonėmis. Kai kur tiek 
fanatiškai nusiteikę mokytojai, tiek specialiai nuteikti bendraam- 
žiai imdavosi net fizinių veiksmų prieš tikinčius vaikus !. 

Tikintieji patyrė ir skaudžią socialinę ekonominę diskriminaci- 
ją. Mokytojai ir kiti reikšmingesnes pareigas turintys Žmonės, iš- 
drįsę ateiti į bažnyčią, priimti sakramentus, tuoj pat buvo šali- 
nami iš darbo 'š. Baudžiami ne tik „prasikaltę“ ateistinei val- 
džiai asmenys, bet ir jų šeimų nariai, pavyzdžiui, tėvai — už tai, 
kad sūnus įstojo į kunigų seminariją !5. Net kolūkiečiai, sąlygiškai 
mažiau priklausomi nuo valdžios ir galintys drąsiau išpažinti savo 
įsitikinimus, neišvengė teroro: kuo nors pagelbėję bažnyčiai bū- 
davo skiriami prie menkesnio, mažiau apmokamo darbo 29. Pa- 
rapijos atlaidų dienos buvo skelbiamos darbo dienomis ir kolūkie- 
čiams grasinama neduoti net to, kas jiems teisėtai priklausė: 
„Jei rytoj neisite į darbą, tai nebandykite prašyti karvei pašaro 
ir ganyklos. Galėsite ieškoti, kur norėsite, o mes jums neduosi- 
me“ 2! Pensininkams už darbą bažnyčioje buvo atimama jų są- 
žiningu darbu užtarnauta pensija 2?. 

Ypač skaudus, nežmoniškas elgesys su ligoniais, visiškas jų 
valios nepaisymas net prieš mirtį. Nors įstatymiškai kunigas tu- 
rėjo teisę ateiti į ligoninę prašant pačiam ligoniui, tačiau praktiš- 


7*  "KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSEKIOJIMO METAIS 231 


kai daug kur to buvo nepaisoma. Negana to, kartais už kunigo 
pakvietimą ligoniui buvo nutraukiamas gydymas ir jis išmetamas 
iš ligoninės. Būdavo, kad greitoji pagalba atsisako važiuoti pa- 
gelbėti pamaldų metu bažnyčioje nualpusiai moteriai 8. Įvairiai 
buvo trukdoma kita bažnytinė veikla ir apeigos, ypač procesijos, 
Sutvirtinimo sakramento teikimas, Šiluvos ir kitų atlaidų lanky- 
mas, o labiausiai — vaikų katekizavimas. 

Valstybė stengėsi visiškai kontroliuoti Bažnyčios gyvenimą. 
Kaip rašo Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuo- 
meninė grupė, valdžios organai nustatydavo, kuriems vyskupams 
negalima eiti pareigų, kurie jaunuoliai gali tapti kunigų semina- 
rijos auklėtiniais, o paskui nepalikdavo jų ramybėje; nurodydavo 
net kuriuos kunigus galima kviestis į atlaidus, kurių ne. Tikrai 
„be valdžios žinios kunigas negali nė vinies įkalti į sieną“ 24. 

Sovietinė valdžia nesitenkino vien griežtu bažnytinės veiklos 
varžymu. Per spaudą, televiziją prieš kunigus ir aktyvesnius pa- 
sauliečius buvo vedama plati šmeižto kampanija. O tikintieji ne- 
turėjo jokios galimybės viešai atsiliepti į neteisingus kaltinimus 
ir šmeižtus. Net ir ateistinių rašinių autoriai, pamatę savo klai- 
das, negalėjo jų atšaukti, nes laikraščiai atsisakydavo spausdin- 
ti2, Beteisę Bažnyčios padėtį puikiai charakterizuoja toks atsi- 
tikimas: neteisingai nubaustam kunigui aiškinant, jog jis nepa- 
žeidė įstatymų, administracinės komisijos narys atsakė: „Mes su- 
sirinkome ne aiškintis, o bausti“ 28. 

Ateistinio persekiojimo brutalumui nebuvo ribų. Tai rodo ir 
nuolatinis verbavimas tapti slaptais valstybės saugumo agentais. 
Verbuoti stengtasi visus: vaikus, suaugusius tikinčiuosius, kan- 
didatus į seminariją, kunigus. 

Aktyviausi Bažnyčios nariai, kurie nepaisydami grasinimų gy- 
nė neginčijamas kiekvieno žmogaus ir pačios Bažnyčios teises, su- 
laukė skaudžių bausmių. Būrys pasauliečių ir kunigų už sąžinin- 
gą savo pareigų ėjimą, tiesos skelbimą, pogrindinės literatūros 
leidimą bei platinimą buvo nubausti ilgomis kalėjimo bausmėmis. 
Su aktyviausiais iš jų arba nepanorusiais paklusti ateistinės val- 
džios užmačioms buvo susidorota fiziškai inscenizuojant nelaimin- 
gus atsitikimus ar užpuolimus apiplėšimo tikslu. 

Tai tik keletas bendrų bruožų, nusakančių ateistinio persekio- 
jimo pobūdį aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje, kurie gali 
padėti geriau ir tiksliau suprasti, kaip tuo metu buvo persekiojama 
Katalikų Bažnyčia. 


232 KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 8* 


KRIKŠSČIONIŲ PASIPRIEŠINIMAS ATEISTINIAM 
PERSEKIOJIMUI 


Pobūdis ir pasireiškimas 


Svarbu pažinti ne tik ateistinį puolimą, bet ir pačios Bažny- 
čios, tikinčiųjų reakciją į ją. Ateistai turėjo galingą aparatą, jų 
pusėje buvo vyriausybės institucijos, saugumas, teismai, mokyk- 
Jos, propagandos leidyklos ir tūkstančiai treniruotų propagandistų. 
Bažnyčia negalėjo nė lygintis savo kukliomis galimybėmis. Prak- 
tiškai jos veikla buvo apribota bažnyčios pastato sienomis, bet 
net ir čia pastoracinis darbas buvo visokeriopai varžomas. Pasi- 
priešinimas ateistiniam persekiojimui rėmėsi moralinės galios ir 
teisumo jutimų. Su šiuo pasipriešinimu neatskiriamai susijęs ir 
tautinis, nes su ateistine akcija kartu buvo vykdoma ir nutautini- 
mo politika. 

Lietuvos tikinčiųjų moralinę jėgą rodė drąsiausieji ir akty- 
viausieji. Tai kunigai; kurie nebijojo būti teisiami, nebijojo eiti į 
kalėjimus, nesidavė sugundomi patogaus gyvenimo pažadais. 
Stropiai vykdydami savo kunigišką misiją, jie sužavėdavo ir pa- 
traukdavo jaunimą, uždegdavo parapijų žmones. Tvirtumo ir išti- 
kimybės Bažnyčiai pavyzdžiai buvo tremtiniai vyskupai J. Stepo- 
navičius ir V. Sladkevičius. Tačiau ne mažesnį vaidmenį atliko ir 
pasauliečiai, priešindamiesi neteisėtiems valdžios veiksmams, ak- 
tyviai įsitraukdami į bažnytinį gyvenimą, visais būdais palaiky- 
dami savo ganytojus. Nepaisant griežtų ateistinės valdžios drau- 
dimų ir represijų, vyko vaikų katekizacija. Atsirado slaptų disku- 
sijų ir maldos būrelių, Eucharistijos bičiulių sąjūdis, pogrindžio 
sąlygomis veikė vienuolynai. Pradėta slapta devocionalijų ir mal- 
daknygių gamyba, buvo nurašinėjami ir platinami religiniai bei 
filosofiniai veikalai ?. 

Kaip minėta, vienas iš ryškiausių ateistinio persekiojimo bruo- 
žų buvo jo apgaulingumas, nusikalstamos veiklos slėpimas. Ti- 
kintieji tai matydami stengėsi iškelti į viešumą kiekvieną žmo- 
gaus teisių pažeidimo faktą, pačios Lietuvos ir pasaulio visuome- 
nės dėmesiui pateikti pasalūniškai hipokritišką ateistų kovos tak- 
tiką 2. Viešumas buvo svarbus įrankis pasipriešinimo kovoje. Ta- 
čiau Bažnyčia neturėjo priemonių, kuriomis būtų galėjusi skelbti 
savo nuomonę. Kaip tik todėl gimė pogrindžio spauda, kuri daug 
prisidėjo prie to, kad ateistinės valdžios vykdomi nusikaltimai 
neliktų nepastebėti. Šio ginklo efektyvumą netiesiogiai pripažino 
patys persekiotojai, pradėję nuožmią jos leidėjų medžioklę. Vien 
už kelių „LKB Kronikos“ numerių kopijavimą buvo baudžiama 
keletu metų kalėjimo. Nukentėjo visas būrys pasauliečių, vienuo- 
lių, kunigų 29. Kita vertus, persekiojimus vykdę pareigūnai bijojo 
būti paminėti pogrindžio spaudoje, todėl ėmė vengti grubių susi- 
dorojimų su tikinčiaisiais. 


9* KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSEKIOJIMO METAIS 233 


Dar vienas krikščionių pasipriešinimo būdų — protestų rašy- 
mas. Jie buvo adresuojami aukštiems pareigūnams ar net tarp- 
tautinėms organizacijoms. Taip tikintieji protestavo prieš savo 
beteisiškumą. Ateistinis persekiojimas dažniausiai buvo vykdomas 
pagal slaptas instrukcijas arba vietos pareigūnų savivalę. Konsti- 
tucija garantavo tikintiesiems daug platesnes teises, bet to ne- 
buvo paisoma. Ir tai paskatino rašyti protestus, pareiškimus. Dar 
1971 m. kunigas K. Garuckas laiške vyskupui J. Labukui ragino: 
„Ekscelencija, reikėtų ginti tikėjimą, remiantis valstybės įstaty- 
mais, kurie daug ką mums bent žodžiu garantuoja, ir pasipric- 
šinti visokiems rajono valdininkų savavaliavimams“ 90, 

Protestų ir skundų parašyta tikrai daug — tiek pavienių, tiek 
kolektyvinių. Juose buvo protestuojama dėl religijos ir Bažny- 
čios padėties, dėl pastoracinio darbo trukdymo, apeliuojama dėl 
neteisingų nuobaudų. Taip pat prašoma leidimo remontuoti ar 
statyti bažnyčias, leisti religinę spaudą ir kt. Kolektyvinių pra- 
šymų metodą Sovietų Sąjungoje pirmieji ėmė naudoti Rusijos ir 
Ukrainos baptistai3!. Vis dėlto galime prisiminti, kad Lietuvoje 
panaši tradicija egzistavo kur kas seniau. XIX amžiaus pabai- 
goje lietuviai panašiai kovojo dėl lotyniško raidyno ir lietuviškos 
spaudos sugrąžinimo 32. Nors katalikų rezistencija prieš įstatymi- 
nę priespaudą ir kova dėl tikėjimo laisvės buvo vedama lygia- 
grečiai su kai kuriomis kitomis religinėmis grupėmis, ypač su li- 
beraliąja Rusijos inteligentija, tačiau, kita vertus, tikintieji savo 
padėtį dažnai lygina su katalikų padėtimi caro priespaudos metu, 
nurodydami ryšį tarp abiejų amžių 98, 

Į tikinčiųjų protestus dažniausiai buvo atsakoma naujomis 
represijomis. Tačiau ateistinė akcija susidūrė su savotišku už- 
burtu ratu: griežtesnis persekiojimas savo ruožtu sukeldavo naują 
tikinčiųjų pasipriešinimą 9*. Katalikai savo vidine, moraline jėga 
stengėsi atsilaikyti prieš valstybinėmis priemonėmis vykdomą ir 
grubia prievarta pagrįstą ateistinį persekiojimą. 


Rezultatai 


Katalikų kova dėl tikėjimo laisvės nebuvo lengva ir rezultatai 
pasirodė ne iš karto. Į daugumą tikinčiųjų prašymų, pareiškimų 
ateistinė valdžia arba visai neatsakydavo arba tik žodiškai paaiš- 
kindavo, kad į reikalavimus nebus atsižvelgta. Tarptautinės orga- 
nizacijos, kurioms buvo adresuotos kai kurios peticijos, taip pat 
neatsiliepė *. Tačiau „ikintieji nepaliovė kelti teisėtų savo rei- 
kalavimų, rinko parašus po protestų raštais. Ilgus metus buvo 
kovota dėl Klaipėdos bažnyčios sugrąžinimo, dėl kitų bažnyčių 
remonto ir kt. Vis dažniau į viešumą iškeliami ateistinio perse- 
kiojimo faktai sukeldavo pasaulio viešosios opinijos atgarsį. Va- 
karuose pasirodžiusi ir į įvairias pasaulio kalbas išversta „LKB 
Kronika“ nebegalėjo būti ignoruojama. Ateistinė valdžia nesėk- 


234 KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 10* 


mingai mėgino paneigti joje parašytus faktus. Valdžios atstovai 
turėjo atsižvelgti į tai, kad jos vykdomas ateistinis persekiojimas 
sudaro neigiamą nuomonę pasaulyje ir buvo priversti daryti nuo- 
laidų, nebegalėjo naudoti pačių grubiausių persekiojimo priemo- 
nių. Po truputį gausėjo seminaristų vienintelėje Kauno tarpdiece- 
zinėje kunigų seminarijoje, nors ir nedidelių tiražu buvo leidžia- 
mos maldaknygės, „Katalikų kalendorius žinynas“. 

Aktyvus katalikų pasipriešinimas ateistiniam persekiojimui ne- 
buvo bevaisis. Visų pirma jis ugdė pačių tikinčiųjų sąmoningu- 
mą, skatino tvirtai ir drąsiai laikytis savo įsitikinimų, neleido pa- 
jungti Bažnyčios ateistinės valdžios siekiams. Įvertindama kovos 
dėl Bažnyčios ir tikėjimo laisvės dešimtmečio rezultatus „LKB 
Kronika“ rašė: „Laimėta tikrai daug: sovietinė valdžia praplėtė 
Kunigų seminarijos limitą, kunigai viešai pradėjo katekizuoti vai- 
kus, leisti juos prie altoriaus, bažnyčiose padaugėjo jaunimo, dau- 
guma kunigų nebepaiso diskriminacinių „Religinių susivienijimų 
nuostatų“, nebebijo prarasti registracijos pažymėjimą ir t. t. Vie- 
toj liūdnos perspektyvos, kad Lietuvos K. Bažnyčia bus sunive- 
liuota iki Rusijos Pravoslavų Bažnyčios lygio, ji per dešimtį metų 
dvasiškai atsinaujino ir išaugo, ypač kokybiškai“ 9, 


Tvirta viltis 


Karti kelių dešimtmečių patirtis parodė, jog Sovietų Sąjungoje 
sunku tikėtis greitų ir ženklių pasikeitimų antireliginėje kovoje. 
Keitėsi tik tos kovos priemonės ir būdai, bet ne tikslas ir pa- 
grindinis uždavinys — pakirsti religijos šaknis žmonių sąmonėje. 
Suprantama, kodėl „LKB Kronika“ ragino ruoštis „ilgai ir at- 
kakliai kovai už tiesą, laisvę ir Kristaus triumlą Tėvynėje“ 97. 
Tačiau nepaisant didžiausių persekiojimų tikinčiųjų gretose ne- 
matyti nusiminimo ar beviltiškumo. Priešingai, visada pabrėžia- 
mas tvirtas įsitikinimas, jog tikėjimo neįmanoma išrauti iš šir- 
džių. 1977 m. dar kartą buvo sunaikintas Kryžių kalnas, nupjau- 
tas net ten augęs klevas. Netrukus ant kalno iškilo iš to paties 
klevo kamieno padarytas kryžius. Jame įrašyta: ,„1977.V.2. Taip 
Dievo sutvarkyta: jei šaknys lieka, medis vėl atauga. Čia bedie- 
viai bejėgiai“ 98, 

Visiškas pasitikėjimas Dievu nesusvyravo net sunkiausiu me- 
tu. Kaip tik tie, kurie patyrė žiauriausią ateistinio persekiojimo 
prievartą, davė drąsos ir vilties pavyzdį. Gynimosi kalbos teisme, 
nuteistųjų ir ištremtųjų laiškai atskleidžia jų tvirtą pasitikėjimą. 
Šie žmonės aiškiai juto, jog jų pusėje Tiesa, o gyvas tikėjimas 
neleido suabejoti Dievo pagalba ir Apvaizdos globa visokiausio- 
mis aplinkybėmis: „Kaip gera, kad mūsų gyvenimo laivelį vai- 
ruoja gerojo Tėva ranka. Kai jis prie vairo — niekas nebaisu“ 39. 
Geresnės Bažnyčios ateities viltį taip pat gali užtikrinti vienas 
Dievas. Žmogaus planai ir išmonė nieko nepadės, jei nebus lai- 


11* KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSEKIOJIMO METAIS 235 


minami iš dangaus. Tai pagrindas, kuris padeda atremti pavo- 
jingą bendradarbiavimą su ateistine valdžia. Ne nuo jos priklau- 
so Bažnyčios likimas ir nereikia tuščiai sielvartauti dėl liūdnos 
ateities. Daugumos Panevėžio vyskupijos kunigų pasirašytame 
laiške raginama: ,„Nesirūpinkite ateitimi, nes jos Valdovas yra 
Dievas“ *, Taigi čia nebuvo koks tuščias optimizmas. Tikėjimo 
žvilgsnis padėjo įžvelgti gilesnę realybę, pamatyti toliau negu 
matoma skaudi tikrovė. Kartu buvo aišku, jog vienintelė sąlyga 
asmeniniam ir tautiniam atgimimui — gyvenimas su Dievu. 

Pasitikėjimas Dievu tada, kai nebuvo jokios vilties*!, aki- 
vaizdžiai parodo Lietuvos katalikų tikėjimo autentiškumą ir jų 
krikščioniško liudijimo vertę. Viltis neleido tikintiesiems sugniuž- 
ti, palaikė jų ryžtingumą, laisvės dvasią. Jie darė tai, ką galėjo, 
o iš laisvėje gyvenančių tikėjimo brolių laukė paramos bei soli- 
darumo kovoje dėl savo teisių. Tačiau galutinis vilties pagrindas 
buvo Dievas. Visiškas pasitikėjimas dieviška Apvaizda, galutine 
Tiesos, Teisingumo ir laisvės pergale yra tikroji išsivadavimo teo- 
logija, kuri buvo ne teoriškai svarstoma, o įgyvendinama kasdie- 
niu liudijimu 32. 


II. TIKĖJIMAS 


TIKĖJIMO SAVUMAI 
Sąmoningumas ir tradiciškumas 


Bažnyčios padėtis Lietuvoje ateistinės priespaudos metais bu- 
vo labai savita. Išoriškai ji lyg ir galėjo vykdyti savo misiją. Eg- 
zistavo parapijos, vyskupijos, buvo rengiami kunigai, nors ir mi- 
nimaliai leidžiamos kai kurios liturgijai būtinos knygos. Tačiau 
griežtai suvaržytos veiklos sąlygomis jos balso visuomenė be- 
veik negirdėjo. Šalia liturginių apeigų, Bažnyčia nedaug kuo ga- 
lėjo padėti ugdyti savo narių tikėjimą. Todėl aišku, kad trūko 
tikėjimo sąmoningumo. Sąmoningumą suprantame kaip religijos 
pažinimą, Bažnyčios mokslo įsisąmoninimą. Tačiau tai tik viena 
klausimo pusė. Kun. St. Yla nurodo, jog yra svarbesnė pusė — 
giluminė: išmąstyti, susieti religinius elementus ir juos įveiksmin- 
ti gyvenime !. 

Gyvenimo sąlygos išties nebuvo palankios sąmoningumui ug- 
dyti. Religinės literatūros stoka, vargingas, pogrindinis katekiza- 
vimas atsiliepė neigiamai. Taip pat tradiciniai tikėjimo sąmonin- 
gumo ugdytojai kunigai negalėjo įgyti tinkamo pasirengimo. Izo- 
liacija nuo visuotinės Bažnyčios, atitolimas nuo teologinių aktuali- 
jų, menkas paskiausių Bažnyčios dokumentų pažinimas buvo di- 
džiulė kliūtis pastoracijai. Dėl to dvasininkai nę visuomet drįso 


236 KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 12* 


kelti aktualius tikėjimo ir moralės klausimus, kartais nesugebėjo 
į juos atsakyti. Tuo tarpu ateistinė propaganda viešosiomis bend- 
ravimo priemonėmis pasiekdavo visus be išimties. Dažnai ji buvo 
vulgari, iškraipanti tikrovę ar net pateikianti tik melą. Deja, Baž- 
nyčia į ją galėjo atsiliepti tik kunigo žodžiu per pamaldas ne- 
gausiems savo klausytojams. Katalikų inteligentija buvo beveik 
sunaikinta, visi katalikų laikraščiai uždaryti, tikintiesiems buvo 
trukdoma įgyti aukštąjį išsimokslinimą, dirbti kūrybinį darbą. 
Visa tai trukdė nuodugniau suvokti tikėjimą. Negausios krikščio- 
niškosios minties naujovių kibirkštėlės neturėjo galimybės pa- 
sklisti ir pasilikdavo tik tarp bendraminčių. Vis dėlto aktyviau- 
sieji nenuleido rankų, stengėsi pagal išgales atsiliepti į opiau- 
sias Bažnyčios ir visuomenės problemas. 

Nuolatinis ateistinis spaudimas pirmiausia skatino atkreipti 
dėmesį į apologetinius klausimus. Reikėjo atsakyti į ateistų kelia- 
mus istorinius, teologinius ar moralinius priekaištus. Ši tema už- 
ėmė svarbią vietą to meto pamoksluose. Ateistinės literatūros 
prasimanymai kritikuojami apologetinės krypties straipsnių rin- 
kiniuose 2. Gintis priverstas krikščionis stengėsi paaiškinti ir pa- 
grįsti savo egzistenciją, taip pat išsikovoti teisėtą padėtį visuo- 
menėje. Kartu iškilo pavojus, kad gali būti apsiribojama aiškini- 
mu, jog svarbu, reikšminga būti kataliku ir nebenurodyti, kaip 
tikėjimas turi pasireikšti gyvenime, kaip jis turi augti. Apologe- 
tikos aktualumas į antrą vietą stūmė kitus, iš tikrųjų svarbesnius 
tikėjimo ir dvasinio gyvenimo klausimus. Lietuvos katalikų at- 
skyrimas nuo visuotinės Bažnyčios visiškai užkirto kelią susipa- 
žinti su pagrindinėmis teologijos raidos kryptimis Vakaruose, 
jų beveik nepasiekė žinios apie liturginę reformą po II Vatikano 
Susirinkimo. Tatai padarė ne vien neigiamą įtaką: toji izoliacija 
tikinčiuosius apsaugojo ir nuo Vakarų pasaulyje Bažnyčią palie- 
tusios krizės !. 

Didžiausią tikinčiųjų dalį sudarė kaimo žmonės ir paprasti 
darbininkai. Jų religingumas daugiausia buvo tradicinis. Svar- 
biausias elementas — bažnyčios lankymas ir sakramentų pri- 
ėmimas. Lietuvoje parašytoje studijoje apie katalikybę ir inteli- 
gentiją teigiama: „Kaimo žmonių tikėjimas yra gan negilus, savo 
išraiška — tradiciškas, kai kada primityvus. Atlikinėdami pagrin- 
dines bažnytines apeigas, žmonės gana menkai nusimano apie 
dvasinį jų turinį, kai kam tai iš viso nerūpi. Labai atsilikęs yra 
religinis žmonių švietimas, nes tam nėra elementariausių sąly- 
gy“ *. 

Lietuvoje katalikiška tradicija jau gyvavo ilgai, nemažos da- 
lies tikinčiųjų sąmonėje ji buvo tapusi neatskiriama gyvenimo 
dalis. Tatai padėjo išlaikyti tikėjimą, bet neugdė jo sąmoningu- 
mo. Daug kas gavo tikėjimo pagrindus, tačiau ne visi galėjo 
pasakyti, jog juos patikrino, sutvirtino savo gyvenimo patirtimi, 
apsvarstė ir apgalvojo savo protu, apsisprendė už juos pagal savo 
sąžinę. Dažniausiai būdavo taip: „„Mus tėvai vedė į bažnyčią 


13*  KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSEKIOJIMO METAIS 237 


ir mes vesime“ 5. Suprantama, kad tokiomis sąlygomis gyvuojan- 
tis tikėjimas pasižymėjo konservatyvumu. Vis dėlto ateistine ideo- 
logija nusivylusius, pastovumo ir nepraeinamų vertybių ištrošku- 
sius žmones dažnai jis savotiškai žavėdavo ir buvo jų stiprybės 
šaltinis 9. 

Religinis tradiciškumas ne visuomet paneigia tam tikrą sąmo- 
ningumą. Žmogus, negalėjęs įgyti nuodugnesnio ir platesnio rc- 
liginio švietimo, laikėsi tikėjimo pagal savo supratimą. Religijos 
pažinimas yra svarbi, tačiau ne vienintelė religinio dvasinio gy- 
venimo dalis. Neužtenka tik pažinti religinę tiesą, kaip bet kurią 
kitą. Per maža ją ir pripažinti, kaip kitas tiesas. Ją dera išpa- 
žinti, liudyti gyvenimu ir gyvenime, nes religinė tiesa įpareigo- 
ja?. Kitais žodžiais tariant, tikras dvasinis gyvenimas yra Dievo 
meilė ir vienijimasis su juo. Dievas pranoksta bet kokį Žmogaus 
pažinimą, bet mylėti galima ir tada, kai pažinimas netobulas. 
Taigi negalima nuvertinti tikėjimo tų žmonių, kurie dažnai ne 
dėl savo kaltės nenumano tikėjimo dalykų, tačiau savo gyvenime 
rodo ištikimybę Dievui ir Bažnyčiai. Ateistinė valdžia Lietuvoje 
niekad nepajėgė tikėjimo apriboti ir paversti vien kultu. Krikš- 
čionys jautė, kad tikėjimas turi pasireikšti gyvenime meilės ir 
apaštalavimo darbais. Kova dėl teisės katekizuoti, turėti religinę 
spaudą, plėtoti karitatyvinę veiklą atskleidžia teisingą ir sveiką 
jų požiūrį. O ir pačią kovą dėl tikėjimo laisvės skatino ne vien 
teisingumo ar užuojautos skriaudžiamiems jausmas, bet krikščio- 
niškas žmogaus, kaip „Dievo atvaizdo“, teisių supratimas 8. 

Įdomu, kad posakiai „tikėti į Dievą“ ir „eiti į bažnyčią“ varto- 
jami sinonimiškai. Viešas tikėjimo praktikavimas ateistinio per- 
sekiojimo metu reiškė jau tam tikrą sąmoningumą. Taip pat su 
tikėjimu buvo kovojama ne racionaliais argumentais, o prasima- 
nytais, juokingai kvailais ir užgauliais tvirtinimais. Iš V. Skuo- 
džio mokslinio veikalo „Dvasinis genocidas Lietuvoje“, kuriamo 
jis nagrinėja ateistinę propagandą 1940—1976 m., paaiškėjo, jog 
„ateistinės propagandos tikslas nėra pakeisti religinę pasaulėžiūrą 
kita. Pirma, ji nėra intelektualiai tam pajėgi. Antra, neturi būtino 
moralinio pranašumo. Pagrindinis jos tikslas — supurvinti“ ?. Tad 
ir gintis padėjo ne vien proto argumentai, bet daugiau vidinis 
nusiteikimas. Be didelių įrodinėjimų dauguma žmonių suvokė, 
kad tikėjimas yra kažkas, ko protas negali iki galo išlukštenti ir 
ko ateistinis spaudimas nepajėgia išstumti iš širdžių. Žmonės ne- 
pakeitė savo apsisprendimo už tikėjimą, nors ne visuomet jį ga- 
lėjo pagrįsti ir paaiškinti. Toks viešas tradicinis arba bažnytinis 
religingumas, kuriuo daugiausia pasižymėjo kaimo ir mažų mies- 
telių tikintieji, tomis sąlygomis buvo pagrindinė Lietuvos Katalikų 
Bažnyčios atrama !*. 

Reikia pažymėti, jog dalis tikinčiųjų stengėsi tikėjimo dalykus 
pažinti giliau. Jų tikėjimas buvo ne vien tradicinis, bet ir išmąs- 
tytas. Pavyzdžiui, šeimos tėvas aiškina valdžios atstovams, kad 
jo vaikai skaitą tiek religines, tiek ateistinės knygas ir patys su- 


238 KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 14* 


randą tiesą, todėl ateistai ir nepajėgia iš jų išplėšti tikėjimo. Jis 
taip pat tiki ne aklai. Kaip tik ateistų netikėjimas yra aklas, nes 
daugelis jų net katekizmo neperskaitę šaukia, kad nėra Dievo !!. 

Katalikų sąmoningumą parodo ir jų pastangos perduoti tikė- 
jimą savo vaikams, rūpinimasis naujų kunigų rengimu, religinės 
literatūros alkis. Visa tai atspindėjo daugelis jų rašomų pareiš- 
kimų ir prašymų. Pogrindinės spaudos leidėjai suprato būtinybę 
nors šiek tiek patenkinti idėjiškai dusinamos krikščioniškos vi- 
suomenės intelektualinius poreikius ir stengėsi išleisti rimtų, ge- 
rai argumentuotų knygų, kurios apžvelgtų Lietuvos istoriją, pa- 
teiktų marksizmo-leninizmo kritiką, naujausių mokslo laimėjimų 
ir katalikiškos doktrinos sintezę, svarbiausius lietuvių filosofų 
veikalus ir kita !2. Nors dėl sunkių persekiojimo sąlygų šis siekis 
neįgavo plačių užmojų, bet prisidėjo prie katalikų visuomenės są- 
moningumo ugdymo. 

Be abejo, būta ir herojiško tikėjimo žmonių, kurie tikėjimą 
vertino labiau už laisvę ir gyvybę. Kalinys prašo žmonos laiške 
įrašyti „bent kokią trumpą rytmetinę maldelę ir iš Švento Rašto 
vieną kitą neilgą citatą“. Jam „tikėjimo tiesų trupinėliai yra 
vertesni už auksą“ IŠ. Tokie žmonės ne lūpomis, o pačiu gyveni- 
mu intonavo Prisikėlimo giesmę ir buvo pavyzdys kitiems. Jų 
nebuvo daug. Herojiškumas niekada nėra daugumos savybė. Ta- 
čiau ir nedidelis būrelis darė įtaką kaip „žemės druska“ ir „pa- 
saulio šviesa“ !*. 


Meilės pasireiškimas 


Geriausiai religinį dvasinį gyvenimą charakterizuoja meilė. Be 
meilės visos kitos dorybės, kiti bruožai gali išsigimti, tapti tuš- 
čiu pasitenkinimu savimi. Meilė Dievui, artimui ir ypač meilė prie- 
šams parodo, ar krikščionio tikėjimas yra autentiškas. Kiekvienos 
meilės pagrindas — Dievo meilė. Pogrindžio spauda retai kada 
tiesiogiai apie ją kalba. Tai visai suprantama — Dievo meilės 
įrodymas yra artimo meilė !5, o tuo metu egzistavusios sąlygos 
kaip tik ir vertė daugiau dėmesio skirti konkrečiam meilės pasi- 
reiškimui kasdieniniame gyvenime, 

Pirmiausia — didelis tikinčiųjų savitarpio solidarumas ir pa- 
galba. „LKB Kronika“ nuo pirmųjų savo numerių pateikia dau- 
gybę krikščionių vieningumo liudijimų. Gražūs ryšiai jungė ku- 
nigus su pasauliečiais. Matome juos prie teismo salės durų, pa- 
siryžusius užtarti savo ganytojus, net jei tektų patiems nuken- 
tėti !9, Tokio solidarumo, savitarpio meilės vedami tikintieji ir ku- 
nigai skubėjo į kunigų A. Svarinsko, S. Tamkevičiaus teismus. 
Visų vyskupijų kunigų raštai, ginantys suimtuosius savo brolius, 
taip pat yra meilės ženklas. Saugumo represijos ne palaužė vie- 
nybės dvasią, o ją sustiprino. Nukentėję dėl savo įsitikinimų buvo 
užmiršti. Dažna malda už kalinius, bendravimas laiškais aiškiai 


15* KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSEKIOJIMO METAIS 239 


parodo Bažnyčios narių vieningumą. Rūpinimasis vienų kitais yra 
didžiulis. Tardyme, teismo metu suimtieji nenori net minėti tų 
žmonių, kurie galėtų būti liudytojais, kad jiems nesudarytų ne- 
malonumų **. Iš meilės kaliniai išdalija savo siuntinius labiau sto- 
kojantiems ir kenčiantiems, netgi patys siūlosi eiti į kalėjimą už 
kitus, kad juos galėtų išvaduoti 18. 

Atlaidumas ir meilė priešams — vienas kilniausių evangelinių 
bruožų. Lietuvos katalikai jį puoselėjo stebinančiu tyrumu. Ilgą 
metą ši Evangelijos sėkla dygo tikinčiųjų sąmonėje. Pokario trem- 
tiniai meldėsi iš Sibiro maldaknygės „Marija, gelbėk mus“: „Vieš- 
patie, pasigailėk ir tų, kurie mus persekioja ir kenkia, duoki ir 
jiems pažinti tavo meilės saldumą“ !?. Lietuvos tikintieji ateisti- 
nio persekiojimo metais parodė ne mažesnę meilę bei atlaidumą 
priešams. Net ir kartūs tiesos ir priekaišto žodžiai persekiotojams 
kyla iš meilės, nes teisę peikti ir barti turi tik tas, kuris myli. 
Kaltinamųjų žodžiai teismuose, nuteistų tikinčiųjų laiškai kupini 
atlaidumo ir apaštališko uolumo. Neretai teisiamas katalikas pa- 
sižada melstis už savo budelius ir jų vaikus 20, viešai išsako savo 
meilę visiems. Sugrįžę iš kalėjimo vėlgi nejaučia jokios neapy- 
kantos. Kun. S. Tamkevičius pamoksle sako: „Šiandien noriu pa- 
sakyti žodį ir tiems, kurie norėjo, kad daugeliui metų dingčiau 
iš Lietuvos, kurie ruošė bylą, teisė — visiems atleidžiu, už visus 
meldžiuosi, visus myliu. Jie yra mano broliai ir seserys“ 2!, 

Vis dėlto priešų meilė nėra abejingumas tikrovės įvykiams ar 
prisitaikėliškumas. „LKB Kronika“ peikia tuos, kurie mano, jog 
kritika ateistų adresu juos užgauna ir todėl prieštarauja Evan- 
gelijos dvasiai. Visų pirma reikia pažymėti, kad „pogrindžio spau- 
da dažnai vartoja žodį „ateistas“, nurodydama ne tiek tuos as- 
menis, kurie netiki Dievo buvimu, kiek vadinamuosius kovingus 
ateistus, t. y. partijos aktyvistus, mokytojus, propagandistus, ku- 
rie agresyviai mėgina sunaikinti religiją, persekioja ir siekia įbau- 
ginti tikinčiuosius. Tad ateistų smerkimas ne visada reiškia visų 
netikinčiųjų niekinimą“ 28. 

Bet taip pat pasipriešinimas ateistinei savivalei jokiu būdu ne- 
reiškia meilės principo atsisakymo. Brangios vertybės turi būti 
ginamos nuo neteisėto užpuoliko. Bažnyčia turi turėti savigynos 
teisę ir prireikus pasakyti tiesos žodį, nors ir kaip jis būtų kartus. 
Tokį pavyzdį duoda pats Jėzus, baręs fariziejus, iš šventyklos iš- 
varęs pirklius 2*. 

Evangelijos mokslas yra priešų meilės pagrindas. Tai aiškiai 
suvokia eiliniai tikintieji: „Mūsų tikėjimas moko, kad ir priešus 
turime mylėti“ ?5, Ateistinės kovos aktyvistai net nelaikomi prie- 
šais, o klystančiais broliais. Krikščioniško tikėjimo kilnumu trykš- 
ta Eucharistijos bičiulių žygio į Šiluvą intencija: „„Prašysime sau 
ir kitiems tvirto tikėjimo, drąsos ir ryžto. Melsimės ir už tuos, ku- 
rie mums trukdo ir neleidžia melstis, kad gerasis Jėzus suteiktų 
jiems malonę suprasti savo klaidas. Juk ir jie Dievo vaikai ir 
tos pačios tautos — Lietuvos sūnūs. Mes neturime priešų (nors 


240 KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 16* 


mus gal daug kas laiko priešais), o tik «lystančius brolius, ir 
todėl mūsų širdyse vienas didelis troškimas — kad visi suprastų, 
„Jog Žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinan- 
čiu iš Dievo burnos“ 29, 

Vis dėlto negalima idealizuoti pasipriešinimo ateistinei prie- 
vartai laikotarpio. Pačioje Bažnyčioje būta nesutarimų, kartais 
gan didelių. Tikinčiuosius ir dvasininkus daugiausia skaldė skir- 
tingas požiūris į bendravimą su valdžia. Vieni visiškai atmesdavo 
tokio slidžių kompromisų ieškojimo naudą, o kiti mėgino prisi- 
taikyti prie valdžios reikalavimų, manydami tokiu būdu galėsią 
daugiau nuveikti. Padėtį aštrino tai, kad vienybės, ypač kunigų 
vienybės, tema buvo piktnaudžiaujama, aiškinant, kad pogrindžio 
spauda, aikštėn iškeldama kai kurių dvasininkų bailumą ar kar- 
jerizmą, yra tos vienybės skaldytoją 7. Dauguma tikinčiųjų pačio- 
je Lietuvoje ir užsienyje suprato šių teiginių klastingumą 2š. Vie- 
nybė Bažnyčioje gali būti tik ten, kur yra Kristus. Taip pat ir 
XIX a. Lietuvos katalikai vienybę išlaikė remdami vyskupą M. Va- 
lančių, nors ir esantį valdžios nemalonėje, o ne caro valdžios pa- 
taikūnus 29, 

Nors Bažnyčioje buvo nesutarimų ir skirtingumų, tačiau gali- 
me drąsiai teigti, kad geriausi jos nariai puoselėjo visą apimantį 
ir visa nugalintį meilės siekimą. Jis pasireiškė pagalba tikėjimo 
broliams, solidarumu persekiojamiems ir atlaidumu priešams. 
Tokia meilė visuomet gražiai liudija autentišką krikščionių tikėji- 
mą. 


Tikėjimo drąsa 


Tikėjimo tvirtumas ir jo branginimas. Nuolatinis tikėjimo per- 
sekiojimas tikinčiuosius vertė apsispręsti: prisitaikyti prie sąly- 
gų ir pasiduoti ateistiniam spaudimui ar visomis jėgomis prie- 
šintis. Tik tie, kam tikėjimas buvo neginčijama vertybė, galėjo dėl 
jo paaukoti ramų ir patogų gyvenimą. Iš tikrųjų randame nemaža 
pavyzdžių, kai tikėjimas į Dievą branginamas labiau už visa 
kita. Teisiamieji už aktyvų tikėjimo liudijimą ir skleidimą sakė: 
„Nors laisvė labai brangi, bet tikėjimas man brangesnis už lais- 
vę“ 9, Tačiau ir eiliniai tikintieji jautė didžiulę jo reikšmę savo 
ir visos tautos gyvenime ir sielojosi, kad iš lietuvių širdžių „nori- 
ma išplėšti tai, ką jie turi brangiausio, ką jų tėvai ir proseneliai 
taip šventai saugojo, negailėdami kraujo ir gyvybės aukos. Tai 
šventas mūsų tikėjimas“ *!. Tikėjimo tvirtumą rodė net vaikai ir 
seneliai. Mokinys nebijo pašalinimo iš mokyklos už tikėjimą, nes 
„geriau būti nemokytu žmogumi, negu mokytu išdaviku“ 32: sun- 
kiai sergąs ligonis nori išeiti iš ligoninės, kad tik prieš mirtį ga- 
lėtų atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją *?. 

Kaip tikėjimas branginamas, matyti ir iš to, kad nesibaimi- 
nama nukentėti dėl jo išpažinimo. „LKB Kronika“ pasakoja apie 


177 KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSEKIOJIMO METAIS 241 


tokius žmones ir rodo juos kaip pavyzdį kitiems **. Sąmoningiau- 
sių katalikų viešas tikėjimo išpažinimas persekiotojų akivaizdoje 
yra tikras ir veiksmingas įgyvendinimas to „Tikiu“, kurį jie kal- 
bėjo sekmadienio Mišiose. Tikėjimo tvirtumas stebino pačius ateis- 
tus. Charakteristika, kuria norėta pakenkti tikinčiai mokinei, iš 
tikrųjų skamba kaip jos nepalaužiamo tikėjimo įvertinimas: ,„Mer- 
gaitė religinga, atkakliai, beveik fanatiškai gina savo įsitikinimus. 
Ji augo religingoje šeimoje, padėjo atlikinėti religines apeigas 
bažnyčioje, gal todėl jos nepaveikė nei mokytojų, nei draugų įti- 
kinėjimai, nei mokykloje įgytos mokslinės žinios. Ji atkakli ir 
užsispyrusi, kai reikia apginti savo nuomonę ir įsitikinimus“ **, 
Kiti vaikai, mokytojų verčiami pažadėti daugiau nebeiti į bažny- 
čią, atsako: „„Pasižadu. .. eiti!“ 36 

Panašių tvirto tikėjimo pavyzdžių gausu teismų aprašymuose, 
laiškuose iš kalėjimo. Drąsą ir įsitikinimą savo teisumu parodo 
teisiamojo atsakymas į klausimą, ką jis žada toliau daryti: „Pir- 
miausia atsėdėsiu, kiek gausiu, o po to vėl kovosiu, galbūt ne 
tokiu būdu, kaip dabar, bet kovosiu“ *7. Persekiojimai ir repre- 
sijos nenuslopino užsidegimo. Didelės bausmės sąžinės kaliniams 
davė priešingą eiektą — ugdė ryžtą kovoti 38. Reikia pasakyti, kad 
žodis „kova“, „kovotojas“ vartojamas gan dažnai. Ne visuomet 
jis reiškia kokią nors ypatingą veiklą, pavyzdžiui, pogrindinės li- 
teratūros leidimą ar platinimą. Dažnai tikintysis ar kunigas, sąži- 
ningai ir be baimės atliekantis savo pareigas, jau yra „kovotojas“. 
Vaikų katekizavimas, ligonių lankymas, prie altoriaus patarnau- 
jantys ar giedantys vaikai, tiesos žodis pamoksle pelnydavo dva- 
sininkui „kovotojo“ vardą. Panašiai vadinami tikintieji, ateinantys 
į bažnyčią su visa šeima, leidžiantys savo vaikams aktyviai daly- 
vauti pamaldose ar tik švenčiantys sekmadienį. Nors katalikai ne- 
laikė sau šio vardo, bet pati „kovos“, „tikėjimo kovos“ idėja ne- 
buvo svetima. Ji kyla ne vien kaip atsakymas į ateistinį spau- 
dimą, bet remiasi tvirtu krikščioniško gyvenimo, kaip nuolatinės 
dvasinės kovos, supratimu 39, 

Visi tikinčiųjų drąsos ir tvirtumo pavyzdžiai aiškiai rodo, kad 
ateistinis persekiojimas, pasireiškęs visomis jam būdingomis for- 
momis, nepajėgė sunaikinti žmogaus širdyje tikėjimo, išstumti jo 
ar pakeisti kuo nors kitu. Priešingai, atsijojo mažadvasius ir 
dar labiau užgrūdino tikruosius katalikus, kurie savo tikėjimą iš- 
pažino ne vien lūpomis, o visu gyvenimu. 

Aktyvus tikėjimas. Persekiojimo metais Lietuvos Katalikų Baž- 
nyčioje išryškėjo dvi tendencijos. Viena skatino kuo aktyviau ko- 
voti dėl savo teisių, kita linko į prisitaikymą. Visų pirma veikė 
baimė nukentėti dėl uolumo ir pozityvaus išsiskyrimo iš kitų. Da- 
lis tikinčiųjų ir kunigų dėl to stengėsi neprasilenkti su ateistinės 
valdžios nurodymais, varžančiais Bažnyčios veiklą. Taip pat 
aktyvumą slopino patogaus gyvenimo siekimas. Įtaką darė ir 
KGB — saugumo pastangos visais galimais būdais nuslopinti 
16 878 


242 KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 18* 


gyvybingumo ugnelę Bažnyčios viduje. Dėl to visada buvo gir- 
dėti balsas tų, kurie ragino labiau „prisitaikyti“ prie esamų sąly- 
gų, pasyviai praktikuoti savo tikėjimą, nepykdyti ateistinės val- 
džios per dideliais reikalavimais. 

Kita vertus, Bažnyčioje niekad neužgeso troškimas drąsiai ir 
ryžtingai kovoti dėl savo teisių, nepasitenkinti geto sąlygomis. 
Pogrindžio spauda stengėsi atskleisti tragiškus bendradarbiavimo 
su ateistine valdžia padarinius. Būtent dėl jo buvo stipriai ribo- 
jama vaikų katekizacija, kunigų seminarija, religinės literatūros 
leidyba, kunigų pastoracija, o akiualiausių Bažnyčios problemų 
sprendimas atsidūrė pasaulicetiškos valdžios kontrolėje*0. Atsi- 
spirti ateistiniam persekiojimui buvo galima tik aktyviu tikėjimo 
praktikavimu. Tai gerai suprato sąmoningiausi Bažnyčios nariai. 
Jų požiūrį gerai atspindi beveik programiniai kun. S. .Tamkevi- 
čiaus pamokslo žodžiai: „Šiandien kiekvienas privalome suprasti, 
giliai įsisąmoninti, kad mūsų tylėjimas, pasyvumas yra didelis 
nusikaltimas prieš tautą ir Bažnyčią. Tuo laiku, kai visas praga- 
ras stojo prieš Katalikų Bažnyčią, kad ją sugriautų, kad Lietu- 
vos žeme nebevaikščiotų tikintis žmogus, jei mes tylėtume ir 
nieko nedarytume, būtume bailiai, dezertyvai ir nusikaltėliai. Šian- 
dieninė kunigo, tikinčio žmogaus pozicija turi būti didelis akty- 
vumas. Šiandien per maža vien melstis, per maža galvoti tik apie 
savo gyvenimą, mirtį ir laimingą -amžinybę,-- šiandien privalo- 
me matyti plačiai, savo širdimi apimti visus tautos ir Bažnyčios 
brolius bei seseris“ *!. 

Aktyvumas svarbus ne vien bažnytiniame, bet ir visuomeninia- 
me gyvenime, būtina pasirinkti dorą ir blaivų gyvenimą. Sąmo- 
ningas katalikas turi būti atsakingas ne tik už save, bet ir už 
savo tautiečius. Bažnyčia ir tauta gali išlikti, jei jos vaikai nepa- 
siduos pasyvumo ir neveiklumo pagundai. „LKB Kronika“, kiti 
pogrindžio leidiniai, taip pat Komitetas tikinčiųjų teisėms ginti ir 
atskiri kunigai bei pasauliečiai Kaip tik ir siekė pažadinti tiek 
eilinių tikinčiųjų, tiek dvasininkų aktyvumą, paskatinti uoliai ait- 
likti savo pareigas, nebijoti sunkumų ir aukos. Jų veikla nenuėjo 
veltui. Buvo ne tik pasiekta kai kurių valdžios nuolaidų religijai, 
bet svarbiausia išugdyta nauja susipratusių katalikų karta. Jų 
nebuvo daug, nes Bažnyčia pogrindžio sąlygomis nepajėgė višų 
pasiekti, tačiau aktyviai įsijungusieji į religinį judėjimą galėjo 
būti Evangelijos raugas pasaulyje. Iš tikrųjų „jaunimas, dalyvau- 
damas pogrindžio rekolekcijose, žygiuose į Šiluvą, stovėdamas 
drauge su kitais prie teismo durų, kur buvo teisiami sąžinės ka- 
liniai, slapta skaitydami Kroniką, atvirai praktikuodami tikėjimą, 
perėjo tokią pilietinę ir religinę mokyklą, kurios laisvieji Vakarai 
ir ateinančios kartos Lietuvoje galės tik pavydėti. Jaunimas, at- 
virai susidurdamas su persekiotojų niekšingumu ir persekiojamų- 
jų heroizmu, suprato, kad tikėjimas yra vertybė, jei žmonės dėl 
jo rizikuoja, yra tardomi, teisiami, bet jo neišsižada“ VA 


19*  KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSEKIOJIMO METAIS 243 


Aktyviųjų narių dėka Lietuvos katalikai vis labiau tikėjimą su- 
vokė kaip aktyvų dalyvavimą Bažnyčios gyvenime, nesitaikstymą 
su sąžinei prieštaraujančiais valdžios nurodymais, drąsų liudiji- 
mą kasdienybėje. Tai buvo labai teigiama įtaka, kuri krikščioniš- 
kam gyvenimui neleido sustabarėti ar visai užgesti. 


TIKĖJIMAS IR KANCIA 
Krikščioniškas požiūris į kančią 


Krikščionybė, kurios simboliu tapo mirties įrankis — kryžius, 
negali nutylėti kančios. Tai vienas svarbiausiųjų Žmogaus gyve- 
nime klausimų. Įsikūnijęs Dievo Sūnus nauja šviesa apšviečia 
kančios problemą. Jis nusižemino tapdamas klusnus iki mirties *š 
ir tuo parodė didžiausią meilę žmogui. Savo kančia ir ant kryžiaus 
pralietu krauju Kristus atpirkc pasaulį. Visas jo gyvenimas buvo 
nukreiptas į šį tikslą. Jėzaus mirtis ir prisikėlimas yra Naujojo 
Testamento centras ir pagrindas. Tik šie įvykiai padeda suprasti 
Kristaus pasiuntinybę žemėje ir jo mokslą. Savo ruožtu Jėzus 
skatino mokinius imti savo kryžių ir jį sekti**, nesaugoti savo 
gyvybės šiame pasaulyje, o būti dirvoje mirštančiu ir gausius 
vaisius nešančiu grūdu*s. Persekiojimas, patirtas dėl Jėzaus, 
įtrauktas į palaiminimų tarpą **. 

Nenuostabu, kad krikščionių gyvenime nuo pat pradžios tokią 
svarbią vietą užima auka ir marinimasis. Juk tikintieji buvo pa- 
krikštyti Jėzaus mirtyje ir taip gavo naują gyvybę *7. Ne tik isto- 
rinės sąlygos — krikščionybei priešiškų Romos imperatorių perse- 
kiojimai, bet daug labiau troškimas būti panašiems į savo Vieš- 
patį ir Mokytoją ženklino kankinių erą. Kankiniai — tai žmonės, 
kurie tobulai sekė bei liudijo Kristų ir taip parodė savo meilę. 
II Vatikano Susirinkimo dogminė konstitucija apie Bažnyčią pa- 
žymi, kad „kai kurie krikščionys jau nuo pirmųjų laikų buvo pa- 
šaukti ir visuomet bus šaukiami duoti šį aukščiausios meilės liu- 
dijimą visų, ypač persekiotojų, akivaizdoje“ *, Teiginys, kad ti- 
kintieji visada bus šaukiami liudyti Kristų kankinyste remiasi ne 
istorine tikimybe, o pačia krikščionybės esme. Kankinystė yra ne- 
atskiriama krikščionybės dalis **, 


Kančia ateistinio persekiojimo metu Lietuvoje 


Visais laikais kančios tema buvo ypač aktuali persekiojamiems 
krikščionims. Jiems tai buvo ne teorinis svarstymas, o gyvenimo 
tikrovė. Moderniajaime pasaulyje vis labiau pabrėžiamas tikėjimo 
džiaugsmas ir vengiama kalbėti apie skausmą, kančią ir auką, 
tačiau Lietuvos tikintiesiems, patyrusiems skaudžią dalią, šie žo- 
džiai nebuvo tolimi. Juos bene dažniausiai galima išgirsti iš jų 


244 KUN. LIONGINAS ViRBALAS SJ 20* 


lūpų. Sąžinės kaliniai jautė, kad tuomet buvo metas, kai jie „turi 
eiti ne su triumiuojančiu, bet su kenčiančiu Kristumi“ 59. Šis trium- 
io ir kančios išskyrimas nėra be pagrindo. Mistinio Kristaus Kūno 
nariai, gyvenantys laike, patiria tai, ką išgyveno jo Galva ir vie- 
nais laiko momentais gali jaustis artimesni kenčiančiam, kitais — 
triumfuojančiam Kristui. Kančios akcentavimas gali atrodyti per- 
dėtas, bet jį pateisina ypatingas laikotarpis, kuriuo Lietuvos ti- 
kintiesiems buvo lemta gyventi. Tuo metu, kai tikėjimui gresia 
pavojus, krikščionys turi jausti ypatingą atsakomybę. Todėl ir 
aukos tema įgijo tokią didelę reikšmę: „Gyvename lemtingą am- 
žiaus metą, kada joks krikščionis neturi teisės ne tik prekiauti 
savo sąžinę, bet ir naudotis gyvenimo malonumais. Esame pa- 
šaukti aukai ir degimui naktyje ir tokie turime pasilikti, kol nak- 
tis nesibaigs, nes kitaip — laikinoji naktis mums po mirties gali 
pavirsti amžinąja naktimi“ *!. 

Persekiojamiems tikintiesiems kančia turi vertę tik dėl to, kad 
ir Kristus buvo ją prisiėmęs. Kenčiantis Išganytojas yra pavyz- 
dys ir paskatinimas: „Kristus buvo kankinamas. Mes irgi paken- 
tėsime dėl Kristaus“ ?*. Sunkumai, bausmės, paniekinimai priima- 
mi vienybėje su Kristumi, jungiantis prie jo kryžiaus aukos: ,„Di- 
džiausia paguoda, tai savo mažą auką sujungti su Kristaus di- 
džiąja auka ir turėti nuolankią viltį, jog Viešpats priims“ 55, 
Krikščionis su Kristumi ypač vienija tai, kad ir jie kenčia ne- 
kaltai. Reikšminga, kad po sąžinės kalinio teismo ir neteisingo 
nuosprendžio jo bičiuliai eina į Aušros Vartus „sudėti ant alto- 
riaus dar vieną nuoskaudą, padarytą TIESAI“ **, 

Kančia bei auka kyla iš meilės ir drauge yra tos meilės iš- 
raiška. Kaip Dievo Sūnus iš meilės tapo žmogumi ir mirė ant 
kryžiaus, taip kiekvienas krikščionis tikrai myli tik tada, kai ne- 
išsigąsta aukos ir sunkumų: „Kur nėra aukos, ten nėra ir mei- 
lės“ 52, Tiek kunigai, vienuolės, tiek eiliniai pasauliečiai išreiškia 
panašias mintis. Tai rodo, jog didelė katalikų dalis kančią su- 
prato ir priėmė kaip įsijungimą į Kristaus auką ir jos pratęsi- 
mą. 

Kaip pirmaisiais krikščionybės amžiais, taip ir ateistinio per- 
sekiojimo metu kankinių kančios ir kraujas stiprina tikėjimą. Jau- 
no kunigo — kankinio V. Jaugelio laidotuvės „LKB Kronikai“ yra 
ne tik rekolekcijų, bet tiesiog triumfo dienos *. Su pirmųjų am- 
žių kankiniais Lietuvos tikinčiuosius jungia dar vienas bruožas. 
Jie ne tik nevengia skausmingos aukos, bet ją vertina labiau už 
visa kita ir džiaugsmingai priima: „Jeigu būdami kaliniai nuo- 
sekliai vykdome Kristaus Testamentą, tada mūsų gyvenimas ir čia 
yra prasmingas, o laikas būnant kaliniu ar tremtiniu ne tik ne- 
paprastas, bet gražiausiai pasitarnauja dvasiniam atgimimui. Ne- 
svarbu, ar mes esame už grotų ar spygliuotų vielų, tremtyje ar 
kur kitur. Svarbu, kad galime kentėti ir aukotis, todėl džiaukimės 
ir būkime linksmi“ 57, 


21*  KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSUKIOJIMO METAIS 245 


Tokių pavyzdžių buvo ne vienas: kunigas atsisako vaistų skaus- 
mui sumažinti, atgailaudamas už klystančius tautiečius; teisiama- 
sis prašo nemažinti jam bausmės, nors dėl blogos sveikatos ne- 
besitiki gyvas išeiti iš kalėjimo 5. Ne veltui „LKB Kronikos“ ap- 
rašymai palyginami su gražiausiais pirmųjų amžių kankinių aktų 
tekstais 99. 

Nuolatinis kančios ir aukos priminimas visai nesugniuždo ti- 
kinčiųjų. Priešingai, teikia stiprybės ir dvasinio džiaugsmo. Ir ne 
vien dėl atlyginimo amžinybėje. Jau šioje Žemėje „vargai tampa 
lengvi Krikščioniui, kuris nuoširdžiai myli Jėzų ir drauge su juo 
neša kryžių. Juk vien tik mes patiriame, kad nešti su Jėzumi 
savo kryžių yra laimė, pasaulis jos nepažįsta“ 9. Tvirtas krikš- 
čioniškas kančios supratimas padėjo ramiai ją priimti. Daugiau- 
sia nukentėjusieji spinduliuoja giedrumu, ramumu ir kitus ragina 
nebijoti sunkumų. Jau pasibaigus persekiojimo laikotarpiui, ak- 
tyviausiai kovoję dėl tikėjimo laisvės ir patyrę skaudžiausių iš- 
bandymų galėjo pasakyti: „Šiandien mes dėkojame Dievui už tai, 
kad dauguma mūsų tautiečių persekiojimą priėmė giliai krikščio- 
niška dvasia“ *!, 

Žmogaus prigimčiai kančia nėra savaime suprantamas ir leng- 
vas dalykas. Jėzus Alyvų sode meldžia Tėvą, kad, jei galima, tegul 
jį aplenkia „toji valanda“ 82. Persekiojamiems krikščionims kan- 
čia taip pat nėra savęs kankinimo ar keisto pasitenkinimo objek- 
tas. Pati kova dėl tikėjimo laisvės reiškė norą pasiekti tokią pa- 
dėtį, kai gyvenimas pagal sąžinės ir tikėjimo reikalavimus nebe- 
kels kasdienės kančios, nebebus skaudus išbandymas tikintiesiems. 
„LKB Kronika“ tiesiog ir vadinama „skriaudžiamo žmogaus pa- 
galbos šauksmu“ 9. Todėl ir maldoje buvo dažnai kartojama: „Te- 
pracina greičiau ta kančios taurė pro mūsų tautą“ 94, 


Kančios vertė 


Kančia ir patirti išbandymai Lietuvos tikintiesiems nebuvo be- 
verčiai. Visų pirma jie vienijo su Kristumi, jo atperkančia auka, 
papildė tai, „ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris 
yra Bažnyčia“ 5, Šitaip tikintieji tapo tikrais Kristaus mokiniais, 
vertais jo sekėjais. Katalikai buvo tvirtai įsitikinę, kad kiekviena 
auka gali prisidėti prie atperkančios Išganytojo kančios. Jie drą- 
siai sutiko iškęsti viską, kad tik „laimėtų bent vieną sielą“ 6. 
Savo gyvenimą jie aukojo kaip permaldavimą už tautiečių nuo- 
dėmes, kaip atleidimo prašymą už jų kaltes. Todėl suprantama, 
kad jiems „laikas, praleistas už grotų ar spygliuotų vielų, nėra 
prarastas, bet gražiausiai pasitarnaus dvasiniam atgimimui“ *7. 
Tikintieji labiausiai troško ir tikėjosi šio dvasinio tautos atgimi- 
mo. Tam buvo skirtos ir jų aukos. Tvirtas įsitikinimas, kad ken- 
tėjusiųjų ir žuvusiųjų už tiesą, meilę Kristui ir jo Bažnyčiai, 
„kiekvienas pralietas kraujo lašas bus ta Dievo palaiminta sėkla, 


246 KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 22* 


iš kurios vėl dygs nauji jaunosios kartos daigai“, kad tie daigai 
sužaliuos ir „subrandins naujus Bažnyčios ir tautos vaisius“ *8, 
padėjo ištverti didžiausius išbandymus ir davė ryžto aukotis. 

Palaiminga kentėjimų įtaka pasireiškė visame tautos gyveni- 
me. Jei kas atlikta, jei kuo galima didžiuotis — pasiekta vien tik 
dėka tų, kurie nepabūgo aukotis. Pasikeitimus į gera, laimėjimus 
kovoje dėl Bažnyčios ir tikėjimo laisvės atnešė tiktai sudėtos au- 
kos 99, 

„LKB Kronika“ kiekvieno numerio pabaigoje išvardydavo su- 
imtus ar ištremtus tautiečius, skaitytojui primindama, jog „jie 
neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!“ 
Žmonės, kurie ateistinio persekiojimo sąlygomis aukojosi, kalėjo, 
buvo persekiojami ir žeminami, kad kiti galėtų laisvai gyventi ir 
bet ir laisvajam pasauliui. Visur, kur viešpatavo laimės, savęs 
realizavimo ir įprasminimo siekis, nebuvo lengva priimti pasiau- 
kojimo idėją 79. Tik tikėjimas, kuris įžvelgia toliau ir giliau už 
matomą tikrovę, galėjo atverti naujus horizontus, galėjo padėti 
išlikti laisvai dvasiai net ir kalėjimų vienutėse, atskleidė paslap- 
tingą kančios vertę. 

Persekiojimus patyrusių ir krikščioniškai juos priėmusių tikin- 
čiųjų auką įvertino popiežius Jonas Paulius II. Apaštaliniame laiš- 
ke Lietuvos vyskupams Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus pro- 
ga jis rašė: „Per juos Šventoji Dvasia kalbėjo ir kalba jiisų bend- 
ruomenei ir visai šventajai Katalikų Bažnyčiai. Jų kryžius, kurį 
priėmė vienydamiesi su atperkančiąja Kristaus kančia, tapo ma- 
lonės ir šventumo versme. Tai išpažinėjų ir kankinių rinktiniai bū- 
riai, už kuriuos šiandien jūs su teisėtu džiaugsmu ir pasididžiavi- 
mu dėkojate Viešpačiui. Raginu jus ir jūsų tikinčiuosius mokytis 
iš jų šviesaus pavyzdžio“ 7!. O apaštalinio vizito į Lietuvą metu 
šv. Mišiose prie Kryžių kalno popiežius sakė: „Kryžiaus lemtis 
kliuvo daugeliui jūsų tautiečių. Jiems nukryžiuotasis Kristus buvo 
neišsenkantis dvasios jėgų šaltinis išvežimų ir mirties nuospren- 
džių akimirkomis. Kryžius visai Tautai ir Bažnyčiai tapo Apvaiz- 
dos dovanota palaimos versme, žmonių susitaikymo ženklu. Jis 
įprasmino kančią, ligą, skausmą. Kaip praeityje, taip šiandien Kry- 
žius ir toliau lydi žmogaus gyvenimą“ 72. Taigi Lietuvos tikinčiųjų 
auka, sudėta dėl tikėjimo į Kristų, nėra tik vienos tautos paveldas. 
Pasaulį apimančioje Katalikų Bažnyčioje ji įgyja visuotinę reikš- 
mę, nors pirmiausia yra persekiojimus iškentusios tautos pasidi- 
džiavimo ir stiprybės šaltinis. 


TIKĖJIMO SKLEIDIMAS 


Esminis Bažnyčios uždavinys — skelbti Gerąją Kristaus Nau- 
jieną 73. Tikras katalikiškas dvasingumas negali apsiriboti vien 
ašmeniniu šventumu ir tobulėjimo siekimu, o stengiasi nešti Kris- 


23*  "KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSEKIOJIMO METAIS 247 


taus mokslą į visą pasaulį. Apaštalinis veržlumas lydi Bažnyčią 
per visą jos istoriją. Nors Lietuvoje Katalikų Bažnyčia gyveno 
ypatingomis ateistinio varžymo sąlygomis, tačiau ir čia katalikai 
labai rūpinosi tikėjimo skleidimu. Neatsitiktinai „LKB Kronikos“ 
pirmasis numeris aprašo kunigų teismus ir persekiojimą už vaikų 
katekizavimą. Visuose jos numeriuose atsispindi tikinčiųjų rū- 
pestis ir troškimas perduoti įsitikinimus savo vaikams. Tai bran- 
giausias turtas, kurį reikia uoliai saugoti?*. Ateistinė valdžia 
kartu su mokyklų vadovais stengėsi jaunąją kartą atskirti nuo 
Bažnyčios. Bažnyčios ir ateistinės sistemos susikirtimas ryškiau- 
siai pasireiškė būtent šioje srityje. Buvo griežčiausiai draudžiama 
vaikus mokyti tikėjimo tiesų, neleidžiama aktyviai dalyvauti pa- 
maldose, baudžiami nepaklusę kunigai, katechetai ir tėvai. Kata- 
likų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti dokumente apie vaiko teisių 
pažeidimus išvardija tikintiems vaikams daromas skriaudas "5. 
Daugybė persekiojimo už vaikų katekizavimą faktų užfiksuota 
„LKB Kronikoje“. Tačiau nepaisant griežčiausių draudimų vaikai 
buvo katekizuojami, mokomi tikėjimo tiesų, rengiami sąmoningam 
sakramentų priėmimui. 

Tikintys tėvai, negavę religinio parengimo, ne visuomet patys 
galėdavo vaikus gerai supažindinti su tikėjimo tiesomis. Kate- 
kizacijai geriausiai pasirengę, be abejo, buvo kunigai ir vienuo- 
lės. Tačiau sovietiniai įstatymai jiems kaip tik ir draudė mokyti. 
Kunigas vaiko žinias galėjo tik patikrinti ir tiktai pavieniui. Tai 
aiškiai prieštaravo Bažnyčios praktikai. Aktyviausieji kunigai buvo 
įsitikinę, kad jų tiesioginė pareiga yra mokyti vaikus ir rengti juos 
sąmoningam religiniam gyvenimui"š. Pareiškimuose, gynimosi 
kalbose teisme įie remiasi paties Kristaus paliepimu: „Leiskite ma- 
žutėlius pas mane“77. Taigi vaikų mokymas — esminė Kristaus 
misijų pasiuntinybės dalis. Remiamasi ir Bažnyčios kanonais, ku- 
rie liepia rūpintis katekizacija. Ši pareiga tokia svarbi, kad prisi- 
taikymas prie tikėjimo skleidimą varžančių valstybės įstatymų lai- 
komas kunigiško pašaukimo išdavimu. Taip pat negalima užmiršti, 
kad katekizavo ne vien kunigai, bet ir geriau pasirengę pasaulie- 
čiai ar vienuolės — visi sąmoningiausi Bažnyčios nariai. 

Katekizavimo sąlygos vertė ieškoti įvairių būdų, kaip jaunimą 
ir suaugusiuosius supažindinti su Kristaus mokslu. Šalia tiesio- 
ginio mokymo, kai kuriose parapijose buvo organizuojami kalė- 
diniai pobūviai. Juose pačių vaikų parengta programėlė ar vai- 
dinimas padėdavo geriau pažinti tikėjimo tiesas. Jaunimo būre- 
liai galėjo susirinkti prisidengdami gimtadienio šventimu ar iš- 
vyka į gamtą. Šitaip studijuodavo Šventąjį Raštą, klausydavosi 
paskaitų religinėmis temomis, atlikdavo rekolekcijas. Kunigai įvai- 
riuose susitikimuose su jaunimu aiškindami tikėjimo klausimus 
naudodavo skaidres, vaizdajuostes. Tačiau ir tokie renginiai buvo 
trukdomi, už juos baudžiama 78. Deja, dėl priešiškų sąlygų, lite- 
ratūros stokos, taip pat dėl dalies katalikų neveiklumo daug ne- 
buvo padaryta. Tai rodo ir tas faktas, kad pogrindžio spaudoje 


248 KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 24* 


svarbiausiu uždaviniu žengiant į septintąjį krikščionybės šimtmetį 
Lietuvoje laikoma „sukrikščioninti bedievinamą jaunąją mūsų tau- 
tos kartą“ 79. 

Ateistinės ideologijos veikiamoje visuomenėje evangelizacija 
itin svarbi. „LKB Kronika“ gyvai atsiliepia į popiežiaus Pauliaus 
VI kvietimą evangelizuoti šių laikų pasaulį, nesigailint net gy- 
vybės aukos 50. Šis rūpestis rodomas ne tik dėl pačios Lietuvos: 
net užsienyje gyvenančių lietuvių prašoma: „Paskatinti rūpintis 
Tarybų Sąjungos evangelizacija; vietos ordinarams įsakyti ne- 
daryti kliūčių norintiems dirbti šiame krašte misijų darbą; dėti 
pastangas, kad Baltarusijos ir Ukrainos tikintieji gautų teisę ati- 
daryti savą kunigų seminariją; pasirūpinti, kad būtų atidarytos 
bažnyčios ir jiems paskirti kunigai bent didesniems Tarybų Są- 
jungos miestams“ 8! 

Lietuvos katalikai stengėsi padėti kitų kraštų tikintiesiems: Ka- 
liningrado srityje, Kazachijoje, Moldavijoje ir kitur. Ypač tuo rū- 
pinosi Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti32. Pogrindžio 
spauda dažnai užsimindavo apie tikinčiųjų padėtį Gudijoje, kur 
gyvena nemaža lietuvių. Nedidelis būrys kunigų bei seserų vie- 
nuolių iš Lietuvos dirbo tolimose Vidurinės Azijos ir Sibiro 
srityse. 


RELIGIJA IR TAUTA 


Nors Lietuva paskutinė Europje priėmė krikščionybę, bet su 
ja neatskiriamai suaugo. Lietuvių tautos gyvenime katalikybė su- 
vaidino didžiulį vaidmenį 5. Nors suvėlintas krikštas lėmė didelę 
lenkų dvasininkų įtaką Lietuvos bažnytiniam ir kultūriniam gy- 
venimui, bet katalikybė savo universalumu ir pagarba tautinėms 
kultūrinėms vertybėms buvo tas pagrindas, ant kurio subrendo 
tautinio atgimimo judėjimas. Sovietinės okupacijos metais Lie- 
tuvoje kartu su tikėjimu vėl buvo persekiojamas ir įvairiopas tau- 
tiškumo pasireiškimas. Todėl tiek dėl istorinės patirties, tiek dėl 
to meto sąlygų tikėjimas ir tautiškumas buvo glaudžiai susiję. 
Žmonės, aktyviai veikę pogrindyje, darbavosi dėl Bažnyčios ir 
dėl Tėvynės, tvirtai tikėjo, kad „ginant tikėjimą yra ginama ir 
tauta“ **, Lietuvos Katalikų Bažnyčia yra seniausioji tautos reli- 
ginė ir socialinė institucija. Per šimtmečius ji tapo tautos tradicijų 
lobynu, tautos atmintimi, kuri maitina jos ateitį. Jai nėra politinio 
pakaitalo. Per šimtmečius niekam nėra pasisekę panaudoti Bažny- 
čios vien pasaulietiniams tikslams, nors ir buvo bandyta. Bažnyčia 
visada kovojo dėl savo nepriklausomybės, kad galėtų atlikti reli- 
ginę misiją. Taip lietuviams ji tapo laisvės šaukliu ne tik religi- 
nėje, bet ir visose gyvenimo srityse *?. Pogrindžio spaudoje buvo 
ne kartą išreikštas įsitikinimas, kad Bažnyčia lietuvių tautai davė 
ir duoda labai daug. „Visaip vingiavo istorijos kelias, įvykiai kei- 
tė įvykius, bet šviesiais ir sunkių nelaimių metais tautos sąžinė, 
jos dvasinių jėgų, jos ištvermės šaltinis buvo Lietuvos Katalikų 


253*  KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PĖRSEKIOJIMO METAIS 249 


Bažnyčia. Tautos džiaugsmas buvo jos džiaugsmas, tautos skaus- 
mas — jos skausmas. Ji su tauta ėjo į pergales ir į sunkius iš- 
bandymus, vedė į naujus laimėjimus. Tauta kartais atsikeldavo 
tiesiog iš svetimųjų paruošto kapo. Be Bažnyčios, be tautai įdieg- 
to gilaus religingumo ir įskiepytos aukštos moralės šiandien gal 
jau nebūtų mūsų tautos, arba ji būtų toli gražu ne tokia, kaip 
dabar. Bažnyčios nuopelnai tautai ir jos kultūrai akivaizdūs ir 
nepaneigiami“ Š8. 

Bažnyčios nuopelnai Lietuvos mokslui, kultūrai, tautiniam cha- 
rakteriui pabrėžiami ir pamoksluose jubiliejiniais Lietuvos krikšto 
metais 7. „LKB Kronika“, kuri pirmiausia stengėsi registruoti 
Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimo faktus, taip pat rūpinosi tau- 
tos reikalais. Ji aprašo tardymus dėl Nepriklausomybės dienos 
minėjimo ir Lietuvos vėliavos iškėlimo, susidorojimo su kraštoty- 
rininkų būreliais 8, sielvartauja dėl tautos rusinimo per mokyk- 
las. Kai kurios moralinės problemos, pavyzdžiui, besaikis gir- 
tavimas, abortas, ne tik prieštaravo katalikiškai moralei, bet ir 
kenkė tautai. Todėl čia tautiniai ir religiniai dalykai buvo dar 
stipriau susipynę. Tiek „LKB Kronika“, tick tautinį sąmoningu- 
mą žadinęs pogrindžio žurnalas „Aušra“ bei kiti pogrindžio leidi- 
niai teigė, kad nutautinimas ir atsitraukimas nuo Dievo yra tas 
pat, nes sąmoningi ir tikintys lietuviai nenutautės. Tik tvirtais 
doros principais besiremianti visuomenė gali okupacijos metais 
išsaugoti ir tautines vertybes *?. Kita vertus, grynai religiniai ju- 
dėjimai, pavyzdžiui, Eucharistijos bičiulių, ugdė ir formavo są- 
moningus tautiečius. Savo susirinkimuose jie studijavo Lietuvos 
istoriją, mokėsi liaudies dainų, susipažino su tautos aktualijo- 
mis 90, 

Reikia pasakyti, kad „„absorbuodama krikščionybę, tautinė bend- 
ruomenė ne tik ją priima, bet įą ir paveikia. Todėl krikščionybė 
yra daugiau nei apskritai teorija, taip pat daugiau nei tas pats 
universalinis Kristaus mokslas, išverstas į atskiras kalbas. Krikš- 
čionybė tampa charakteringa tai tautinei bendruomenei, kurioje 
įsišaknijo“ ?!. Ateistinio persekiojimo metais daugiau buvo krei- 
piamas dėmesys į krikščionybės įtaką ir jos teikiamą naudą tau- 
tai negu į lietuvių tautos indėlį į Bažnyčios lobyną. Retai ban- 
dyta svarstyti, kuo būdingas lietuviškasis tikėjimas, kuo jis ski- 
riasi nuo kitų katalikiškų tautų. Valdžios atstovai taip pat paste- 
bėjo, kad kunigai aktualiais pamokslais ugdė tautinį susiprati- 
mą?*. O kova dėl tautinio savarankiškumo ir nepriklausomybės 
prisidėjo prie Bažnyčios padėties pagerinimo. Būtent po 1972 m. 
Kauno įvykių — R. Kalantos susideginimo ir įaunimo demonstra- 
cijų — ateistinė valdžia šiek tiek atleido religijos persekiojimo 
varžtus, padarė šiokių tokių nuolaidų Bažnyčiai. 

Religijos ir tautiškumo sąsaja lietuviams netrukdė bendrauti 
su kitomis tautomis. Priešingai, Bažnyčios katalikiškumas, tai yra 
visuotinumas, priminė jog negalima užsisklęsti vien savoje tauto- 
je. Jai svetimas siauras nacionalizmas. Jau matėme, kad Lietu- 


250 KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 26* 


vos katalikai rūpinosi ir kitų Sovietų Sąjungoje gyvenančių žmo- 
nių evangelizacija. Iš pogrindžio spaudos išryškėjo įvairiopi jų 
ryšiai su kitų tautų atstovais. Bendras darbas dėl tautinės ir re- 
liginės laisvės suartino įvairių taulų žmones ir privertė naujai 
pažvelgti net į nuo seno problematiškus santykius su rusais ir 
lenkais. „LKB Kronika“ plačiai aprašo S. Kovaliovo teismą už 
šio leidinio perdavimą į užsienį ir pažymi, kad „rusų disidentų 
aukos padėjo lietuviams pažvelgti į rusų tautą naujomis aki- 
mis“ 98, 

Ateistinio persekiojimo sąlygos stiprino Katalikų Bažnyčios 
ir lietuvių tautos ryšį. Šis ryšys nesusiaurino tikinčiųjų žvilgsnio, 
o padėjo geriau pažinti tikėjimo svarbą net ir nereliginėse gyve- 
nimo srityse, iš naujo permąstyti ir įvertinti krikščionybės įtaką 
tautai. 


HI. TIKINČIŲJŲ DVASINIS GYVENIMAS 


VIDINIS TIKĖJIMAS IR JO IšORINIS PASIREISKIMAS 
Tendencija apsiriboti vidiniu tikėjimu 


Didžiausias kovos prieš religiją įkarštis buvo nukreiptas į iš- 
orinį tikėjimo pasireiškimą visuomeniniame gyvenime: naikinami 
religiniai Ženklai, apeigos leidžiamos tiktai bažnyčių viduje, ti- 
kintiesiems draudžiama viešai praktikuoti savo tikėjimą. Ateizmo 
platintojai griežtai reaguodavo net į kryželį ant kaklo, persižeg- 
nojimą viešoje vietoje, ar „sudiev“ ištarimą. Tie, kurie dirbo nors 
kiek atsakingesnį darbą, o dažnai net ir mokiniai buvo perse- 
kiojami vien už ėjimą į bažnyčią, nors to nedraudė joks įsta- 
tymas. Net turistinis bažnyčios aplankymas buvo laikomas ne- 
lojalumo valdžiai ženklu. Tikėjimas ir visos jo apraiškos turėjo 
būti išstumtos už visuomeninio gyvenimo ribų ir pamažu sunai- 
kintos. Tačiau ateistinis persekiojimas galėjo paliesti tik viešąjį 
žmogaus gyvenimą, bet ne jo vidinius įsitikinimus. Tokiomis są- 
lygomis tikėjimas vis labiau darėsi tik vidinis, dažniausiai 
stropiai slepiamas, nusiteikimas. Tatai būtų pozityvus reiškinys. 
Tikėjimas yra žmogaus vidaus apsisprendimas, o ne vien išorinis 
priklausymas tam tikrai bendruomenei. Ateistinis persekiojimas, 
pats to nenorėdamas, paskatino tikėjimo interiorizaciją. Net tie, 
kurie neturėjo galimybės išnagrinėti, išstudijuoti krikščioniškųjų 
tiesų, tikėjimą priimdavo kaip neginčijamą vertybę. Toks apsi- 
sprendimas už tikėjimą vyko daugiau ne pasitelkiant protą, bet 
širdį. Daugeliui vyresnės kartos katalikų ir daliai jaunimo tikė- 
jimas buvo lyg sudėtinė būties dalis. Todėl ateistinė argumenta- 


27*  KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSEKIOJIMO METAIS 251 


cija mažai galėjo paveikti. Tikėjimas tokiems žmonėms teikė stip- 
rybės, tikėjimą jie palaikė gyvą visuomenėje. 

Deja, stipri tendencija apriboti tikėjimą vien vidiniu nusitei- 
kimu, kuris neturi jokios išraiškos praktiniame gyvenime, atnešė 
ir nemaža žalos — buvo suardytas tikėjimo ir gyvenimo vieningu- 
mas. Išorinis, viešasis gyvenimas vyko pagal savo reikalavimus, 
ateistinės valdžios nustatytu būdu. Tikėjimas, kaip maža kibirkš- 
tėlė, glūdėjo sielos kertelėje ir negalėdamas viešai pasireikšti pa- 
mažu geso. Jis vis mažiau turėjo įtakos žmogaus elgesiui, jo san- 
tykiams su kitais, vidiniams apsisprendimams. Kitiems tikėjimas 
išliko tik kaip tam tikras folkloras. Daugelis dar stengėsi išlaikyti 
katalikiškų šeimų tradicijas: nors ir slapta, krikštijo vaikus, tuo- 
kėsi bažnyčioje, retkarčiais priimdavo kitus sakramentus. Tačiau 
be didesnio tikėjimo pažinimo šios apeigos negalėjo atnešti daug 
dvasinės naudos, o kartais virsdavo tikru formalizmu. Vidinio ir 
išorinio gyvenimo suskilimas darė neigiamą įtaką jaunimui, ieš- 
kančiam tiesos, nemokančiam ir nenorinčiam gyventi „dvilypio“ 
tėvų gyvenimo: sielos viduje tikėti, o išoriškai rodytis netikin- 
čiam. 

Smarkus viešo bažnytinio gyvenimo varžymas taip pal paska- 
tino katalikiško pogrindžio susikūrimą. Pati ateistinė valdžia su- 
prato, kad prievarta religijos atžvilgiu gali duoti priešingus re- 
zultatus. Į pogrindį nustumta Bažnyčia veikia nevaržomai ir re- 
žimas nebegali jos kontroliuoti ir sekti. Tačiau kaltakombinė veikla 
yra kraštutinė priemonė, kai nebelieka jokios kitos išeilies. Vi- 
siškas savęs išstūmimas iš viešojo gyvenimo sumažina galimybes 
pasiekti visus žmones. Todėl net juodžiausiomis Stalino— Berijos 
persekiojimų dienomis Katalikų Bažnyčia Lietuvoje nemanė per- 
eiti į katakombas. Visais ateistinio persekiojimo metais Bažnyčia 
veikė dvejopu būdu: viešai ir slaptai. Nors šitoks veikimas kėlė 
tam tikrą įtampą, be abejo, labai kurstomą pačios valdžios, tačiau 
atnešė ir daug naudos. „LKB Kronika“ taip įvertina šią padėtį: 
„katakombinėse sąlygose veikianti Bažnyčia nekliudo oficialiai 
veikiančiai vietos Bažnyčiai, nesiekia ardyti jos drausmės ar ją 
skaldyti, bet kaip įmanydama stengiasi papildyti jos veikimą. 
Kiek galėdama ji palaiko ganytojų autoritetą, stengiasi išsikovoti 
sąlygas laisvai veikti, gina ganytojus nuo valdžios persekiojimo ir 
prievartavimo, užkerta kelią klaidinantiems jų pareiškimams“ !. 

Labai svarbu, kad pogrindžio leidinys pabrėžia ganytojų auto- 
ritetą. Katalikų Bažnyčios hierarchinė struktūra turi esminę reikš- 
mę. Tik pašventintieji tarnai teikia išganymui būtinus sakramen- 
tus. Todėl visuomet gyvybiškai svarbu palaikyti vyskupų bei ku- 
nigų šventimų tęstinumą ir ryšį su Apaštalų Sostu. Be popiežiaus 
negali būti teisėtai pašventintas joks vyskupas. Toks dogminis 
pagrindas lėmė ir Vatikano Rytų politiką. Katalikų Bažnyčia nėra 
koks slaptas kultas, o regima bendruomenė, katakombos nėra nor- 
malus jos veikimo būdas. Iš visų režimų Bažnyčia reikalauja ga- 
limybės laisvai vykdyti savo pasiuntinybę. Net su labiausiai tikė- 


252 KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 28* 


jimui priešiškais asmenimis buvo stengiamasi palaikyti oficialius 
santykius. Ši laikysena Katalikų Bažnyčią iš dalies daro labiau 
pažeidžiamą už kitas krikščioniškas bendruomenes. Tačiau hierar- 
chinė struktūra ir vietos Bažnyčios priklausymas visose tautose 
pasklidusiai ir drauge virš jų esančiai Bažnyčiai katalikams teikė 
ypatingą stiprybę kovoje su valstybiniu ateizmu 2. 


Tikėjimo proveržis į išorę 


Šalia dalies tikinčiųjų polinkio apsiriboti vien vidiniu tikėji- 
mu, išryškėjo ir priešinga tendencija — troškimas savo tikėjimą 
reikšti viešai. Iš dalies tai buvo reakcija į ateistų pastangas iš- 
stumti tikėjimą iš viešojo gyvenimo, tačiau šį siekimą žadino ir 
gilus krikščionybės esmės suvokimas. Iš tikrųjų krikščionybė ne- 
gali pasilikti vien teorinių svarslymų srityje, ji turi aktyviai reikš- 
tis konkrečiame gyvenime ir visą jį perskverbti. Po Dievo Sūnaus 
įsikūnijino materialusis regimasis krikščioniško tikėjimo pradas 
nėra vien neišvengiama žemiškosios egzistencijos būtinybė, o rca- 
lus kelias į susivienijimą su Dievu. Per Kristaus įsteigtą ir regimą 
formą turinčią Bažnyčią vykdomas Dievo išganymo planas. Die- 
vo malonę teikiantys sakramentai taip pat turi materialų elementą. 
Todė! sąmoningesni tikintieji taip atkakliai stengėsi apginti teisę 
viešai praktikuoti savo tikėjimą ir turėti viską, kas tam yra bū- 
tina. 

Pastangos žūtbūt išsaugoti lai, ką ateistinis režimas mėgino 
atimti, paliko pėdsakus Bažnyčios gyvenime. Lietuvoje tikintieji 
labiau nei kitur yra prisirišę prie išorinių religijos formų, kurias 
taip herojiškai gynė. Jos tikrai buvo brangios ir vertingos tuo me- 
tu, kai reikėjo atsilaikyti prieš persekiojimą, tačiau atnešė įam 
tikrą sustabarėjimą ir formalizmo pavojų. Su tomis išorinėmis for- 
momis taip susigyventa, kad bet koks bandymas jas keisti nesą- 
moningai laikomas tikėjimo griovimu. Tai sunkina liturgijos re- 
iormą Bažnyčioje, daro ją skausmingesnę negu kitur. 


Kryžius — pagrindinis krikščionybės ženklas. Jis simbolizuoja 
kančią, mirtį, bet taip pat ir viltingą prisikėlimą. Ateistinio perse- 
kiojimo metu kryžius geriausiai atitiko laiko dvasią. Be to, Lie- 
tuvoje nuo seno gyvavo tradicija statyti kryžius pakelėse, prie so- 
dybų, kapinėse. Ne veltui Lietuva buvo vadinama Kryžių žeme. Su- 
prantama, kad ateistai labiausiai stengėsi išnaikinti šiuos krikš- 
čionybės ir krikščioniškosios Lietuvos ženklus, o tikintieji atkak- 
liausiai juos gynė. 

Ateistinis režimas visiškai neleido statyti naujų kryžių. Tikin- 
tieji negalėjo pastatyti kryžiaus net prie savo namų ar šventoriu- 
je. Čia buvo aiškus ateistinio persekiojimo apgaulingumas. Buvo 


29*  KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSEKIOJIMO METAIS 253 


aiškinama, kad kryžių ar koplytstulpį galima statyti tik su archi- 
tekto leidimu, bet nė vienas architektas neturėjo teisės tokio lei- 
dimo duoti. Todėl baudžiama buvo už „savavališką“ pastatymą. 
Tikinčiųjų pastangos statyti kryžius ir juos apginti nuo sunaiki- 
nimo rodo, kaip buvo branginamas šis simbolis. Jis vadinamas 
„krikščionių vėliava“ 3, o jo griovimas reiškia visų krikščionių 
įžeidimą. Kryžius tiesiog sutapatinamas su tikėjimu. „LKB Kro- 
nika“ džiaugiasi išgriautų kryžių atstatymu ir taip jį įvertina: 
„Lietuvio tikėjimas yra stipresnis už piktadarių ranką“ *. Kryžius 
palaiko tikėjimo drąsą visuose išmėginimuose: „Su kryžiumi ne- 
baisu nors ir į velnių būrį žengti“ *. Kryžiuje labai glaudžiai suei- 
na tautiškumas ir religija, jis vadinamas net iautos gyvastingumo 
ženklu. 

Kryžiai tam tikrose vietose statomi „prašant Dievo malonių ar 
dėkojant už gautąsias“ *. Kartais jie iškyla tam tikroje, dažnai 
legendomis apipintoje vietoje. „LKB Kronika“ aprašo Agailių bau- 
džiauninkų — kankinių kapines, Kairiškių senkapį, vadinamą Ap- 
žadų kapeliais, Panų kalną. Garsiausia iš tokių vietų, tapusi ka- 
talikiško pasipriešinimo ateistinei savivalei simboliu, yra Kryžių 
kalnas. Daugelį kartų nuniokotas, jis vėl apsikaišydavo šimtais 
kryžių. Kaip tik bandymai sunaikinti jį padarė dar brangesnį ir 
dar labiau išgarsino. Dėl patirtų nusiaubimų ir žmonių kančių, ku- 
riuos ženklino pastatyti kryžiai, šis kalnas tapo „lietuviškąja Gol- 
gota“7. Šis pavadinimas yra labai prasmingas. Dažnai į Kryžių 
kalną kryžiai buvo nešami ant rankų ir tik tada čia pastatomi. 
Juos nešė ne vien prašymų intencijomis, bet kaip „permaldavimą 
už kryžiaus paniekinimą, už mūsų Tautos nuodėmes Išganytojui. 
Nešė kryžių kaip pergalės ženklą“ š. Taigi kryžius Lietuvos kata- 
likams buvo ne vien paprastas krikščionybės simbolis ar skausmo 
ženklas, bet visuomet priminė Kristaus Kryžių, jo mirtį ir nuo jos 
neatskiriamą Prisikėlimo triumią. Kryžius buvo išganymo primi- 
nimas ir pasireiškimas, o kartu gėrio ir tiesos pergalės, nemirtin- 
gumo pažadas, nesunaikinamos vilties užtikrinimas. 


Bažnyčia. Būdingas Lietuvos kataliko bruožas — pagarba šven- 
loms vietoms: bažnyčiai, koplytėlėms, kapinėms. Katalikai visada 
stengėsi šias vietas tinkamai prižiūrėti. Religijos persekiojimo me- 
tais pastoracinis darbas buvo smarkiai varžomas, todėl buvo ga- 
lima daugiau rūpintis pastatais. Tačiau ir čia atsirasdavo įvairių 
kliūčių. Valdžios pareigūnai visaip trukdydavo atnaujinti bažny- 
čias, P auodaNo leidimų jas remontuoti. Pogrindžio spauda pla- 
čiai aprašo tikinčiųjų kovą dėl teisės melstis sutvarkytoje bažny- 
čioje, 

Tikintiesiems bažnyčios pastatas nėra vien paprasta kulto vic- 
ta, bet tam tikra prasme yra išorinė tikėjimo išraiška. Dėl to taip 
jautriai reaguojama net į tokį dalyką kaip filmavimas šventoriuje 
ar bažnyčioje, ypač jei kuriamas filmas turi antireliginį atspalvį ?. 


254 KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 30* 


Tikintys žmonės negalėjo susitaikyti su tuo, kad kai kurios šven- 
tovės buvo uždarytos ir išniekintos. Ne tik klaipėdiečiai, bet ir vi- 
sos Lietuvos katalikai ištvermingai kovojo dėl klastingai atimtos 
bažnyčios grąžinimo. Per kelis dešimtmečius parašyta daugybė 
skundų ir pareiškimų aukščiausioms valdžios įstaigoms, surinkta 
šimtai tūkstančių parašų. Pogrindžio spauda dažnai primindavo 
ir kitas uždarytas bažnyčias bei koplyčias. Tikintieji neidavo į už- 
darytose bažnyčiose vykstančius renginius, nes tai būtų buvę lyg 
bendradarbiavimas su išniekintojais !*, 

Iš kitų namų išsiskiriantis bažnyčios pastatas savotiškai ženk- 
lino tikėjimo didybę, todė! suprantamas ateistų noras kokiu nors 
būdu tą tikėjimą slopinti !!. 


Išoriniai tikėjimo ženklai. Lietuvos katalikams brangūs ir kiti 
išoriniai tikėjimo ženklai. Ateistinis režimas, stumdamas religiją 
iš viešojo gyvenimo, buvo uždraudęs skambinti varpais. Varpų 
gausmas labai akivaizdžiai primena, jog Bažnyčia dar gyva. Dėl 
to tikintieji rūpinosi, kad tas draudimas būtų atšauktas, rėmėsi 
net Konstitucijos garantuojama sąžinės laisve !*. 

Paprasčiausias religinis ženklas — persižegnojimas, tačiau vie- 
šoje vietoje, pavyzdžiui, valgykloje, taip pat draudžiamas S. „LKB 
Kronika“ mini tikinčių vaikų persekiojimą dėl ant kaklo nešioja- 
mų kryželių, medalikėlių *. Kalinys reikalauja grąžinti jam at- 
siųstą religinį paveikslėlį ir dėl to eina net į karcerį. Kitas suim- 
tasis reikalauja teisės turėti su savimi Šventąjį Raštą, maldyną, 
rožinį. Žada badauti, jei jo prašymas nebus patenkintas !5. Šie da- 
lykai turėjo būti tikrai labai vertinami, jei dėl jų nebuvo bijoma 
susilaukti griežtų bausmių. 

Ypatingą reikšmę įgavo kova dėl religinės spaudos. Sovietinės 
okupacijos metais buvo uždaryti visi religiniai žurnalai ir laik- 
raščiai, išleista tik labai mažai būtiniausių liturginių knygų. Jų 
atnešė didžiausią skriaudą. Mažai kas galėjo geriau pažinti tikė- 
jimą, skaityti Šventąjį Raštą. Tai neigiamai veikė katalikų są- 
moningumą. Tačiau daugiausia katalikai sielvartavo dėl katekiz- 
mų ir maldaknygių stokos. Maldaknygė Lietuvoje turėjo ilgą ir 
seną tradiciją. Nuo praėjusio amžiaus antrosios pusės, kai buvo 
kovojama dėl lietuviškos spaudos lotyniškomis raidėmis, pamal- 
džiam lietuviui maldaknygė tapo labai svarbi, Iš jos buvo ne tik 
meldžiamasi, bet ir giedama. Į ateistinio režimo metais leidžiamas 
maldaknyges stengtasi įdėti kuo daugiau giesmių tekstų. Draudi- 
mas leisti maldaknyges priimamas kaip pasikėsinimas į pagrin- 
dines tikinčiųjų teises ir kaip didžiausia skriauda. Maldaknygės 
pradėtos spausdinti pogrindžio sąlygomis. Žmonės, kurie tam dar- 
bui atsidėjo nebijodami kalėjimo, buvo įsitikinę, kad taip geriau- 
siai galės pasitarnauti Tautai ir Bažnyčiai. Tokios spaudos leidi- 
mas buvo lyg misijų darbas !*, 


31*  KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSEKIOJIMO METAIS 255 


Tikintieji neturėjo ir Šventojo Rašto, tačiau ateistinio per- 
sekiojimo metais jis nebuvo daugintas didesniu tiražu kaip mal- 
daknygės. Ilgą laiką izoliuotos Lietuvos Katalikų Bažnyčios ne- 
pasiekė visuotinėje Bažnyčioje įsigalinančios teologinės tenden- 
cijos ir dauguma tikinčiųjų neįvertino Šventojo Rašto reikšmės 
dvasiniame gyvenime. Be to, pogrindžio sąlygomis lengviau iš- 
leisti mažesnes knygeles. Dėl to maldaknygės ir buvo reikšminges- 
nės už Šventąjį Raštą. 


PAMALDUMAS IR JO FORMOS 


Esminis yra vidinis pamaldumas, vidinė tikėjimo samprata, 
ryšys su Dievu ir įsipareigojimas jam. Tačiau būtent tai sunkiau- 
sia pamatyti ir atskleisti, ypač tikėjimo persekiojimo sąlygomis. 
Pirmiausia reikia pažvelgti į išorines pamaldumo įormas, jų pa- 
sireiškimo dialektiką sunkiu ateistinės priespaudos metu. 


Sakramentinis gyvenimas 


Bažnyčia negali gyvuoti be sakramentų šventimo. Būtent per 
sakramentus ji įkūnija pasaulio pašventinimo pasiuntinybę. Be to, 
sakramentai apima visą krikščionio gyvenimą nuo gimimo iki 
paskutinės mirties valandos ir turi regimą, materialų elementą. 
Todėl juos lengviausia pastebėti ir būtent dėl jų būdavo dau- 
giausia susikirtimų su ateistine valdžia. Katalikiškoji pogrindžio 
spauda daugiausia rašė apie kunigų pareigą teikti sakramentus, 
tikinčiųjų, ypač vaikų, rengimą sakramentams, Pirmąją Komuni- 
ją, sutvirtinimo teikimą, santuoką bažnyčioje, ligonių patepimą, 
kunigų rengimą ir vyskupų parinkimą, dalyvavimą šventadienio 
Mišiose. Iš šių aprašymų, juose iškeltų problemų, pabrėžtų klau- 
simų daug ką galima suprasti apie visą, taip pat ir vidinį, tikin- 
čiųjų gyvenimą. 


Eucharistija. II Vatikano Susirinkimas pabrėžė, kad eucharis- 
tinė auka yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė "*. 
„Iš Eucharistijos, kaip iš šaltinio, plaukia į mūsų sielą malonė ir 
yra sėkmingiausiai laimimas Kristaus vykdomas žmonių pašven- 
tinimas bei Dievo pagerbimas“ !š. Visais laikais, o labiausiai per- 
sekiojimų metu, krikščionys stiprybės sėmėsi iš Kristaus aukos, 
sudabartinamos šv. Mišiose. Ši tiesa ryškiai pasitvirtino ir XX 
amžiuje. Pavyzdžiui, Čekijos ir Slovakijos katalikų troškimas vie- 
nytis su Kristumi Eucharistijoje ir baimė jos netekti dėl kunigų 
stokos pastūmėjo pogrindinę Bažnyčią šventinti kunigus net pra- 
silenkiant su visuotinės Bažnyčios reikalavimais. Nenuostabu, kad 


956 "KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 32* 


eucharistinis pamaldumas buvo svarbiausias ir Lietuvos katalikų 
gyvenime. 


Eucharistija visų pirma suprantama kaip auka, vienijimasis su 
kenčiančiu Kristumi. Kalinė iš Uralo rašo: ,Mano nuolatinės šv. 
Mišios ir nuolatinė šv. Komunija,— tai dėkingai iš Viešpaties ran- 
kų priimti kiekvieną akimirką, visus netikėtumus, pajuoką, paže- 
minimą, nuoskaudą — mažus dyglius iš Kristaus erškėčių karū- 
nos“ !9, Tokį supratimą lėmė ne tik to meto teologinis požiūris; 
tai atspindėjo ir sunkią tikinčiųjų padėtį, drauge juos ir stiprino. 
Jau pirmajame „LKB Kronikos“ numeryje rašoma: „visa, ką mes 
vadiname malonės veikimu, tuo pačiu ir tikėjimo tvirtumas, yra 
būtinai surišta su Mišiomis“ 2. Todėl ne tik kunigai nuolat aiš- 
kino šv. Mišių reikšmę kiekvienam tikinčiajam ir būtinybę atlikti 
sekmadienio pareigą, bet ir patys tikintieji rodė dažnai herojišką 
troškimą ir pastangas dalyvauti šv. Mišiose. Ryliškių parapijos 
žmonės, kuriems valdžia neleido ne tik statytis bažnyčios, bet 
net ir įsirengti laikinų maldos namų, o tuos, kurių privačiuose 
namuose parapijiečiai susirinkdavo melstis, visaip terorizavo, savo 
pareiškime sako: „Nuo 1983 m. gruodžio mėn. pradėjom rinktis į 
Bogonių kapines. Taip meldėmės per visą žiemą sekmadieniais ir 
šventėmis, taip darome ligi šiol. Vietoj altoriaus pastatome stalą, 
prie kurio kunigas atlaiko šv. Mišias. Kai kunigo nebūna, ant sta- 
lo padedame kunigo arnotą ir kryželį, kalbame Mišių maldas ir 
giedame“ 2!, 


Sekmadienio kaip Viešpaties dienos branginimas drauge ir Mi- 
šių vertinimas išryškėja iš tikinčiųjų atsisakymo sekmadieniais 
dirbti valdišką darbą, nors dėl to tekdavo skaudžiai nukenėti 27, 

Su šv. Mišiomis buvo susijęs ne tik grynai liturginis, bet ir 
visas tikinčiųjų gyvenimas. Būtent Mišių šventimu paminimi svar- 
biausi įvykiai, įvairios sukaktys, prisimenami kalintys už savo 
įsitikinimus, aptariami opiausi Lietuvos katalikų ir viso krašto 
reikalai. Taip buvo paminėti pirmiausia Katalikų Bažnyčiai didelę 
reikšmę turintys šv. Kazimiero 500 metų ir Lietuvos krikšto 600 
metų jubiliejai, prisiminti Bažnyčiai nusipelnę dvasininkai, atšvęs- 
tos pasiaukojusių Lietuvos kunigų ir vyskupų šventimų sukaktys. 
Tokiu pat būdu paminėti ir nebažnytiniai jubiliejai, pavyzdžiui, 
1980 m. Vytauto Didžiojo 550 metų jubiliejus Trakų bažnyčioje. 
Netgi kova dėl blaivybės susiejama su Mišiomis: Vilniaus Auš- 
ros Vartų atlaiduose viena diena skiriama blaivybės temai. Tokį 
įvairių minėjimų ir šv. Mišių susiejimą visų pirma lėmė bažnyti- 
nio gyvenimo varžymas. Tikintieji neturėjo jokios kitos galimybės 
susirinkti, organizuoti Kkonierencijų ar kaip kitaip pažymėti at- 
mintinų datų ir įvykių. Tokios pamaldos, taip pat atiaidai, net ir 
kunigų laidotuvės ar metinės leido tikintiesiems oficialiai susi- 
burti, pajusti, kad jų yra labai daug. Tačiau negalima užmiršti 
ir to, kaip labai tikintieji vertino Mišių auką, ir ši auka jiems pras- 
mingiausia. 


33*  "KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSEKIOJIMO METAIS 257 


Tradicinė praktika atlikti išpažintį kiekvieną kartą prieš pri- 
imant Švč. Sakramentą, požiūris į šv. Mišias tik kaip į Kristaus 
aukos sudabartinimą neskatino katalikų visa širdimi dalyvauti 
Mišiose. Bažnyčia nuolat ragino tikinčiuosius dažniau vienytis su 
Išganytoju Komunijoje. Tam buvo panaudojama tradicinė pir- 
mųjų mėnesio penktadienių ir šeštadienių praktika, kai kuriose pa- 
rapijose iškilminga vaikų Pirmosios Komunijos šventė, atlaidų, 
ypač visoje Lietuvoje garsiose šventovėse, dienos. Tikintieji nau- 
dojosi proga nuvykti į tolimą parapiją, kur jų niekas nepažįsta, ir 
ten be baimės priimti sakramentus. Todėl garsiuosiuose Šiluvos, 
Žemaičių Kalvarijos ir kituose atlaiduose tiek dalyvių, tiek pri- 
ėmusiųjų Švč. Sakramentą skaičius nuolat augo 28, 

Eucharistinis pamaldumas Lietuvoje buvo reiškiamas pagarba 
Švč. Sakramentui. Sekmadieniais, pirmaisiais mėnesių ketvirta- 
dieniais visur, o kai kuriose parapijose ir kasdien vykdavo ado- . 
racija. Į iškilmingą adoraciją buvo stengiamasi pakviesti kuo 
daugiau jaunimo. Tokios adoracijos metu mergaitės su tautiniais 
ar baltais drabužiais klūpodavo prieš pastatytą Švč. Sakramentą, 
būdavo kalbamos specialios maldos. Ypatingomis progomis ado- 
racija trukdavo ilgiau. Pavyzdžiui, minint Lietuvos Nepriklauso- 
mybės paskelbimo 70-metį, kai kuriose bažnyčiose tikintieji visą 
dieną organizuotai adoruodavo Švč. Sakramentą, atsiprašydami 
Dievą už tautos nuodėmes ir melsdami jo palaimos ?*. Iškilmin- 
gos procesijos su Švč. Sakramentu taip pat buvo viena iš popu- 
liariausių jo pagerbimo formų. Procesijos buvo rengiamos ne tik 
per Velykas, Dievo Kūno šventę, bet ir per visus atlaidus ar net 
kiekvieną pirmąjį mėnesio sekmadienį; visada buvo stengiamasi 
įtraukti kuo daugiau jaunimo. 

Pagarbą Švč. Sakramentui rodo ir dažnos atsiteisimo pamal- 
dos tose parapijose, kur eucharistiniai simboliai buvo piktadarių 
išniekinti. Kai kur tokios pamaldos rengtos ne tik tuojau po įvy- 
kio, bet ir kiekvienais metais ?š. Jos dar labiau stiprino eucha- 
ristinį pamaldumą ir ugdė katalikų sąmoningumą. Švč. Sakra- 
mentas gana dažnai būdavo išniekinamas apiplėšiant bažnyčias. 
Manoma, kad tai nebuvo atsitiktinis dalykas, o saugumo organi- 
zuota kovos prieš tikėjimą akcija 28. 

Eucharistinis pamaldumas Lietuvos Katalikų Bažnyčioje reiš- 
kėsi ir kitokiais būdais. 1981 metai buvo paskirti Eucharistinio 
Kristaus garbei, parapijose surengtos Eucharistinės dienos 27. Di- 
delę reikšmę turėjo neseniai susibūrusi Eucharistinio Jėzaus sese- 
rų kongregacija ir ypač 1969 m. įkurtas Eucharistijos bičiulių ju- 
dėjimas. Jie taip save apibūdino: „Eucharistijos bičiuliai yra ka- 
talikų sąjūdis, jungiantis visus tuos, kurie gilaus maldos ir au- 
kos gyvenimo bei veiklios artimo meilės siekia per nuoširdžią 
vienybę ir ypatingą pamaldumą Eucharistiniam Jėzui“ 28. Šis ju- 
dėjimas siekė savo narius ugdyti sąmoningais ir uoliais katalikais, 
susipratusiais tautos vaikais, skatino Šventojo Rašto, teologijos 
ir istorijos studijas. Bet pagrindinis jo rūpestis buvo išsaugoti, 
17 — 878 


258 KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 34* 


palaikyti ir puoselėti Eucharistijos garbinimą, dažną sakramentų, 
ypač Atgailos ir šv. Komunijos praktiką, „sueucharistinti gyve- 
nimą“ 2. Savo paprastumu, gyvybingumu ir patrauklumu Eucha- 
ristijos bičiulių judėjimas subūrė nemaža katalikiško jaunimo ir 
sunkiomis pogrindžio sąlygomis atliko didžiulį naujos kartos auk- 
lėjimo darbą. 


Kiti sakramentai. Lietuvos katalikai ne mažiau brangino ir ki- 
tus sakramentus. Žemaitijos kunigai, kreipdamiesi į Lietuvos 
vykupus dėl Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus, rašė, jog būti- 
na tėvus „primygtinai raginti laiku pakrikštyti kūdikius, rūpes- 
tingai paruošti vaikus Pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai, nie- 
kada neapleisti velykinės išpažinties ir šv. Komunijos, nepradėti 
šeimos gyvenimo be Santuokos sakramento, gilaus tikėjimo dva- 
sia švęsti religines šventes“ 30. Taigi didžiausias dėmesys buvo 
būtent sekramentiniam gyvenimui. 

Ateistinio persekiojimo metais Lietuvoje nebuvo vedama visų 
krikštų registracija, tačiau yra pagrindo manyti, kad tvirtas krikš- 
čioniškas tradicijas turinčiame krašte buvo krikštijama dauguma 
kūdikių. Dalis tikinčiųjų dėl represijų baimės turėjo kreiptis į 
tolimų parapijų kunigus arba prašė sakramentus suteikti naktį, 
be nepageidaujamų liudytojų. Šitai, be abejo, neprisidėjo prie jų 
sąmoningumo ugdymo. Popiežius Jonas Paulius II lankydamasis 
Lietuvoje priminė, kad anuomet būdavę krikšiijama slapčia, kar- 
tais netgi be deramo pasirengimo, tačiau toliau šitaip daryti ne- 
reikią ?!. Panašiai buvo priimamas ir Santuokos sakramentas. 

Apie Sutvirtinimo sakramento praktiką daugiausia galima 
spręsti iš pogrindžio spaudos aprašymų apie įvairius trukdymus. 
Vyskupams nebuvo ledižiama dažnai atvažiuoti į parapijas92 ir 
todėl priimti šio sakramento susirinkdavo didžiulės minios tikin- 
čiųjų — per dieną budavo sutvirtinami net keli tūkstančiai. Kai 
kur, vadovaudamiesi bažnytinių kanonų teikiama galia, patys kle- 
bonai ėmė teikti sutvirtinimą savo parapijiečiams **. Deja, paaug- 
lių rengimas šiam sakramentui nebuvo toks kruopštus kaip Pir- 
majai išpažinčiai ir šv. Komunijai ir dėl to jo teikimas neatneš- 
davo didelių dvasinių vaisių, tapdavo formaliu dalyku. 

Lietuvoje gyvavo dažna Atgailos sakramento praktika. Senesni 
tikintieji buvo įpratę atlikti išpažintį kiekvieną kartą prieš pri- 
imdami Švč. Sakramentą. Aktyvesni katalikai ją atlikdavo kas 
mėnesį, o kiti bent prieš pagrindines religines šventes. Iškilmių 
progomis prie klausyklų susidarydavo didžiulės eilės. Šv. Kazi- 
miero jubiliejaus dieną Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje 
kai kurie žmonės tokiose eilėse išstovėjo nuo 10 val. ryto iki 17— 
18 val. vakaro“*. Tokia padėtis susidarydavo dar ir dėl to, kad 
valdžia neleisdavo į atlaidus pasikviesti daugiau kunigų. 

Daug rūpesčio būdavo dėl Ligonių patepimo sakramento sutei- 
kimo ligoninėse. Administracija visaip kliudydavo atvykti kunigui 


35*  "KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSEKIOJIMO METAIS 259 


į ligoninę ar tiesiog uždrausdavo, o kunigą pakvietusius ligonius 
kartais net atsisakydavo gydyti. Tikintieji vertino šį sakramentą 
ir net palikdavo ligoninę, kad galėtų jį priimti 35, tačiau dažnai ati- 
dėliodavo iki paskutinės valandos, kai ligonis jau būdavo visai 
arti mirties. Tai, be abejo, apsunkindavo tinkamą pasirengimą ir 
šio sakramento suteikimą. 


Malda 


Malda yra esminė ir neatskiriama krikščioniškojo gyvenimo 
dalis. Keisdama savo formas ir išraišką per visą Bažnyčios istori- 
ją, ji liko kaip tikinčios širdies proveržis į Dievą, bendravimas su 
juo. Vidinė asmens malda buvo viena iš sričių, kurios ir ateistinio 
persekiojimo sąlygomis niekas negalėjo kontroliuoti ar varžyti. 
Todėl ji buvo tokia svarbi ir stiprino tikinčiuosius sunkiausių iš- 
bandymų valandomis. Sąžinės kaliniai savo laiškuose nuolat kal- 
ba apie maldą, kuri yra „didžioji palydovė“ *9, „nepaprastai ga- 
lingas ginklas, niekada neišsemiamas turtas, visų brangenybių 
šaltinis ir geriausioji mūsų mokytoja“ *7. Malda išugdė jų begalinį 
pasitikėjimą Dievu visokiausiose gyvenimo situacijose. 

Labai vertinama malda už kitus. „LKB Kronika“ spausdina 
lietuvių laišką Airijos katalikams: „Buvo nepaprastai džiugu ir 
miela, kai per Vatikano radiją išgirdome, kad už mūsų tautą mel- 
džiasi tolimos Airijos tikintieji. Mes tikime jungtinės maldos ga- 
lybe. Nemaža tikinčiųjų, sužinoję apie paskelbtas maldų dienas už 
Lietuvą, tuojau prisijungė prie bendros maldos ir Lietuvoje“ 88, 
Daug kartų tokios maldos prašoma Vakaruose gyvenančių tautie- 
čių ir kitų krikščionių, o pačioje Tėvynėje tokiu būdu remiami ti- 
kintieji buvo persekiojami. Teismo procesų metu, minint suėmimo 
metines ar per didesnes iškilmes buvo įprasta prisiminti kali- 
niams brolius ir seseris. Ateistinės valdžios atstovams tokia mal- 
da ypač nepatiko ir ne kartą ji buvo griežtai draudžiama, tačiau 
tai nesumažino katalikų ištikimybės. Jie rėmėsi pirmųjų amžių 
krikščionių pavyzdžiu, kai visa Bažnyčia meldėsi už suimtus apaš- 
talus99, Kitų prisiminimas, bendravimas maldoje būdingas kata- 
likiškos, tai yra visuotinės Bažnyčios bruožas. Tokį bendrumo pa- 
jutimą tiek su kenčiančia, tiek su triumfuojančia Bažnyčia Lie- 
tuvos katalikai dažnai parodydavo persekiojimų laikotarpiu. 

Privaiaus bendravimo su Dievu ar slaptos maldos šeimoje nie- 
kas negalėjo kontroliuoti ar drausti, tačiau katalikai instinktyviai 
nenorėjo pasitenkinti vien tokiu maldos būdu. Jie jautė, kad Baž- 
nyčioje turi būti bendruomeninė, t. yv. daugelio vienu metu šir- 
džių vienybe susijungusių žmonių malda. O kaip tik prieš tokią 
maldos formą daugiausia ir buvo nukreipta ateistinė kova. Nebuvo 
toleruojami tikinčiųjų susibūrimai bendrai maidai net privačiuose 
butuose *?, draudžiama melstis viešose vietose. Maldos išstūmimas 
iš viešojo gyvenimo, pastangos apriboti ją kambario ir bažnyčios 
sienomis ardė būtiną vidinės ir bendruomeninės valdos vienybę. 


260 KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 36* 


Nepakankamas ir atsitiktinis religinis švietimas, dvasinės litera- 
tūros stoka, ribotos bendravimo su dvasininkais ar vienuoliais 
galimybės, sunkumai pasidalyti sava patirtimi su kitais daugumai 
Lietuvos tikinčiųjų trukdė ugdyti normalų dvasinį, maldos gyve- 
nimą. Dėl to daugelis apsiribojo išmoktų įprastinių formulių kar- 
tojimu ir maldų skaitymu iš maldaknygių. Meditacinė, širdies ir 
net liturginė malda mažai kam buvo pažįstama. Bažnyčia pogrin- 
džio sąlygomis kartu su bendru religiniu ugdymu stengėsi padėti 
ir šioje srityje. Čia nemažai yra dirbę aktyvesni kunigai ir vie- 
nuoliai, vargingomis sąlygomis dauginama asketinė literatūra. 
Buvo rūpinamasi tikinčiųjų sąmoningumo ugdymu ir maldos gy- 
venime, atkreipiamas dėmesys į šalintinus trūkumus. „LKB Kro- 
nika“ sielvartauja, kad Mišiose vartojama ne lietuvių, o lotynų 
kalba, kuri „padaro neįmanomą sąmoningą tikinčiųjų įsijungimą į 
šv. Mišių auką“ *!. Slaptose konferencijose, rengiamose rekolekci- 
jose dažnai kalbėta apie maldos gyvenimo ugdymą. 

Nepaisant visų kilūčių, Lietuvoje buvo jaučiamas religinis at- 
gimimas, dvasinė pažanga. Oficialų Bažnyčios gyvenimą ateistinė 
valdžia stengėsi numarinti, bet iš tikinčiųjų, ypač iš jaunimo, pra- 
siverždavo gyva dvasia. Pavyzdžiui, šv. Kazimiero jubiliejaus me- 
tu nebuvo leista surengti iškilmingesnių pamaldų, tačiau jaunimas 
savo iniciatyva susirinko prie Šventojo karsto ir paminėjo savo 
globėjo sukaktį. Šio minėjimo aprašyme juntama gyva, jautri šir- 
dies malda: „Nors žvakės prie Šventojo karsto jau nedegė, bet 
skaisti jaunų širdžių šviesa suspindo atneštose prie altoriaus 
gėlėse. O giesmės, maldos, eilėraščiai Šventojo garbei kilo aukš- 
tyn bažnyčios skliautais. Tai jaunų širdžių padėka Aukščiausiajam 
už jaunystę, už sveikatą, už tai, kad gyvi širdyse šv. Kazimiero 
idealai. Tai skundas šventajam Globėjui dėl jaunimo paklydimų 
ir nupuolimų. Tai prašymas dangaus palaimos visiems, išėjusiems 
aukos ir kančios keliais. Tai permaldavimas už persekiotojų ir 
tikėjimo priešų juodus darbus ir sąžines, prašant atleidimo ypač 
tiems, kurie tą vakarą įžūliais ir neapykantos kupinais žvilgsniais 
varstė besimeldžiančius jaunus žmones“ *2. 

„LKB Kronikos“ puslapiuose gausėjo ir dokumentų, liudijančių 
tvirtą krikščionių ryšį su Kristumi. Dievas nėra tolimas, sunkiai 
suprantamas Valdovas, o gerasis Tėvas, kuris visa veda, vai- 
ruoja ir todėl nebaisūs jokie išbandymai, juo galima pasitikėti, 
pavesti jam visus rūpesčius 9. Jautrumas ir sūniškas ryšys su 
Dievu įvairiuose sunkumuose geriausiai liudija maldos autentiš- 
kumą ir jos poveikį gyvenimui. 


Įvairios religinės praktikos 
Tarp Lietuvos katalikų gyvavo įvairi, daugiausia tradicinė pa- 


maldumo praktika. Viena populiariausių tiek privataus, tiek bend- 
ruomeninio pamaldumo formų, be abejo, yra Rožinis. Rožinis buvo 


37*  KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSEKIOJIMO METAIS 261 


kalbamas visur ir visų. Jaunimas prie teismo salės durų prašė 
Dievo užtarimo už įsitikinimus persekiojamiems bendražygiams ir 
meldė atleidimo budeliams — teisėjams **. Suimti ar tardomi ti- 
kintieji šitaip sėmėsi dvasios stiprybės. Susibūrę įvairiomis pro- 
gomis bažnyčioje ar kur kitur, ypač maldingose eisenose, tikin- 
tieji vėlgi meldėsi šia malda. Be to, buvo paplitęs Gyvasis Rožinis. 
Net ir ne spalio mėnesį parapijos paeiliui kalbėjo Rožinį, o jo 
perdavimo pamaldos Vilniaus Aušros Vartų šventovėje tapo tra- 
dicinės ir susilaukė valdžios dėmesio bei draudimų *?. 

Rožinio populiarumas atspindėjo ypatingą Lietuvos tikinčiųjų 
meilę Švč. Mergelei Marijai. Gausios ir kitos šio pamaldumo ior- 
mos: iškilmingos gegužinės pamaldos, Marijos valandų giedojimas 
ir ypač lankymasis garsiose Marijos šventovėse. Šiluvos, Aušros 
Vartų, Pivašiūnų vardai gerai žinomi ne tik pačioje Lietuvoje, 
bet plačiai nuskambėjo ir už jos sienų. Popiežius, prisimindamas 
Lietuvą, dažnai juos paminėdavo. Daug tikinčiųjų susirinkdavo į 
šias Šventoves ne tik atlaidų dienomis, bet ir kiekvieną mėnesį 
specialiai skirtą dieną. Atšiauriomis ateistinės priespaudos dieno- 
mis žrnogaus malda į Mariją teikė motiniškos šilumos bei globos 
jausmą, mokė stovėti po kryžiumi, krikščioniškai priimti kančias, 
atleisti priešams. . 

Persekiojamiems Lietuvos katalikams yra artimas kenčiančio 
Kristaus paveikslas, todėl nenuostabu, kad Kryžiaus Kelio prak- 
tika buvo labai dažna ir įprasta. Kryžiaus Kelią tikintieji ėjo 
melsdamiesi už suimtus kunigus, paminėdami žymius praeities 
įvykius, netgi Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo sukaktį 49, 
Gavėnios metu kai kuriose parapijose jis būdavo einamas kasdien, 
o penktadieniais — visus metus. Didžiulio maldininkų iš visos Lie- 
tuvos antplūdžio, ypač atlaidų dienomis, susilaukdavo Žemaičių 
Kalvarijos. Žmones meldėsi net ir išgriautose Vilniaus Kalvarijo- 
se, o Kalvarijų giesmes gavėnios metu ar šermenyse giedojo savo 
namuose. „„Graudūs verksmai“ taip pat buvo mielai giedami visos 
Lietuvos tikinčiųjų. 

Neatskiriama religinio gyvenimo Lietuvoje dalis -- procesijos. 
Be eucharistinių procesijų, kurios vykdavo bažnyčios viduje ar 
šventoriuje ir todėl nebuvo draudžiamos, reikia dar paminėti lai- 
dotuvių ir Vėlinių procesijas iš bažnyčios į kapines. Tai buvo vie- 
na iš nedaugelio progų tikintiesiems atvirai išeiti į gatves su re- 
liginiais ženklais: kryžiumi, vėliavomis ir šitaip viešai paliudyti 
savo tikėjimą. Šito labiausiai bijojo ateizmo propaguotojai ir todėl 
prieš procesijų organizatorius imdavosi griežtų priemonių. Dau- 
gelis kunigų buvo nubausti piniginėmis bausmėmis, o kai kurie 
net kelerių metų kalėjimu 7. Nors šiurkščiai ir atkakliai bandyta 
išnaikinti Vėlinių procesijas, tačiau jos būdavo daugelyje para- 
pijų. Kova dėl teisės rengti religines procesijas už šventoriaus 
vartų Lietuvoje turi senas tradicijas. Ir XIX amžiuje caristinės 
rusų okupacijos laikotarpiu už procesijų organizaviną buvo bau- 


262 KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 38* 


džiami net vyskupai. Ano meto katalikų drąsa palaikė ir XX am- 
žiaus tikinčiųjų dvasią *š, 

Su procesijomis yra glaudžiai susijusios religinės eisenos. Tai 
nauja pamaldumo forma, pasireiškusi ateistinio persekiojimo me- 
tais. Jos atsiradimas liudija Katalikų Bažnyčios Lietuvoje gyvy- 
bingumą, gebėjimą sunkiausiomis sąlygomis rasti būdų viešai ir 
bendruomeniškai išreikšti tikėjimą. Šitai paskatinti galėjo kitose 
šalyse plintančios maldingos kelionės į šventąsias vietas. Ir Lie- 
tuvoje tokios eisenos rengtos į pagarsėjusias šventoves ar ypatin- 
gas katalikams vietas — Šiluvą, Kryžių kalną, bet jos buvo trum- 
pesnės, labiau organizuotos, panėšėjo į procesijas su nenutrūks- 
tančiomis maldomis ir giesmėmis *. Dalyviai buvo įsitikinę, kad 
tokios eisenos yra neatskiriama religinio gyvenimo dalis, lietuvio 
kataliko religinės dvasios išraiška, prieš šimtmečius susiforma- 
vusių katalikiškų tradicijų tąsa 50. Ypač pagarsėjo kasmetiniai Eu- 
charistijos bičiulių žygiai iš Tytuvėnų į Šiluvą, kurie įgavo tokį 
mastą, jog kovai prieš juos būdavo pasitelkiami gausūs milicijos 
ar net kariuomenės būriai, apylinkė paskelbiama karantino zona, 
o Vilniaus, Kauno ir kitų miestų įvairių gamyklų ir įstaigų vado- 
vams uždraudžiama tuo metu siųsti darbuotojus ir automašinas į 
komandiruotes Žemaitijos link*!. Būta religinių eisenų ir kitose 
vietovėse. Į Kryžių kalną tikintieji pėsčiomis ir net basi nešdavo 
kryžius, keliaudavo į kitų parapijų iškilmes *2. 

Prie tikrai autentiško religinio elemento procesijose ir maldin- 
šas dalyvavimas tokiose apeigose ir renginiuose buvo savotiška 
nuomonės išraiška prieš valdžią, protestas prieš neteisingus įsta- 
tymus. Procesija ar atlaidai, į kuriuos susirinkdavo didžiulės mi- 
nios žmonių, buvo vidinių religinių įsipareigojimų vykdymas, kar- 
tu ir piliečių balsas už savo teises. Tačiau tokios eisenos, procesi- 
jos netapo demonstracija. Jų organizatoriai ragino visus dalyvauti 
iš širdies, elgtis „kaip bažnyčioje: nesikalbėti, neatsakinėti į pa- 
šalinių klausimus, giedoti ir melstis“ *, 

Ypatingas maldos būdas — ėjimas keliais, dažniausiai kalbant 
Rožinį. Pasaulyje toks ėjimas daugiausia susijęs su vadinamaisiais 
„Šventaisiais laiptais“, primenančiais Kristaus krauju aplaistytas 
Golgotos kalno pakopas. Lietuvoje šitaip buvo meldžiamasi atsi- 
teisimo intencija po Švč. Sakramento išniekinimo, prisimenant 
suimtuosius tikėjimo brolius, prašant Dievo paramos persekiojamai 
Bažnyčiai, visai Tėvynei. Tai nebuvo dažna praktika, tačiau po- 
grindžio spaudoje galima rasti liudijimų apie tokį pamaldumą Ši- 
luvoje, kur tikintieji keliais ėjo apie Marijos altoriu ar bažnyčią, 
taip pat kitose vietovėse 54, Herojiškumo reikalaujančiomis gyveni- 
mo aplinkybėmis tokį pamaldumo būdą Lietuvos katalikai kitaip 
priėmė ir vertino negu laisvojo pasaulio tikintieji. Todėl negalima 
sakyti, kad tai būtų vien dėl menko tikinčiųjų religinio švietimo 
likusi senų laikų praktika. Tam tikru atžvilgiu toks maldos būdas 


39*  KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSEKIOJIMO METAIS 263 


išreiškė katalikų ryžtingumą, pasiaukojimą ir ištikimybę Bažny- 
čiai, o kartu stiprino vidinį apsisprendimą už tikėjimą. 

Iš pogrindinės spaudos puslapių išryškėja senosios katalikiš- 
kos tradicijos tęstinumas Lietuvoje, kurį atskleidžia ne tik popu- 
liarumas įvairių maldos formų, kurios kitose pasaulio šalyse be- 
veik išnyko, bet ir požiūris į daugelį krikščioniškojo gyvenimo da- 
lykų. Šioks toks oficialiosios Bažnyčios sustabarėjimas ateistinio 
persekiojimo sąlygomis yra suprantamas. Beveik visai nutraukti 
kontaktai su visuotine Bažnyčia, naujausios teotoginės ir liturgi- 
nės literatūros nebuvimas, dideli sunkumai susipažinti net su Baž- 
nyčios dokumentais trukdė normalų katalikų bendruomenės dva- 
sios augimą. Tačiau norint teisingai suprasti įvairių religinės prak- 
tikos formų populiarumą Lietuvoje reikia atsižvelgti ir į krašto 
istoriją. Kova dėl katalikų tikėjimo caro priespaudos metais, pasi- 
reiškusi daugiausia pastangomis turėti vienokių ar kitokių religi- 
nių teisių, religinės praktikos formas padarė artimesnes ir bran- 
gesnes Lietuvos katalikams negu kitų šalių tikintiesiems. Pakarto- 
tinė okupacija ir kova prieš tikėjimą sutvirtino tas tradicijas, ku- 
rios padėjo atsispirti priverstinei ateizacijai. Todėl Lietuvoje ypač 
paplito ir prigijo kai kurios visoje Katalikų Bažnyčioje gyvavu- 
sios religinės praktikos formos. Taip pat dalis tikinčiųjų išlaikė 
keisto ar primityvaus pamaldumo formas, kurios labiausiai krinta 
į akis, nors ir nėra gausios 95. Visa tai, be abejo, daro įtaką šian- 
dieninės Katalikų Bažnyčios gyvenimui Lietuvoje. Viena, seno- 
sios tradicijos visuomet turi tendenciją išsilaikyti, o kita, naujos 
dvasinio gyvenimo srovės, susidurdamos su pasipriešinimu, dar 
labiau parodo savo priešingumą. Todėl visos permainos ir refor- 
mos Bažnyčioje galės vykti pakankamai sklandžiai ir atneš tikrų 
evangelinių vaisių, jei bus atsižvelgiama į istorinę patirtį ir vy- 
raujančias dabarties tendencijas. 


PABAIGA 


Pažvelgėme į nelengvą Katalikų Bažnyčios Lietuvoje laikotar- 
Pį, į patirtą ateistinį persekiojimą ir iš jo išsineštą krikščionių 
dvasios patirtį. Kovingasis ateizmas, tapęs oficialiąja valstybės 
ideologija, pasitelkęs visas įmanomas priemones, apgaule ir prie- 
varta stengėsi pavergti Bažnyčią ir pamažu visai ją sunaikinti. 
Tikintieji tam aktyviai priešinosi. Jie matė savo tiesą, rėmėsi mo- 
ralės galia ir stengėsi visais galimais būdais kovoti dėl savo tei- 
sių, nebijodami už tai nukentėti. Si kova paliko ryškų pėdsaką 
tiek krikščionių sąmonėje, tiek Bažnyčios istorijoje. Nors ji ne- 
atnešė greitų rezultatų, tačiau visada buvo paženklinta tvirta vil- 
timi, pasitikėjinu Dievo Apvaizda. O tą pasitikėjimą stiprino gy- 
vas tikėjimo žvilgsnis, už skaudžios tikrovės pajėgiantis pamatyti 
svarbesnę, antgamtinę realybę. 


264 KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 40* 


Ateistinio persekiojimo metu Bažnyčia nepajėgė ugdyti visų 
tikinčiųjų sąmoningumo. Trūko gerai pasirengusių dvasininkų, 
nebuvo elementariausių intelektualinio-pastoracinio darbo sąlygų. 
Ateistinė valdžia daugiausia spaudė inteligentiją ir ją dirbtinai 
atitolino nuo Bažnyčios, todėl dauguma tikinčiųjų buvo paprasti 
darbininkai, valstiečiai. Bažnyčios veikimas rėmėsi aktyviausių, 
labiausiai susipratusių katalikų branduoliu, o daugumą sudarė 
žmonės, išlaikę tikėjimą širdyje, bet to tikėjimo gerai nepažįstan- 
tys. Atskyrimas nuo visuotinės Bažnyčios gyvenimo ir trukdymas 
vykdyti II Vatikano Susirinkimo nubrėžtas permainas Lietuvos ka- 
talikus iš dalies apsaugojo nuo blaškymosi ir staigių pokyčių, ta- 
čiau pasenusį Bažnyčios ir pasaulio santykių modelį atitinkantis 
mentalitetas trukdė priimti perspektyvias naujoves. Formalizmo, 
sustabarėjimo būta įvairiose bažnytinio gyvenimo srityse, tačiau 
šis faktas nepaneigia tikėjimo autentiškumo. Svarbus yra ne tik 
tikėjimo pažinimas, bet ir gyvenimas pagal jį. Analizuodami ano 
meto katalikų gyvenimą, galime rasti daug gražių tikėjimo au- 
tentiškumą liudijančių bruožų. Visų pirma — meilė vieni kitiems, 
taip pat ir persekiotojams, tiesiogiai įkvėpta Šventojo Rašto. At- 
laidumas tikėjimo priešams, malda už juos, taip pat evangelinis 
požiūris į kančią jungia ateistinį persekiojimą patyrusią Bažnyčią 
su pirmųjų amžių bendruomenėmis. Sunkios priespaudos sąlygos 
skatino tikinčiuosius vienytis su Kristaus atperkančia kančia, kreip- 
ti žvilgsnį į išganymo ir pergalės ženklą — kryžių. Pagarba kry- 
žiui buvo vienas ryškiausių Katalikų Bažnyčios Lietuvoje bruožų. 
Prašymai ir dėkingumas, išreikšti kryžiaus pastatymu, dažniausiai 
specialioje vietoje, geriausiai parodo pagarbą kryžiui ir savitą lie- 
tuvių pamaldumą. 

Katalikai išlaikė tikėjimo tvirtumą, nesidavė sugniuždomi, nuo- 
lat kovojo dėl savo teisių. Pamažu įsitikinta, kad atsilaikyti prieš 
ateistinį spaudimą tokiomis sąlygomis, kokios buvo Lietuvoje aš- 
tuntajame ir devintajame dešimtmetyje, buvo galima ne prisitai- 
kymu prie neteisėtų reikalavimų, o ryžtingu pasipriešinimu jiems. 
Si veikla kartais būdavo išradingai pridengiama kitų renginių for- 
ma, kad nepatrauktų persekiotojų dėmesio. Išorinių tikėjimo ap- 
raiškų slopinimas vis dėlto padarė įtaką kalalikų religiniam gy- 
venimui. Tikėjimas daugeliui lietuvių išliko kaip neginčijama ver- 
tybė, slaptas vidinis nusiteikimas, kuris, deja, ne visuomet pasi- 
reikšdavo konkrečiame gyvenime. Taigi buvo pradėtas ardyti ry- 
šys tarp tikėjimo ir gyvenimo. 

Bažnyčios veiklos varžymas privertė kurti pogrindinės struk- 
tūras. Taip veikė visi moterų ir vyrų vienuolynai, pogrindinė ku- 
nigų seminarija, buvo dauginama ir platinama religinė literatūra. 
Sis darbas labai prisidėjo prie tikėjimo išlaikymo ir platinimo 
Lietuvoje, nors ir kėlė įtampą, daugiausia tarp dvasininkų. Kata- 
kombose veikianti Bažnyčia pasižymėjo griežtu nusistatymu prieš 
visokį kolaboravimą su ateistinę valdžia, tačiau niekada nemė- 
gino paneigti hierarchijos autoriteto. 


41*  KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSEKIOJIMO METAIS 265 


Aktyvus tikinčiųjų veikimas daug davė ir visai lietuvių tautai. 
Katalikiška pogrindžio spauda išryškino rusinimo pavojų, rūpino- 
si tautos dora ir sveikais papročiais. Blaivystės judėjimas, kaip ir 
XIX amžiuje, kilo ir buvo palaikomas Bažnyčios. Tautinių ir religi- 
nių problemų susipynimas neatvedė į siaurą nacionalizmą, o leido 
naujai įvertinti Katalikų Bažnyčios reikšmę lietuvių tautai. Tikė- 
jimo katalikiškumas ir visuotinumas gražiausiai pasireiškė rūpes- 
čiu dėl katalikų padėties kitose Sovietų Sąjungos respublikose ir 
evangelizaciniu polėkiu už Lietuvos ribų. 

Dvasinis katalikų gyvenimas rėmėsi sakramentiniu pamaldu- 
mu ir didele pagarba Išganytojo Motinai. Ryškiausias, be abejo- 
nės, buvo eucharistinis pamaldumas. Tiek šv. Mišių reikšmės pa- 
brėžimas, tiek gausios ir įvairios to pamaldumo formos rodė, ko- 
kią svarbią vietą Eucharistija užima tikinčiųjų dvasiniame gyve- 
nime. Tikėjimo veržiumą geriausiai atspindėjo maldingos eisenos, 
dažniausiai į Šiluvos šventovę. Tokios eisenos buvo naujas reiš- 
kinys Bažnyčios gyvenime, bet turėjo gilias šaknis ilgoje kovoje 
dėl teisės rengti religines procesijas. Religijos persekiojimo, išori- 
nių tikėjimo išraiškos formų draudimo sąlygomis malda buvo 
daugelio tikinčiųjų stiprybės ir dvasios atgaivos šaltinis. Tačiau 
asmenine dvasinio gyvenimo patirtimi dėl šių sąlygų buvo įma- 
noma pasidalyti tik mažame būrelyje. Katekezėje pasitenkinta su- 
pažindinimu su tradiciniais maldos būdais, kurie tarp katalikų bu- 
vo labiausiai paplitę. Uoliai gintos ir stropiai saugotos bažnytinio 
gyvenimo formos tapo labai artimos ypač senesnės kartos tikin- 
tiesiems. Pasikeitusios sąlygos ir kitoks jaunosios kartos mentali- 
tetas skatina kūrybiškai ieškoti naujų kelių skelbti Evangeliją ir 
įkūnyti ją tiek privačiame, tiek visuomeniniame gyvenime. Todėl 
istorinės patirties ir naujo meto reikalavimų suderinimas yra svar- 
bus pereinamojo laiko uždavinys. 

Sąmoningai apmąstyta, metodiškai išnagrinėta Lietuvos tikin- 
čiųjų dvasinė patirtis yra reikšminga ne vien šiuos išbandymus 
patyrusiam kraštui. Ji priklauso visai Katalikų Bažnyčiai. Indėlis, 
kurį ateistinio persekiojimo metais tikintieji įnešė į bendrą loby- 
ną savo aukomis, malda ir pavyzdžiu, gali padrąsinti bei sustip- 
rinti visame pasaulyje pasklidusius kovojančios Bažnyčios narius 
ir leidžia nors šiek tiek geriau pažinti paslaptingą, per amžius 
vykdomą Dievo išganymo planą. 


Įžanga 


UHilarius S. Liber contra Arianos vel Auxentium, 3: PL X, 611. 


2 Plg. Ut testes simus Christi gui nos liberavit // E Civitate Vaticana 
1991. P. 32, 

3 Plg. Dauknys P. The resistance of the Catholic Church in Lithuania 
against religious persecution. Rome, 1984. P. 131. 

* LKBK. T. 5. Nr. 37. P. 332. 


266 KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 42* 


I skyrius 


! Draugelis J. Bažnyčios padėtis Lietuvoje 1975 m. // Aidai. 1975. 
Nr. 10. P. 433. 

žDraugelis J. Bažnyčios padėtis... P. 435. 

3 LKBK. T. 2. Nr. 13. P. 299. 

* Plg. LKBK. T. 1. Nr. 1. P. 166; T. 4. Nr. 24, P. 76—84. 

5 LKBK. T. I. Nr. 4. P. 167. 

5 LKBK. T. 4. Nr. 28, P. 292. 

7 Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę // LKBK. 
T. 8. Nr. 61. P. 68—69. 

8 Plg. LKBK. T. 3. Nr. 19. P. 199; T. 4. Nr. 23. P. 37; T. 4. Nr. 25. 
P. 134, 154. 

2? Plg. LKBK. T. I. Nr. 7. P. 313; T. 5. Nr. 38. P. 395; T. 6. Nr. 41. 
P. 146. 


10 Plg. LKBK. T. 4. Nr. 25. P. 150. 

" LKBK. T. 3. Nr.-17. P. 69. 

2 Plg. LKBK. T. 2. Nr. 10. P. 117; T. 4. Nr. 28. P. 269. 

G Plg. LKBK. T. 3. Nr. 18. P. 156—157; T. 5. Nr. 34. P. 147-—155. 
14 LKBK. T. 5. Nr. 32. P. 19. 


15 Kam tarnauja ateistinė akcija Lietuvoje? // Tiesos kelias. 1981. Nr. 3. 
P. 50. 


'ė Plg. Pašilis S. Amerikiečių sociologinė studija apie Lietuvos kata- 
likų persekiojimą // Aidai. 1985. Nr. 5. P. 329. 

"7 Plg. LKBK. T. 6. Nr. 40. P. 76. 

18 Plg. LKBK. T. 3. Nr. 19. P. 201; T. 4. Nr. 23. P. 37, 153, 199. 

9 Plg. LKBK. T. 3. Nr. 19. P. 199, 

20 Plg. LKBK. T. 4. Nr. 24. P. 10l. 

2! LKBK. T. 3. Nr. 18. P. 158. 

22 Plg. LKBK. T. 4. Nr. 30. P. 406. 


3 Plg. LKBK. T. 4. Nr. 23. P. 65; T. 5. Nr. 32. P. 34—37; T. 8. Nr. 64. 
P. 265. 

2* Plg. „Pareiškimas dėl Romos Katalikų Bažnyčios bei kitų tikinčiųjų 
padėties Lietuvoje“ Belgrado komisijai, tiriančiai, kaip vykdomi 1975 metais 
pasirašyti Helsinkyje tarptautiniai susitarimai // LKBK. T. 4. Nr. 29. P. 340— 
341. 

25 Plg. LKBK. T. 3. Nr. 19. P. 194—198. 

26 LKBK. T. 2. Nr. 9. P. 109. 

"7 Plg. Vardys V. Katalikiškoji rezistencija ir tautos likimas // Ai- 
dai. 1978. Nr. 8. P. 357. 


2 Plg. Balčiūnas J. Bažnyčia Lietuvoje // Aidai. 1974. Nr. 5. P. 221. 
2 Plg. Tamkevičius S. LKB Kronika // Caritas. 1992. Nr. 4. P. 50. 
30 Aidai. 1979. Nr. 7. P. 282. 


43*  KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSEKIOJIMO METAIS 267 


3 Vardys V. Katalikiškoji rezistencija... P. 358. 

32 Plg. Merkys V. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu 
(ligi 1904 m.). Vilnius, 1978. P. 178—179. 

3 Plg. LKBK. T. 6. Nr. 48. P. 478. 


4 Plg. Suziedelis S. The Sword and the Cross. A History of the 
Church in Lithuania. Huntington, 1988. P. 220. 


35 Plg. Lietuvos tikinčiųjų atsišaukimas JAV prezidentui Reiganui, TSRS 
vadovui Gorbačiovui, visoms pasaulio tautoms // Aušra. 1986. Nr. 52. P. 5. 

3 LKBK. T. 7. Nr. 51. P. 106—107. 

37 LKBK. T. 6. Nr. 41. P. 96. 

3 LKBK. T. 4. Nr. 29. P. 361. 

3 LKBK. T. 4. Nr. 23. P. 53. 

49 LKBK. T. 2. Nr. 14. P. 345. 

*1 Plg. Rom. 4, 18. 

* Plg. Kazlauskas V. Valori umani e cristiani resistenza e nella 


lotta per la liberta del popolo lituano // Storia religiosa dei popoli baltici 
a cura di A. Caprioli e L. Vaccaro. Milano, 1987. P. 247. 


II skyrius 


! Plg. Yla S. Lietuvių religingumo vertė // Laiškai lietuviams. 1978. 
T. 2. P. 46. 

2 Plg. Lauriūnas J. SJ. Ar žinai? 2 tomai; Religija be ateistinių 
prietarų. Taip pat kitos pogrindžio sąlygomis išleistos knygos. Periodinėje 
spaudoje, ypač žurnale „Dievas ir Tėvynė“, apologetinės temos labai dažnos. 

S Plg. Broun J. Conscience and Captivity. Religion in Eastern Europe. 
Washington, 1988. P. 292. 

* Katalikybė ir inteligentija šiuolaikinėje Lietuvoje // Aidai. 1984. Nr. 6. 
P. 369. 

5 Plg. LKBK. T. I. Nr. 1. P. 37; T. I. Nr. 2. P. 91; T. 1. Nr. 7. P. 318. 

5 Plg. Broun J. Conscience and Captivity. Religion in Eastern Euro- 
pe. P. 292. 

"Plg. Yla S. Lietuvių religingumo vertė // Laiškai lietuviams. 1978. 
T. 2. P. 45. 

5 Plg. Vicini A. Lituania. Popolo e Chiesa. Milano, 1984. P. 197. 

S Švitrys K. Ateistinė propaganda skaičiais ir faktais // Aušra. 1981. 
Nr. 28. P. 43. 

10 Plg. Katalikybė ir inteligentija šiuolaikinėje Lietuvoje // Aidai. 1984. 
Nr. 6. P. 369. 

"Plg. LKBK. T. 2. Nr. 9. P. 96. 


12 Plg. Plumpa P. Buvo ne vien „Kronika“ // Caritas. 1992. Nr. 9/10. 
P. 56. 


5 Plg. LKBK. T. 4. Nr. 29. P. 320. 
" Plg. Mt 5, 13—16. 


268 KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 447 


5 Plg. Jok 2, 14—26. 
16 Plg. LKBK. T. 1. Nr. 1. P. 33. 
7 Plg. LKBK. T. 2. Nr. 13. P. 293; T. 6. Nr. 46. P. 330. 


's Plg. LKBK. T. 8. Nr. 60. P. 2l; T. 8. Nr. 6l. P. 67; T. 6. Nr. 4l. 
P. 109. ' 


19 Marija, gelbėk mus. Putnam, 1959. P. 20. 
20 Plg. LKBK. T. 8. Nr. 48. P. 481. 
21! LKBK. T. 10. Nr. 80. P. 225. 


2 Plg. Vardys V. The Catholic Church, dissent and nationality in So- 
viet Lithuania. New York, 1978. P. 156. 

2 Girnius K. Apie katalikybės ir tautiškumo ryšius Lietuvoje // Aidai. 
1983. Nr. 3. P. 169. 

24 Plg. LKBK. T. 8. Nr. 66. P. 355—356. 

2 LKBK. T. 1. Nr. 7. P. 291. 

2 LKBK. T. 4. Nr. 30. P. 395. 

7 Iš KGB archyvų medžiagos paaiškėjo, jog kaip tik slaptųjų agentų 
iniciatyva parašyti laiškai-kreipimaisi, kuriuose „LKB Kronikos“ leidėjai smer- 
kiami kaip asmenys, darantys žalą bažnyčiai ir tikintiesiems. Plg. KGB va- 
dovėlį praktikams „Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja / 
Red. G. K. Vaigauskas. Kaunas, 1982. P. 89. 

2 Plg. Vicini A. Lituania. Popolo e Chiesa. Milano, 1984. P. 156. 


2 Plg. Bourdeaux M. Land of Crosses. The struggle for religious 
freedom in Lithuania. 1939—1978. Devon, 1979. P. 121—122. 


3 LKBK. T. 6. Nr. 46. P. 345. 

31 LKBK. T. 4. Nr. 26. P. 190. 

32 LKBK. T. 5. Nr. 38. P. 421. 

3 Plg. LKBK. T. 4. Nr. 25. P. 151. 

34 Plg. LKBK. T. 3. Nr. 21. P. 343; T. 3. Nr. 22. P. 385, 392; T. 6. 
Nr. 41. P. 125. 

35 LKBK. T. 5. Nr. 33. P. 116. 

3 LKBK. T. 5. Nr. 32. P. 61; plg. ten pat. P. 60. 

37 LKBK. T. 6. Nr. 46. P. 330. 

3 Plg. Tamkevičius S. LKB Kronika // Caritas. 1992. Nr. 4. P. 51. 

39 Plg. 2 Kor 10, 4; Ei 6, 11—18; I Tim I, 18; 2 Tim 4, 7. 

“9 Plg. LKBK. T. 8. Nr. 67. P. 395. 

* LKBK. T. 8. Nr. 64. P. 243. 

* Tamkevičius S. XX a. kankiniai Lietuvoje ir dabartis // Laiškai 
lietuviams. 1992. Nr. 1. P. 7. 

* Plg. Fil 2, 8. 

“4 Plg. Mt 10, 38—39. 

* Plg. Jn 12, 24—26. 

+ Plg. MT 5, 11. 


45*  KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSEKIOJIMO METAIS 


“ Plg. Rom 6, 3—4. 


* Dogminė Konstitucija apie Bažnyčią. P. 42. 


269 


* Plg. Molinari P, Gumpei K. II capitolo Vi “De Religiosis“ della 


Costituzione dogmatica sulla Chiesa. Milano, 1985. P. 131—132. 


5 LKBK. T. 3. 
5 LKBK. T. 4. 
2 LKBK. T. I. 
58 LKBK. T. 6. 
“4 LKBK. T. 4. 
5 LKBK. T. 4. 


Nr 
Nr 
Nr 


Nr. 46. P. 399. 
Nr. 29. P. 338. 
. 26. P. 168. 
5 Plg. LKBK. T. 6. Nr. 42. P. 161. 


Nr 


„16. P. 15. 


„31. P. 429. 


„4. P. 194. 


57 LKBK. T. 6. P. 41. P. 105. 


5 Pig. LKBK. T. 6. Nr. 41. P. 111; T. 6. Nr. 48. P. 481. 


9 Plg. Martin A, Falke P. Christus stirbt in Litauen. Aschafien- 
burg, 1977. P. 17, 99. 


50 LKBK. T. 6. P. 496; plg. LKBK. T. 3. Nr. 17. P. 63, 70, 72. 


6 Tamkevičius S. XX a. kankiniai Lietuvoje ir dabartis // Laiškai 
lietuviams. 1992. T. 1. P. 7. 
62 Plg. Mk 14, 35. 


63 Plg. LKBK. T. 3. Nr. 16. P. 20; T. 3. Nr. 17. P. 80. 


94 LKBK. T. 1. Nr. 4. P. 204, 


65 Kol 1, 24. 


6 Plg. LKBK. T. 5. Nr. 32. P. 23. 
“7 LKBK. T. 8. Nr. 61. P. 


6 LKBK. T. 4. Nr. 23. P. 52. 


6 Plg. LKBK. T. 4. Nr. 26. P. 179. 


156; plg. LKBK. T. 5. Nr. 39. P. 475. 


" Plg. Zygas A. LKB Kronikos pamokos // Naujasis Dienovidis. 1992. 


Nr. 13. P. 3. 


" Aidai. 1987. Nr. 3. P. 141. 


"2 Supplemento a “L'Osservatore Romano“. 1993. Nr. 212. P. XIII. 


“ Pig. Mt 28, 18—20. 


“ Plg. LKBK. T. 3. Nr. 17. P. 64. 
75 Plg. LKBK. T. 5. Nr. 37. P. 391—396. 
"6 Plg. LKBK. T. 4. Nr. 28. P. 305. 


" Plg. Mt 19, 13. 
78 Vienas iš kun. S. Tamkevičiui iškeltų kaltinimų — Kalėdinės eglutės 
vaikams surengimas. Už vaikų organizavimą kalėjimu nubausta J. Bieliaus- 


kienė, o baudomis — aktyviausieji kunigai. 


* LKBK. T. 10. Nr. 76. P. 5. 


5 Plg. LKBK. T. 4. Nr. 28. P. 276. 
5 LKBK. T. 4. Nr. 28. P. 283. 


3? Plg. Nenugalėtoji Lietuva / Sudarytojas A. Liekis. Vilnius, 1993. T. I. 


P. 59. 


5 Plg. Vardys V. Katalikiškoji rezistencija ir tautos likimas // Aidai. 
1978. Nr. 7. P. 286, 288. 


** Tamkevičius S. LKB Kronika // Caritas. 1992. Nr. 4. P. 52. 
85 Krikščionybė lietuvių tautos istorijoje (Santrauka paskaitos, skaitytos 


270 | KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 46* 


prof. dr. Vytauto Vardžio Romoje 1987.06.28 Lietuvos krikšto 600 metų su- 
kakties minėjimo akademijoje) // Krivulė. 1987. Nr. 2. P. 20. 

* Pasaulietis. Kuriuo keliu // Aušra. 1981. Nr. 28. P. I. 

7 Plg. Geroji Kristaus Naujiena Lietuvoje. Chicago, 1987. 

88 Plg. LKBK. T. I. Nr. 6. P. 262; T. 2. Nr. 10. P. 128—137; T. 2. Nr. 11. 
P. 188—190; T. 2. Nr. 14. P. 326; T. 4. Nr. 23. P. 67. 

S Plg. Kam tarnauja ateistinė akcija Lietuvoje? // Tautos kelias. 1981. 
Nr. 3. P. 47 (Lietuvos pogrindžio spauda. 11). 

90 Pig. LKBK. T. 9. Nr. 69. P. 123. 

9: Vardys V. Katalikiškoji rezistencija ir tautos likimas // Aidai. 1978. 
Nr. 8. P. 362. 

32 Plg. LKBK. T. 5. Nr. 33. P. 105. 

93 LKBK. T. 3. Nr. 21. P. 284. 


III skyrius 


1 LKBK. T. 4. Nr. 28. P. 280—281. 
2 Plg. Stehle'H. Vatikanische Ostpolitik. Religionsireiheit und Men- 


schenrechten. Bilanz und Aussicht / Hrsg. von P. Lendvai. Graz, 1983. P. 243. 

3 LKBK. T. 8. Nr. 64. P. 260. 
* LKBK. T. 3. Nr. 16. P. 22. 
5 LKBK. T. 5. Nr. 32. P. 42. 
5 LKBK. T. 8. Nr. 64. P. 262. 
7 LKBK. T. I. Nr. 4. P. 195. 
8 LKBK. T. 2. Nr. 8. P. 36. 

S LKBK. T. 2. Nr. 14. P. 329. 


10 Pig. LKBK. T. 2. Nr. 14. P. 323. 

!! Pavyzdžiui, Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia apstatyta daugiaaukš- 
čiais gyvenamaisiais namais, kad kuo mažiau būtų matoma. Kita vertus, 
tikintiesiems pavyko paaukštinti Kauno Vytauto bažnyčios bokštą, nors šį per- 
statymą kritikavo kai kurie architektai. 

12 Plg. LKBK. T. 6. Nr. 48. P. 524. 

Iš Plg. LKBK. T. 8. Nr. 66. P. 369. 

4 Plg. LKBK. T. I. Nr. 7. P. 313. 

!S Plg. LKBK. T. 4. Nr. 25. P. 147; T. 10. Nr. 78. P. 141. 

6 Plg. LKBK. T. 2. Nr. 13. P. 256—257. 

VU Plg. Dogminė Konstitucija apie Bažnyčią. P. 11. 

18 Liturginė Konstitucija. P. 10. 

9 LKBK. T. 6. Nr. 47. P. 399. 

2 LKBK. T. I. Nr. 1. P. 44. 

21 LKBK. T. 8. Nr. 65. P. 313. 

2 Plg. LKBK. T. 2. Nr. 15. P. 384—385. 

3 Plg. LKBK. T. 6. Nr. 46. P. 371. 

4 Plg. LKBK. T. 10. Nr. 77. P. 61. 

25 Pavyzdžiui, Tauragės rajono Pagramančio bažnyčioje. Plg. LKBK. T. 8. 
Nr. 61. P. 102. 

25 Plg. LKBK. T. 6. Nr. 49. P. 558—565; T. 8. Nr. 61. P. 102. 

"7 Plg. LKBK. T. 6. Nr. 49. P. 561. 


47*  " KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSEKIOJIMO METAIS 271 


28 Eucharistijos bičiulių įstatai. P. 1. 

8 Ten pat. 

30 LKBK. T. 9. Nr. 73. P. 384. 

31 Plg. Popiežiaus homilija Vilniaus Vingio parke // Supplemento a “L'Os- 
servatore Romano“. 1993. Nr. 212. P. V. 

32 Kai kuriose parapijose Sutvirtinimo sakramentas nebuvo teikiamas net 
keliasdešimt metų. Plg. LKBK. T. 2. Nr. 8. P. 22. 

3 Plg. LKBK. T. 5. Nr. 35. P. 202. 

4 Plg. LKBK. T. 8. Nr. 62. P. 114. 

35 Pig. T. 3. Nr. 22. P. 392. 

3 LKBK. T. 9. Nr. 68. P. 33. 

37 LKBK. T. 5. Nr. 34. P. 134. 

38 LKBK. T. 8. Nr. 61. P. 57. 

3 Plg. Apd 12, 5. 

4 Pig. LKBK. T. 8. Nr. 61. P. 89. 

* LKBK. T. 4. Nr. 27. P. 220. Plg. LKBK. T. 10. Nr. 76. P. 5. 

2Tautvydas A. Šv. Kazimiero minėjimų įspūdžiai // Aušra. 1984. 
Nr. 42. P. 14. 

* Plg. LKBK. T. 4. Nr. 23. P. 53—54; T. 9. Nr. 68. P. 32. 

* Plg. LKBK. T. 5. Nr. 34. P. 133; T. 6. Nr. 45. P. 289; T. 6. Nr. 48. 
P. 487. 

* Plg. LKBK. T. 8. Nr. 61. P. 143. 

* Plg. LKBK. T. 8. Nr. 60. P. 25; T. 10. Nr. 77. P. 60. 

7 Plg. LKBK. T. 6. Nr. 40. P. 55; T. 8. Nr. 66, P. 337--339. 

* Plg. LKBK. T. 8. Nr. 66. P. 334. 

9 Plg. LKBK. T. 6. Nr. 40. P. 71—74. 

5 Plg. LKBK. T. 6. Nr. 44. P. 252. 

5 Plg. LKBK. T. 6. Nr. 49. P. 532—544. 

2 Plg. Dailidė R. Kryžių kalnas. Vilnius, 1993. P. 14—15; LKBK. 
T. 8. Nr. 60. P. 25. 

53 LKBK. T. 6. Nr. 40. P. 72. 

54 Plg. LKBK. T. 6. Nr. 49. P. 562, T. 8. Nr. 60. P. 22, 23, 26; T. 8. 
Nr. 61. P. 103; T. 8. Nr. 65. P. 297; T. 10. Nr. 76. P. 18. 

5 Plg. Maier M. Aus dem Winterschlaf noch nicht erwacht // Sūd- 
deutsche Zeitung. 1993. Nr. 62. P. 10. 


272 KUN. LIONGINAS VIRBALAS SJ 48* 


SALTINIAI 


Aušra. 1977—1987. Nr. 1—60. (Pogrindžio leidinys). 

Dievas ir Tėvynė. 1976—1980. Nr. |—17. (Pogrindžio leidinys). 

Eucharistijos Bičiulių Įstatai. (Pogrindžio leidinys). 

Kam tarnauja ateistinė akcija Lietuvoje? // Tiesos kelias. 1981. Nr. 3. P. 42— 
51. (Lietuvos pogrindžio spauda. 11). 

Kun. K. Garucko laiškai vysk. J. Labukui // Aidai. 1979. Nr. 7. P. 281— 
287. 

Lauriūnas J. SJ. Ar žinai? T. 1—-2. (Pogrindžio leidinys). 

Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja / Red. G. K. Vaigaus- 
kas. Kaunas. 1982, 

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. 1972—1989. Nr. |—81. 

Pogrindžio leidinys. Pagrindinis šaltinis Bažnyčios gyvenimui tirti. Išleista 
įvairiomis kalbomis: 

Lietuviškai: Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. T. 1—10. Chicago, 1974— 
1982. 

Angliškai rinkiniuose: The Chronicle of the Catholic Church in Lithuania, 
Loyola University Press and Society for the Publication of ihe Chronicle 
of the Catholic Church in Lithuania. Chicago (Nuo 1981. Kai kurie nu- 
meriai išspausdinti serijiniame leidinyje: The Chronicle, Lithuanian Roman 
Catholic Priest's League oi America. Brooklyn). 

Itališkai: ELTA — Press. Servizio d'informazioni Lituane. 1972—1984. Pirmieji 
20 numerių išleisti knygomis: Cronaca della Chiesa Catolica in Lituania. 
Milano, 1976 ir 1979. 

Ispaniškai: Cronaca della Iglesia Cattolica de Lituania. Chicago: Loyola Uni- 
versity Press (Nuo 1979). 

Poriugališkai kai kurie straipsniai išspausdinti Brazilijoje, San Paolo leidžia- 
mame kultūros žurnale „Mūsų Lietuva“. 

Prancūziškai kai kurie straipsniai išspausdinti Belgijoje leidyklos “Cahiers du 
samizdat“ ir Paryžiuje “Chretiens de L'Est“, “Faits et temoignages“. 
Rusiškai kai kurie numeriai išleisti rinkinyje: Xpouuka JInToBcKO4 KaTonnųecxkOH 

Llepksu. Hbio Hopx, 1979. 

Vokiškai žurnale: Acta Baltica ir atskirais rinkiniais “Chronik der Litauischen 
Kirche“. Kėnigstein im Taunus (Nuo 1973). 

Marija, gelbėk mus. Putnam, 1959. 

Naujasis Testamentas. Vilnius, 1988. 

Nenugalėtoji Lietuva / Sudarytojas Algimantas Liekis. Vilnius, 1993. T. 1. 

II Vatikano Susirinkimo nutarimai. Vilnius, 1969. 

Jonas Paulius II. Homilijos, pasakytos apaštalinio vizito Lietuvoje 
metu // Supplemento a “L'Osservatore Romano“. 1993. P. 212. 


PETRAS DAUGINTIS SJ 


URUGVAJAUS LIETUVIAI* 


Istorinė studija 


V. PIRMASIS POKARIO PENKMETIS 
(1945—1950) 


Pasibaigus 1945 m. II pasauliniam karui, Urugvajaus lietuvių 
kolonijos grupės toliau plėtojo ir stiprino savo veiklą. Pirmąjį 
pokario penkmetį (1945—1950 m.) jų veiklai būdinga propaganda 
ir gyva agitacija. Prokomunistinė grupė siekė plačia propaganda 
įrodyti lietuviams išeiviams ir urugvajiečiams, sąjungininkų ša- 
lininkams, kad tikroji Lietuva yra tik Tarybų Lietuva, kad ji gra- 
ži, demokratinė, laisva, kad jai, suvargusiai, visi turėtų padėti. 
Demokratinė grupė ėmėsi priešingos propagandos. Daug progų 
ir medžiagos šiai jos propagandai pateikė Lietuvos ministro ir 
nepaprastojo pasiuntinio Argentinai ir visai Pietų Amerikai dr. 
K. Graužinio persikėlimas iš Buenos Airių į Montevidėjo miestą. 


A. DEMOKRATINIŲ GRUPIŲ VEIKLA 
1. Propaganda įvairių švenčių ir įvykių proga 


Demokratinė grupė ir pokario metu informuodavo lietuvių ir 
urugvajiečių visuomenę apie skaudžią Lietuvos dalią. Ji pateik- 
davo faktų apie rusų komunistų žiaurumus ir jų neteisybes Lie- 
tuvoje. Šiai savo veiklai ši grupė panaudodavo įvairias progas, 
ypač tautinių švenčių ir kitokių minėjimų. 

Lietuvos nepriklausomybės sukakties minėjimuose vis būdavo 
ir ispaniškai kalbama per radiją (1946 m. per didelę radijo stotį 
„Carve“ ir dar 7 kitas, 1947 m.— per radijo stotį „Ariel“ ir 
kelias kitas), spausdinami straipsniai Montevidėjo dienraščiuose 
su dažnomis protesto deklaracijomis Sovietų Sąjungai !. Per Lie- 
tuvos Nepriklausomybės minėjimo akademinį aktą 1948 m. vasa- 
rio 15—16 d. didelėje Ateneo de Montevideo salėje dalyvavo 
daug Urugvajaus valdžios ir visuomenės atstovų. Akto pradžioje 
lietuviai padėjo gėlių vainiką prie Artigos kapo Plaza de Inde- 
pendencia ? (Nepriklausomybės aikštėje). 

1946 m. birželio 16 d. specialiai sukurta Lietuvių patriotinių 
organizacijų Iederacija, vadovaujama Pr. Sačikausko, garsioje 
Ateneo de Montevideo salėje surengė Gedulo dieną — paminėti 


* Tęsinys. Pradžia „Metraščio“ VI tome (Roma, 1985. P. 281—368). 
18 — 878 


274 PETRAS DAUGINTIS SJ 90* 


Lietuvių tautos tragedijos šešerių metų sukaktį ir pareikšti lais- 
vųjų lietuvių tiesos žodį prieš brutalų komunistinės Rusijos im- 
perializmą ir jos budelišką užsimojimą Lietuvą fiziškai sunaikin- 
ti. Akto metu dainavo mišrus „Vyčio“ choras, buvo perskaityti 
7 žymių urugvajiečių sveikinimai ir Lietuvos ministro dr. K. Grau- 
žinio sveikinimo telegrama. Kalbėjo Urugvajaus parlamento na- 
rys ir Gedulo dienos garbės pirmininkas dr. Amador Sanchez ir 
kiti trys žymūs veikėjai. Priimtos protesto rezoliucijos įteiktos 
žinių agentūroms, spaudos atstovams, Urugvajaus valdžios žy- 
miems pareigūnams ir ambasadoriams. Apie aktą rašė ir minėji- 
mo nuotraukų pateikė 10 Montevidėjo dienraščių. Montevidėjo 
miesto taryba nutarė ta proga pavadinti gatvę, jungiančią Cerro ir 
Casabo priemiesčius, „Lituania“ vardu 3. 


Agitacija Lietuvos ministro persikėlimo ir streiko proga.— 
Demokratinei Urugvajaus lietuvių grupei agituoti prieš komunis- 
tus daug progų davė Lietuvos ministro ir nepaprastojo pasiunti- 
nio Argentinai ir visai Pietų Amerikai persikėlimas į Montevidėjo 
miestą. Mat ministras dr. K. Graužinis buvo paprašytas Argen- 
tinos Vyriausybės, spaudžiamos Sovietų Sąjungos, iš Buenos Ai- 
rių persikelti kitur. Prieš jo persikėlimą į Montevidėjo miestą 
Urugvajaus lietuvių prokomunistinė grupė varė stiprią propagan- 
dą. Pavyzdžiui, šios grupės žmonės Pietų Amerikos lietuvių pro- 
komunistų I kongreso proga (1946.08.24) ilgai rinko lietuvių pa- 
rašus peticijai Urugvajaus Vyriausybei, kad pripažintų Tarybų 
Lietuvą ir jos konsulą, o ne Graužinį. Parašų buvo surinkta 1500. 
Peticija drauge su kongresą aprašančiu spaudiniu buvo įteikta 
Urugvajaus prezidentui dr. Josė Amėzaga. Tačiau jau prieš tai, 
1946 m. birželio 5 d., lietuvių demokratinių organizacijų delegacija 
gerai painfiormavo Urugvajaus Vyriausybę apie Lietuvos okupaci- 
ją, Tarybų Lietuvos rusišką valdžią ir t. t. Delegaciją specialioje 
audiencijoje priėmė pats dr. J. Josė Amėzaga. Po pasakytų ati- 
tinkamų kalbų prezidentui buvo įteiktos rezoliucijos, priimtos Ge- 
dulo dieną, birželio 16, Ateneo de Montevideo salėje, ir du stam- 
būs rašytojo Kazimiero Čibiro-Verax veikalai apie Lietuvos tra- 
gediją: “Lituania entre el fuego cruzado“ ir “Europa e Gengis 
Khan“ 3, 

Komitetas santykiams su Tarybų Lietuva 1947 metais, Vasario 
16 minėjimo proga, išleido ilgą atsišaukimą ispanų kalba, aiški- 
nantį, kokia buvusi nepriklausoma Lietuva, ir kvietė Urugvajaus 
liaudį protestuoti prieš prokomunistinę propagandą e proko- 
munistinės grupės laikraštis „Darbas“ rašė: „Mūsų organizacijos 
kreipėsi į dienraščius ir valstybines įstaigas nurodydamos, jog 
Graužinis mažiausiai turi teisių atstovauti lietuvius... Užsienių 
ministerijos sąraše visų dalyvaujančių diplomatinių atstovybių 
Graužinio vardas neužtinkamas; reiškia, fašistinis atstovas ofi- 
cialiai nedalyvaus valdžios perdavimo (naujajam prezidentui dr. 


91* URUGVAJAUS LIETUVIAI 275 


Tomui Barreto) iškilmėse“ 7. Bet jis buvo pakviestas ir jose da- 
lyvavo š, 

Ministras dr. K. Graužinis 1947 m. balandžio 20 d. su Lietu- 
vos pasiuntinybe galutinai persikėlė reziduoti į Montevidėjo mies- 
tą. Patriotinė lietuvių visuomenė jam tuoj surengė priėmimą Mon- 
tevidėjo “Gli Forti di Neapoli“ viešbutyje. Jame dalyvavo keletas 
Urugvajaus senatorių, kitų urugvajiečių, spaudos atstovų ir lie- 
tuvių, daugiau kaip 200 asmenų ?, 

Atsidėkodama Lietuvos pasiuntinybė 1947 m. liepos 19 d. su- 
rengė savo patalpose priėmimą Urugvajaus lietuvių kolonijos or- 
ganizacijų atstovams, meno ir spaudos darbuotojams. Jų dalyvavo 
per 80. Kiek vėliau, rugsėjo 14 d., Urugvajaus lietuvių kultūros 
draugija visos demokratinės Urugvajaus lietuvių kolonijos vardu 
surengė jaukų pobūvį ir pagerbė Lietuvos atstovą dr. K. Grauži- 
nį 19, Visi tie priėmimai buvo plačiai aprašyti lietuvių ir urugva- 
jiečių spaudoje. 

Didelį atgarsį turėjo Lietuvos ministro dr. K. Graužinio, kartu 
su viso pasaulio lietuviais, 1947 m. kovo 10 d. paskelbtas bado 
streikas, kai Maskvoje susirinko keturių didžiųjų valstybių kanc- 
leriai aptarti taikos sąlygų Vokietijai, kad jas svarstant nebūtų 
aplenkta ir Lietuvos byla. 

„Ši žinia, — rašo „Laisvoji Lietuva“, — žaibo greitumu pasiekė 
Montevideo spaudos, mokslo ir politinius sluoksnius. Jau pietų 
metu Lietuvos Ministras buvo apsuptas Rambla hotelyje vietos 
žurnalistų, fotografų ir intelektualų atstovų. Ponas Ministras su- 
teikė specialius pasikalbėjimus spaudos atstovams, kurie su Mi- 
nistro paveikslu buvo įdėti vakariniuose ir rytiniuose Montevideo 
dienraščiuose. Septynios radijo stotys tą dieną transliavo, kad 
bado streiku lietuviai protestuoja prieš rusų okupaciją ir lietuvių 
tautos naikinimą. Urugvajuje ši lietuvių protesto diena pavyko 
puikiausiai“ !!, 


Parašų rinkimas. Reikia pasakyti, kad demokratinė grupė pui- 
kiai panaudojo savo parašų rinkimą peticijai Urugvajaus Vyriau- 
sybei. Ji aiškiai parodė prokomunistų klastas renkant parašus, 
įspėjo peticijos nepasirašyti, o pasirašius atšaukti. 

Apie tuos klaidinimus taip rašo „Laisvoji Lietuva“: „Rinkdami 
parašus vieniems aiškino, kad tai esą nupiginimui duonos ir pieno; 
kitiems, kad Lietuvos pasiuntinybė būtų perkelia į Montevideo; 
tretiems, kad rusai parveš į Lietuvą ir duos ūkius; ir taip be pa- 
baigos, žiūrint, kokį žmogų jie sutikdavo ir kaip jį apgauti ga- 
lėjo“, į 

„Kaip komunistai sąrašus sudarė ir kiek jie lietuvių atstovauja, 
galima spręsti ir iš tokių parašų. Tenai yra pasirašęs Jorge Draft, 
rumunas; mūsų vieno veikėjo darbo bendras ukrainietis nuo Eka- 
terinaslavo su šeima; daugybė Lenkijos ir Rusijos žydų ir labai 


276 PETRAS DAUGINTIS SJ 92* 


daug rusų iš Rusijos gilumos. Tik mūsų patikrinimu čia, Cerroje, 
padėtos daugybės pavardės vaikų 8—10 metų. Jie nesidrovėjo 
į parašus įdėti ir psichiškai nesveiką beraštį Jurgį Hazenbeiną. 
Prie liudininkų paklaustas Hazenbeinas pasakė, jog jo pavardę 
prieš jo norą įrašiusi Marija Dijokienė“ !?, 

Asmeniškai ir per laikraštį demokratai lietuviai įspėdavo tau- 
tiečius nepasirašyti !3. Nemažai pasirašiusiųjų paskui atšaukė sa- 
vo parašus lietuvių ir vietos laikraščiuose. Tai netiesiogiai pripa- 
žino ir prokomunistų laikraštis „Darbas“ 14. Tačiau prokomunis- 
tai mėgino skaitytojams parašų atšaukimą paaiškinti baime. Grau- 
žinis esą vis bandęs įgąsdinti pasirašiusius po peticija tautiečius. 
Jų sąrašus jis turįs savo rankose !5, 


2. Įvairių demokratinių sambūrių veikla 


Pirmąjį pokario penkmetį veikė toliau ne tik demokratinės 
draugijos, bet buvo sudaryti ir įvairūs nauji komitetai, klubai, 
tarybos ir kitokie sambūriai. 


Kultūros draugijos veikla ir sunkumai. Šį penkmetį Urugva- 
jaus lietuvių kultūros draugija, tęsdama savo veiklą, rengė patrio- 
tinius minėjimus, šventes, gegužines ir kitus įvairius renginius. 
Ji tapo didžiausia lietuvių kolonijos draugija. Mat į ją stojo vis 
daugiau įvairių pažiūrų ir krypčių tautiečių. Draugijos leidžiamas 
laikraštis „Laisvoji Lietuva“ tapo, kaip ir ji pati, tolerantiškesnis 
ir katalikams. 1946 m. jame įvestas net „Religinis kampelis“. Čia 
katalikai galėjo laisvai svarstyti savo problemas ir religinius da- 
lykus. Šį skyrelį savo nuožiūra tvarkė kolonijos kapelionas ku- 
nigas St. Grigaliūnas !š. Vėliau laikraščio redakcija turėjo kiek 
sunkumų dėl jo savotiško elgesio su šiuo skyreliu ir jame dedamų 
žinių. Tačiau paskui ir tai išlyginta. 

Draugija gerokai išplėtė savo veiklą. Buvo suorganizuotas ne- 
blogai gyvavęs lietuvių choras ir įkurta Urugvajaus jaunalietu- 
vių draugija „Vytis“. Prie draugijos įkūrimo daug prisidėjo Vytas 
Dorelis !*. 

Draugijos dėka 1946 m. spalio 12 d. pradėjo veikti šeštadienio 
lietuvių mokykla. Jai vadovavo mokytojas Petras Čiučelis, Lie- 
tuvoje ir Argentinoje buvęs lietuvių kalbos mokytojas gimnazijo- 
se. Draugija labai rūpinosi šios mokyklos atgaivinimu, net trejus 
metus po lietuvių mokyklos uždarymo 1940 m. mokėjo valdžiai 
visus mokesčius, kad neprarastų teisių. Pradžioje šeštadienio mo- 
kyklon ateidavo tik 12 vaikų. Vėliau jų skaičius vis didėjo. Vaikai 
būdavo mokomi lituanistikos dalykų, rengdavo Kalėdų eglutę ir 
kitus mokyklos pasirodymus. Mokykla sutraukė gerą būrį tėvų ir 
kitų tautiečių bei jungė draugėn įvairių pažiūrų žmones. 


93* URUGVAJAUS LIETUVIAI 977 


1948 m. mokytojas Petras Čiučelis ir tėvų komitetas, patekę į 
kairiųjų rankas, turėjo įvairių sunkumų su Draugijos valdyba. 
Mokykla net išsikėlė iš Draugijos patalpų (žr. toliau). Tačiau 
1949 m. gale ji vėl buvo atkurta. Tada jos veiklą pagyvino atėjęs 
mokytojauti pabėgėlis iš Lietuvos A. Kevėža, gabus, judrus, poe- 
tiškos dvasios žmogus. Vėliau mokytojavo Genė Stanevičienė, taip 
pat pabėgėlė, labai gabi, diplomuota, dar Nepriklausomoje Lie- 
tuvoje mokiusi mokytoja. 

Kultūros draugija rengdavo įvairias šventes bei kitokius ren- 
ginius su menine programa. Būdavo net vaidinimų, ilgesnių, 4—5 
veiksmų, ar trumpų komedijų, scenos vaizdelių. 1947 metais Drau- 
gijos pirmininko M. Svečiulio iniciatyva suorganizuota dramos 
sekcija. Jai vadovavo St. Bartininkaitis. Sekcijai priklausė gabūs 
vaidintojai: M. Svečiulis, J. Monkevičius, sūnus, Juozas Kanapkis, 
Antanas Štendelis ir kiti. Pirmininkui St. Bartininkaičiui pasi- 
traukus iš Draugijos, didesnės veiklos ji neišplėtė. 

Kultūros draugija turėjo nugalėti įvairius sunkumus. Kaip sto- 
jančią už Nepriklausomą Lietuvą, ją vis puldavo prokomunistinė 
grupė per savo laikraštį „Darbas“, radijo programą ir renginius. 
Be to, ir savo pačios viduje Draugija turėjo didesnių ir mažesnių 
nesutarimų. Iš didesniųjų pažymėtini kairiųjų išvaikymas ir byla 
su Juozu Babiliumi, Draugijos kasininku ir laikraščio „Laisvoji 
Lietuva“ administratoriumi 1946—1947 metais. Draugijos valdyba 
reikalavo iš jo aiškesnės pinigų apyskaitos. Iš Babiliaus tvarkomų 
sąskaitybos knygų nebuvo galima tiksliai žinoti, kiek kam atiduo- 
ta ir kiek kam skolinga. Dėl to susipykta. Tada Babilius patraukė 
Draugiją teisman. Reikalavo, kad būtų parduota spausdinamoji 
mašina ir gautais pinigais sumokėta jam skola už darbą spaus- 
tuvėje, pianino išnuomojimą ir paskolintus pinigus pirkti spausdi- 
namajai mašinai. O Draugijos valdyba teisme reikalavo iš jo su- 
grąžinti visas sąskaitybos knygas. 

Visa tai išsiaiškinti teisėjas sudarė komisiją iš J. Jazausko, 
J. Musteikio ir Jurgio Lazdausko-Toliušo. Šie du paskutiniai ne- 
sutiko su J. Jazausku ar neturėjo laiko viską ištirti iš pagrindų. 
Galimas dalykas, kad Babilius kalbėjo Musteikiui esąs neteisingai 
apskųstas. 

Babilius buvo greit pašalintas iš spaustuvės !*. Tačiau byla 
užtruko kelerius metus, pareikalavo iš Draugijos daug išlaidų 
(apie 1000 pezų), pykdė Babiliaus šalininkus, erzino kitus ir kliu- 
dė gerai darbuotis. Pagaliau teisėjas spausdinamąją mašiną pri- 
teisė Babiliui, nors ne vien jo pinigais ji buvo pirkta; galbūt 
šitaip buvo atlyginta jam Draugijos skola. 


Kairiųjų išvaikymas. Babiliaus byla buvo viena iš priežasčių 
išvaikyti kairiuosius. Mat dėl šios bylos Babiliaus šalininkai, kai- 
rieji socialistai, pykosi su dešiniąja Draugijos grupe. Įtakingam 


278 PETRAS DAUGINTIS SJ 94* 


dešiniųjų veikėjui M. Svečiuliui jie vis priekaištaudavo: jis pasi- 
savinęs Babiliaus bylai vesti gaunamas sumas, grobstąs pinigus 
iš bufeto kasos, neatsiskaitąs su valdyba, keliąs ginčus ir mušty- 
nes, nesilaikąs moralės savo privačiame gyvenime ir visa kita. 
Be to, Draugijos iniciatyva jos patalpose veikiančios šeštadienio 
mokyklos tėvų komitetas palengva pateko į kairiųjų rankas. 1948 m. 
tėvų komitetą sudarė pirmininkas P. Evovluckas, vicepirmininkas 
J. Sčesnulevičius, iždininkas J. Gromašauskas, nariai: P. Svoba, 
J. Liuzinas ir B. Markevičius. Ir pats mokytojas P. Čiučelis buvo 
kairiojo sparno žmogus. Tėvų komitetas dėjo daug pastangų vis 
savarankiškiau tvarkyti mokyklos reikalus, energingai veikė, su- 
organizavo mokyklos naudai keletą renginių ir kreipė mokinių auk- 
lėjimą kairėn. Dalis Draugijos narių ir tėvų buvo tuo nepaten- 
kinti. Atsitiko ir tai, kad Draugijos pirmininkas St. Bartininkaitis 
dėl įvairių kaltinimų 1948 m. balandžio 25 d. netikėtai atsistaty- 
dino su visa valdyba. Jo vietoje visuotinis narių susirinkimas tuoj 
išrinko dešinįjį Mykolą Svečiulįj. Dėl to kairioji grupė buvo dar la- 
biau nepatenkinta. Mokyklos tėvų komitetas dar daugiau šiaušėsi 
prieš Svečiulio vadovaujamą Draugijos valdybą. Užtat 1948 m. 
rugpiūčio 1 dieną Svečiulis atleido P. Čiučelį iš „Mūsų Lietuvos“ 
redaktoriaus ir mokytojo pareigų, iškraustė įj iš Draugijos pa- 
talpų ir pašalino iš Draugijos keleta tėvų komiteto ir pačios Drau- 
gijos kairesnių narių !9. Jis paskelbė, kad lietuvių kalbos ir ma- 
šinraščio kursai vietoj šeštadienio bus sekmadienį 9 val. Jiems 
vadovaus mokytojas Kazimieras Vilkas 20. 

Kilo didžiausias nepasitenkinimas kairiojoje Draugijos grupė- 
ie. Kai kurie tėvų komiteto nariai pasirūpino mokyklą perkelti į 
Petro Vėtos namus Belgica gatvėje. Ten ir toliau pamokas dėstė 
mokytojas P. Čiučelis. Kairieji apie tai rašė visur spaudoje. Jų 
grupės vardu P. Čiučelis, remiamas St. Bartininkaičio ir kitų, 
išspausdino M. Svečiulį niekinantį lapelį „Gana tylėti“, o vėliau 
leido aštrios humoristikos laikraštėlį „„Kultuvė“. Jame būdavo la- 
bai kritikuojami ir pajuokiami dešinieji Draugijos nariai 2!. 

Lietuvių mokykla, persikėlusi kiton vieton, sunkiai vertėsi. 
1949 m. balandžio mėn. dėl nuomos nemokėjimo turėjo persikelti 
į J. Penkevičiaus namus Filipinų gatvėje. Ten ji atšventė „ištrė- 
mimo sukakti“ iš Kultūros draugijos patalpų su mokinių atlikta 
programėle. Tų pačių 1949 m. lapkričio 20 d. surengė gražų va- 
karą jau prokomunistinio Urugvajaus lietuvių centro patalpose. 
Jame mokiniai gražiai suvaidino veikaliuką ,,Dūšelės“, šoko ir dai- 
navo, parengti Hortenzijos Bartininkaitytės. Mokyklos patalpose 
1950 m. sausio 7 d. surengė ir tradicinę Kalėdų eglutę su Kalėdų 
Seneliu. Juo buvo A. Vasiliauskas. 

Mokyklėlė turėjo energingą tėvų komitetą, vadovaujamą And- 
riaus Aleknos. Tačiau ji vis labiau pasidavė prokomunistų įtakon. 
Ir pats jos mokytojas P. Čiučelis nuėjo darbuotis ir gyventi į pro- 
komunistinį Urugvajaus lietuvių centrą 22, 


05+ URUGVAJAUS LIETUVIAI 279 


Vėliau ginčai Draugijoje aptilo. Prie to prisidėjo 1949 m. Drau- 
gijos pirmininku J. Lazausko, nuosaikaus socialisto, išrinkimas 
ir iždininku — P. Derenčiaus, irgi socialisto. 1950 m. M. Svečiulis 
jau nebejėjo Draugijos valdybon. 


Jaunimo draugija ,„Vytis“,— 1945 m. pradžioje P. Čiučeliui 
atvykus į Montevidėją, Vyt. Dorelis su juo ne kartą tarėsi, jog 
reiktų suorganizuoti jaunimą, kad šis galėtų naudingai kuo užsi- 
imti, o ne vien žaisti futbolą, kortomis... Todėl iniciatoriai — 
Vyt. Dorelis, St. Stendelis, P. Markevičius -— sušaukė UL Kultū- 
ros draugijos patalpose jaunimo sueigą. Atėjo apie 18 jaunuolių. 
Pasitarę jie nutarė įkurti Urugvajaus jaunalietuvių draugiją „Vy- 
tis“. Pirmininku išsirinko vyriausią — Stasį Godą. Be jo, valdy- 
bon išrinkti: vicepirmininkė — Alda Puodžiūnaitė, sekretorius — 
kas — J. Blažejevskis, kasininko padėjėja — Anita Griškevičiūtė, 
valdybos narys — St. Štendelis, choro ir vaidybos vedėjas — 
V. Dorelis. Tame pirmajame susirinkime buvo surašyti ir įstatai. 
Jie buvo labai demokratiški 23, . 

„Vyčio“ nariai dažnai organizuodavo susirinkimus su paskai- 
tėlėmis, sportuodavo, rengdavo vaidinimus, gegužines, dainuoda- 
vo savo chore. , 

Buvo vaidinami ir trumpesni dalykėliai — kartais net dvi ko- 
medijos per mėnesį — ir didesni veikalai, pavyzdžiui, P. Čiučelio 
5 veiksmų drama „Vytiečių motina“ (per pirmąsias „Vyčio“ me- 
tines), 5 veiksmų drama „Du broliai“, ypač gražiai suvaidinta 
1947 m. rugsėjo 21 dieną. 

Choras, vadovaujamas Vyt. Dorelio, paprastai dainuodavo har- 
monizuotas liaudies daineles ir kitas nesudėtingas dainas. Tačiau 
turėjo ir solo dainuojančių dainininkų: Alną Grigaitę, V. Dorelį, 
rečiau — O. Mockutę. Atsiminimui įdainavo pirmą Urugvajujė lie- 
tuvišką plokštelę (rodos, su dainomis „Lietuva brangi“ ir „Lietu- 
vi, ar tau negaila“). 

Renginiai paprastai būdavo Draugijos patalpose. Draugija iš 
„Vyčio“ nuomos neimdavo. Užtat „Vyčio“ nariai Draugijos ren- 
giniuose dažnai vaidindavo ar dainuodavo be atlyginimo. Abi 
draugijos buvo kaip vyresnysis ir įaunesnvsis brolis. Daug Drau- 
gijos darbuotojų, pavyzdžiui, P. Čiučelis, St. Bartininkaitis, J. Ja- 
zauskas, M. Svečiulis, Br. Steponis, jiems padėdavo. „Vytis“ bu- 
vo kaip kokia UL Kultūros draugijos jaunimo sekcija, nors ,„Vy- 
tis“ turėjo ir savo atskirą valdybą ir kasą. 

1946 m. „Vyčio“ valdybos pirmininkas buvo Stasys Štendelis, 
1948 m.— P. Markevičius, o paskutinės valdybos — 1949 m.— vėl 
S. Štendelis. Ilgainiui veiklesnieji „Vyčio“ nariai vedė, kitiems 
nusibodo darbuotis --- ir taip ši jaunimo draugija nutilo. Tačiau 
dalis jos narių perėjo į mokytojo A. Kevėžos 1949 m. įkurtą UL 
Kultūros draugijos Meno sekciją, dalis vėliau įstojo į UL Kultū- 


280 PETRAS DAUGINTIS SJ 96* 


ros draugiją, į 1954 m. suorganizuotą Urugvajaus lietuvių kata- 
likų jaunimo draugiją „Vytis“ 24. 

Sukrutusi Dainos ir meno draugija. II pasaulinio karo ir poka- 
rio metais buvo sukrutusi vėl veikti Dainos ir meno jaunuomenės 
draugija. Jos chorelis giedojo per lietuvių Mišias San Rafael baž- 
nyčioje ir retkarčiais per renginius. 1946 m. Draugija dalyvavo 
Gedulo dienoje. Jos pirmininkas Jonas Mockevičius, sūnus, pasakė 
kalbą. 1947 m. lapkričio 27 d. ji surengė ULKD patalpose puikų 
vakarą. Draugijos artistai mėgėjai gražiai suvaidino P. Vaičiūno 
„Pražydo nuvytusios gėlės“. Visi artistai režisieriaus St. Bartinin- 
kaičio buvo gerai parengti. Nors pasitaikė labai prastas oras, bet 
svečių prisirinko pilna salė. Kiek anksčiau, rugsėjo 27 dieną, 
Draugija padėjo rengti Pavasario šventę. Šią šventę organizavo 
J. Musteikio vadovaujama Urugvajaus lietuvių katalikų drau- 
gija. 

1948 m. pirmininkas J. Mockevičius, sukūręs šeimą, pasitraukė 
iš Dainos ir meno draugijos kartu su savo seseria Leokadija. Drau- 
gija pirmininke išsirinko gabią jaunutę Hortenziją Bartininkaity- 
tę. Jos tėvui St. Bartininkaičiui pasitraukus iš ULKD, Dainos ir 


meno draugija paramos iš ULKD nebegavo ir nustojo gyvavu- 
sį 26, 


Socialistų grupelės sambūriai. Grupelė socialistų ir liaudinin- 
kų, nenorėjusių įsitraukti į dešinėn pasukusią ULKD ar jon ne- 
priimti, pokario metais sudarė keletą sambūrių, sambūriukų: Urug- 
vajaus lietuvių tarybą, Kultūrinę demokratinę urugvajiečių lie- 
tuvių sąjungą ir kitus. 


Klubas už Lietuvos nepriklausomybę. Alb. Gumbaragiui įsto- 
jus į urugvajiečių Nepriklausomą tautinę partiją (Partido Nacio- 
nal Independiente), jos vadovai prašė jį sudaryti lietuvių grupę. 
Tad artėjant rinkimams į Urugvajaus parlamentą, 1945 m. vidu- 
ryje jis ir įsteigė Nepriklausomos tautinės partijos klubą už Lie- 
tuvos laisvę (Club Pro Independencia de Lituania Partido Nacio- 
nal Independiente). Klubui buvo išnuomotos patalpos P. Vėtos 
namuose Belgica gatvėje, prie pat pagrindinės Cerro priemiesčio 
Grecia gatvės. 

Būrys lietuvių prisidėjo prie šio klubo tikėdamiesi lengviau 
gauti darbo valdžios įstaigose ar nuo jos priklausomose įmonėse 
(du gavo skerdykloje Frigorifico National). Rinkimų akcijos metu 
šios partijos dienraščiuose “E! Plata“ ir “El Pais“ labai dažnai, 
kartais net kasdien, būdavo straipsnių ir skelbimų: Partido Na- 
cional Independiente stoja už Lietuvos laisvę! Tada daug kas iš 
urugvajiečių pirmą kartą sužinojo apie Lietuvą, jos okupaciją ir 
laisvės bylą. 

Klubo pirmininkas buvo Alb. Gumbaragis, sekretorius — J. Pen- 
kevičius, iždininkas -- A. Pabrinkis ?7. 


97* URUGVAJAUS LIETUVIAI 281 


Urugvajaus lietuvių taryba sudaryta taip pat 1945 metais (prieš 
Kalėdas) iš Klubo už Lietuvos nepriklausomybę ir Lietuvių socia- 
listų frakcijos narių: Pr. Vikonio, J. Lazdausko, J. Babiliaus. Ta- 
rybos pirmininkas buvo M. Krasinskas, sekretorius — Alb. Gum- 
baragis, iždininkas — J. Babilius. 

Taryba palaikė artimus santykius su užsienio lietuvių kairio- 
siomis draugijomis ir jų laikraščiais. Suorganizavo — ar bent no- 
rėjo organizuoti — keletą didesnių renginių ir išrūpino Montevi- 
dėjo miesto valdybos sutikimą, kad gatvė, jungianti Casabo ir 
Cerro priemiesčius, būtų pavadinta „Lituania“ vardu. Lietuvių 
taryba gyvavo iki 1948 metų. Tada ji buvo pavadinta dr. K. Gri- 
niaus draugija 28. 

Kultūrinė urugvajiečių— lietuvių sąjunga (Alianza Cultural 
Democratica Uruguay-Lituania) įkurta Juan Pedro Martinez Ber- 
setche ir Alb. Gumbaragio pastangomis. Gumbaragis tuo laiku 
dirbo nuosavoje Bersetche spaustuvėje. Jiedu — abu geri žurnalis- 
tai — pradėjo rašyti straipsnius apie Lietuvą, juos urugvajiečių 
spauda mielai skelbdavo. Lietuviai šios Sąjungos vardu rengdavo 
minėjimus ir kitus aktus, skiriamus labiau Urugvajaus visuo- 
menei. 

Šiai Sąjungai priklausė keletas žymių urugvajiečių, pavyzdžiui, 
pirmininkas Juan Palombo, pagarsėjęs žurnalistas, vicepirminin- 
kas Juan Saurich, buvęs Urugvajaus prezidento Luis Batlle Ber- 
res sekretorius, valdybos narys studentas Asnaga, jaunas gabus 
žurnalistas, ir pats Bersetche, puikus kalbėtojas, žurnalistas. Iš 
lietuvių buvo tik Alb. Gumbaragis, M. Krasinskas ir J. Miklovis. 

Sąjunga gyvavo ilgus metus, nors jos narių sudėtis keisdavosi, 
o pats veikimas tai nusilpnėdavo, tai vėl sustiprėdavo 29. 

Panaši sąjunga — Urugvajaus—Lietuvos draugija (Sociedad 
Uruguay-Lituania) suorganizuota jau 1933 metais Ign. Stunge- 
vičiaus, Lietuvos garbės konsulo Rob. Pietracaprina sekretoriaus; 
padėjo ir generolas T. Daukantas. 

Draugijai priklausė keletas Urugvajaus senatorių, profesorių, 
daktarų, advokatų, žurnalistų. Jos pirmininkas buvo žymus žur- 
nalistas N. F. Caggiano, išspausdinęs straipsnių apie Lietuvą 
urugvajiečių laikraščiuose apie 1932-1934 metus *?, 


„Apgynimas“ (La Deiensa) — tai 1945 m. rugpjūčio 16 d. 
valstiečio liaudininko Jurgio Lazdausko-Toliušo ispanų kalba iš- 
leistas laikraštis. Jis siekė „plėsti kultūrą ir meną bei apginti tau- 
tų apsisprendimo teisę, nors jos tebūtų mažos ir silpnos“ 3!. Pir- 
mas ir paskutinis laikraščio puslapis buvo beveik visas skiriamas 
Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės reikalui. Laikraštis buvo di- 
delio formato, 16 puslapių, bet išėjo tik keletas numerių. 

Prieš komunizmą kovojančių tautų komitetas (Comitee das 
Naciones en lucha contra comunisino) irgi sudarytas J. Bersetche 


282 PETRAS DAUGINTIS SJ 98* 


ir Alb. Gumbaragio iniciatyva. Šiam komitetui priklausė kelias- 
dešimt Rytų ir Vidurio Europos tautų ir Kinijos atstovų. 


„Laisvės balsas“ (La Voz de la Libertad) — tai laikraštis, leis- 
tas minėto komiteto ir redaguotas J. Bersetche. Šio neperiodinio 
leidinio išėjo keliasdešimt numerių. 

Be to, komitetas išspausdino nemaža pranešimų Montevidėjo 
dienraščiuose apie komunistų užimtų kraštų padėtį jų tautinių 
švenčių proga. Jis surengė keletą didesnių ir mažesnių mitingų, 
sutraukusių kartais iki 1000 žmonių (1952 m.). 

Vėliau komitetą sudarydavo ne pakviestieji, bet tų tautų or- 
ganizacijų siunčiami atstovai. Nuo tada komitetas vis silpnėjo, 
iki visai išnyko 32. 


Socialistinės grupės ir jos veikėjų įnašas. Apie 1950 metus 
praktiškai jau baigėsi organizuota Urugvajaus lietuvių kolonijos 
socialistinės grupės veikla. Tad šioje vietoje, bent trumpai, ap- 
žvelgsime ir vertinsime tos grupės ir jos veikėjų įnašą į lietuvių 
kolonijos gyvenimą. 

Si grupė ir jos veikėjai daugiausia pasidarbavo leisdami laik- 
raščius, rašydami straipsnius ir korespondencijas į lietuvių ir ki- 
tataučių spaudą. 


Petras Čiučelis, Lietuvoje buvęs gimnazijos mokytojas, buvo 
gabiausias iš jų. Jis turėjo lengvą plunksną, vaizdų stilių, daug 
sąmojaus, humoro ir sarkazmo. Nemažai rašė į Urugvajaus, Ar- 
gentinos ir kiek mažiau į Brazilijos lietuvių laikraščius. Tačiau 
idėjiškai jis buvo silpnas. Yra buvęs faktiškasis „Laisvosios Lie- 
tuvos“, „Kultuvės“, o vėliau prokomunistinio „Darbo“ redaktorius. 
1946—1949 m. buvo šeštadienio mokyklos mokytojas. 

Čiučelis buvo politinis pabėgėlis iš Smetonos Lietuvos, o vė- 
liau ir iš Brazilijos. Nedidelio ūgio, kuprotas, į senatvę pradėjęs 
daug gerti. Mirė Montevidėjuje 1951 m. spalio 1 dieną 3, 


Jurgis Lazdauskas-Toliušis, gabus žurnalistas, priklausė teigia- 
ma ir neigiama prasme lietuviams gerai žinomai garsiai žurna- 
listų trijulei (Mikas Krasinskas, Albinas Gumbagaris ir Jurgis 
Lazauskas). Kai kas, pavyzdžiui, Juozas Kundrotas-Kondratavi- 
čius, laikė jį pačiu gabiausiu Urugvajaus lietuvių žurnalistu. Jis 
yra rašęs beveik į visus šios kolonijos lietuvių socialistų ir tau- 
tinės krypties laikraščius, taip pat į Argentinos ir Šiaurės Ame- 
rikos laikraščius. Pats redagavo laikraštį „Tribūna“, „Urugvajaus 
žinias“ (1932--1933), ėjusias „Argentinos žinių“ priedu, ir savo 
paties ispaniškai leistą laikraštį-žurnalą “La Delensa“ (Apgyni- 
mas, 1945 m.). Imigracijos pradžioje jis turėjo daug ūkinių ir šei- 
myninių sunkumų. Vėliau vedė vietinę moterį ir augino 4 vaikus. 


99* URUGVAJAUS LIETUVIAI 283 


Tada įsitaisė komercinę spaustuvę. Pragyvenimo ir spaustuvės rū- 
pesčiai, audringa dvasia ir nestipTi sveikata nuvarė jį gana jauną 
į kapus (apie 1960 m.). 


Pranas Vikonis (1897.1.26—1959.X.04), buvęs Lietuvos gimna- 
zijos mokytojas, rodė daug erudicijos savo kalbose ir straipsniuo- 
se. Kauno universitete studijavo lietuvių ir lotynų kalbas; 1926 m. 
buvo Rašimų gimnazijos mokytojas, 1925 m. ir vėliau — Lietuvių 
mokytojų profesinės sąjungos Centro valdybos narys ir jos lei- 
džiamo žurnalo „Mokykla ir gyvenimas“ redaktorius. 1926 m. iš- 
rinktas Lietuvos Seimo atstovu. Dėl politinės veiklos ir šeimyni- 
nių motyvų emigravo Urugvajun 1929 metais 34. 

Vikonis buvo, kaip jau rašyta, vienas iš Urugvajaus socialistų 
partijos Lietuvių frakcijos ir Urugvajaus lietuvių kultūros drau- 
gijos steigėjų. Tačiau čia turėjo didelių sunkumų, turbūt dėl savo 
rodomo išsimokslinimo ir užmačių valdyti kitus. 

Vikonis daug rašė į Montevidėjo ir Šiaurės Amerikos lietuvių 
laikraščius „Naujienos“, „Keleivis“ bei Urugvajaus socialistų par- 
tijos organą „Sol“. Mėgdavo rašyti socializmo ir tarptautinės po- 
litikos temomis. Į amžiaus galą pradėjo bendradarbiauti su Urug- 
vajaus lietuvių prokomunistine grupe, rašė į jos laikraštį „Dar- 
bas“, taisė jo rankraščių kalbą ir mokytojavo (1945 m.) jos mo- 
kyklėlėje. Drauge su buvusiu Lietuvos Seimo valstiečių liaudinin- 
kų atstovu J. Kaseliu ir komunistu Adomu Kurkliečiu bei kitais 
kvietė atsišaukimu „Į susivienijimą“ arba „Žaliaisiais lapeliais“ 
(dėl jų žalios spalvos) lietuvius imigrantus vienytis, būti solida- 
rius bent švietimo ir savišalpos reikaluose. Buvo sudaryta — kaip 
ir visose lietuvių išeivių kolonijose — Rusijos komunistų partijos 
nurodymu — Urugvajaus lietuvių kultūrinio bendradarbiavimo 
laikinoji komisija. Tačiau iš lietuvių demokratų niekas prie jos 
neprisidėjo. Tada Vikonis ispaniškai parašė „Rusijos geograliją“. 
Drauge su J. Babiliumi pats tą knygą ir išleido. Bet jis nepadengė 
leidinio išlaidų. 

Kodėl Vikonis į amžiaus galą nuėjo dirbti į komunistinę gru- 
pę? Anot Gumbaragio, pats svarbusis motyvas bus buvęs senti- 
mentalus. Darbu jis norėjo reabilituotis komunistų partijos akyse, 
kad leistų jam nuvažiuoti į Lietuvą pamatyti savo mylimos duk- 
ters (iš pirmosios žmonos). Ji vis kvietė įį atvažiuoti. Nors turėjo 
nuosavą namą ir gaudavo pensiją, tačiau komunistai jo norą 
važiuoti į Lietuvą bando aiškinti nelengvu gyvenimu Urugvajuje. 
„Laisvojoje Lietuvoje“ buvo išspausdinta tokia žinutė *5: „„Mask- 
vos laikraštis „Izvestia“ rašo, kad ant Paleckio stalo gulįs štai 
koks laiškas iš Urugvajaus: mokytojas V-is, senas Lietuvos pro- 
gresistas veikėjas, 1927 m. pabėgo iš Lietuvos nuo smetoninio re- 
žimo. Nelengvai dabar jam sekasi Urugvajuje. Mokytojas prašo 
paramos grįžti į tėvynę“ *, Tačiau mirė taip ir nespėjęs nuva- 
žiuoti į Lietuvą. 


284 PETRAS DAUGINTIS SJ 100* 


Albinas Gumbaragis (1910.11I.01—1971.1.10), iš socialistinės 
grupės daugiausia prirašęs straipsnių, kompiliacijų, koresponden- 
cijų, priklausė beveik visiems socialistų sambūriams ar net pri- 
sidėjo prie jų organizavimo. Dažniausiai jis būdavo sekretoriumi. 
Tačiau nė viename sambūryje negalėjo ilgiau pabūti dėl savo jud- 
raus būdo ir aštrios, vienon ar kiton pusėn perdedančios plunks- 
nos. Jis sykiu su J. Lazausku ir M. Krasinsku sudarė pagarsėju- 
sią kairiųjų žurnalistų trijulę, kuri daugiausia visur prirašė, „pri- 
triūbijo“. Jie dalykus savaip ar visai kitaip nušviesdavo įvairiuose 
Pietų ir Šiaurės Amerikos bei Nepriklausomos Lietuvos kairiųjų 
laikraščiuose. Užtat visi trys būdavo labiausiai puolami, visaip 
pravardžiuojami tiek dešiniųjų, tiek prokomunistų, tiek net pačių 
kairiųjų. 

A. Gumbaragis, spaustuvininkas ir žurnalistas, pats redagavo 
ir leido laikraščius „Išvakarės“ (1934 m.) ir „Pietų Amerikos lie- 
tuvis“ (1948 m.). Jis rašė straipsnių ir korespondencijų šiems 
laikraščiams: „Lietuvos žinios“ (Nepriklausomos Lietuvos lai- 
kais), „Pietų Amerikos naujienos“, „Darbininkų tiesa“, „Išvien“, 
„Argentinos žinios“, „Argentinos lietuvių balsas“, „Lietuvių ai- 
das“ (Brazilija), „Mūsų dienos“, „Naujas pasaulis“, „Progresas“, 
„Lietuvių žodis“, „Naujienos“, „Keleivis“ (Š. Amerika), „Naujoji 
banga“, „Tribūna“ (Urugvajus). Nuo 1931 m. rašė jau ir ispaniš- 
kai Urugvajaus dienraščiams ir laikraščiams: “E! Sol“, “E! Pueb- 
lo“, “El Dia“, “El Diario“, “El Pais“, “El Plata“ (nuo 1945 m.), 
“Acciėn Democratica“, “Deiesa National“ (1947), “E! Navio“, 
“Voz de la Libertad“ bei kituose *7. 


Mikas Krasinskas taip pat nemažai rašė į laikraščius ir dirbo 
įvairiuose socialistų sambūriuose. Dažnai jis buvo jų valdybos 
narys, kartais net pirmininkas (pvz., Lietuvių tarybos) ar sekre- 
nės kultūrinės draugijos, vėlesnės Urugvajaus lietuvių kultūros 
draugijos). Yra rašęs daug žinių, žinučių laikraščiams „Naujoji 
banga“, „Išvakarės“, „Pietų Amerikos lietuvis“ (Urugvajus), „Ar- 
gentinos lietuvių žinios“, „Keleivis“, „Naujienos“ ir kitiems (Šiau- 
rės Amerika) 38. 

M. Krasinskas daugiausia rašė plačias korespondencijas. Jos 
vaizdžios. Tačiau ten daug patvčių, pigios ironijos, kritikos. Jose 
dalykai be jokių skrupulų savaip sukurti, iškreipti ar visai kitaip 
nušviesti. Užtat jis iš anos žurnalistų trijulės buvo labiausiai puo- 
lamas ir smerkiamas. Galbūt dėl to jis negalėjo niekur ilgiau 
pritapti, veikti ar turėti didesnės teigiamos įtakos. O tokios įtakos 
buvo galima tikėtis dėl jo gabumų ir išsimokslinimo. 


Julius Jazauskas (Julijonas Jozauskas, Juozauskas) buvęs Jaik- 
raščio „Naujoji banga“ uolus bendradarbis, „Laisvosios Lietuvos“ 
redaktorius, dažnas UL Kultūros draugijos pirmininkas, valdybos 


101* URUGVAJAUS LIETUVIAI 285 


narys, buvo, be abejo, vienas iš tolerantiškiausių, pozityviausių, 
daug dirbusių socialistinės grupės žmonių, mėgstamas, populia- 
rus, nors kartais kiek pajuokiamas. 


Juozas Babilius daug dirbo leidžiant „Naująją bangą“ ir „Lais- 
vąją Lietuvą“, taip pat UL Kultūros draugijoje. 


Petras Krygeris buvo ilgametis „Naujosios bangos“ redakto- 
rius, UL Kultūros draugijos pirmininkas ar jos valdybos narys. 


Petras Plavičius buvo „Naujosios bangos“ tekstų rinkėjas ir 
spaudėjas. Jis buvo uolus socializmo idėjų skleidėjas net tarp 
urugvajiečių. Savo namuose turėjo jų Socialistų partijos klubą. 


Socialistų grupės įnašas, Sunku visapusiškai įvertinti socialis- 
tinės grupės ir jos veikėjų įtaką Urugvajaus lietuvių kolonijos gy- 
venime. 

Nemaža jos žmonių emigravo iš Lietuvos dėl politinio perse- 
kiojimo ar patirtų sunkumų tautininkų valdymo metu. Nors išsi- 
mokslinę ar gerai prasilavinę, daugelis jų Urugvajuje turėjo būti 
paprastais darbininkais ar tarnautojais. Todėl suprantamas jų 
nusistatymas prieš Smetonos valdžią, tautininkus, fašizmą, kleri- 
kalizmą, kapitalizmą. Su jais jie be paliovos atkakliai kovojo. 

Socialistai norėjo išlaikyti „pažangiosios“ lietuvių darbininki- 
jos palankumą. O ją visą laiką stengėsi patraukti — nemažai ir 
patraukė — prokomunistinė lietuvių grupė. Nuo šios grupės so- 
cialistai nepajėgė — turbūt iki II pasaulinio karo pabaigos ir ne- 
norėjo — ideologiškai ir praktiškai atsiriboti. Bijojo prarasti ma- 
žiau išsilavinusių darbininkų išeivių simpatijas. 

Dėl to scialistų grupė, nors nelabai mielai, prisidėjo prie ko- 
munistų grupės suorganizuoto „Bendro fronto“ (1934—1943 m.). 
Nors nebuvo aktyvi, nors kartais ir atšaukdavo savo atstovus iš 
jo, tačiau tai daugeliui lietuvių sumaišė kortas, padėjo prokomu- 
nistų grupei veikti visos „pažangiosios“ darbininkijos vardu ir 
sėkmingai žvejoti drumstame vandenyje. Tas neaiškus socialistų 
atsiribojimas buvo viena iš priežasčių, kodėl apie pusę Urugva- 
jaus lietuvių kolonijos prisidėjo prie prokomunistų grupės. 

Be abejo, kaltas kiek ir socialistinės grupės nevienalytiškumas: 
socialdemokratų nesutarimas su valstiečiais liaudininkais, šių iš- 
skyrimas — iš dalies ir pačių valstiečių liaudininkų atsiskyrimas — 
iš bendros socialistinės grupės veiklos. Todėl šios grupės veikla 
buvo silpnoka, neatitinkanti ją sudarančių asmenų pajėgumo, ne- 
imponuojanti darbininkams. Gabiausieji, išsimokslinę ar prasila- 
vinę socialistinės grupės — ir net visos lietuvių kolonijos — na- 
riai dėl savo ambicijų nepajėgė išlikti šios grupės ir kolonijos 


286 PETRAS DAUGINTIS SJ 102* 


vadovybėje. Dėl savo netolerantiškumo jie negebėjo bendrauti su 
tautine katalikiškąja kolonijos dalimi. 

Tačiau ši grupė yra daug ir pozityvaus nuveikusi Urugvajaus 
lietuvių kolonijos gyvenime; tatai matyti iš socialistinės grupės 
sambūrių ir jos veikėjų darbų aprašymo. Tiek kolonijos laikraščio 
„Naujoji banga“ leidimas, jo netrumpas gyvavimas, tiek UL Kul- 
tūros draugijos suorganizavimas ir vėlesnis jos performavimas į 
bendrąją demokratinės lietuvių kolonijos organizaciją, tiek koope- 
ratyvo „Vienybė“ bei kitų sambūrių sudarymas liudija jos narių 
ryžtą, ištvermę ir pasiaukojimą. 


Urugvajaus lietuvaičių tremtinių vaikams globoti draugija. 
Lietuvos pasiuntinybei iš Argentinos persikėlus į Montevidėją 
1947 m. pradžioje, Lietuvos ministro žmonos Elenos Laimutės - 
Graužinienės pastangomis tų pačių metų liepos 5 d. buvo suda- 
rytas Tarptautinės vaikams globoti sąjungos lietuvių subkomite- 
tas. Jis rugsėjo 16 d. perorganizuotas į draugiją. Jos pirmininkė 
buvo Elena Graužinienė, vicepirmininkė — Ona Grakauskienė, 
sekretorė — M. Cieslinskienė, iždininkė — Liuda Miniauskienė ir 
reikalų vedėja -— Alba Grigaitė, 

Draugija tuoj paskelbė aukų rinkimo vajų. Jų iki 1947 m. iš 
lietuvių ir kitų surinko 1389,90 pezų ir apie 500 įvairių drabužių 
ir batų 800 pezų vertės. Už 108,80 pezų nupirko Corned Bief mėsos 
konservų 70 dėžių (kiekvienoje po 48 skardines) ir kartu su dra- 
bužiais ir avalyne pasiuntė lietuvių tremtinių vaikams Vakarų Vo- 
kietijoje ?, 

Draugijos narės mokėdavo kas mėnesį 25—50 centų nario įna- 
šą, rinkdavo aukas, organizuodavo arbatėles, loterijas, kino sean- 
sus. 1948 m. jos surinko 1053,10 pezų. Beveik už visus tuos pini- 
gus (935 pezus) buvo nupirkta kondensuoto pieno ir pieno mil- 
telių tremtinių vaikams. Ši draugija dar veikė ir kitais metais *0. 


B. PROKOMUNISTINĖS GRUPĖS VEIKLA 


Pirmąjį penkmetį po II pasaulinio karo prokomunistinė Urug- 
vajaus lietuvių grupė tęsė gana sėkmingą agitaciją už Tarybų 
Lietuvą ir Sovietų Rusiją bei plačią akciją už materialinę pa- 
galbą nuo karo nukentėjusiam gimtajam kraštui. Kita veiklos da- 
lis buvo skirta sambūriams išlaikyti ir savoms patalpoms įsigyti. 


1. Urugvajaus lietuvių centro veikla nuosavose patalpose 
Apie 1944—1945 m. prokomunistinės grupės Montevidėjo mies- 


to centro ir Cerro priemiesčio sambūriai susijungė į vieną Urug- 
vajaus lietuvių centrą (ULC). Susibūrė dėl įvairių priežasčių, ypač 


103* URUGVAJAUS LIETUVIAI 287 


kad lengviau būtų tvarkytis juridiškai ir skelbtis esant visos Urug- 
vajaus lietuvių kolonijos centru. 

UL Centras po nemažų pastangų, Poviliansko su žmona ir vie- 
no advokato žydo padedamas, 1945 m. liepos 17 d. įgijo juridinio 
asmens teises. „Respublikos prezidentas Juan Jose Amezaga pa- 
dėjo savo parašą ant mūsų statutų“,— iškilmingai rašė jų „Dar- 
bo“ redaktoriaus vedamajame *!. 


Namo įsigijimas. Tuo metu prokomunistų vadovai susirūpino 
įsigyti nuosavas patalpas..1945 m. liepos 16 d. ULC visuotinis 
narių susirinkimas išrinko namo pirkimo komisiją. Jos pirmininkas 
buvo A. Vėlyvis, sekretorius — J. Lekavičius, trys turto globėjai: 
J. Kanopka, P. Sadauskas ir A. Jankus. Komisiją namui ieškoti 
ir jam apžiūrėti sudarė: A. Jankus, V. Valiulis, S. Kugis, B. Žuk- 
lys ir R. Valionis. Dauguma komisijos narių buvo pasiturintys na- 
mų savininkai ir geri profesionalai *2. 

Namas palyginti greit rastas ir nupirktas. Taip pat greit su- 
remontuotas ir išdažytas. Jau 1946-uosius Naujuosius metus, Kalė- 
dų eglutę ir įkurtuves atšventė nuosavame name. 

Namas nebrangiai nupirktas Agraciada gatvėje (Nr. 2783) už 
17700 pezų (doleris tasyk buvo lygus I pezui). Centras pasisko- 
lino iš Banco Hypotecario 8803 pezus 10-čiai metų ir iš 97 tau- 
tiečių paskolos lakštais — 8800 pezų, taip pat surinko aukų 2920 
pezų. Paskolos lakštai buvo po 50 ir po 100 pezų, garantuoti A. Vė- 
lyvio, J. Kanopkos ir P. Sadausko parašais. Centro nariai tąsyk 
su entuziazmu organizuodavo dažnus renginius, kartais net kas 
dvi savaitės. Į juos žmonės gausiai atsilankydavo. Renginiai pa- 
likdavo gražaus pelno, todėl Centras galėjo lengvai išmokėti pa- 
skolas *. Be to, daug skolintojų — anot Vėlyvio, dauguma — pa- 
dovanodavo visus savo paskolos lakštus Centrui įvairių švenčių 
ir rinkliavų proga **. 


UL Centro skyriai. Jų buvo du — miesto centro ir Cerro. Mies- 
to centro skyriaus pirmininkas buvo A. Vaivutskas. Jo valdyboje 
2 veiklūs nariai, kaip St. Rasikas, J. Lekavičius, A. Ragaus- 

as... 

1945 m. Cerro skyriaus visuotinis susirinkimas išrinko tokią 
valdybą: pirmininkas — J. Čaplikas, vicepirmininkas — P. Kačiu- 
šis, sekretorius — P. Lapinskas, kasininkas — J. Gaižutis, knygi- 
ninkas — P. Paulauskas, ūkvedys — P. Revuckas, kandidatai: 
V. Šimanskas, V. Bereikis ir A. Revuckas. Revizijos komisija: 
P. Mansevičius, A. Maksvytis ir V. Zeliavas *. 

Abu skyriai išplėtojo plačią veiklą: rinko aukas pinigais ir daik- 
tais per Sovietų Sąjungai ir Tarybų Lietuvai remti komitetus (nu- 
stojusius veikti 1947 m. birželio 29 d.) *9, rūpinosi leisti laikraštį 
„Darbas“ ir išlaikyti lietuviškąjį radijo pusvalandį. 


288 PETRAS DAUGINTIS SJ 104* 


Lietuviškasis radijo pusvalandis. Jis pradėias Antano Vaivuts- 
ko 1946 m. rugsėjo 10 d. per radijo stotį CX 14 El Espectador. Po 
poros mėnesių jam ėmė vadovauti Petras Revuckas, vedęs pro- 
gramą apie 30 metų. Programą rengti dažnai jam padėdavo An- 
tosė ir Leonas Abrašinskai, R. Šiugžda, Z. Maksvytytė, P. Lapins- 
kas, L. Čaplikaitė, Renė Diktoraitė, Aldona Bartnikaitė, Al. Le- 
vička, A. Lamėnas, VI. Svilainis, A. Mažeika ir kiti. 

Nuo 1947 m. kovo 2 d. radijo pusvalandis perkeltas galutinai 
į jam draugišką CR 46 Radio Amėrica stotį ir vis transliuojamas 
sekmadieniais 11—11.30 valandą. 

Radijo pusvalandis kiekvieną mėnesį kainuodavo 1947 m. 
237,60 pezų, kaip rašė jo vedėjas P. Revuckas 1947 m. gegužės 
10 d. „Darbo“ numeryje. Išlaidas padengdavo rėmėjai Montevi- 
dėjo mieste (200 pezų), Argentinoje ir Brazilijoje (tuo metu pro- 
grama buvo transliuojama ir trumposiomis bangomis). Be to, tau- 
tiečiai, užsakydami vieni kitiems dainas ir sveikinimus gimtadie- 
nio, vardadienio, vestuvių, sukakčių, ir kitomis progomis, taip pat 
duodavo atitinkimą auką. Per įvairius renginius ir susibūrimus 
irgi būdavo renkamos aukos. 

Dėl transliuojamos smarkios komunistinės propagandos ir kar- 
tais labai užsipuolamų, šmeižiamų kalbų pasitaikydavo ir skundų. 
Programos vedėjas P. Revuckas ,„Darbe“ rašo: „Vaduotojai“ yra 
daug žalos padarę... skundę radijo stoties direktoriui per telefo- 
ną... privertę išversti ispaniškai visas mūsų radijo programas 3 
dienos anksčiau... Dabar kiekvieną sakytą lietuvišką kalbą rei- 
kia išversti ispaniškai“ *7, 

Lietuviškasis radijo pusvalandis turėjo sunkumų ir su lietuviš- 
kų dainų plokštelėmis. Naujesnių vis jam trūkdavo, 0 senesnės, 
labai išdilusios, blogai perduodavo lietuviškas dainas (tik daug 
vėliau pradėjo gauti iš Tarybų Lietuvos naujų). Kalbėtojų, ypač 
Urugvajuje gimusių, kalba ir tarsena dažnai šlubuodavo. 

Apskritai radijo programos buvo darbininkų lygio, nedidelės 
kultūrinės ir meninės vertės. Be to, jos buvo antikapitalistinio, 
antifašistinio ir prosovietinio pobūdžio, dažnai kritikuojančios ir 
puolančios lietuvių kolonijos demokratinę grupę ir katalikus. 


Lietuviška šeštadienio mokyklėlė. Ji pradėjo veikti prie UL 
Centro 1945 m. pradžioje, turbūt balandžio mėnesį. Tų metų bir- 
želio 24 d. išrinktas tėvų komitetas. ,,Mokyklą, jos lietuvių kalbos 
ir rašybos kursus gana punktualiai lanko 20—25 vaikai“, — rašė 
jos mokytojas Pr. Vikonis 48. 

Mokyklėlėje būdavo įvairių renginių: 1946 m. suvaidinta 2-jų 
veiksmų pasaka „Raudonoji kepuraitė“, parengta St. Stabinsko; 
1948 m. buvo rodomas sudėtingesnis vaidinimas ir visa progra- 
ma: tautiniai šokiai, dainos, deklaracijos *?. 1951 m. mokyklėlė su- 
rengė tradicinę Margučių šventę. 


105* URUGVAJAUS LIE7LVIAI 289 


Jaunimo sekcija. Kada ji įkurta prie UL Centro prokomunisti- 
nėje lietuvių grupėje — neaišku. Galbūt 1945 m. Mat tada laik- 
raštyje „Darbas“ buvo įvestas ispanų kalba „Jaunimo kampelis“ 
(Rincėn Juvenil). Tąsyk išrinkta jaunimo sekcijos valdyba: pir- 
mininkas — Angelas Bakšys, sekretorė — A. Matulevičiūtė, iždi- 
<omandos pirmininkas — J. Matulevičius. Atrodo, kad svarbiau- 
sias jaunimo sekcijos užsiėmimas ir buvo sportas, nors ji prisidėjo 
prie choro, vaidinimų ir kitokių renginių. 


Futbolo komanda „Lituania“ buvo jau 1943 metais. 1949 m. 
ji dalyvavo Montevidėjo sporto sąjungos (Liga de Montevideo de 
Deportes) surengtose pirmenybėse. Jose žaidė V. Riauba, F. Car- 
ranza, A. Gervickas, P. Taboz, V. Geniūnas, B. Matulevičius ir 
P. Linkus *0. 

Ledo ritulio komanda prie Jaunimo sekcijos suorganizuota 
1946 m. pradžioje ar kiek anksčiau. Ji priklausė Montevidėjo spor- 
to sąjungai ir dalyvavo įvairiose rungtynėse. Komandą sudarė va- 
dovas Alg. Bakšys, A. Sausys, K. Kalinauskas, V. Kiaušas, E. Amb- 
rozaitis, J. Ščebeda ir J. Džiaugštas *!. Ji išsilaikė ketvertą metų ir 
laimėjo kelerias rungtynes ?*, 

Krepšinio komanda suorganizuota apie 1946 m. vidurį. Jai 
vadovavo prityrę krepšininkai S. Sadauskas ir A. Kanopka. Žaidė 
ir A. Mikalajūnas, S. Savickis, I. Ivanauskas ir kiti 93, 


Cerro jaunimo sekcija. Jos valdybą 1948 m. sudarė: pirminin- 
kas Juozas Žolynas, vicepirmininkė Aldona Bartnikaitė, sekreio- 
rius R. Šiugžda, iždininkas A. Šimanskis, iždininko padėjėjas Mo- 
cevičius; revizijos komisiją: A. Tautkus, V. Daknys ir iš vyres- 
niųjų — Petras Lapinskas. 

Cerro jaunuolių choro vadovas buvo P. Lapinskas. Chorelis 
pasirodė su dainomis per „Darbo“ 11 metų sukakties minėjimą. 
Choras „1948 m. spalių 10 d. Cerro klube suruoštame bankete 
sudainavo „Sveiki, broliai“ ir „Ant tėvelio dvaro“. Šį kartą dainos 
visai gražiai suskambėjo“ **. Šie korespondento žodžiai ir vadovo 
P. Lapinsko parinktos paprastos dainelės daug pasako apie cho- 
ro pajėgumą. 

Apie 1946 m. ULC Cerro skyrius turėjo ir futbolo komandą. 
Buvęs ir 10 jaunuolių boksininkų būrelis, kuriam vadovavęs 
A. Sausis 95, 


2. I prokomunistinis Pietų Amerikos lietuvių kongresas ir 
peticija 
Mintį organizuoti Pietų Amerikos lietuvių I kongresą iškėlė 
prokomunistinio laikraščio „Darbas“ redaktorius A. Vaivutskas 
dar 1945 metais. Laikinąjį Kongreso komitetą sudarė atstovai iš 
19 — 878 


290 PEIRAS DAUGINTIS SJ 106* 


Argentinos lietuvių laikraščio ,„Momentas“, Brazilijos lietuvių iš 
Porto Alegre ir UL Centro (A. Vaivutskas). Daugiausia, žinoma, 
teko pasidarbuoti Urugvajaus lietuviams prokomunistams: A. Bre- 
lingui, St. Rasikui, J. Lekevičiui, A. Ragauskui, Grebenkovui, 
P. Lapinskui ir kitiems. 

Į Kongresą atvyko iš Argentinos 7—8 delegatai, iš Brazili- 
jos —4—5, iš Urugvajaus — visi kiti, iš viso 80 atstovų. Tačiai“ 
Kongreso atidaryme dalyvavo apie 250 žmonių *. Atidarymo kal- 
bą pasakė A. Vaivutskas. Perskaityta keliasdešimt sveikinimų iš 
visos Amerikos kraštų, iš Tarybų Lietuvos ir Urugvajaus proko- 
munistinių draugijų. Kai kurių draugijų atstovai sveikino ir žo- 
džiu. Kongresas svarstė šiuos klausimus: paramos teikimas Ta- 
rybų Lietuvai, Pietų Amerikos lietuvių organizacijų vienybė, ko- 
va prieš lietuvių reakcionierius, atvykusius po 11 pasaulinio karo, 
bei kitus. Priėmė keletą rezoliucijų. Viena jų iaikraštį „Darbas“ 
paskelbė visų Pietų Amerikos lietuvių organu. 

Kongresas užtruko visą savaitę drauge su priėmimu, vakaru 
su menine programa, vizitais, vaišėmis*7. O vaišinti buvo ką: 
34 atvykusius iš Argentinos, 9 iš Brazilijos ir 16 iš jaunimo dele- 
gacijos *8, 

Demokratinei Montevidėjo lietuvių kolonijos grupei šis proko- 
munistų kongtesas, žinoma, nepatiko. Jau jo rengimo metu buvo 
renkami parašai po raštu, prašančiu Urugvajaus valdžią patvar- 
kyti, kad Kongresas neįvyktų. Tačiau, anot „Darbo“, buvę surink- 
ta vos 93 parašai, drauge su apgautai pasirašiusiais 59. 

Vėliau demokratinės grupės laikraštis „Laisvoji Lietuva“ 
1948 m. vasario mėn. numeryje persispausdino iš Montevidėjo 
dienraščio “El Dia“ (1948.1.30) žinią, pateiktą Asa Press agen- 
tūros: 

“Porto Alegre (Brazilijoje) sulaikyti trys žymūs lietuvių tau- 
tybės Kominiormo agentai, nelegaliai mėginę įsibrauti į Urug- 
vajų. Jie yra Vytautas Šviesa, Vladas Kuzmickas ir jo žmona 
Marija. Nugabenti krašto saugumo įstaigon, jie visi paaiškino, 
kad esą aktyvūs komunizmo veikėjai... I „garsųjį“ lietuvių ko- 
munistų kongresą, kuris įvyko Montevideo mieste, važiavę kaipo 
komunistų partijos delegatai ir atitinkamais nurodymais... Su- 
imtieji išaiškino, kad tariamasis kongresas buvęs suplanuotas ir 
asmeniškai diriguotas rusų konsulo Urugvajuje Krotovo, kuriam 
vos žydų sąjungos atstovas S. Sandler...“ 

Kongresą finansavusi Maskva 110 000 kruzeirų per savo am- 
basadorių Jakov Surič, o šis — per graią E. Benninghen, Rusų 
subkomiteto karo aukoms Sovietų Sąjungoje remti pirmininką, ku- 
ris įteikęs ambasadoriaus laišką ir čekį San Paulo lietuviams ko- 
munistams, kad perduotų Urugvajaus lietuvių centrui 99, 

Prokomunistų laikraštis „Darbas“, skelbdamas Brazilijos sau- 
gumo suimtųjų lietuvių laišką, aiškino, kad pas juos kratos metu 
rastas ambasadoriaus laiškas, rašytas gralui Benninghen, buvęs 


107* URUGVAJAUS LIETUVIAI 991 


kvitas 110000 kruzeirų, išreiškiantis padėką demokratinei San 
„Paulo lietuvių kolonijai už paramą Lietuvos nukentėjusiesiems 
nuo karo. 

Ar iš tikrųjų Kongresą iinansavo Maskva — iš turimų duome- 
nų neaišku *!, 


Peticijai prieš Graužinį parašų rinkimas. Šią mintį pirmą kar- 
tą iškėlė Janulionis, UL Centro atstovas I Prokomunistiniame 
Pietų Amerikos kongrese. Parašai pradėti greit rinkti po Kongre- 
so. Ant lapų, kur turėjo būti pasirašoma, buvo išspausdintas pe- 
ticijos turinys. Parašams rinkti buvo nemažas paskatinimas, kai 
1946 m. Argentinos diktatoriaus Perono vyriausybė praktiškai 
nutraukė santykius su Lietuvos ministru dr. K. Graužiniu ir kai 
Urugvajaus komunistų dienraštis „„Diaro Popular“ 1946 m. gruo- 
džio 17 d. išspausdino straipsnį ,„Neprivalo įvažiuoti į mūsų kraš- 
tą Lietuvos diktatoriaus atstovai“ 92, 

Parašams rinkti buvo įtraukta nemažai UL Centro aktyvistų, 
kitų lietuvių ir net svetimtaučių 63, 

Lietuvos Nepriklausomybės šventės proga 1947 m. UL Centro 
komitetas, siūlantis palaikyti santykius su Tarybų Lietuva, išleido 
ispanų kalba platų atsišaukimą, aiškinantį, kokia buvusi toji „ne- 
priklausoma Lietuva“. Jis kvietė Urugvajaus liaudį protestuoti 
prieš Graužinio propagandą ir prašyti Vyriausybę jo neįsileisti *. 

1947 m. rugsėjo 24 d. lietuvių prokomunistų delegacija įtei- 
kė Urugvajaus prezidentui dr. Juan Josė Amėzaga peticiją drau- 
ge su prokomunistinio Pietų Amerikos lietuvių 1 kongreso rezo- 
liucijomis. Peticijoje buvo apie 1500 parašų 93. 

Audiencijos metu delegacijos pirmininkui A. Vaivutskui pri- 
minus, kad Nepriklausomos Lietuvos atstovas tebepripažįstamas, 
prezidentas Amėzaga diplomatiškai ar juokais pasakė: „Taip, ši- 
tam reikalui reikia tik galutinio formalumo. O tas formalumas yra 
visai paprastas: bercikia senajai Lietuvos valdžiai pagaminti miri- 
mo liudijimą... Šis formalumas bus galutinai atliktas taikos su- 
tartyse“ 96, 

Tačiau visa prokomunistinės grupės propaganda ir agitacija 
nieko nepešė. Urugvajaus vyriausybė Nepriklausomos Lietuvos pa- 
siuntinybės pripažinimo neatšaukė, ir dr. K. Graužinis, Lietuvos 
ministras ir nepaprastasis pasiuntinys Pietų Amerikai, tų pačių 
metų balandžio 20 d. iš Argentinos persikėlė reziduoti į Urugva- 
jaus sostinę Montevidėją. 


3. Kita Urugvajaus lietuvių centro veikla 
Reikia pasakyti, kad nemaža UL Centro veiklos dalis būdavo 


įvairūs renginiai. Jie, tiesa, atimdavo daug laiko ir jėgų, bet buvo 
visokeriopai naudingi: išjudindavo, sutraukdavo narių, stiprinda- 


292 PETRAS DAUGINTIS SJ : 108* 


vo jų ideologiją, keldavo nuotaiką ir duodavo pelno. Centro ren- 
giniuose dažniausiai būdavo rodomi vaidinimai. Choras 1945— 
1949 m. labai retai tepasirodydavo, retkarčiais padainuodavo po 
keletą liaudies dainelių. Daugiau pasirodydavo solistės, pavyz- 
džiui, Ona Mockutė. 

Liaudies teatras tuo metu turėjo gabių artistų ir režisierių. 
1945 m. teatro direktorius buvo iš tautinės grupės atėjęs Sta- 
binskas. Jis tų metų gegužės 17 d. režisavo S. Čiurlionienės 3 
veiksmų komediją „Pinigėliai“. Gražiai reiškėsi ir Albinas Ra- 
gauskas. Jis pats vaidindavo, režisuodavo ir rašydavo scenos vei- 
kaliukus. St. Rasikas buvo vienas iš žymiausių prokomunistinės 
grupės veikėjų. 

Iš žymiausių artistų pažymėtini: A. Valonienė, Liaudies teatro 
žvaigždė, M. Lekavičienė, J. Kibirkštis, J. Trinskis, B. Zuklys, 
St. Zalba ir kiti 97. 

Apie ULC veiklą ir jo materialinę padėtį daug pasako jo miesto 
centro skyriaus 9 mėnesių balansas. 


Urugvajaus lietuvių centro balansas 
(1948.V111—1949.111.31) 


Pajamos 

Liepos 1 d. ižde buvo „LLP Šai 34,01 
Iš paFeNgIMŲ Lik in ks ia asa S K a Ak o Ia ai 5079,31 
Nario. /MokestiS: sus i is Le aa i Ga A is 480,40 
Aiks naU i sė ir o a i a S a aa 460,75 
Už salės išnuomojimą „kaka 571,80 
PAL I Kongreso knygos „LLP 30,00 
Aukos radijo pusvalandžiui „k aria 860,40 
Iš: biliardo StAlO“ Lukis du k si a aa EA Kea a 14,04 
Nauja paskola namui „LL LLLk aka aka 700,00 
Už paskolintą šaldytuvą <... 9,22 
Nuošimitis UŽ: AL tina ais ai in ka a aa aaa 80,58 
Naujųjų metų loterija... Paikiai a ka is 50,00 
A. Brelingo sugrąžinta skola „LL L LPL 60,00 

Iš aukų lapo Brazilijos 
lietuviams kaliniams <... ko 240,98 
Iš parengimo kiosko „LL LLk Pikas 114,22 
Iš viso pajamų | ss 8821,91 


Kasoje liko „L ks 18,19 


109* 


URUGVAJAUS LIETUVIAI 


Išlaidos 


Parengimams ir bufetui <... 
Radijo transliacija, nuoma „<... Lk kaka 
Sporto reikalams LL LLk ka 
Sugrąžinta paskolų skolintojams „Labas 
Mokestis Hypotekos bankui... 
Šviesa, vanduo, mokesčiai ........L09 0. 
Namo priežiūra, valymas „2.9 a k 
Spaustuvei už įvairius darbus L... o 
Brazilijos lietuvių kaliniams „L. 


Brazilijos lietuvių kaliniams (už Argentiną) 


Paskola „Darbo“ jubiliejaus rengimui... 
Šviesos ir scenos pataisymas „L... us 
ala —— 
Pabauda už leidimo neturėjimą „Lk kk kaka 
Muzikos autorių teisės „Likas 
Auka „Vienybei“ „„LLPkkkki aka 
Mokestis miesto valdybai „<... 
Įvairios smulkios išlaidos „LL 


Iš viso išlaidų „LL 


798,00 
536,67 
177,60 
239,71 
152,00 
355,20 
195,00 
159,59 

43,25 

10,00 

60,00 
157,46 

20,00 
190,00 
204,05 


8803,72 


Revizijos Komisija: B. Žuklys, J. Staniulis, V. Grebenkovas 9. 


293 


Iš šios 9 mėnesių apyskaitos aiškėja: iš renginių gauta paly- 


ginti mažai pelno — vos 560 pezų, dar buvo atskaitoma išlaidos 
bufetui, mokama už muzikos autorių teises ir dar baudos už lei- 
dimo neturėjimą. Namas taip pat vos save išlaikė, o namo skoloms 
išmokėti reikėjo prašyti aukų ir gauti naują 700 pezų paskolą. 
Didžiausią tikrų pajamų dalį (1900 pezų) sudarė įvairiomis pro- 
gomis gautos aukos (namui, nario mokesčiai, loterija, kioskas). 
Radijo pusvalandį iš gaunamų pajamų išsilaikyti irgi buvo ne- 
įmanoma. Reikėjo pridėti dar 75 pezus, nors transliacijos mo- 
"kestis radijo stočiai buvo pigus (104 pezai per mėnesį) ir tikras, 
ne fiktyvus. Juk praėjusiais 1947 m. už pusvalandžio transliaciją 
radijo stočiai reikėjo mokėti kas mėnesį 237,60 pezų 99. 


294 PETRAS DAUGINTIS SJ 110* 


VI. AKTYVUS DVIDEšIMTMETIS 
(1950—1971 m.) 


Apie 1950 m. Urugvajaus lietuvių kolonija jau gana aiškiai 
pasidalijo į dvi grupes, lyg į du frontus, įsitvirtinusius savo po- 
zicijose, apkasuose: į demokratinę grupę, ištikimą Nepriklausomai 
Lietuvai ir demokratijai, ir prokomunistinę, garbinančią Sovietų 
Rusiją, Tarybų Lietuvą ir komunizmą, nors niekas iš jų grupės 
nenori būti viešai vadinamas komunistu. Žinoma, liko tautiečių, 
neprisidėjusių nei prie vienos, nei prie kitos grupės, save laikiusių 
neutraliais, „,nesikišančiais į politiką“. 

Demokratinė grupė per šį ketvirtį amžiaus (1950—1976) dėjo 
daug pastangų dar labiau susivienyti. Ji veikė vieningai tiek gin- 
damasi, tiek puldama priešišką komunistinę grupę, tiek palaiky- 
dama senus ir naujai įkurtus sambūrius, tiek plėtodama plačią 
dvasinę, kultūrinę ir pramoginę lietuviškąją veiklą. 


A. ĮSITVIRTINA URUGVAJAUS LIETUVIŲ CENTRAS 


Urugvajaus lietuvių centro, prokomunistinę lietuvių grupę jun- 
giančio organizacinio vieneto, miesto Centro ir Cerro skyrių di- 
delės valdybos drauge su aktyvesniais nariais kūrė planus, judino 
visą veiklą, traukė kitus veikti ir patys drauge veikė ideologinėje, 
administracinėje, propagandos, meno ir sporto srityse. 

Šiai grupei daug padėjo įtvirtinti pozicijas nuosavų palalpų, 
arba „savo klubo“, įsigijimas. ULC miesto Centro skyrius savo 
patalpas įsigijo jau 1945 metais. Jos buvo vadinamos klubu dėl 
čia dažnai vykstančių grupės narių sucigų, pramogų. Klubas tapo 
visokeriopos grupės veiklos materialiniu centru. Jau vien klubo 
įrengimas ir išlaikymas jungdavo grupės žmones ir sambūrius į 
viena, traukdavo į visokius renginius, susirinkimus ir į buietą. 


1. Cerro skyrius nuosavuose namuose 


Skyrius namus nusipirko 1950 m. rugsėjo 5 d., o galutinai 
įrengė tik 1953 m. vidury. Namas su nedideliu sklypu (16,50 x 
X10,75 m) buvo nupirktas Ecuador gatvėje prie centrinės Cerro 
priemiesčio Grecia gatvės. Pasirašydama namo pirkimo sutartį, 
Cerro skyriaus valdyba sumokėjo 2000 pezų. Po 90 dienų turėjo 
sumokėti dar 4000 pezų. Nariai ir rėmėjai, aukodami po 100, 50, 


"TT 


2500 pezų (grįždamas į Lietuvą paaukojo dalį skolos ir dar pri- 


11* URUGVAJAUS LIETUVIAI 295 


dėjo pinigais, iš viso 1575 pezus); kiti paskolino po 500 ar 100 
pezų, iš viso paskolino 5200 pezų '. Tačiau tų aukų neužteko nu- 
pirkti ir pataisyti namui ir įrengti bufetui. Todėl per klubo įkur- 
tuves 1953 m. rugpjūčio turbūt 28 d. dar turėta 39 000 pezų sko- 
la. Švenčiant antrąsias įkurtuvių metines, skolos teišmokėta 13 580 
pezų. Tad namas su įrengimu bus kainavęs apie 50 000 pezų ?. 
Taigi ir toliau buvo renkamos aukos, ieškoma fundatorių, aukojan- 
čių bent po 100 pezų, ir rengiami vakarai siekiant surinkti pinigų 
skolai išmokėti. 

Tada į darbą buvo įsitraukę apie 350 narių ir rėmėjų. 1950 m. 
liepos mėnesį išrinkta Cerro skyriaus valdyba: pirmininkas — 
J. Čaplikas, vicepirmininkas — J. Švedas, sekretorius — Br. Kau- 
pas, sekretoriaus padėjėjas — V. Kvietkauskas, kasininkas — 
J. Bartnikas, kasininko padėjėjas — V. Tautkus, knygininkas — 
P. Šiaučiukėnas; rūbinės komisija: P. Kačiušis, A. Markevičius ir 
V. Tautkus; meno komisija: L. Revuckienė, J. Praškevičiūtė, E. Pli- 
kienė, Pr. Vanilavičius ir A. Tatalinas; bufeto komisija: A. Kaz- 
lauskas, J. Bakša, P. Monckevičius ir V. Bareikis. Tie patys žmo- 
nės su mažais pasikeilimais skyriaus vadovybėje buvo ne viene- 
rius metus 3. 

Centro skyriaus valdyba išrinkta truputį vėliau. Ji taip pasi- 
skirstė pareigomis: UL Centro valdybos pirmininkas — S. Rasi- 
kas, vicepirmininkas — A. Brelingas, sekretorius — J. Lekavičius, 
protokolų sekretorė — Renė Diktoraitė, kasininkas — F. Povilians- 
kis, kasininko padėjėjas — B. Strumskis; propagandos komisija: 
A. Kurlietis, J. Čiurkinas, D. Žuklevičius, A. Digrevičius ir A. Bre- 
lingas; teatro komisija: A. Ragauskas, S. Zalba ir kiti; turto ko- 
misija: J. Matulevičius, L. Lelys, J. Mikoliūnas, P. Kviesulaitis 
ir kiti; bibliotekos komisija: J. Čiurkinas, J. Trinskis, M. Greben- 
kovas ir kiti; bufeto komisija: K. Danilevičius, N. Sablinskas, 
P. Bliuvas, A. Matonis, P. Beleišis; revizijos komisija: V. Gre- 
benkovas, K. Čipas, J. Grigonis, O. Anilionis +, 


2. Grįžimo į Tarybų Lietuvą akcija 


Iš emigrantų visada yra grįžtančių į gimtąją šalį. Grįžo į 
Lietuvą ir iš Urugvajaus lietuviai emigrantai jau prieš II pasau- 
linį karą, pavyzdžiui, Petras Vanagas. Pirma jis dirbo skerdyk- 
loje Frigoriiico Artigas, vėliau turėjo krautuvėlę ir „bolyčią“ (ba- 
rą). Lietuvoje jis nusipirko 16—18 ha ūkelį ir krautuvę Obeliuose, 
Rokiškio apskrityje. Jo duktė studijavo mediciną ir tapo gydytoja. 
Grįžo tada ir Brazdžionis su žmona Maryte, turėjęs krautuvę, jo 
svainis A. Budrys ir kiti. Tačiau užėjus II pasauliniam karui, 
Lietuvą užėmus rusams, įvedus komunistinę santvarką, ir karui 
pasibaigus niekas nebevažiavo Lietuvon. Tautiečiai buvo susidarę 
nepalankią nuomonę ir baiminosi grįžti: gaunami laikraščiai ir 


296 PETRAS DAUGINTIS SJ 112* 


laiškai rašė apie vežimus į Sibirą, sunkų gyvenimą miestuose ir 
vargą kolchozuose. 

Komunistams tai buvo nepatogu, todėl iš pat Maskvos pradė- 
ta planinga grįžimo į tėvynę akcija. Urugvajuje pirmas ją netie- 
siogiai pradėjo pats Tarybų Lietuvos Socialistinės Respublikos 
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis 
laikraščio „Darbas“ 1947 m. vasario 15 d. numeryje išspausdintu 
straipsniu „Neužkirskite sau kelio -grįžti į gimtinę“. 

Nuo tada prasideda tiesioginiai ir netiesioginiai raginimai grįž- 
ti į Tarybų Lietuvą ir įgyti Sovietų Sąjungos pilietybę ?. Tai da- 
roma lyg tarp kita ko, skelbiant įvairių tautiečių iš Lietuvos gau- 
namus giminių laiškus, giriančius Lietuvos pramonės, švietimo ir 
žemės ūkio pažangą, spausdinant įvairius straipsnius, gautus iš 
Tarybų Lietuvos, parašytus aukštų pareigūnų ir gabių žurnalistų. 
Atmetami demokratinės grupės per spaudą ir radiją paskelbti laiš- 
kai ir žinios, pasakojančios apie sunkų gyvenimą ir įvairius su- 
varžymus Tarybų Lietuvoje. Vėlesniais metais propaganda varyta 
skelbiamais sugrįžusiųjų iš Urugvajaus palankiais laiškais. 

Dėl šitos propagandos, dėl ilgesio gyventi gimtajame krašte 
drauge su savo artimaisiais ir giminėmis bei dėl kitų motyvų į 
Lietuvą grįžo nemažai tautiečių. 

Vienas iš pirmųjų į Lietuvą išvyko Juozas Donkus su žmona 
ir dukromis 1951 m. gruodžio 16 dieną. Jis buvo didelės „Lon- 
don--Paris“ drabužių krautuvės siuvėjas ir dviejų namų savinin- 
kas. Išvažiuodamas pažadėjo tuoj parašyti laišką, bet parašė tik 
po metų, kai buvo įtaisytas gerame darbe „Elnio“ fabrike Šiau- 
liuose. Ten jis esąs labai patenkintas *. 

1952 m. gale į Lietuvą grįžo Antanas Vaivutskas, iaktiškasis 
„Darbo“ redaktorius ir vienas iš svarbiausių prokomunistinės 
grupės veikėjų, nuo Brazilijos policijos persekiojimų ištrūkęs ko- 
munistas. Atrodo, kad jo grįžimas buvo susijęs su kompartijos 
noru atremti jam ir kitiems komunistams metamus priekaištus: 
„kad aš tiktai kitiems giriu ir siūlau tarybinį rojų, bet pats į ten 
nevykstu, nes Urugvajuje poniškai gyvenu, važinėju nuosavu 
automobiliu ir t. t. Bet anksčiau negu šilie žodžiai prabils, štai 
mano žodis: laisvu noru ir kupinas didžiulio džiaugsmo grįžtu į 
gimtąją žemę“ 7. 

A. Vaivutskas Vilniuje greit gavo darbą „Švyturio“ žurnalo re- 
dakcijoje ir vakarais mokėsi neakivaizdinėje vidurinėje mokykloje. 
Jis parašė daug laiškų, sveikinimų ir straipsnių „Darbo“ laikraš- 
čiui, Lietuviškajam radijo pusvalandžiui ir turbūt nemažai paski- 
riems asmenims. Nors ir pasiskundžia dėl šiokių tokių sunkumų Š, 
tačiau laiškuose „daug giriasi ir straipsniuose giria Tarybų Lie- 
tuvos gyvenimą. Vaivutskas bus bene svarbiausias grįžimo į Lie- 
tuvą akcijos propagandininkas ?. 

1954 m. kovo 27 d. išvyko Andrius Rakovas, buvęs Lietuvos ka- 
riuomenės savanoris. Jis pirma dirbo su prokomunistais lietuviais, 


113* URUGVAJAUS LIETUVIAI 297 


vėliau su slavais ir vietiniais !?. Tų pačių metų rugpjūčio 21 d. į 


+) ya 


Romualdas Valoniai, abu veiklūs ULC nariai, geri artistai, tu- 
rėjo nuosavus namus, dirbtuvę, automobilį. 

1956 m. vasario 18 d. gražiomis išleistuvėmis buvo išlydėta 16 
asmenų. Tarp jų buvo žymių prokomunistinės grupės veikėjų, kaip 
antai: A. Zokas, atbėgęs iš Brazilijos, kurį laiką buvęs faktiškuoju 
„Darbo“ redaktoriumi; Petras Lapinskas, gabus kalbėtojas, mu- 
zikas, net keletą kartų vadovavęs mažesniems chorams; Brazys su 
žmona ir dukra; gana pasiturintis A. Krikštopaitis, N. Digrevičius, 
V. Karvelis, J. Dijokas ir kiti !!. Tų pačių metų gegužės 22 d. į 
tėvynę išvyko Albinas Ragauskas, gabus artistas, režisierius, pa- 
rašęs nemažai eilėraščių, humoristinių dainų ir keletą scenos vei- 
kaliukų. Tada grįžo A. ir V. Gražiai, I. Juodis, K. ir A. Dikšiai, 
S. ir F. Povilianskiai, B. Strumskis su žmona ir Jesinevičius. Be 
čia paminėtųjų, tąsyk ir vėliau išvyko ir daugiau tautiečių, pavyz- 
džiui, Leškauskų ir Vasiliauskų šeimos, V. Spirgevičius, E. Du- 
dareva !2. Iš viso į Lietuvą grįžo 60—70 asmenų, kitų manymu, 
net apie 100. 


„Delegacija“ į Tarybų Lietuvą. Prie grįžimo į Tarybų Lietuvą 
akcijos reikia priskirti ir pirmąją UL Centro „delegaciją“ į Lietu- 
vą. Delegacijos siuntimo reikalas buvo iškeltas prieš 10 metų Pietų 
Amerikos prokomunistų I kongreše Montevidėjo mieste. Rūpestis 
dėl į Lietuvą grįžtančių ar siunčiamų tautiečių visą laiką buvo 
aktualus, tačiau greičiausiai dėl blogų gyvenimo sąlygų Tarybų 
Lietuvoje jis galėjo būti realizuotas tik po dešimtmečio. 

„Delegacijos“ tikslai buvo įvairūs (kai kurie jų nebuvo viešai 
keliami), būtent: „Susipažinti su dabartiniu nauju mūsų brolių 
socialiniu, ekonominiu ir kultūriniu gyvenimu tėvynėje ir užmegzti 
glaudesnius ryšius tarp Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių, 
ypač Urugvajuje, jaunesniosios kartos sporte, mene ir kitose ša- 
kose“, — rašoma redakciniame „Darbo“ straipsnyje 1956 m. lap- 
kričio 10 d. numerio 6 puslapyje. 

Tačiau tai nebuvo tikrąja žodžio prasme delegacija. Ji buvo 
sudaryta Sovietų Rusijos ir Tarybų Lietuvos kompartijos užsa- 
kymu iš partijos ir šiaip jai patikimų žmonių. Kelionė buvo apmo- 
kėta irgi Lietuvos komunistų partijos. Delegaciją turėjo sudaryti 
lietuviai emigrantai iš visos Pietų Amerikos. Tačiau Argentinos ir 
Brazilijos atstovai negalėjo išvykti. Tad visa 15 žmonių „dele- 
gacija“ vyko iš Urugvajaus. Iš Montevidėjo ji iškeliavo, rodos, 
laivu 1956 m. spalio 3 dieną. 

„Delegacija“ sudarė S. Rasikas, jos pirmininkas J. Čaplikas, 
P. Revuckas, Renė Diktoraitė, Liucija Revuckaitė, A. Kurklietis, 
J. Trinskis, B. Morkevičius, J. Stasiulis, Juozas Šiugžda, J. Gar- 
bačiauskas, Antosė Abrašinskienė, V. Navikauskas, Sofija Vėly- 


298 PETRAS DAUGINTIS SJ 114* 


vienė ir Amanda Vėlyvaitė. Lapkričio 6 d. „delegaciją“ Vilniuje 
sutiko valdžios atstovai ir Lietuvos respublikinės profesinių sąjun- 
gų tarybos pirmininkas B. Baranauskas, mat proisąjungos vardu 
ir buvo pakviesta ši Pietų Amerikos lietuvių emigrantų „delegaci- 
ja“. Per savaitę apžiūrėję Vilnių ir Trakus, dalyviai moderniu au- 
tebusu buvo nuvežti į Kauną, Šiaulius, Klaipėdą, Palangą, Pa- 
nevėžį, kai kuriuos fabrikus, kolūkius, mokyklas. Juos lydėję LTSR 
kino studijos darbuotojai visur nufilmuodavo. (Vėliau buvo sukur- 
tas filmas, rodytas Lietuvoje ir galbūt kur kitur.) 

„Delegacijos“ maršrutas, vizitai, priėmimai, vaišės, meninės 
programos, išleistuvės buvo iš anksto numatyta ir gerai parengta. 
Kai kas atrodė net neįtikėtina, dirbtina, juokinga, pavyzdžiui, po 
vizito Kauno arkivyskupijos valdytojo kanauninko Juozo Stanke- 
vičiaus išeinančią „iš vyskupo rūmų delegaciją nuoširdžiai svei- 
kino minios kauniečių“ 33. Arba vėl: „Sekmadienį, gruodžio 2 die- 
nos rytą Urugvajaus lietuvių delegacija, išvykslančią į Maskvą, 
Vilniaus geležinkelio stotyje išlydėjo didžiulė minia Vilniaus dar- 
bo žmonių“ 14, 

„Delegacija“ grįžo į Montevidėją gruodžio 12 d. su įvairiau- 
siomis dovanomis ir įspūdžiais. Dalyviai juos pasakojo UL Centro 
susirinkimuose, įvairiuose renginiuose, trumpuose straipsneliuose 
„Darbo“ laikraštyje !š. 

Visi „delegatai“ viešai gyrė gyvenimą Tarybų Lietuvoje. Ta- 
čiau privačiuose pasikalbėjimuose patikimiems žmonėms kiti pa- 
rodė ir nepasitenkinimo. Jie dėl to buvo net įspėti. 

Iš buvusių „delegatų“ į Tarybų Lietuvą grįžo tik du: Renė 
Diktoraitė (1962), gavusi Vilniuje daug geresnį darbą negu turėtą 
Urugvajuje, ir po 15 metų senukas komunistas Adomas Kurklie- 
tis. 


Antroji ekskursija į Lietuvą. Tai buvo 12 žmonių, keliavusių 
savo lėšomis, turistinė ekskursija. Ji išplaukė 1963 m. liepos 
12 d. „Cabo San Vicente“ laivu. Kelionę organizavo UL Centras 
„Visiems be jokių skirtumų“. Tačiau išvyko, ar galėjo išvykti tik 
prokomunistinės grupės žmonės, būtent: vadovas Petras Sadaus- 
kas, Marija ir Juozas Apanavičiai, Ieva Sadauskienė, Antanas 
Vėlyvis, Kazimiera Kaušienė, Liucija Revuckienė, Paulina Rim- 
nas Jankauskas ir Michalina Virpštaitė. Jie aplankė beveik tas 
pačias vietas, kaip ir buvusi „delegacija“. Nors kai kurie ir ne- 
turėjo oficialių leidimų aplankyti savo tėviškės, bet dauguma į 
jas nuvyko ir susitiko su savo giminėmis. Būta sunkumų ir dėl 
ilgesnio pabuvimo Lietuvoje. Mat Sovietų Sąjungos konsulas 
Urugvajuje, kad nepirko kelionės bilietų per jį, o pigiau per agen- 
tūrą COTT, vizą buvo davęs tik 5 dienoms Lietuvoje. Tačiau 
energingo ekskursijos vadovo bei Lietuvos draugystės ir kultūri- 


115* URUGVAJAUS LiETUVIAI 299 


nių ryšių su užsienio šalimis draugijos pirmininko Lauryno Ka- 
počiaus dėka ir pastangomis galėjo likti ilgiau. Tad į Urugvajų 
ekskursija grįžo 1963 m. pirmomis spalio dienomis 8, 


Grįžusiųjų į Lietuvą gyvenimas. Po „delegacijos“ kelionės į 
Lietuvą grįžo labai mažai tautiečių. Iš jų minėtini Petronėlė Baub- 
lienė, anksčiau buvusi ULC Cerro skyriaus Moterų valdybos pir- 
mininkė, turėjusi nuosavą krautuvę, dirbusi skerdykloje, pensi- 
ninkė, ir Antanas Lokošiūnas, ULC miesto centro skyriaus narys, 
siuvėjas, pensininkas. 

Apie sugrįžusiųjų į Lietuvą gyvenimą sunku ką tikra pasakyti. 
Pagal! kolonijos demokratinės grupės turėtas, galbūt kiek sutam- 
sintas, žinias, jis buvęs labai nekoks, o pagal prokomunistinės 
grupės — labai geras. Dėl komunistų partijos labai griežtos cen- 
zūros ir žmonėms įvarytos baimės negalėjo viešumon prasiskverb- 
ti tikslesnės žinios. Tačiau kai kurie dalykai pasklido iš sugrįžu- 
siųjų laiškų ir ekskursantų pasikalbėjimų Lietuvoje. Pavyzdžiui, 
ekskursantai matę J. Lekavičių labai sudžiūvusį, vieni kaulai ir 
oda; nors jis ir dirbąs tris sykius daugiau negu Urugvajuje, per 
dieną teuždirbąs vienam kilogramui sviesto; Dijokas labai apgai- 
lestavęs, jog nepaklausęs jį įspėjančių draugų; kiti sugrįžusieji 
susirgę nervų ligomis, kai kurios moterys, apgailėdamos grįžimą, 
verkdavusios ir t. t.!7 

Siaip ar taip, sugrįžusiųjų gyvenimas bus buvęs maždaug toks, 
kaip ir kitų tautiečių Tarybų Lietuvoje tąsyk, galbūt net geresnis. 
Juk nemažai jų buvo Komunistų partijos nariai. Ir komunistinė 
Lietuvos valdžia ypač rūpinosi sugrįžusiaisiais. Buvo speciali ko- 
misija prie Tarybų Lietuvos Ministrų Tarybos pagelbėti grįžu-- 
siesiems. Be to, dauguma grįžusiųjų parsivežė nemažai turto, ir 
jį galėjo panaudoti savo gyvenimui pagerinti. 


3. Ideologinė kova ir kitokia veikla 


Įsitvirtinus pozicijose ir Trontui tarp abiejų kolonijos grupių 
beveik nusistovėjus apie 1954 m., šį dešimtmetį (1950— 1960) ko- 
munistams ideologinė kova nebuvo sunki. Buvo gerai parengtos 
dvi šios kovos taktikos: pirma — ginti socialistinę santvarką, Ta- 
rybų Lietuvą, Sovietų Rusija, komunizmą ir pulti kapitalistinę 
santvarką, JAV ir kitų kraštų imperializmą, kapitalizmą ir vadi- 
namuosius savuosius „buržujus, buožes, fašistus, smetonlaižius“. 
Antroji prokomunistų nuolat naudojama taktika: pulti Vatikaną, 
su kapitalistais neva išvien einančią Katalikų Bažnyčią, religiją, 
lietuvius jėzuitus ir kitus dvasininkus, bet ginti ateizmą, tariamą 
religijos laisvę Lietuvoje, Sovietų Rusijoje, aiškinti bedievybę re- 
miantis mokslo, kultūros ir pažangos vardu. 


300 PETRAS DAUGINTIS SJ 116* 


Šioje ideologinėje kovoje plačiai vartojamas gerai pavykęs ar 
visai nepavykęs gyvas žodis per susirinkimus, minėjimus, priva- 
čius pasikalbėjimus, per radiją, vaidinimus, dainas; ir spausdin- 
tas žodis savame „Darbo“ laikraštyje, ir šiek tiek vietos laikraš- 
čiuose, ypač komunistiniame dienraštyje “El! Popular“. 

Iš vaidinimų, naudotų ideologinėje kovoje, pažymėtini šie: ko- 
medija „Savininkėliai“, pajuokianti viename Tarybų Lietuvos kol- 
ūkyje gyvenančius, nuosavo turto visaip siekiančius savininkėlius; 
Florencio Sanchez veikaliukas “El desalojo“ (Nuomininko išvary- 
mas) ir dvieju veiksmų drama “La pobre gente“ (Neturtingi žmo- 
nės), vaidinta Centro skyriaus jaunimo 1957 m. kovo 23 dieną. 
Visi jie pajuckia kapitalistinę, demokratinę santvarką su jos insti- 
tucijomis ir negerovėmis. 

Prie tokių vaidinimų priskirtina ir drama „Penktasis įsaky- 
mas“ (1954.IV.25), pajuokianti karo kurstytojus kapitalistus, ir 
garsioji Bernardo Shaw pjesė „Šokoladinis kareivėlis“ (arba 
„Ginklai ir žmonės“ — 1955.X1.15), VI. Andrašiūno 2 veiksmų pje- 
sė „Nelauktoji viešnia“, kur pajuokiamos vedybos ir sutuoktuvės 
bažnyčioje. 

Svarbūs ideologinės kovos ginklai ir skatintojai buvo savaitinė 
lietuviškoji radijo programa „Radijo pusvalandis“ ir 1—2 kartus 
per mėnesį išeinantis laikraštis „Darbas“. Štai kad ir 1959.V1.3 
„Darbo“ 5(559) numeris. Jane giriančių komunizmą yra 1 straips- 
nis, Sovietų Rusiją — 2 straipsniai, Tarybų Lietuvą — 16 straips- 
nių, apie kitas komunistinės šalis — 1 straipsnis, apie Urugvajaus 
kolonijos prokomunistinės grupės veiklą — 5 straipsniai. Peikian- 
čių kapitalistinių kraštų demokratinę santvarką yra 7 straipsniai; 
pasijuokiančių iš retigijos ir kunigų — I straipsnis. 

Ypač būdavo puolami 1951 m. į Urugvajų atvykę ir įvairiuose 
lietuviškojo kolonijos gyvenimo baruose besireiškiantys tėvai jė- 
zuitai: kun. Vladas Mikalauskas, Jonas Bružikas ir Jonas Giedrys. 
Jie smarkiai kritikuojami, pašaipiai pajuokiami ir dažnai apkalti- 
nami anksčiau beveik kiekviename „Darbo“ numeryje, vėliau kas 
2-ame, 4-ame numeryje, pavyzdžiui, 1954 m. gruodžio 4 d. dvi- 
gubame numeryje yra du straipsniai prieš juos. Pirmame — „La- 
biau suglauskime eiles prieš bendrą priešą“ — rašoma, kad kuni- 
gai esą fašizmo bendrininkai, kad jiems religija — lengvas ir pel- 
ningas biznis: per pusvalandį ar valandą uždirbą nuo dešimt iki 
keliasdešimt pezų, kad „buvusieji mūsų Irontininkai socialistai ir 
kiti vidurio žmonės kabinėjasi į jėzuitų skvernus... Tėvynėje lie- 
tuvių tauta nusikratė nuo savęs parazitus, mūsų gi mažos kolo- 
nijos nelaimei turime atlaikyti jų antplūdį... Jų tikslas papras- 
tas — eiti prie to, ką darė Lietuvoje: skysti, o jei bus galima, ir 
žudyti. Aišku, to jie siekia pamažu. Tikintiesiems jie jau nuo pra- 
džios kala, kad ULC ir „Darbas“ yra komunistiniai ir ten esan- 
tieji žmonės, kaip tokie, esą „prakeikti“ ir t. t... Vietoj duoti savo 
pamokslus tikybine tema, per savo radiją jie tik šmeižtais užsi- 


1174 URUGVAJAUS LIETUVIAI 301 


ima prieš visus tuos tautiečius, kurie jiems nenusilenkia, rankos 
bučiuoti negriebia. Tikslas aiškus — nori atimti mūsų teises savi- 
stoviai tvarkyti gyvenimiškus reikalus“. 

Panašiai jėzuitai kaltinami ir antrame straipsnyje „Jėzuitai 
įsikūrė „nuosavoje“ bažnyčioje“, būtent, kad bažnyčios statybai 
iš vietinių lietuvių tegavus vos 20 000 pezų, „sunkiai patikima, kad 
tą reikalingą sumą pinigų būtų suaukoję šiauramerikiečiai lietu- 
viai. Greičiausiai čia bus į tos bažnyčios statymo Iondą nubyrėję 
šimtai tūkstantdolerių iš amerikonų iždo, skirto kovai prieš darbi- 
ninkų judėjimą... Gąsdindami „raudonuoju“ pavojumi, siekia su- 
skaldyti darbininkus į viena kitai priešingas puses; nuo ko dar- 
bininkų bendra kova labai pasunkėja... Lygiai pragaru esą bau- 
džiama už priklausymą darbininkiškoms organizacijoms ir kairie- 
siems sindikatams...“ 


Meninė prokomunistų veikla. Šiuo laikotarpiu prokomunistinė 
grupė gerokai išplėtė savo meninę veiklą. UL Centro choras buvo 
gana stiprus. Jam vadovavo iš tautinės katalikiškosios grupės pas 
juos perėjęs Vladas Svilainis. Choras pasirodydavo įvairių ren- 
ginių proga, pavyzdžiui, 1954 m. kovo 12 d. UL Centro klube 
choras padainavo 7 dainas: „Mūsų menas“, „Jungtinės tautos“, 
„Tėviškėlė“, „Nauji metai“, „Mes kariai“, “Por la paz“, „Sveiki, 
broliai“. Choras buvo mišrus ir tais metais turėjo 22 daininin- 
kus. 

Choras dainuodavo kartais ir vietiniams. 1958 m. liepos pra- 
džioje dainavo Urugvajaus žurnalistų sąjungos renginyje draugė 
su UL Centro šokėjais ir muzikantais. Vėliau pasirodė ir dienraš- 
čių “El Pais“ ir “El Plata“ renginiuose !š, 

Chore dalyvavęs jaunimas apie 1966 m. buvo sukūręs „Jau- 
nuolių chorą“, vadovaujamą taip pat VI. Svilainio. Jis gerai 
pasirodė per „Darbo“ 25 metų minėjimo sukaktį. 

Nedidelis orkestrėlis prie ULC buvo suorganizuotas A. Sausio 
1953 metais. Kartais jis dalyvaudavo ir renginiuose, o šiaip tik 
šokiams grieždavo. 

Vaidinimai buvo statomi tiek Centro, tiek Cerro klube. Apie 
juos rašė A. Ragauskas 1956 m. kovo 17 d. „Darbo“ numeryje: 
„Nepamirštamą visuomenei įspūdį paliko pasekmingai pastatyta 
Miko Petrausko operetė „„Malūnininkas ir kaminkrėtis“. Gerai pa- 
sisekdavo ir visokią naudą suteikdavo suvaidinus ,,Nesusiprati- 
mas“ ir kitus. Ne mažiau vertingi ir pasisekimo turėdavo V. Mi- 
liūno „Savininkėliai“, VI. Andrašo „Nelauktoji viešnia“ ir kiti Ta- 
rybų Lietuvos dramaturgų veikalai. Keletas scenos kūrinėlių, mo- 
nologų, kupletų iš aktualaus vietos gyvenimo buvo sukurti, para- 
šyti savų menininkų (daugiausia paties Ragausko.—- Au/.). Šie 
veikaliukai mūsų publikai patikdavo — jie ne tik prajuokindavo ją, 
bet kartu šio to pamokydavo“. 


302 PETRAS DAUGINTIS SJ 118* 


Renginių ir rinkliavų organizavimas buvo svarbiausia ULC 
veiklos dalis. Iš pradžių renginių būdavo net po keletą per mė- 
nesį, vėliau — tik įvairių švenčių ir minėjimų proga. 

Vien metinių renginių jau buvo gana daug: ULC miesto centro 
klubo patalpų įsigijimo metinės (apie rugsėjo 2 d.), Lietuviškojo 
radijo pusvalandžio, Tarybų Lietuvos įkurtuvių (liepos 15 d.), 
Raudonosios spalio revoliucijos (lapkričio 7 d.), Kalėdų eglutės, 
Naujųjų metų. Be to, bendrai rengiamos vardinės, pavyzdžiui, An- 
tanų, Juozų, Petrų ir Povilų. „Darbo“ laikraščio 17-ųjų metinių 
proga 1952 m. spalio 18 d. Centro klube buvo surengtas vakaras 
su 17 meninės programos numerių: trumpas vaidinimas „Tarp 
Urugvajaus lietuvių“, įvairūs tautiniai šokiai, solo, vyrų ir miš- 
raus choro dainos ir orkestrėlis !?. 

Beveik kasmet organizuotos rinkliavos, vajai „Darbo“ laik- 
raščiui ir Lietuviškojo radijo pusvalandžio programai išlaikyti bei 
kitiems tikslams. Pavyzdžiui, 22-ųjų „Darbo“ sukaktuvių proga 
1957 m. spalio 26 d. buvo suorganizuotas renginys, o paskui dar 
ilgai „Darbe“ buvo spausdinami rinkėjų ir aukotojų sąrašai, ragi- 
namieji ir padėkos straipsniai ir t. t.29 25-erių „Darbo“ metų ju- 
biliejaus proga buvo gauta 15000 pezų: Šiaurės Amerikoje su- 
rinkta 6726, Argentinoje — 700, Brazilijoje — 630, o likusieji — 
Urugvajuje. 


Jaunimo veikla. Prie abiejų ULC klubų buvo ir jaunimo sek- 
cijos arba skyriai. Į Cerro sekcijos valdybą 1857 m. buvo išrinkti: 
pirmininkas — V. Kaušas, vicepirmininkas -- B. Bareikis, genera- 
linis sekretorius -— V. Griškevičius, aktų sekretorius — P. Tamu- 
so, iždininkas — A. Riauba, 2-asis iždininkas — A. Žolynas, pa- 
tarėjas — P. Čepulionis, kandidatai: E. Kijauskas, E. Vėžys ir 
N. Mazza?! 

Ši sekcija 1954 m. rugsėjo 25 d. suvaidino ispaniškai “El mo- 
camo del nino“ (Vaiko auklėtoja), o 1957 m. gruodžio 7 d.— “El 
maestro Ciruela“ (Mokytojas Slyva). Turėjo ir baleto šokėjų gru- 
pelę, vadovaujamą Zėzės Bluvaitės. 

Centro jaunimo sekcija tais metais buvo labai judri. Daug 
jos narių dalyvavo chore ir dar priklausė sporto komandai 22. Sek- 
cija beveik kas mėnesį parengdavo vaidinimą, dažniausiai ispanų 
kalba, pavyzdžiui, Florencio Sanchez dramą “En Familia“ (Šei- 
moje). Šį ir kitus vaidinimus režisavo gabus urugvajietis Wilson 
Armas *3, 

Centro jaunimo sekcija savo veiklos viršinę pasiekė 1960 
metais. Ji tada suorganizavo 12 specialių renginių, tarp jų ir 
Motinos dieną, turėjo jaunuolių chorą, plastinių ir tautinių šokių 
grupelę ir sportininkų būrelį. 

Urugvajaus lietuvių kultūrinio bendradarbiavimo laikinoji ko- 
misija buvo sudaryta 1957 m. gale ar 1958 m. pradžioje. Ji suda- 
ryta ULC kompartijos nurodymu, kaip ir kitose lietuvių kolonijose. 


119 URUGVAJAUS LIETUVIAI 303 


Taip „kultūrinio bendro darbo ir taikaus sugyvenimo“ priedanga 
bandė įtraukti į savo veiklą ir kitų grupių lietuvius. 

Laikinosios komisijos vardu 1958 m. sausio 7 d. „Darbo“ nu- 
meryje buvo išspausdintas „Atsišaukimas į Urugvajaus lietuvius“. 
Komisija „šaukė šiais visais lietuvių tautiniais klausimais susi- 
tarti — siekti vienybės tautiniu-kultūriniu principu“, bendrai rū- 
pintis savišalpa ir jaunuomenės ugdymu lietuviška dvasia. 

Šios komisijos vardu taip pat buvo išspausdinias ir žmonėse 
paskleistas lapelis „Urugvajaus lietuvių kultūrinio ir taikaus su- 
gyvenimo reikalu“. Juo buvo kviečiami visi tautiečiai dalyvauti 
Urugvajaus lietuvių 30 metų kultūrinės veiklos minėjime. Minė- 
jimas įvyko 1968 in. vasario 23 d. ULC Cerro klubę Ecuador gat- 
vėje. Jame dalyvavo beveik visi šios komisijos posėdžių dalyviai, 
pakviesti į prezidiumą, o salė buvo pilna publikos. Nors komisija 
turėjusi gražių užsimojimų, tačiau demokratinės grupės Žmonės 
minėjime nedalyvavo. Atsisakė bendradarbiauti ir lietuvių para- 
pijos klebonas kun. J. Bružikas. Pas jį buvę atėję Kultūrinio darbo 
ir apšvietos komisijos pirmininkas J. Kasiulis su V. Valiuliu. Ta- 
čiau jis atsisakęs, nes dabar nebesą Nepriklausomos Lietuvos 24. 

Kultūrinio darbo ir apšvietos komisija buvo išrinkta prokomu- 
nistų suorganizuotame negausiame Urugvajaus lietuvių demokra- 
tinės išeivijos kongrese?. Bene vienintelis šio judėjimo vaisius 
buvo prokomunistų grupės rūpestis jaunimo lietuvių kalba: nuo 
1959 m. vidurio suorganizuoti lietuvių kalbos kursai jaunimui ket- 
virtadieniais 20 valandą ULC patalpose 28. 1960 m. lietuvių kalba 
buvo dėstoma vaikams, jaunimui ir suaugusiesiems pirmadieniais, 
ketvirtadieniais ir šeštadieniais, o rusų kalba — penktadieniais. Ta- 
čiau beveik nieko iš to neišėjo --- pritrūko lankytojų. 


B. ĮVAIRŪS SAMBŪRIAI STRIPRINA 
DEMOKRATINĖS GRUPĖS VEIKLĄ 


Demokratinė grupė, gerokai sustiprėjusi ir įsitvirtinusi savo 
pozicijose, šiame laikotarpyje (1950—1976) gerai veikė. Jos veiklą 
stiprino įsikūrę nauji sambūriai ir tėvai jėzuitai. Sutelktinis įvai- 
rių draugijų ir kitų institucijų bei senosios ir jaunosios kartos 
darnus darbas labai pagerino ir išplėtė šios grupės lietuviškąją 
veiklą. 


1. Urugvajaus lietuvių bendruomenė 


Iniciatyvos įkurti Lietuviu bendruomenę ėmėsi dr. K. Graužinis, 
Lietuvos ministras Pietų Amerikai, paprašytas VLIK'0 ir prel. 
M: Krupavičiaus, Pasaulio lietuvių bendruomenės steigimo inicia- 
toriaus. Tuo tikslu 1950 m. balandžio 30 d. jis sušaukė įvairių 
lietuvių grupių ir veikėjų pasitarimą Montevidėjo mieste, pasiun- 


304 PETRAS DAUGINTIS SJ 120* 


tinybės patalpose, Juan M. Perez gatvėje 2280. Pasitarime buvo 
sudarytas Laikinasis Urugvajaus lietuvių bendruomenės organiza- 
cinis komitetas iš pasiuntinybės delegato ir trijų grupių atstovų. 
Organizacinio komiteto 1950 m. liepos 9 d. posėdyje dalyvavo 
visi jo nariai: katalikų draugijų atstovai — kun. Stasys Grigaliū- 
nas (Komiteto pirmininkas) ir Vytautas Dorelis, tautininkų — Adol- 
ias Kaušinis ir Antanas Brazys (iždininkas), socialistų — Pra- 
nas Vikonis, socialdemokratas, ir Albinas Gumbaragis, valstietis 
liaudininkas (Komiteto sekretorius). Šis Komitetas išspausdino ir 
išplatino atsišaukimą į tautiečius, kvietė lietuvius stoti į Bend- 
ruomenę, sudarė laikinuosius UL Bendruomenės įstatus ir pasiren- 
gė rinkimams į Bendruomenės organus. 

Tačiau Komitetas turėjo įvairių sunkumų su socialistinės gru- 
pės atstovais P. Vikoniu ir A. Gumbaragiu. Juodu kaltino Komi- 
teto narių daugumą, kad į Bendruomenės narius nebuvę priimti 
J. Lazdauskas-Toliušis ir M. Krasinskas, kai juodu buvę suspen- 
duoti 3 mėnesiams vien dėl pasirašymo po dr. K. Griniaus orga- 
nizacijos manifestais, kurie jiems, kaip klerikalams, nepatikę 7. 
Jų paprašytas Lietuvos ministras dr. K. Graužinis mėgino tarpi- 
ninkauti. Tačiau Komiteto dauguma neatšaukė anų sprendimų, 
nes tie socialistai esą „korespondentai šmeižikai, kenkią geram 
lietuvių vardui Urugvajuje... bendram darbui Bendruomenėje“ 28. 
Tada P. Vikonis ir A. Gumbaragis pasitraukė iš Organizacinio 
komiteto ir vėliau nedalyvavo rinkimuose. Juodu nebuvo užsimo- 
kėję nei nario solidarumo įnašo, nei atsiskaitę su Komitetu pagal 
kvitų knygelę narių solidarumo įnašams rinkti. 

Pirmasis visuotinis narių susirinkimas įvyko 1952 m. birželio 
29 d. UL Kultūros draugijos patalpose. Jame dalyvavo 23 pilna- 
teisiai nariai, nors teisę dalyvauti ir rinkti turėjo 31 narys. Šis 
susirinkimas išrinko Urugvajaus krašto Bendruomenės tarybą ir 
Garbės teismą (Vyt. Dorelį, E. Jusį ir kun. V. Mikalauską SJ). 
Pirmame posėdyje Krašto taryba prezidiumo pirmininku išsirinko 
A. Brazį, valdybos pirmininku — kun. S. Grigaliūną, sekretoriu- 
mi — M. Svečiulį, iždininku — A. Mačanską; į kontrolės komisi- 
ją — O. Zupkienę, A. Kaušinį ir B. Mesionį. 

Išrinktoji Bendruomenės valdyba buvo gana veikli. Per dvejus 
veiklos metus (iki 1954 m. rugpjūčio 24 d.) ji, be kitų mažesnių 
darbų, išleido atsišaukimą, kur kvietė visų pakraipų žmones stoti 
į UL Bendruomenę, surengė platesnio masto Gedulo dieną, ka- 
raliaus Mindaugo 700 metų vainikavimo sukakties minėjimą, in- 
formavo Urugvajaus lietuvių visuomenę tautinių švenčių proga, 
įteikė sveikinimą JAV prezidento broliui Miltonui Eizenhaueriui, 
kai jis lankėsi Urugvajuje, suruošė vaišes senatoriui dr. Camil 
Fabini, pasakiusiam gražią kalbą Urugvajaus senate apie Lietuvos 
bylą. Ji sveikino telegrama Kubos senatorių dr. Emilio Nunez už 
kalbą visos Amerikos konferencijoje Venesueloje; kalboje buvo 
įrodyta Kremliaus klasta dėl Pabaltijo valstybių; suruošė pagerbi- 


121 URUGVAJAUS LIETUVIAI 305 


mo vakarienę K. Čibirui-Verax, kai Montevidėjo dienraštyje “El 
Dia“ pasirodė jo 200-asis straipsnis, ir t. t.2? 

1954 m. rugpjūčio 24 d. įvykusiame UL Bendruomenės visuo- 
tiniame susirinkime buvo nauji rinkimai į Tarybą ir Garbės teis- 
mą. Juose dalyvavo 25 iš 44 pilnateisių narių. Tada išrinktieji 
Tarybos prezidiumo pirmininkų išrinko E. Jusių, valdybos pir- 
mininku — M. Svečiulį, sekretoriumi — kun. V. Mikalauską, ka- 
sininku — A. Mačanską. Ši Valdyba tęsė darbą toliau, bet dides- 
nės veiklos neišplėtė. Vėliau nebuvo nei naujo visuotinio susirin- 
kimo, nei naujų rinkimų 30. 

Bendruomenės valdyba ir vėliau retkarčiais susirinkdavo neofi- 
cialaus posėdžio. Reikalui esant, ji patarpininkaudavo tarp centri- 
nių Pasaulio lietuvių bendruomenės organų ir Urugvajaus lie- 
tuvių demokratinės grupės, pavyzdžiui, gauti lietuviškų vadovėlių 
šeštadienio mokyklėlei, suorganizuoti UL Bendruomenės Jaunimo 
sekciją, pasiųsti tautinių šokių ansamblį „Gintarą“ į JAV ir Ka- 
nados lietuvių tautinių šokių 1II festivalį Čikagoje 1968 m. ir kun. 
P. Daugintį į PL Bendruomenės III seimą Niujorke ir t. t. 

Kadangi jau seniai veikianti UL Kultūros draugija jungia 
demokratinės grupės įvairių sambūrių ir pakraipų lietuvius bei 
rengia įvairius patriotinius minėjimus, tai šioje mažoje lietuvių 
kolonijoje Bendruomenė neturėjo sąlygų savo veiklą atskirai plė- 
toti. Per Pietų Amerikos lietuvių V kongresą Brazilijoje 1973 m. 
Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas S. Barzdu- 
kas oficialiai pavedė UL Kultūros draugijai atstovauti Urugvajaus 
Lietuvių bendruomenei su visomis teisėmis ir pareigomis. 


2. Tėvų jėzuitų talka 


Pirmas į Urugvajų atvykęs Lietuvis jėzuitas buvo kunigas Jonas 
Kidykas, anuometinis lietuvių jėzuitų vyresnysis. Atvykęs 1949 m. 
birželio mėnesį, jis surengė lietuviams katalikams misijas, t. y. 
religinio atsinaujinimo savaitę. Taip pat patyrinėjo Urugvajaus, 
Argentinos ir Brazilijos lietuvių religinę padėtį, reikalą ir gali- 
mybes padėti jiems. Jo painformuoti, Jėzuitų ordino vyresnieji iš 
pradžių paskyrė du jėzuitus kunigus Pietų Amerikos lietuvių rei- 
kalams. Jėzuitai nutarė pirmiausia kurtis Montevidėjo lietuvių ko- 
lonijoje. Mat Urugvajaus lietuvių kapelionas kun. S. Grigaliūnas, 
būdamas vietinių katalikų klebonas, tik vieną kartą per mėnesį 
laikė lietuviškas pamaldas ir dar toli nuo lietuvių tirščiau gyve- 
namo priemiesčio esančioje bažnyčioje. Be to, pats nepajėgė jų 
suburti ir kvietė atvykti jėzuitus. 

Pirmasis atvykęs darbuotis į Urugvajų 1951 m. vasario 11 d. 
buvo jaunas, gabus kunigas Vladas Mikalauskas, o kovo 19 d. at- 
vyko ir antrasis — kun. Jonas Bružikas, pagarsėjęs rekolekcijų 
ir misijų vedėjas — misionierius Lietuvoje, Šiaurės Amerikoje ir 
pabėgėliams lietuviams visoje Vakarų Europoje. Juodu apsigyveno 
20 -— 878 


306 PETRAS DAUGINTIS SJ 129* 


Montevidėjo mieste, jėzuitų naujokyne, Caiguva gatvėje. Tuoj pat 
suorganizavo labai įspūdingas lietuviškas Velykų apeigas — Pri- 
sikėlimą, o vėliau subūrė lietuvius su tautiniais drabužiais ir vė- 
liavomis į Dievo Kūno procesiją centrinėmis Montevidėjo gatvė- 
mis. 

Lietuviškąją radijo valandėlę tėvas Mikalauskas, kitų tautiečių 
padedamas, pradėjo jau 1951 m. rugpjūčio 5 d. per galingą Mon- 
tevidėjo radijo stotį CX 44 Radio Norton. Per valandėlės atida- 
rymą trumpas kalbas pasakė Lietuvos ministras dr. K. Graužinis, 
garsus Urugvajaus katalikų veikėjas dr. Tomas Brena, UL Kul- 
tūros draugijos pirmininkas A. Brazys ir radijo komisijos bei rė- 
mėjų vardu — Viktoras Cieslinskas, išgarsėjęs Urugvajaus krep- 
šininkas. Penktojoje radijo valandėlės programoje Tautos šventės 
proga kalbėjo Montevidėjo arkivyskupas dr. Antonio M. Barbieri. 

Pirmoji radijo programa truko tik 15 minučių. Bet nuo 1951 m. 
spalio 17 d. ji buvo transliuojama jau 25 minutes kiekvieną sek- 
madienį 15 valandą (vėliau — 8 valandą). 

Tais pačiais 1951 m. tėvui Mikalauskui pavyko atsikviesti iš 
JAV gabią mokytoją, organizatorę, Amerikos vyčių veikėją Adelę 
Gabaliauskienę sveikatos pataisyti ir jam padėti. Su jos pagalba 
jis pradėjo organizuoti jaunimą, moteris ir mišrų chorą. 

Subūrusi dainininkų grupę, Gabaliauskienė uoliai su jais repe- 
tavo. Jau 1951 m. spalio 21 d. šis mišrus choras dainavo per 
radijo valandėlę nelengvą dainą „Miškų gėlė“. Atskirai dar daina- 
vo mergaičių grupė; solo ir duetą atliko broliai Štendeliai. 

Plačiau įtrauktas į veiklą ir jaunimas, nors ir negreit buvo 
įkurta jo draugija. Jaunimas surengė didelį vakarą UL Kultūros 
draugijos salėje, kad už gautas lėšas galėtų nusipirkti pianiną. 
Buvo suvaidinta komedija ir parodyta kitokių juokų. Dainavo ir 
choras su solistais. Jaunimas ir choristai, dar suorganizavę keletą 
renginių ir surinkę pinigų, nusipirko pianiną 1951 m. gale už 
1500 pezų su gera nuolaida iš lietuvio pianinų meistro A. Damb- 
rausko. 


Bažnyčios ir salės statyba. Kadangi lietuviai neturėjo savo baž- 
nyčios ir didesnės salės, tėvai jėzuitai, tautiečių ir Montevidėjo 
arkivyskupo dr. Antonio M. Barbieri skatinami, nutarė statyti 
nuosavą bažnyčią su sale ir klebonija. Į komitetą buvo išrinkta 
15 vyrų tuoj po misijų, 1951 m. rugsėjo 30 d. Tinkamas sklypas 
rastas Cerro priemiesčio Portugal ir Bėlgica gatvių sankryžoje ir 
1952 m. pradžioje nupirktas. Sklypas didelis, 2760 kv. metrų, drau- 
ge su dokumentų įlorminimu kainavo 37316 pezų (apie 16000 
dolerių). Apie 12 000 pezų surinko bažnyčios statybos komitetas ir 
kiti lietuviai, o kitus tėvai jėzuitai išsiprašė laiškais iš Šiaurės 
Amerikos tautiečių katalikų. 

Bažnyčios statybos komiteto pirmininkas iš pradžių buvo gar- 
susis Urugvajaus krepšininkas V. Cieslinskas, vėliau -- S. Tamo- 


123* URUGVAJAUS LIETUVIAI “307 


šiūnas, A. Vaitelis ir kiti. 1952 m. gruodžio 28 d. pašventintas 
kertinis bažnyčios pamatų akmuo. Tautiečiai dosniai aukojo jos 
statybai. 

T. Bružikas, suprasdamas, kad iš Urugvajaus lietuvių aukų 
nebus galima greitai pastatyti bažnyčios, salės ir klebonijos, 
1953 m. sausio 19 d. išvyko rinkti pinigų į Šiaurės Ameriką. Ten 
jis lietuviams katalikams rengė misijas, devintadienius, tridienius, 
rekolekcijas, susitelkimo dienas atlaiduose ir vis prašė pagalbos 
ir aukų statomai lietuvių bažnyčiai Urugvajuje. Aukų jis išsiprašė 
iš turtingesnių lietuvių. Tačiau daugiausia jų surinko iš paprastų 
darbininkų, amatininkų, tarnaičių. Aukų atsiuntė lietuviai ir iš 
Australijos, Anglijos (Londone pinigų parinko kun, P. Daugintis), 
iš Kanados ir net pabėgėliai lietuviai iš Belgijos ir Vakarų Vo- 
kietijos. Patys Urugvajaus lietuviai suaukojo apie 20 000 pezų ir 
buvo pastatyta beveik per vienerius metus. 

1954 m. spalio 31 d., per Kristaus Karaliaus šventę, Montevi- 
dėjo arkivyskupas dr. Antonio M. Barbieri pašventino naująją 
Nekalčiausiosios Marijos Širdies bažnyčią. Arkivyskupas suteikė 
jai (Fatimos) parapijos teises, dar prijungė gyvenančius 54 kvar- 
taluose vietinius katalikus. 

Palengva buvo baigta įrengti ir išpuošti bažnyčios, salės ir 
klebonijos vidų. Bažnyčios presbiterijos lubose yra išpiešti Vil- 
niaus Katedros su Gedimino pilimi, Šiluvos bažnyčios ir Švč. Tre- 
jybės vaizdai. Aštuoniuose bažnyčios languose yra įdėti gražūs 
vitražai su Aušros Vartų, šv. Kazimiero, Angelo Sargo, Kauno 
ir Vilniaus miestų apylinkių vaizdais. Visa tai daro bažnyčią lie- 
tuvio širdžiai artimą, savą, lietuvišką. 

Su bažnyčia yra sujungta klebonija. Bažnyčios apačioje yra 
erdvi salė su scenos įrengimais ir maudyklėmis sportuojančiam 
jaunimui. Be šiaip susirinkimų ir pobūvių, salėje visą dešimtmetį 
vyko visi didesni lietuvių renginiai. Mat iki 1966 m. UL Kultūros 
draugija teturėjo palyginti mažą salę ir sceną 3!. 


Religinė ir tautinė jėzuitų veikla. Teikti lietuviams katalikams 
religinius patarnavimus ir juose palaikyti lietuvišką ir katalikišką 
dvasią — tai lietuvių jėzuitų Urugvajuje įsikūrimo ir buvimo tiks- 
las. 

Kaip iš šios studijos puslapių jau paaiškėjo, anksčiau Urug- 
vajaus lietuvių katalikų religinis aptarnavimas buvo menkas, ir 
dvasininkų elgesys nekoks, kartais net demoralizuojantis. Imigra- 
cijos pradžioje ir vėliau atvykdavo iš Buenos Airių miesto Ar- 
gentinoje tik kas 1—4 mėnesiai kun. J. Janilionis ar kun. B. Dum- 
ša. Pastoviai čia gyveno 1932—1934 m. kolonijos kapelionas kun. 
Tadas Radžius, 1939 m. porą mėnesių — kun. A. Tamoliūnas, 
1942—1944 m.— marijonas kun. Kamendulis ir 1943 m. pradžioje 
atvykęs kun. Stasys Grigaliūnas. Bet ir šis tik porą metų kas 


308 PETRAS DAUGINTIS SJ 194* 


sekmadienį laikė lietuviams Mišias ir kitkuo jiems patarnaudavo. 
Paskui dėl pragyvenimo ir kitų sunkumų įsitraukęs į vietinių pasto- 
raciją, atvažiuodavo į Cerro tik kas mėnesį laikyti lietuviškų 
pamaldų. Tapęs vietinės (Sagrado Corazones) parapijos klebonu, 
lietuviams Mišias laikė kartą per mėnesį ten, kur lietuvių arti 
beveik nebuvo. Beje, 1939—1944 m. Mišios būdavo kas sekmadienį 
San Ralael bažnyčioje, per kurias Dainos ir meno draugijos na- 
rių (kartais jų chorelio) ir kitų tautiečių būdavo giedamos lietu- 
viškos giesmės. Į pamaldas ateidavo arčiau bažnyčios gyvenančių 
tautiečių būrelis. 

Dėl įvairių priežasčių (dėl ispanų kalbos nemokėjimo, tarny- 
bos, namo statymo sekmadieniais, dėl nuovargio, kai kurių netur- 
to), tik labai menkutė lietuvių imigrantų dalis praktikuodavo savo 
tikėjimą. 

Katalikiškai dvasiai atgaivinti ir religinei praktikai atnaujinti 
tėvai jėzuitai naudojo misijas, rekolekcijas, įdomiai surengtas re- 
ligines ir tautines šventes, sueigas, pobūvius, šeimų lankymą, nuo- 
širdų rūpinimąsi jais ir tautiečių susižavėjimą pasistatyti — o vė- 
liau išlaikyti — savą lietuvišką bažnyčią, sudaryti lietuvišką kata- 
likišką radijo programą ir t. t. 

Pirmąsias misijas, kaip jau minėta, surengė 1949 m. iš JAV 
atvykęs kun. J. Kidykas, geras pamokslininkas ir prityręs misijų 
vedėjas. 1951 metų — Šventųjų Metų — misijas puikiai vedė jau 
daug kam Lietuvoje žinomas misijų vedėjas misionierius tėvas 
Jonas Bružikas Santa Clara bažnyčioje. 1952 m. lapkričio 2—14 d. 
Cerro kapucinų bažnyčioje didžiąsias misijas (po savaitę mote- 
rims ir vyrams) vedė irgi tėvas Bružikas, talkinamas tėvo Mika- 
lausko. Misijos baigtos įspūdinga bendra šeimų Komunija ir pro- 
cesija į būsimos lietuvių bažnyčios sklypą, kur iškilmingai pa- 
šventintas lietuviškų misijų kryžius. 1953 m. gruodžio mėnesį mi- 
sijas vedė prieš pusmetį į Urugvajų atvykęs jėzuitų kolegijoje 
mokytojaujantis tėvas Juozas Venckus, taip pat geras pamoks- 
lininkas, mėgstantis papasakoti klausytojams ir įvairių istorijėlių 
bei anekdotų. 

Po šių misijų daug lietuvių pradėjo sekmadieniais eiti į bažny- 
čią ir dažnokai prie šventųjų Sakramentų. Be to, kasmet prieš Ve- 
lykas būdavo rengiamos jau Nepriklausomoje Lietuvoje įprastos 
rekolekcijos — trijų dienų susitelkimas su painokslais, velykinė 
išpažintimi, Komunija. Rekolekcijoms vesti paprastai būdavo kvie- 
čiamas lietuvis kunigas iš Argentinos, Brazilijos arba kuris nese- 
niai atvykęs kunigas jėzuitas. Vėliau buvo dar 7 misijos, beveik 
kasmet rekolekcijos, susitelkimo dienos, religinės akademijos, re- 
liginis žodis ir žinios per lietuvių katalikų radijo valandėlę, „Ži- 
nių“ biuletenį. Lietuvių katalikų nuotaiką labai kėlė didesnės re- 
liginės šventės (Kalėdos, Velykos, šv. Kazimiero, šv. Onos), at- 
švęstos pagal lietuviškas tradicijas — su „plotkelė“, Prisikėlimo 
procesija, su giesmėmis, bendrais pietumis, menine programa. 


125* URUGVAJAUS LIETUVIAI 309 


Choras, suorganizuotas ir globojamas tėvų jėzuitų, irgi daug 
prisidėdavo prie religinės ir tautinės dvasios žadinimo ir palaiky- 
mo. Choro giedamos lietuviškos giesmės ir Mišios pakeldavo reli- 
ginę nuotaiką, suteikdavo pamaldoms iškilmingumo ir širdžiai ar- 
timo lietuviškumo. Pirma chorui dirigavo Adelė Gabaliauskienė, o 
nuo 1954 m. kovo 17 d.— Vyt. Dorelis. Choras ilgus metus gie- 
dojo ne tik bažnyčioje ir parapijos salėje, bet dainavo beveik vi- 
sose tautinėse šventėse ir kituose renginiuose UL Kultūros drau- 
gijos salėje, televizijoje, radijo stotyse ir įvairiose Montevidėjo 
miesto centro salėse. Choro dalyviai būdavo apsirengę gražiais 
tautiniais drabužiais 32. 


Šeštadienio mokyklėlę globojo bei jai vadovavo taip pat tėvai 
jėzuitai. Pirma ji buvo prie UL Kultūros draugijos ir buvo jos 
globojama. Dėl susidariusių sunkumų gabiai jos mokytojai G. Sta- 
nevičienei pasitraukus, 1953 m. šeštadienio mokyklėlę ėmė globoti 
jėzuitai. Tačiau ir anksčiau tėvas Mikalauskas dėstė joje tikybos 
pamokas. Ir šiaip jis retkarčiais susikviesdavo vaikus ar prie Ka- 
pucinų bažnyčios, ar į Santa Clara prieglaudos namus ir jiems 
parodydavo filmukų, skaidrių, aiškindavo katekizmą. 

Mokyklėlei vadovauti gana sunku. Nelengva prikalbinti urug- 
vajietiškoje aplinkoje gyvenančius ir nutaustančius tėvus leisti 
vaikus, o pačius vaikučius — eiti į lietuvišką mokyklą. Juos reikia 
kiekvieną šeštadienį surinkti, suvežti į mokyklėlę, o paskui sunk- 
vežimėliu išvežioti namo. Reikia ir mokytojų surasti ir juos pa- 
rengti, nors paprastai vienas iš jėzuitų irgi turėdavo pamokų. 
Ypač daug nuopelnų turi ilgametis mokyklėlės globėjas tėvas Jo- 
nas Giedrys ir parapijos vargonininkas Vytautas Dorelis. Nuo 
1965 m. mokyklėlės choras giedojo visą dešimtmetį kiekvieno mė- 
nesio antrą sekmadienį per lietuviškas pamaldas. Apie jos moky- 
tojus ir jos reikšmę bus rašoma dar vėliau. 


Padeda burtis jaunimui. Atvykę tėvai jėzuitai tuoj pradėjo bur- 
ti lietuvius katalikus jaunuolius. Tačiau jaunimas buvo nutolęs 
nuo religinės praktikos ir mažai kalbėjo lietuviškai. Tėvas Mika- 
lauskas ir vėliau atvykęs tėvas Giedrys iš pradžių dar gerai ne- 
mokėjo ispanų kalbos. Tačiau tėvas Mikalauskas ir ponia Gaba- 
liauskienė vis kalbėdavosi, darydavo mažus neformalius susirin- 
kimus su judresniais jaunuoliais. 

1951 m. lapkričio 3 d. buvo sušaukta jaunimo sueiga. Joje 
nutarta surengti vakarą ir tas lėšas skirti pianinui įsigyti. Jau- 
nuoliai suvaidino komediją ,„Burtininkė“. Kitų metų vasario 16 d. 
jaunimas suorganizavo ekskursiją dviem automobiliais į Atlanti- 
dos vasarvietę, surengė Užgavėnių balių bažnyčios statybos nau- 


310 PETRAS DAUGINTIS SJ 126* 


dai ir prisidėjo prie didelio renginio Vengrų salėje birželio 28 die- 
ną. Ir vis tarėsi, kaip ir kokią draugiją įkurti, kaip pavadinti. 
1953 m. vasario 1 d. irgi suorganizavo ekskursiją į gražiąją Are- 
guita vietovę. 


3. Lietuvių katalikų draugijos 


Jaunimo draugija „Vytis“. Pagaliau judresnių jaunuolių bū- 
relis 1953 m. rugpjūčio 1 d. sušaukė gausesnį jaunimo susirinki- 
mą. Dalyvavo per 20 jaunuolių. Čia jie nutarė įkurti katalikų 
jaunimo draugiją „Vytis“, vadintis Urugvajaus lietuviais vyčiais. 
Išsirinko laikinąją valdybą: pirmininkas — Paulius Gabaliauskas, 
nariai — Adelė Čirputė, Jadzė Vidžiūtė, Gvidas Mačanskas, Dalija 
Tupčiauskaitė ir Juanita Maliaukaitė. Nutarė parengti savo statutą 
ir išversti į ispanų kalbą. Po pusmečio, 1954 m. sausio 30 d., 


išsirinko jau pastovią valdybą: pirmininkė — Adelė Čirputė, vi- 
cepirmininkas — Gvidas Mačanskas, sekretorė — Albina Milašiū- 
tė, iždininkė — Dalija Tupčiauskaitė, iždininkės padėjėjas — Ri- 


kardas Vidžius, nariai: Juozas Vaštakas ir Max Griga. 

„Vyčio“ draugijos retokai daromuose visuotiniuose narių su- 
sirinkimuose būdavo kokia religinio turinio paskaitėlė, skaitoma 
arba jų dvasios vado tėvo Giedrio, arba tėvo Venckaus. Keletą 
kartų buvo pasikvietę Perez de Castillo, Urugvajaus katalikų ak- 
cijos valdybos narį. Tačiau daugiausia veikė valdyba. Tiek iš savo 
narių, tiek iš kitų tautiečių ji rinko aukas paremti pabėgėlių lietu- 
vių jaunimui, Vasario 16 gimnazijos statybai Vokietijoje; pridėjo 
ir iš savo kasos (40 dolerių) 33. 

Valdyba organizavo jaunimo — kartais su kitais tautiečiais — 
ekskursijas, gegužines į pajūrio vasarvietes: Piriapolį (1953 m.), 
Saliną (1955), Florestą (1956), Santą Rosą (1957 m. vasarą), 
Atlantidą (1959 m. sausio 18 d., į Miniauskų vasarnamį) bei kitas 
vietas. 

Vyčiai organizavo ir kitokių, didesnių ar mažesnių, renginių, 
pavyzdžiui, savo gyvavimo metines (1954, 1957 m.), šokių va- 
karus (1957 m. gegužės mėn. UL Kultūros draugijos salėje, 
1958 m. vasario 1 d. Armėnų salėje ir rugsėjo 6 d. UL Kultūros 
draugijos salėje su vaidinimu „Kultūrinė misija“), savo narių 
išleistuves su dovanėlėmis jiems tuokiantis (Adelei Čirputei su 
Gvidu Mačansku, S. Tamošiūnui, sūnui). Vyčiai prisidėdavo ir 
prie Lietuvių parapijos renginių, jos draugijų, UL Kultūros drau- 
gijos, Vasario 16-osios, Motinos dienos ir kitų minėjimų. 

Tautinių šokių būrelį vyčiai įkūrė jau 1953 metais. Į jį mielai 
įsitraukė visas būrys vaikinų ir merginų. Daug nuopelnų būrelio 
veiklai turėjo Povilas Gabaliauskas, tąsyk neseniai atvykęs iš JAV 
pas savo motiną Adelę Gabaliauskienę. Ji ir mokytoja Genė Sta- 
nevičienė greitai pramokė jaunimą šokti stilizuotus tautinius šo- 
kius. Jau tais pačiais metais jie šoko lietuvių renginiuose ir Veng- 


127* URUGVAJAUS LIETUVIAI 311 


rų salėje, pakviesti Comitėe pro Fraternidade de Naciones bei 
Santa Clara kolegijos į renginį našlaičių naudai. 

Be vyčių, šokdavo ir pats P. Gabaliauskas (išvyko atgal į JAV 
1953.X.3), P. Baliukonis, F. Grigas, P. Geležauskas, J. Vuljevas, 
J. Sčesnulevičius, N. Stanevičiūtė ir kiti. Nors būrelis turėjo įvai- 
rių sunkumų, tačiau ketvertą metų vis šoko lietuvių ir kitataučių 
renginiuose. 

Krepšinio „Vyčio“ komandos sudarymas ir parama jai yra vie- 
nas iš didžiausių Urugvajaus lietuvių vyčių darbų. Jau nuo 1955 m. 
pabaigos jie rūpinosi įtaisyti krepšinio aikštę prie Lietuvių pa- 
rapijos pastatų. Organizavo loterijas, pobūvius su vermutu ir rin- 
ko aukas. Įspūdingas aikštės atidarymas buvo 1958 m. balandžio 
15 d. rungtynėmis tarp krepšinio komandų „Vytis“ ir Cerro rink- 
tinės “Club Verdirojo“, su pietumis, su sportininkų pagerbimu. 
Pereinamąją taurę padovanojo Antanas Zupka. 

„Vyčio“ valdybos vienas ar keletas narių priklausydavo krep- 
šinio komandos komisijai, būdavo jos pirmininkas ar net komandos 
vadovas, pavyzdžiui: P. Dobilevičius, R. Vidžius, P. Baliukonis, 
V. Bagurskas. 

"Vyčiai 1956.X.5 ir 1957 m. pasiuntė savo krepšinio komandą į 
Argentiną rungtis su „Kovo“ rinktine. 1957 m. gegužės 26—27 d. 
iš Buenos Airių pasikvietė „Kovo“ krepšinio komandą pas save. 
Po rungtynių surengė krepšininkams puikius pietus ir gražias pa- 
gerbtuves. Taip prasidėjo Urugvajaus ir Argentinos lietuvių jau- 
nimo draugystė. Ji ir toliau buvo palaikoma ir stiprinama. 

Palengva UL draugija „Vytis“ augo. Visuotiniuose narių su- 
sirinkimuose dalyvaudavo 15—25 nariai, nors jai priklausė daug 
daugiau jaunuolių. Be iki šiol minėtųjų, dar priklausė Vytautas 
Vajauskas, Mindaugas Kalpokas, Onutė Vitkauskaitė, A. Nikšas, 
Amerigo Stankevičius, Romas Mačanskas, Nelsonas Petrauskas ir 
kiti. 

1959 m. pradžioje vyčių valdybos pirmininkas buvo Adolfas 
Pretkus, kasininkas — S. Tamošiūnas, narė — Luisa Dutkaitė ir 
kiti. Apie tą laiką vyčiai pradėjo vis labiau silpnėti. Jau ir anks- 
čiau turėjo sunkumų dėl tautinių šokių būrelio. Tada ir kiek vė- 
liau apie 10 „Vyčio“ draugijos narių vedė ar ištekėjo. Be to, tarp 
jų susidarė dvi besiginčijančios grupės: viena būrėsi apie Onutę 
ir Juozą Vaštakus, kita — apie Pretkus ir Tamošiūną. Taip jų 
veikla ir visai apmirė. Tik retkarčiais pasirodydavo „Vyčio“ krep- 
šinio komanda, 


Urugvajaus Lietuvių katalikių moterų draugija. Tėvams jėzui- 
tams atvykus į Urugvajų, katalikės moterys uoliai jiems talkinda- 
vo. Tačiau pradėjo organizuotis, skatinamos tėvo Mikalausko ir 
ponios Gabaliauskienės, kiek vėliau. Steigiamasis jų draugijos su- 
sirinkimas buvo 1953 m. vasario 17 dieną. Sumaniai pirmininkau- 
jant p. Gabaliauskienei, padedant sekretorei Onai Stabinskienei 


312 PETRAS DAUGINTIS SJ L 128* 


ir iždininkei Onai Zupkienei bei kitoms, Lietuvių katalikių moterų 
draugija gražiai dirbo. Veikiai ji įsigijo savo vėliavą ir padidino 
narių skaičių. Susirinkimai — dažnai su religiniu susitelkimu — 
būdavo beveik kas mėnesį siekiant sustiprinti religinę narių dva- 
sią ir išvengti vyresnio amžiaus katalikių moterų primetamo da- 
vatkiškumo. 

Moterys dažnai burdavosi drauge priimti šv. Komuniją, ypač 
pirmo mėnesio penktadienio ir 13-0s mėnesio dienos — Nekalčiau- 
siosios Marijos Širdies Fatimoje apsireiškimo — proga; taip pa- 
gerbdavo Lietuvių parapijos dangiškąją Globėją. Draugijos narės 
uoliai dalyvaudavo — ir kitus kviesdavo dalyvauti — lietuviškose 
pamaldose. Jei nebūdavo jose choro, moterys pačios giedodavo. 

Visuomeniniame, socialiniame gyvenime moterys taip pat buvo 
gana aktyvios. Jos rengdavo pietus, vakarienes, svečių priėmimo, 
parapijos ir tautos švenčių bei kitomis progomis; padėdavo ir ki- 
tiems sambūriams juos ruošti. 

Iš įvairių renginių gautą pelną, uoliai renkamą nario mokestį 
ir aukas Lietuvių katalikių moterų draugijos valdyba panaudodavo 
remti Lietuvių parapijai, įvairioms lietuviškoms draugijoms, sam- 
būriams, Lietuvių katalikų radijo valandėlei ir kitiems lietuviškie- 
siems bei katalikiškiesiems reikalams. 

Moterų draugijos valdyboje dažniausiai būdavo Uršulė Godie- 
nė, Veronika Vidžiuvienė, Bronė Klimienė, Danutė Kerpiškienė, 
Ona Dobilevičienė, Anelė Lingienė, Ona Svečiulienė, Ona Pašu- 
konienė, Genė Andriuškevičienė, Uršulė Vaitelienė, Ona Bislienė, 
Ona Mesionienė ir kitos. 

Moterų draugijos skaičius svyravo tarp 35—60 narių. Susirin- 
kimuose dalyvaudavo 18—30 narių. Daug senesnių jos narių iš- 
mirė, bet draugija veikė ir toliau ir tebepalaikė Urugvajaus lietu- 
vių kolonijos demokratinės dalies visų susibūrimų šeimynišką dva- 
sią, labai lietuvišką, jaukią nuotaiką ir lietuviškas pamaldas **. 


Lietuvių katalikų vyrų draugija. Šios draugijos pradžia yra 
susijusi su bažnyčios statybos komisija, kuri buvo sudaryta po 
tėvo Bružiko San Rafael bažnyčioje vestų misijų 1951 m. rugsėjo 
30 d. lietuvių katalikų vyrų susirinkime. Komisijoje buvo 15 vyrų; 
jie turėjo svarstyti konkrečias bažnyčios statymo galimybes, ieš- 
koti tinkamos vietos, rinkti aukų pažadus jos statybai. 1952 m. 
sausio 6 d. išrinkta komisijos valdyba: pirmininkas — S. Tamo- 
šiūnas, tėvas, sekretorius — Vyt. Dorelis, sekretorius spaudos rci- 
kalams — V. Cieslinskas, iždininkas — A. Brazys, nariai: J. Sčos- 
nulevičius, A. Liudžius ir A. Zupka. Komisijos ir valdybos nariai 
uoliai rinko aukas. Nuo 1953 m. liepos 25 d. komisija pradėjo 
vadintis Bažnytiniu komitetu, o pastačius bažnyčią — Lietuvių ka- 
talikų vyrų apaštalavimo draugija (nuo 1950 m. pradžios). 

Lietuvių katalikų vyrų draugija, arba Vyrų draugija — taip 
sutrumpintai ji vadinama — turėjo retokus susirinkimus, kur bū- 


129 URUGVAJAUS LIETUVIAI 313 


davo skaitoma paskaita ar vedama kokia konferencija dvasios va- 
do (paprastai klebono), kitų kunigų, ypač tėvo Venckaus, taip 
pat pasauliečių. Kartais konferencijos būdavo iliustruojamos švie- 
sos paveikslais. Pirmąjį mėnesio sekmadienį daugelį metų vyrai, 
vieni kitus paragindami, eidavo prie Komunijos. Vyrų draugija 
taip pat užprašydavo Mišias už savo mirusius narius ir grigališ- 
kąsias Mišias (30 dienų iš eilės) už nuolatinius Draugijos na- 
rius. 

Daugiausia katalikai vyrai prisidėjo statant bažnyčią ir ją 
įrengiant. Vėliau jų veikla buvo silpnoka, tačiau daugelis jos na- 
rių buvo aktyvūs Lietuvių parapijos ir UL Kultūros draugijos 
veikloje. Vyrų draugija kasmet surengdavo Jonų, Petrų vardines 
su pietumis. Gautas lėšas iš narių mokesčio, renginių ir aukų nau- 
dojo remti katalikiškai ir lietuviškai parapijos bei draugijų veik- 
lai. 

1955 m. nario mokestį sumokėjo 35 vyrai, susirinkimuose daly- 
vaudavo 28, nors į draugiją buvo įsirašę apie 50 narių. Vėliau 
jų skaičius mažėjo, nes senesnieji išmirė, o naujų mažai kas įsto- 
jo. 1970 m. draugijos valdybą sudarė pirmininkas A. Mačanskas, 
sekretorius Vyt. Dorelis ir iždininkas Jonas Mockevičius, tėvas 39. 


4. UL Kultūros draugijos veikla nuosavose patalpose 


Urugvajaus lietuvių kultūros draugija palengva stiprėjo. Į ją 
įstodavo vis nauji įvairių grupių ir pažiūrų žmonės. 

1950 m. jai vadovavo energingas pirmininkas Antanas Brazys. 
Nuo 1949 m. vidurio šeštadienio mokykloje mokytojavo labai gabi 
ir energinga mokytoja Genė Stankevičienė. Ji drauge su savo šei- 
ma persikėlė gyventi į Draugijos nuomojamas patalpas. Jos vyras 
savo veikla daug padėjo pačiai Draugijai. Su šeštadienio mokyk- 
los vaikais ir jaunimu ji suorganizavo daug vakarų ir kitokių ren- 
ginių su meniškomis programomis. Renginiai sutraukdavo daug 
tautiečių. Net Draugijos visuotiniame susirinkime (1951 m. gruo- 
džio 16 d.) valdyba pagyrė jos ir jos vyro Vaclovo Stanevičiaus 
veiklą ir paskyrė 50 pezų. Šie renginiai padėjo Draugijai išsimo- 
kėti savo skolas, ir kasoje dar liko 1000 pezų. 


Patalpų nupirkimas ir remontas. Atsikračiusi slegiančių skolų 
ir sustiprėjusi narių skaičiumi (1950 m. jų buvo 80) Draugijos 
valdyba ėmė galvoti apie nuosavas patalpas. Pirmininko A. Bra- 
zio raginamas, visuotinis Draugijos susirinkimas 1950 m. liepos 
16 d. sudarė net parengiamųjų darbų komisiją. Apie tą laiką Drau- 
gijos nuomojamo namo savininkas pranešė namą parduodąs ir tei- 
kiąs Draugijai pirmenybę pirkti jį. 1951 m. spalio 1 d. visuotinis 
narių susirinkimas, J. Ramono skatinamas, nubalsavo tą namą 


314 PETRAS DAUGINTIS SJ 130* 


pirkti. Sudaryta komisija iš J. Ramono, P. Stanevičiaus, P. Žuke- 
lio, A. Brazio ir A. Bartašiūno. 1952 m. sausio 6 d. visuotinis susi- 
rinkimas nutarė sudaryti pirkimo-pardavimo aktą. Reikiamus įmo- 
kėti 2000 pezų pažadėjo paskolinti J. Ramonas ir P. Stanevičius. 
Visi pasižadėjo padėti aukomis, paskolomis, darbu. 

Tame pačiame susirinkime išrinktoji energinga Draugijos val- 
dyba — pirmininkas K. Vidžius, vicepirmininkas J. Jazauskas, 
sekretorius V. Cieslinskas drauge su pirkimo komisija uoliai rinko 
aukas, paskolas ir organizavo specialius renginius. Iki 1952 m. 
birželio 1 d. buvo surinkta 12 683,35 pezo. Tautiečiai sudėjo 8222 
pezus aukų ir paskolino apie 10 565 pezus, skolindami po 200— 
2000 pezų. Tokio tautiečių dosnumo daugelis nesitikėjo, nes tais 
pačiais metais tėvai jėzuitai pirko žemės sklypą ir ruošėsi pradėti 
bažnyčios statybą. Buvo dėl to net ginčų. Vieni sakė, kad būtų 
nelojalu Draugijai pirktis namus, kai tėvai jėzuitai statydina 
kolonijai bažnyčią ir salę. Kiti tvirtino, kad kairesnieji Draugijos 
nariai tyčiomis tai daro. Treti kalbėjo, esą tėvai jėzuitai neturėtų 
tuo pat laiku pirktis sklypo ir pradėti rinkti aukas bažnyčios sta- 
tybai. 

Tą ginčą nuramino kolonijos kapeliono tėvo Mikalausko žo- 
džiai per Katalikų radijo valandėlę 1952 m. vasario 13 d.: „Skly- 
pas bažnyčiai jau nupirktas... Kas dėl Draugijos namo užpirki- 
mo — tai galima tą dvigubą naštą padalinti į dvi dalis: mylintieji 
savo tikėjimą katalikai gausiai teaukoja bažnyčiai ir sklypo įsigi- 
jimui. Kurie gi mano, kad gali ir be bažnyčios apsieiti, — turi pui- 
kią progą gausiai paaukoti lietuviškam Kultūros draugijos darbui 
ir, susidėję po tūkstantinukę, nupirkti Draugijai namus... Paga- 
liau kolonijoje yra tiek turtingų lietuvių, kurie tikrai nesubankru- 
tys prisidėdami prie vieno ar kito darbo“ *6, 

Ir iš tikrųjų tautiečiai dosniai aukojo ir uoliai dalyvavo daž- 
nuose Draugijos renginiuose, kurių pelnas buvo skirtas patalpoms 
Įsigyti, pavyzdžiui, 1952 m. Draugijos metinė apyvarta davė 
4593,56 pezo pelno. Namas su dokumentų sutvarkymu kainavo 
32309,72 pezo. Vadovaujama uolių pirmininkų A. Brazio 
(1954 m.), P. Stanevičiaus (1955 m.) ir J. Jazausko (1956 m.), 
Draugija pajėgė išmokėti visas namo pirkimo, taisymo ir įrengi- 
mo išlaidas. Be to, 1952 m. pastatyti nauji tualetai ir įvestas nau- 
jas pagrindinis kanalizacijos vamzdis. Tatai kainavo 14 796,64 pe- 
zo, daug darbų atliko patys nariai veltui 37. 

Draugijos nupirktieji pastatai buvo seni ir ne visai tiko savo 
paskirčiai. Todėl 1964 m. visuotinis Draugijos narių susirinkimas 
nutarė pastatus pertvarkyti. 1965—1966 m. pertvarkyta dešinioji 
pastatų pusė: salės aukštis ir platumas kiek sumažinti, o ilgis pa- 
didintas — bufetas perkeltas į gretimą prie įėjimo kambarį, sudė- 
tos visai naujos grindys ir užklotas naujas stogas. Viską patvarkė 
A. Zupka ir jauni valdybos nariai: Valteris Pretus, Povilas Debe- 
sys, Robertas Lesčinskas, Rikardas Vidžius ir Alfonsas Klimas. 
Valdyba organizavo pinigų rinkimą iš narių ir iš kitų tautiečių. 


131* URUGVAJAUS LIETUVIAI 315 


Statybos darbams vadovavo ir pats daug dirbo prityręs preky- 
bininkas P. Stanevičius pagal kiek suprastintus jauno architekto 
Rikardo Žebraičio planus. Per 20 Draugijos narių dirbo nemažai 
dienų veltui, pavyzdžiui, Benediktas Mesionis, buvęs Draugijos 
pirmininkas, 1963 m. išdirbo net 63 dienas. Pastatams pertvarkyti 
tautiečiai suaukojo apie 110 000 pezų ir paskolino 54 000 pezų (tą- 
syk doleris buvo 66 pezai) 38, 

Vėliau buvo tvarkomas kairysis pastatų šonas. Iš lėto buvo 
atnaujinami vienas po kito kambariai. 1970 m. rugpjūčio 7 d. 
buvo iškilmingai atidaryta Jaunimo salė. Tautinius šokius šoko 
patys mažiausieji šios salės lankytojai — šeštadienio mokyklėlės 
mokiniai, „Rintuko“ ansamblio dalyviai*?. Šiame laikotarpyje 
(1950— 1976) UL Kultūros draugija vis stiprėjo, narių skaičius 
didėjo. 1968 m. pradžioje buvo 200 narių, bet iš jų 30 jau keletą 
metų nemokėjo nario mokesčio. Didžiausią visokių darbų naštą tu- 
rėjo pakelti tiems metams išrinktoji Draugijos valdyba su savo 
šeimos nariais ir veiklesniais Draugijos nariais. Piniginėmis au- 
komis Draugiją remdavo dauguma jos narių, bent jau užsimokė- 
dami už bilietą į renginius, pirkdami iš buieto gėrimų. Taigi daž- 
nai būdavo sunku surasti kandidatų į naują Draugijos valdybą. 
Prie techniškosios renginių dalies ir meninės programos prisidė- 
davo tautinių šokių būreliai — pirma „Gintaras“, vėliau „Ąžuoly- 
nas“ —- ir šeštadienio mokyklėlės vaikai, vadovaujami savo moky- 
tojų ir globėjų tėvų jėzuitų. 

Draugijos veikla buvo plati: patalpų, klubo su bufetu ir sale 
administravimas (tam valdybos nariai kas savaitę skirdavo po- 
sėdį), įvairūs renginiai: Kalėdų eglutė, Naujųjų metų sutikimas, 
Vasario 16-osios minėjimas, Kazimierų, Juozapų, Antanų, Petrų 
ir Povilų vardinės, Velykų vakarėlis su margučių konkursu, Pa- 
vasario šventės, Dariaus ir Girėno, drauge ir Išeivių diena, Tautos 
šventės, gegužinės, kurio žymesnio lietuvio, svečių pagerbimas ir 
kita. 

Draugija rėmė ir jaunimo veiklą, daug prie jos ir tiesiogiai pri- 
sidėjo. Draugijos patalpose dažnai būdavo vaikų „Gintaro“, „Ąžuo- 
lyno“ ansamblių šokių ir įvairių programų repeticijos. Tautinių 
šokių būrelių rengiamiems vakarams leisdavo veltui naudotis sale, 
paimdavo tik nedidelį mokestį šviesos, vandens suvartojimo išlai- 
doms padengti. 

Draugija 1967 m. pradėjo leisti neperiodinį lapelį, biuletenį 
„UL Kultūros draugijos intormacijos“. Šį vieno lapo biuletenį, 
spausdintą mimeografu, redaguodavo ir išleisdavo Gvidas Mačans- 
kas, uolus Draugijos veikėjas, dažnas jos valdybos narys, sekre- 
torius, o kartais ir pirmininkas *?, 

Jaunesniųjų ir išsimokslinusių Draugijos narių — Romo ir Gvi- 
do Mačanskų, Aliredo Stanevičiaus, Albinos Milašiūtės ir kitų — 
iniciatyva 1971 m. birželio 5 d. pradėta transliuoti lietuviška radi- 
jo programa Panorama de la Tierra del Ambar (Gintaro žemė) 


316 PETRAS DAUGINTIS SJ 132* 


ispanų kalba. Ją transliuodavo kiekvieno šeštadienio vakarą iš CX 
Radio Vanguardia (vėliau iš Radio Amėrica) stoties. Ši programa 
buvo skiriama lietuviškai sunkiai besuprantančiai vidurinei ir jau- 
najai kartai bei Lietuva besidomintiems urugvajiečiams. Nors 
programa transliuojama ispanų kalba, tačiau jos dvasia ir plokš- 
telių dainos buvo lietuviškos. Po poros metų UL Kultūros draugi- 
ja šią programą perėmė savo žinion *!, 

Baigiant trumpoką šio laikotarpio UL Kultūros draugijos veik- 
los aprašymą, reikia pasakyti, kad tai pati seniausia Urugvajaus 
lietuvių kolonijos demokratinės grupės organizacija (įkurta 1929. 
Lietuvių parapiją. Iš prieškarinio menko socialistinės grupės sam- 
būrio 11 pasaulinio karo ir pokario metais ji pasidarė pati gajau- 
sią. Tada kai kuriems Draugijos kūrėjams nepatiko antiklerikali- 
nės, antireliginės ir socialistinės dvasios atsisakymas. Tačiau dėl 
to Draugija galėjo suburti įvairių pažiūrų ir srovių lietuvius. Taip 
išsipildė Draugijos, užsimotas siekis — būti visų demokratinės dva- 
sios lietuvių kultūros draugija. Jos narių, pirmininkų ir kitų Žžy- 
mesnių veikėjų buvo ir iš socialistinės grupės (J. Jazauskas, 
B. Steponis, A. Krygeris, J. Babilius, A. Svetikas, J. Kondrotas- 
Kondrotavičius), ir iš tautininkų (M. Svečiulis, A. Mačanskas su 
sūnumis Gvidu ir Romu, K. Vidžius su sūnumi Rikardu, S. Goda, 
A. Brazys, A. Zupka, A. Klimas, B. Mesionis, V. Cieslinkas, A. Mi- 
lašiūtė, E. Jusys, Ali. Bartašiūnas), ir iš neutraliųjų (P. Stanevi- 
čius su sūnumi Alfredu, Feliksai Grigai, tėvas ir sūnus, Juozas 
Ramonas, P. Evovluckas su sūnumi Vytautu Vajausku). 

UL Kultūros draugija tapo visų demokratinės grupės žmonių 
centru. Paskiri tautiečiai ir jų sambūriai Draugijos renginiuose, 
šventėse, klube jautėsi kaip namie, kaip lygiateisiai lietuviai, kaip 
mieli broliai ir seserys tautiečiai, tarp kurių niekas nedaro ir ne- 
nori daryti jokių skirtumų. Ten visi mielai tarpusavy bendravo, 
kalbėjosi, vaišinosi. Tai bene ir bus pats didžiausias ir gražiausias 
Draugijos pasiektas tikslas. Draugija to tikslo pasiekė savo va- 
dovų ryžto ir sąmoningo, dažnai kartojamo — ir vykdomo — noro 
dėka siekti visų vienybės, bendradarbiavimo ir broliško lietuviš- 
kumo, taip pat dėl jos taikaus sugyvenimo su kitų pažiūrų žmo- 
nėmis, su katalikų, jaunimo draugijomis ir mielai teikiamos joms 
pagalbos. . 


5. Lietuvių parapijos veikla 


Šalia UL Kultūros draugijos su savo nuosavomis patalpomis, 
klubu ir įvairia veikla, kitas Urugvajaus lietuvių demokratinės da- 
lies centras yra Lietuvių parapija. Ji įsteigta 1954 m. tuoj po pa- 
statytos bažnyčios pašventinimo. Oficialiai ji vadinasi Nekalčiau- 
siosios Marijos Širdies, arba Fatimos, parapija; jai priklauso ir 
aplink gyvenantys vietiniai katalikai. 


133* URUGVAJAUS LiETUVIAI 317 


Pirmasis parapijos klebonas buvo misionierius tėvas Jonas 
Bružikas. Parapija su nuosava bažnyčia, erdvia sale po bažnyčia 
ir dar maža salyte, jaukia klebonija, krepšinio aikšte sudaro geras 
materialines sąlygas religinei, tautinei ir kitokiai visokeriopai 
veiklai. Ji turi įvairių reikalingų įtaisymų, aparatų, įrankių. Tau- 
tiečiai, pasitikėdami tėvais jėzuitais, dosniai aukoja, palaikydami 
plačią parapijos veiklą ir patys mielai prisideda prie tos veiklos. 
Be to, tėvas Bružikas ir kiti jėzuitai, turėdami pažinčių su lietu- 
viais Šiaurės Amerikoje ir kitur, gaudavo ir gauna iš jų pinigi- 
nės paramos, dažniausiai atlaikytinų Mišių stipendijų pavidalu 
(daug metų ši parama sudarė apie pusę visų metinių pajamų). 


Religinė parapijos veikla. Religinės veiklos pagrindą sudaro 
religinis tautiečių aptarnavimas, ypač lietuviškos pamaldos, sak- 
ramentų teikimas, religinis švietimas ir šventės. 


Lietuviškos pamaldos būna kiekvieną sekmadienį ir šventę de- 
šimtą valandą — tai šventos Mišios lietuvių kalba. Jos yra gra- 
žios. Per jas choras gieda tradicines ir sudėtingesnes lietuviškas 
giesmes. Lengvesnes giesmes išmoksta ir kiti — tad gieda visi 
Mišių dalyviai. Nuo 1967 m. apie aštuonerius metus antrąjį kiek- 
vieno mėnesio sekmadienį per tas Mišias giedodavo vaikų chore- 
lis, vadovaujamas nuolatinio vargonininko ir dirigento Vyt. Do- 
relio. Visada sakomas lietuviškas pamokslas. Jei tuo metu būna 
svečias lietuvis kunigas, tai pamokslą sako jis. Pagal lietuviškąjį 
paprotį po šv. Mišių — kurį laiką net po liturgijos reformos — 
būdavo palaiminimas su Švenčiausiuoju. 

Kiekvienais metais vykdavo lietuvių kalba gegužinės pamaldos, 
beveik visada — ir birželinės. Gavėnios metu būdavo giedami 
„Graudūs verksmai“, einami Kryžiaus keliai, pirma sekmadieniais 
po Mišių, o vėliau, rodos, nuo 1967 m., rytais prieš dešimtos va- 
landos Mišias. Nuo 1964 m., tėvui P. Dauginčiui pradėjus, gavė- 
nioje rengiama Kristaus Kančios akademija su paskaita ir meni- 
ne dalimi — religine poezija, giesmėmis, šviesos paveikslais, insce- 
nizacija **, 

Pirma sekmadieniais lietuviams buvo laikomos dvejos Mišios — 
septintą ir dešimtą valandą (Suma). Kadangi parapija yra mišri, 
tai vėliau per septintos valandos Mišias paskaita ir Evangelija 
pradėta skaityti ir ispanų kalba vietiniams; kiek vėliau buvo sa- 
komas trumpas pamokslas jiems. Lietuviams išmirštant, apie 
1963 m. septintos valandos Mišios pradėtos taikyti vietiniams, o 
lietuviams buvo skaitoma lietuviškai Evangelija ir sakomas trum- 
pas pamokslas. Vėliau, apie 1968 m., Mišiose vietoj lotynų kalbos 
įvedus gimtąją kalbą. lietuviams jau nieko nebebuvo skiriama 
lietuvių kalba, tik prie bažnyčios durų išdalijamas Urugvajaus 
lietuvių katalikų biuletenis „Žinios“. 


318 PETRAS DAUGINTIS SJ 134* 


Tas pats atsitiko ir su vakarinių Mišių kalba darbo dienomis. 
Tačiau nuo 1968 m. vakarinės Mišios yra reguliariai laikomos lie- 
tuvių kalba kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį, šeštadienį, 13-ąją 
dieną, po gegužinių pamaldų, jei kas iš lietuvių užprašo jas, ir 
panašiais atvejais. 


Religinis švietimas. Kiekvieną sekmadienį ir per šventes sa- 
komi pamokslai, pirma — kas metai, vėliau — kas 3—5 metai buvo 
rengiamos atsinaujinimo savaitės — misijos. Jas penkis kartus 
vedė tėvas Jonas Bružikas, po kartą — tėvas Mikalauskas, tėvas 
Venckus, iš San Paulo pakviestas kun. Juozas Šešekevičius, tėvas 
J. Kidykas ir kiti. Pagal lietuvių katalikų paprotį prieš Velykas 
beveik kiekvienais metais būdavo religinio susitelkimo dienos — 
rekolekcijos. Jas vesdavo ar naujai atvykęs kunigas jėzuitas 
(1953 m.— tėvas Giedrys, 1955 m.— tėvas Daugintis, 1967 m., ro- 
dos,— tėvas Pupinis, 1970 m.— tėvas Kidykas), ar iš Argentinos 
pakviestas kunigas marijonas. 1964 m. prieš Velykas ir 1965 m. 
prieš Kalėdas klebonas tėvas Leonas Zaremba tokias rekolekcijas 
lietuvių kalba surengė ir per radiją (po 4 religines konierencijas 
su gražiu religinio meno apipavidalinimu, atliktu Edmundo And- 
riuškevičiaus) *. Beveik kas savaitę sakomas religinis žodis per 
lietuvių katalikų radijo valandėlę ir „Žinių“ biuletenyje. 

Religinės šventės rengiamos kasmet: Velykos su Prisikėlimo 
procesija, Kalėdos su prakartėle, retkarčiais su bendra Kūčių va- 
kariene, su „plotkelėm“ (jos kasmet kalėdojant išdalijamos dau- 
gumai tautiečių) ar bent pasivaišinama salėje po Bernelių Mišių. 
Rengiama ir bažnyčios pašventinimo sukakties šventė Kristaus Ka- 
raliaus sekmadienį ir parapijos globėjos Nekalčiausiosios Marijos 
Širdies šventės. Tos šventės paprastai turi ir meninę, ir beveik 
visada pramoginę dalį, t. y. ar pietus, ar vakarienę, ar „vermutą“ 
(tačiau per jas niekada nešokama, nes salė yra po bažnyčia). Pa- 
vyzdžiui, 1969 m. rugpjūčio 24 d. iškilmingai švenčiant parapijos 
šventę — bažnyčios globėjos Nekalčiausiosios Marijos Širdies 
šventę, po iškilmingų Mišių salėje buvo tokia programa: K. Či- 
biro trumpa paskaita apie Fatimos Mariją, keletas „Ąžuolyno“ 
moksleivių ansamblio sušoktų tautinių šokių (ypač gražiai sušok- 
tas „Malūnas“; vadovas A. Stanevičius), vaikučių tautiniai šokiai 
ir deklamacijos (vadovai: Jonas Švoba ir Rožė Pretkutė), jų dai- 
nuojamos dainelės; keletas dainelių buvo išverstos Alinos Eglės 
Mačanskaitės ir dainuotos bene pirmą kartą ispanų kalba. Tada 
„Gintaro“ šokėjai, jau beveik visi sugrįžę iš III tautinių šokių 
iestivalio JAV, sušoko keletą tautinių šokių, įteikė savo pirmajai 
mokytojai Genei Stanevičienei iš festivalio atsivežtą dovaną, pa- 
dėkojo jai. Po to visi vaišinosi Lietuvių katalikių moterų draugijos 
paruoštais užkandžiais. Per moteris klebonas tėvas Giedrys pra- 
nešė, kad lietuviškųjų užsimojimų dosnus rėmėjas Eduardas Jusys 


135* URUGVAJAUS LIETLVIAI 319 


padovanojęs Lietuvių parapijai savo sklypą pajūryje statyti kolo- 
nijos vasarnamiui. 

Tuo vakaru visi buvo sužavėti. Pirmą kartą pasirodė net trys 
tautinių šokių grupės **. 


Tautinė ir kultūrinė parapijos veikla. Apie tautinę ir kultūrinę 
Lietuvių parapijos veiklą reiktų daug rašyti. Šioje vietoje bus 
iškelti tik kai kurie dalykai. Apie kitus bus rašoma vėliau. 


Lietuvių katalikų radijo valandėlė. Šios valandėlės rengimas 
ir išlaikymas reikalavo lietuvių kunigų ir parapijiečių daug pa- 
stangų ir pinigų. 

Kas mėnesį reikia mokėti radijo stočiai, per kurią transliuoja- 
mas radijo pusvalandis (Radio Norton, Solis, Sarandi, Radio Fe- 
menina, Radio del Pueblo resp. Radio Vanguardia, Radio Amėri- 
ca); reikia mokėti vis daugiau, pavyzdžiui, 1970 m. kas mėnesį 
radijo Vanguardia stočiai buvo mokama 6000 pezų (apie 24 dole- 
rius). Reikia įsigyti naujų lietuviškų dainų ir giesmių plokštelių. 
Jos brangios, nes Urugvajaus pezas, palyginti su doleriu, vis la- 
biau smuko. 

Pradėjus 1964 m. rugsėjo 6 d. transliuoti per Radijo Femeni- 
na CX 48, reikėjo įrašyti į juostelę visą radijo pusvalandį. Taip 
patogiau programą parengti ir perduoti. Betgi reikia aparatų — 
juostelės ir specialisto. Naujos išlaidos. Gerai, kad gabus radijo 
ir televizijos technikas E. Andriuškevičius dažniausiai nieko ne- 
imdavo nei už aparatų taisymą, nei už įrašymą. Vėliau (bene nuo 
1969 m.) juostelėn įrašydavo J. Paulo Mockevičius, Aldo Basanta 
Meškerevičius, J. Petruškevičius. 

Tautiečiai radijo programai išlaikyti dažnai ir dosniai aukoda- 
vo, užsakydavo vieni kitiems dainas, šokių muziką gimtadienių, 
vardadienių, vestuvių, krikšto ir kitomis progomis. Vis atsirasdavo 
ir rėmėjų; šie vieni patys užmokėdavo visas vieno radijo pusva- 
" landžio transliavimo išlaidas. Todėl didesnių finansinių sunkumų 
radijo valandėlei išlaikyti nebuvo. 

Radijo programą beveik visada sudaro ir veda tėvai jėzuitai, 
kitų padedami. Programoje paprastai esti trumpas religinis žodis 
(vėliau — trumpa kalba tautiniu klausimu), įvairūs pranešimai ir 
žinios iš lietuvių kolonijos bei parapijos gyvenimo, tautiečių už- 
sakytos plokštelių dainos, kartais (iki 1967 m.) kiek komercinės 
propagandos ar profesionalų skelbimų, įvairus sveikinimai, ret- 
karčiais koks rimtas ar sarkastiškas dalykėlis apie Tarybų Lietu- 
vą ar Montevidėjo lietuvius prokomunistus. 

Be vieno kurio kunigo jėzuito, programos vedėjo, į radijo stotį 
važiuodavo kalbėti — o vėliau juostelėn įrašyti — dažnai šie jau- 
nuoliai: V. Vidžiūtė, Adelė Čirputė, Gvidas Mačanskas, J. Vašta- 


+ 


320 PETRAS DAUGINTIS SJ 136* 


bina Milašiūtė, Janė Vėtaitė, Birutė Žukaitė, Adelė Jaskelevičiūtė, 
Povilas Debesys, vėliau — Rožė Pretkutė, Teresė ir Marcelė Do- 
relytės, Jonas Švoba ir kiti. 

Keletą kartų jaunimas parengė specialias programas: 1965 m. 
Vasario 16-osios proga radijo montažą „Lietuva amžių bėgyje“, 
1967 m. birželio 18 d.— programą „Marija, gelbėk mus“, pagal Si- 
biro lietuvaičių maldaknygę. Šias ir kitas programas parengdavo 
A. Stanevičius ir E. Andriuškevičius, padedami Nijolės Stanevi- 
čiūtės de Hernandez, Birutės Žukaitės-Mačanskienės ir kitų. 

Per radiją kalbėti būdavo kviečiami taip pat įvairūs asmenys 
ir svečiai. Ilgametis radijo programos vedėjas tėvas Giedrys ret- 
karčiais pasikviesdavo vaikučius pavieniui ar visu būriu padai- 
nuoti, pasakyti eilėraščių. 

Lietuvių katalikų radijo valandėlė, arba Tėvynės Lietuvos pri- 
siminimų valandėlė (taip vėliau šis radijo pusvalandis buvo va- 
dinamas), per savo 25 gyvavimo metus yra atlikusi didelį religi- 
nio ir tautinio sąmoninimo darbą, davusi progos tautiečiams iš- 
girsti daug lietuviškojo meno — dainų, muzikos, poezijos, trum- 
pų vaidinimų, savo iniormacijomis jungusi lietuvius į vieną bend- 
ruomenę, skatinusi eiti į lietuviškus renginius, pamaldas, rekolek- 
cijas, šventes. 


„Žinių“ biuletenio leidimas — tai kitas pažymėtinas Lietuvių 
parapijos darbas. Šis Urugvajaus lietuvių katalikų iniormacinis 
biuletenis tėvo J. Bružiko ir G. Mačansko pradėtas spausdinti 
1961 m. gegužės 7 dieną. Jis išeina kiekvieną sekmadienį dviejų 
folio dydžio puslapių, išspausdintas rotatoriumi ir yra dalijamas 
prie bažnyčios durų po lietuviškų pamaldų, per renginius salėje 
ar UL Kultūros draugijos klube. Kita dalis išsiuntinėjama kas |— 
2 savaites kitiems tautiečiams ir į užsienį laikraščių redakcijoms 
bei bičiuliams. Iš pradžių buvo spausdinama 400 egzempliorių, vė- 
liau, vieniems tautiečiams išmirštant, kitiems išvykstant svetur, o 
jaunimui sunkiai įkertant lietuvišką raštą,— spausdinama 250. 

Nors biuletenis yra tik dviejų puslapių, bet visada kas savaitę 
išeidamas perduoda daug žinių iš lietuvių gyvenimo Urugvajuje, 
plačiajame pasaulyje ir okupuotoje Lietuvoje. Jame vis būna ne- 
ilgas vedamasis religine ar tautine tema **. Kartais jame spaus- 
dinama ir ištraukų iš įdomesnių knygų ar eilėraščių, pavyzdžiui, 
iš S. Rūkienės knygos „Tautų kapinynas Sibire“. Štai 1961 m. 
gruodžio 10 d. numerio turinys, būdingas ir kitiems numeriams: 
Naujoji Moteris (vedamasis Nekaltai Pradėtosios Marijos šventės 
proga); žinutės: UL Kultūros draugijos pietūs; Šį sekmadienį lie- 
tuviai vaikučiai, kitur priėmę Pirmąją Komuniją, eis drauge lietu- 
vių bažnyčioje prie Komunijos; Ateinantį sekmadienį bus Lietuvių 
katalikių moterų draugijos susirinkimas; Vieši svečias marijonas 
kun. St. Šaplys; Prof. Teresita Drobniewski, choro akompanijuo- 
toja, ir Alba Milašiūtė išlaikė konkursinius egzaminus; Kalėdų 


137* URUGVAJAUS LIETUVIAI 321 


naktį Mišios bus...; Kūčioms plotkelių galima gauti...; “Litua- 
nia en el Urugvay“ skelbimas apie šią radijo programą. 

Antrame biuletenio puslapyje žinutės: Kolonijos ligonys; Šv. 
Mišios, užprašytos tautiečių ateinančios savaitės dienoms; „Gin- 
taras“, tautinių šokių ansamblis, šoko Hospital Maciel naudai 
televizijos 4-ame kanale; Kalėdų eglutė bus ten tada... Toliau 
kiek ilgesnės žinios: Ragina Suomiją užsinerti kilpą; „Veltėdžių“ 
trėmimo banga Letuvoje; Nuteisti katalikai Vengrijoje; Didėja 
abortų skaičius Čekoslovakijoje. 


Puolimai ir atsikirtimai. Biuletenis „Žinios“, Katalikų radijo 
valandėlė, jų ir Lietuvių parapijos vadovai tėvai jėzuitai buvo 
smarkiai puolami prokomunistinės grupės. Mat čia dažnai kal- 
bėta apie komunizmą, jo padarinius Lietuvoje, Sovietų Rusijoje 
ir kitur, perduodami įvairūs tikri faktai ir parodomas tikrasis ko- 
munizmo veidas. 

Puolami per prokomunistų laikraštį „Darbas“ ir „Lietuvių bal- 
so“ radijo programas, jėzuitai retkarčiais į tuos puolimus atsaky- 
davo, o kartais ir patys puldavo. Ypač Katalikų radijo valandėlės 
bendradarbiai atsikirsdavo. Klausytojai, skaitytojai jiems pritar- 
davo, juokdavosi, įdomesnius dalykus kitiems papasakodavo, tar- 
pusavyje apkalbėdavo ar progai pasitaikius jais savo priešininkus 
„apšaudydavo“. Tai buvo ilgus metus trunkanti ideologinė kova 
su prokomunistine grupe, kartais smarki, kartais silpnesnė. 

Štai keletas tos kovos, tų puolimų ir atsikirtimų pavyzdžių. 
Per Katalikų radijo valandėlę 1955 m. lapkričio 22 d. buvo skai- 
tytas laiškas iš Sibiro. Jame vienas lietuvis rašo apie savo ir savo 
dviejų vaikų vargą, džiovą, vėžį ir prašo drabužių, vaistų. Po to 
programos vedėjas tėvas V. Mikalauskas savo trumpoje kalboje, 
užsimindamas „Darbo“ švęstą 20 metų sukaktį (1955.X.16), klau- 
sytojams sakė: „Ir tu, lietuvi, neprotestuoji prieš tokį pamazgomis 
permirkusį popierių ir dar rengiesi paremti jį savo kruvinu pra- 
kaitu? Ar tai nebus Judo darbas? Remti tą Dievo, Kristaus, Ma- 
rijos, Bažnyčios ir tavo brangios Tėvynės niekintoją, kuris per 
20 metų niekino ir purvais drabstė Lietuvos trispalvę, o jos vietoje 
statė ir gyrė mūsų tautai visai svetimą ir nepriimtiną, mūsų bro- 
lių ir sesučių kraujais sutaškytą raudoną ženklą!? Girti lietuvio 
širdžiai svetimus, iš kažkur atsibasčiusius tironus, o niekinti ir 
atmesti mūsų tautos amžinus didvyrius Vytautą ir Gediminą?! Ne! 
Jaučiasi per daug baisus pasityčiojimas iš lietuvių jausmų ir Tė- 
vynės meilės. Tikrai, „Darbas“ per tuos 20 metų atliko Judo išda- 
viko pareigą“. 

Už tai prokomunistai labai puolė, tyčiojosi ir šmeižė tėvą V. Mi- 
kalauską. Jis buvo vadinamas Rudžiu, Rudbarzdžiu (aliuzijos į 
nacius, rudžius, į jo rudą barzdą.— Au/.), jam prikišamas donki- 
chotiškumas kovoje su jais, noras įskųsti jų radijo programą, 
draugavimas su poniutėmis, dėl kurių jis vėliau ir buvo ištremtas 
21 — 878 


322 PETRAS DAUGINTIS SJ 138* 


iš Urugvajaus į Braziliją. Po jo mirties „Darbas“ džiaugėsi, kad 
esą „vienu šnipu mažiau“ *?. 

Misionierių tėvą Bružiką irgi visaip puldavo: rašydavo, kad jis 
esąs „senas fašistų tarnas“, iškraipąs parašytas mintis (Justo Pa- 
leckio pareikštas San Paulo lietuviams), skelbiąs kažkokį „naują 
stebuklą“ (įvykius Fatimoje.— Aut.) *?. 

Kliuvo ir tėvui Jonui Giedriui, ilgamečiam Urugvajaus lietuvių 
katalikų biuletenio „Žinios“ iaktiškajam redaktoriui ir katalikų ra- 
dijo valandėlės vedėjui, nors jis ir dažnokai aplankydavo proko- 
munistinės grupės žmones 18. 

Retkarčiais ir tėvas Giedrys jiems atsikirsdavo sarkastiškai 
pajuokdamas, pavyzdžiui, per 1954 m. rugpjūčio 22 d. radijo pus- 
valandį jis pasakė: „Kartą — tai buvo Didžiąją savaitę — savo 
laimėjimais didžiuodamiesi keli simpatiški tautiečiai pasisakę, kad 
jie mieliau bučiuoja kumelei į tam tikrą vietą,-- man nepatogu čia 
viešai pasakyti, kur,— negu kryžių. Nei šio malonumo nemano ku- 
nigai niekam uždrausti, nei jo pavydi. Priešingai, jie yra linkę 
padėti. Jeigu sunku būtų rasti kitur, tai mūsų kaimynas turi ku- 
melę su plačiu užpakaliu; jis mielai sutiks leisti pabučiuoti jį. 
Tegu kiekvienas bučiuoja, kas jo širdžiai artimesnis“ *9, 

Jėzuitai, „Žinių“ biuletenis ir radijo valandėlės pirma buvo 
puolami beveik kiekviename „Darbo“ numeryje (vėliau kiek re- 
čiau) ir per jų radijo programą. 1954 m. gruodžio 4 d. „Darbo“ 
numeryje Katalikų radijo valandėlės programa vadinama „Slogu- 
čio pusvalandžiu“. Kitą sykį ji palyginama su prokomunistų radi- 
"ju: „Tarp lietuvių radijo pusvalandžių visi lietuviai Montevidėjuje 
pastebi, kad yra didelis skirtumas. Pavyzdžiui, Centro klubų „Lie- 
tuvių balsas“ niekuomet nėra kliudęs katalikų įsitikinimo; atvirkš- 
čiai elgiasi kunigai. Jie dažnai pasikviečia buržuazinės Lietuvos 
atstovybės liekanas, kurie yra profesionalūs šmeižikai Tarybų Lie- 
tuvos ir mūsų organizacijos. Man rodosi, kad tai pastebi visi ra- 
dijo klausytojai, ir tie jų šmeižtai garbės jiems neteikia; jų likimas 
be išeities, jie randasi desperacijoje“ ir t. 1.50 Kitą kartą puola 
piktesniais žodžiais: „,„Vadeivos, dypukai, jėzuitai „vaduotojai“ per 
radijo valandas, pusvalandžius pirštais nurodo į Urugvajaus lie- 
tuvių centrus. Ką tai reiškia? Reiškia, reikia pulti, sunaikinti... 
Jėzuitų radijo pusvalandis taip pat... Mums, lietuviams, kelias 
yra vienas ir aiškus: tai kova prieš lietuviškas išgamas“,— rašoma 
1962 m. rugpjūčio 2 d. „Darbo“ numerio redakcijos vedamajame 
„Naci-fašizmas kelia galvas“. 

1963 m. rugsėjo 30 d. „Darbo“ vedamajame vėl tiesiai puolami 
jėzuitai: „Kiek jiems moka už darbą Urugvajuje, Brazilijoje ir ki- 
tur vienybę ardyti ir jų tarpe nesantaiką sėti, mums nesvarbu. Svar- 
bu mums žinoti,— ir tegul visi lietuviai žino,--- kad jėzuito asme- 
nyje yra mūsų tėvynės, mūsų visų emigrantų, darbininkų priešas. 
Jie pasisako kovoją prieš komunizmą. Jėzuitai, vietoje atlikti re- 
ligines apeigas, politikuoja, agituoja žmones prieš Tarybų Lietuvą. 


139* URUGVAJAUS LIETUVIAI 393 


Jie kovoja ir kovos prieš kiekvieną kilnią mintį. Jie yra reakcijos 
atstovai, įgaliotiniai“ *!, 

Kitur jėzuitams prikaišiojama, kad jie „gydą“ religiniais prie- 
tarais, įsigyją autukus dėka „Marijos stebuklų“ ir kad po „pletkų“ 
nešiojimo priedanga vykdą fašistinę ofenzyvą, kad ateiną kaip ink- 
vizitoriai ir esą „mūsų mažos kolonijos nelaimė“ 52. 

Žinoma, jėzuitams nebuvo sunku atsikirsti; jie pateikdavo vis 
naujų, komunizmą kaltinančių faktų. Pavyzdžiui, per vienos radijo 
valandėlės programą buvo skaitytas iš Lietuvos be cenzūros gautas 
vienos tautietės, išbuvusios Sibire 6 metus, laiškas apie išvežtųjų 
kankinimus per tardymus, badą koncentracijos stovyklose, nepake- 
liamus darbus miške ir t. t.53 Po tokių paskaitytų faktų tėvas Mi- 
kalauskas per 1954 m. vasario 21 d. radijo valandėlės programą 
kaltino prokomunistus: „Pats bjauriausias ir šlykščiausias darbas 
yra išduoti priešui savo tėvynę, savo brolius, savo tautą ir dirbti 
bei tarnauti savo pavergėjams... (kaip Judas) baigia savo išda- 
vikišką gyvenimą ir daugelis Lietuvos išdavikų ir komunistams 
parsidavusiųjų nelaimingųjų išgamų, per nelaimę gimusių iš lie- 
tuvių tėvų ar net Lietuvoje, žmonių atmatos ir šiukšlės...“ 

Taip viešai ir privačiai vyko ir tebevyksta ilgametė kova tarp 
prokomunistų ir lietuvių katalikų bei jų vadovų, susibūrusių Lie- 
tuvių parapijoje. Tai žymi dalis kovos, vykstančios tarp Urugva- 
jaus lietuvių kolonijos prokomunistinės, „pažangiosios“ grupės 
ir demokratinės grupės. Kovos tikslas — ginantis ir puolant išlai- 
kyti savo pozicijas, silpninti priešingąją pusę ir vis bandyti lai- 
mėti sau kokį šalininką. 


Darbas su jaunąja karta. Lietuvių parapijos ir jos tėvų jėzuitų 
žymi tautinės bei kultūrinės veiklos dalis buvo ir darbas su jau- 
nąja karta. Kaip rašyta, tėvai jėzuitai, 1954 m. perėmę šeštadienio 
mokyklą, ir toliau ją globojo visą laiką. Lietuvių parapija daug 
kuo prisidėjo (patalpomis, mokymo priemonėmis, lėšomis, moky- 
tojų parūpinimu), kad mokykla ne tik galėtų tęsti darbą, bet ir 
rengti savo šventes. Be Kalėdų eglutės, kuri paprastai būdavo UL 
D uUios klube, buvo dar Trijų Karalių šventė, Motinos diena ir 
kitos. 

Iš paūgėjusių šeštadienio mokyklos vaikų buvo susidariusi Jau- 
nųjų vyčių grupelė. Jie, vadovaujami Rožės Pretkutės, 1959 m. 
per Tris Karalius surengė tikrą vaikų šventę su gražia, sudėtinga 
programa. Jaunieji vyčiai su parapijos aparatais 1960—1963 m. 
parapijos salėje rodydavo kiną mišriai publikai. Tam darbui va- 
dovavo R. Vidžius, E. Andriuškevičius, E. Klimas ir kiti. Pelną, 
jei jo likdavo, skirdavo jaunosios kartos naudai. 

Apie 1958 m. susibūrė mergaičių tautinių šokių grupelė „Audė- 
jėlė“; prie jų greit prisidėjo ir vaikinai. Taip susidarė tautinių 
šokių būrelis „Gintaras“ 54. Šis jaunimo būrelis buvo gana nepri- 
klausomas, vadovaujamas mokytojos Genės Stanevičienės, o nuo 


324 PETRAS DAUGINTIS SJ 140* 


paskui — jos giminaičio Alfredo Stanevičiaus. Lietuvių katalikų 
jaunimo draugijai „Vylis“ visai nusilpus ir jos šokių būreliui iš- 
irus, tą būrelį pradėjo globoti Lietuvių parapija, nors šiaip jis 
tvarkėsi gana savarankiškai. Lietuvių parapijos kunigai, ypač tė- 
vas J. Giedrys, skyrė tam būrėliui daug darbo ir rūpesčių. Jo re- 
peticijos dažniausiai būdavo Lietuvių parapijos salėje; šokėjai 
naudojosi parapijos aparatais ir kitomis priemonėmis, mažu para- 
pijos autobusiuku, „kamionteta“. Parapija padėdavo rinkti jiems 
reikiamas lėšas, organizuoti renginius, kurie dažnai būdavo irgi 
parapijos salėje. „Gintaro“ tautinių šokių būrelis dažnai šokdavo 
per parapijos renginius. 

Parapijos jaunimas, nepatekęs į „Gintaro“ šokių būrelį, 1964 m. 
rugpjūčio 12 d. išsirinko savo „veiklos judintojus“, kaip kokią ko- 
misiją: Albiną Milašiūtę, Mariją Mikelionytę ir Vytautą Bagurs- 
ką55. Jaunimas rinkdavosi į parapijos svetainę mokytis lietuviš- 
kai kalbėti, rašyti, pažinti Lietuvos istoriją ir t. t. Ką tik susibū- 
rus ar mokslo metų pradžioje jų susirinkdavo gana daug. Paskui 
skaičius ėmė mažėti: vienas kitas įsitraukdavo į kitą veiklą, pa- 
vyzdžiui, dainuoti chore, vaidinti, kitam išvis nusibosdavo. Po 
metu, kitų vėl susiburdavo, skaitydavo lietuvių literatūrą, geogra- 
tiją, kartais diskutuodavo religiniais klausimais. Tačiau jaunimui 
trūko stipresnio idėjinio krūvio, sąmoningesnio tautinio, katalikiš- 
ko ir dorinio išsiugdymo. Tai pastebėjo su jaunimu dirbanti mo- 
kytoja G. Stanevičienė, protestantė. Todėl klebonas tėvas J. Gied- 
rys pasiryžo suorganizuoti ateitininkų būrelį. 1964 m. kovo I d. 
jis sušaukė kviestinių jaunuolių pirmąjį ateitininkų susirinkimą. 
Kiti, nepakviesti ar nenorėję prisidėti, bei jų tėvai pradėjo šiauš- 
tis, kalbėti, kad tai esąs jaunimo skaldymas į grupes, ginčų, ne- 
santaikos kėlimas. Be to, tų pačių metų balandžio pradžioje tėvas 
Giedrys buvo iškeltas į Braziliją darbuotis tarp San Paulo lietuvių. 
Naujasis klebonas tėvas Zaremba toliau ateitininkų jau neorgani- 
zavo. Jis mėgino šeštadieniais daugiau duoti pamokų iš lituanis- 
tikos, sekmadieniais su susirinkusiaisiais panagrinėti religinius 
klausimus ir šiaip pasikalbėti su pavieniais jaunuoliais tomis te- 
momis. Jaunimas pamilo tėvą Zarembą, jis turėjo jiems nemaža 
teigiamos įtakos. 


Parapija padėjo susiorganizuoti ir Jaunimo sekcijai. Ši sekcija 
susibūrė, kai grįždama iš IV Pietų Amerikos lietuvių kongreso 
Buenos Airėse (Argentinoje) užsuko į Urugvajų Pasaulio lietuvių 
bendruomenės Centro valdybos narė jaunimo reikalams Dalia Tal- 
lat-Kelpšaitė. Ji su jaunimu daug kalbėjosi, ragino organizuotis, 
kvietė atvažiuoti į III tautinių šokių festivalį Čikagoje. Taigi 
1967 m. vasario 19 d. ir buvo įkurta Urugvajaus lietuvių bend- 
ruomenės Jaunimo sekcija. Jos valdybą sudarė R. Mačanskas, 
E. Andriuškevičius ir A. Stanevičius. 


141* URUGVAJAUS LIETUVIAI 325 


Jaunimo sekcija kartais susirinkdavo posėdžiauti, surengė kele- 
tą kelionių, tarpininkavo tarp pasaulio lietuvių bendruomenės ir 
Urugvajaus demokratinio jaunimo. 1967 m. suvaidino Žemaitės 
„Tris mylimas“. Be valdybos narių, dar vaidino Nijolė Stanevi- 
čiūtė, Adelė Jeskelevičiūtė ir Birutė Žukaitė-Mačanskienė. 

Jaunimo sekcija didesnės veiklos neišplėtė dėl šalia jos esan- 
čių pirma įudraus, veiklaus tautinių šokių būrelio „Gintaras“, vė- 
liau — „Ąžuolynas“, Pasaulio lietuvių bendruomenės Jaunimo są- 
jungos skyrelio ir dėl iškilusių nesutarimų tarp valdybos narių. 


Jaunimo fondas suorganizuotas Lietuvių parapijos ir jos kuni- 
gų 1961 m. žiemą, rengiantis „meno pasiuntinybei“ pas Brazilijos 
lietuvius. Išprašytomis, gautomis aukomis, loterijomis, renginių 
pelnu ir kitaip į fondą tąsyk buvo sukaupta 5400 pezų. Toji 33 
asmenų Urugvajaus lietuvių meno pasiuntinybė Brazilijoje buvo 
1962 m. kovo 1—20 dienomis. Jai vadovauti taip pat padėjo ir 
tėvas Giedrys. 

1963 m. antrąjį pusmetį Jaunimo fondas kaupė lėšas studentų 
stovyklai Kordoboje, Argentinoje. Stovykloje 1964 m. sausio 10— 
24 d. dalyvavo 11 Urugvajaus lietuvių įaunuolių, globojamų klę- 
bono tėvo Giedrio. 1965 m. Jaunimo fondas skyrė 400 pezų („Gin- 
taras“ — 1710 pezų) vadovaujamai klebono tėvo Zarembos jauni- 
mo grupei dalyvauti III Pietų Amerikos lietuvių kongrese San 
Paulo mieste. 

Vėliau šis fondas labai daug padėjo „Gintarui“ kaupti lėšas 
vykti į IV Pietų Amerikos lietuviu kongresą Buenos Airėse. kur 
„Gintaras“ puikiai šoko, po to į III tautinių šokių festivalį Či- 
kagoje (1968 m.). Paskui Jaunimo fondas, uoliai talkininkaujamas 
tėvo Giedrio, skyrė daug lėšų (apie 257000 pezų, 1 doleris — 
250—300 pezųy) moksleivių tautinių šokių ansambliui „Ąžuolynas“ 
vykti kaip Urugvajaus lietuvių meno pasiuntinybei pas San Paulo 
lietuvius 1971 metais. Antrasis jų vadovas irgi buvo tėvas Gied- 
rys. | 

Daugiausia jaunimo atostogoms prie jūros buvo pastatytas na- 
mas „Neringa“ apie 20 km nuo Montevidėjo esančio Shangrila 
vasarvietėje, kainavęs apie 4000 dolerių. 


Renginių organizavimas. Lietuvių parapija pati organizavo ir 
prisidėjo rengiant žymių dvasininkų ir pasauliečių sutiktuvės ir 
išleistuves, minint tautines šventes. Dažnai Tautos šventė ir be- 
veik visada Gedulo diena buvo švenčiama parapijoje — pirma šv. 
Mišios lietuvių bažnyčioje, o paskui — aktas salėje. 

Ypač gražus buvo Gedulo dienos minėjimas 1962 m. birželio 
17 dieną. „Per jį Lietuvių katalikų choro artistai suvaidino tai 
dienai pritaikintą vaidinimą, Veličkos dramą „Lėk, mano sakalė- 
li“. Publika susijaudinusi, beveik visi be išimties verkė ir smarkiai 


326 PETRAS DAUGINTIS SJ 142* 


plojo. Didelė dramos pasisekimo nuopelnų dalis, be abejo, pri- 
klauso režisieriui p. J. Čeponiui ir garsų bei šviesų efektų tech- 
nikui Edm. Andriuškevičiui, jau neskaitant pačių artistų, kurie 
tiesiog pergyveno patį veikalą“, — rašė „Žinių“ biuletenis 1962 m. 
birželio 21 d. numeryje. 

Reikia bent trumpai paminėti parapijos rengiamas priimtuves, 
išleistuves, svečių ir kitų asmenų pagerbimą. Vieni renginiai bū- 
davo paprasti: bendri pietūs ar „vermutas“ parapijos salėje su 
sveikinimo kalbomis, kiti — su menine programa, dar kiti — tikros 
šventės. 

Stai keletas tokių renginių. 1961 m. sausio 3 d. pagerbtuvių 
„vermutas“ Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkui J. Ba- 
čiūnui su žmona; 1961 m. sausio 5 d.— Montevidėjo arkivyskupui 
Antonio Corso; jam įteikta lietuviška juosta ir lietuviškas kry- 
žius; 1962 m. liepos 29 d.— *Pax Romana“ pirmininkui dr. P. Vy- 
gantui ir svečiams iš Brazilijos: prel. P. Ragažinskui ir dr. 
K. Miliui; 1965 m. vasario mėnesį — vysk. V. Brizgiui, prel. 
J. Albanavičiui ir prel. J. Balkūnui, o kovo 2 d.— Lietuvos diplo- 
matų šefui St. Lozoraičiui, 1965 m. lapkričio 27 d.— Buenos Airių 
lietuvių krepšinio rinktinės ,, Kovas“ sportininkams ir t. t. 

Tokios priimtuvės surengtos naujai atvykusiems ir išleistu- 
vės — išvykstantiems jėzuitams kunigams. Ypač puikios išleistu- 
vės buvo. trečiajam Lietuvių parapijos klebonui tėvui Leonui Za- 
rembai 1967 m. liepos 19 d. parapijos salėje. „Žinių“ biuletenis 
1967 m. rugpjūčio 23 d. numeryje tas išleistuves taip aprašė: „Jam 
suruoštos puikios išleistuvės, drauge minint ir Išeivio dieną. Po 
lietuviškų pamaldų, po gerai suruošto Lietuvių katalikių moterų 
draugijos vermuto, atsisveikinimo žodį pradeda Lietuvos atstovas 
Anat. Grišonas. Jis puikiai, nuotaikingai kalba. Salėje, net prie 
bufeto įsiviešpatauja tyla. Svariais, parinktais žodžiais jis iškelia 
klebono Leono Zarembos nuopelnus, jo malonų, taktišką būdą, jo 
pastangas su visais kalbėtis, dialoguoti ir jo kunigišką rimtį. Visi 
pritaria jam, tartum būtų išreiškęs jų pačių norėtą pasakyti įver- 
tinimą ir padėką. Po to dar kalba Vyt. Dorelis „Aido“ choro, KS 
čias tėvas J. Bružikas. 

Tada gintariečiai drauge su Jaunimo sekcija, vadovaujami mo- 
kyt. G. Stanevičienės, gražiai pastato operetę — scenos vaizdelį 
„Laužams liepsnojant“, kurios klebonas Zaremba dar nebuvo ma- 
tęs. Po to St. Zaremba sako labai nuoširdų, jausmingą žodį. Jis dė- 
koja, atsiprašo, žada neužmiršti, kviečia visus gyventi sutarime 
ir prašo maldų. Žmonėse matyti susijaudinimas, daug kam aša- 
ros akyse. Jos, dar labiau nori prasiveržti ir kažkas gerklę dar 
labiau spaudžia, kai jaunimas tautiškais rūbais apsupa scenoje jį 
ir, solisto Pov. Debesio vadovaujamas, įam nuotaikingai dainuoja 
„Oi sudiev, sudiev“. Salionas buvo pilnas norinčių su juo atsi- 
sveikinti. Jo išleisti Plaza Independencia prie autobuso susirinko 
40 žmonių būrys, nors oras šaltas ir vėjuotas“. 


143* URUGVAJAUS J.IETUVIAI 327 


Darbas su parapijos vietiniais. Tėvams jėzuitams drauge su 
lietuviais parapijiečiais teko nemažai padirbėti ir su vietiniais, 
nelietuviais. Mat Montevidėjo arkivyskupas dr. Antonio Maria 
Barbieri, leisdamas statyti bažnyčią, prašyte prašė prisiimti pa- 
reigą rūpintis ir vietiniais, apie bažnyčią gyvenančiais katalikais. 
Kai 1955 m. vasario 13 d. buvo suteiktos Lietuvių parapijai teisės, 
tai prie šios parapijos buvo priskirti 48 kvartalai su maždaug 6000 
gyventojų. Tėvai jėzuitai stengėsi šią pareigą atlikti, nors dau- 
giausia savo jėgų ir pastoracijos visada skirdavo lietuviams ka- 
talikams. 

Kaip jau minėta, vietiniams katalikams laikytos kiekvieną sek- 
madienį pirma dvejos, vėliau trejos Mišios su pamokslais ispanų 
kalba, krikštijami vaikai, ruošiami prie Pirmosios Komunijos, 
klausomos išpažintys, tuokiama ir t. t. 

Susikūrus vietinio jaunimo sambūriams, 1958 m. pastatyta ba- 
rako tipo salė — Salėn de Juventud, kad nesimaišytų su lietuviais 
ir nebūtų trinties. Buvo įkurti šie vietinio jaunimo sambūriai: vai- 
kinų žosistų (iaunųjų darbininkų katalikų) ir merginų žosisčių 
(1955—1965), mokyklinio amžiaus mergaičių  Teresyčių grupė 
(1960— 1965), berniukų vilkiukų ir skautų dvi grupės (1957—1966 
ir 1974—1975); vėliau tėvas L. Zaffaroni ir tėvas W. Castels iš- 
plėtė “Centro de Juventude“ (Jaunimo centras, 1961—1967) ir 
liturginę-pastoracinę grupę. Su visomis šiomis grupėmis daug dir- 
bo tėvas J. Giedrys 59. 

Neturtingiesiems šelpti tėvas Daugintis įkūrė Sv. Vincento pau- 
liečių vyrų konferenciją (1955), o vėliau — ir moterų. Su abiem 
šiomis grupėmis jis yra nemažai darbavęsis. Tėvas Daugintis pa- 
dėjo ir Krikščionių šeimų sąjūdžio grupei (1957—1960). ir uoliu 
šeimų lankymu pasižymėjusiai Marijos legiono grupelei (1962— 
1964). Be šių, buvo dar Katalikų akcijos moterų skyrius (1955— 
1958), liturginė-pastoracinė grupė (pradedant 1969 m.) ir nedide- 
lė parapijos taryba. 

Urugvajiečių pastoracijai buvo kviečiami ir vietiniai kunigai 
jėzuitai. Keletas jų ir gyveno klebonijoje. Tai lietuvių mėgstamas 
Martin Bruzzone (1958—1961), Juan Carlos Zefferoni (1962— 
1963), Waldemar Castels (1963—1964), Valentin Pats (1974) .ir 
broliukai įėzuitai Nicolai Lopez (1962—1965) bei Luis Chiazzaro 
(1973.V11—1975.VI). Keletą metų atvykdavo sekmadieniais Mišių 
jiems laikyti P. Ubilla, P. Telechea, P. Daniel Gil. pasaulietis 
kunigas Mauricio Garcia ir kiti. 

Kai tose pačiose patalpose ar parapijoje yra dviejų skirtingų 
tautų ir kalbų grupės, tai kartais pasitaiko ir ginčų. Jų būta ir 
mišrioje Fatimos parapijoje. Kai kurie lietuviai, ypač moterys, 
kartais pabrėžtinai parodydavo vietiniams, kad įie — lietuviai — 
yra parapijos patalpų statytojai, šeimininkai ir išlaikytojai. O vie- 
tiniai, jausdamiesi esą savame krašte, nevengdavo pašaipos „grin- 
gams“ — užsieniečiams. Kartais padėtį apsunkindavo ir vietiniai 
kunigai (pvz., tėvas Castels), neparodydami reikiamo takto ir su- 


328 PETRAS DAUGINTIS SJ 144* 


pratimo. Dėl šių i: kitų priežasčių nei lietuvių jaunimas, nei se- 
nimas nesimaišydavo su vietiniais, nors pasitaikydavo ir gražių 
bendravimo atvejų. 


Lietuvių parapijos kunigai. Tėvas Vladas Mikalauskas (1918— 
1951) į Urugvajų atvyko 1951 m. vasario 11 dieną. Tai pirmas 
lietuvis jėzuitas, pradėjęs čia darbuotis. Buvo uolus, jaunas kuni- 
gas, neseniai baigęs mokslus Romoje. Mėgo žmones, ir žmonės, 
ypač jaunimas, mylėjo jį. Turėjo didelę bendravimo dovaną: ža- 
vėdavo, patraukdavo tautiečius į visuomeninį, tautinį, religinį gy- 
venimą, o kitus net prikalbindavo mesti prokomunistinę grupę. Ra- 
gino jaunimą ir suaugusiuosius burtis, sudaryti katalikiškas drau- 
gijas, įkurti savo radijo programą, pasistatydinti bažnyčią ir t. t. 
Tą patį darbą su dideliu pasisekimu dirbo San Paule. Brazilijoje, 
Argentinoje ir Urugvajuje surengė 10 misijų ir 5 rekolekcijas. 

Bėgdamas 1941 m. iš Lietuvos į Vokietiją, buvo patekęs į na- 
cių nagus ir koncentracijos stovyklas. Sveikata buvo sugadinta, 
mirė jaunas Brazilijoje: besimaudant jūroje, dėl didelio kraujospū- 
džio į smegenis išsiliejo kraujas. 


Tėvas Jonas Bružikas (1895—1974), jau Nepriklausomoje Lie- 
tuvoje ir Šiaurės Amerikoje pagarsėjęs misionierius, buvęs 9 mė- 
nesius Lietuvos kalėjime pirmosios bolševikų okupacijos metu, 
1951 m. kovo 19 d. atvykęs į Urugvajų, labai uoliai darbavosi ir 
visomis priemonėmis siekė atgaivinti Montevidėjo lietuvių katali- 
kų tikėjimą bei religinę praktiką. Jis gerai parengė ir sumaniai 
vedė 5 misijas, 7 rekolekcijas, organizavo iškilmingas religines 
ir tautines šventes, procesijas, susibūrimus. Jo pastangomis buvo 
sudarytas lietuvių bažnyčios statybos komitetas, įkurtos katalikiš- 
kos vyrų ir moterų draugijos. Nuvykęs į Šiaurės Ameriką, vesda- 
mas misijas, rekolekcijas, tridienius, susitelkimo dienas atlaidų 
metu, per pusantrų metų surinko aukų iš lietuvių katalikų Nekal- 
čiausiosios Marijos Širdies bažnyčios ir klebonijos statybai Mon- 
tevidėjo mieste. Paskirtas šios Fatimos parapijos klebonu 1955 m. 
vasario 13 dieną. 

Tėvas J. Bružikas keletą sykių buvo išvykęs į Argentiną ir 
Braziliją vesti misijų (Pietų Amerikoje jų surengė daugiau kaip 
30 ir dar 12 rekolekcijų), gydytis nuo reumatizmo ir nugarkaulio 
ligų. Apsigyvenęs Brazilijoje, 1964 m. autoavarijoje nusilaužė 
koją. Turėjo iškęsti keletą operacijų, kol per metus koja sugijo. 
1968 m. paskirtas Šv. Kazimiero asmeninės lietuvių parapijos 
klebonu, gražiai darbavosi, pastatydino parapijai salę, klebonijai 
nupirko gražius namus ir savaitraščiui „Mūsų Lietuva“ (jo admi- 
nistratoriumi buvo 10 metų) spaustuvėlę. Palengva vėl atsinauji- 
no jo širdies liga. Vėl turėjo ilgai gulėti lovoje, gydytis. Kiek pa- 
sveikęs pradėjo darbuotis, lankyti tautiečius, senelius, ligonius. 


145* URUGVAJAUS LIETUVIAI 329 


Jis buvo labai geras pamokslininkas, misijų, tai yra religinio 
atsinaujinimo savaičių, vedėjas — misionierius, žmonių mėgsta- 
mas, gerbiamas, uolus kunigas, beveik tūkstančiu atliktų misijų 
daug padėjęs tautiečių sieloms Lietuvoje, Vokietijoje, Italijoje, 
Anglijoje, Belgijoje, Danijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Tai 
pamaldus vienuolis jėzuitas, pamėgęs blaivystę ir neturtą, nors 
daug kam padėjęs ir daug padaręs su iš dosnių tautiečių išpra- 
šytais pinigais *7. 

Tėvas J. Bružikas mirė 76 metų. Beeinant pas ligonius per 
geležinkelio bėgius prie Vila Matilda (San Paule), iš posūkio iš- 
niręs traukinys pramušė pakaušio kaulą. 


Tėvas Jonas Giedrys (g. 1921.VII.29), atvykęs į Urugvajų 
1952 m. spalio 23 d., pirma labiau dirbo su jaunimu. Buvo Lie- 
tuvių katalikų jaunimo draugijos „Vytis“ dvasios vadas ir globė- 
jas. Vėliau su dideliu uolumu globojo „Gintarą“ ir „Ąžuolyną“, 
lietuvių tautinių šokių ansamblius, „Jaunimo fondą“, padėjusį 
šokėjams keletą kartų nuvykti į Argentiną, Braziliją ir net į tolimą 
Šiaurės Ameriką. Kai 1955 m. tėvas Mikalauskas išvyko į Brazi- 
liją, J. Giedrys ėmė sumaniai vadovauti Lietuvių katalikų radijo 
valandėlei ir šeštadienio mokyklai. Įsitraukė į darbą su vaikų tė- 
vais, kitais suaugusiais ir net su „raudonaisiais broliais“ (proko- 
munistais) ir vietiniais. 

Taip visi jį pamėgo, kad “Padre Juan“ vardas tapo žinomas 
visame Cerro priemiestyje. 1961 m. birželio 4 d. paskiriamas II 
Fatimos parapijos klebonu. Įsigijo daug simpatijų ir Brazilijoje, 
kai 1965—1967 m. ir vėliau nuvažiuodamas darbavosi tarp San 
Paulo lietuvių. Dėl daugybės rūpesčių, netvarkingo maitinimosi ir 
linksmų vaišių apie 1973 m. atsirado didelė žaizda viduriuose. Iš 
šios ligos vos išsikrapštė. 

“Padre Juan“, be kitų talentų, turi didelį gabumą prieiti prie 
įvairiausių Žmonių. žavėti savo dvasios turtingumu, linksminti 
sąmojumi ir įsiteikti įvairiais patarnavimais. Nuo 1967 m. vidu- 
rio — vėl Fatimos klebonas. 


Tėvas Petras Daugintis (g. 1915.IV.1), atvykes į Montevidėją 
1955 m. balandžio 8 d., vienerius metus dėstė moralinę filosofiją 
ir dvejus metus — sociologiją tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 
Buvo Fatimos parapijos vikaras, pavaduodavo išvykusį kur kle- 
boną. Paskirtas Šv. Vincento pauliečių konferencijos dvasios va- 
du, uoliai rūpinosi neturtingaisiais. Parašydavo „Žinių“ biulete- 
niui ir radijo valandėlės programai vedamąji žodį, dažnai iš socio- 
logijos srilies, pats juos ir redaguodavo. Parašė plačią istorinę 
sociologinę studiją „Urugvajaus lietuviai“. Jis dažnai išvykdavo 
1—8 mėnesiams dirbti į San Paulo lietuvių kolonija, buvo ten 
1968-—1973 m. Šv. Kazimiero asmeninės lietuvių parapijos vika- 
ru, o 1974—1977 m.— jos klebonu. 


330 PETRAS DAUGINTIS SJ 146* 


Tėvas Jonas Sukackas (g. 1914.XII.13) į Urugvajų atvyko 
1955 m. lapkričio 29 dieną. Apsigyvenęs vietos jėzuitų naujokyne, 
dėstė ten lotynų, o tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje — graikų 
kalbą. Vėliau, gyvendamas Cerro, 1967—1976 m. dėstė lotynų ir 
graikų kalbas Instituto de Studios Superiores ir privačiai moder- 
niąsias kalbas moksleiviams, studentams, profesoriams, o lietuvių 
kalbą — tautiečių vaikams ir paauguoliams. 

Kaip parapijos vikaras dirbo pastoracijos darbą, lankydavo lie- 
tuvių šeimas, ypač ligonius. Būdamas anima simplex, mėgdavo 
vaikus, paprastuolius, o šie — jį. 


Tėvas Juozas Venckus (g. 1897.1.16), bajorų kilmės žemaitis, į 
Montevidėją atvyko 1953 m. viduryje. Pirma dėstė vietos jėzuitų 
. kolegijoje biologiją, o vėliau turėjo savo įsirengtą brangų didelį 
biologijos kabinetą, kur jis pats ir jo vadovaujami moksleiviai ir 
studentai tirdavo įvairius gyvius. Sekmadieniais laikydavo Mišias 
Montevidėjo centro ir Cerro bažnyčiose, koplyčiose, o kartais ir 
lietuviams, ypač kai 1959—1960 m. apsigyveno Fatimos kleboni- 
joje. 

Tėvas J. Venckus buvo geras pamokslininkas, sakydavo turi- 
ningus, įdomius, kartais gal ir per ilgus pamokslus. Rašydavo 
straipsnius į laikraščius mokslo populiarinimo klausimais. Su savo 
biologijos kabineto aparatais išvyko į JAV 1965 m. vidury. 


Tėvas Leonas Povilas Zaremba (g. 1923.X.17) buvo trečiasis 
Fatimos parapijos klebonas (1964 vasario—1967 liepos mėn.), 
dirbęs joje ir anksčiau apie pusmetį. Buvo labai tvarkingas, uolus 
klebonas, pamaldžios, švelnios dvasios kunigas „Gerai parengdavo 
pamokslus, kalbas, konferencijas. Žmones veikdavo savo maloniu 
elgesiu, dvasiškais pasikalbėjimais. Buvo visų pamiltas 98, 


Daug apie Lietuvių parapijos ir jos kunigų tėvų jėzuitų veiklą 
sako 1964 m. darbų santrauka: „...parapijoje buvo pakrikštyti 
136 kūdikiai, palaimintos 36 molerystės, aplankyti 245 ligonys, 
20 vaikų paruošti Pirmajai Komunijai, pasakyta 330 pamokslėlių 
ar homilijų, padaryta pamaldumo ir rekreacijos tikslu 10 išvykų, 
22 pobūviai ir kitokie parengimai (jų tarpe tragiškyjų birželio 
įvykių ir Tautos šventės minėjimai). 

Kas savaitę lituanistikos mokyklėlėje mokėsi 20 vaikučių, at- 
skirai lituanistikos kurselio klausėsi 12 jaunuolių. Taip pat kas 
savaitę buvo Centro de Jovenes (Jaunimo centro) susirinkimai; 
iki pusės metų vyko Marijos legiono savaitinės sueigos, buvo ke- 
liolika Teresyčių susirinkimų, beveik kas mėnesį Lietuvių katalikių 
moterų draugijos, Vicentinų, keletas Lietuvių katalikų vyrų ir vie- 
tinių moterų draugijos susirinkimų; išėjo 52 informacinio biulete- 


147* URUGVAJAUS LIETUVIAI 331 


nio „Žinios“ numeriai, įvyko 52 radijo valandėlės su religiniais 
pašnekesiais; komunijų suteikta apie 10 000. 

Šiais metais labai atnaujintas autobusiukas (kamioneta), su- 
tvarkytas barakas “Salėn de Juventud“ (Jaunimo salonas), be- 
veik padvigubintos knygų lentynos bibliotekos kambaryje, įsigytas 
naujas filmų rodymo aparatas“. Visa tai rašoma „Namų istorijos“ 
1964 m. metinėje apyskaitoje. Panaši veikla buvo ir kitais me- 
tais. 


6. Radijo programa “Lituania en el Uruguay“ 


Radijo programą “Lituania en el Uruguay“ (Lietuva Urugva- 
juje) 1960 m. rugpjūčio 6 d. įkūrė Juozas Vaštakas, čia gimęs ir 
augęs jaunuolis, ilgametis Lietuvių katalikų radijo valandėlės 
bendradarbis. Jis visą laiką pats jai ir vadovavo. Programa bū- 
davo transliuojama ispanų kalba, o muzika, dainos ir pati dvasia 
buvo lietuviškos. Ją transliuodavo per Radio Independencia CX 50 
stotį 30 minučių, o po pusmečio — jau 60 minučių kiekvieną šeš- 
tadienį 19 valandą. Ė 

J. Vaštakas norėjo, kad Urugvajaus gyventojai žinolų šį tą apie 
Lietuvą ir jos laisvės bylą, kad gerai lietuviškai nesuprantantis 
jaunimas klausytųsi ir, matyt, kad pats pagarsėtų. Jis pasinau- 
dojo lietuvių socialistų noru turėti, be kunigų vedamo radijo pus- 
valandžio, dar kitą pusvalandį, taip pat K. Čibiro, Lietuvos pa- 
siuntinybės spaudos reikalų vedėjo, nepasitenkinimu, esą Kata- 
likų radijo valandėlės turinys per menkas tautiniu ir religiniu at- 
žvilgiu 59. 

“Lituania en el Uruguay“ programą sudarydavo šokių muzika 
ir lietuviškos plokštelių dainos, užprašytos rėmėjų savo artimie- 
siems ar šiaip pažįstamiems tautiečiams gimtadienių, vardadienių, 
vestuvių, krikšto ar kita kokia proga; įvairios žinios iš lietuvių 
kolonijos ir parapijos gyvenimo, kartais kiek ir iš Sovietų Lietu- 
vos, daug prekybinių ir rengiamų pobūvių skelbimų. Duodavo šiek 
tiek žinių iš Lietuvos istorijos, geografijos, meno. 

Retkarčiais per šią valandėlę kalbėdavo įvairūs lietuviai, sve- 
čiai ir vietiniai, ypač antikomunistas Josė Pedro Martinez Ber- 
setche, keletą metų vedęs atskirą laidą “Voz de la Libertad“ per 
šią programą, o vėliau atskirai. 

Dėl šio ir kitų kalbėtojų bei demokratinio pobūdžio programos 
J. Vaštaką dažnai puldavo prokomunistinis „Darbo“ laikraštis ir 
kiti prokomunistai. Jie skelbė, kad valandėlės vedėjas J. Vaštakas 
blogai išauklėtas, mažai suprantąs politiškai, šmeižiąs savo tėvų 
žemę Tarybų Lietuvą... tai yra vienas šlykštus jėzuitų išpera. .. 
šį radijo pusvalandį apmoka „vaduotojų komitetas“, veikiantis 
prie JAV ambasados 99. O iš tikrųjų ši radijo valandėlė išsilaikė 
iš Urugvajaus lietuvių kolonijos rėmėjų ir nemaža dalimi iš pa- 


332 PETRAS DAUGINTIS SJ 148* 


ties J. Vaštako lėšų, gautų už prekybinius apmokamus skelbi- 
mus. 

Tarp “Lituania en el Uruguay“ talkininkų pažymėtini jo sesuo 
Onutė Vaštakaitė, E. Andriuškevičius, Albina Milašiūtė, Horten- 
zija Bartininkaitytė, iš vietinių — Oscar Moreira ir Walter Bar- 
rios. 

Transliuojamos programos buvo gerai techniškai parengiamos: 
su maršais, muzikiniais preliudais ir palydėjimais. Gera ir propa- 
gandinė dalis. Kartais ir visa valandos programa būdavo aukšto 
lygio ar meniška, ypač per tautinės šventes ir radijo programos 
“Lituania en el Uruguay“ metines. 

Ketverios metinės buvo paminėtos dar atskirai UL Kultūros 
draugijos klube ar parapijos salėje. Į 4-ąsias metines buvo net iš 
Buenos Airių pakviesta Argentinos lietuvių centro menininkų gru- 
pė (30 žmonių); ji atliko gražią meninę programą *!. 

Tačiau apskritai J. Vaštako programos buvo silpnokos. Joms 
trūko dvasinio ir lietuviško turinio. Kai kurie tautiečiai dėl to net 
bėti ir antikomunistinėmis temomis. Dažnai kartojo renginių, šven- 
čių, komercinius skelbimus ir finansinės pagalbos — “granito de 
arena“ (smėlio grūdelio) — prašymus. Dėl tų priežasčių programa 
buvo ištęsta, nuobodoka. 

Apskritai visą “Lituania en el Uruguay“ per 8 metus trans- 
liuotą programą, rengtą jos vedėjo J. Vaštako pastangomis ir 
Montevidėjo lietuvių rėmėjų pinigais, reikia vertinti teigiamai. Ši 
programa garsino Lietuvą ir jos laisvės bylą tarp urugvajiečių, 
sudarė progą lietuviškai mažai suprantančiam jaunimui išgirsti 
lietuviškų dainų ir šokių muzikos bei šį tą apie Lietuvą, jungė lie- 
tuvius bendram kultūriniam darbui ir plačiai informavo demokra- 
tinę kolonijos dalį. 


7. Lietuvos pasiuntinybė ir kolonija 


Nors Urugvajuje įsikūrė nemažai lietuvių, tačiau tik apie 
1931 m. buvo paskirtas Lietuvos garbės konsulas Roberto Piedra- 
caprina. Be to, Argentinoje reziduojantis Lietuvos konsulas, vėliau 
Lietuvos ministras ir nepaprastasis pasiuntinys visai Pietų Ame- 
rikai rūpindavosi kiek,— kaip jau rašyta,— ir Urugvajaus lietu- 
viais 92, 

Didesnės reikšmės Urugvajaus lietuvių kolonijai turėjo pasiun- 
tinybė, kai 1947 m. balandžio 20 d. Lietuvos ministras dr. K. Grau- 
žinis su pasiuntinybės tarnautojais persikėlė reziduoti į Montevi- 
dėją, Argentinos Vyriausybei užmezgus draugiškus santykius su 
Sovietų Rusija. 

Persikelti palankią dirvą padėjo paruošti Urugvajaus lietuviai 
demokratai, ypač savo straipsniais urugvajiečių spaudoje, ir pats 
dr. K. Graužinis savo bado diena 1947 m. Vasario 16 d. proga 9, 


149* URUGVAIAUS LIETUVIAI 333 


Jis buvo padaręs vizitus Urugvajaus Užsienio reikalų ministeri- 
jos protokolo direktoriui Sr. de Jeregui, Lietuvai labai palankiam 
aukštam pareigūnui, 1938 m. Lietuvos Vyriausybės apdovanotam 
Gedimino ordinu (šiuo ordinu buvo apdovanotas ir Užsienio mi- 
nisterijoje dirbęs Paes Villaro) ir pačiam užsienio reikalų minist- 
rui Margues Castro. 

Nuo 1948 m. pradžios Lietuvos pasiuntinybė keletą metų tu- 
rėjo sunkumų su Pranu Sačikausku. Mat jis, anksčiau tiek rašęs 
Urugvajaus spaudoje dėl pasiuntinybės persikėlimo, jautėsi ap- 
viltas, kai pasiuntinybės spaudos atašė buvo paskirtas ne jis, 0 
iš Buenos Airių pakviestas Kazimieras Čibiras, Argentinoje jau 
pagarsėjęs ispanų kalba parašytomis knygomis apie Lietuvą. Jis 
pasiryžo sukelti maištą prieš Graužinį — nuversti jį ir pats už- 
imti jo vietą. 

Sužinojęs turbūt iš J. Siaurusevičiaus apie naujai Prancūzijoje 
J. Gabrio-Paršaičio sudarytą egzilinę Lietuvos vyriausybę, arba 
Lietuvių direktoriją, susirašinėdamas laiškais 1949 m. sausio 19 d. 
gavo iš J. Gabrio įgaliojimą būti Direktorijos atstovu. Su tuo 
raštu jis prisistatė Urugvajaus Vyriausybei kaip įgaliotasis Lie- 
tuvos ministras — dėlegatas Urugvajui, visur išplatino į ispanų 
kalbą išverstą „Lietuvių direktorijos tremtyje deklaraciją“, per 
laikraščius skelbė, kad Graužini: esąs diktatūrinės Smetonos val- 
džios atstovas, todėl lietuviai ir demokratinis Urugvajus negalįs 
jo pripažinti. Reikią pripažinti tremtyje naujai susidariusios Lie- 
tuvos Vyriausybės, arba Lietuvių direktorijos, įgaliotąjį atstovą, 
jį, Sačikauską. P. Sačikauskas tuoj paskyrė J. Siaurusevičių pir- 
muoju delegatūros sekretoriumi ir kariniu atašė, o Jurgį Lazdaus- 
ką-Toliušį — spaudos atašė **, Tačiau iš to nieko neišėjo. Urug- 
vajaus lietuvių kolonijos demokratinė grupė elgėsi priešingai, pa- 
vyzdžiui, UL Kultūros draugijos visuotinis susirinkimas 1949 m. 
sausio 30 d. dr. K. Graužiniui, Lietuvos ministrui, pasiuntė svei- 
kinimo telegramą ir pareiškė griežtą protestą prieš Gabrio ir Sa- 
čikausko provokacijas 9*. Draugijos narys M. Svečiulis atsiminė 
ir surado Urugvajaus dienraščiuose žinutę, kad Sačikauskas bu- 
vęs priverstas palikti Boliviją *9. Jis, anot prokomunistų laikraščio 
„Darbas“ žinutės, Bolivijoje atlikęs „Judošiaus rolę“: pats suor- 
ganizavęs neva darbininkų komunistų grupę ir vėliau ją išdavęs 
policijai; jau net Lietuvoje bidamas mokytoju I pasaulinio karo 
metu buvęs vokiečių šnipas ir išduodavęs besislapstančius ūkinin- 
kus, šelpusius rusų belaisvius ir t. t.67 

Šios žinios greit visur pasklido. Urugvajaus Vyriausybė Sači- 
kausko nepripažino jokiu Lietuvos atstovu, o Sačikauskui buvo 
vis sunkiau spausdinti savo straipsnius vietinėje spaudoje ir gauti 
paramos iš savo šalininkų. Palengva viskas aptilo 68. 

Esant pasiuntinybei Urugvajuje, jos ir lietuvių kolonijos san- 
tykiai pasidarė gyvesni. Tautiečiai eidavo į pasiuntinybę gauti rei- 
kiamų dokumentų: gimimo, vedybų, pilietybės pažymėjimų verti- 
mų. Pasiuntinybės personalas dalyvaudavo tautinėse šventėse bei 


334 PETRAS DAUGINTIS SJ 150* 


kituose renginiuose. Dažnai pats ministras dr. K. Graužinis juose 
pasakydavo ar paskaitydavo atitinkamą kalbą. Geras, įdomus ka]- 
bėtojas buvo pasiuntinybės spaudos reikalų vedėjas K. Čibiras. 
Vėliau tinkamai kalbėdavo pasiuntinybės sekretorius konsulas Ana- 
tolijus Grišonas. Retkarčiais — ypač per Motinos dieną — kalbė- 
davo ir ministro žmona Laimutė Elena Graužinienė. Įvairiausiuo- 
se minėjimuose solo dainuodavo Liucija Grišonicenė. Keletą sykių 
yra dainavęs, giedojęs ir A. Grišonas 9", 

K. Čibiras, parašęs apie Lietuvos tragediją įdomių knygų, pa- 
vyzdžiui, “Entre iuego cruzado“ (Kryžminėje ugnyje), “Dzenghis- 
-kahn“, 1948—1961 m. išspausdino apie 100 straipsnių Montevidė- 
jo dienraščiuose “El Dia“, “La manana“, “Diario Espafiol“ ir ki- 
tuose. Jis rašydavo jiems ir vėliau, ypač Vasario 16, Gedulo die- 
nos, Tautos šventės proga. 

Tomis pačiomis progomis Lietuvos pasiuntinybės personalas 
vizituodavo Urugvajaus Užsienio ministerijos aukštuosius parei- 
gūnus, įteikdavo pareiškimus, kartais memorandumus, kur būdavo 
prašoma būti palankiems Lietuvos bylai tarptautiniame forume, 
dėkojama už palankumą, svetingumą. Vasario 16 proga pasiunti- 
nybė rengdavo priėmimą diplomatinio korpuso nariams, Urugva- 
jaus valdžios aukštiesiems pareigūnams ir lietuvių kolonijos kvies- 
tiniams atstovams. Atsilankydavo apie 40—-60 žmonių. Ta pačia 
proga beveik kasmet iškilmingai būdavo padedamas gėlių vainikas 
prie Urugvajaus laisvės kovotojo Josė Artigas paminklo Plaza de 
Independencia. Pasiuntinybė dalyvaudavo kitų valstybių atstovy- 
bių renginiuose, reprezentuodavo Lietuvą, kviečiama Urugvajaus 
Užsienio reikalų, Švietimo ministerijų ar Montevidėjo miesto val- 
dybos. 

Pasiuntinybė įteikdavo pasižymėjimo žymenis, medalius nusi- 
pelniusiems urugvajiečiams, pavyzdžiui, tuometiniams užsienio 
reikalų ministrams Alejandro Zorilla de San Martin, Luis Vidal 
Zaglio ir Homero Martinez Montero. 1968 m. balandžio 30 d. per 
priėmimą pasiuntinybėje įteikti Lietuvos nepriklausomybės 50 me- 
tų sukakties medaliai Montevidėjo miesto burmistrui generolui 
Herrere, miesto tarybos nariui Edgar Guedes (už nutarimą pava- 
dinti vieną aikštę “Plaza de Republica Lituania“) ir žymiam žur- 
nalistui Josė Pedro Martinez Bersetche, geram kalbėtojui per ra- 
diją, minėjimus, sueigas. 

Pasiuntinybė siųsdavo savo ar Urugvajaus lietuvių kolonijos 
vardu memoranduinus, protestus į Jungtinių Tautų sesijas, UNES- 
CO, sveikinimus Lietuvių didžiųjų sambūrių, pavyzdžiui, VLIK'o, 
ALT'o, PL Bendruomenės suvažiavimams, seimams, kuris nors jos 
atstovas dalyvaudavo visuose penkiuose Pietų Amerikos lietuvių 
kongresuose ir t. t. 

Visa tai ir pasiuntinybės namo bei personalo išlaikymas rei- 
kalavo nemažo pinigo. Gaunamų atlyginimų ir algų per Lietuvos 
diplomatinę tarnybą Vašingtone iš Nepriklausomos Lietuvos pa- 


151* URUGVAJAUS LIETUVIAI 335 


dėtų bankuose pinigų neužteko. Todėl pagal Lietuvos Vyriausybės 
nuostatus buvo imama 2—5 pezai (apie 2 dolerius) už konsulinius 
patarnavimus — pasų, gimimo, santuokų pažymėjimų išdavimą. 
Kai kuriems žmonėms tai atrodydavo per brangu. Be to, jei kuris 
tautietis buvo pasirašęs peticiją prieš Graužinio apsigyvenimą 
Urugvajuje, tai ministras neduodavo reikiamo dokumento, iki šis 
tautietis viešai neatšaukdavo savo parašo, kaip suklaidintas, dien- 
raštyje “El Dia“ ar kituose, Taip turbūt apie porą šimtų tautiečių 
atšaukė savo parašus (visų pasirašiusiųjų sąrašus ministras buvo 
gavęs per savo pažįstamus valdininkus). Dėl to kartais su tais 
žmonėmis susibardavo, susipykdavo. Užtat kai kurie tautiečiai 
K. Graužinį laikė labai šykščiu, prikišdavo jam įsigytų žemių plo- 
tus Argentinoje ir namus Urugvajuje, jo ir jo sekretoriaus vaikų, — 
kaip ir daugelio lietuvių vaikų — nedalyvavimą lietuvių jaunimo 
sambūriuose ir t. t. Anksčiau apie pasiuntinybės pareigūnus, kaip 
smetoninės diktatūros agentus, fašistus, piktai rašydavo socialis- 
tai ir jų laikraštis „Naujoji banga“ bei kiti laikraščiai, nekalbant 
jau apie prokomunistinę grupę ir jų laikraštį „Darbas“ 70, 

Įgaliotajam Lietuvos pasiuntiniui ir ministrui K. Graužiniui 
1962 m. birželio 5 d. staiga nuo širdies priepuolio mirus, jo vietą 
pasiuntinybės chargėe d'afaires (reikalų vedėjo) titulu užėmė 
ankstesnysis pasiuntinybės sekretorius ir konsulas Anatolius Gri- 
šonas. Pasiuntinybę ir toliau cficialiai pripažino Urugvajaus Vy- 
riausybė ir su ja palaikė gerus santykius. 1977 m. sausio I d. mi- 
rus ir Anatoliui Grišonui, pasiuntinybė buvo uždaryta 7!, 

Sunku keliuose puslapiuose aprašyti ilgametę Lietuvos pasiun- 
tinybės veiklą ir dar sunkiau spręsti, ar ji turėjo galimybių pa- 
veikti Urugvajaus lietuvių kolonijos gyvenimo raidą (kaip tai, 
rodos, padarė Argentinoje), pavyzdžiui, parūpindama kolonijai pa- 
jėgesnių šviesuolių (Lietuvių mokyklos mokytojų, kunigų, redak- 
torių), kurie būtų padėję atlaikyti frontą prieš prokomunistinės 
grupės įsigalėjimą Urugvajaus lietuvių išeivių kolonijoje. 


8. Sutelktinė veikla 


Sutelktinei Urugvajaus lietuvių kolonijos demokratinės dalies 
sambūrių ir institucijų veiklai palengva buvo sudarytos palankios 
sąlygos. Pagrindinis sambūris — Urugvajaus lietuvių kultūros 
draugija iš socialistinės draugijėlės tapo visų demokratinių gru- 
pių ir įvairių pažiūrų tautiečių stipri organizacija. 

1951 m. atvykusius tėvus jėzuitus ir vėliau įkurtas katalikiškas 
draugijas UL Kultūros draugija kvietė įsijungti į bendrą darbą, 
pavyzdžiui, 1951 m. rugsėjo 17 d. šios Draugijos valdyba savo po- 
sėdyje nutarė bendrauti su tėvo Mikalausko kuriama jaunimo drau- 
gija, o savaitę prieš tai ji nusprendė tą mėnesį nedaryti jokių 
vakarėlių dėl vykstančių misijų lietuvių kolonijoje 72. 


336 PETRAS DAUGINTIS SJ 152* 


Be abejo, pradžioje ir kiek vėliau pasitaikydavo katalikų ir UL 
Kultūros draugijos veikėjų nepalankių kalbų ir veiksmų; tatai rodo 
UL Kultūros draugijos valdybos 1953 m. spalio 26 d. posėdžio 
protokolas Nr. 82; „Buvo pasikalbėjimas su tėvu jėzuitu kapelio- 
nu VI. Mikalausku dėl įvairių Draugijos pergyvenimų su katalikų 
veikėjais, kur buvo skaldomas organizacinis veikimas. Po trumpų 
valdybos narių ir paties tėvo Mikalausko išsireiškimų, santykiai 
buvo pagerinti ir nutarta toliau bendrauti“. 

Lietuvių katalikų jaunimas, padedamas šeštadienio mokyklos 
mokytojos G. Stanevičienės, Draugijos patalpose surengė vakarą, 
kur suvaidino 3 veiksmų komediją „Burtininkė“, dainavo choras 78, 
1952 m. lapkričio 22 d. šeštadienio mokyklos (ją globoja UL Kul- 
tūros draugija) surengtame vakare suvaidinti du šešiolikmečio 
Lino Dorelio scenos dalykėliai: „„Du kaimiečiai pas fotografą“ ir 
„Drąsuoliai“, mokinių šokių grupės pašoktas „Lenciūgėlis“, Kata- 
likų choras sudainavo keletą liaudies dainelių 74. 

Taip pat ir lietuvių sporto ir meno jaunimo grupės, susibūrusios 
prie UL Kultūros draugijos, surengtame dideliame vakare 1953 m. 
rugpjūčio 22 d. dalyvavo ir katalikų jaunimas; vadovaujamas 
p. Gabaliauskienės, jis dainavo liaudies dainas "5. 


Bendrai rengti minėjimai. Sutelktinėmis įvairių draugijų ir me- 
no sambūrių jėgomis buvo rengiami Vasario 16, Gedulo dienos, 
Motinos dienos, Tautos šventės ir kitokie minėjimai. Čia bus apra- 
šyta keletas būdingesnių. 


Lietuvos Nepriklausomybės 50-yjų metinių minėjimas. Jau va- 
sario 11 d. (1968 m.) buvo pamaldos lietuvių bažnyčioje už Lietu- 
vą, per kurias giedojo „Aido“ choras. Vasario 16-osios rytą pa- 
dėtas gėlių vainikas prie Urugvajaus laisvės kovotojo Artigas pa- 
minklo Plaza de Independencia, dalyvaujant lietuvių būriui, jau- 
nimui tautiniais drabužiais ir garbės sargybai. Vakare surengtas 
priėmimas Lietuvos pasiuntinybėje, kur dalyvavo įvairių šalių dip- 
lomatai, Urugvajaus valdžios ir lietuvių kolonijos atstovai bei 
kiti garbingi svečiai. Originalus minėjimas buvo Vasario 17 d. 
vakare gražiai išpuoštoje UL Kultūros draugijos salėje. Draugi- 
jos pirmininkui S. Godai minėjimą pradėjus, jungtinis vaikų ir 
suaugusių choras sugiedojo Lietuvos ir Urugvajaus himnus bei 
dvi patriotinės dainas. Kalbėjo Lietuvos atstovas A. Grišonas, 
Montevidėjo miesto tarėjas Edgar Guedes, lietuvių bičiulis Josa 
P. Martinez Bersetche, Cerro pašto viršininkas Amando Higuini 
sveikindamas padovanojo gėlių puokštę. Tada po keletą dainų su- 
dainavo vaikučių ir „Aido“ choras. Visus labai maloniai nuteikė 
tautiniai šokiai, pirma 6—10 metų, paskui 12—15 metų vaikų ir 
gale — Gintaro“ ansamblio. Po programos buvo šeimyniški šo- 
kiai, griežė Juozo Petruškevičiaus orkestras 7. 


153* URUGVAJAUS LIETUVIAI 337 


Vasario 18 d., sekmadienio rytą, buvo speciali lietuviška Tėvy- 
nės prisiminimų radijo programa. Jubiliejus paminėtas ir per ki- 
tas Montevidėjo radijo stotis ir dienraščius. 


Gedulo dieną, arba tragiškuosius birželio įvykius minint, 1963 m. 
birželio 23 d. tautiečių susirinko pilna parapijos salė. Iškelda- 
mi įvykių prasmę, gražias kalbas pasakė Lietuvos atstovas Urug- 
vajuje A. Grišonas, svečias urugvajietis Jorge J. de Goyenola ir 
tėvas Daugintis. UL Kultūros draugijos vicepirmininkas Vyt. Do- 
relis, nuoširdžiai pasveikinęs visus susirinkusiuosius, pakvietė 
atsistojimu pagerbti žuvusius išvežtuosius tautiečius. Pagerbimo 
metu gedulo maršą skambino pianistė Teresė Drobnievski-Pretke- 
lis. Po: to gražiai dainavo lietuvių katalikų choras, solistai Liucija 
Grišonienė ir Vyt. Dorelis; jis padainavo ir savo sukurtą lyrišką 
dainą „Apie tėvynę svajojant“. Visus jaudino scenos vaizdelis 
„Jų išvežimas“, kur su stebėtinu įsijautimu išvežamojo Šinkūno 
vaidmenį suvaidino Povilas Debesys 77. 

Kartais birželio tragiškųjų įvykių minėjimas būdavo organizuo- 
jamas miesto centre, Ateneo de Montevideo salėje, dalyvaujant 
Urugvajaus visuomenės ir kitų tautų atstovams, 


Sutelktinėmis jėgomis rengti ir žymiųjų lietuvių bei kilų tautų 
vyrų minėjimai. Pavyzdžiui, Maironio minėjimas surengtas 1962 m. 
spalio 19 d. Instituto de Studios Superiores salėje, kur paskaitą 
apie Maironį skaitė rašytoja dr. Sarah Bello. Minėjime dalyvavo 
UNESCO, Urugvajaus rašytojų klubo atstovai, svečiai, lietuviai ir 
kiti. Maironio minėjimas tik lietuviams buvo surengtas Lietuvių 
parapijos salėje 1963 m. balandžio 7 dieną. Jame buvo skaitomos 
tėvo Dauginčio ir tėvo Venckaus (jis Maironį asmeniškai paži- 
no) paskaitos. Dainas pagal Maironio sukurtas eiles dainavo 
L. Grišonienė ir Lietuvių katalikų choras, eilėraščius deklamavo 
Kristina Klimaitė ir Birutė ZŽukaitė. Visus stebino mokytojos 
G. Stanevičienės parengtas Maironio poezijos montažas — scenos 
vaizdelis „Praeities keliais“. Čia tikrai artistiškai Vaidilos vaid- 
menį suvaidino A. Stanevičius 78, 

Gražūs buvo Kristijono Donelaičio ir Josė Artigos minėjimai 
(1964.V1I.22), taip pat Jaunimo sekcijos surengtas poeto Putino 
(1967.XII.12) minėjimas. 

Minėtinas ir religinis koncertas 1962 m. balandžio 8 d. lietuvių 
bažnyčioje. Čia savo kūrinių pagrojo kompozitorius tėvas Bruno 
Markaitis SJ, giedojo lietuvių katalikų choras ir solistai L. Grišo- 
nienė, J. Čeponis ir Vyt. Dorelis. Po koncerto Parapijos salėje 
buvo jaunimo vaišės. Čia buvo suvaidintas mokytojos G. Stanevi- 
čienės parengtas scenos vaizdelis „Tėvynės ilgesys“ ir sušokta 
tautinių šokių pynė 7?. 

22 — 878 


338 PETRAS DAUGINTIS SJ 154* 


II Pietų Amerikos lietuvių kongresas. Šio kongreso surengimas 
yra vienas didžiausių demokratinės lietuvių kolonijos grupės su- 
telktinės veiklos darbų. Jis įvyko 1963 m. vasario 22—26 d. Mon- 
tevidėjo mieste (pirmas buvo 1960.XII.2—9 Buenos Airėse). 

Parengiamieji Kongreso darbai pradėti 1962 m. rugpjūčio 22 d., 
kai Urugvajaus lietuvių bendruomenės draugijų ir sambūrių po- 
sėdyje buvo sudarytas Kongreso organizacinis komitetas. Į valdy- 
bą buvo išrinkti: pirmininkas — Vytautas Dorelis (UL Kultūros 
draugijos atstovas, jos pirmininkas), vicepirmininkas — Alfredas 
Stanevičius (tautinių šokių būrelio „Gintaras“ atstovas), sekreto- 
rius — Gvidas Mačanskas (UL Kultūros draugijos atstovas), iž- 
dininkas — Jonas Sčesnulevičius (Lietuvių katalikų vyrų draugijos 
atstovas), spaudos reikalams — K. Čibiras (Lietuvos pasiuntiny- 
bės atstovas), jaunimo vadovas ir butų komisijos pirmininkas — 
klebonas tėvas J. Giedrys, propagandos vedėjas — A. Gumbaragis 
(dr. K. Griniaus draugijos atstovas), kuris vėliau dėl kai kurių 
pretenzijų pasitraukė, o visą propagandos ir susirašinėjimo darbą 
teko dirbti sekretoriui G. Mačanskui. Revizijos komisiją sudarė 
A. Grišonas, P. Stanevičius ir A. Mačanskas. 

Netrukus buvo įsteigtas ir Kongrcso fondas, į kurį Organiza- 
ciniame komitete dalyvaujančios draugijos ir kiti sambūriai tuoj 
įnešė po 1000 pezų (įnešė ir komitete nedalyvaujanti Lietuvių 
katalikių moterų draugija). Organizacinis komitetas ir pora drau- 
gijų suorganizavo po keletą renginių Kongreso naudai, iš anksto 
buvo išplatinti bilietai po 25, 50 ir 100 pezų. 

Kongreso propagandai vietoje daugiausia pasidarbavo J. Vaš- 
takas per savo radijo programą “Lituania en el Uruguay“, Lietu- 
vių katalikų radijo valandėlė, „Žinių“ biuletenis, o užsienyje — 
Argentinos laikraštis „Laikas“, kiek mažiau — „Argentinos lietu- 
vių balsas“ ir Brazilijos ,Mūsų Lietuva“. Pasitarnavo ir lietuviai 
prokomunistai, kad ir neigiamai rašydami apie Kongresą savo 
laikraštyje „Darbas“ ir kalbėdami per savo radijo pusvalandį „Lie- 
tuvių balsas“ *9. Savaitę prieš Kongresą Vasario 16-osios proga 
sušaukta spaudos konierencija Montevidėjo miesto centre. Užtat 
vietinė spauda ir radijo stotys garsino Kongresą; prisidėjo net 
didžiosios tarptautinės žinių agentūros. 


Kongreso darbas. II Pietų Amerikos lietuvių kongresas prasi- 
dėjo oficialiais vizitais pas Urugvajaus užsienio reikalų ministrą, 
į Urugvajaus valdžios Tarybą (Consejo de! Gobierno), kuriai at- 
stovavo Tarybos narys dr. Paysees Reyes; Tarybai įteiktas atitin- 
kamas memorandumas. Padarytas vizitas ir kitam valdžios Tary- 
bos nariui dr. Haedo (jis pakvietė visus apsilankyti ir Punta del 
Este vasarvietėje), ir Montevidėjo arkivyskupui kardinolui dr. An- 
tonio M. Barbieri. Vidurdienį Kongreso delegacijų nariai iškilmin- 
goje ceremonijoje padėjo gėlių vainiką prie generolo Josė Artigas 
paminklo Plaza de Independencia. 


155* URUGVAJAUS LIETUVIAI 339 


Vasario 23 d., šeštadienio rytą, delegatai, svečiai ir vietiniai 
lietuviai, susirinkę parapijos salėje, dalyvavo iškilmingame Kon- 
greso atidaryme. Perskaitytas I Pietų Amerikos lietuvių kongreso 
protokolas ir išrinktas Kongreso Vykdomasis komitetas: pirminin- 
kas — Vyt. Dorelis, labai daug prisidėjęs organizuojant šį Kongre- 
są, palyginti jaunas lietuvis; vicepirmininkas — Zeferinas Juknevi- 
čius iš Argentinos, I Pietų Amerikos lietuvių kongreso pirminin- 
kas, ir Gvidas Mačanskas; sekretoriai — Ona Kairelienė ir Stasys 
Babronis iš Argentinos. Išrinkta ir Rezoliucijų komisija š!. 

Į Kongreso garbės prezidiumą pakviesti prel. Pijus Ragažins- 
kas, San Paulo lietuvių klebonas, Z. Juknevičius, A. Petraitis (I 
Pietų Amerikos lietuvių kongreso pirmininkas, vicepirmininkas), 
dr. J. Sungaila, PL Bendruomenės pirmininkas (iš Kanados), 
A. Grišonas, Lietuvos atstovas Urugvajuje, ir Vyt. Dorelis. Iš- 
klausyti sveikinimai; jų buvo nemažai žodžiu ir raštu. 

Kongrese dalyvavo: iš Kanados — garbės svečias, tuometinis 
PL Bendruomenės pirmininkas dr. Juozas Sungaila su Žmona; iš 
JAV — Čikagos lietuvių bendruomenės ir Vilniaus krašto lietuvių 
sąjungos atstovė Gražina Šlapelytė-Sirutienė ir Juozas Kapočius, 
Lietuvių enciklopedijos leidėjas, kitados trumpai gyvenęs Urugva- 
juje; iš Argentinos — Argentinos lietuvių Šv. Cecilijos choro di- 
džioji dalis su dirigento pavaduotoju A. Petraičių; visas tautinių 
šokių ansamblis „Rambynas“ su savo vadove Liucija Petravičiene, 
sporto klubas ,„Kovas“ su savo vadovu J. Petraičiu ir 18 delegatų 
tokių draugijų bei sambūrių: Argentinos lietuvių bendruomenės, 
Argentinos lietuvių demokratinio antikomunistinio centro, Lietu- 
vių moterų draugijos „Birutė“, Ateitininkų sąjungos, Argentinos 
meno būrelio, laikraščių „Laikas“ ir „Argentinos lietuvių balsas“, 
Aušros Vartų parapijos, tautinių šokių ansamblio „Rambynas“, 
Lietuvai išlaisvinti centro Argentinoje, Barisso lietuvių katalikų 
draugijos „Mindaugas“ ir Rosario lietuvių bendruomenės; iš viso 
apie 70 žmonių; iš Brazilijos — daugiau kaip 40 tautiečių su prel. 
P. Ragažinsku, rašytoja Halina Mošinskiene, inžinieriumi Z. Be- 
čeliu; iš Urugvajaus — anksčiau minėtų draugijų ir sambūrių at- 
stovai, tautinių šokių ratelis „Gintaras“, sporto klubas „Vytis“, 
Urugvajaus lietuvių katalikų ir vienokiu ar kitokiu būdu beveik vi- 
si demokratinės grupės tautiečiai. 

Šeštadienį po pietų UL Kultūros draugijos salėje vyko svar- 
biausias Kongreso darbas — buvo svarstomas lietuvybės išlaiky- 
mo klausimas. Referatą-paskaitą skaitė Zeferinas Juknevičius. Jis 
plačiai aptarė, kokiomis priemonėmis lietuvių išeivija Argentinoje 
išlaikė savo ir jaunosios kartos lietuvybę. Konierentai buvo rašy- 
toja Halina Mošinskienė iš Brazilijos ir Kazys Čibiras, Lietuvos 
pasiuntinybės spaudos atašė. Diskusijose kalbėjo atstovai iš visų 
trijų kraštų. 

Lietuvių jaunimo konferencija vyko tuo pačiu laiku Lietuvių 
parapijos salėje. Jai vadovavo kunigas marijonas A. Steigvila iš 
Argentinos. Po jo trumpos paskaitos buvo gyvos diskusijos apie 


340 PETRAS DAUGINTIS SJ 156* 


čia gimusio jaunimo priklausymą lietuvių bendruomenei, apie jau- 
nimo įnašą į lietuvių sambūrius, jaunimo organizacijų reikalą bei 
santykių užmezgimą su kitų kraštų lietuvių jaunimu. Buvo saky- 
ta, kad maža jaunimo meninių vienetų — reikia ir kultūrinių, ideo- 
loginių draugijų, kaip yra Šiaurės Amerikoje. 

Kongreso išrinktoji Rezoliucijų komisija (A, Balčiūnas, H. Mo- 
šinskienė, tėvas J. Giedrys ir inžinierius Z. Bečelis) parengė re- 
zoliucijas ir pateikė jas atsišaukimo forma patvirtinti iškilmingam 
Kongreso uždarymo posėdžiui, vykusiam pirmadienį. 

Rezoliucijose dėkojama Urugvajaus Vyriausybei ir visuomenei, 
reiškiamas protestas Sovietų Rusijai dėl Lietuvos Respublikos in- 
korporavimo ir komunistams dėl padarytų užgauliojimų ir šmeižtų; 
kviečiama visas lietuvių organizacijas ir sambūrius rūpintis bend- 
ru darbu, lietuvybės išlaikymu, tautinės kultūros ugdymu, lietuvių 
jaunimas kviečiamas organizuotis ir dirbti lietuvybės labui. 

Kongreso metu buvo meninių ir kitokių renginių; jie buvo gerai 
organizuoti ir puikiai pasisekė. 

Susipažinimo „vermute“ penktadienio vakarą dalyvavo labai 
daug žmonių, nors dėl streikų nebuvo elektros ir autobusų. Visur 
degė žvakės, tartum žiloje lietuvių senovėje. 

Iškilminga vakarienė buvo šeštadienio vakarą Lietuvių para- 
pijos salėje. Joje, be 370 asmenų, dalyvavo Montevidėjo miesto 
tarybos narys Horacio Balico, Urugvajaus senatorius Acuistapa- 
ce, jis pasakė gražią kalbą. Po vakarienės „Gintaras“ parodė vi- 
sus sužavėjusį scenos vaizdelį „Tėvynės ilgesys“, sukurtą ir reži- 
suotą mokytojos G. Stanevičienės. 


Vasario 24 d., sekmadienį, 10 val. lietuvių bažnyčioje atnašau- 
tos šv. Mišios už Lietuvą ir jos laisvę. Per jas galingai giedojo 
Šv. Cecilijos choras iš Argentinos. 

Po šv. Mišių parapijos sporto aikštėje susirinko daug tautie- 
čių ir vietinių pasižiūrėti Argentinos lietuvių klubo „Kovas“ ir 
Urugvajaus lietuvių krepšinio rinktinės „Vytis“ draugiškų krep- 
šinio rungtynių. Rungtynes laimėjo svečiai santykiu 47 : 42. 

Per bendrus pietus parapijos salėje dalyvavo didžiausias iki 
šiol Urugvajuje matytas tautiečių skaičius. Kadangi dėl streikų 
nebuvo elektros, tai šeimininkės turėjo vargo su šaltais valgiais. 

Sekmadienio popietę vietiniai lietuviai turėjo kiek daugiau 
laiko susipažinti su savo svečiais. O Šv. Cecilijos choras pakvies- 
tas dainavo 18 val. 30 min. per stiprią radijo stotį CX 16 Radio 
Carve. Vakare 21 val. įvyko didelis meno vakaras puošnioje Res- 
taurant del Prado salėje. Dainavo Urugvajaus lietuvių katalikų 
choras, vadovaujamas savo nepailstančio chorvedžio Vyt. Dorelio, 
akompanavo Teresė Drobniewski-Pretkelis; ji pianinu dar paskam- 
bino keletą tarptautinio garso muzikos kūrinių. Dainavo ir solis- 


157* URUGVAJAUS LIETUVIAI 341 


tė Liucija Grišonienė, ir Argentinos lietuvių Šv. Cecilijos choras, 
energingai diriguojamas A. Petraičio. Šio choro dainuojama dai- 
na „Ei pasauli, mes be laisvės nenurimsim“ sukėlė karštus, ilgus 
publikos plojimus. Su dainomis pasirodė ir Argentinos solistės 
Viktorija Bagdonaitė ir Elena Ruminienė; joms, kaip ir jų chorui, 
akompanavo Elena Martinėnaitė-Mikučionienė. 

Po to tautinius šokius šauniai šoko „Gintaras“, vadovaujamas 
A. Stanevičiaus, ir Argentinos lietuvių ansamblis „Rambynas“, 
vadovaujamas Lidijos Petravičienės, akordeonu pritarė Rikardas 
Runimas. Pabaigus meninę programą, buvo šeimyniški šokiai. 
Publika beveik netilpo erdvioje salėje. 

Pirmadienį, vasario 25 d., 10 val. 30 min. buvo Laisvės pa- 
gerbimas. Urugvajaus Laisvės paminklas Plaza de Libertad buvo 
ne apvainikuotas gėlių vainiku, bet apsuptas lietuvių jaunimo. 
Jaunuoliai, vaikai, nešdamiesi daugybę Urugvajaus ir Lietuvos 
vėliavų, vėliavėlių, pasipuošę tautiniais drabužiais, žibėjo, Žėrėjo, 
pagarbos ženklan apsupę šį Laisvės paminklą. Vienas dalyvių ispa- 
niškai paaiškino žiūrovams šios apeigos prasmę. 


Ii Pietų Amerikos lietuvių kongreso iškilmingas uždarymo 
posėdis įvyko prie pat Plaza de Libertad esančioje Ateneo de 
Montevideo salėje. Garbės prezidiume sėdėjo ir Urugvajaus val- 
džios Tarybos pirmininko Lagomarsino žmona. Lietuvių katalikų 
choras sugiedojo Urugvajaus ir Lietuvos himnus ir padainavo ke- 
letą patriotinių dainų. Delegatai priėmė perskaitytas rezoliucijas, 
o paskui jie ir organizacijų atstovai parėmė rezoliucijų tekstą. 
kaip šiame žemyne gyvenančių lietuvių solidarumo ženklą, kad 
kartų kartos išlaikytu lietuvišką dvasią, kad ir toliau būtų dir- 
bama dėl tautos laisvės ir nepriklausomybės. 

Pirmadienį svečiai buvo pavežioti po Montevidėjo miestą ir 
apylinkes Urugvajaus valdžios duotais turistiniais autobusais. 
Antradieni, vasario 26 d., nuo 20 iki 21 val. ansambliai ,,Ramby- 
nas“ ir „Gintaras“ rodė per 10-ąjį televizijos kanalą ilga tautinių 
šokių pvnę. Paskui Kongreso dalyviai atsisveikinimo vakara pra- 
leido UL Kultūros draugijos salėje linksmindamiesi ir šokdami 
(buvo Užgavėnių vakaras). 


Kongresą visi laikė puikiai pasisekusiu. Didesniuose jo rengi- 
niuose dalyvavo per 300 žmonių, nors Kongreso metu, kaip sa- 
kyta, dėl streikų nebuvo elektros, autobusų ir susisiekimo telefo- 
nais. 

Kongreso sėkmė įrodė — nieko nelaimėjo lietuvių prokomunis- 
tų prieš Kongresą ir jo organizatorius skelbti šmeižtai, niekini- 
mai, naktimis lipdyti plakatai, ant gatvių grindinio piešti prie- 
šingi šūkiai ir kitokia propaganda, tuo pat laiku rengti jų po- 


349 PETRAS DAUGINTIS SJ 158* 


būviai, nors paskui Urugvajaus lietuvių centras, „Darbo“ redak- 
cija ir „Lietuvių balso“ radijo vedėjai, paskatinti lietuvių komu- 
nistų frakcijos, reiškė tos priešiškos propagandos vykdytojams 
„vertingą padėką“ 82, 

— Apsimokėjo įdėtos pastangos, sudėtos aukos, pinigų sumos — 
Kongreso renginiai padengė visas išlaidas (11 428,55 pezo) ir pa- 
liko truputį pelno. 

— Kongresas labiau sujungė trijų Pietų Amerikos šalių lietu- 
vius ir jų jaunimą. 

— Kongrese meniniai renginiai buvo lietuviškos dainos ir lie- 
tuviškų šokių puoselėjimas bei meilės savajai tautai žadinimas. 
Tai buvo jau pirmojo Kongreso tikslo — prisidėti prie lietuvybės 
išlaikymo išeivijoje — praktiškas vykdymas. 

— Kongresas sustiprino savo dalyvių ryžtą dirbti dėl lietuvių 
tautos laisvės ir Lietuvos nepriklausomybės. 

— Kongreso dalyviams ir rengėjams susidarė daug progų su- 
pažindinti vietinius su Lietuva, jos tragiška dabartine padėtimi ir 
perspėti juos apie gresiantį baisų pavojų. 

1963 m. birželio 14 d. įteikiant Urugvajaus valdžios Tarybai 
Kongreso memorandumą ir rezoliucijas tragiškųjų birželio įvykių 
proga, jos pirmininkas pažadėjo ginti Lietuvos bylą per savo at- 
stovą Jungtinių Tautų posėdžiuose, nepripažinti Lietuvos inkorpo- 
racijos į Sovietų Sąjungą ir toliau palaikyti diplomatinius santy- 
kius su Nepriklausomos Lietuvos atstovais. 


Pasiųsti dalyvius į kitus Pietų Amerikos lietuvių kongresus 
daug padėjo ir prisidėjo darbu bei pinigais Urugvajaus lietuvių 
demokratinė grupė, būtent: į I Pietų Amerikos lietuvių kongresą 
Argentinoje, Buenos Airių mieste (1960 m. gruodžio 2—5 d.), 
finansavo 7 atstovus ir tautinių šokių ratelį „Gintarą“, į III Pie- 
tų Amerikos lietuvių kongresą Brazilijoje, San Paulo mieste 
(1965 m. vasario 19—21 d.), pasiuntė 44 asmenis ir daug jauni- 
mo, į IV Kongresą Buenos Airėse (1967 m. 2—6 d.) — 44 asmenis 
drauge su „Gintaru“, labai sužavėjusiu visus savo tautiniais šo- 
kiais, į V Kongresą San Paulo mieste (1973 m. vasario 22— 
25 d.) —3 jaunimo atstovus ir 4 įvairių sambūrių delegatus. 

Paminėtinas VI Pietų Amerikos lietuvių  kongresui rengti 
Urugvajuje (1977 m. sausio 28—vasario 5 d.) Ruošos komitetas: 
pirmininkas — Vyt. Dorelis, vicepirmininkas — A. Stanevičius, ge- 
neralinė sekretorė ir propagandos vadovė -— Luisa Dutka de Dif- 
Toni, prosekretorius ir užsienio informacijos koordinatorius — tė- 
vas J. Giedrys SJ, iždininkas — Edmindo Dutka, kasininko padė- 
jėjas ir jaunimo reikalų vedėjas — Pablo Mockevičius, narė — 
Marija Mockevičienė, ryšininkas su valdžios įstaigomis — Pranas 
Dobilevičius. Komisija gavo civilinės ir karinės valdžios sutikimą 
Kongresą rengti 1978 m. vasario 3—5 dienomis. 


159* URUGVAJAUS LIETUVIAI 343 


Sportininkų parėmimas ir pagerbimas. Kaip rašyta, krepšinio 
rinktinei „Vytis“ priklausė nemažai sportininkų, kurie žaidė vieti- 
niuose sporto klubuose. Retkarčiais jie susirinkdavo į Lietuvių 
parapijos krepšinio aikštę. Nors tos aikštės įrengimų rūpinosi ka- 
talikų jaunimo draugija „Vytis“, ypač jos valdybos narys P. Do- 
bilevičius, bet ir įvairios draugijos ir visa kolonija prisidėjo ar 
aukomis, ar dalyvaudami tuo tikslu organizuotuose renginiuose. 
Lietuvių kolonija ir toliau rėmė savo sportininkus ir uoliai daly- 
vaudavo, kai jie būdavo kokia proga pagerbiami. 

1952 m. birželio 22 d. UL Kultūros draugijos iniciatyva buvo 
pagerbtas Viktoras Cieslinskas; jis turėjo išvykti į tarptautinę 
sporto olimpiadą Helsinkyje, kur Urugvajus tapo pasaulio krepši- 
nio čempionu. V. Cieslinskas nuo pat mažens, ypač jaunystėje, 
buvo aktyvus įvairių lietuviškų sambūrių narys, valdybos narys 
ir kurį laiką „Vyčio“ rinktinės kapitonas, instruktorius. 

Taip pat buvo pagerbti ir kiti žymūs krepšininkai: 1961 m. 
gegužės 27 d.— Juan Carlos Muzzio Vėžys (kurio tik motina lie- 
tuvė) „vermutu“ ir 1971 m. vasario 7 d.— Vytautas Bagurskas 
pietumis gydytojo diplomo gavimo proga. Abudu kurį laiką buvo 
„Vyčio“ rinktinės kapitonai, o V. Bagurskas ir mišrios su vieti- 
niais „Fatimos“ komandos kapitonas. į 

Visa demokratinė lietuvių kolonijos dalis savo lėšomis padėjo 
„Vyčio“ krepšininkams vykti į Buenos Aires rungtynių su ,„Kovo“ 
rinktine 1956 m. spalio 10 d., 1961 m. lapkričio 25 d., 1964 m. 
gruodžio mėnesį ir 1967 m. vasario 2—4 dienomis. 

Be anksčiau minėtų krepšininkų, „Vyčio“ komandoje žaidė 
P. Dobilevičius, keletą metų buvęs jos kapitonas, P. Baliukonis, 
R. Vidžius, Luis Kulys, Leonas V. Slažinskas, A. Krasinskas, 
A. Kanopa, Oto Vikonis, J. Bartkevičius, A. Pašukonis, broliai Jo- 
nas ir Vladas Kvaraciejai, Jonas Zabolkin-Varanauskas, A. Minke- 
vičius, F. Grigas, sūnus, Jonas Dobilevičius, Juan Carlos Vytas, 
Pedro Alekna ir dar keletas. 

Gražiai pagerbti ir lietuviai sportininkai, atvykę iš kitur į Urug- 
vajų: ,„Kovo“ rinktinės krepšininkai 1961 m. vasario 2 d. „vermu- 
tu“ UL Kultūros draugijoje (pralaimėję rungtynėse „Vyčiui“ 
J. Jazausko padovanotą pereinamąją taurę); JAV lietuviai krepši- 
ninkai 1959 m. rugpjūčio 26 d. šauniais pietumis Lietuvių parapijos 
salėje (laimėję rungtynes su „Vyčiu“ santykiu 75 : 55 ir įveikę ge- 
riausias vietiniu krepšininkų komandas); Brazilijos lietuvių krep- 
šinio komanda, vykstanti į IV Pietų Amerikos lietuvių kongresą 
Buenos Airėsc ir sustojusi Urugvajuje, 1967 m. sausio 29 d. 
priėmimo „vermutų“ UL Kultūros draugijos klube. 


Svečių ir savųjų menininkų pagerbimas. Pakvieslieji ar šiaip 
atvažiavę arlistai, dainininkai, šokėjai. taip pat savieji meninin- 
kai būdavo gražiai pagerbiami. Jų renginiuose tautiečiai gausiai 


344 PETRAS DAUGINTIS SJ 160* 


dalyvaudavo ir prisidėdavo prie vaišių ir kitokių išlaidų padengi- 
mo. Čia bus paminėta keletas svarbesnių renginių. 

1957 m. kovo 3 d. iš Buenos Airių atvyko vyresniųjų skautų 
grupė ir jos menininkai. Jie šeštadienį Armėnų salėje parodė labai 
gražų vaidinimą „Šienapjūtė“. Tą patį vaidinimą pakartojo ir Lie- 
tuvių parapijos salėje. Paskui jiems buvo surengtos puikios vai- 
šės. 

1965 m. kovo 3—-4 d. buvo pagerbtas Lietuvos diplomatų šefas 
S. Lozoraitis ir A. Gustaitis, kuris parodė savo sukurtą gražų fil- 
mą „Lietuva — Europos krepšinio nugalėtoja“. Filmo veiksmas 
buvo lydimas jo paties jautrių patriotiškų žodžių ir plokštelių rink- 
tinių dainų. Po to „Gintaras“ pašoko tautinių šokių; buvo sureng- 
tas „vermutas“. Ta diena tapo tikra patriotine ir meno švente *3, 
Panašų įspūdį paliko ir iš Argentinos atvykęs J. Gilvydis su savo 
filmu „Lietuva prisiminimuose“ 1967 m. lapkričio 20—22 dieno- 
imis. 

1969 m. spalio 11 d. pagerbimo pietūs buvo surengti pianistui 
Andriui Kuprevičiui. Jo koncertas įvyko Ateneo de Montevideo 
salėje. 

JAV lietuvių meno pasiuntinybės menininkų trijulė — solistė 
Aldona Stemnužienė; kompozitorius Darius Lapinskas ir artistas 
skaitovas Leonas Barauskas — 1968 m. lapkričio 6—8 d. žavėjo 
tiek lietuvius, tiek urugvajiečius Ateneo de Montevideo salėje, 
televizijoje ir UL Kultūros draugijos klube. Labai nuotaikingos 
buvo ir vaišės jiems, ypač gausiai dalyvavo jaunimas. 

Savieji menininkai būdavo pagerbiami gausesniu atsilankymu 
ir vadovaujančių asmenų padėkos kalbomis, kai jų žinioje esantys 
sambūriai rengdavo savo sukaktuves. Pavyzdžiui, Lietuvių katali- 
kų choro vadovei ir tautinių šokių pagalbinei mokytojai Adelei 
Gabaliauskienei UL Katalikių moterų draugija 1953 m. kovo mė- 
nesį surengė išleistuves UL Kultūros draugijos salėje; dalyvavo 
labai daug publikos. 

Artistė ir dainininkė Albina Milašiūtė buvo pagerbta „vermu- 
tu“, kai gavo akušerės diplomą. O ilgametė dainų, vaidinimų ir 
šokių mokvtoja Genė Stanevičienė ir ilgus metus griežęs akordeo- 
nu tautiniams šokiams Vytautas Vajauskas-Evolvuckas — garbės 
pietumis 1970 m. liepos 7 d. UL Kultūros draugijos salėje. 


C. PROKOMUNISTINĖS GRUPĖS VEIKLA PER 
PASKUTINIUOSIUS PENKIOLIKA METŲ 


(1960—1975) 


Paskutiniųjų penkiolikos metų prokomunistinės grupės veikla 
panaši į ankstesniųjų metų, tik gal kiek silpnesnė. Stengtasi dirbti 
ir kovoli jau įsitvirtintose pozicijose. Buvo kiek sunkiau, nes ne- 
maža judresnių veikėjų praėjusiame dešimtmetyje grįžo atgal į 


161* URUGVAJAUS LIETUVIAI 345 


Tarybų Lietuvą, jaunimas mažiau domėjosi lietuvybe, o senieji vis 
labiau jautė slegiančią metų naštą. 

Grįžusiujų į sovietinę Lietuvą, arba į kitų vadinamąjį „raudo- 
nąjį rojų“, šiame laikotarpyje buvo mažai. Tarp jų paminėtina 
Renė Diktoraitė. Nors ji pusiau rusė, pusiau lietuvė, bet buvo la- 
bai judri prokomunistinės grupės veikėja. Ji kurį metą redagavo 
laikraštį „Darbas“, vis kalbėdavo per radijo pusvalandį, per susi- 
rinkimus, sueigas, minėjimus. Užimdavo ji ULC miesto Centro sky- 
riaus valdyboje ir Jaunimo sekcijoje įvairias atsakingas pareigas. 
Į] Lietuvą išvyko 1962 metų pradžioje. 

R. Diktoraitė yra vienintelė, kuri, pirma nuvykusi į Tarybų 
Lietuvą su ekskursija ir šiek tiek pamačiusi jos gyvenimo, vis 
tiek ten išvažiavo. To nepadarė nė vienas iš kitų žymesnių ko- 
munistų veikėjų. R. Diktoraitei surengtos gražios išleistuvės. Į 
Lietuvą išvyko su tėvais. Netrukus gavo redaktorės darbą Lietuvos 
enciklopedijos redakcijoje su 120 rb mėnesinės algos. Paskui val- 
džios jai buvo suteikta stipendija studijuoti 3 metus. Urugvajuje 
ji buvo tik siuvėja modistė. Lietuvoje R. Diktoraitė, be to, reiš- 
kėsi saviveiklos klubuose, radijuje, televizijoje. 

Taip pat kiek anksčiau išvykę žymesni veikėjai irgi gavo gerus 
darbus ir užmokesčius. Pavyzdžiui, Albinas Ragauskas, buvęs ar- 
tistas, režisierius, Urugvajuje parašęs keletą dramos veikaliukų, 
scenos vaizdelių, satyrinių eilėraščių, dainų, vėliau laikraštyje 
„Darbas“ rašė dirbąs avalynės dirbtuvėje tik 7 valandas, be to, 
„dėka Tarybinės Vyriausybės, kuri už mano kuklų pasidarbavimą 
dėl visuomenės pažangiųjų lietuvių eilėse Urugvajuje suteikė man 
personalinę pensiją“ 84. 

Surengtos išleistuvės ir kitiems: Simonui Kugiui, nuolatiniam 
jų grupės rėmėjui. Jis buvo jau senas žmogus, su nesveika koja, 
senamiestyje turėjo barą ir krautuvėlę; J. Bubėno šeimai ir P. Si- 
niauskui (1967 m. balandžio 23 d.), 1969 m. lapkričio 12 d. į Vil- 
nių grįžo senutė Marija Aukštutienė, nors vienas jos sūnus buvo 
anksčiau išvežtas į Sibirą. Ji norėjo pamatyti savo vaikus ir mirti 
Lietuvoje. Grįžo ir dar vienas kitas. 


1. Vyresniosios kartos renginiai ir kiti darbai 


Vyresnioji karta ir toliau organizavo įvairius renginius, kad 
galėtų paremti laikraštį „Darbas“, lietuviškąjį radijo pusvalandį, 
savo klubus, paminėti sukaktis ir panašiai. 

Minint 27-ąsias „Darbo“ metines ir Pietų Amerikos jaunimo 
suvažiavimo vienerių metų sukaktį, 1962 m. spalio mėnesį buvo 
surengtas didelis vakaras su dviem vaidinimais: komedija „Val- 
kirija“ ir lietuviškas skečas, pavadintas „Lygybė“. 

1965 m. liepos 21 d. surengtas didelis Lietuvos prie Sovietų 
Rusijos prijungimo 25 metų sukakties minėjimas: padėtas vaini- 
kas prie Josė Artigas paminklo Plaza de Independencia, atidaryta 


346 PETRAS DAUGINTIS SJ 162* 


paroda Cerro skyriaus klube. Joje rodomas naujasis Tarybų Lie- 
tuvos gyvenimas, meno bei mokslo pažanga. Liepos 24 d. Centro 
skyriuje buvo pilietinis aktas, kur dalyvavo Rusijos ambasadorius 
S. R. Striganov; jis pasakė kalbą. Meninėje dalyje vaikai suvaidi- 
no Antosės Čaplikaitės-Abračinskienės 2 veiksmų vaizdelį „Lietu- 
va vakar ir šiandien“, paskui jie dar šoko ir dainavo. Rusų kul- 
tūrinio centro Maksimo Gorkio grupė pašoko savo tautinių šokių. 
Grojo balalaikų orkestras“, 

1966 m. Urugvajaus lietuvių centras padarė didelį Centro sky- 
riaus klubo remontą (Agraciada g-vėje 2783). Tam reikalui buvo 
organizuojami renginiai (renkamos aukos, išleisti „Patalpų re- 
montui bonai“ po 100, 50 ir 25 pezus. 

Pirmieji bonų įsigijo V. Valiulis (už 1000 pezų), F. Žeknys 
(už 500 pezų). Tačiau daugiausia remontui aukojo 1966 m. vals- 
tybinėje loterijoje laimėję “La Grande“ — pirmąją premiją tau- 
tiečiai: V. Valiulis, S. Rasikas, E. Norkūnas, B. Morkevičius (po 
10 000—20 000 pezų; tąsyk doleris buvo 250 pezų). Be to, nema- 
žai aktyvistų ir kitų narių dirbo remonto darbus veltui: iš viso 
drauge išdirbo 250 dienų. Tai būtų kainavę apie 66 000 pezų. 

Namo remonto baigimas drauge su Sovietų Rusijos 50-osiomis 
metinėmis atšvęstas „broliškais pietumis“ 1967 m. balandžio 16 
dieną 88, 

Šiame laikotarpyje gana stiprus buvo ULC Cerro skyrius. Jo 
didelę valdybą 1961--1962 m. sudarė: pirmininkas J. Mėginis, 
generalinis sekretorius J. Čaplikas, kasininkas P. Bartnikas, vice- 
pirmininkas A. Morkevičius, antrasis sekretorius B. Bareikis; bu- 


sy 


dyba: pirmininkė P. Baublienė, vicepirmininkė A. Gurskienė, sek- 
retorė Z. Praškevičiūtė, sekretorės padėjėja O. Grėblikienė; val- 
dybos narės: M. Gruzdienė, J. Jančienė ir A. Vitkauskienė; be jų, 
dar knygininkas K. Švedas, rūbininkas V. Bakšys, jaunimo pirmi- 
ninkas A. Vitkauskas. Beveik visi tie patys žmonės valdybose buvo 
ir visais kitais metais *7. 

Beveik visi, be vieno kito, čia paminėtieji buvo pirmosios imi- 
grantų kartos asmenys, jau senoki, išskyrus keletą, kaip A. Vit- 
kauskas ir Antosė Čaplikaitė-Abračinskienė, kuri uoliai mokė ir 
vadovavo meninėms vaikų programoms. 

„Darbo“ laikraštį leisti dėl anksčiau minėtų priežasčių buvo 
sunkiau, ypač kai 1966 m. atgal į Braziliją išvyko faktiškasis įo 
redaktorius A. Vaškevičius (Varža). Dėl to 1967 m. „Darbo“ teiš- 
ėjo vos 8 numeriai, ir tie patys kai kurie dvigubi. Taigi reikėjo 
kviestis į talką tiek kartų to paties „Darbo“ puslapiuose iškone- 
veiktą Praną Sačikauską 88. : 

1970 m. spalio 4 d, sudaryta „Darbo“ redakcinė kolegija: 
B. Morkevičius, J. Čiurkinas, P. Sačikauskas, J. Staniulis, A. Vai- 
tulionis ir J. Baleišis. 


163* URUGVAJAUS LIETUVIAI 347 


Kasmet būdavo ruošiama Kalėdų eglutė, Velykų vakarėlis, pie- 
tūs, vakarienės gimtadienių, vardadienių ir kitomis progomis. Ypač 
didelis buvo tradicinis Joninių banketas 1970 m. birželio 20 die- 
ną. Jame dalyvavo ir Sovietų Rusijos konsulas Anatolijus Pime- 
nov ir pirmasis ambasados sekretorius Michailas Šalejev; juodu 
pasakė kalbas. 

Šiaip su menine ir kitokia kultūrine veikla buvo sunkoka. Apie 
tai rašoma ir „Darbo“ vedamajame „Urugvajaus lietuvių centro 
reikalai“ 1967 m. gruodžio 20 d. numeryje: „Nežiūrint pagrindinių 
trūkumų, kokie jau jie nebūtų, jau dveji metai, kai neturime cho- 
ro, beliko vien tik mažyčiai Cerroje, kurie dar šoka ir gaivina lie- 
tuvišką širdį“. 

Vyresniosios prokomunistinės kartos ūpą kiek pataisė vis tų 
vaikučių rodomas menas bei 1970 m. vykęs Lenino gimimo 100-ųjų 
metinių minėjimas. Buvo organizuojami įvairūs renginiai su pro- 
gramomis, prakalbomis ir vaišėmis. Be to, buvo pakviesti du at- 
stovai dalyvauti Lenino tos pat sukakties minėjimo iškilmėse Ta- 
rybų Lietuvoje. Į jas nuvyko (ne ULC narių išrinkti, bet kom- 
partijos paskirti) S. Rasikas, „Darbo“ atsakomasis redaktorius, 
ir Jonas Staniulis, taip pat uolus veikėjas, dažnas UL Centro val- 
dybų narys. Jų išleidimas, kelionė (1970.VII.20), įspūdžių apra- 
šymas, S. Rasiko gimimo 60 metinių proga pagerbimas Vilniuje, 
surengtas Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto, jo pri- 
ėmimas garbės nariu į LTSR Žurnalistų sąjungą, abiejų grįžimas 
atgal, sutiktuvių vaišės — visa tai davė progų veikti, kalbėti ir 
didžiuotis. 


2. Jaunimo veikla 


Paskutiniuosius penkiolika metų prie UL Centro veikė ir Jau- 
nimo sekcija. Dažniausiai ji veikdavo prie Centro skyriaus, o kar- 
tais atskirai prie Cerro skyriaus. Jaunimas sportuodavo, domėjosi 
menu, lavinosi lituanistikos srityje. 

1961 m. veikė Jaunuolių choras; buvo 11—18 dainininkų. Per 
Jaunimo kultūros ir sporto saskrydį šis choras padainavo dainų, 
keletą ir lietuviškų. 1962 m. spalio 27 d. per „Darbo“ 27-erių metų 
sukaktį sudainavo ispanišką operetę “Ronda de los enamorados“ 
(Isimylėjusiųjų ratas). Taip pat dainavo ir 1964 m. per Motinos 
dieną Cerro skyriaus klube. 

Pietų Amerikos Jaunimo kultūros ir sporto sąskrydis įvyko 
1961 m. lapkričio 26—-29 d. UL Centro patalpose (Agraciada 2783, 
Montevideo). Iš Brazilijos atvyko jaunimo choro ir baleto grupė, 
iš Argentinos — Merginų ir vaikinų sambūris. Jis šoko tautinius 
šokius, baletą ir suvaidino veikalą “Historia de mi esguina“ 
(Mano gatvės kampo istorija). Be to, šio Sambūrio rinktinė „Jau- 
nystė“ sužaidė krepšinio rungtynes su Urugvajaus „Kauno“ ko- 
manda ir laimėjo drabužių valyklos “Los Ouimicos“ dovanotą tau- 
rę. Šiam jaunimo sąskrydžiui įvairios JAV prokomunistinės drau- 


348 PETRAS DAUGINTIS SJ 164* 


gijos — ypač Amerikos literatūros draugijos skyriai — dovanojo 
190 dolerių. Vietos prokomunistai parūpino svečiams nakvynę, 
vaišino ir suruošė keletą gražių vakarienių ir pietų 8?. 

Ekstraordinariniame susirinkime 1961 m. sausio 25 d. išrinkta 
bendra Jaunimo sekcijos valdyba: pirmininkas — A. Vitkauskas, 
vicepirmininkas -— Leonas Abračinskas, sekretorė — Renė Diktorai- 
tė, iždininkas — A. Banevičius, iždininko padėjėjas — Josė Bakša, 
aktų sekretorė — Lilian Matulaitė; revizijos komisija: A. Vaitulio- 
nis, V. Sakalauskas ir E. Vėžys. Tai jau gana pagyvenęs jauni- 
mas — visi per 20—25 metus. Vėliau į valdybą įėjo ir jaunesnių 
jėgų. Pavyzdžiui, 1963 m. spalio 25 d. į Jaunimo subkomisiją 
išrenkami ir Elsa Staniulytė, Jenny Mords, J. Misevičius; į Kul- 
tūros ir sporto komisiją — Marija E. Keicorius, Olga Lelešius, 
Jonas Čiurkinas, E. Carlo. 

Cerro jaunimo skyrius buvo turbūt neseniai atkurtas, nes 
1965 m. gegužės 26 d. Cerro klube, Ecuador gatvėje, buvo sušauk- 
tas visuotinis skyriaus narių susirinkimas valdybai išrinkti. Jos 
pirmininku išrinktas A. Vitkauskas, sekretore —Aldona Bartnikai- 
tė; abu jau nebe jaunuoliai. (Centro jaunimo skyriaus pirmininkė 
tąsyk buvo Lilian Matulaitė, o vicepirmininkas — Miguel Lele- 
šius.) Susirinkime nutarta į Jaunimo skyrių pritraukti naujų na- 
rių 90, 

Tuo laiku įaunimas rašydavo ispaniškai į „Darbo“ jaunimo sky- 
rių “Rincėn Juvenil“ (Jaunųjų kampelis). Šis skyrius buvo įves- 
tas 1961 metais. Čia būdavo pateikiama žinių iš įaunimo veiklos, 
sporto, iš Tarybų Lietuvos ir pasaulio jaunimo bei komunistų gy- 
venimo. 

„Darbui“ švenčiant savo 30-ąsias metines 1965 m., UL Centro 
jaunimo vardu sveikino — be anksčiau minėtų — šie jaunuoliai: 
Juan Matulevičius, Alma ir Mirta Levičkaitės, E. Mažeika, Su- 
sana Maslinauskaitė, Jonas Masiulis, Marija ir Monika Karvely- 
tės, Elisabeth Mikalajūnaitė, Juan Radauskas, Josė Miškinis, So- 
fija Maskvytis, Hermen Franko, Nelson Gruzdas?!. Tai beveik ir 
visas antrosios kartos jaunimas, dalyvaujantis Urugvajaus lie- 
tuvių centro veikloje. 

Kartais tas jaunimas būdavo veiklesnis, kartais ne toks veik- 
lus. 1966 m. įis nieko neberašė nei ispaniškai į savo skvrių “Rin- 
cėn Juvenil“. Šis skyrius net turėjo būti pavadintas “Rinconcito 
et Espanol“ (Kampelis ispaniškai). Tačiau 1968 m. pradžioje, ar 
kiek anksčiau, skvrius vėl pasirodo. 1972 m. jame pradėjo rašvti 
Juan Carlos Staniulis ir kiti 3-iosios kartos jaunuoliai. 


Jaunimo meno kolektyvas 1962 m. spalio 27 d. pastatė satyrinę 
komediją „„Walkiria“, arba ,„Priklydusi katė“: vadovavo O. Ani- 
lionis ir N. Gruzdas. Be to, jaunimas vaidino lietuviško skečo 
spektaklyje „Lygybė“ (Juan R. Abračinskas ir Angela Simakaus- 
kas) 22. 


165* URUGVAJAUS LIETUVIAI 349 


Šio laikotarpio pradžioje prie Centro sekcijos buvo nedidelė 
tautinių ir baletinių šokių grupelė, bet gal tik 2—4 poros. Tai 
Carlitos Staniulis su Elena Vanagaite, Beatriz Vigo ir Elze Sta- 
niulyte, Mirta Levičkaite ir dar vienas kitas. Ši grupelė šokdavo 
per įvairius renginius. Yra pasirodžiusi ir 5 televizijos kanalo 
„Sodre“ kultūrinėje programoje apie Lietuvą. Kai 1964 m. birželio 
mėnesį buvo rodytas filmas apie Lietuvos geograiiją, Vilnių ir jo 
universitetą, tai Carlitos Staniulis su Beatriz Vigo pašoko lietu- 
viškų šokių. O po filmo „Nuo Nemuno versmių iki žiočių“ Elzė 
Staniulytė pašoko stilizuotą polką *3. 

Dar 1965 m. tautinių šokių grupė tebebuvo prie Centro sky- 
riaus. Jai vadovavo Mirta Levičkaitė-Lelešienė **. 

Į II Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimą Argentinoje 
1965 m. vasario 5—7 d. jaunimas ir vaikai nuvažiavo su savo 
palydovais — iš viso 24 asmenys. Suvažiavimas vyko Rosario mies- 
te, dalyvaujant Buenos Airių, Berissi, Santa Fė ir Rosario jauni- 
mo grupėms. Meninis renginys buvo tik vienas. Mažieji Urugva- 
jaus artistai, vadovaujami A. Abračinskienės ir Elzės Staniulytės, 
buvo šiltai sutikti. Šiaip suvažiavime daugiau vyravo susidrauga- 
vimo, atsigaivinimo dvasia““. Vėliau iš mažųjų artistų išaugo 
keletas naujų, jaunų tautinių šokių šokėjų. 


Sporto srityje UL Centro jaunimas irgi šiek tiek veikė. Ir 
toliau gyvavo „Kauno“ krepšinio komanda. 1961 m. ją sudarė 
A. Abrašinskas, J. Matulevičius, S. Sadauskas, N. Gruzdas, A. Na- 
nevičius, E. Vėžys, G. Rasikas, Bulkis ir kiti. Komanda žaidė per 
I Pietų Amerikos jaunimo kultūros ir sporto sąskrydį 1961 me- 
tais. 

1965 m. „Kauno“ komanda vėl atgaivinta, šį sykį Cerro prie- 
miestyje. Treniruodavosi sporto klubo Verdirojo aikštėje. Jos val- 
dybą — regis, ir pačią komandą — sudarė Jonas Matulevičius, 
Juan Stec, J. Miškinis, Leslis Garcia, Nelsonas Gruzdas, vadovas 
Juan Josė Silvar **, 

Ypač puikiai sportininkai pasirodė 1967 m. pažangaus jauni- 
mo 8 tautų sporto mėgėjų olimpiadoje. Čia „Kauno“ klubo jau- 
nesniųjų sekcija laimėjo 2 pereinamąsias taures (krepšinio ir tink- 
linio), o trečią taurę — Jonas Baleišis (šachmatų turnyro). 

Jaunimui buvo sudarytos reikiamos sąlygos dalyvauti sporti- 
nėje ir kitokioje kultūrinėje veikloje. Tai rodo 1969 m. lapkričio 
26 d. „Darbo“ 26 numeryje paskelbtas kvietimas dalyvauti pagal 
pasirinkimą choro ar tautinių šokių grupės repeticijose, ar lietu- 
vių kalbos, literatūros, istorijos ir civilizacijos pamokose, pasi- 
naudoti žaidimų sale, gera biblioteka ar pamokomis, kur rengia- 
masi prekybos, anglų kalbos egzaminams. 

1970 m. rugsėjo 23 d. Cerro klube jaunimas ir senimas išsirin- 
ko jaunimo valdybą su pirmininku Leonu Abračinsku perimti iš se- 


350 PETRAS DAUGINTIS SJ 166* 


[į 
nimo visą kultūrinę veiklą. Valdyboje buvo net 25 asmenys, dau- 
giausia per 20—30 metų amžiaus ?7. 

1973 m. balandžio 7 d. prie ULC buvo sudarytas Lietuvių 
jaunimo kultūrinis meninis komitetas Urugvajus— Tarybų Lietu- 
va—CORECUL (pagal ispanišką pavadinimą Comitėe de Relacio- 
nes Culturales Uruguay -— Repūblica Socialista Sovietica de 
Lituania). Komiteto pirmininkė buvo Elena Vanagaitė, I vicepirmi- 
ninkė — Marta Morkevičiūtė, II vicepirmininkas ir generalinis sek- 
retorius — Juan Carlos Staniulis, sekretorius — Lilian Abračins- 
kas, sekretorė propagandai — Elisabeth Kiaušas, sekretorius kultū- 
rai — B. Morkevičius. Komiteto tikslas — supažindinti jaunimą ir 
kitus su Tarybų Lietuva ir Sovietų Rusija, o Lietuvos žmones — 
su Urugvajumi. Jis surengė kino filmų vakarus su Komiteto narių 
ar kitų asmenų parengtomis paskaitėlėmis 1973 m. gegužės 20 d., 
liepos 8, 21 ir 29 d., o gruodžio 16 d.— net parodą „Vilniui 650 
metų“. Filmų ir kitos medžiagos gaudavo iš Sovietų Rusijos pa- 
siuntinybės ir Sovietų Rusijos— Urugvajaus kultūros instituto. 

Su jų pagalba jau anksčiau, 1972 m. gruodžio mėnesį, Juan 
Carlos Staniulis UL Centro klube surengė Sovietų Sąjungos įkū- 
rimo parodą — „Expo 50“. 


UL Centro uždarymas. 1975 m. birželio 4 d. Urugvajaus civi- 
linė ir karinė valdžia paskelbė dekretą, kuriuo uždarė Urugvajaus 
lietuvių centrą, nusavino abu jo klubus su visais įrengimais, at- 
ėmė juridinio asmens teises; taip pat uždarė laikraštį „Darbas“ 
ir Lietuvių radijo pusvalandžio programą. 

Oiicialiame dokumente, pateisinant valdžios žygį, pareikšta: 
Centras gaudavo finansinės pagalbos iš kito krašto atstovybės, 
kurios pareigūnai tvirtindavo klubo išrinktą valdybą ir net pir- 
mininkaudavo posėdžiams; valdybos nariai, neturėdami Urugva- 
jaus pilietybės, tarnavo sovietiniams interesams per radijo pro- 
grainą, per laikraštį ir savo veikla skleisdami marksistines idėjas 
ir šmeiždami Urugvajaus valdžią bei demokratinę sistemą; klubų 
patalpose vykę kitų, uždraustų organizacijų posėdžiai (komunistų 
partija uždrausta 1975 metais). 

Urugvajaus saugumas buvo suėmęs šešis UL Centro narius. 
Du greit paleido, kitus keturis palaikė ilgiau. Tris jų — Joną Sta- 
niulį su šeima, J. Subačių ir P. Sačikauską ištrėmė Sovietų Ru- 
sijon, ketvirtą — B. Morkevičių dėl silpnos sveikatos, senatvės ir 
dėl to, kad vedęs vokietę žmoną, paliko Urugvajuje. 

Vėliau, 1985 m. balandžio 6 d. naujoji demokratinė Urugva- 
jaus vyriausybė vėl leido Urugvajaus lietuvių centrui veikti ir su- 
grąžino koniiskuotuosius pastatus. 


167* URUGVAJAUS LIETUVIAI 351 


VII. MENINĖ VEIKLA POKARIO METAIS 
(1946—1977) 


Čia pirma bus aprašyta demokratinės kotonijos dalies, pas- 
kui — prokomunistinės dalies dainos, vaidybos ir šokio menas (ko- 
lonijos meninė veikla iki karo pabaigos aprašyta V skyriuje). 


A. DEMOKRATINĖS GRUPĖS MENAS 
IR MENO SAMBŪRIAI 


1. Dainos menas ir chorai 


- Vyčių choras. Pirmasis pokario metais susikūręs choras -— tai 
Urugvajaus jaunalietuvių draugijos „Vytis“ choras (1945—1948). 
Jis buvo nors nedidelis, bet geras choras. Paprastai dainuodavo 
liaudies ir kitas nesudėtingas dainas per UL Kultūros draugijos 
rengiamas tautines šventes ir kartais per savo surengtus vakarus. 
Kartą Vasario 16-osios proga per radiją sugiedojo Lietuvos ir 
Urugvajaus himnus, padainavo „Lietuva brangi“, „Lietuvi, ar tau 
negaila“ ir dar trečią dainą. Dvi pirmąsias dainas įdainavo net į 
savo plokštelę. 

Vyčių chorą mokė Vyt. Dorelis. Iš choristų vienas kitas pa- 
dainuodavo ir solo, kaip Alba Grigaitė, Vytautas ir Stasys Šten- 
deliai. 


UI Kultūros draugijos choras (1948—1950) kartais dainuoda- 
vo per tautines šventes, kai vyčių choras visai nutilo. Draugijos 
chorui dirigavo taip pat Vyt. Dorelis. Į šį chorą įsitraukė ir ne- 
mažai buvusių vyčių choro dainininkų !. 


* 


Dainuoja šeštadienio mokyklėlė. Po II pasaulinio karo Kultū- 
ros draugijos buvo atkuria lietuvių pradžios mokykla, vadinama 
šeštadienio mokykla. Jos mokytojai Petras Čiučelis, K. Vilkas, 
A. Kevėža pamokydavo vaikus ir lietuviškų dainų. Per kokias iš- 
kilmes, šventes jie kartais padainuodavo ir labai gerai, pavyzdžiui, 
per pirmąsias mokyklos metines 1947 m. lapkričio 9 dieną. 

Mokytoja Genė Stanevičienė 1949 m. kai kurias dainas pradėjo 
inscenizuoti — pritaikyti baletui, šokiui ar vaidinimui. Iš jų mi- 
nėtinos: „„Barė ponas katinėlį“, „Tyliai skraido baltos snaigės“, 
„Pavasario saulė nušvito meiliai“ (pirmą kartą UL Kultūros drau- 
gijos salėje 1949 m. rugsėjo mėn. Tautos šventės proga, vė- 
liau kartota kelis karius), „„Pumpurėlis“ (Lidija Petrauskaitė), 
„Žvaigždutė“ (1967 m. atlikta Anos M. Štendelytės), „„Dobilėlis“ 


359 PETRAS DAUGINTIS SJ 168* 


(UL Kultūros draugijoje — Lidijos Petrauskaitės, Lietuvių para- 
pijoje — Inesos Kamendulytės), su daugeliu vaikučių — „Lietuva, 
brangi“, „Ko liūdi, berželi?“ 

Vėliau mokytoja Leokadija Umbrozaitė, padedama Vyt. Dore- 
lio, išmokė vaikus giedoti ne tik per Kalėdų eglutę, bet ir bažny- 
čioje giesmių: „Kalėdos, Kalėdos“, „„Bėkim, bėkim, piemenėliai“, 
„Naujiena, naujiena“, „Vai kodėl šią naktį“, „Varpai suskambė- 
jo“, „Trys karaliai iš Rytų“ (1962 m.), „Žvaigždė, niekada ne- 
matyta“. Vyt. Dorelio išmokyti naujų giesmių, giesmelių (pavyz- 
džiui, „Pasigailėk manęs“, „Teskamba Viešpačiui Aukščiausia- 
jam“), pradėdant 1965 m., vaikai giedodavo bažnyčioje per Mi- 
šias antrąjį kiekvieno mėnesio sekmadienį. Vyt. Dorelis taip pat 
ėmėsi vaikus mokyti dainos meno per šeštadienio mokyklos pamo- 
kas. Chorelis dainuodavo per vaikučių pasirodymus, dažnai per 
tautines šventes, kartais drauge su „Aido“ choru, o kartais net jį 
pavaduodamas tradicinėse šventėse. 

Be įprastinių dainelių, vaikų chorelis dainuodavo „Darbininkai 
mes maži“, „„Traukinukas“, „Aš ant žirgo raitas“, „Tėvelių na- 
meliai brangūs“, „Tau, brangi tėvyne“, „Lietuvos dukra“, „„Tėviš- 
kėle“ (ją dainuodavo ir ispaniškai — „Tierra mia, patria mia“), 
„Partizanų daina“ ir kitas. 


Lietuvių katalikų choras („Aidas“). Kaip įau anksčiau minėta, 
šis choras sukurtas Adelės Gabaliauskienės pastangomis, pade- 
dant tėvui Vladui Mikalauskui, 1951 m. birželio mėn. Pirmą kartą 
viešai pasirodė 1951 m. spalio 21 d.: per Lietuvių katalikų radijo 
valandėlę gražiai sudainavo gana sudėtingą J. Švedo dainą „Miš- 
kų gėlė“. Atskirai dar dainavo mergaičių grupė, brolių Štendelių 
duetas ir vienas iš jų — solo. 

Lietuvių katalikų choras, veikiai išmokęs naujų dainų, dainuo- 
«davo per tradicines šventes ir retkarčiais per radijo pusvalandžio 
programą. Chorui dainuojant Č. Sasnausko dainą „Karvelėli mė- 
lynasai“, solo partiją kartais dainuodavo solistė Liucija Grišo- 
nienė. Atskirai padainuodavo moterys ir vyrai, solo — Alba Gri- 
gaitė, Jadzė Šiuipytė, Vyt. Dorelis, K. Vilkas, broliai Štende- 
liai 2. 

Choro vyrus Vyt. Dorelis išmokė lotyniškai giedoti Jasperso 
Mišias, pirmą kartą giedotas 1953 m. per Motinos dieną, vėliau — 
de Perosi Mišias ir kitas giesmes. Jas choras daug kartų giedojo 
lietuviams ir vietiniams jų bažnyčiose. 

Chorą tąsyk sudarė Alba ir Bronė Grigaitės, Adelė Širputė, 
Rožė Sčesnulevičiūtė, Olimpia Kalukevich de Verner, Jadzė Šiui- 
pytė, Onutė Vaštakaitė, Marytė Liūdžiuvienė, Onutė Zupkienė, 
Ona Dobilevičienė, Pranė Dorelienė, Delija Tupčiauskaitė, K. Vil- 
kas, Vyt. Dorelis, V. Baliukonis, Stasys, Leonas ir Vytautas Šten- 


169* URUGVAJAUS LIETUVIAI 353 


deliai, F. Kairys, Antanas Zupka, Antanas Brazys, Juozas Kanap- 
kis ir kiti. 

Adelė Gabaliauskienė buvo gabi ir uoli choro vadovė. Choras 
jau tada buvo gerai susidainavęs ir pasiekęs gana aukštą meninį 
lygį, pavyzdžiui, Vengrų salėje dainą „Vėjužėlis“ turėjo pakartoti 
net 4 kartus. A. Gabaliauskienei 1953 m. kovo mėnesį išvykus at- 
gal į JAV, chorui vadovavo Vytautas Dorelis. Jam buvo nelengva 
mokyti ir diriguoti 4 mišrių balsų chorui, kur dainininkai buvo 
menkai išsilavinę, kiti net gaidų nepažino. Pirma turėjo pats ir 
pianinu pritarti, o paskui į talką atėjo pianistė Irenė Mikalajūnai- 
tė, dar vėliau -- gabi muzikė ir akompanuotoja Teresė Drobniev- 
ski-Pretkelytė. Jai susirgus, pavadavo Janė Martinkėnaitė. 


Choro renginiai ir pasirodymai. Choras dainuodavo tradicinių 
švenčių programose, drauge su vyčiais organizuotuose rengi- 
niuose 1956 m. birželio 23 d., 1962 m. rugsėjo 23 d., Lietuvių ka- 
talikų radijo valandėlėse (1961.VII.9) ir “Lituania en el Uruguay“ 
radijo programose. 

Retkarčiais choras koncertuodavo ir svetimiesiems, pavyzdžiui, 
1960 m. Socorros Mūtuos Russos draugijos renginyje Andes gat- 
vėje 1267; Cerro priemiesčio 125 metų gyvavimo iškilmėse Ate- 
neo salėje (1961.VII.9), garsioje muziko Kurt Phalen vedamoje 
radijo programoje “Asi cantan los pueblos“ (Taip dainuoja tau- 
tos, — 1963.IX.7, 1964.X.25 ir dar keletą sykių), per televiziją 
(10 kanalu, 1964.1X.9). 

Jungdamas dainą su vaidybos menu, choras pastatė keletą 
operečių ir net operų, pavyzdžiui, 1955 m. gegužės 28 d.— operetę 
„Malūnininkas ir kaminkrėtys“ didelėje Armėnų salėje Agraciada 
gatvėje. Geriausiai sudainavo Alba Grigaitė, jos režisierius K. Vil- 
kas, V. Štendelis ir F. Grigas, sūnus. 

1959 m. sausio 24 d. choras surengė Dainų šventę. Joje, be 20 
sudainuotų įvairių dainų, buvo parodyta ir S. Meliūno operetė „Du 
broliai“. Buvo atvykęs ir pats autorius iš San Paulo. 

Kitą dieną Lietuvių katalikų radijo valandėlės vedėjas taip apie 
ją kalbėjo: „Vakar buvo graži opera-drama, kurią sulošė, sudaina- 
vo mūsų jauni artistai. Daugeliui iš susijaudinimo ašaros ištryš- 
ko — taip jautriai, taip gyvai buvo vaidinama; o tos lietuviškos 
dainos tokios Žavios, taip pritaikintos! Taip ir virpino Žmogaus 
širdies stygas. Garbė mūsų chorui už taip gražiai suloštą veikalą, 
sudainuotas dainas. 

Visų choro pastangų kaip koks apvainikavimas — tai išmoky- 
mas dainuoti itališkai visos Verdi operos „Traviata“ choro partijų. 
Mokė ir operą pastatė profesorė solistė su savo mokiniais solistais 
pirmą kartą 1960 m. birželio 2 d. Lietuvių parapijos salėje, antrą 
kartą — Jackson salėje 1960 m. lapkričio 13 d. ir trečią kartą — 
gruodžio 26 d. vieną jos sceną su garsiąja arija „„Brindisi“ („,Pa- 
23 — 878 


354 PETRAS DAUGINTIS SJ 170* 


kelkim, pakelkim mes taures linksmybių“) Cerro Teatro Apolo sa- 
lėje. Keletas choro dainininkų — Pov. Debesys, Alb. Milašiūtė ir 
Fel. Grigas — dainavo solo antraeiles roles. Ir visas choras gerai 
dainavo ir vaidino. Per seansus choras susilaukė karštų plojimų, 
operos gale — sveikinimų ir gausių aplodismentų“ 3. 


Pirmoji choro plokštelė — “12 Canciones Folelėricas Lituanas 
por Coro Catėlico Lituano del Uruguay“ (12 lietuvių liaudies dai- 
nų). Ji išleista 1961 m. birželio 9 d. choro dešimtmečiui pažymėti 
(1951—1961) ir savo išmoktoms gražioms dainoms įamžinti. Vie- 
noje plokštelės pusėje yra V. Daukšos „Sveika, Marija“, J. B. Či- 
žausko „Gimtinė šalis“, A. Vanagaičio „Leiskit į Tėvynę“ ir „Lais- 
vės varpas“, M. Petrausko „Gaudžia trimitai“, K. Grauzdės „Su- 
tems tamsi naktužėlė“; kitoje pusėje: J. Gudavičiaus ,Eikim, 
sesės, į darželį“, J. Švedo „Miškų gėlė“, A. Pociaus „Pjauti links- 
ma“, A. Vanagaičio „Vėjužėlis“, S. Šimkaus „Vakarinė daina“, 
L. Šileikos ir A. Aleksio „Stokim, broliai, tuoj į darbą“. 

Plokštelė yra ilgai grojanti (“long play“), trukmė — 30 minu- 
čių. Pusę dainų palydi styginis orkestrėlis, pusę — gabioji muzikė 
Teresė Drobnievski pianinu. Meninė dainų kokybė yra nevieno- 
da — vienos puikiai įdainuotos, kitos vidutiniškai. Plokštelės įdėk- 
las gražus, su choro fotogralija, su rėmėjų, leidėjų ir choristų pa- 
vardėmis. Sopranai: Kristina Klimaitė, Bronė Grigaitė-Klimienė, 


X 


nienė, Onutė Vaštakaitė, Pranė Dorelienė, Genė Jazulėnaitė, Janė 
Martinkėnaitė; tenorai: Feliksas Grigas, sūnus, Vladas Baliukonis, 
Juozas Dorelis, Povilas Debesys, Antanas Liudžius; bosai: Vy- 
tautas Štendelis, Antanas Zupka, Gvidas ir Romas Mačanskai, 
Albertas Markevičius, Feliksas Kairys. 

500 plokštelių, kurias išleisti kainavo apie 12000 pezų (arba 
apie 1000 dolerių), palengva išplatintos tarp Urugvajaus, Argen- 
tinos, Brazilijos ir net JAV lietuvių. 

Per pamaldas lietuvių bažnyčioje choras dažnai giedojo tradi- 
cines, naujas ir net sudėtingesnes giesmes. Pritariant vargonams, 
jos gražiai skambėjo, žavėjo maldininkus, kvietė drauge giedoti 
ir garbinti Aukščiausiąjį. Ir žmonės, kai nebūdavo choro ar net 
vargonininko, gerai giedojo liaudiškai: pirmuoju balsu giesmės 
melodiją vesdavo gera giesmininkė, dažniausiai Anelė Lingienė, 
Ona Dobilevičienė ar kun. J. Giedrys, visi kiti pritardavo antru 
balsu. 


Choro lygis, solistai, sunkumai. Choro lygis buvo gana aukš- 
tas, dainavimas darnus, skambus. Buvo gerų balsų, ypač bosų. 
Paprastai choras dainuodavo 4 balsais harmonizuotas liaudies dai- 


171* URUGVAJAUS LIETUVIAI 355 


nas, taip pat buvo išmokęs ir sudėtingesnės kompozicijos dainų, 
kaip Č. Sasnausko „Karvelėli mėlynasai“, A. Vanagaičio „Vėjužė- 
lis“, „Po aukštus kalnus“, ,„Skambink per amžius“, P. Rymavi- 
čiaus „Vasario 16-oji“ ir kitų. 

Lietuvių katalikų chorą — dėl patogumo 1963 m. lapkričio mė- 
nes; pasivadinusį „Aido“ choru — visą laiką globojo Lietuvių 
parapija, o nuo 1968 m.— šiek tiek ir UL Kultūros draugija. Cho- 
rui labai daug padėjo gabus, veiklus, labai socialus chorvedys 
Vyt. Dorelis. Jam padėdavo trijų asmenų choro valdyba. 

Kartais choras kiek aptildavo, nebedarydavo repeticijų, pa- 
vyzdžiui, po Motinos dienos minėjimo 1970 metais. Tąsyk iš cho- 
ristų ir kitų buvo susidaręs oktetas „Viesulas“, kuris 1970 m. 
porą kartų gražiai pasirodė renginiuose. Paskui choras vėl at- 
sigaudavo. Vienu metu į jį buvo įstoję daug jaunimo, tačiau ilgai 
neišsilaikė. 

Vyresnio amžiaus choristams vieniems mirus, kitiems susenus, 
tretiems pasitraukus, „Aido“ choras nustojo aidėjęs 1972 metais. 
Tik po kelis atėję į bažnyčią dar gražiai jie pagieda drauge su 
vargonininku Vyt. Doreliu lietuvių bažnyčioje. 


Paminėtini šie solistai, dainavę paskirai ar drauge su „Aido“ 
choru. 

Liucija Grišonienė, stiprus kontraltas. Ji gražiu, sodriu balsu 
yra dainavusi ne viename renginyje. Su „Aido“ choru dainavo Dai- 
nų šventėje dainų pynės „Vestuvės“ motinos partiją. Jos daina- 
vimas buvo kaip tikros proiesionalės. Ji ir studijavo dainavimą. 

Vytautas Dorelis, ilgametis „Aido“ ir kitų chorų dirigentas, 
dainavo solo įvairiomis progomis. Jis gimė 1926 m. gegužės 30 d. 
Kidulių kaime, Šakių valsčiuje ir apskrityje. Penkerių metų buvo 
išvežtas į Urugvajų; čia mokėsi, visiškai gerai kalba lietuviškai. 
Jis yra veiklus lietuvių kolonijos demokratinės dalies ir katalikų 
veikėjas. Dainos meną studijavo pas tėvus palotinus ir trejus me- 
tus pas kompozitorių prof. Rodriguez Socas, tuometinį „Sodre“ 
operos direktorių. Ir pats Vyt. Dorelis yra sukūręs melodiją dainai 
„Apie tėvynę svajojant“. Išleido ilgai grojančią plokštelę su savo 
įdainuotomis dainomis. Visos dainos įdainuotos gražiu, skambiu 
tenoru. Jis dažnai gieda „Ave, Maria“ per sutuoktuves lietuvių 
bažnyčioje, nes yra šios bažnyčios vargonininkas. 

Povilas Debesys dainavo nuo pat vaikystės. Pirma dainavo 
tenoru, o subrendęs — gražiu baritonu. Nuo 1958 m. ketverius me- 
tus dainavo valstybinio teatro — operos „Sodre“ chore, kartais 
solo atlikdavo antraeilius operų vaidmenis. Jis yra taip pat pui- 
kus artistas, šokėjas, dailininkas. 

Kazimieras Vilkas — tenoras, dainavęs chore, solo partijas su 
choru, solo ir drauge su Jadze Šiuipyte-Lengveniene „Ko liūdi, ža- 
lia giruže?“ Jis buvo ir gabus smuikininkas, mokęs suaugusiuosius 
ir vaikus dainuoti. Dainavo gerai. 


356 PETRAS DAUGINTIS SJ 172* 


Alba Grigaitė dainavo gražiu sopranu; dainuodavo ir operetė- 
se (pvz., „Čigonai“), nes turėjo ir vaidybos talentą. 

Pažymėtini ir kiti solistai, dainavę solo partijas su choru ir 
paskirai. Sopranai: Albina Milašiūtė, Jadzė Šiuipytė; tenoras Sta- 
sys Štendelis, puikus bosas Vytas Štendelis, tenorai: Feliksas Gri- 
gas, Vladas Baliukonis, Augustas Šmitas, Juozas Kanapkis. 

Iš muzikų, turėjusių ryšių su „Aido“ choru, ypač pažymėtina 

Teresė Marija Drobniewski-Pretkelytė (ištekėjusi — de Modzelew- 
ski). Ji ilgus metus puikiai akompanuodavo chorui ir solistams, 
vargonuodavo ir bažnyčioje. Per koncertus ir kitokius renginius 
skambindavo pianinu įvairius kūrinius. Lietuviams ji sukompona- 
vo giesmę „Šventas, šventas“ ir lotynišką giesmę „Tantum er- 
go“. 
Vytas Vajauskas-Evolvuckas — puikus akordeonistas; pritarda- 
vo ir chorui per operetes, bet ypač vaikams dainuojant ir per šo- 
kius. Jis keletą kartų buvo sudaręs ir vadovavęs 5—6 instrumen- 
tų šokių orkestrui. 

Luis Dorelis, akordeonistas; akompanuodavo vaikų dainoms, 
šokiams, kurį laiką vadovavo šokių orkestrėliui. Jis yra baigęs 
prof. Risler akademiją. L. Dorelis, Vyt. Vajauskas ir R. Dobile- 
vičiūtė drauge su Jonu Švoba ir Albinu Doreliu buvo sudarę „Ai- 
do“ jaunųjų orkestrą; jų orkestras pritardavo chorui per pasirody- 
mus 1967—1968 metais. Kartais pasirodydavo ir kitų muzikų, pa- 
vyzdžiui, pianistės Irenė Mikalajūnaitė, Janė Martinkėnaitė, smui- 
kininkas Ceitelis, akordeonistas Juozas Petruškevičius ir kiti. 


M 

Urugvajaus lietuvių kanklių ansamblis. Šis kanklių orkestrė- 
lis pradėjo kurtis 1973 metais. Per tų pačių metų Kalėdas jau 
skambino bažnyčioje kalėdines giesmes, o 1974 m. jau dalyvavo 
Vasario 16-osios minėjime su 4 dainomis: „Stoviu aš parimus“, 
„Gražių dainelių“, „Plaukia Nemunėlis“, „Ant melsvo ežero ban- 

Vėliau kanklių ansamblis skambindavo po 3—6 dainas, kar- 
tais ir šokius Motinos dienos, Gedulo dienos, Vasario 16-osios 
minėjimuose; buvo kviečiamas į mokyklų Escuela Castellana, Es- 
cuela Tavares, Escuela Penarol, Cerro klubų, Reducto parapijos, 
Ateneo de Montevideo (1975) ir net į Argentinos lietuvių centro 
(1976 m.) renginius *. 

Pirmieji kanklininkai buvo Vyt. Dorelis, ansamblio vadovas ir 
mokytojas, Marija Gregorio Šleivys, Liliana Trakimaitė, Raul 
Modena Aleksejūnas; netrukus prisidėjo Marija Inesa Mockevi- 
čiūtė, Cecilija ir Marcelė Dorelytės, Gracielė Kamendulytė, Alicija 
Kazlauskas, Povilas Pretkus. Įsigijo 10 kanklių. Kankles padarė 
dailidė A. Liudžius, o jų metalines dalis — A. Dorelis, vis pagal 
vadovo Vyt. Dorelio nurodymus. Jis įdėjo labai daug darbo, pa- 
rodė sumanumo konstruodamas kankles, jungdamas mikrofonus ir 
vis derindamas stygas. 


173* URUGVAJAUS LIETUVIAI 357 


2. Vaidybos meno apžvalga 


Susijungus demokratinio nusiteikimo žmonėms į vieną grupę, 
iš Lietuvoje ar čia baigusiųjų lietuvišką mokyklą, gana laisvai 
kalbančiųjų lietuviškai atsirado nemaža pajėgių vaidintojų ir ge- 
rų režisierių. 

Lietuviška mokykla, kad ir šeštadienio mokyklėlė, turėdama me- 
ną mėgstančių mokytojų ir savas patalpas, skatino vaikučius pa- 
sirodyti renginiuose su vaidinimais, dainomis, cilėraščiais ir šo- 
kiais. Vaikai, kick paūgėję, ir vėl vaidino, dainavo ir šoko. Patei- 
kiame viso to vaidybos meno trumpą apžvalgą. 


Vyresniųjų vaidinimai. Vaidintojų būreliai pirmiausia telkėsi 
prie UL Kultūros draugijos, mat ši draugija turėjo salę, čia veikė 
šeštadienio mokykla, buvo bufetas. Rimtos dramos ir tragedijos 
būdavo vaidinamos tik tautinių švenčių ar svarbių minėjimų pro- 
gomis. Turinys būdavo patriotinis. 

Po II pasaulinio karo bene pirma tokia buvo, 1946 m. rugsėjo 
21 d. suvaidinta vyčių, mokytojo P. Čiučelio parašyta 5 veiksmų 
drama „Vytiečių motina“. Režisavo St. Bartininkaitis. Jis ir 1947 m. 
vasario 16 d. pastatė 4 veiksmų dramą „Lietuvos didvyriai“, vai- 
dintą irgi vyčių, išskyrus Hortenziją Bartininkaitytę, Vyt. Riaubą 
ir K. Vilką. Ši „drama, pavaizdavusi dabartinės Lietuvos gyveni- 
mą, ir sklandžiai gyvas bei natūralus vaidinimas nuvedė žiūrovus 
į maskolių pavergtą Lietuvą ir daugumai ištraukė ašaras“, — rašė 
K. Devenis *. 

Vienas didžiausių ir geriausiai suvaidintų veikalų pokario me- 
tais buvo 5 veiksmų drama „Du broliai“. Vyčiai ją uoliai repeta- 
vo, daug mokėsi, vadovaujami jauno gabaus režisieriaus Olimpo 
Stabinsko. Ji pirmą kartą buvo pastatyta per „Vyčio“ draugijos 
gyvavimo antrąsias metines Tautos šventės proga 1947 m. rugsėjo 
21 d. ir, rodos, antrą sykį per Vasario 16-osios minėjimą. 

Vaidinimas puikiai pasisekė. Salėje buvo visiška tyla; visi nu- 
stebę žiūrėjo, daug kas susijaudinęs, su riedančiomis ašaromis. 
Verkė net patys artistai. Itin buvo įsijautęs ir puikiai atliko Vlado 
išgamos vaidmenį Stasys Štendelis 7. 

Netrumpas buvo ir 1948 m. Vasario 16-0sios proga vaidintas 
veikalas „Šauliška meilė“. Kiek mažesnis buvo tų pačių vyčių 
1950 m. vaidintas, Vyt. Dorelio parašytas ir režisuotas patriotinis 
dramos vaizdelis „Partizanai“ 8. 

Lietuvių katalikų jaunimo draugija „Vytis“ 1958 m. pastatė 
taip pat patriotinį veikalą „Paslaptingoje zonoje“, 0 1962 m. bir- 
želio 17 d.— didelę 3 veiksmų dramą „Lėk, mano sakalėli“. Šioje 
dramoje vaidino ir Urugvajaus lietuvių katalikų choro artistai. 
Per vaidinimą didelė Lietuvių parapijos salė buvo pilna žmonių. 
Visus jaudino pasakojimas apie 1940 m. lietuvių bėgimą į Vaka- 
rus, senųjų pasilikimą Lietuvoje. Veikalą vykusiai režisavo J. Če- 


358 PETRAS DAUGINTIS SJ 174* 


ponis (A. Grišonas), šviesos efektus pritaikė E. Andriuškevičius ?. 

Jaunosios kartos atstovai 1963 m. birželio 23 d. per tragiškųjų 
birželio įvykių minėjimą suvaidino nedidelį scenos veikalą „Jų iš- 
vežimas“. Režisavo Vyt. Dorelis. Su stebėtinu įsijautimu išveža- 
mojo Šinkūno vaidmenį vaidino P. Debesys !*, 

Anksčiau, 1947 m. lapkričio 29 d., dar prieškario metais gyva- 
vusi Dainos ir meno draugija labai meniškai suvaidino P. Vai- 
čiūno dramą „Pražydo nuvytusios gėlės“. Be dažnai vaidinančių 
artistų, vaidino ir Hortenzija Bartininkaitytė, Juozas Garbačaus- 
kas, Bronius Lazdinas. Režisavo S. Bartininkaitis. 


Komedijos, dialogai, monologai. Pokario metais buvo daug vai- 
dinama trumpesnių ir ilgesnių komedijų. Prie UL Kultūros draugi- 
jos sudaryta Dramos sekcija irgi jas vaidino. Sekcijai priklausė 
S. Bartininkaitis, M. Svečiulis, A. Štendelis, J. Mockevičius ir 
J. Kanapkis. Tačiau 1948 m. pradžioje S. Bartininkaičiui atsisakius 
UL Kultūros draugijos pirmininko pareigų ir visai pasitraukus, 
sekcija tuoj iširo. 

Kitais metais mokytojas Kevėža buvo sukūręs Meno sekciją; 
ji taip pat neilgai gyvavo. 1949 m. rugsėjo 25 d. ji surengė Vaiž- 
ganto gimimo sukakties minėjimą, suvaidino scenos veikalą „Ki- 
no šešėliuose“, režisuotą Jakubėno. Ši sekcija surengė ir Pavasario 
šventę su komedija, dainomis ir tautiniais šokiais !!. 

Komedijas ir dramas vaidindavo tie patys — vyčiai ir UL Kul- 
tūros draugijos artistai. Jie 1947 m. gegužės mėnesį suvaidino 
komediją „„Nesipriešink“ (dar vaidino ir Albina Korkuzienė), tų pa- 
čių metų rugsėjo 26 d. Vengrų salėje per gražią Pavasario šven- 
tę — 3 veiksmų komediją „Moterims neišsimeluosi“, 1948 m. ge- 
gužės 9 d. (daugiausia vyčiai) — 3 veiksmų komediją „Mirta Čin- 
čibiraitė“. Vėliau, 1950 m. birželio 18 d., vaidinta komedija „Viena 
bėda — ne bėda!“, 1954 m. rugsėjo 5 d.-——-3 veiksmų komedija 
„Dėdė iš Amerikos“ (kur vaidino ir Albina Sabaliauskaitė) !?, vė- 
liau —- „Kurčias žentas“; 1956 m. lapkričio 21 d.— „Gaila ūsų“ (jo- 
je vaidino ir Janė Svetikaitė, Genė Švobaitė, Juozas Vaštakas, re- 
žisavo M. Svečiulis). 

Minėtina ir lietuvių katalikų jaunimo 1951 m. lapkričio 24 d. 
dideliame vakare suvaidinta 3 veiksmų komedija „Burtininkė“, 
režisuota tėvo V. Mikalausko; taip pat ir katalikų jaunimo draugi- 
jos „Vytis“ 1953 m. balandžio 25 d. dideliame renginyje Cine 
Selecto vaidinta 3 veiksmų komedija ,„Meluosi — toli nevažiuosi“ 
ir 1958 m. rugsėjo 6 d.— H. Mošinskienės tragikomedija „Kultū- 
rinė misija“. 

Apie 1960 m. vyčiams aptilus, o vyresnio amžiaus UL Kultū- 
ros draugijos artistams pasenus, daugiausia pradėjo vaidinti buvę 
šeštadienio mokyklos mokiniai, dabar jau Lietuvių katalikų choro 
dainininkai, tautinių šokių ratelio „Gintaras“ šokėjai. Taigi šie 
choristai 1961 m. liepos 8 d. suvaidino vieno veiksmo komediją 


175* URUGVAJAUS LIETUVIAI 359 


„Piršlys suvedžiotojas“, 1962 m. Išeivių dieną (UL Kultūros drau- 
gijos vardu) — komediją „Ponia viršininkienė“ ir tų pačių metų 
rugsėjo 23 d.— komediją „Dėdė Anupras parvažiavo“. Ją vaidino 
Birutė Žukaitė, Kristina Klimaitė, Adelė Jeskelevičiūtė, P. De- 
besys, Vyt. Stendelis. Režisavo M. Svečiulis. Šitame vakare, su- 
rengtame Tautos šventės proga, kur šoko ir „Gintaras“ bei daina- 
vo Lietuvių katalikų choras, dalyvavo labai daug žmonių. 

Beveik tie patys artistai suvaidino ir jaunuolio E. Andriuškevi- 
čiaus parašytą ir režisuotą komediją „Vaikai pamokoje“ Lietuvių 
parapijos salėje 1966 m. sausio 6 d. Trijų Karalių šventės proga ir 
UL Bendruomenės Jaunimo sekcijos vardu — 1967 m. rugsėjo 2 d. 
Tautos šventėje — Žemaitės dramą „Trys mylimos“. 

Apie 1950 m. per vakarėlius dažnai būdavo sakomi monologai. 
Juos ypač vykusiai sakydavo Antanas Brazys. Būdavo ir dialogų, 
ir pasikalbėjimų. Pavyzdžiui, 1950 m. birželio 18 d. renginyje buvo 
sakomas komiškas monolgas „Žydelis iš Europos“ ir dialogas „Gir- 
tuoklio priesaika“; juos atliko, žiūrovus iki ašarų prijuokindami, 
A. Brazys ir B. Steponis. Dialogas „Vis tie nuotykiai“ buvo saky- 
tas A. Brazio su K. Vilku 1952 m. lapkričio 22 d. vyresniųjų mo- 
kinių vakare UL Kultūros draugijos salėje; Lino Dorelio parašy- 
tas „Raudonasis vynas“, jo ir P. Baliukonio atliktas 1953 m. rug- 
sėjo 22 d., taip pat „Pasikalbėjimai“, atliko A. Kundrotas, R. Je- 
gerof ir F. Mačanskas. 

Vėliau keletą kartų dialogus atliko Rikardas Vydžius ir Jonas 
Blažiejevskis. 


Mažųjų artistų menas. Šeštadienio mokyklos vaikų vaidyba 
buvo savotiška. Mokinukai vaidybą dažnai jungdavo su dainelė- 
mis ir tautiniais šokiais. Kartais įterpdavo ir artistiškai deklamuo- 
jamų eilėraščių, inscenizuotų dainų. 

Pokario metais pirmas jų pasirodymas buvo 1946 m. sausio 20 
dieną. Tada jie, „Br. Steponio vadovaujami, nepaprastai gražiai 
suvaidino jų mokytojo P. Čiučelio parašytą vaizdelį „Našlaičiai“ iš 
lietuvių tremtinių vaikų gyvenimo. Savo roles ypatingai gražiai 
atliko Birutė ir Janė Šleivytės, Rosita Sčesnulevičiūtė ir Adelė 
Pakutkaitė“,— rašė laikraštis „Laisvoji Lietuva“ !8. 1946 m. gruo- 
džio 29 d. gražiai suvaidinta 6 veiksmų drama „Jonukas ir Ma- 
rytė“ '*. Vaikai gerai suvaidino ir Vyt. Dorelio parašytą scenos 
vaizdelį „Pas senelį Lapiną“. Vaidindavo ir pačių mokinių para- 
šytus dalykėlius, pavyzdžiui: „Drąsuolis“, ,„Moderniškas dantų 
traukimas“ (1950.V1.18), „Melagiai ir stipruoliai“ (1950.X.1), ar 
16-mečio Lino Dorelio parašytus kūrinėlius, scenos vaizdelius: „Du 
kaimiečiai pas fotografą“ (1952.XI.22), „Išdykėlė“ (1953.VIII.22), 
kuriuos suvaidino Nijolė Stanevičiūtė, Janė Rakauskaitė, Linas Do- 
relis ir A. Markevičius '5. Tą pačią dieną „Kelionės įvykius“ vai- 
dino Vyt. Bagurskas, Juozas Morkūnas, R. Jegerofi, B. Mačans- 
kas ir visi programos dalyviai !9. 


360 PETRAS DAUGINTIS SJ 176* 


Į šeštadienio mokyklą atėjus mokytojauti Genei Stanevičienei 
(1949 m. viduryje), mažieji artistai atlikdavo įvairių žanrų meną 
pačios mokytojos sukurtame scenos vaizdelyje. Štai keletas tokių 
kūrinėlių. 

„Per vakarą 1950 m. birželio 18 d.,-- rašo „Laisvoji Lietuva“, — 
mokiniai pirmiausia pasirodė su komedija „Moderniškas dantų 
traukimas“. Paskui buvo inscenizuotas eilėraštis ,,Katinėli, kac kac 
kac“. Žiūrovams labai patiko. Publikos nuotaiką ypač pakėlė vieno 
veiksmo vaizdelis iš jaunimo gyvenimo „Šokis, daina ir muzika 
gyvenimą pataiso“, kur jaunimas seka pasaką be galo, dainuoja, 
deklamuoja, šoka tautinius šokius, pritariant akordeonu mokiniui 
Vyt. Vajauskui. Jiems ten besilinksminant, į sceną sueina patys 
mažieji, apsitaisę kiškiukais, ir taip pat šoka“ !*. 

Panašios kompozicijos buvo ir kiti mažųjų artistų atlikti vai- 
dinimėliai, ypač per Kalėdas, pavyzdžiui, „Irutės sapnas Kalėdo- 
se“ (apie 1955 m.), Kalėdų vaidinimėlis ,„Marytės sapnas“ 1970 m., 
tik su kitais vaidintojais (Alina Eglė Mačanskaitė, Inesa Kamen- 
dulytė, Ana Marija Štendelytė, Antanukas Gregorio Šleivys, Li- 
liana Trakimaitė ir kiti šeštadienio mokyklėlės arba „Rintukų“ 
šokėjai ir šokėjos) !š, 

Keletą dalykėlių vaikai atliko padedami vyresniųjų artistų ar 
drauge su jaunimo grupe: „Vieną rudens dieną“ (apie 1959 m.), 
„Išsipildė“ (1962), „Metų laikai“ (1964 m. atliekant jaunimui 
„Šienapjūtę“), „Lietuva trijuose paveiksluose“ (1965.1X.2). 

Velykų vakarėliai su lietuviškų margučių konkursu paprastai 
taip pat būdavo su dainų inscenizacijomis ar vaidinimėliais, su 
dainomis ir šokiais, pavyzdžiui, 1957 m. balandžio 21 d. per Ve- 
lykas buvo rodytas dialogas „„Margučių daužytinės“, sukėlęs daug 
skanaus juoko, ir gražiai pastatytas scenos vaizdelis „„Zuikis pui- 
kis“. Labiau religinio pobūdžio buvo vaizdelis „Kaip Jį kryžiavo“. 


Jaunimas vaidina dainuodamas ir šokdamas. Jaunimas savo 
renginiuose taip pat jungdavo vaidybą su daina ir šokiais, o šokį, 
dainą ar eilėraštį drauge reikšdavo atitinkamais judesiais, mimi- 
ka, drabužiais. Tokių kūrinių autorė dažniausiai būdavo ta pati 
mokytoja Genė Stanevičienė. Taip buvo 1953 m. rugpjūčio 22 d.— 
Išeivių dieną — atlikti kupletai „Ir doro žmogaus nerasi“, „Kad 
aš būčiau“ (P. Baliukonis, L. Dorelis, A. Markevičius, akordeonu 
pritarė Vyt. Vajauskas); deklamuojami eilėraščiai „Dainuojanti 
aguonėlė“, ,„Pabudęs vaidila“ (1950 m. per Vasario 16-ąją), „Aš 
norėčiau prikelti“ ir gana ilgas, iš Maironio poezijos sudarytas 
montažas drauge su dainomis „Tėvynės ilgesys“, pastatytas 1962 m. 
kovo 8 d. ir 1963 m. vasario mėnesį per II Pietų Amerikos lietuvių 
kongresą. Senelio vaidmenį atliko (dainavo) P. Debesys. Režisa- 
vo jų autorė mokytoja G. Stanevičienė. 

Jau daugiau vaidybos elementų turėjo trumpi vaidinimai 
„Obuoliukai“ (apie 1959 m.) ir „Dvi sesutės“ (apie 1960 m.), 


177* URUGVAJAUS LIETUVIAI 361 


| y 


P. Debesys ir K. Klimaitė !?. 

Kiti jaunimo atlikti vaidinimai buvo kaip kokios mažesnės ar 
didesnės operetės. Jas dažniausiai vaidindavo visas jaunimo būrys, 
apsitaisęs tautiniais drabužiais. 

Apie 1953 m. pagal Vokietijoje išleistą knygą pastatyta opere- 
tė“ „Sekminių vakaras“ Vengrų salėje (Garibaldi gatvėje). Kata- 
likų jaunimo draugija „Vytis“ 1954 m. birželio 15 d. savo gyvavi- 
mo penkmečio minėjime sudainavo „Kuprotas oželis“, 1958 m. 
rugsėjo 6 d.-—- „Čigonėlė“, rodos, 1959 m.— „Rūtelė“, parašytą 
jaunuolės N. Stanevičiūtės. 

Viena didesnių, irgi vyčių puikiai pastatyta, buvo operetė „Či- 
gonai“ su dainomis ir šokiais. Nemaža tų dainų melodijų buvo 
sukurtos ar pritaikytos pačios G. Stanevičienės. Pirmą sykį ope- 
retė pastatyta 1961 m. kovo 29 d., o antrą sykį — 1962 m. kovo 
pradžioje San Paule ir net Porto Alegrėje, nuvykus lietuvių meno 
pasiuntinybei pas Brazilijos lietuvius. Ten Čigonės vaidmenį at- 
liko Alba Grigaitė, Ponaičio, rodos, — P. Debesys, o kitus — „Gin- 
taro“ nariai. 

1958 m. spalio 25 d. ką tik susidariusi mergaičių tautinių šo- 
kių grupelė „Audėjėlė“ UL Kultūros draugijos klube pastatė 2 
veiksmų operetę ,„Užmausiu tau žiedelį“, parašytą Nijolės Stane- 
vičiūtės, mokytojos Stanevičienės taip pat meniškos sielos duk- 
ters. Ji pati ir vaidino paną, o jos kavalierių — jaunuolis N. Pet- 
rauskas. 

Tada iš „Rūtelės“ šokėjų mergaičių ir kitų vaikinų susidariu- 
siam tautinių šokių būreliui „Gintarui“ buvo sunkiau su lietuvių 
kalba. Jauniesiems šokėjams labai sunku išmokti ilgesnius teks- 
tus gera lietuvių kalba ir tarsena. Todėl tik gerai mokantys lie- 
tuviškai turėdavo svarbiausius vaidmenis, kalbėdavo ir dainuoda- 
vo, kiti pasakydavo tik vieną kitą žodį ar tik šokdavo, dainuoda- 
vo, Tas buvo matyti ir gana ilgame scenos vaizdelyje „Pavasaris“, 
ir komiškoje operetėje „Nušutai, berneli“ (1964.VI.7; čia vaidino 
ir Marija Inesa Petruškevičiūtė, Rožė Pretkutė, Irenė Taparaus- 
kaitė) ir „,„Laužams liepsnojant“ (1967.VI.2). 

Operetė „Šienapjūtė“ buvo rimtesnė ir ilgesnė. Tai gana sudė- 
tingas kūrinėlis, lyg kokia antroji didelio vaidinimo dalis. Pir- 
mojoje dalyje vaikai, jaunimo padedami, vaizduoja „Metų laikus“. 
Jiems bevaidinant „Vasarą“, pasikeičia vaizdas: scenoje pasirodo 
grėbėjos; jos dainuoja ir klausosi joms iš toliau daina atsakinė- 
jančių šienpjovių. Pasilikusi Rūtelė sulaukia savo bernelio. Ope- 
retė pirmą kartą buvo pastatyta 1964 m. rugpjūčio 2 d.— Išeivių 
dieną — UL Kultūros draugijos klube ir antrą kartą kiek vėliau — 
Lietuvių parapijos salėje per kun. B. Krištanavičiaus pagerbtuves 
(Rūtelės vaidmenį tąsyk atliko Alba Grigaitė, o Bernelio — K. Vil- 
kas). 


362 PETRAS DAUGINTIS SJ 178* 


Apžvelgus visus vaidybinio meno renginius pokario metais, 
reikia pasakyti, kad per tuos 40 metų vaidino net 4 kartų artistai, 
jų buvo ir labai gerų. Iš vyriausiosios kartos buvo ypač gabūs ir 
gerai vaidino M. Svečiulis, A. Brazys, geras artistas buvo Jonas 
Sčesnulevičius, K. Vilkas, Bronius Steponis, J. Jazauskas ir kiti. 

Iš jaunesniosios kartos gerai vaidino: broliai Jonas, Stasys, 
Leonas ir Vytas Štendeliai, ypač Stasys, ir Vytautas Dorelis, 
E. Grėbliūnas, A. Markevičius, Gvidas  Mačanskas, F. Griga, 
A. Zupka; iš moterų: Juanita Maliauskaitė, Stasė Jūrelytė, Adelė 
Čirputė, Genė Vilkaitė, Alba Grigaitė, viena pačių gerųjų artisčių, 
ir kitos. 

Šeštadienio mokyklą baigę, mokytojos G. Stanevičienės mokyti 
geri artistai, artistės: R. Vidžius, Pranas Baliukonis, Linas Dorelis, 
R. Jegerof, Nelsonas Petrauskas ir ypač puikūs artistai Povilas 
Debesys, Edmundas Andriuškevičius ir Alfredas Stanevičius; iš 
mergaičių: Adelė Jeskelevičiūtė, Nijolė Stanevičiūtė ir kitos, ypač 
Birutė Zukaitė-Mačanskienė, viena iš pačių gabiųjų artisčių, ge- 
banti atlikti įvairius vaidmenis, tik kartais kiek perdedanti, šar- 
žuojanti, galbūt ir dėl trūkstamo pažinimo lietuviškos tikrovės. 

Iš pačių jaunųjų artistų jau pažymėti Inesa Kamendulytė, Ana 
Marija Štendelytė, Alina Eglė Mačanskaitė, Liliana Trakimaitė ir 
kitos. 

Iš režisierių pažymėtina mokytoja Genė Stanevičienė, šiuo lai- 
kotarpiu daugiausia režisavusi vaidinimų, montažų, dažniausiai 
jos pačios sukurtų. Gabiai režisavo ir Mykolas Svečiulis, Stasys 
Bartininkaitis, Vyt. Dorelis, neblogai ir Bronius Steponis, K. Vil- 
kas. Gabūs ir specialiai pasirengę režisieriai buvo Olimpas Sta- 
binskas, režisavęs 5 veiksmų dramą „Du broliai“, ir J. Čeponis (ar- 
ba A. Grišonas), režisavęs dramą „Lėk, mano sakalėli“. 
nandez), Birutė Žukaitė-Mačanskienė, E. Andriuškevičius ir kiti. 

Apskritai, vaidinimai, trumpesni ar ilgesni, būdavo gerai pa- 
statomi, žiūrovams darydavo stiprų įspūdį, kai kurie jų buvo aukš- 
to meninio lygio; daugelis vaikų vaidinimų buvo silpnesni. 


3. Tautinių šokių menas 


Tautinių šokių menas pokario metais demokratinėje lietuvių ko- 
lonijos dalyje buvo gerokai išplėtotas. Tatai lėmė keletas veiks- 
nių: apsigyvenimas kolonijoje pabėgėlės mokytojos Genės Stane- 
vičienės, gabios šokėjos, turinčios kūrybinį ir pedagoginį talentą; 
išleidimas tremtyje ir Tarybų Lietuvoje knygų apie tautinius šo- 
kius su gerais aprašymais; jaunosios kartos, gerai nebemokančios 
lietuvių kalbos, pasirodymas scenoje; dažnos progos ir galimy- 
bės pasirodyti su tautiniais šokiais lietuvių ir urugvajiečių visuo- 
menei scenoje, televizijoje, eisenose; galėjimas tuo būdu garsinti 
lietuvių ir Lietuvos vardą. 


179* URUGVAJAUS LIETUVIAI 363 


Šoka vaikučiai. Atidarius UL Kultūros draugijai 1946 m. lie- 
tuvišką mokyklėlę, vaikai pradėjo šokti tautinius ir plastinius šo- 
kius. Jie šoko jau per pirmąsias mokyklos metines 1947 m. lap- 
kričio 9 d., parengti turbūt Albos Grigaitės. 

Mokytojai G. Stanevičienei atėjus dirbti į šeštadienio mokyklą, 
vaikučiai šoko jos sukurtus išraiškos šokius — judesiais, gestais 
ir šokiais reiškiamas dainas. Dainuodavo arba patys šokėjai, arba 
suaugusieji, arba akordeonu grieždavo Vyt. Vajauskas. 1949 m. 
rugsėjo 8 d. vaikai šoko „„Dobiliuką“, „„Berželį“, „Pavasario saulė 
prašvito meiliai“; 1950 m. Vasario 16-osios proga — „Lietuva bran- 
gi“, „Barė ponas katinėlį“ (Nijolė Stanevičiūtė ir 4-metis Povilas 
Debesys), spalio 1 dieną — „Kaip gražu miške“, o mergaitės — 
baletą „Pavasaris“ 20, 

Vaikai šokdavo ir įprastinius, ir sudėtingesnius tautinius šo- 
kius, pavyzdžiui, 1952 m. lapkričio 22 d. UL Kultūros draugijos 
salėje „Lenciūgėlį“, o 1953 m. per Vasario 16-osios minėjimą — 
net 7 tautinius šokius ?!, 

Vaikai šokdavo meniškai, su įsijautimu. Tai pažymi ir kores- 
pondentas, rašydamas apie Velykų vakarėlį 1957 m. balandžio 
21 d.: „Jaunieji dar palinksmino žiūrovus pašokdami keletą tau- 
tinių šokių. Buvo matyti ne tik grakšti išraiška, bet ir gilesnė šo- 
kio dvasia“ 22. Ir tradicinius tautinius šokius — „Suktinį“, ,„Klum- 
pakojį“, „Noriu miego“, „Kalvelį“ — jie šokdavo su naujomis fi- 
gūromis, stilizuotus. 

Visi išmokdavo naujų paprastesnių ir sudėtingų šokių, pavyz- 
džiui, ,,Pas močiutę augau“, „Mergelė man“, „Apynėlis bijo vėjo“ 
(šokta per Motinos dieną 1955 m.) ir kitus 23. Išraiškos šokius šok- 
davo kaip paskirus programos numerius ar įtrauktus į trumpus 
vaidinimus. 

Vėliau, mokytojos G. Stanevičienės instruktuojamos, Birutė 
Mačanskienė, Kristina Klimaitė išmokydavo vaikučius atlikti gana 
sudėtingas programas. Paskui vaikai daugiau šokdavo tautinius 
šokius, kuriuos mokėjo šokti pačios jų mokytojos ar mokytojai, 
būtent: Rožė Pretkutė, P. Debesys, Marija Mikelionis su Adele 
Jeskelevičiūte, apie 1971 m.— Laura Ramos Liescinskas, Inesa Ka- 
mendulytė, apie 1974 m.— Marcelė Dorelytė ir kitos. Taip 1968 m. 
per Tris Karalius vaikų šventėje vaikučiai jau šoko „Žiogelį“, 
„Šustą“, „Lenciūgėlį“, „„Čigonėlį“ ir „Uolenderį“, akordeonu grie- 
žė Luis Dorelis. 

Per Nepriklausomybės minėjimą 1968 m. jau šoko dvi vaikų 
grupės: 1969 m. mažesniųjų grupė (11 metų), vadinamieji „Rin- 
tukai“, ir didesniųjų (11—15 m.) — „Ąžuolynas“, jų mokytojo 
A. Stanevičiaus siūlymu; jis vaikams ėmė vadovauti vietoj Jono 
Švobos ir Rožės Pretkutės. 

„Rintukai“ ir „Ąžuolynas“ gražiai pasirodė per Lietuvių para- 
pijos šventę 1969 m. rugpjūčio 22 d. ir 1970 m. spalio 25 d.— per 
kitą parapijos šventę. Per Trijų Karalių šventę 1970 m. „Ąžuoly- 
nas“, su jaunatvišku užsidegimu ir energija pašokęs „Audėjų šo- 


364 PETRAS DAUGINTIS $J 180* 


kį“, „Šustą“, ,„Malūnėlį“ ir „Aštuonnytį“, nusipelnė audringų pub- 
likos plojimų 24, 

Vėliau šeštadienio mokyklos vaikus tautinių šokių mokė Mar- 
celė Dorelytė-Mockevičienė. 1975 m. juos reikėjo vėl padalyti į 
dvi grupes. Didesniųjų grupė kartais šokdavo ir urugvajiečių ren- 
giniuose. 


Tautinių šokių būrelis „Gintaras“. Jau užaugę šokėjai prie „Vy- 
čio“ jaunimo draugijos 1953 m. įkūrė tautinių šokių būrelį. Kaip 
jau anksčiau rašyta, šį būrelį mokė P. Gabaliauskas ir mokytoja 
G. Stanevičienė. Būrelis išmoko nemažai tautinių šokių ir gyvavo 
apie ketverius metus ?5, 

Kai šis būrelis jau nebešoko, mergaitės, mokytojos G. Stanevi- 
„Audėjėlė“. Šis mergaičių būrelis jau šoko tų pačių metų spalio 
18 d. Vengrų salėje, o kitą dieną — jėzuitų kolegijos salėje (So- 
riano gatvėje). Spalio 25 d. „Audėjėlė“ pati viena surengė vakarą 
UL Kultūros draugijos salėje. Čia šoko ir pakviestoji ukrainiečių 
šokių grupė. Žmonių į vakarą prisirinko kaip į didžiąsias tautines 
šventes 25, 

Kai būrelyje mergaičių liko tik 6, tada Nijolė Stanevičiūtė, 
Luisa Dutkaitė, Genė Švobaitė prikalbino vaikinus šokti su jomis. 
Kick vėliau nutarė su jais sudaryti mišrią grupę ir pavadinti ją 
Lietuvių tautinių šokių rateliu „Gintaras“. Tačiau pirmame bend- 
romis jėgomis surengtame vakare „Tautinių šokių festivalis“ 
1959 m. birželio 19 d. figūravo dar abu vardai. Čia šoko ir pakvies- 
tos vengrų, vokiečių, rusų ir armėnų folklorinės grupės; buvo pri- 
sirinkę labai daug žmonių. 

Vėliau ši grupė tik „Gintaru“ vadinosi. Ji ryžosi nepriklausyti 
jokiai draugijai ar ideologinei grupei. Ir pats būrelis neturėjo 
organizacinės formos — rėmėsi daugiausia mokytojos G. Stanevi- 
čienės autoritetu, šokėjų gera valia ir vis išsirenkama trijų asme- 
nų komisija. Repeticijos būdavo ir UL Kultūros draugijos klube, 
ir Lietuvių parapijos salėje, kuri daugiausia šį būrelį ir globojo, 
ypač jos ilgametis klebonas tėvas Jonas Giedrys. Šokėjai žavėjo 
lietuvius ir kitataučius grakščiais, su įvairiomis figūromis šokamais 
tautiniais šokiais, išmokytais G. Stanevičienės 7. Be to, ji išmo- 
kydavo šokėjus atlikti šokių, dainų, eilėraščių ir trumpų vaidini- 
mų junginius, operetes, kaip jau anksčiau buvo rašyta 2š, 

Iš pradžių „Gintare“ buvo tik 6 šokėjų poros: Kristina Kli- 
maitė, Janė Vėtaitė, Hilda Lengvenytė, P. Baliukonis, E. Dutka, 
A. Debesys, A. Stanevičius, M. Kalpokas ir trys anksčiau minėtos 
mergaitės. Vėliau buvo jau net 10 porų. 

„Gintaro“ tikslui — garsinti lietuvių tautinių šokių meną, o 
per jį ir Lietuvą tarp savųjų ir kitataučių, padėjo rengiami tauti- 
nių šokių festivaliai. Jų per savo gyvavimo laiką (1959—1970) 
surengė bent penkis. Į festivalius kviesdavo ir kitų tautų, gyve- 


181* PETRAS DAUGINTIS SJ 365 


nančių Urugvajuje, iolklorines grupes, taip pat pats pakviestas 
daug kartų šoko austrų, vengrų, vokiečių, lenkų, gudų, armėnų, 
graikų, šveicarų ir urugvajiečių folklorinių grupių renginiuose. 

„Gintaro“ vardą plačiai išgarsino dalyvavimas Tarptautiniame 
šokių festivalyje Arco Baleno 1961 m. vasario 5 d. Punta de Este 
vasarvietėje. Ten „Gintaras“ gražiai sušoko 4 šokius ir žiuri pa- 
skyrė jam specialią taurę. Pažymėtini pasirodymai ir Centro Mili- 
tar klube (1961.IX.1), didžiuliame tautinių grupių pasirodyme 
valstybinės operos teatro Solis salėje, Jokey Club, užsienio dip- 
lomatų vakare (vis 1962 m.), keletą sykių televizijos 4 kanalu, 
10, 12 programose. 

„Gintaras“ daug kartų šoko ir įvairiose kolegijose, ligoninėse, 
įvairių tautų klubuose, provincijos miestuose (Trenta y Tres, Pay- 
sandū, Canelones, Tacuarembė, Santo Antonio, Piedra Sola). Iš 
viso „Gintaras“ yra šokęs per 200 kartų įvairiuose renginiuose. 


Pasirodymai išvykose. Pirmoji išvyka į I Pietų Amerikos lie- 
tuvių kongresą 1960 m. gruodžio 2—6 d. Argentinoje. Buenos Ai- 
rėse gražiai sušokti šokiai sukėlė didelį pasigrožėjimą ir buvo 
paskata Argentinos lietuvių jaunimui sudaryti savo tautinių šokių 
ansamblius. į 

Kitos išvykos buvo šios: Meno pasiuntinybė pas Brazilijos lie- 
tuvius, kur savo šokiais „Gintaras“ žavėjo San Paulo, Rio de Ža- 
neiro ir Porto Alegrės lietuvius; dalyvavimas IV Pietų Amerikos 
lietuvių kongrese Argentinoje 1967 m. vasario 2—7 d., kur jau 
turėjo du varžovus: „Rambyną“ ir Argentinos lietuvių centro an- 
samblį (ta proga net didelis Buenos Airių dienraštis “Clarin“ savo 
1967 m. kovo 7 d. numeryje įsidėjo gražią „Gintaro“ nuotrauką ir 
gyrė jo šokių stilių ir darnių spalvų drabužius); įsijungimas į III 
JAV ir Kanados lietuvių šokių šventę 1968 m. liepos mėnesį. Ten 
kaip vienintelis svečias ansamblis iš Pietų Ainerikos per literatū- 
ros vakarą Jaunimo centre Čikagoje labai meniškai sušoko „Jie- 
varo tiltą“, „Žiogelį“, „Audeklėlį“ ir „„Čigonėlį“. Jo grakščiu šoki- 
mo būdu, ypač kojų dėjimu, stebėjosi daug JAV ansamblių va- 
dovų. 

Pasirengimas išvykoms buvo nelengvas: reikėjo išmokyti šok- 
ti ir naujus šokėjus, taupyti lėšas, prašyti aukų, organizuoti įvai- 
rius renginius, kad Jaunimo fonde būtų sukaupta reikiama pinigų 
suma, likti Čikagoje dirbti 1—6-mėnesius. Dėl to keletas šokėjų 
prarado tarnybą ar mokslo metus. 


„Gintaro“ šokėjai ir mokytojai. Sokėjų sudėtis po truputį keis- 
davosi, kai vieni jau nebegalėdavo šokti, kiti dėl kitokių priežas- 
čių pasitraukdavo. Apie 1964 m. į ansamblį atėjo E. Klimas, 
R. Liescinskas, H. Aleksejūnaitė (jie sudarė I „Gintaro“ valdybą), 
Alba Aleksejūnaitė, R. Kulys, P. Kelbauskas, Marija Inesa Petruš- 
kevičiūtė, Marija Mikelionis, Olga ir Inesa Bubenaitės, o kiek 


366 PETRAS DAUGINTIS SJ Ę 182* 


anksčiau — gabūs šokėjai Povilas Debesys ir Vilma Geležauskaitė. 
Apie 1966 m. pradėjo šokti Steputė Štendelytė, Lidija Petrauskai- 
Rikardas Geležauskas, 1968 m.— Rikardas Vidžius, Jonas Švoba ir 
kiti. 

Akordeonu daug metų „Gintaro“ šokiams griežė Vyt. Vajaus- 
kas. Kartais grieždavo ir Luis Dorelis, vienas ar drauge su Vyt. 
Vajausku. 

Gražius tautinius drabužius pirmiausia išsiuvinėjo Nijolė Sta- 
L. Graužinienės, Lietuvos ministro žmonos, ir Amandos Vėlyvaitės 
drabužių, atsivežtų iš Lietuvos, ar iš šokėjų nuotraukų žurnaluo- 
se. Padėjo išausti ar net pats išaudė Vyt. Dorelis, gabus audimo 
technikas 29. Labai gražias juostas, juosteles ir kaklaryšius išaus- 
davo Stasė Šivickienė. ' 

Iš pradžių „Gintaro“ vadovė ir šokių mokytoja buvo Genė 
Snarskytė-Stanevičienė. Ji su dideliu išradingumu ir meniniu sko- 
niu stilizuodavo ir naujomis figūromis papildydavo tautinius šo- 
kius, palengva išreikalaudavo šokti su įsijautimu, grakščiai, me- 
niškai. Vadovei dažnai sirguliuojant, mokydavo gabesnieji šokė- 
liau — jos pusbrolis Aliredas Stanevičius, jis ilgainiui tapo gabiu 
šokių mokytoju. Kartais juos pavaduodavo (bene nuo 1967 m.) 
Rožė Pretkutė ir kiti, 

Prieš pradedant šokti, „Gintaro“ vadovas ar kuris šokėjas žiū- 
rovus trumpai supažindindavo su šokamais lietuvių tautiniais šo- 
kiais, papasakodavo apie tų šokių kraštą — Lietuvą, jos žmones 
ir dabartinę skaudžią padėtį. Urugvajiečių spauda, aprašydama 
renginius, vis minėdavo „Gintarą“. Būdavo ir specialiai „Ginta- 
rui“ skirtų straipsnių, pavyzdžiui, žurnale „Mundo Uruguayo“ 
(1962.1X.26), dienraštyje “El Pais“ (1964.IX.9, p. 5—7), dienraš- 
čio “El Dia“ priede “Suplemento Familiar“ (1965.X.10 — visas 
puslapis apie Lietuvą ir 4 spalvotos nuotraukos). 

„Gintaro“ šokiais žavėjosi vaikai, jaunimas ir suaugusieji. 
Todėl patys vėliau dalyvaudavo ansambliuose ar siųsdavo savo 
vaikus mokytis lietuviškų dainų, šokių, vaidinimų, kalbos. Taigi 
„Gintaras“ yra padėjęs daug kam įsijungti į lietuviškąjį gyve- 
nimą ir veiklą. 


Moksleivių ansamblis „Ąžuolynas“. Šis ansamblis buvo tartum 
„Gintaro“ įpėdinis. Jį sudarė šeštadienio mokyklos vyresnieji vai- 
kai. „Ąžuolynas“ gražiai pasirodė 1968 m. gruodžio 7 d. Teatro 
del Barrio, Lavalleja, Centro Social y Parroguia “Laura Viena“, 
surengtame vakare ir buvo įvertintas kaip vienas geriausių [olk- 
lorinių ansamblių. 1969 m. balandžio 1 d. šoko Tarptautiniame 
folkloro festivalyje ir laimėjo II vietą. Vieną jo šokį tąsyk perdavė 
televizijos 10 kanalas. 


183* URUGVAJAUS LIETUVIAI 367 


Tų pačių 1969 m. rugsėjo 27 d. pats „Ąžuolynas“ surengė Pa- 
vasario šventę UL Kultūros draugijos klube; čionai pasikvietė ir 
kitataučių iolklorinius ansamblius bei Cerro baleto studijos gru- 
pę. Gražiausiai šoko „Ąžuolynas“, tris šokius net dainuodamas: 
„Pasėjau linelį“, „Subatėlė“ ir „Palankėj, palankėj“. 

Ansamblis 1970 m. jau mokėjo 20 šokių ir buvo daug kur kvie- 
čiamas. Ypač gražiai šoko drauge su „Gintaru“ ir vaikais 1970 m. 
birželio 19 d. Fernando Crespo gatvės inauguracijoje. 1971 m. 
sausio 16—vasario 3 d. meno pasiuntinybės pas Brazilijos lietu- 
vius proga „Ąžuolyno““ šokiai labai patiko San Paule Vila Ze- 
linos, Mooca ir V. Anastacio lietuviams, o filmuota ilgoka šokių 
programa buvo rodoma per San Paulo televiziją Vasario 16-ąją 
ir kitomis progomis 30, 

Organizacinio komiteto kviečiamas ir apmokamas, „Ąžuolynas“ 
1972 m. dalyvavo IV Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių 
šventėje ir II Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese. Be to, liepos 
Il d. jaunuoliai šoko Maria High School renginyje ir keliose lietu- 
vių kolonijose, iškylaudami Kanadoje ir JAV, paskui grįždami dar 
ir San Paule. Buvo šie šokėjai: Aldo Bassanta Maškerevičius, 
Jonas Čiurkinas, Marcelė ir Teresė Dorelytės, E. Fabianovich, R. Ge- 
ležauskas, L. Gregorio Šleivys, Inesa Kamendulytė, Gracielė Ker- 
sejūnas, Juozas Petruškevičius, Rožė Pretkutė, Estela Šilingaus- 
kas, B. Steponis, Vilma Štendelytė, Steputė Štendelytė, kuri 
pavadavo vadovą A. Stanevičių, akordeonistas Vyt. Vajauskas ir 
palydovas tėvas J. Giedrys. 

„Ąžuolynas“ buvo pakviestas šokti ir garsiajame Punta del 
Este vasarvietės Country Club 1974 m. pradžioje, o lapkričio 
1 d.— į Buenos Aires, 1975 m. liepos 22 d.— į Tarptautinį folkloro 
festivalį teatro Solis salėje, kur juos už gražų šokimą pasveikino 
Urugvajaus prezidento žmona ir motina. 

Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį dėl nesutarimų ir kitų prie- 
žasčių „Ąžuolyną“ paliko jo vadovas A. Stanevičius, akordeonis- 
tas J. Petruškevičius ir dar keletas vyresniųjų šokėjų: R. Geležaus- 
kas, Aldo Bassanta Meškerevičius ir kt. Liko patys jaunieji. Ta- 
čiau ir jie retai besusirinkdavo repetuoti. „Ąžuolyno“ veiklą atgai- 
vino iš JAV Pasaulio lietuvių bendruomenės 1976 m. birželio mėn. 
atsiųsta savanorė Rasa Šoliūnaitė, gabi organizatorė, šokėja ir 
akordeonistė. Jai po poros mėnesių išvykus, ,Ąžuolynui“ kurį laiką 
vadovavo Inesa Kamendulytė, o vėliau — Steputė Štendelytė. 
1977 m. rugpjūčio mėn. ansamblyje buvo šie šokėjai: Maria Inesa 
Gudinaitė, Beatriz Pascol Petkevičius, Silvina Šapokaitė, Ana 
Liliana Trakimaitė, Geny Pretkutė, Graciela Grubent, Carlos Ber- 
nadišius, Darvin Acosta, E. Fabionovich, Hildemar Klimavičius, 
A. Gregorio Šleivys, M. Mačanskas, B. Staponis, Gabriel Werner 
ir akordeonistas Albertas Siniauskas. 


368 PETRAS DAUGINTIS SJ 184* 


B. PROKOMUNISTINĖS GRUPĖS MENAS 
POKARIO METAIS (1946—1975) 


1. Vaidyba 


Po II pasaulinio karo keletą metų toliau veikė Liaudies teatro 
abi sekcijos — Cerro ir Centro sekcija, pastaroji buvo veiklesnė. 
Tada vaidybos srityje gražiai reiškėsi Albinas Ragauskas, para- 
šęs keletą monologų, dialogų, kupletų ir scenos vaizdelių. Iš jų 
pažymėtini: „Klebonija“ (1946.VII.6), kur mėginta pavaizduoti 
Lietuvos kunigus, neva skriaudžiančius atsilikusius kaimiečius *!; 
dviejų veiksmų komedija „,„Lekajus iš Kauno“ (1946.VI11.28), „Su- 
grįžo“ (1947.1V.26), dviejų vaizdų gyvasis paveikslas „Tarybų 
Lietuvos paskelbimas, okupacija ir prisikėlimas“ (1947.V11.21) 
ir scenos vaizdelis „Tarp Urugvajaus lietuvių“ (1952.X.18). Jo 
kūrinėliai nebuvo didelės meninės vertės ir,— kaip rašo „Darbas“ 
1946 m. rugpjūčio 13 d. numeryje (4 p.),-- „„..juokindavo žmo- 
nes. Jie buvo skirti parodyti liaudies priešų siekius laikyti dar- 
bininkus .tamsoje ir juos nežmoniškai išnaudoti ... žadinti savo 
brolius į kovą su iašistais ir jų šalininkais“. 

Šiaip Liaudies teatras pastatė didesnių ir mažesnių scenos 
veikalų. Kai kurie buvo gana vykusiai suvaidinti, pavyzdžiui, 
S. Čiurlionienės 3 veiksmų komedija „Pinigėliai“, režisuota tuo- 
metinio gabaus Liaudies teatro direktoriaus S. Stabinsko (mirė 
1950.IV.24), vaidinta 1945 m. gegužės 17 d.; 3 veiksmų komedija 
„Pusseserė Salomėja“ (1947.V.27), 3 veiksmų komedija „Sen- 
bernis“ (1949.VI1I.26), B. Dauguviečio 3 veiksmų dramos veikalas 
„Žaldoko dvaras“, režisuota S. Rasiko (1949.V 1.23). 

Pastatytas vienas kitas ir labiau ideologinio pobūdžio veika- 
las, pavyzdžiui, 1946 m. J. Laibūžėlio „Spalvotos moterys“, 4 
veiksmų drama „Knygnešys“ (apie 1948 m.), komedija „Kapata- 
menį puikiai suvaidino A. Valonienė. Tais pačiais 1949 m. Cerro 
sekcija suvaidino 1 veiksmo komediją „(Guminiai batai“, režisuo- 
tą Aldonos Bartininkaitės. 

Per kitus dvidešimt penkerius metus (1950—1975) vaidinti šie 
scenos veikalai: Cerro sekcijos — drama „Penktasis įsakymas“ 
(1954.1V.24), Centro sekcijos — V. Miliūno I veiksmo komedija 
„Savininkėliai“ iš gyvenimo viename Tarybų Lietuvos kolūkyje ?2. 
Net su dideliu pasisekimu pastatyta M. Petrausko operetė „„Malū- 
nininkas ir kaminkrėtys“ (1954.VIII.21), režisuota S. Rasiko; dai- 
nomis rūpinosi V. Svilainis, o pianinu akompanavo Alina Žu- 
kauskaitė 33. Centro sekcija Cerro klube suvaidino 12 veiksmų 
pjesę „Nelaukta viešnia“ (1955.1X.10), o 1963 m.— 1 veiksmo dra- 
matizuotą komediją iš V. Krėvės „Raganiaus“, parengtą A. Var- 
žos ir V. Svilainio, „atvaizduotą su nuostabiu lyrizmu“ 34, 

Apie 1952 m. jau patys jaunuoliai, padedami senimo, pradėjo 
rengti vaidinimus. Per 17-asias „Darbo“ metines jie suvaidino 


185* URUGVAJAUS LIETUVIAI 369 


A. Ragausko scenos vaizdelį „Tarp Urugvajaus lietuvių“ (1952, 
X. 18). Vėliau ULC Cerro ir Centro skyrių jaunimas suvaidino is- 
panų kalba tokias komedijas ar kitokius scenos veikalus: “Salve 
me, hermano“ (Gelbėk mane, broli, — 1954.IX.9), “El mėcamo del 
niūo“ (Vaiko auklė, — 1954.1X.25), “El maestro Ciruela“ (Moky- 
tojas Slyva,— 1957.XII.7), „Ya tiene el comisario el pueblo“ (Mies- 
telis jau turi policijos viršininką), parašytą Urugvajaus rašytojo 
Fiorencio Sanchez, vaidintą 1955.V1.4, “El desalojo“ (Iškrausty- 
mas iš namų), “La pobre gente“ (Neturtingi žmonės), 2 veiksmų 
drama, vaidinta 1957.1I1.24; “En Familia“ (Šeimoje), Bernardo 
Shaw pjesė „Šokoladinis kareivėlis“, arba „Ginklai ir žmonės“, 
1955 m. lapkričio 5 d., kurią „„suvaidinus sukelta nuoširdi ovacija, 
kad net sienos drebėjo“ 35: „Walkiria“ (arba „Priklydusi katė“); 
šie trys vaidinimai režisuoti gabaus ir prityrusio režisieriaus Wil- 
son Armas Castro. Dar suvaidinta operetė “Ronda dos enamora- 
dos“ (Įsimylėjusiųjų ratas) ir “Se acabė la dictatura“ (Pasibaigė 
diktatūra), 1963 m. rugsėjo mėnesį. 

Geriausi artistai pokario metais buvo: P. Vičinas, J. Trinskis, 
J. Kibirkštis, V. Levička, P. Lapinskas, F. Povilianskis; režisuo- 
davo ir dažnai patys vaidindavo: A. Ragauskas, S. Rasikas, S. Zal- 
ba; iš jaunesniųjų — L. Abračinskas, B. Bareikis, A. Sausys, 
P. Garbačauskas, Wilson Armas Castro. Iš moterų geriausios ar- 
tistės: A. Valonienė, N. Lekavičienė, A. Bartininkaitė; iš jaunes- 
niųjų: A. Čaplikaitė-Abračinskienė, A. Matulevičiūtė, Renė Dik- 
toraitė ir kitos. 


2. Dainos menas 


Urugvajaus lietuvių centro choras. UL Centro choras 1946— 
1950 m. mažai terepetuodavo ir retai tepasirodydavo. Tik kartais 
sudainuodavo po keletą liaudies dainelių ar gerosios jos daininin- 
kės padainuodavo solo, kaip Onutė Mockutė (ištekėjusi už vie- 
tinio, ji vėliau nebepasirodydavo), Veronika Šimanskytė-Banevi- 
čienė ir kitos. 

1946 m. buvo suorganizuotas Cerro jaunuolių choras, diriguo- 
jamas P. Lapinsko, keletą kartų neblogai pasirodęs. Papildytas 
kiek suaugusiųjų, gyvavo iki 1951 metų. 1949 m. neblogai pasi- 
rodė ir Cerro mergaičių kvintetas; jis sudainavo keletą liaudies 
dainų. 

UL Centro choras atgijo ir sustiprėjo apie 1952 metus. Tada, 
minint 17-ąsias „Darbo“ metines 1952 m. spalio 18 d., jo mišrus 
choras sudainavo: C. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“, Vanagaičio 
„Ar aš tau nesakiau“, S. Šimkaus „Vienas žodis — ne šneka“; vy- 
rų choras sudainavo A. Račiūno „Karą“ ir „Jojau dieną“; L. Ab- 
račinsko ir R. Šiugždinio duetas — „„Dobilėlį“, V. Simanskytė-Ba- 
nevičienė solo — M. Petrausko „Kur banguoja Nemunėlis“ ir 
24 — 878 


370 PETRAS DAUGINTIS SJ 186* 


S. Naujalio „Lietuva brangi“, Marija Lekavičienė solo — „Saule- 
lė raudona“ 39, 

Vis vadovaujant V. Svilainiui, šis choras 1954 m. kovo 12 d. 
atminimui įsirašė į plokštelę 7 savo dainas: „Mūsų menas“, „Jung- 
tinės tautos“, „Tėviškėlė“, „Nauji Metai“, „Mes kariai“, „Sveiki, 
broliai“ ir “Por la Paz“ (Stojame už taiką). 

„ Choras būdavo kviečiamas ir į kitų tautų prokomunistinių gru- 
pių renginius, net urugvajiečių, pavyzdžiui, į Urugvajaus žurna- 
listų sąjungos renginį 1958 m. liepos mėn., o kiek vėliau — ir į 
didelių Montevidėjo dienraščių “El Pais“ ir “El Plata“ pobū- 
vius. 

Keletą metų vėl tylėjęs, UL Centro choras iš naujo atgijo 
1961 m., chorvedžiui V. Svilainiui pradėjus juo uoliau rūpintis. 
Apie choro sudėtį rašoma 1962 m. sausio 30 d. „Darbo“ nume- 
ryje: „Chore per šiuos metus dalyvavo šie dainininkai: Ieva Drige- 
vičienė, Pranė Navikauskienė, Liucija Revickaitė, Elena Gurskie- 
nė, Ona Rasikienė, Renė Diktoraitė, Jadvyga Staniulienė, Sofija 
G. Maksvytaitė, Vladzė Lelešienė, Angelika Šimakauskaitė, Olga 
Lelešytė, Leonas Abražinskas, A. Vaitulionis, B. Bareikis, V. Na- 
vikauskas, Jonas Lašas, S. Rasikas, Jonas Čaplikas“. Choro repeti- 
cijos vyko penktadieniais vieną kartą Centre, kitą kartą — Cerro. 

Iš choro dainuojamų dainų dar minėtinos „Pergalės daina“, 
„Pabaigtuvių daina“, „Raudonoji vėliava“, „Oi kas sodai, do so- 
deliai“, ,,„Pasėjau žilvitį“. 

Ir vėlesniais metais UL Centro choras, kokį laiką apmiręs, 
paskui vėl pasirodydavo. Nuo 1970 m. pradžios kartais pasirody- 
davo vyrų (12—16) choras. 1972 m. gruodžio 25 d. per EXPO 50 
jis sudainavo 3 populiarias dainas 37. 


Jaunimo choras buvo susikūręs apie 1960 metus. Jam vadova- 
vo irgi V. Svilainis. 1961 m. šiame chore buvo 11--18 dainininkų. 
Choras dainavo 1960 m. per „Darbo“ metinių minėjimą ir per 
Motinos dieną; 1961 m. lapkričio mėnesį — per Jaunimo kultūros 
ir sporto sąskrydį (keletą dainų ir lietuviškai); 1962 m. spalio 27 d. 
sudainavo ispaniškai operetę “Ronda de los enamorados“ (Įsi- 
mylėjusiųjų ratas); 1964 m.— per Motinos dieną Cerro klube. Dai- 
nininkų didžiuma ir buvo iš Cerro. 

Sis choras nebuvo stiprus, nors ir turėjo keletą gerų daininin- 
kų — repetuoti per mažai jų susirinkdavo, todėl retai gražiai pa- 
sirodydavo. 1969 m. chorą reikėjo iš naujo atgaivinti3š. Apie 
1971 m. kartais pasirodydavo tik jo vyrų choras (12—15) dviem 
balsais. 

Paminėtini ir mažesni dainininkų būreliai. 1949 m. dainuodavo 
Cerro mergaičių kvintetas; 1950—1951 m.— mišrus kvartetas: sop- 
ranas Felicija Vaitkevičienė, altas Liucija Revuckienė, Povilas Vi- 
činas ir Petras Lapinskas; 1958—1960 m.— sekstetas: Veronika Ši- 
manskytė-Bacevičienė, L. Revuckienė, Ieva Dirigevičienė, A. Sa- 


157* URUGVAJAUS LIETUVIAI 371 


vickas (bosas), V. Baliukonis ir turbūt A. Vaitulionis (tenoras). 
Jo ypač mėgstama daina buvo „Miškas ūžia“. 


UL Centro orkestras buvo sudarytas A. Sausio 1953 metais. 
Jame griežė V. Kaušas, J. Matulevičius, K. Andriulis, P. Garba- 
čauskas, O. Anilionis ir A. Sausys. Jis retkarčiais grieždavo ir 
tautiniams šokiams ar šiaip per pasišokimus. Orkestras gyvavo 
apie 10 metų. 1967 m. J. Matulevičius sudarė kitą orkestriuką. 

Meninėje programoje daugiau pasirodydavo (pradedant 
1961 m.) jaunuolis Juozas Petruškevičius (jis akordeonu griež- 
davo kai kuriuos kūrinėlius) ir kiti akordeonistai (pavyzdžiui, 
A. Savickis 1952 m. spalio 18 d. renginyje), pianistės. Šokiams 
dažnai grieždavo Napoleonas Budreika. Jis pritardavo ir dainoms, 
kai dainuodavo — kartais tikrai meniškai — patys renginių daly- 
viai — moterys, vyrai ir geresnius balsus turintis, lietuviškai dar 
mokantis jaunimas. 


3. Šokio menas 


Po II pasaulinio karo UL Centras mažai turėjo šokėjų. Ret- 
karčiais pašokdavo vaikai, pavyzdžiui, 1947 m. balandžio 26 d. 
renginyje L. Brazytė ir G. Rasimas pašoko vieną ispanišką ir ke- 
letą lietuviškų šokių. 

Po 1950 m. susidarė pastovesnė klasikinių ir tautinių šokių 
grupė. Tąsyk šokdavo J. Bliuvaitė, A. Brazytė, A. Vėlyvaitė, R. La- 
paitė, L. Revuckaitė, G. Rasimas, V. Riauba, K. Vitas, B. Baliuk. 
Vaikų grupelei priklausė: Mirta ir Alma Levičkaitės, Elenytė ir 
ta Ambrozaitytė, Amanda Dijokaitė. Šios grupės 1952 m. spalio 
18 d. per 17-ųjų „Darbo“ metinių vakarą gražiai sušoko „Čigoną“, 
„Kazokėlį“, „Rugučius“, ,„Mazurką“, „Čardą“, „Krakoviaką“, „Za- 
porožietį“ ir ,Gopaką“. Tada šokių grupėms vadovavo gabi šokių 
mokytoja rusė V. Tomina 3. 

Vėliau šokėjus mokė ir grupėms vadovavo Žažė Bliuvaitė. Šo- 
kėjų grupės šoko, kaip jau minėla, įvairiuose renginiuose: 1958 m. 
liepos mėn. — Urugvajaus žurnalistų sąjungos, dienraščių “El 
Pais“, “El Plata“, Jaunimo kultūros ir sporto sąskrydžio (1961. 
XI.26—29), Centro de Cultura Hispanoamericana valdybos (1963. 
VI.8), kur E. Staniulytė, K. Kiseliauskaitė, R. Povilaitytė, O. Le- 
lešytė, E. Kezorytė, L. Matulaitytė, N. Kairytė, J. Moras ir G. Ra- 
simas puikiai sušoko „Lenciūgėlį“ ir „,„Kepurinę“. Jie susilaukė 
daug aplodismentų ir prašymų pakartoti *?, 

Matyt, jau tais metais ši šokėjų grupė neturėdavo pastovių re- 
peticijų, tačiau renginiuose kartais pasirodydavo (bent iki 1965 
m.) *!. Vėliau (1967 m.) ji jau nebešoko. Pastovesnė buvo tik 2— 
4 porų šokėjų grupelė: Carlitos Staniulis su Elze Vanagaite ir 


372 PETRAS DAUGINTIS SJ 188* 


Beatriz Vigo su Elze Staniulyte*2. Ši pastaroji buvo ypač gabi 
šokėja. Ji tarptautiniame folkloriniame festivalyje “Pargue Hotel“ 
1964 m. laimėjo iestivalio karalienės vardą ir dovaną — 3 dienų 
kelionę į Buenos Aires. 

Mažosioms šokėjoms paaugus, vėliau iš jų susidarė merginų 
šokėjų grupė, kartais vadinama „Baleto rateliu“. Ji retkarčiais 
šokdavo per renginius: 1972 m. gruodžio 23 d. Sovietų Sąjungos 
50 metų jubiliejaus parodoje. Visiškai nustojo šokusi turbūt 1973 
metais *3, 


Prie ULC Cerro skyriaus 1951—1955 m. buvo vaikų šokėjų 
grupelė. Čia šoko B. Bareikis, brolis ir sesuo Sauliai, Angelita Si- 


gas, Adelė ir Algirdas Gurkliai bei kiti. Mokė Antonia Čeplikaitė, 
1nstruktuojama V. Tominos. Tačiau į pastovią tautinių šokių gru- 
pę, vadinamąjį „Mažyčių ansamblį“, vaikus pradėjo organizuoti 
tik apie 1960 metus A. Čaplikaitė-Abračinskiene. Šis ansamblis jau 
tų pačių 1960 m. spalio mėn. per „„Darbo“ 25-ųjų metinių minėjimą 
pašoko baletą ir parodė keletą inscenizuotų dalykėlių. 

Vaikai šoko ir per II Jaunimo kultūros ir sporto sąskrydį 
1965 m. vasario 5—7 d. Rosarijaus mieste, Argentinoje. 1966 m. 
tik šis vaikų ansamblis atlikdavo menines renginių programas. 
Per 35-ąsias „Darbo“ metinės (1966.1.22) Centro klube vaikai šoko 
lietuvių tautinius šokius, deklamavo, vaidino; publikai pasirodė 10 
kartų. 1967 m. minint Spalio revoliucijos penkiasdešimtmetį, sce- 
noje pasirodė 42 šokėjai, artistai 12—16 metų amžiaus. Šis „„Ma- 
žyčių ansamblis“ buvo kviečiamas pasirodyti vietinėse mokyklose 
ir kitataučių renginiuose. Deklamacijų, inscenizacijų, vaidinimų 
juos mokė A. Abračinskienė, o šokių — Elzė Staniulytė **. 

1968 m. kovo 30 d. Cerro klube buvo vaikų surengtas — vado- 
vaujant vyresniesiems — „Jaunimo — trečiosios kartos spektaklis“ 
su plastiniais tautiniais šokiais, dainomis ir inscenizacijomis. Vai- 
kai šoko ir vėliau: 1972 m. gruodžio 23 d. Sovietų Sąjungos įkūri- 
mo jubiliejinėje parodoje — EXPO 50. 

Iš „Mažyčių ansamblio“ šoktų tautinių ir kitokių šokių bei 
inscenizacijų pažymėtini: „Kiumpakojis“, „Suk, suk ratelį“, „Lie- 
tuviškas valsas“, „Pasėjau linelius“, „Malūnas“ (kai kurios ligū- 
ros); įdomi inscenizacija „„Pasveikinimas su 50 metų Spalio re- 
voliucijos sukaktimi“ (1967 m.); „Lenciūgėlis“, graži polka iš, 
baleto „Ant marių kranto“ (rodos, 1967 m. gruodžio 7 d. Zhitlow- 
skio salėje per aštuonių tautų sporto mėgėjų olimpiadą), „Sukti- 
nis“, „Kolūkio laukeliai“, „Lietuviška polka“ (1968 m. per televi- 
ziją 10 kanalo programoje “Paysęs y costumbres“ (Kraštai ir pa- 
pročiai), „Kubilas“, ,„Krakoviakas“, „Draugų valsas“, „Pasiut- 
polkė“, „„Sodeikių polka“; Kalėdų inscenizacijos: „Kalėdų ratelis“, 


189* URUGVAJAUS LiETUVIAI 373 


„Siete enanitos“ (Septyni nykštukai), „Gėlelių darželis“, „Metų 
laikai“ (1970, 1971 m.). 

„Mažyčių ansamblio“, arba „Trečiosios kartos ansamblio“, šo- 
kėjai daugiausia buvo iš ULC Cerro skyriaus: Liliana ir Ricardo 
Abračinskai, Elenutė ir Enrigue Jutrionich Lavickai, Ricardo Ba- 
kovich Daknys, Elzė, Luis ir Josė Mikalajūnai, J. Masliauskas, 
Ana Urbanavičiūtė, Susana ir Vilma Štendelytės, Anita ir Eduar- 
das Kačiušiai, Susana ir Elytė Kaušaitės. Iš Centro skyriaus kurį 
laiką atvykdavo Elzė ir Carlitos Staniuliai, P. Vaitelionytė ir dar 
vienas kitas. Šokėjams paūgėjus, juos pakeisdavo kiti mažieji šo- 
kėjai. 


374 PETRAS DAUGINTIS SJ 190* 
VIII. LIETUVIŠKA SPAUDA 


Čia bus trumpai aprašyta Urugvajaus lietuvių kolonijos pa- 
grindinių grupių spauda — laikraščiai, laikraštėliai, žurnaliukai. 
Spauda ne tik atspindėjo tų grupių gyvenimą, bet buvo ir skatinto- 
toja, tikslų ir darbų skelbėja, drauge ir kovos priemonė su kitomis 
grupėmis. 

Taigi šis paskutinis skyrius bus tartum visos studijos apie 
Urugvajaus lietuvių kolonijos veiklą trumpa santrauka. 


1. Socialistinė spauda 


„Naujoji banga“ — tai socialistinės minties ir veiklos dvisa- 
vaitinis laikraštis. Pradėjo eiti 1931 m. lapkričio 7 d. ir nuo 
1932 m. balandžio mėn. ėjo gana reguliariai 8-erius metus; buvo 
6 puslapių, 38X28 cm dydžio. Tik nuo 1938 m. vasario 29 d. 98 
numerio turėjo šriitą su visu lietuvišku raidynu. 

Šį didoką laikraštį leido „Bangos“ akcinė bendrovė, sudaryta 
iš Urugvajaus socialistų partijos Lietuvių skyriaus narių. Pajus, 
arba akcija, buvo 20 pezų (tąsyk per 20 dolerių). Redagavo re- 
dakcinė komisija. 

„Naujosios bangos“ leidinio tikslas: sudaryti iš lietuvių imig- 
rantų socialistinį demokratinį centrą ir būtent jo organu sukurti 
„stiprią antiklerikalinę, antilašistinę atsparią jėgą“ !. Šiam so- 
cialistų tikslui „Naujoji banga“ tarnavo visais savo straipsniais 
ir skyriais, pavyzdžiui: „Apžvalga“, „Vietos gyvenimas“, „Lietu- 
va“, „Pasaulinės žinios“, „Nuotrupos“ ir 1932 m. liepos 2 d. įves- 
suomeniniai dalykai ir UL Kultūros draugijos reikalai, veikla, ren- 
giniai. Kultūros draugija ir buvo stipriausia „Naujosios bangos“ 
rėmėja, dažnai visą savo renginių pelną skirdavo šiam laikraščiui 
leisti 2. 

Laikraštyje buvo spausdinama daug žinių apie darbininkų sun- 
kumus skerdyklose, fabrikuose, apie streikus, protesto mi- 
tingus. Savo straipsniais darbininkus ragino negirtuokliauti, bet 
šviestis. „Naujoji banga“ norėjo būti darbininkų laikraščiu. Jame 
buvo mažai fotografijų ir iliustracijų, nedaug buvo ir ideologinių 
straipsnių. Tačiau jo socialistinė, antilašistinė, antiklerikalinė, net 
antireliginė dvasia buvo stipri. Laikraštyje dažnai rašyta ne tik 
prieš Katalikų Bažnyčią ir dvasininkus, bet ir prieš Dievą ir re- 
ligiją. Specialus satyros skyrius „Pasikalbėjimas Petro su Jonu“ 
tuo ypač pasižymėjo. Reikia pasakyti, kad antiklerikalinės me- 
džiagos jam davė anksčiau buvęs tariamasis kunigas Vipertas ir 
jo padėjėjas Valatka, iš Buenos Airių kartais atvažiuojantis kuni- 


191* URUGVAJAUS LIETUVIAI 375 


gas J. Janilionis ir iš Lietuvos valdžios išprašytas kun. T. Ra- 
džius kartais savo nekunigišku elgesiu. 

Laikraščio antifašizmas labiausiai reiškėsi piktais straipsniais 
ir Smetonos bei tautininkų vyriausybės politikos kritika, spausdi- 
namomis žiniomis apie darbininkų negeroves Lietuvoje, ūkininkų 
skriaudas, pasipriešinimą, apie politinę priespaudą. 

Dažnai nepalankiai rašoma apie „fašistinę atstovybę“ — Lie- 
tuvos atstovą Argentinoje ir jo įgaliotinius ar patikėtinius Urug- 
vajuje (kun. T. Radžių, V. Svilainį). 

Laikraštis juokiasi iš Urugvajaus tautininkų tarpusavio ginčų, 
suskilimo, jų vis naujai kuriamų draugijėlių, komitetų, pyksta dė! 
jų tikros ar tariamos antisocialistinės veiklos ir šnipinėjimo. Pa- 
vyzdžiui, po „Bangos“ spaustuvėje 1932 m. gruodžio 4 d. pada- 
rytos kratos taip rašoma „Naujojoje bangoje“ (1933 m. gruodžio 
10 d. numeryje, 5 p.), kad esą tą kratą padariusi policija, „kaip 
buvo koriko Daukanto ir kitų fašistų tautininkų painformuota“. 

Laikraštis 1935 m. sausio 6 d. numeryje (4 p.) išspausdino 
Urugvajaus socialistų partijos Lietuvių skyriaus „Manifestą“, ra- 
ginantį lietuvius išeivius darbininkus kovoti prieš kolonijos juoda- 
šimčius fašistinius šnipus Stabinską, Stungevičių, Svilainį, Barti- 
ninkaitį, Dambrauską, Gelgaudą, Svečiulį ir kitus. Taip pat išsi- 
spausdino Bendro fronto „Prieš fašizmą ir už demokratiją 
manifestą“. Šiame bendrame sambūryje dalyvavo socialistų, UL 
Kultūros draugijos ir kurį laiką „Naujosios bangos“ atstovai, tačiau 
dominavo komunistai su savo pagalbinių organizacijų delegatais. 

„Naujoji banga“ vis dėlto nepritarė komunistams ir dažnai 
spausdindavo prieš juos įvairius straipsnelius, žinias, pranešimus, 
pavyzdžiui, 1934 m. gegužės 1 d. numeryje (5 p.) puola komunistą 
Marmą, kuris šmeižiąs pažangiąsias organizacijas, niekur nedir- 
bąs ir pragyvenąs iš komunizmo garbinimo. 

„Naująją bangą“ redagavo redakcinė komisija. Į ją įeidavo 
žymesnieji socialistai. Iki 1933 m. priklausė Pranas Vikonis. So- 
cialistų partijos Lietuvių skyrius 1934 m. į redakcinę komisiją iš- 
rinko O. Mačiulaitį, P. Krigerį ir A. Plavičių. Dažnai įeidavo 
J. Jazauskas, UL Kultūros draugijos atstovas. Su laikraščiu daug 
dirbo ir Petras Deržinskas (jis Lietuvoje buvo lankęs gimnaziją), 
ir Juozas Babilius bei kiti. Atsakomasis redaktorius paprastai bū- 
davo Petras Krigeris. 

Į laikraštį daugiausia tie patys ir rašydavo. Dar rašė ir M. Kra- 
sinskas, Jurgis Lazdauskas-Toliušis, Liudas Ronkauskas, broliai 
Urbonai (vėliau grįžo į Lietuvą), Romas Lydeikis, Pranas Zieknis, 
Degimas ir slapyvardėmis pasirašinėję Baravykas, A. Pučiūnai- 
tė, Baravykietis, Savanoris, Cerro kalvis( ar ne Ignas Aleksejū- 
nas?), Alytaus Dzūkas, Negramatnas ir kiti. 


376 PETRAS DAUGINTIS SJ 192* 


Laikraštis „Išvakarės“, kaip jo tituliniame pirmojo numerio 
puslapyje rašoma, esąs „Pažangios minties tribūna“. Metai I, 
Nr. 1, Montevideo, liepos-jųlio 7 d. 1934. Leidėjas ir redaktorius 
Alb. Gumbaragis. 

Laikraštis buvo 29,5x20 cm formato, paprastai 2 skilčių, iš 
pradžių tik 4 puslapių, vėliau 6 ir net 8 puslapių, prirašytų gana 
smulkiomis raidėmis, be lietuviškų ženklų. Kiekvienas numeris 
spausdintas vis kitos spalvos — rausvos, tamsiai rudos, mėlynos, 
žalsvos. Laikraštyje būdavo nemaža fotogralijų, piešinių ir šiaip 
buvo gerai redaguojamas. Mat jo leidėjas ir redaktorius pats buvo 
spaudos darbininkas. Laikraštukas iš pradžių ėjo kas dvi savaites, 
vėliau tik kas mėnesį. Paskutinis, 9-as numeris išėjo 1934 m. gruo- 
džio mėn. beveik dvigubas. 

Laikraščio leidimo tikslas.— „sukoncentruoti, sucementuoti vie- 
ną bendrą pažangų ir demokratinį irontą, prieš kurį drebėtų iš- 
tižusiam iašizmui parsidavę dvasios ubagai... Vyriausias mūsų 
tikslas — kova su fašizmu“ 3. 

Šis laikraštukas, kaip ir „Naujoji banga“, — antilašistinis, anti- 
kapitalistinis ir antiklerikalinis, kartais net bedieviškas. Tai jau 
rodo jo straipsnių antraštės: „Karas — dėl ko?“ (L nr.), „Už- 
mušė Austrijos diktatorių Delfusą“, „,Fašistų skerdynės Austrijo- 
je“ (3 nr.), „Voldemaro pučas“ (4 nr.), „Toks yra Smetona“ 
(7 nr.), Miko Aukos apysaka „Lietuvos žvalgybos urvuose“, „Kun. 
Radžių pravarius“ (1 nr.), „DURL ir Pietų Amerikos lietuviai ku- 
nigai“ (5 nr.), „Biznierių kongresui artėjant“ (6 nr.),— kuriame 
piktai puolami Tarptautinio eucharistinio kongreso Buenos Airė- 
se rengėjai, ta proga ir lietuviai kunigai, 

Laikraštuke būdavo puolamas ir socialistinis laikraštis „,„Naujo- 
ji banga“, su kurio leidėjais ir redakcine komisija A. Gumbaragis 
vis pykdavosi. 

„Išvakarėse“ buvo ir kūrybiškų, pozityvių straipsnių, keliančių 
darbininkų klasės kovos dvasią, kaip S. Zremio (arba S. Mišako) 
rašiniai „Tokiais turime būti“ (2 nr.), „Visi turime kovoti“ (8 nr.). 
Tik jų nedaug. Daugiausia būdavo poleminių straipsnių, įvairių 
skelbimų, kurie užimdavo apie trečdalį vietos. 

Laikraštuką leisti ir platinti padėdavo nuolatiniai laikraščio 
bendradarbiai J. Kaminskas, J. Lazdauskas-Toliušis (rašęs slapy- 
vardžiu P-FAS), Pranas Vikonis (Dėdė Anupras, Pakalniškis) ir 
ypač Juozas Nausėda, Jonas Fokas, J. Kapočius (jis išplatindavo 
200 egz.), F. Budreika (100 egz.) *. Atrodo, kiek padėjo tąsyk su 
tautininkais einantys Stungevičius ir S. Stabinskas ?. 

Dėl lėšų trūkumo, dėl redaktoriaus išsikvėpimo, dėl aštraus 
stiliaus su tiek puolimų ir neįrodytų kaltinimų laikraštukas „Iš- 
vakarės“ turėjo greit nustoti ėjęs. 


193* URUGVAJAUS LIETUVIAI 377 


„Pietų Amerikos lietuvis“, arba „Lietuvių demokratų ir patrio- 
tų tribūna“, pasirodė 1948 m. rugsėjo 10 dieną. Jo atsakomasis 
redaktorius ir leidėjas taip pat buvo Albinas Gumbaragis. Numerio 
kaina 10 centų. 

Laikraštis buvo didoko iormato (35x25 cm), 4 puslapių. Ėjo 
paprastai 3 skiltimis; nors be iliustracijų, bet grafiškai gerai at- 
rodė. Žadėjo eiti du kartus per mėnesį, tačiau pasirodydavo kartą 
per mėnesį, keletą kartų net rečiau". 

Laikraštis išėjęs dėl to, „kad Urugvajaus lietuvių kolonija nors 
kartą turėtų tinkamą spaudos žodį ... kad savo žygiu sustiprin- 
tume Pietų Amerikos demokratinę spaudą“ 7. Užtat 1-ame nume- 
ryje buvo J. Lazdausko straipsnis apie spaudos reikšmę lietuvių 
tautai, 2-ame — Prano Sačikausko „Kova dėl nepriklausomybės“, 
3-iame — deklaracija apie lietuvių tautą ir Lietuvą, parengta Lie- 
tuvos pasiuntinybės Urugvajuje. 

Laikraštyje buvo spausdinama nemaža naujienų apie to laiko 
draugijas ir kitus sambūrius. Buvo kiek ir skelbimų. Laikraštis 1a- 
bai nepatiko Urugvajaus prokomunistinei grupei ir jo laikraščiui 
„Darbas“, kuris keletą sykių ironiškai ir piktai jį puolė dėl aiškios 
krypties prieš komunizmą ir Lietuvos užėmimą. 


„Kultuvė“— mėnesinis humoro laikraštukas, nedidelio formato 
(28,5x 20,5 cm), ėjęs 1949 vasario—1950 m. birželio mėnesiais, pa- 
prastai 8 puslapių. Atsakomasis redaktorius iš pradžių buvo A. Sai- 
kevičius, o nuo 1950 m. kovo mėn.— Antonio Račkauskas. Tačiau 
faktiškasis jo redaktorius, bent iki 1950 m. pradžios, buvo Pet- 
ras Čiučelis, o leidėjas — fotografas Stasys Bartininkaitis; vienas 
išmestas, o kitas pats pasitraukęs iš UL Kultūros draugijos. 

Be anksčiau minėtų asmenų, „„Kultuvės“ krikštynose 1949 m. 
balandžio 20 d. dar dalyvavo Pranas Sačikauskas, J. Vaitiekūnas, 
J. Gromašauskas, „kūmas“ B. Juočys ir V. Vijūnas. Jie daugiausia 
ir rašydavo į šį laikraštuką. Redakcija buvo pas fotografą S. Bar- 
tininkaitį Cerro priemiestyje, pas kurį tada gyveno P. Čiučelis. 
Laikraštuko tikslą nusako „Kultuvės“ pratarmė: „„...labai daug 
mūsų vargšų tautiečių pašėlusiai kasosi liežuviais, kuolais, kėdė- 
mis, kumščiais ir, tarsi bimbalų apsėsti, nebeišsilaiko savo kai- 
lyje ... Paskutinis mūsų kolonijos šaipokų susirinkimas padarė 
išvadą, kad visų šitų negerovių priežastis yra nešvarūs ir parazitų 
privisę marškiniai, kurie neatidėliotinai reikia velėti, plauti, su 
kultuve išskalbti ... [todėl] vienbalsiai nutarė išleisti tragikomiš- 
kos juokologijos bei karčių visuomenės šypsenų žurnalą“ Š. 

Redakcijos žmonių susitarimu, „„Kultuvė“ nuo 1950 m. pra- 
džios mažiau „mušė“ demokratinės grupės žmones ir visai nusto- 
jo „skalbusi tautiečių nugaras ir marškinius“, kai pats jos redak- 
torius ir svarbiausias šmaikščiosios plunksnos valdytojas P. Čiu- 
čelis nuėjo dirbti prokomunistinės grupės laikraščiui „Darbas“. 


378 PETRAS DAUGINTIS SJ 194* 


Kiti laikraščiai ir priedai. „Tribūna“ — tai laikraštis, ėjęs 
1932 m. pradžioje. Jis leistas MDB — ar ne Dramos mėgėjų bū- 
relio vardu (turbūt Juozo Kapočiaus, vėliau „Lietuvių enciklope- 
dijos“ leidėjo JAV; tąsyk jis porą metų gyveno Urugvajuje). „Tri- 
būną“ redagavo Jurgis Lazdauskas-Toliušis. Išėjo tik 4 nume- 
riai ?. 


“La delensa“ (Apsauga) — tai ispanų kalba leistas „nepriklau- 
somas laikraštis paskleisti kultūrą, meną, mokslą ir apsaugoti, 
apginti apsisprendimo teisę tautų, nors jos tebūtų mažos ir silp- 
nos“, — taip rašoma įžanginiame straipsnyje. 

Šio žurnaliuko leidėjas ir atsakomasis redaktorius buvo Jurgis 
Lazdauskas-Toliušis. Pirmas numeris pasirodė 1945 m. rugpjūčio 
mėn., 39,5 X 28,5 cm dydžio, 16 puslapių. Paskiro numerio kaina 
10 centų. Pirmasis numeris grafiškai gražiai išleistas, iliustruotas 
13 fotografijų, 3 piešiniais, įvairaus šrifto antraštėmis. Turinys 
gana įvairus. Laikraščio išėjo turbūt tik keletas numerių. 


„Urugvajaus lietuvių tiesa“ — tai „Tiesos“ laikraščio skyrelio 
pavadinimas. Šį laikraštį leido anarchistas Švedas Argentinoje 
apie 1932 metus. Čia rašydavo Jurgis Lazdauskas-Toliušis, Pranas 
Vikonis ir kiti. Išsilaikė apie metus !0. 


„Urugvajaus žinios“ — tai skyrelis iki pusės puslapio dydžio 
Argentinos lietuvių socialistiniame laikraštyje „Argentinos žinios“ 
1932 metais. Jo redaktorius buvo Urugvajuje gyvenantis J. Laz- 
dauskas-Toliušis, išlaikęs jį apie metus. Čia rašydavo J. Miklovis, 
A. Gumbaragis, M. Krasinskas !!. 


2, Tautinės katalikiškosios ir demokratinės 
grupės spauda 


„Urugvajaus aidas“, pasak jo titulinio puslapio,— tai „dvisa- 
vaitinis Urugvajaus lietuvių klubo organas. Leidžia Urugvajaus 
lietuvių klubas. Redaguoja Redakcinė komisija; kaina Urugvajuje 
metams 1 pezas. Redakcijos ir administracijos adresas: Cll. Rio 
de Janeiro“. 

Laikraštis buvo didelio formato (51,5x36 cm), tačiau tik 4 
puslapių, bent 2-as numeris. Šis 2-asis numeris išleistas 1935 m. 
kovo 5 dieną. Puslapiai 5 skilčių, nedidelėmis raidėmis, bet aiškio- 
mis antraštėmis. 

„Urugvajaus aidas“ buvo vienas iš pirmųjų šios kolonijos laik- 
raščių (po „Naujosios bangos“ ir „,Tribūnos“). Oficialiai jį leido 
Urugvajaus lietuvių klubas, kuris tąsyk buvo sudarytas iš tautinių 
ir katalikiškų draugijų atstovų. Faktiškai laikraščio redagavimu ir 
leidimu rūpinosi kun. Tadas Radžius, kuris buvo lietuvių mokyk- 


195* URUGVAJAUS LIETUVIAI 379 


los direktorius ir taip pat tvarkė Urugvajaus lietuvių klubo rei- 
kalus. Lietuvių mokyklai išlaikyti ir šiam laikraščiui leisti pinigų 
jis turbūt gaudavo iš Lietuvos valdžios ir Draugijos užsienio lie- 
tuviams remti !?, 

„Urugvajaus aidas“ stengėsi būti panašus į tautininkų Lietu- 
voje leidžiamą dienraštį „Lietuvos aidas“. Todėl ir jis skatina 
vienybę, ragina stoti į Tautininkų sąjungą !3. Laikraštyje būdavo 
nemažai poleminių straipsnių, piktos kritikos, užsipuolimų ir kar- 
tais kaltinimų be įrodymų. Piktai puolami komunistai ir socialisti- 
nės grupės spauda, draugijos ir jų veikėjai, keliama aikštėn jų 
praeitis ir tariami ar tikri jų „darbeliai“. Pavyzdžiui, taip rašoma: 
„Kas tokie yra susispietę apie „Naująją bangą“ plečkaitininkai su 
Vikoniu priešakyje?! — Juk tai judošiai, kurie už pinigus pardavė 
Tėvynę lenkams! Vyriausias jų galva Plečkaitis ir šiandien tar- 
nauja lenkų žvalgyboje ir įdavinėja veiklesnius Vilniaus krašto lie- 
tuvius lenkų žandarams. O Vikonis kiekviename „Naujosios ban- 
gos“ numeryje niekina Lietuvą. Gėda ir pažeminimas yra lietuviui 
imti tokį šlamštą į savo rankas“ 4, 

Negailėjo kritikos ir kandžios satyros ir savo tautinės katali- 
kiškosios grupės žmonėms ir sambūriams: nuo Radžiulio — kun. 
Radžiaus vadovaujamo Tautininkų sąjungos skyriaus atsiskyru- 
siai tautininkų grupelei su Kaušiniu ir Svečiuliu priešakyje, išva- 
dindamas juos „degutininkais“, skaldančiais dirbančias jėgas ir 
t. t.; juokiasi iš katalikų veikėjo Juozo Musteikio, kad jis norjs 
steigti dar naują katalikų draugiją ir iš anksto rezervuoti joje sau 
pirmininko vietą ir t. t.5 

Pozityviau atrodo skyreliai „Žinios iš Lietuvos“, „Pasaulinės 
žinios“, „Bažnytinės žinios“ ir korespondencijos iš Urugvajaus 
lietuvių kolonijos gyvenimo. 

Laikraščio išėjo 16 numerių. Paskutiniame numeryje atsiprašo- 
ma ir pranešama, kad laikraštis daugiau nebecisiąs; kadangi ne- 
gaunąs lietuviškų raidžių, tai prisijungsiąs kaip priedas prie Ar- 
gentinos lietuvių katalikų laikraščio „Švyturys“ 18. 


„Lietuviška pareiga“ — tai „Lietuviškos nepriklausomos minties 
laikraštis. Montevideo, Spalių-Octubro mėn. 18 d. 1935, Nr. I. 
Redaguoja Redakcinė komisija: p. p. A. Dambrauskas, Ad. Kau- 
šinis, M. Svečiulis ir St. Stabinskas. Atskiro numerio kaina — 4 
centai“. 

Šis laikraštis norėjo lietuvių kolonijoje būti „spaudos organu, 
kuris būtų kultūrinio bei ekonominio gyvenimo kelrodžiu, priau- 
gančios kartos nuo ištautėjimo saugotoju, mūsų tautos laimėjimų 
ir nelaimių pranešėju“ !7. 

To paties I-ojo numerio 2-ame puslapyje yra kitas labai preten- 
zingas straipsnis, lyg antras vedamasis — „Vadovybė priklauso 
išlavintam protui“. Čia rašoma: „Dėl to reikia sutverti mūsų ko- 
lonijos išsilavinusių žmonių organizaciją, kuri turėtų koordinuoti 


380 PETRAS DAUGINTIS SJ 196* 


visą kultūrinį bei ekonominį mūsų judėjimą ... ir numaskuoti vi- 
sokių burbulinių organizacijų „kūrėjus“, nes jų dėka kol kas joks 
pozityvus darbas neįmanomas... ji nors ir nebus skaitlinga... 
vienas išlavintas asmuo visados atsvers kultūriniame darbe desėt- 
ką nemokytų „kaimo jurgių“... Tegyvuoja darbo ir proto vienybė, 
visuomet vadovaujant išlavintam protui!“ 

Tokią inteligentų organizaciją turbūt buvo mėginta įkurti su- 
darant iš įvairių esamų draugijų valdybų atstovų — „Urugvajaus 
lietuvių vienybės centrą“. 

Šis straipsnis sukėlė daug įvairių asmenų ir laikraščių prie- 
kaištų redakcinei komisijai, tautininkų grupei; kai kas net išstojo 
iš S. Stabinsko vadovaujamo Išeivių mėgėjų teatro !š, 

Laikraščio išėjo ar ne 5 numeriai. 


„Tiesa“. Tituliniame puslapyje rašoma, kad „Tai Urugvajaus 
lietuvių katalikų laikraštis, Montevideo, 1939 m. balandžio 9— 
16 d., Nr. 1. Redaguoja Redakcinė komisija. Direktorius ir atsako- 
masis redaktorius Pr. Sačikauskas; administratorius VI. Svilai- 
nis“, 

Laikraštis leidžiamas 8 puslapių; beveik pusė tų puslapių ispa- 
nų kalba, tai ir pats pavadinimas pateikiamas dar ir ispaniškai -- 
“La Verdad“. Išeidavo kas dvi savaitės; didelio formato (44,4 X 
X 28,8 cm), dažniausiai 5 skilčių. Lietuviškoji dalis spausdinta 
didelėmis raidėmis, ispaniškoji — daug smulkesnėmis, matyt, tai- 
kyta jaunajai kartai, kuriai ispaniškai skaityti buvo jau lengviau, 
ir dėl finansinių motyvų. Mat laikraščio atsakomasis redaktorius 
Pranas Sačikauskas dėl gerų santykių su laikraščių redakcijomis, 
ypač su katalikų dienraščio “Bien Pūblico“, gaudavo pasiskolinti 
įau surinktus tekstus. 

Laikraštis siekė „sąžiningai, rimtai ir atsidėjus tarnauti kata- 
likybės, kultūros ir medžiaginės gerovės laimėjimui... kad vieni 
prie kitų priartėtume“ !?. Laikraštyje nematyti puolimų, perdėtos 
kritikos ar užgauliojimų (bent 1, 4, 5 nr.). Tai gražiai pasakyta ir 
4 numerio vedamajame „Katalikų taktika su kitais nusistatėliais“. 

Pateikiama įvairių žinių iš pasaulio, Lietuvos ir katalikų gyve- 
nimo. Kiekviename numeryje būna vis koks rimtesnis rašinys, pa- 
vyzdžiui, kun. Pr. Jūros „Išeities beieškant“ (1 nr.), „Blaivybė 
ir gyvenimas“ (5 nr.). 

Nors prokomunistinis „,„Darbas“ šį laikraštį vadina tautininkų 
laikraščiu (1939.VIII.26), tačiau jokio pataikavimo tautininkų Vy- 
riausybei Lietuvoje jame nematyti. Bet nėra jos atžvilgiu ir kri- 
tikos. 

Išėjus 5—7 numeriams, laikraštis sustojo dėl finansinių ir kitų 
sunkumų. 


„Laisvoji Lietuva“. Po kelerių metų pertraukos (dėl karo ir ki- 
tų priežasčių) 1944 m. lapkričio mėn. demokratinėje Urugvajaus 


197* URUGVAJAUS LIETUVIAI 381 


lietuvių kolonijos dalyje vėl pasirodė naujas laikraštis — „Lais- 
voji Lietuva“. Tai, kaip titulinis puslapis rodo, „Mėnesinis kultū- 
ros, mokslo, meno, visuomenės ir kovos žurnalas“, leidžiamas UL 
Kultūros draugijos. Jo atsakomasis redaktorius J. Jazauskas, daž- 
nas UL Kultūros draugijos pirmininkas, dažnas valdybos ar revizi- 
Jos komisijos narys. 

Šis žurnaliuko formos (29,2 X20,5 cm), 16—20 puslapių laik- 
raštis ėjo gana reguliariai kas mėnesį (išskyrus vasarą), nors ne 
kartą ir vėluodamas (net 6 metus: 1944 birželis—1950 liepa). Per 
tą laiką išėjo 46 numeriai. Viršelyje būdavo kokio žymaus lietuvių 
ar pasaulinio masto vyro ar Lietuvos vaizdo nuotrauka, viduje 6— 
18 nuotraukų kopijos. Skyreliai papuošti vinjetėmis ir užsklando- 
mis. Puslapis 2—3 skilčių, tekstas surinktas lietuvišku raidynu. Tai 
daugiausia žurnalo administratorių Korkuzo, J. Babiliaus ir fak- 
tiškojo redaktoriaus P. Čiučelio nuopelnas. 

Laikraščio tikslas labai didelis: burti viso pasaulio lietuvius, 
kad būtų išlaikytas lietuvių tautos kamienas, ginama valstybės 
laisvė ir nepriklausomybė; raginti tautos išeivius tiems darbams 
pasiruošti; aptarti viso pasaulio lietuviams rūpimus reikalus; būti 
ryšiu tarp visame pasaulyje išblaškytų lietuvių... „Laisvoji Lie- 
tuva“ stengsis raginti lietuvius ne tik laikytis vienybės, branginti 
laisvę, bet ir dirbti kūrybinį darbą visose gyvenimo srityse *?. To- 
dėl laikraštyje būdavo spausdinama karštų patriotinių straipsnių, 
visomis progomis ginama Lietuvos laisvės byla. Buvo ir atitinka- 
mi skyreliai: ,„Mūsų brolių vargai ir viltys Lietuvoje“, „Lietuvis 
Urugvajuje“, „Lietuvis Argentinoje“, „Lietuvis Brazilijoje“, „Kaip 
gyvena ir veikia mūsų broliai Amerikos šiaurėje“; kartais ir „Ap- 
žvalgos“ skyriaus žinutė gana gerai parodydavo tų kraštų gy- 
venimą. ' 

Laikraštis labai puldavo komunistų veiklą. Juos pliekdavo ir 
kandžiai pajuokdavo humoristiniuose skyreliuose „,„Šikšnosparniai“, 
„Šaipokų kampelis“ ir „Raulas ir Mikas“. 

Retkarčiais pasirodydavo skyrelis „Mokslinėje misijoje“, kur 
būdavo spausdinami iš Lietuvos istorijos ir kitų mokslų populia- 
rūs straipsneliai. 1946 m. buvo įvestas metams net „Religinis pus- 
lapis“. Jį tvarkė kolonijos kapelionas kunigas S. Grigaliūnas. 
Dėl šio skyrelio laikraščio redaktorius turėjo nemaža sunkumų. 
Mat kairesnieji redakcijos kolektyvo ir Kultūros draugijos nariai 
tokio skyrelio nenorėjo, o kunigas Grigaliūnas buvo pradėjęs rei- 
kalauti jo atsiųstą rankraštį spausdinti visai netaisytą. Paskui visi 
susitaikė, . 

„Laisvosios Lietuvos“ išvarytasis baras nemenkas. Apskritai 
religijos ir Katalikų Bažnyčios atžvilgiu laikraštis buvo korektiš- 
kas. Dėl to lojalumo nemaža sąmoningesnių katalikų skaitė ir rė- 
mė „Laisvąją Lietuvą“, įstojo į UL Kultūros draugiją, jungėsi į 
bendrą darbą. 

Laikraštis iš pat pradžių parodė aiškią kryptį, tvirtai užėmė 
patriotinę poziciją: stojo už demokratinę, laisvą, nepriklausomą 


382 PETRAS DJAUGINTIS SJ 198* 


Lietuvą, jos Vyriausybės įgaliotąjį ministrą ir nepaprastąjį pa- 
siuntinį Pietų Amerikai dr. K. Graužinį, tuoj pat nepripažino Ta- 
rybų Lietuvos ir smerkė komunistus ir lietuvius, vienokiu ar ki- 
tokiu būdu pritariančius ar padedančius Sovietų Rusijai viešpa- 
tauti Lietuvoje. Savo straipsniais, žiniomis ir laiškų ištraukomis 
apie tautiečių kančias Sibire, vargus Lietuvoje, komunistų daromas 
skriaudas, neteisybes, persekiojimus nutraukdavo kaukę nuo ko- 
munistų ir jų šalininkų rusų, lietuvių ir kitų. Visa tai padėjo susi- 
orientuoti svyruojantiesiems, atvėrė akis komunistų propagandos 
suvedžiotiesiems, davė progą prokomunistams išvysti sovietinio 
režimo antrąją pusę, skatino kitus aiškiai apsispręsti ir stiprino 
demokratų lietuvių ryžtą, kovą, vienybę ir patriotinę dvasią. 
Taigi laikraštis „Laisvoji Lietuva“ buvo užėmęs platų barą 
Urugvajaus lietuvių kolonijos gyvenime. Jį varė ryžtingai ir su 
išmintimi. Tačiau galop darbas sustojo. Keletą metų buvo ieškoma 
naujo lietuviško teksto rinkėjo. Anksčiau buvęs rinkėjas ir iaktiš- 
kasis redaktorius P.. Čiučelis 1948 m. liepos mėnesį turėjo būti 
pašalintas iš pareigų. Kito tokio į jo vietą surasti nebepavyko. 


Biuletenis „Žinios“. Laikraščiui „Laisvoji Lietuva“ 1950 m. vi- 
sai nustojus eiti ir „„Kultuvei“ skalbti, demokratinė Urugvajaus 
lietuvių kolonijos dalis nebeturėjo savo laikraščio. Šią spragą kiek 
užpildydavo laikraščiai iš kitur, ypač iš kaimynės Argentinos gau- 
namas „Laikas“, „Argentinos lietuvių žinios“, kur būdavo nemaža 
žinių iš Urugvajaus lietuvių gyvenimo. Dar buvo ir kita susižino- 
jimo priemonė — nuo 1951 m. rugpjūčio 5 d. tėvų jėzuitų kiek- 
vieną sekmadienį rengiama radijo programa „Lietuvių katalikų 
radijo valandėlė“ (30 minučių). 

Sustiprėjusi Lietuvių parapija, tėvų Įėzuitų vadovaujama, sa- 
žės 7 d. pradėjo leisti Urugvajaus lietuvių katalikų informacinį 
biuletenį „Žinios“. Jį pradėjo tuometinis klebonas tėvas Jonas Bru- 
žikas, padedamas Gvido Mačansko. 

Biuletenis kas savaitę pateikdavo lietuviams katalikams žinių 
apie pamaldas, Mišių intencijas, šventes, katalikų gyvenimą kitur, 
trumpai aiškindavo katalikų tikėjimo tiesas, švenčių prasmę, ža- 
dindavo atitinkamą nuotaiką ir katalikišką dvasią. 

Buvo rašoma ir patriotinėmis temomis, pateikiama informacijos 
apie būsimas tautines šventes ir kitokius demokratinės grupės 
renginius. Paskui renginius plačiau aprašydavo, pateikdavo pro- 
gramos rengėjų, artistų pavardes, dažnai juos pagirdavo, nusaky- 
davo renginio svarbą. 

Biuletenyje būdavo ištraukų, žinių iš kitų laikraščių ir knygų 
apie komunistus, okupuotą Lietuvą, parašoma ir tiesioginių ar 
netiesioginių „užkirtimų“ Urugvajaus lietuviams prokomunis- 
lams 2!. 


149* URUGVAJAUS LIETUVIAI 383 


Palengva biuletenis tobulėjo, darėsi įvairesnis, įdomesnis. Iš- 
spausdindavo vis po eilėraštį, retkarčiais įdėdavo vieną kitą links- 
mesnį nuotykį, anekdotą ar kokį skelbimėlį. 

Biuletenį redagavo redakcinė komisija; joje keletą metų dirbo 
Gvidas Mačanskas. Tačiau daugiausia jį redagavo, medžiagos pa- 
teikdavo Urugvajuje gyvenantys tėvai jėzuitai, ypač ilgametis Lie- 
tuvių parapijos klebonas tėvas Jonas Giedrys, turintis lengvą sti- 
lių, sąmojaus ir kūrybiškos dvasios. 

Biuletenis yra nedidelis — vos 2 folio dydžio puslapių. Tačiau 
eidamas kas savaitę jau 17 metų, daug padėjo lietuvių kolonijai. 
Dėl savo įvairumo, trumpumo ir įdomumo tautiečių yra mėgsta- 
mas; jis tebespausdinamas mimeogralu ir dabar. 


Kiti laikraštėliai, biuleteniai, priedai. „Vaidintojas“ — Urugva- 
jaus lietuvių išeivių Mėgėjų teatro organas — “Periėdico Teatral 
Lituano“ (Colėn 1392, Montevideo, Nr. 1, Gegužės mėn., 1935). 

Tai nedidelis (28,5x 19,5 cm), 4 puslapių laikraštukas. Teks- 
tai spausdinti 2 skiltimis aiškiu šriitu įvairaus tipo raidėmis ir 
įdomiai sulaužyti. Tačiau lietuvių kalba bloga, dažnai trūksta kab- 
lelių, palikta daugybė korektūros klaidų. Nors pasirašydavo „Vai- 
dintojo“ redakcija, laikraštuko redaktorius buvo to Mėgėjų teatro 
režisierius S. Stabinskas. Jis turėjo laikraštininko patyrimo, nes 
jau ir Argentinoje, Buenos Airių mieste, 1928 m. buvo pradėjęs 
leisti laikraštį „Balsas“ (vėliau tapusį „Argentinos lietuvių bal- 
su“). 

Laikraštėlyje buvo vaidintojų, vaidinančių dramą „Šabo žibu- 
rėliai“, sąrašas, vakaro, kur bus statomas šis veikalas, apžvalga. 
Kitame numeryje šis vaidinimas buvo aprašytas ir gerai įvertintas. 
Paskutiniame puslapyje įdėta 12 skelbimų. Šio laikraštuko teišėjo, 
rodos, 2 numeriai. 


„Išeivių dienos“. Tai biuletenis, leistas to paties S. Stabinsko 
1935 m. išeivių dienos proga. Pirmame puslapyje įdėtas straips- 
nis apie Darių ir Girėną, o apačioje — rašinys apie lietuvius iš- 
eivius ir tos dienos minėjimą; rašinys tęsiamas ir antrame pusla- 
pyje. Trečiame puslapyje yra visa Išeivių dienos minėjimo prog- 
rama su artistų ir kalbėtojų pavardėmis; ketvirtame puslapyje — 
įvairūs skelbimai, skelbimėliai. 

Pagal M. Svečiulio pasakojimą, šio biuletenio išėję kokie 3 
numeriai. 


„Aušra“. Apie šį laikraštuką trumpai užsimena prokomunistų 
laikraštis „Darbas“ 1942 m. gegužės 25 d. numeryje. Apie 1940 m. 
jį leido paskutinis dr. J. Basanavičiaus lietuvių mokyklos direkto- 
rius Bronius Savickas. 


384 PETRAS DAUGINTIS SJ 200* 


„Urugvajaus žinios“. Argentinoje, Buenos Airių mieste, ėjusio 
laikraščio „Pietų Amerikos žinios“ savaitinis priedas. Jį redaga- 
vo P. Sačikauskas, platino drauge su šio priedo administracijos 
nariais: A. Klimu, J. Doreliu, A. Štendeliu; padėjo platinti ir ka- 
talikų sambūris „Lietuvių pastogė“. Išplatindavo 50—80 egzemp- 
liorių. 

„Urugvajaus žinios“ drauge su „Pietų Amerikos žiniomis“ ėjo 
turbūt nuo 1940 m. spalio mėn. iki 1941 m. lapkričio mėn. ar kiek 
ilgiau 22, 


„ULKD Iniormacijos“. Tai Urugvajaus lietuvių kultūros drau- 
gijos valdybos leidžiamas neperiodinis 1 lapo biuletenis. Jį pradė- 
jo leisti tuometinis Draugijos pirmininkas G. Mačanskas, tuo no- 
rėdamas teikti nariams informacijos. Pasirodo keletą kartų per 
metus ir rečiau. Spausdinamas mimeograiu. 


'3. Prokomunistinė spauda 


Prokomunistinė Urugvajaus lietuvių kolonijos dalis pirmoji 
pradėjo telktis darbui. Jos vadovai stengėsi turėti savos ideolo- 
gijos spaudą, kuri atspindėtų jos veiklą. Iš kitų kraštų gaunama 
prokomunistinė spauda, pavyzdžiui, „Momentas“ ir vėliau jį pa- 
keitęs „Rytojus“ iš Argentinos, ėmė nebepatenkinti. 


„Proletaras“ buvo pirmasis šios grupės laikraštėlis 1931 me- 
tais. Buvo dviejų lapų, spausdinamas šapirograiu; pasirodė tik 
keli numeriai. Redagavo Alfonsas Marma, neseniai pabėgęs iš 
Brazilijos dėl savo komunistinės veiklos 2, 


„Raudonoji vėliava“ — 2-—3 lapų laikraštukas, ėjęs 1933 m., 
redaguotas taip pat A. Marmos. Leido Urugvajaus komunistų 
partijos Lietuvių Irakcija. Į jį rašė Petras Jazinskas, Juozas Le- 
kavičius, K. Čipas, M. Mazurkevičius, J. Kirstukas, taip pat ir 
Stasys Gužauskas, tekstų rinkėjas. Nors tie 140 egzempliorių buvo 
spausdinami nelegaliai, tačiau buvo platinami viešai. Ir niekas 
platintojų nekliudė. Didesnio pasisekimo laikraštukas neturėjo. 
Žmonėms atrodė labai komunistiškas *. Nustojo ėjęs 1935 m. pra- 
džioje, kai jo redaktorius A. Marma išvyko atgal į Braziliją. 
Laikraštuko ir teišėjo 4 ar 5 numeriai 25, 


„Darbas“. 1935 m. spalio 20 d. pasirodė naujas prokomunisti- 
nis laikraštis ,„Darbas“, išleistas kaip tik Spalio revoliucijos mi- 
nėjimo dieną. Tai Urugvajaus lietuvių darbininkų dvisavaitinis 
laikraštis. Pirmojo puslapio dešinėje pusėje rašoma: „Darbininkai 
visų šalių, vienykitės! Jūs nieko nepralaimėsite, tik retežius, o 
laimėsite pasaulį!“ Puslapio kairėje — “Cooperativa Editorial 


201* URUGVAJAUS LIETUVIAI 885 


„Darbas“. Redactor responsable: Josė Ciurkinas, T. Toribio 1427, 
Talleres — Yi 1361“. 

Laikraščio tikslus ir kryptį nusakė 1-0 numerio 2-ame pusla- 
pyje įdėtas „„Darbo“ kolegijos žodis, kad „Darbas“ bus pažangios 
minties darbininkų laikraštis, pažangus darbo Žmonių apšvietos 
ginklas, žinių teikėjas „iš kasdieninio darbininkų gyvenimo Lie- 
tuvoje po lietuvišku fašizmu, iš klasių kovos, karo lauko, iš dar- 
baviečių, Liaudies teatro...“ 

Laikraščio gana aiškią, ne tik „pažangią“, „darbininkišką“, 
bet ir prokomunistinę kryptį pastebėjo ir net mažiau apsišvietę 
darbininkai. Tuo laiku (1935—1940 m.) dar ėjo irgi labai kairus 
socialistų laikraštis „Naujoji banga“, todėl „„Darbas“ lietuvių ko- 
lonijoje labai nepaplito, kaip buvo laukta. 

„Darbo“ redaktoriai ir bendradarbiai. Kaip minėta, pirmasis 
atsakomasis redaktorius buvo Juozas Čiurkinas. Tai buvo gana 
prasilavinęs, nuoseklus, neperdedantis žmogus. 1937 m. rugsėjo 
mėn. atgaivinus nustojusį eiti „Darbą“, redagavo redakcinė ko- 
misija: Juozas Čiurkinas, Jurgis Janilionis, Jonas Kirstukas, Pet- 
ras Lapinskas, Bronius Šabrinskas ir A. Vaivutskas 29, 

Atsakomajam redaktoriui J. Čiurkinui dėl kivirčų (buvo sava- 
vališkai dedami į laikraštį straipsniai) ir dėl kitokių priežasčių 
1938 m. pasitraukus, jo vietoje iki 1943 m. dirbo Jonas Mikoliū- 
nas. Tačiau jis, būdamas menko išsilavinimo, pats nerašė, rodos, 
nė karto. Daugiausia redagavo Antanas Vaivutskas (paprastai 
vadinamas Rikardu). 

Antanas Vaivutskas jau net anksčiau buvo faktiškasis redak- 
torius. Jis buvo partinis, gerai išsilavinęs, spaudos darbe prity- 
ręs, vadovaujantis asmuo prokomunistinėje grupėje nuo pat atvy- 
kimo į Urugvajų iš Brazilijos. Be to, kiek daugiau iniciatyvos ir 
savarankiškumo parodė atsakomasis redaktorius J. Čiurkinas, o 
vėliau kurį laiką atsakomasis redaktorius Jurgis Janilionis (1943— 
1951) 2, 

Tais pačiais metais su laikraščiu dirbo ir Antanas Zokas, taip 
pat atbėgęs iš Brazilijos; buvo išsimokslinęs partinis, gabus Žžur- 
nalistas. 

Petras Lapinskas redagavo 1953—1965 m., po jo pusę metų — 
Antanas Brelingas, o dar po jo — Renė Diktoraitė (1956— 1962). 
Šiai išvykus į Tarybų Lietuvą, atsakomasis redaktorius iki pat sa- 
vo mirties (1971 m.) buvo Stasys Rasikas. Jis kai ką ir pats pa- 
rašydavo. Tačiau faktiškasis redaktorius iki 1967 m. pradžios bu- 
vo Albinas Varža (Vaškevičius), pabėgęs -iš Brazilijos (ar ne 
dėl piniginių bėdų). Tai buvo gabus vyras, turbūt partinis, kad 
dirbęs tekstilės darbus, bet išmokęs dirbti ir linotipu. Jis (dažnai 
Lamėno slapyvardžiu) į laikraštį daugiausia ir rašydavo 28. 

Nuo 1967 m. balandžio 28 d. „Darbą“ vėl redagavo redakcinė 
komisija: P. Sačikauskas, S. Rasikas, J. Čiurkinas, B. Morkevičius, 
P. Revuckas ir A. Kurklietis. Komisija sudaryta dėl to, kad lietuvių 
23 — 878 


386 PLTRAS DAUGINTIS SJ 202* 


kalbos rašybą gerai išmanantis žmogus ir faktiškasis „Darbo“ 
redaktorius Pranas Sačikauskas buvo keletą kartų mainęs savo 
spalvas (dirbęs su komunistais, su katalikais, su tautininkais). 
Jis paties „Darbo“ buvo ne kartą išjuoktas ir niekintas. 

P. Sačikauskui pasirodžius Urugvajaus lietuvių kolonijoje, 
„Darbas“ 1939 m. liepos 15 d. numeryje persispausdino komu- 
nistinio Argentinos laikraščio „Momentas“ straipsniuką apie jį— 
„Perspėja urugvajiečius“. Čia rašoma, kaip Sačikauskas, kuris su 
kun. Janilioniu išleido „šventąsias rifas“ (t. y. bažnyčios reika- 
lams loterijos bilietus) ir abu apgaudinėjo nesusipratusius žmo- 
nelius, pridaręs įvairių šelmysčių ir nuskriaudęs darbininkus Ar- 
gentinoje. Ir „Darbas“ prideda nuo savęs: „Organizacijos taigi 
privalo neįsileisti savo tarpan Sačikausko“. Tų pačių 1941 m. lie- 
pos 1 d. „Darbo“ numeryje dar rašoma: „Tai ne vien Hitlerio tal- 
kininkas; ant jo pečių stūkso mūsų broliams padarytų piktada- 
rybių nuodėmės .. . Sačikauskas yra vyriausias šmeižikas, prieš pa- 
žangų judėjimą rašėjas „Pietų Amerikos žiniose“. 

Vis dėlto „Darbo“ leidėjų, prokomunistinės grupės vadovų šis 
žmogus vėliau buvo priimtas ne tik taisyti straipsnių kalbą, bet 
ir į laikraščio redakcinę komisiją 29. Ir priimtas po to, kai dėl pa- 
darytos apgavystės buvo pašalintas iš laisvai apmokamo darbo 
Sovietų Sąjungos ambasadoje. 

Prieš jį į „Darbą“ rašė, rašinių kalbą taisė ir buvo kaip koks 
faktiškasis redaktorius Petras Čiučelis, atėjęs iš UL Kultūros 
draugijos leisto laikraščio „Laisvoji Lietuva“. Tai buvęs Lietu- 
voje gimnazijos mokytojas, turėjęs labai gražų, vaizdų stilių ir 
smagų humorą. Gaila, kad dėl asmeninių motyvų (buvo su kup- 
rele, nevedęs, vienišas, dirbantis ne savo profesijos darbą) ir 
liu, pasimirė palyginti jaunas. 

Panašiai į „Darbą“ rašė ir po Čiučelio straipsnių kalbą kiek 
taisė Pranas Vikonis, atsimetęs nuo lietuvių socialistų grupės. 
Juo anksčiau tas pats „Darbas“ bjaurėjosi, pavyzdžiui, 1940 m. 
gruodžio 14 d. buvusio „Naujosios bangos“ skaitytojo straipsne- 
lyje „Avantiūristai ir šarlatanai“. 

Dažnai rašydavo ir Stasys Gužauskas, iš pradžių buvęs laik- 
raščio kalbos taisytojas. Jis parašydavo ypač gražių straipsnių. 
Buvo gabus, mokytas, patriotiškai nusiteikęs vyras, bet savotiškas, 
vienišas. Galbūt dėl to pradėjo stipriai gerti ir buvo paguldytas 
į psichiatrinę ligoninę. 

Pirma gana daug įvairių straipsnelių rašė Bronius Šabrinskas. 
Rašinėdavo ir vėliau. Jis, lietuvių komunistų frakcijai leidus, iš- 
ėjo iš „Mūsų žodžio“ redakcinės komisijos ir iš Brazilijos atvyko 
į Urugvajų *?. Tai buvo vyras su galva, tačiau individualistas, la- 
bai savarankiškas, nepartinis. Jis iškėlė „Darbo“ spaudos bendro- 
vės mintį. Ta bendrovė, išsilaikiusi apie trejus metus, buvo lik- 
viduota, kai „Darbas“ buvo perkeltas į modernią spaustuvę. B. Šab- 


203* URUGVAJAUS LIETUVIAI 387 


rinsko vardu ir adresu „Darbo“ prenumeratos pinigai buvo siun- 
čiami ilgus metus. 

Rašė ir Albertas Žukinskas, ir Adomas Kurklietis, senas komu- 
nistas kovotojas (dar iš Lietuvos Nepriklausomybės kovų su bol- 
ševikais, keletą sykių skaudžiai baustas ir kalintas Lietuvos karių 
ir valdžios). Redaktoriams būdavo sunku aptvarkyti jo labai ilgus 
rašinius. 

Į laikraštį rašinėjo ir Leonas Abračinskas, Antosė Čaplikaitė 
(apie meno dalykus), Ieva Gendrinienė, S. Gimbutas, A. Ragaus- 
kas, T. Simaniulis, J. Bakša. Buvo dedama daug straipsnių ir Ži- 
nių, rašytų Tarybų Lietuvoje, verstų iš komunistinės literatūros, 
spaudos agentūrų ir kitų laikraščių. 


„Darbas“ pirma išeidavo didelio dienraščio formato, 4 pusla- 
pių. Tačiau nuo 25 numerio (1936.X.17) buvo leidžiamas 6 pusla- 
pių, o nuo 1937 m. lapkričio 20 d. buvo jau 8 puslapių, kiek siau- 
resnis ir trumpesnis. Iš pradžių neturėjo lietuviškų raidžių, tik po 
kelerių metų įsigijo Ž, Č, Š, E, vėliau ir visas kitas. 

Pradžioje laikraštyje buvo tik 3 propagandiniai skelbimai, pas- 
kui jų vis daugėjo, net užimdavo visą puslapį, kartais ir daugiau. 
Apmokami skelbimai buvo beveik tik lietuvių prekybininkų ir ama- 
tininkų. 1936 m. po 29-ojo numerio „„Darbas“ buvo nustojęs eiti 
dėl lėšų trūkumo, nebuvo patyrusio lietuviško teksto rinkėjo, men- 
kai patyrę buvo ir redakcinės komisijos nariai. Tada daugiausia 
S. Šabrinsko iniciatyva buvo įkurta „Darbo“ spaudos bendrovė, 
įsitaisyta nuosava „Nemuno“ spaustuvė — pirma Montevidėjo cent- 
ro General Lavalleja gatvėje, vėliau Cerro priemiestyje (Grecia ir 
Bėlgica gatvių kampe). Taigi „Darbas“ vėl pradėtas spausdinti 
1937 m. spalio 20 d. Greit atsirado ir prityręs raidžių rinkėjas — 
iš Brazilijos turėjęs bėgti partinis A. Vaivulskas. 

Nupirktoms spaustuvės raidėms sudilus per 3 metus, rinkėjui 
A. Vaivutskui gavus darbo modernioje spaustuvėje, „„Darbas“ 
1940 m. pradedamas rinkti toje spaustuvėje jau linotipu ir spaus- 
dinti didele mašina 3!. 

Laikraštis būdavo leidžiamas paprastai kas dvi savaitės ir tik 
retkarčiais — kartą per mėnesį. Tačiau nuo 1957 m. pradžios iš- 
eidavo tik kas mėnesį, o kartais ir kas du mėnesiai, dvigubas. 

Nors „Darbą“ rėmė visi prokomunistinės grupės sambūriai, ta- 
čiau jis jau iš pat pradžių turėjo finansinių sunkumų. Todėl pro- 
komunistinės grupės vadovai nuo 1940 m. laikraštyje vis pateik- 
davo prenumeratorių bei autorių sąrašus, skelbdavo vadinamuo- 
sius „iššaukimus“, t. y. kai kiekvienas aukotojas per laikraštį „iš- 
šaukia“ vieną ar kelis savo draugus, pažįstamus ir kviečia aukoti 
laikraščiui; Kasmet organizuodavo „Darbo“ platinimo ir aukų 
rinkimo vajus. Keletą metų buvo vykdoma vartoto laikraštinio po- 
pieriaus rinkimo akcija, steigiami „Darbo“ draugų būreliai (Cer- 


388 PETRAS DAUGINTIS SJ 204* 


ro, Ascencio, Uniėn, Instrucciones, Pergue Rodo priemiesčiuose 
ir miesto centre). 

Pagal 1943 m. lapkričio 13 d. „Darbo“ numeryje paskelbtą ba- 
lansą nuo 1942.V.1 iki 1942.XII.31 už prenumeratą gauta 585 pe- 
zai, iš renginių — 191, iš aukų ir iš loterijos — 175, už surinktą 
laikraštinį popierių — 45, už įvairius spaudinius — 40 pezų, iš 
anksčiau turėta 144 pezai; tad iš viso pajamų 1180 pezų; išlaidų 
turėta 1337 pezai. Laikraščiui nemažai padėjo prenumerata bei 
aukomis ir panašios prokomunistinės draugijos Brazilijoje, Argen- 
tinoje, Kanadoje ir ypač JAV. Be jų pagalbos „Darbas“ nebūtų 
išsilaikęs. 

Sunku pasakyti, ar komunistų partija finansavo „Darbo“ lei- 
dimą. Jei paskelbti finansiniai duomenys yra visi, tai jie leistų 
teigti, kad bent tiesiogiai finansavo. Tačiau, be abejo, finansavo 
netiesiogiai. Atidžiau pasižiūrėjus į spausdinamas prenumeratorių 
ir aukotojų pavardes, matyti, kad pirmiausia yra komunistai. „Dar- 
bo“ platintojai ir aukų rinkėjai dauguma buvo irgi komunistai, 
jų Žmonos bei giminės; taip pat ir prokomunistinių sambūrių vei- 
kėjai, vadovai dalį ar visą savo renginių pelną skirdavo „Darbui“. 
Tas pat pasakytina apie prenumeratos ir aukų rinkėjus kituose 
kraštuose. 


„Darbo“ laikraščio įvertinimas. Tarp Urugvajaus lietuvių, net 
prokomunistinėje dalyje, „Darbas“ nebuvo plačiai paplitęs. Tira- 
žas iš pradžių, atrodo, buvo 120 egzempliorių. 1937 m., įsigijus 
nuosavą spaustuvėlę, laikraštis „dvigubai išplėtė savo tiražą ir 
reguliariai išeidinėdavo“ 92. Tad būtų apie 250 egzempliorių. 
1940 m. pradėjus jį spausdinti modernia mašina, visą laiką buvo 
spausdinamas spaustuvės reikalaujamas minimumas 1000 egzemp- 
liorių. Iš jų į Braziliją buvo siunčiama apie 300, į JAV — 150, į 
Argentiną — 120, į Kanadą — 45 egzemplioriai, likusieji platina- 
mi Urugvajaus kolonijoje ir dar vienur kitur. 

Norint būti objektyviems, 39 metų „Darbo“ veiklą reikia vertin- 
ti trejopu požiūriu: sociologiniu, patriotiniu ir komunistiniu. 

Laikraštį vertinant patriotiniu atžvilgiu, pirmiausia reikia pri- 
pažinti teigiamą „Darbo“ įnašą — palaikė lietuvių kalbą ir lie- 
tuviškąją dvasią pirmoje ir antroje emigrantų kartoje. Tiek pir- 
mieji emigrantai, tiek jų vaikai 39 metus kas dvi savaites, kas 
mėnesį prieš savo akis turėjo lietuvišką laikraštį, bent įdomesnius 
dalykus perskaitydavo, kitus peržvelgdavo. Ir trečiosios kartos da- 
lelė dar jį pavartė, paskaitė. Taigi iš straipsnių, įvairių korespon- 
dencijų jie bent šiek tiek susipažino ir su savo bei kitų kolonijų 
lietuvių gyvenimu, su įvykiais ir padėtimi Lietuvoje. 

Tačiau „Darbas“ turėjo ir neigiamos įtakos lietuvybei. Jis sa- 
vo straipsniuose, straipsneliuose, korespondencijose ir kituose ra- 
šiniuose beveik niekada teigiamai neparašydavo — išskyrus kelias 
išimtis — apie kitų Montevidėjo lietuvių kolonijos grupių veiklą. 


205* PETRAS DAUGINTIS SJ 389 


Apie jas ir jų veiklą visada rašydavo neigiamai, suniekindamas, 
neretai net išdergdamas. Tai prisidėjo prie to, kad pirmosios iš- 
eivių kartos dalis pasitraukė nuo bendro lietuvių gyvenimo, o dau- 
gelis jaunosios kartos — ir visai nuo lietuvybės. 

Net tos pačios marksistinės idėjos bendraminčiams, lietuviams 
socialistams ir jų leistai antiklerikalinei, antifašistinei „Naujajai 
bangai“ bei jų įsteigtajai Urugvajaus lietuvių kultūros draugijai 
jis taikė aštrius, pajuokiamus žodžius. Dar labiau tokių žodžių 
nepašykštėdavo tautininkams, katalikams, apskritai religijai. 

Sociologiniu požiūriu „Darbas“ yra nemažai prisidėjęs, kad 
kone pusė Urugvajaus lietuvių kolonijos tautiečių būtų gana aiš- 
kiai apsisprendę „pažangieji“, „raudonieji“, „darbiečiai“, t. y. pro- 
komunistai, o dalis — komunistai ar net „sovietiniai žmonės“. 
Tie „sovietiniai žmonės“ galvoja, kalba bolševikiniu „žargonu“ 
ir veikia lygiai taip, kaip Sovietų Rusijoje ar Tarybų Lietuvoje 
gyvenantys komunistai aktyvistai. Prieš pradedant „Darbui“ eiti, 
toji lietuvių išeivių dalis nelabai ir skyrėsi nuo kitų. Nežinia, koks 
tas jų „pažangumas“, „raudonumas“, kiek tos komunistinės dva- 
sios; ar tai susipratusios, Urugvajuje daug iškęsti turėjusios dar- 
bininkų klasės sąmonės išraiška, reakcija, tikrai Žmoniškėsnės 
santvarkos, gražesnės ateities ilgesys, ar patogi mada; ar tai 
socialinio spaudimo — prokomunistinėje grupėje praktikuojamo 
tam tikro teroro padarinys, ar tai visų tų ir kitų veiksnių išdava? 

Pačių komunistų savo laikraščio vertinimą galima nusakyti — 
su mažais pataisymais — komunisto Prano Ulevičiaus žodžiais, 
pasakytais apie prokomunistinę, arba „pažangiųjų“, spaudą Pietų 
Amerikoje: 

„Ji suvaidino didelį ir progresyvų vaidmenį lietuvių išeivių tar- 
pe. Pažangioji spauda propagavo revoliucines marksizmo-leniniz- 
mo idėjas, šaukė darbo žmones į kovą prieš fašizmą, prieš karą 
(žinoma, tik ne prieš Sovietų Rusijos.— Aut.), jungė lietuvių iš- 
eivių pažangų judėjimą su vietos darbininkų ir valstiečių judėji- 
mu, kovojo už ekonomines ir politines teises. 

Taip pat kovojo prieš lietuviškuosius buržuazinius nacionalis- 
tus, veikiančius emigracijoje, ir šaukė lietuvius teikti pagalbą ko- 
vojančiai prieš smetoninį režimą Lietuvos liaudžiai (tačiau prak- 
tiškai tik politiniams kaliniams komunistams.— Aut.). 

1940 m. ji džiaugsmingai sutiko Tarybų valdžios įkūrimą Lie- 
luvoje. Didžiojo Tėvynės karo metu ji ragino lietuvius padėti savo 
tėvynei, kovojančiai prieš hitlerininkus okupantus. Pasibaigus Di- 
džiajam Tėvynės karui, mobilizavo lietuvius materialiai padėti nuo 
karo ir hitlerinės okupacijos nukentėjusiems tėvynainiams: buvo 
siunčiama į Lietuvą drabužiai, avalynė, medikamentai (tačiau 
tikroji tos materialinės pagalbos vertė buvo nedidelė. — Aut.). 

Pažangioji spauda kovojo ir dabar kovoja demaskuodama lietu- 
viškuosius buržuazinius nacionalistus, kurie atsibastę į Pietų Ame- 
riką skleidžia melus apie Tarybų Lietuvą. Argentinos ir Urugva- 
jaus pažangiųjų lietuvių laikraščiai „Tėvynė“ ir „Darbas“ plačiai 


390 URUGVAJAUS LIETUVIAI 206* 


informuoja savo skaitytojus apie tikrąją padėtį Tarybų Lietuvoje 
(melu visai nelaikydama nutylėjimo ar faktų iškraipymo apie ma- 
sines deportacijas, lietuvių išvežimus į Sibirą, pilnus kalėjimus, 
partizanų kovas, ūkininkų suvarymą prievarta į kolchozus ir sov- 
chozus, skurdų baudžiauninkų-kolchozninkų ir kitų gyvenimą, lie- 
tuvybės slopinimą ir t. t.— Aut.). Ji spausdina daug medžiagos 
apie naują ir prasmingą Lietuvos liaudies gyvenimą, apie jos ma- 
terialinius ir kultūrinius pasisekimus, apie sėkmingą vykdymą di- 
dingo septynmečio uždavinių“. 

Šia proga galima pasakyti: labai panašiai reiktų įvertinti ir 
visos prokomunistinės Urugvajaus lietuvių kolonijos grupės 
veiklą. 


EPILOGAS 


Baigęs skaityti šią studiją, skaitytojas pastebės, kad „Urugva- 
jaus lietuviai“ yra ne vien istorinė, bet ir sociologinė studija. Joje 
plačiai aprašomi Urugvajaus lietuvių imigrantų visų trijų sociali- 
nių grupių — tautinės katalikiškosios, socialistų ir prokomunisti- 
nės — organizacijos, veikla ir tarpusavio santykiai. Nušviečiami 
Urugvajaus lietuvių ekononiinio, politinio ir ypač kultūrinio gyve- 
nimo įvykiai. Iš jų skaitytojas ar tyrinėtojas susidarys gana ryškų 
šios kolonijos gyvenimo vaizdą (į jį panašus ir Argentinos lietu- 
vių imigrantų gyvenimas). 

Studijos autorius yra lietuvis katalikas ir demokratas. Tai gal- 
būt šiek tiek atspindi socialinių grupių darbų vertinimas. Tačiau 
jis stengėsi, laikydamasis objektyvumo, aprašyti anų grupių gy- 
venimą istoriškai ir sociologiškai, t. y. kaip istorinės sąlygos tą 
gyvenimą formavo ir kaip tos grupės save matė, aprašė bei verti- 
no. Užtat tiek plačiai aprašoma ir tos prokomunistinės grupės 
veikla. 

Reikia pasakyti, kad ir pastaruoju laiku Urugvajaus lietuvių 
demokratinė grupė dar gana gerai gyvuoja. Jos veiklą judina tau- 
tiečiai, susibūrę apie Urugvajaus lietuvių kultūros draugiją (kuri 
yra drauge ir Urugvajaus lietuvių bendruomenė) bei lietuvių ir 
vietinių Fatimos parapiją su jos nepavargstančiu klebonu kunigu 
Jonu Giedriu SJ. Daug padeda ir jaunimas, mokęsis Vasario 16 
gimnazijoje, Vokietijoje, bei JAV lietuviai. Dar veikia, nors ir 
silpnokai, prokomunistinis Urugvajaus lietuvių klubas. 


207* URUGVAJAUS LIETUVIAI 391 


LITUANOS EN EL URUGUAY 


Estudio histėrico 


Compendio 


Este estudio histėrico abarca ta vida social, cultural e incluso un poco 
econdmico dela colonia lituania desde “Inicio de la inmigraciėn y primeras 
organizaciones“ (I capitulo) hasta “La actuacion de los grupos desde sus 
posiciones estabilizadas“ (VI capitulo) y aparte descripta “La imprenta“ y 
“Actuacion artistica de los grupos“ (IV y VI capitulos). 

Lės primeros inmigrantes al Uruguay vienen: 1917 Casimiro Čypas (desde 
USA) y algunos treinta lituanės en el ano 1923. La inmigracion em masa 
fue entre los afos 1926—-1932. En total inmigraron cerca de 8.000 ciudadanos 
de Lituania, entre ellos mas de 1000 judios. 

La mayoria de los inmigrantes lituanos vinieron en los anos de crisis mun- 
dial (1927—1931). Por eso poner pie era aūn mas dificil. Solo una parte 
obltuvo trabajo en los frigorilicos (grandes matederos con instalaciones para 
congelar carne), en las granjas y estancias. Pero con su gran empefūo en el 
trabajo, con ahorros y disminuyendo la crisis, los inmigrantes lituanos mojo- 
raron su situaciėn cconėmica (1932—1940) — compraron terrenos, edificaron 
casitas, despuės casas, abrieron bares, alinacenes etc. 


El primer evento comunitario fue un Pic-nic en mayo de 1925 en Casabėo 
(barrio del Cerro, Montevideo). 


Muy pronto los lituanos inmigrantes se dividen — aungue sin fronteras cla- 
ras —cn tres grupos: grupo procomunista, socialista y grupo nacional catė- 
lico. 

Los primeros se organizan procomunistas con ayuda de los comunistas ju- 
dios, los de Argentina y de Norteamčrica Asi el 6.9.1925 establecen Agrupacion 
de autoeducaciėn de los obreros lituanos en Amėrica (Amerikos lietuvių dar- 
bininkų Apšvietos kuopa). 

En el afo 1929 fue constituido El comitėe para ayuda de los encarcelados 
politicos en Lituania y 1930 El subcomitėe lituano para Ayuda roja interna- 
cional. 


El grupo socialista en el ano 1928 instituyė la filial lituana del Partido 
socialista del Uruguay. 


La menos politica deste grupo fue — Associacion Cultural Lituana del Uru- 
guay (Urugvajaus lietuvių kultūros draugija), constituida el 17.2.1929. Orga- 
nizė muchas fiestas, fiestitas, cenas bailables con interesantes programas artis- 
ticos. 

Su mayor obra fiue editar el bisemanario Naujoji Banga (Nueva Onda), 
gue era grande, diario formato (38x28 cm). Lo editaron dese el 7.11.1931 
hasta 1939. 


392 PETRAS DAUGINTIS SJ 208* 


El grupo nacional catėlico organiz6 1930—1931 la celebraciėnės de Missas 
en lituano y Associaciėn de los Catėlicos Romanos Lituanos en el Uruguay 
(Urugvajaus lietuvių Rymo katalikų Draugija). 

A pedido de los lituanos Catėlicos inmigrantes en 1932 vino el padre Ta- 
deus Radžius de Lituania. El organizė La Associacion de San Josė y tambiėn 
La Sociedad de San Vicente de Paul, gue ayudė algunas 30 familias pobres 
durante 10 anos. 

En 1930—193! se formė „Dainos draugija“, cs decir Sociedad de la Ju- 
ventud „Daina“ con su coro, gue cantaba en las Misas para los lituanos y en 
diversas fiestas. 

Ya gue en Lituania existia la Alianza de Nacionalistas, gue respaldaba el 
rėgimen autoritario dictatorial del Jefe de la Naciėn, presidente Antonio Sme- 
tona, asi en el Uruguay en 1932 se forma Alianza de Nacionalistas (Tauti- 
ninkų sąjunga). Ella pronto se divide en dos grupos: el del Centro con anti- 
guos dirigentes y el del Cerro, bajo el fuerte inilujo del capellan de la colonia 
padre T. Radžius. 

El 3 de Marzo de 1933 se iundė la filial de Alianza pro Liberacion de 
Vilnius y el 26 de Agosto de 1934 la filial de Sociedad para Ayuda de Litua- 
nos en el Exterior (Užsienio lietuviams remti draugija). Ella tuvo una Buena 
biblioteca, muchos discos y partituras de canciones lituanas. 

El 15 de Mayo de 1932 fue abierta La Escuela Lituana (Dr. J. Basanavi- 
čiaus mokykla) por iniciativa del padre T. Radžius y del Comitėe de Padres 
de Alumnos. El dinero para los gastos venia del Lituania. Tenia reconocimiento 
del Gobierno del Uruguay como escuela primaria. Ella durante 9 anos formo 
la nueva generaciėn de los inmigrantes lituanos, guc era fundamnental para 
la vida y la actividad lituana posterior. La escucla tenia alguilado espacios 
bastantc grandes y alli se abri6o El Club Lituano. La Escuela se convirti6 en 
cl centro material de la actividad patriotica lituana por decenios. El grupo 
nacional catėlico hacia alli sus fiestas, conmemoraciones, tardes bailables con 
programas artisticos (de comedias, dramas, conciones ctc.). 

1937—1940 se formo para vender las inercadarias El Cooperatyvo „Vieny- 
bė“ (Unidad). 

En 3.3.1933 los procomunistas instituycn El Coro de la Libertad (Laisvės 
choras). Sus mieimbros como procomunistas en occasiėn de un ensayo suirieron 
bastante de la policia del Montevidoo. 

El grupo procomunista edito desde 20 de Octubre de 1936 el bisemanario 
Darbas (El Trabajo), gue pronto se convirtio en cl centro material y espiritual 
de este grupo. Aungue en algunos aūos muy irregular el mensual „Darbas“ 
siguio editandose hasta el Mayo de 1975. 

El 15.6.1936 los procomunistas con los socialistas instituyen Frente Comūn 
(Bendras frontas) gue uniė muchos inmigrante liluanos, para lucha contra el 
rėgimen autoritario dictatorial de A. Smetona, presidente de Lituania. El Frente 
comūn organizo muchas colectas, pic-nics, fiestas para con su recaudado ayudar 
los presos pėliticos en Lituania, y despues el 22.6.1941 para enviar paguetes 
de alimentos y ropa a Lituania Sociėtica y Rusia. 

Los lituanos demėcratas el dia 14 de Sept. 1940 protestaron juntos contra 
la ocupaciėn rusa de Lituania con la conmemoraciėn del Dia del Ejėrcito 
Lituano. 


209* URUGVAJAUS LIETUVIAI 393 


El grupo socialista y el grupo nacional catėlico son sus diversas agrupa- 
ciones entre 1940—1946 se unen en un grupo democratico, haciendose miembros 
de la Associaciėn Cultural Lituana del Uruguay. Flla edita entre Octubre 1944 
y Febrero de 1950 el periėdico mensual Laisvoji Lietuva (Lituania Libre), 
organiza las sonmemoraciones de Independencia de Lituania, de Oarius y 
Girėnas (aviadores transatlanticos), del Dia del Inmigrante, El Dia del Luto 
(recordando las deportaciones de lituanos a Siberia, al Norte de Rusia), y 
fiesta y tardes bailables con actuaciones teatrales, cantos corales y otros 
numeros en sus programas artisticos, algunas veces muy extensos. 

El 12.10.1946 comienzan las clases de la Escucla Sabatina Lituana en 
los espacios dela Associacion Cultural Lituana del Uruguay (vive). Sus ma- 
estros preparan buenos prograinas artisticos para las fiestas y conmemoracio- 
nes lituanas. 

En los alios de la Segunda Guerra mundial actua associacion catėlica 
Lietuvių pastogė (Techo Fraterno Lituano) de los jovenes adultos en la casa 
de Petkevičius. Despues, entre 1945—1949, estos y otros jėvenes formaron la 
associacion de juventud Vytiečiai (Caballeros), Ella actuo tambien con su coro 
y con un grupo de artistas en el-club de ACLU. 

Gracias a los esiuerzos de Albino Gumbaragis entre aios 1947—1960 ac- 
tuaba un poco la Alianza Cultural Demėcratica Uruguay-Lituania, preparando 
articulos para prensa uruguaya y assembleas. 

Al lado de A. Gumbaragis actuaban otros periodistas y activistas del grupo 
socialista. El grupo socialista tenia la gente mas culta de la colonia lituana; 
pero estaban divididos entre si en socialdemėcratas y socialistas populiares. 
Eran intolerantes con los de grupo nacional catėlico y procomunista; pero no 
guisieron separarse claramente de estos. 

Esta situaci6n fue aprovechada de los procomunistas — por ej. por medio 
del denominados Frente Comūn (Bendras frontas). Lograron asi alraer a su 
lado muchos lituanos inmigrantes, especialmente obreros. Pero con la edicion 
de Naujoji banga (Nueva Ola) durante 9 afios y translormaciėn de sus s0- 
ciedad Associacion Cultural Lituana del Uruguay en una comūn organizaciėn 
democratica tienę muchos mėritos. Algunos socialistas demonstraron su gran 
paciencia, decisiėn y su espiritu de sacrificio. 

El dia 20.4.1947 la Legacion de Lituania Libre de Argentina se traslado 
al Uruguay. Para gue le Gobierno del Uruguay no lo permitiesse, los proco- 
munistas hicieron una peticiėn con 87.000 Mrmas. La actuaciėn del Dr. Casi- 
miro Graužinis, Ministro y Enviado Especial, y de otros funcionarios de la 
Legaciėn, especialmente de Casimiro Čibiras (Verax), tuvo cierta importancia 
en la comunidad uruguaya y la colonia lituana, especialmente por sus confe- 
rencias, escritos y sermones radiales. La legacion se clausurė 1.1.1976 despuės 
de la muerte del Sr. Anatolijus Grišonas, representante de Lituania. 

En el ano 1944 los procomunistas y todas sus organizaciones se juntan 
en el Centro Lituano del Uruguay, gue obtuvo la personaria juridica y comprė 
dos casas: un club en el Centro y otro club en el Cerro. Alli actuaban sus 
agrupaciones y conjuntos: coral, peguena orguestra, grupo de artistas con 
buena actuaciėn teatral, secci6n juvenil, grupo deportivo, grupito de danzas 
folelėricas, escuelita lituana sabatina, redaciėn del periėdico Darbas etc. Tambiėn 
el club del Centro organizaba fiestas, tardes bailables, colectas para ediciėn 


394 PETRAS DAUGINTIS SJ 210* 


de su periėdico prokomunista Darbas (El Trabajo), gue describia sus activida- 
des y hacia propaganda ideolėgica comunista en toda la colonia lituana. 

El dia 3.10.1956 una delegaciėn procomunista viajė para Lituania Sovietica. 
Despuės realizaron otra excursiėn. Hicieron mucha propaganda a los inmigran- 
tes lituanos, gue vuelva al „paraiso rojo“, la patria Lituana sovičtica. En los 
anos 195!—1967 volvieron cerca de 100 inmigrantes lituanos. 

El 9.7.1950 se instituye la Comunidad Lituana del Uruguay (Urugvajaus 
lietuvių bendruomenė), gue como intermediaria entre Comunidad Mundial Li- 
tuana (con su centro en Norteamėrica) tenia cierta importancia. Pero no tuvo 
mayor actuacion al lado de Associacion Cultural Lituana del Uruguay. A ella 
tranmiti6 sus funciones en 1967. 

En Febfero de 1951 vienen los primeros Padres Jėsuitas: Vladas Mikalaus- 
kas, Jonas Bružikas y comienzan una iuerte accion religiosa y patričtica. Con 
ayuda de cllos el 5.8.1951 comienza a irradiarse la Audiciėn Catėlica Lituana. 
Al fin del mismo aūo comienza sus ensayos el Coro Lituano Catėlico, gue 
despuės se Ilamo „Aidas“ (Echos). El coro tenia muchos cantores y actu6 en 
diversas fiestas. Algunas el mismo organizo, como Festival de canciones el 24 
de Enero de 1959. 

Se organizan los hombres lituanos catėlicos, gue primero (desde el 30.9. 
1951) actuaron como la Comisiėn para Construir la Iglesia. 

El 31.10.1954 se consagre la nuova Iglesia Lituana de Fatima. 


Mas tarde (en 1956) los hombres se Ilamen Sociedad del Apostolado de 
los Hombres Lituanos Catolicos, o simplemente Sociedad de los Hombres Ca- 
tolicos. 

El 1.2.1953 fuc la primera reunion de la Sociedad de Seūoras Lituanas 
Catėlicas, gue deselvolviė una amplia actividad religiose y social. Tuvo mu- 
chos miembros activos. 


Entre 1953—1960 actua la associati6n de la juventud lituana catėlica Vytis 
(Caballero); con su conjunto de bailes iolklėricos y el eguipo del basketbo! 
„Vytis“. 

La Paroguia Lituana (oficialmente la Paroguia de Inmaculado Corazėn 
de Maria ou Paroguia de Fatima) es mixta: para uruguayos teritorial (54 
manzanas) y para lituanos personal -— en todo el Uruguay. Ella se convirtio 
en el segundo centro de colonia lituana. Tenia talentosos y muy activos parro- 
cos (padres jesuitas Jonas Bružikas, Leonas Zaremba, Jonas Giedrys, Vladas 
Mikalauskas, Petras Daugintis, Juozas Venckus y Jonas Sukackas). Hizo 
mucho biėn a toda la colonia lituana en guanto a la actividad religiosa, 
cultural y social con sus diversas associaciones y conjuntos arriba mencionados, 
con la Audiciėn Lituana Catolica, el boletin semanario Žinios (Noticias, la 
Escuelita Lituana Sabatina, la iglesia con casa parroguial y gran salon, con 
el Fondo de la Juventud, amplios recursos tėcnicos y finansieros, gue cen 
gran parte conseguian de los catolicos lituanos de Norte Amėrica. 


El 6.1.1952 la Asoc. Culturale Lituana del Uruguay compra el edificio, gue 
antes alguilaba y poco a poco lo renueva. Draugija (Associacion como Ia |la- 
man brevemente) actuė largamente, en especial organizando diversas conme- 
moraciones y fiestas con la parte cultural, programas artisticos y sociales. 
Draugija colaboro bien con la Parroguia. 


21i* URUGVAIAUS LIETUVIAI 395 


Entre 1958 a 1969 se organiza y actua bien el conjunto folklėrico Gintaras 
(Ambar) con maestra de bailes G. Stanevičienė y desde 1962 Alfredo Stanevi- 
čius. En 1968 comienza a bailar el conjunto de estudiantes Ąžuolynas. 

El 16.8.1958—1969 Juozas Vaštakas irradia su audiciėn radial Lituania en 
el Uruguay en la lengua espaūola de una hora de duracion cada sabado. 

Con los esiuerzos conjuntos de la colonia lituana democratica, se hizo con 
gran succeso el II Congreso Democratico dę Latinoamėrica (22—26 Febr. 1963); 
y el VI Congreso (2—5 Febr. 1978); este ūltimo con el Campamento de Ju- 
ventud. 

El grupo procomunista sigue actuiano aungue no lan iuertemente, como en 
el decenio anterior por medio de Centro Lituano del Uruguay. En los afos 
1967—1968 renueva su club en el Centro. 

Bastante fuerte era su filial del Cerro. 

Tenia secciėn de jėvenes con sus grupos artisticos: de coro, de danzas 
clšsicas y Jolklėricas, del deporte, de estudios de la lengua lituana y de 
otras. 

El 26—27 Noviembre de 1961 hizo Intercambio Cultural y Deportivo. En 
1967 los deportistas ganan algunos premios-trofeos en la Olimpiada de De- 
portistas Amateurs de la Juventud progresista de ocho Nacione (Aštuonių 
tautų progresyvinio jaunimo sporto mėgėjų olimpiada). 

El 4.6.1975 el Gobierno militar civil del Uruguay cerro el Centro Lituano 
del Uruguay, prohibi6 toda actividad, confiscė sus bienes y tres activistas, 
hizo deportar a la Union Sovičtica respublica Lituania. 

En 1985 el Gobierno democratico del Uruguay devuelve los inmuebles con- 
fiscados y permite la actividad del Centro Lituano del Uruguay. Se vende la 
casa en la calle Agraciada y se hacen esfuerzos para renovar la casa cn el 
Cerro. 

En 1968 cl conjunto de bailes folelėricos lituanos Gintaras y en el aiio 
1978 Ąžuolynas viajė a los Estados Unidos de Amėrica a participar en el 4 y 
6-to Festival de Bailes Folklėricos Lituanios de Norteamėrica. Siguen bailando 
Ąžuolynas y su ramo juvenil Jaunasis ąžuolynas y tambiėn los chicos „Rintu- 
kai“, gue tiene tambien sexteto y coro de nifios. 

Despacio se disminuye, pero sigue actividad lituana de la Parroguia y 
dc Draugija (de Asociacion Cultural Lituana del Uruguay). 


V skyrius 


' Plg. žinutę: „Didingai paminėta Vasario 16-ji Urugvajuje“ // Laisvoji 
Lietuva. 1946. Kovas. Nr. 5(15). P. 4; Devenis K. Urugvajaus lietuvių trium- 
fas // Ten pat. 1947. Vasaris. Nr. 1 (25). P. 6—8. 

2 Plg. Vasario 16 Urugvajuje // „Žiburiai. 1948. Kovo 27. Nr. 12(122). 
P. 6; plg. ten pat ir Gedulo dienos minėjimo programą. 

3 Zr. R. P. Lietuvos Gedulo diena Urugvajuje // Laisvoji Lietuva. 1946. 
Birželis. Nr. 6(1I8). P. 6; plg. ten pat ir Gedulo dienos minėjimo programą. 

* Ten pat. P. 6—7. 

5 Pig. R. P. Urugvajaus lietuviai aplankė Valstybės prezidentą // Laisvoji 
Lietuva. 1946. Liepa. Nr. 7(19). P. 4. 

5 Plg. Pirmasis mūsų laimėjimas // Darbas. 1947. Vasario 28. Nr. 285. 


306 PETRAS DAUGINTIS SJ 212* 


7 Ten pat. 

5 Plg. žinutę: Demokratinio triumfo diena // Laisvoji Lietuva. 1947. Va- 
saris. Nr. 2(26). 

? Plg. Pagerbė Ministrą // Ten pat. 1947. Balandis. Nr. 4(28). P. 16. 

10 Plg. žinutę: Patriotų pobūvis pagerbti Ministrui // Ten pat. 1947. Rug- 
sėjis. Nr. 8(32). P. 16. 

! Ten pat. Nr. 2(26). P. 16. 

12 J. Kaip jie parašus rinko // Ten pat. 1947. Vasaris. Nr. 2(26). P. 16: 
Devenis P. Urugvajaus lietuvių komunistų parašai prašosi išaiškinimo // 
Ten pat. 1947. Rugsėjis. Nr. 8(32). P. 4. 

B Plg. Atsiėmęs. Apsisaugokite laiku, lietuviai // Ten pat. 1947. Ba- 
landis. Nr. 4(28). P. 16. 

“Plg. Revuckas P. Paaiškinimai lietuvių visuomenei // Darbas. 1947. 
Lapkričio 1. Nr. 21(302). P. 7. 

15 Plg. Priešų gandai nepasicks savo tikslo // Ten pat. 1947. Liepos 7. 
Nr. 13(294). P. 3; Kietaplutis V. Laiškas į Redaktorių // Ten pat. 1947. 
Rugpjūčio 2. Nr. 15(296). P. 3. 

16 Šis skyrelis „Laisvojoje Lietuvoje“ išsilaikė per visus 1946 metus. 

17 Plg. Dorelis V. Į darbą, jaunime! //Laisvoji Lietuva. 1945. Birželis. 
NE 8. P. 12l; ir žinutę: Susiorganizavo // "Ten pat. 1945. Gruodis. Nr. 12. 

„ 298. 

18 Plg. UL Kultūros draugijos valdyba. Urugvajaus Lietuvių kultūros drau- 
gija pasisako // Ten pat. 1946. Rugpjūtis—rugsėjis. Nr. 8—9(20—21). P. 16. 

8 Plg. UL M. Tėvų komitetas. Urugvajaus lietuviai tėvai // Pietų Aine- 
rikos Lietuvis. 1948. Rugpjūčio 10. Nr. 1. P. 3. 

20 Plg. Pranešimas tėvams // Laisvoji Lietuva. 1948. Birželis. Nr. 6(41). 
P. 12. 

2 Plg. propagandinį lapelį: Gana tylėti // Lietuvių parapijos archyvas; 
taip pat redakcijos str.: Idomus Manifestas // Darbas. 1949. Sausio 29. Nr. 
2(334), bei rašinėlius — Mušėmės, kad net plaučiai skambėjo; Poema apie Mi- 
ką; Kam tas melas? // Kultuvė. 1940. Nr. 6, 7; plg. ir šios studijos skyrelį 
„Kultuvė“ (p. 377). 

“ 2 Pig. Urugvajaus lietuvių mokykla // Laisvoji Lietuva. 1950. Liepa; 
r. 47. P. 11, 

2 Plg. žinutę: Susiorganizavo // Ten pat. 1945. Gruodis. Nr. 12. P. 223. 

24 Visi duomenys iš Vyt. Dorelio pasakojimų; plačiau apie vyčių chorą ir 
vaidinimus žr. šios studijos skyriaus „Meninė veikla pokario metais“ paskyrį 
„Demokratinės grupės menas ir meno sambūriai“ (p. 351). 

25 Svetys // Laisvoji Lietuva. 1947. Nr. 10. P. 16. 

26 Zinios iš J. Mackevičiaus, sūnaus, pasakojimų. 

27 Duomenys Albino Gumbaragio. 

28 Zinios iš Albino Gumbaragio pasakojimų: plg: UL Kultūros draugija. 
Pasisakom // Laisvoji Lietuva. 1947. Rugsėjis. P. 16; rašinėlyje gana neigia- 
mai kalbama apie Urugvajaus lietuvių tarybą dėl jos narių neigiamų straipsnių 
užsienio lietuvių spaudoje apie Urugvajaus lietuvius. 

2 Zinios daugiausia iš A. Gumbaragio pasakojimų. 

30 Plg. Draugija Urugvajus—Lietuva // Lietuviškoji pareiga. 1935. Nr. 1. 
P. 5; Pasaulio lietuviai. Kaunas, 1935. P. 197. 

31 Plg. Redakc. ved. straipsnį // La Defensa. 1945. Rugpjūtis. Nr. 1. P. I; 
plačiau žr. šios studijos skyrelį „Apgynimas“ (p. 281). 

32 Duomenys daugiausia iš A. Gumbaragio; plg. ir laikraštį „La Voz de 
la Libertad // Lietuvių parapijos archyvas. 

3 Plg. J. V. Tai toks atlyginimas komunistų tarnams // Laikas. 1951. 
Spalio 15. Nr. 54. P. 3. 

3 Plg. apie jį straipsnelį: Vikonis Pranas // Lietuvių enciklopedija. Boston, 
1966. T. 34. P. 66. 

35 Laisvoji Lietuva. 1948. Spalis. P. 9. 

36 Izvestija. 1948. Rugsėjo 3. Nr. 182. 

37 Plg. Zurnalistas Albinas Gumbaragis // Argentinos lietuvių balsas. 1960. 
Spalio 6. Nr. 1146. P. 4. 


913* URUGVAJAUS LIETUVIAI | 397 


3 Pig. „Keleivio“ 1954 m. 48 numerį. 

3 Plg. Valdyba. Urugvajaus lietuvaičių tremtinių vaikams globoti drau- 
gijos apyskaita // Laisvoji Lietuva. 1948. Gegužė. Nr. 5(40). P. 12; plg. ten 
pat ir 1949. Liepa. Nr. 1(45). P. 9. 

* Plg. Šelpia lietuvių tremtinių vaikus // Laikas. 1949. Birželis. Nr. 6(10). 
P. 15; plg. ir Cieslinskienė M. Laiškas Redakcijai // Ten pat; laiške ji 
atmeta J. Lazdausko JAV laikr. „Naujienos“ 1949.1.12. numeryje Draugijai da- 
romus kaltinimus. 

* Darbas. 1945. Nr. 15(245). 

42 Plg. žinutę: Nuosavo namo įsigijimo reikalais įvykę pasitarimai // Dar- 
bas. 1945. Liepos 28. Nr. 15(245). P. 2. 

3 Plg. L-kas. ULC nuosavo namo stovis // Ten pat. 1948. Spalio 23. 
Nr. 21(327). P. 2. 

4 Plg. Revuckas P. Nuosavų patalpų reikalų // Ten pat. 1948. Lap- 
kričio 21. Nr. 23(329). P. 3. 

45 Plg. ULC Cerro skyriaus susirinkimas // Ten pat. 1945. Spalio 20. 
Nr. 21(251). P. 16. 

+ Plg. Tarybų Lietuvai remti komitetas nustojo veikęs // Ten pat. 1947. 
Liepos 7. Nr. 13(294). P. 8. 

7 Plg. Revuckas P. Klausytojai remia Radijo pusvalandį // Ten pat. 
1966. Rugpjūčio 30. Nr. 8(646). P. 8. 

484 Vikonis P. Mokykla ir jos reikalai // Ten pat. 1945. Liepos 28. 
Nr. 22(252). P. 8. 

49 Pig. Graži vaikų eglutė // Ten pat. 1949. Sausio 15. Nr. 1 (333). 


50 Plg. žinutę: Futbol // Ten pat. 1949. Rugpjūčio 13. Nr. 16(348). P. 7. 

51 Plg. J. L-čius. ULC jaunimas žengia pirmyn // Ten pat. 1946. Gruo- 
džio 2. Nr. 18—19. P. 9. 

52 Plg. Naujas Hockey turnyras // 1en pat. 1949. Vasario 12. Nr. 3(335). 


8 Plg. J. L-čius. Jaunimas žengia pirmyn // Ten pat. 1946. Gruodžio 2. 
Nr. 18—19. P. 9. 

4 Zr. Rasikas St. Įspūdžiai iš banketo // Ten pat. 1948. Spalio 23. 
Nr. 21(327). P. 12. 

55 Plg. J. L-čius. Jaunimas žengia pirmyn // Ten pat. 

56 Plg. RS. Kvislingai visai pradegė // Laisvoji Lietuva. 1946. Rugpjūtis— 
rugsėjis. Nr. 8—9(20—21) rašė, kad Kongreso atidarymo metu „salėje buvo 
gal 250 žmonių, jų tarpe lietuvių iš viso apie 40..., kiti svetimtaučiai... 
Pirmasis kalba už tamsius darbus iš Brazilijos išvytas Vaivulskas. Visą laiką 
chuliganiškai, neraizgiai ir žioplai plūsta Nepriklausomą Lietuvą... Kalbėjo ir 
žydas Sandler... Jis jau teisino nacius ir aiškino, kad lietuviai žydus žudė“. 

57 Plačiau apie Kongreso atidarymą ir jo eigą žr. „Darbo“ 1946 m. atitin- 
kamus numerius, knygą „Pirmojo Pietų Amerikos lietuvių kongreso leidinys. 
Buenos Aires. 1946; Ulevičius P. Pietų Amerikos lietuviai. P. 177—185. 

58 Plg. jaunimo atstovų fotografija; žr. Darbas. 1946. Rugsėjo 10. Nr. 
15(270). P. 9. 

5 Plg. Zmonės kalba // Ten pat. 1946. Spalio 19. Nr. 16—17(272—273). 
P. II; Indreliūnas P. Laiškas „Darbo“ redakcijai // Ten pat. 1947. Sau- 
sio 11. Nr. 1(282). P. 8. 

60 Tvirtino tas pats laikraštis „Laisvoji Lietuva“, remdamasis Montevi- 
dėjo dienraščio „El Pais“ (1948 m. 9175 nr.). 

5 Plg. Kartagėnas P. Brazilijos įvykiai ir mūsų komunistų veikla 
Urugvajuje // Laisvoji Lietuva. 1948. Vasaris. Nr. 1(36). P. 12; plg. žinutę — 
Kongreso atidarymo aktas // Darbas. 1946. Rugsėjo 10. Nr. 15(270). P. 7—8, 
plg. ir 1946. Spalio 9. Nr. 16—17(271—272). P. 8; 1948. Nr. 10. P. 4. 

62 Plg. jo lietuvišką vertimą // Darbas. 1946. Gruodžio 28. Nr. 26(28!). 

6 Plg. Nevėluoti su parašų grąžinimu // Ten pat. 1947. Vasario 8. Nr. 
3(284). P. 8. 


398 PETRAS DAUGINTIS SJ 214* 


“4 Plg. žinutę: Atsišaukimas prieš fašistus // Ten pat. 1947. Vasario 28. 
Nr. 4(285). P. 7. 

6 Demokratinės lietuvių kolonijos grupės veikėjai ir raštu skelbė, kad tie 
parašai po peticija buvo net vaikų ir kitataučių, tautiečiai buvo visaip suve- 
džiojami, klaidingai informuojami, kad pasirašytų po ja. Jie ragino tautiečius 
nepasirašyti, o pasirašiusius savo parašus atšaukti. Nemažai tautiečių taip ir 
padarė lietuvių ir vietinėje spaudoje, pavyzdžiui, J. Simanavičius, A. Beleišie- 
nė, Kazys ir Marija Kaveckai („El Dia“, 1947.V111.7), kiti laikraštyje „Laikas“ 
(1953.1V.7, 1953.111.12, 1954.X.15 numeriuose), laikraštyje „Darbas“ (1957 m. 
191 nr.). Dėl tų parašų buvo daug ginčytasi laikraščiuose „Laisvoji Lietuva“ 
ir „Darbas“. Plg. ir šio skyriaus poskyrį „Propaganda įvairių švenčių ir įvykių 
proga“ (p. 273). 

66 Plg. žinutę: Lietuvių delegacija pas Urugvajaus prezidentą // Darbas. 
1947. Rugsėjo 12. 

67 Plačiau žr. šios studijos skyriaus „Meninė veikla pokario metais“ po- 
skyrį „Prokomunistinės grupės menas pokario metais“ (p. 368). 

68 Zr. „Darbas“. 1949. Gegužės 21. Nr. 10(342). 

69 Pig. skyrelį „Radijo programa „Lituania en el Uruguay“ (p. 331). 


VI skyrius 


1! Didis Cerro lietuvių pasisekimas // Darbas. 1950. Liepos 24 d. Nr. 
14(369). P. 8; Nr. 22(377). P. 8. 

2 Plg. Cerriškis. Cerro ULC namo dviem metams praėjus // Ten pat. 
1955. Rugsėjo 17. Nr. 17(484). P. 6. 

3 Plg. Vebrys P. Nauja valdyba // Ten pat. 1953. Rugsėjo 3. Nr. 16(843). 
P. 6. 

* Ten pat. P. 6. 

5 Plg. Pasikalbėjimas su Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiu- 
mo pirmininku drg. J. Paleckiu // Ten pat. 1948. Rugpjūčio 28. Nr. 17(329). 
P. I, kur rašoma: Sovietų Sąjungos Vyriausybė sutikusi patenkinti įvairius 
prašymus laiškais pareikštus ir nustačiusi palankias sąlygas grįžti į Pabaltijo 
respublikas. 

S Plg. Donkus J. Tėviškas rūpinimasis darbo žmogumi // Ten pat. 1953. 
Sausio 10. Nr. 10. P. 3, plg. ir 1954. Balandžio 30. Nr. 8(451). P. 3. 

7 Plg. ištrauką iš A. Vaivutsko laiško // Ten pat. 1954. Balandžio 30. 
Nr. 8(45i). P. 3. 

š Plg. Kultūrietis. Laiškas iš Tėvynės ir iš Urugvajaus // Laikas. 
1964. Rugpjūčio 6. Nr. 121. P. 6. 

į E Vaivutskas A. Žodis broliams lietuviams // Darbas. 1956. Sau- 
sio 28. 

10 Plg. žinutę: Andrius Rakovas grįžo į Tėvynę // Ten pat. 1954. Kovo 
27. Nr. 6(449). P. 3. B 

U Plg. korespondenciją apie jų išleistuves Ten pat. 1956. K 7 
Nr. 5(496). P. 3. i : ep 
š 4 Plg. žinutę apie jų išvykimą // Ten pat. 1956. Birželio 9. Nr. 10(501). 

B Plg Vaivutskas A. ir Raščius P. Kelionės įspūdžiai T 
pat. 1957. Vasario 7. Nr. 3(518). P. 2. Te. 5 

M Ten pat. 1957. Kovo 30. Nr. 6(521). P. 2. 

!5 Keista, kad išsamiai kelionės įspūdžius „Darbe“ aprašė ne kuris iš 
„delegatų“, bet „Darbo“ „korespondentas Lietuvoje A. Vaivutskas, prieš trejetą 
metų iš Urugvajaus į Lietuvą grįžęs partijos narys, visur lydėjęs delegaciją, 
us su P. Raščiu, prasilavinusiu Urugvajaus lietuviu, bet nebuvusiu ke- 
ionėje. 

16 Pagal ekskursantų pasakojimus ir Vaivutskas A. Telegrama // 
Ten pat. 1963. Nr. 9(166). P. 3; plg. ir 1963 m. Nr. 7, 8 ir 10. 


215* URUGVAJAUS LIETUVIAI 399 


17 Tai iš dalies liudija ir paties J. Paleckio žodžiai, pasakyti San Paulo 
lietuviams vaišių metu: „„...dar jaučiasi gyvenamųjų butų nepriteklius. Sugrįžę 
iš užsienių ir neradę tokių patogumų, kokių tikėjosi rasti, kai kurie liko ne- 
patenkinti“; žr. Darbas. 1958. Gruodžio 26. Nr. 14(533). P. 5. 

8 Plg. Revuckas P. Didelė padėka // Ten pat. 1954. Kovo 27. Nr. 
6(469). P. 6; plg. ir kitus anų metų numerius. 

19 Plg. lapelį: „Darbo“ 17-jų metinių programa // Lietuvių parapijos 
archyvas. 

2 Plg. Gurskienė E. ir A. B. „Darbo“ vajininkai aplankė „Kassabo“ 
lietuvius // Ten pat. 1957. Spalio 19. Nr. 18—19(533—34). P. 11; plg. ten 
pat ir straipsnelius „Sektinas pavyzdys“, „Vajaus lapai“ (su aukotojų pavar- 
dėmis). 

2 Plg. Reporteris. Nauja jaunuolių valdyba // Ten pat. 1957. Ko- 
vo 2. Nr. 4(519). P. 6. 

2 Plg. Sporto mėgėjas. ULC jaunuoliai sportuoja // Ten pat. 1957. 
Sausio 12. Nr. 1(516). P. 6. 

3 Plg. žinutę apie šį vaidinimą // Ten pat. 1956. Kovo 1. Nr. 5(496). 

6 


2 Plg. Urugvajaus lietuvių kultūrinio ir taikaus sugyvenimo reikalu // 
Ten pat. 1958. Vasario 14. Nr. 3(542). P. 3; atsišaukimas išspausdintas dar 
ir atskirai: Wikonis P. Atviras laiškas // Ten pat. 1958. Balandžio 18. 
Nr. 6—7(545—546). P. 2. ; i 

25 Plg. Pasimirė Juozas Kaselis, buvęs valst. atstovas // Ten pat. 1958. 
Kovo 26. P. 2. 

26 Plg. Jaunuomenės gyvenimo reikalu // Ten pat. 1959. Birželio 3. 
Nr. 5(559). P. 3. 

2 Plg. Kur nuėjo Urugvajaus lietuvių bendruomenė? // Pietų Amerikos 
lietuvis. 1952. Birželio 3. Nr. 10. P. |—2. 

2 Plg. Urugvajaus lietuvių bendruomenės komitėto „Pareiškimas“ // Drau- 
gas. Chicago, 1952. Lapkričio 7. 

2 Plg. UL Bendruomenės valdybos apyskaita // UL Bendruoomenės ap- 
lankas, Lietuvių parapijos archyvas. 

30 Sios ir kitos žinios imtos iš UL Bendruomenės valdybos protokolų kny- 
gos, UL Bendruomenės įstatų, Aktualijų, Lietuvių parapijos archyvo. 

3! Šie ir kiti duomenys daugiausia paimti iš lietuvių katalikų radijo va- 
landėlės programų tekstų, UL katalikų biuletenio „Žinios“, „Jėzuitų namo isto- 
rijos“ // Lietuvių parapijos archyvas. 

32 Plačiau žr. šios studijos skyriaus „Meninė veikla pokario metais“ sky- 
relį „Lietuvių katalikų choras („Aidas“)“, p. 352. 

33 Sie ir kiti duomenys daugiausia imti iš UL „Vyčio“ valdybos protokolų 
knygos, aplanko „Vyčiai“ // Lietuvių parapijos archyvas. 

34 Plg. Lietuvių katalikų vyrų draugijos kasos knygą, Susirinkimų proto- 
tokolų knygą // Lietuvių parapijos archyvas. 

3 Plg. Lietuvių katalikų vyrų draugijos kasos knygą, Susirinkimų proto- 
kolų knygą // Lietuvių parapijos archyvas. 

36 Žr. Lietuvių katalikų radijo valandėlės programos 1952.11.13 tekstą // 
Lietuvių parapijos archyvas. 

37 Plg. UL Kultūros draugijos Visuotinių susirinkimų protokolų knygą, 
1960.1.25, Nr. 54; Valdybos posėdžių protokolų knygą, Kasos knygas // UL 
Kultūros draugijos archyvas; iš jų paimti ir kiti duomenys. 

38 Acta. Nr. 66 — visuotinio narių susirinkimo 1966 m. kovo 20 d. proto- 
kolas ir UL Kultūros draugijos informacija, 1966 m. balandžio mėn. // Ten 
pat. 

3 Plg. Urugvajaus lietuvių katalikų radijo valandėlės 1970.VIII.9 progra- 
mos tekstą. 

40 Plg. UL Kultūros draugijos informacijos // ULKD archyvas. 

41 Plg. biuletenį „Žinios“. 1971. Birželio 6. 


400 PETRAS DAUGINTIS SJ 216* 


42 Ten pat. 1964. Kovo 29. 

* Ten pat. 1965. Gruodžio 25. 

“4 Plg. „Zinios“. 1968. Rugpjūčio 31 d. ir kitus numerius bei lietuvių kata- 
likų radijo valandėlės programų tekstus. | 

4 Plg. „Zinių“ komplektus // Lietuvių parapijos archyvas. 

4 Plg. Alytietis. Lietuviški jėzuitai tremiami iš Urugvajaus // Darbas. 
1955. Kovo 5. Nr. 4(471). P. 5—6; plg. ir str. 1954. Spalio 23. Nr. 20(463). 
P. 11; 1963. Kovo 29. Nr. 3(605). P. 3; 1965. Vasario 11. Nr. 3(444). P. 6. 

+ Rygiškis P. Parapijos ponai iškraipo parašytas mintis // Ten pat. 
1958. Lapkričio 26. Nr. 14(533). P. 4; plg. ir str. 1957. Spalio 5. Nr. 17(532). 
P. 3. 

* Plg. Girdėjęs. Labai palaidas liežuvis // Ten pat. 1954. Rugsėjo 4. 
Nr. 7(460). P. 6. 

49 Zr. Lietuvių katalikų radijo valandėlės 1954.V1I1.22 d. programos tekstą 
// Lietuvių parapijos archyvas; ši gana „riebios“ kalbelės ištrauka duota ty- 
čiomis, kad parodytų abiejų grupių puolimuose vartotus pasakymus. 

50 Plg. Slogučio pusvalandis // Darbas. 1954. Spalio 23. Nr. 3(605). P. 11; 
Naktutis J. 24 metai „La Voz Lituana“ // Ten pat. 1970. Rugpjūčio 5. 
Nr. 8(694). P. 3. 

5! Plg. šio skyriaus skyrelį „Įdeologinė kova ir kitokia veikla“ (p. 299). 

52 Plg. Vičinas P. Širdingas pasveikinimas // Darbas. 1954. Spalio 23. 
Nr. 20(463). P. 11 ir str. 1955. Sausio 29. Nr. 2(469). P. 2, 5. 

S Plg. Lietuvių katalikų radijo programos 1958.1.12 tekstą // Lietuvių 
parapijos archyvas. 

4 Plg. šios studijos skyrelį „Tautinių šokių būrelis „Gintaras“ (p. 364); 
žinutę: Urugvajaus lietuviai // Laikas. 1958. Lapkričio 3. Nr. 223. 

55 Plg. Urugvajaus lietuvių katalikų biuletenį „Žinios“. 1962. Rugpjūčio 19. 
2 56 Šie ir kiti duomenys imti iš „Namų istorijos“ // Lietuvių parapijos ar- 
chyvas. 

57 Plačiau žr. jo autobiografiją — Tėvas Jonas Bružikas, S. J. Chicago, 
1974; Lietuvių enciklopedija. Boston, 1954. T. 3. P. 295. 

58 Plg. ir jo išleistuvių aprašymą šio skyriaus skyrelyje „Renginių organi- 
zavimas“ (p. 325). Zinios apie jį ir kitus parapijos kunigus imtos daugiausia 
iš: Namų istorija // Lietuvių parapijos archyvas. 

5 Plg. Namų istorija. 1961 // Lietuvių parapijos archyvas. 

- t Plg. N-nis. Jėzuitų išperos // Darbas. 1961. Birželio 30. Nr. 6(584). 

6 Plg. Zinios. 1964. Rugpjūčio 23. Nr. 15(173). P. 2; duomenys ir pagal 
J. Vaštako, „Žinių“ ir kitų informaciją. 

62 Plg. šios studijos I skyriaus poskyrį „Prokomunistiniai sambūriai“ // 
Metraštis. Roma, 1985. T. 6. P. 290; skyrelį „Tautininkų sąjunga“ // Ten pat. 
P. 297; II skyriaus skyrelį „Urugvajaus lietuvių šventėms ruošti komitetas“ 
// Ten pat. P. 325. 

6 Plg. šio skyriaus skyrelius „Agitacija Lietuvos ministro persikėlimo ir 
streiko proga“ (p. 274) ir „Parašų rinkimas“ (p. 275). 

4 Plg. Montevidietis. Kas tie desiniormantai? // Laikas. 1950. Spa- 
lio 7. Nr. 33. P. 6; Gabrijada // Ten pat. 1951. Kovo 24. Nr. 42. P. 7; Kult- 
pūrietis. Kas pasirodė iš atidengtų kortų // Ten pat. 1954. Liepos 10. 
Nr. 111. P. 6. 

6 Plg. Iš kultūriečių veiklos // Laisvoji Lietuva. 1948. Lapkritis. Nr. 9 
(44). P. 10. 

66 Plg. L. K. Pr. Sačikausko „žygiai“ Bolivijoje // Laikas. 1949. Lapkritis. 
Nr. 11(15). P. 215, kur jo „žygiai“ aprašomi pagal Argentinos dienraščio „Ia 
Nacion“ 1931 m. rugsėjo 1 d. numeryje paskelbtas žinias. 

S Plg. Seštinskaitė D. „Daktaro“ juodoji pracitis // Darbas. 1947. 
Spalio 4. Nr. 19(300). P. 7. 


2175 URUGVAJAUS LIETUVIAI 401 


68 Kiek vėliau Sačikauskas visai pakeitė „spalvą“ — 1954 m. nuėjo dirbti į 
prokomunistinio laikraščio „Darbas“ redakciją, apie 1966—1967 m. dirbo lais- 
vai samdomu tarnautoju Sovietų Sąjungos ambasadoje Montevidėjuje, 1967 m. 
tapo faktiškuoju „Darbo“ redaktoriumi ir kiek vėliau -— redakcinės komisijos 
nariu. 

8 L. Grišonienės dainuotų dainų yra ir kolonijos išleistose plokštelėse; 
A. Grišonas yra surežisavęs keletą vaidinimų, pavyzdžiui, „Lėk, mano saka- 
lėli“. 

70 Plg. straipsnį: Iš proletmeno istorijos // Darbas. 1935. Gruodžio 15. 
P. 3. 

"1 Duomenys pagal A. Grišono pasakojimus, „Žinių“ biuletenį ir kitus laik- 
raščius. 

"7 Plg. UL Kultūros draugijos valdybos protokolų knyga. Protokolų Nr. 
9 


"3 Plg. Laikas. 1951. Gruodžio 21. Nr. 57. 

“* Plg. Lietuvių katalikų radijo valandėlės programos 1952.11.17 tekstą. 

"5 Plg. lapelį „Vakaro programa“ ir žinutę: Laikas. 1953. Rugsėjo 28. 

76 Plg. Žinios. 1968. Vasario 25. Nr. 9(357). 

"7 Ten pat. 1963. Liepos 30. Nr. 9(113). 

78 Ten pat. 1963. Balandžio 14. Nr. 50(102). 

"9 Ten pat. 1962. Balandžio 15. Nr. 50. 

8 Plg. Darbietis. Tautos atskalinų „kongresas“ // Darbas. 1963. Va- 
sario 24. Nr. 2(604). P. 3; plg. ir Nr. I, 3, 4. 

5! Šio skyrelio duomenys imti iš: Dorelis V. II Pietų Amerikos lietuvių 
kongresas // Lietuviai Argentinoje. Argentina, 1968. P. 43—-48 (Rozario lie- 
tuvių bendruomenės leidinys); Zinios, 1963. Nr. 4145; aplankas — Pietų Amne- 
rikos lietuvių kongresai // Lietuvių parapijos archyvas; dienraštis — La Ma- 
fana. 1963. Vasario 27. 

32 Plg. Naktutis. Vertinga padėka // Darbas. 1963. Kovo 29. Nr. 3 
(306). P. 6; plg. ir Žinios. 1963. Kovo 17. P. 46. 

83 Plg. Zinios. 1965. Kovo 11; iš šio biuletenio imti ir kiti duomenys. 

8 Plg. Ragauskas A. Laiškas iš Lietuvos // Darbas. 1962. Liepos 24 
Nr. 8(634). 

85 Zr. str.: Didžiąją šventę praleidus // Ten pat. 1965. Rugpjūčio 31. 
Nr. 8(634). P. 3. 

8 Plg. Staniulis J. Garbingos sukakties proga // Ten pat. 1966. Ba- 
landžio 30. Nr. 4(642). P. 5; plg. ir redake. str.— ULC uamų remontas // 
Ten pat. 1967. Balandžio 28. Nr. 4(654). P. 3. 

87 Plg. redakc. str.: Visuotinis metinis susirinkimas // Ten pat. 1967. Ba- 
landžio 28. P. 8. 

88 Pig. str.— Laikraščio „Darbas“ redakcinė komisija // Darbas. 1970. Spa- 
lio 17. Nr. 10(696). P. 14. 

8 Plg. redakc. str.: Padėka; Despues de la Jornada (Po sąskrydžio) // 
Ten pat. 1961. Lapkričio 30. Nr. 11(589). P. 3—4. 

90 Plg. Nueva comisiėn juvenil (Nauja jaunimo valdyba) // Ten pat. 1965. 
Gegužės 25. Nr. 5(361). P. 4. 

1 Plg. ULC jaunuoliai sveikina „Darbą“ // Ten pat. 1965. Spalio 20. 
Nr. 9/10(635—636). P. 22. 

92 Plg. Spaudos, jaunimo ir meno vakaras // Ten pat. 1962. Gruodžio 21. 
Nr. 11—12(601—602). P. 3. 

3 Plg. Lietuvaitė tarptautinių folklorinių šokių pirmenybėse // Ten pat. 
1964. Liepos 15. Nr. 6—7(620—621). P. 3. 

* Plg. Sociales // Ten pat. 1965. Gegužės 25. Nr. 5(631). P. 4. 

95 Plg. ULC Centro jaunimas Argentinoje // Ten pat. 1965. Vasario 23. 
Nr. 2(628). P. 3. 

86 Plg. Sociales // Ten pat. 1969. Lapkričio 6. Nr. 11(685). P. 4. 

97 Plg. Jaunimas jau pradėjo veikti // Ten pat. 1970. Spalio 15. Nr. 9(695). 


26 —- 878 


402 PETRAS DAUGINTIS SJ 218* 
VII skyrius 


! Duomenys iš Vyt. Dorelio pasakojimų. 

2 Plg. Lietuvių katalikų radijo valandėlės proogramos 1951.X.21 ir kitų 
dienų tekstus // Lietuvių parapijos archyvas. 

3 Plg. Urugvajaus lietuviai // Laikas. 1961. Sausio 8. Nr. 251. P. 6. 

*+ Plg. Montevideo lietuviai // Argentinos lietuvių balsas. 1953. Kovo 2. 
P. 3. 

5 Plg. Minėjimas Lietuvių Centre // Laikas. 1976. Vasario 26. P. 4. 

S Plg. Devenis. K. Urugvajaus lietuvių triumfas // Laisvoji Lietuva. 
1947. Vasaris. Nr. 2(26). P. 7. 

? Plg. Vytiečių sukaktis // Ten pat. 1947. Rugsėjis. Nr. 8(32). P. 14. 

5 Pig. Dalyvavo Vasario 16 programoje // Laikas. 1950. Kovo 14. Nr. 
4(20). P. 6. 

9 Plg. Žinios. 1962. Birželio 17 ir 25 d. numerių žinutes. 

10 Plg. Ten pat. 1963. Birželio 10 žinutę. 

"1 Plg. AAA vakaras; Graži pavasario šventė /;/ Laikas. 1954. Spalio 
15. Nr. 126. P. 

12 Plg. Ua akis lietuviai // Ten pat. 1954. Spalio 15. Nr. 126. P. 6. 

13 Įdomus vakaras // Ten pat. 1946. Vasaris. Nr. 2(14). P. 14. 

4 J. B. Vaikų vakarėlis ir eglutė // Ten pat. 1946. Gruodis. Nr. 12(24). 
P. 6. 

5 K. Gražus lietuvių mokyklos vakaras // Ten pat. 1950. Liepa. Nr. 47. 
P. 12. 

16 Šie ir kiti duomenys daugiausia imti iš Lietuvių katalikų radijo valan- 
dėlės prograinos tekstų, pradedant 1951 m., ir iš „Žinių“ nuo 1961 m. // Lie- 
tuvių parapijos archyvas. 

7 Plg. K. Gražus lietuvių mokyklos vakaras // Laisvoji Lietuva. 1960. 
Liepa. Nr. 47. P. 12. 

Iš Plg. Žinios. 1971. Sausio 1. Nr. 1(506). 

19 Duomenys daugiausia pagal mokytojos G. Stanevičienės pasakojimus. 

2 Plg. Mokyklos vakaras // Laisvoji Lietuva. 1947. Lapkritis. Nr. 10(34). 
P. 16. 

* Plg. Dalyvavo Vasario 16 programoje // Laikas. 1950. Kovo 18. P. 6; 
ir tų metų birželio 30 d. nr., p. 6, spalio 31 d. nr., p. 6. 

22 Pig. Velykų vakarėlis // Ten pat. 1953. Kovo 7. Nr. 91. P. 7. 

3 Plg. Lietuvių katalikų radijo valandėlės tekstas 1955.V.15 /, Lietuvių 
parapijos archyvas. 

*4 Plg. Žinios. 1970. Sausio 8. Nr. 3(336). 

25 Plg. šios studijos skyrelį „Jaunimo draugija „Vytis“ (p. 279). 

25 Plg. Montevideo lietuviai // Laikas. 1958. Lapkričio 3. Nr. 223. P. 7. 

?" Šie ir kiti duomenys pagal G. Stanevičienės, A. Stanevičiaus pasakojimus 
ir Lietuvių katalikų radijo valandėlės programų tekstus bei „Žinių“ atitinkamų 
dienų numerius (biuletenis vra savaitinis). 

2 Plg. skyriaus skyrelį „Jaunimas vaidina dainuodamas ir šokdamas“, 
p. 360. 

2 Vėliau Vyt. Dorelis šokėjams ir šokėjoms išaudė tautinius drabužius 
Kartais dėl audinio raštų ir spalvų derinių jam patardavo A. Stanevičius. 

3 Plačiau žr. San Paulo lietuvių savaitraštį „Mūsų Lietuva“, 1971 m. 
sausio--vasario numerius. 

31 Duomenys imti iš „Darbo“ korespondencijų ir straipsnių. 

32 Plg. Matysim „Savininkėlius“ /; Ten pat. 1954. Gegužės 15. Nr. 9(452). 
P. 6. 

3 Plg. Ragauskas A. Per dešimtis metų // Ten pat. 1956. Kovo |7. 
Nr. 6(496). P. 5. 

* Plg. Kuraitis P. Kai kūriniai beldžiasi į širdį /, Ten pat. 1963. 
želio 28. Nr. 6(608). P. 3. 

35 Plg. Sausys A. Jaunimas // Ten pat. 1956. Kovo 17. Nr. 6(496). 
P. 5. 


219* URUGVAJAUS LIETUVIAI 403 


3 Plg. Renginio propagandos lapelį // Lietuvių parapijos archyvas. 

37" Plg. redakc. vedamąjį: Sėkmingi metai kultūroje // Darbas. 19724 
Gruodžio 20. Nr. 12(722). P. 3 

3 Plg. Rasikas St. Mūsų jaunimas // Ten pat. 1969. Spalio 24. Nr. 9— 
10(683— 684). P. 3. 4 

3 Plg. Renginio propagandos lapelį // Lietuvių parapijos archyvas. 

4 Plg. Morkevičius B. Didysis pagerbimas UL Centro jaunuolių // 
Darbas. 1963. Birželio 28. Nr. 6(608). P. 3 

“1 Plg. Svilainis VL Kai kurie lietuvio emigranto istoriniai kultūriniai 
bruožai // Ten pat. 1965. Spalio 20. Nr. 9—10(635- 636). P. 22 

2 Plg. šios studijos skyrelį „Jaunimo veikla“, p. 347. 

*8 Plg. žinutę: Minėjimas „Darbo“ sukakties /, Darbas. 1973. Gruodžio 12. 
Nr. 11—12(733—734). P. 3. 

“* Plg. Trečioji priauganti karta // Ten pat. 1966. Lapkričio 30. Nr. 11(649).. 
P. 3. 


VIIi skvrius 


! Plg. redakc. vedamąjį: „Naujosios bangos“ pasisakymas /, Naujoji ban- 
ga. 1932. Birželio 18. P. 2. 

2 Plg: šios studijos 1 skyriaus skvrelį „Kultūros draugija“ ir „Naujoji 
banga“ // Metraštis. Roma, 1985. T. 6. P. 295. 

3 Zr. redakc. vedamąjį: Pradedant // Išvakarės. 1934. Liepos 7. Nr. I. 
P. 2. 2 

* Daug duomenų iš palies A. Gumbaragio pasakojimų. 

* „Naujosios bangos“ 1934 m. spalio 22 d. p. 5 rašoma, kad Stabinskie- 
nės „Išvakarės“ norinčios „paslėpti bendrą veikimą su juodaisiais klerika- 
lais“. 

6 „Pietų Amerikos lietuvio“, kaip ir kitų Urugvajaus lietuvių laikraščių, 
komplektus galima rasti Montevidėjo miesto Biblioteca National, Publicaciones 
Varias, t. 312—316. 

7 Zr. redakc. vedamąjį: Pirmaisiais žingsniais // „Pietų Amerikos lietuvis. 
1948. Rugsėjo 10. Nr. I. P. I. 

8 Plg. redaku. vedainąjį: Kultuvės pratarmė // Kuituvė. 1949. Vasaris. 
Nr. I. P. I. : 

9 Pagal! M. Svečiulio pasakojimus; plg. korespondencijas -- Naujoji ban- 
ga. 1932 m., gegužės 20 ir 29 d. numeriuose. 

LB Pagal A. Gumbaragio pasakojimą; plg. ir žinutę laikraštyje: Išvakarės. 
1934. Spalio 31. Nr. 8. P. 7. 

"" Pagal A. Gumbaragio pasakojimus; plg. ir korespondenciją laikraštyje 
„Naujoji banga“, 1932 m. spalio 9 d. numeryje. r 

1? Plg. ir J. Lazdausko tvirtinimą „Naujojoje bangoje“ (1933. Balandžio, 
15. P. 5), kad kun. Radžius gaunąs už kiekvieno „Urugvajaus aido“ numerio 
išleidimą 80 pezų iš Lietuvos atstovybės Argentinoje, taigi 160 pezų (arba 
160 dolerių) per mėnesį. į 

3 Plg. redakcijos vedamąjį „Daugiau rimtumo“; T. S. Į darbą // Lietu- 
vos aidas. 1933. Kovo 5. Nr. 2. P. 1- -2. 

4 Žr. redakc. str.: Pažinkime savo priešus /, Tėn pat. 

5 Ten pat. 

16 Pagal M. Cieslinskienės pasakojimus. 

17 Zr. Ei vedamąjį: Leidėjų žodis // Lietuviška pareiga. 1935. Spa. 
lio 18. Nr. |. P. 2. ž 

18 Pagal M. Cieslinskienės teigimą. i 

9 Zr. redakcijos vedamąjį: Mūsų žodis /, Tiesa — La Verdad. 1939. Ba- 
landžio 16. Nr. 1. P. 2 

2 Redakc. vedamasis: Lietuvos laisvės kovotojai // Laisvoji Lietuva. 1944. 
Lapkritis. Nr. I. P. 3. į a 

2 Plg. šios studijos VII skyriaus poskyrį „Lietuvių parapijos veikla“. 
p. 316. 


404 PETRAS DAUGINTIS SJ 220* 


2 Plg. šios studijos II skyriaus poskyrį „Demokraliniai sambūriai infor- 
muoja saviškius ir urugvajiečius“ // Metraštis. Roma, 1983. T. 6. P. 339. 

3 Plg. Ulevičius P. Pietų Amerikos lietuviai. P. 238. 

24 Pagal J. Čiurkino pasakojimus. Nemažai duomenų jis yra pateikęs ir 
apie „Darbą“. 

25 Ulevičius P. Min. veik. P. 238. 

5 Plg. Ulevičius P. Min. veik. P. 240. 

7 Plg. Esą reikėtų // Laisvoji Lietuva. 1945. Gruodis. Nr. 12. P. 228, 
kur rašoma, kad „jis glotniai (kriminališkai) sutvarkęs savo tikro dėdės šeimą 
ir su vokišku pasu atbėgęs į Urugvajų. 

j Plg. N-nis. „Darbo“ turinys // Darbas. 1967. Balandžio 28. Nr. 4(564). 
P. 3. 


*» Plg. ir šios studijos VII skyriaus poskyrį „Lietuvos pasiuntinybė ir ko- 
lonija“, kur rašoma apie Sačikausko maištą (p. 332) 

39 Plg. Ulevičius P. Min veik. P. 234. 

3 Plg. ir Ulevičius P. Min. veik. P. 240. 

32 Plg. redakc. str.— Šimtas žingsnių // Darbas. 1940. Birželio 15. P. 3. 


Literatūra 


Argentinos lietuvų balsas. Buenos Aires, 1940—1944—1953 m. komplek- 
tai. 

Argentinos žinios. Buenos Aires, 1932 m. (Argentinos lietuvių laikraštyje 
„Urugvajaus žinios“ J. Lazdausko redaguojamas specialus skyrelis). 

Balsas. Buenos Aires, 1928 (Argentinos lietuvių dvisavaitinis laikraštis). 

Darbas. Montevideo, 1935—1975 (Dvisavaitinis, vėliau mėnesinis Urugva- 
jaus prokomunistų laikraštis. Gana pilni komplektai yra Montevidėjo valsty- 
binėje bibliotekoje — Biblioteca Nacional). 

Daugėla J. Lietuviai Brazilijoje, Kaunas, 1933. 

Išvakarės. Montevideo, 1934 (Urugvajaus lietuvių laikraštis, leidėjas 
A. Gumbaragis. Nepilnas jo komplektas yra Biblioteca Nacional, Montevideo). 

Kuliuvė. Montevideo, 1949—1950 (Urugvajaus lietuvių mėnesinis humoro 
laikraštukas. Komplektas yra Biblioteca Nacional, Montevideo). 

Laikas. Buenos Airės, 1950--1958—1960—1969 (Argentinos lietuvių kata- 
likų laikraštis). 

Laisvoji Lietuva. Montevideo, 194—1951 (Urugvajaus lietuvių kultūros 
draugijos leistas žurnaliuko formos laikraštis. UL Kultiros draugijos archy- 
vas). 

Lietuviai Argentinoje. Rosario, 1968 (Rosario lietuvių bendruomenės lei- 
dinys). 

Lietuvių enciklopedija. Boston, 1954—1969. T. III, IX, XXIV, XXVI. 

La Mariana (Montevidėjo dienraštis, 1937.VIII.21, 1963.11.27 d. nr. Taip 
pat ir kituose Montevidėjo dienraščiuose: “El Dia“, “El Pais“, “El Diario 
Espanol“ yra medžiagos rašiniuose ir informacijose Vasario 16, Gedulo dienos 
ir kitų švenčių bei įvykių proga). 

Lietuvių liaudies teatro albumas. Buenos Airės, 1940. 

Lietuviškoji pareiga. Montevideo, 1935 (Urugvajaus lietuvių laikraštis. 
Komplektas yra Biblioteca Nacional, Montevideo). 

Lietuvos statistikos metraštis. Kaunas, 1929— 1939. T. III— IX. 


221* URUGVAJAUS LIETUVIAI 405 


Metinės apyskaitos (Urugvajaus lietuvių jėzuitų; yra Lietuvių parapijos 
archyve). 

Namų istorija (Urugvajaus lietuvių jėzuitų; yra Lietuvių parapijos archy- 
ve). 

Naujoji banga. Montevideo, 1932—1940 (Urugvajaus lietuvių socialistų dvi- 
savaitinis laikraštis. Gana pilni komplektai yra Biblioteca Nacional, Monte- 
video). 

Parengimų aplankas — įvairios orpgramos, retiginiai, raštai; Vyt. Dorelio 
archyvas. 

Pasaulio lietuviai. Kaunas, 1935 (Užsenic lietuviams remti draugijos lei- 
dinys). 

Pasaulio lietuvis. Kaunas, 1930--1939 (Užsienio lietuviams remti draugijos 
leistas laikraštis). 

Pietų Amerikos lietuvis. Montevideo, 1949—1950 (Urugvajaus lietuvių laik- 
raštis, leidėjas A. Gumbaragis. Nepilnas komplektas yra Biblioteca Nacional, 
Montevideo). 

Pietų Amerikos lietuvių kongresų aplankas — įvairi medžiaga apie pirmuo- 
sius keturis lietuvių demokratų kongresus (Lietuvių parapijos archyvas). 

Pirmojo Pietų Amerikos lietuvių kongreso leidinys. Buenos Airės, 1946. 
Išleistas (prokomunistinės) Pietų Amerikos lietuvių vienybės. 

Pietų Amerikos lietuvių kalendorius. 1937. Buenos Airės, 1936. 

Tiesą — La Verdad. Montevideo, 1939 (Urugvajaus lietuvių katalikų laik- 
raštis: Vyt. Dorelio archyve). 

Urugvajaus lietuvių katalikų draugijų ir sambūrių visuotinių susirinkimų 
protokolų knygos, valdybų posėdžių knygos ir kiti dokumentai, būtent: Lietu- 
vių Rymo katalikų draugijos, Katalikų centro (1931—1939), Katalikų jaunalie- 
tuvių aplankas (1938—1940), Lietuvių katalikų jaunimo draugijos „Vyčiai“ 
(1954—1959), Lietuvių katalikų radijo valandėlės programų tekstai, ypač 1951— 
1961 metų; visi jie yra Lietuvių parapijos archyve; ten pat yra ir Urugvajaus 
lietuvių tautininkų sąjungos, Cerro grupės (1932—1935), Urugvajaus lietuvių 
šventėms rengti komiteto aplankas (1938), Urugvajaus lietuvių bendruomenės 
(1950—1954) ir t. t. 

Urugvajaus lietuvių kultūros draugijos visuotinių susirinkimų protokolų 
knygos ir UL Kultūros draugijos valdybos posėdžių protokolų bei Kasos kny- 
gos (1929—1971); yra UL Kultūros draugijos archyve. 

Urugvajaus aidas. Montevideo, 1933 (Dvisavaitinis Urugvajaus lietuvių 
klubo leistas laikraštis). 

Vaidintojas. Montevideo, 1935 (Laikraštėlis, leistas Urugvajaus lietuvių iš- 
eivių mėgėjų teatro. Du numeriai yra Biblioteca Nacional, Montevideo). 


1 pav. Neseniai pasirodžiusio demokratinės grupės laikraščio „Laisvoji Lietuva“ (1945) sutiktuvės. 
=—24 
Leidėjų pastab: Spausdinant knygą nukentėjo iliustracjų kokybė. Originalai liko pas autorių, 0 j 
tuo metu mirė, ir nuotraukų neįmano ma ištaisyti. 


2 pav. Konstantino Seiliaus išleistuvės į Tarybų Lietuvą. Sėdi (iš kairės): P. Revuckas, R. Valionis, K. Seilius, J. Čaplikas, 
A. Vaivutskas. Stovi: A. Katalinas, Revuckas, J. Brelingas, St. Rasikas, J. Gramašauskas, A. Galčius ir M. Tonyla. 


3 pav. Laikraščio „Darbas“ redakcinė komisija, valdyba ir bendradarbiai (1943). 
I eilėje sėdi (iš kairės): J. Zuzevičius, St. Stabinskas, J. Dijokas, A. Vaitkevičius, A. Vaivutskas, J. Lelis, J. Janulionis, 
ir K. Kviesulaitis. Stovi: J matavičius, J. Zolynas, R. Fetingis Zuklevičius, J. Balčytis, A. Brelingas, 
J. Lekavičius, V. Grebenkovas, P. Ruzgas, A. Šimanskis, V. Lukavičius ir K. Danilevičius. 


1 pa Vasario 16-osios minėjimo garbės prezidiumas 1953.11.16. Stovi (iš kairės): A. Gumbaragis, kun. VI. Mikalauskas, 
r. Vikonis, J. Ramonas, Josė P. Bersetche, dr. K. Graužinis, J. Jazauskas, A. Klimas, A. Grišonas, K. Čibiras 
ir Vyt. Dorelis. 


410 


5 pav. Lietuvių bažnyčia Montevidėjo miesto Cerro priemiestyje su jos 
pirmuoju klebonu kun. J. Bružiku SJ. 


6 pav. Šeštadienio mokyklos artistai (apie 
Stovi: R. Pretkutė, P. Debesys, K. Klimaitė, L. 
mokyt. G. Stanevičienė ir A. Aleksejūnaitė. 


1955 m.). Klupi (iš kairės): R. Aleksejūnaitė ir 


Petrauskaitė ir A. Jeskelevičiūtė; paskutinėje 


eilėje: 


J. 


Urbanavičiūtė 


kun. J. 


Giedrys, 


TIF 


7 pav. Moksleivių tautinių šokių 
T. Geležauskaitė, 


Bružys, 
J. P 


M. Dorelytė, 


Mockev ičius, Elzė 


Miriam Vicetin, 


M. Andriuškevičiūtė. 


Flick, J. Svoba, G. 


Stovi: 


ansamblis „Ąžuolynas“. I eilėje (iš kairės): J. Taparauskas, Inesa Kamandulytė, 
akordeonistas 


Vyt. Vajauskas, Laura Ramos Liescinskas, Luis Mockevičius, Nels 
Aldo Basanta Meškerevičius, T. Dorelytė, L. Gregorio Šleivys, 


Andriulytė, N. Modena Aleksejūnas ir ansamblio vadovas A. Stanevičius. 


GIF 


8 pav. ULC Cerro skyriaus jaunimas (apie 1949 m.) Sėdi (iš kairės): L. Revuckaitė, A. Viečiūtė, S. Maksvytytė, 
A. Čaplikaitė, V. Venclauskaitė, Juana Akunevičiūtė, L. Čaplikaitė ir L. Revuckaitė (Petro duktė). 
Stovi: N. Mašauskas, Vyt. Venslauskas, J. Bakšys, St. Endreliūnas, V. Daknys, J. Balzejevskis, A. Vitkauskas, 
L. Abračinskas, C. Žolynas, A. Šimanskis, A. Paulauskas, Vyt. Riauba ir A. Viečys. 


£1P 


pav. Urugvajaus lietuvių katalikų choras („Aidas“) 1962 m. Stovi I eilėje (iš ės): P. Mikeliūnienė, P. Dorelienė, 

Pretkutė, M. Mikelionis. O. Vaš imaitė, O. Zupkienė, B. Zukaitė, A. Jes vičiūtė. II eilėje: P. Debesų 

Zupka, J. Dorelis, F. Grigas, A. ?. Brazienė, R. Sčesnelevičiūtė; III eilėje: F. Kairys, G. Mačansk: 
V. Štendelis, A. Seikevičius, V. Pretkus, G. Vilkaitė ir O. Kalukevich. 


10 pav. Tautinių šokių ratelis „Gintaras“ (1963 m.). I eilėje (iš kairės): akordeonistas V. Vajauskas, M. Urbanavičiūtė 
R. Pretkutė, I. Taparauskaitė, T. Drobniewski-Pretkelytė, A. Jeskelevičiūtė, K. Klimaitė, J. Vėtaitė ir B. Zukaitė; II eilėje: 
L. Kulys, A. Stanevičius, A. Debesys, R. Mačanskas, P. Debesys. E. Dutka, D. Busich ir V. Pretkus. 


SIP 


11 pav. Urugvajaus lietuvių centro Jaunimo choras. I eilėje (iš kairė G. Druktenytė, Stasė Bakštienė, 
Renė Diktoraitė, Bulkytė de Canrera, Olga Lelėšytė, V. Antanov, Adelė Vitkauskaitė, Banevičiūtė, 
Lukševičiūtė-Bulkis; II eilėje: A. Vitkauskas, L. Abračinskas, Pedro (?). Rodolfo Cabrera, A. Vaitu- 
lionis, J. Bakša, V. Sastauskas (?), E. Vė ir N. Gruzdas. 


417 


12 pav. ULC mažųjų (II! kartos) ansamblis (1965) (iš kairės): Carlitos 
Staniulis, J. Maslinauskas, Enrigue Jutrenich-Levickas, R. Abračinskas; mer- 
gaitės: L. Abračinskaitė, akordeonistas J. Petruškevičius, Z. Stendelytė, E. Jut- 
ronich-Levickas, Ana M. Urbonavičiūtė ir Anota Kačiušytė. 


13 pav. „Darbo“ laikraščio redakcinė komisija (1939) (iš kairės): J. Kirstu- 
kas, Juozas Ciurkinas ir P. Jasinskas 


7 878 


(iš kairės): L. Revuckienė, M. Strumpskienė, Ieva Digrevičienė, 
inskienė, dirigentas VI. Svilainis, M. Lekavičienė, 


| M. C , amė Grebenkovienė; 


11 eilėje: Pr Mansevičiu , 5 bračir kas, Urbanavičius; III eilėj 
A. Cilčius, St. Zalba, J. Lelis, V. Džiugys, Maslinauskas, Z. Vasiliauskas 


419 


15 pav. Urugvajaus lietuvių laikraščiai, laikraštėliai (trūksta dar pen- 
kių). 


pav. Urugvajaus lietuvių klubas (1932) 


17 pav. Veiklesnių Urugvajaus katalikų grupė (apie 1938 m.). Sėdi (iš kairės): A. Meškauskas, J. Musteikis, 
kun. J. Janilionis, St. Šiuipys, Pr. Sačikauskas, A. Pabrinkis ir M. Bulauskas. Stovi: A. Lukošiūnas, J. Dorelis, 
J. Klimas, J. Valickas, Bankauskas, V eslinskas, A. Klimas, A. Zupka ir V. Krikščiūnas, 


CEZARIS SURDOKAS 


LIETUVIAI BALTIMORĖS ARKIVYSKUPIJOS 
ĮSTORIJOJE 


Baltimorės vyskupija buvo pirmoji katalikų vyskupija Ameri- 
koje. Jos istorija ilgą laiką buvo ir Jungtinių Valstijų Katalikų 
Bažnyčios istorija. Tik 1921 m. mirus kardinolui Džeimsui Gibon- 
sui (James Gibbons) ji tos reikšmės neteko. Naujasis žemynas 
ilgą laiką buvo misijų kraštas. Pirmuoju Baltimorės vyskupu 
įšventintas Džonas Kerolis (John Carroll). Tai buvo 1789 m. rug- 
sėjo 4 d. Ši data laikoma vyskupijos įsteigimo diena. Įšventinimo 
iškilmės buvo Anglijoje, Liulvorto (Lulworth) pilyje. 

Vysk. Kerolis gimė Merilande (Maryland) 1735 m. sausio 8 d. 
Jis buvo filosofijos ir teologijos profesorius jėzuitų kolegijose 
(Liėge ir Bruges) Belgijoje, nuo 1784 m. ėjo Amerikos katalikų 
misijos vyresniojo pareigas !'. Naujoji vyskupija turėjo aptarnauti 
tikinčiuosius maždaug 1287 400 kv. km plote. Ji turėjo apie 30 
kunigų ir apie 35 000 katalikų; tai buvo mažiau nei 10 visų to 
meto Amerikos gyventojų. Baltimorės mieste tada buvo tik apie 
950 katalikų. Dauguma jų buvo neturtingi žemės ūkio darbinin- 
kai. 

Dviejų šimtų metų vyskupijos įsteigimo sukaktis Baltimorėje 
buvo minima ištisus metus. Baigiamosios iškilmės įvyko 1990 m. 
lapkričio 4 d? Sukakties proga arkivyskupijos rūpesčiu ir pastan- 
gomis buvo parašytas ir išleistas istorinis veikalas, apimantis 200 
metų arkivyskupijos, o iš dalies ir visos Amerikos Katalikų Baž- 
nyčios istoriją. Veikalo „Pirmoji vyskupija. Baltimorės arkivysku- 
pijos istorija. 1789—-1989“ autorius — istorijos profesorius To- 
mas W. Spoldingas (Thomas W. Spalding); ją išleido Baltimorės 
Džono Hopkinso (Johns Hopkins) universiteto leidykla. Veikalą 
sudaro 9 įžanginiai, 591 teksto, išnašų, šaltinių ir indeksų, bei 
24 nenumeruoti iliustracijų puslapiai. Iš viso 624 puslapiai. Kny- 
ga akademiškai parašyta, bet lengvai skaitoma ir apima įvykius 
iki pat šių dienų. Į arkivyskupijos istoriją yra patekę nemažai 
medžiagos ir apie lietuvius. 

Knyga suskirstyta į penkias dalis. Čia aprašomas 14 vyskupų 
ir arkivyskupų (du iš jų buvo kardinolai) gyvenimas ir jų nuveik- 
ti darbai. Autorius visus suskirsto į dvi grupes. Pirma, tai tie 
vyskupijos valdytojai, kurie laikėsi „Merilando tradicijos“, pradė- 
tos jau pirmojo vyskupo Kerolio. Ta tradicija — tai Amerikos prin- 
cipų, ypač religinės laisvės ir bažnyčios atskyrimo nuo valstybės, 
laikymasis. Iki pat savo mirties jis nepraleido progos pabrėžti kur 


494 CEZARIS SURDOKAS 2* 


Seniausios Amerikoje Baltimorės katedros (dabar bazilikos) vitražo nuo- 
traukos kopija, vaizduojanti pirmąjį Amerikos vyskupą Kerolį (Carroll). Šis 
vaizdas panaudotas ir knygos aplankui 


3* LIETUVIAI BALTIMORĖS ARKIVYSKLPIJOS ISTORIJOJE 495 


galėdamas tuos principus ir ekumeninę dvasią. Ryškiausias šios 
tradicijos vykdytojas tikriausiai buvo kardinolas Gibonsas. Jis 
dėl savo patriotizmo ir pastangų kuo greičiau asimiliuoti naujas 
imigrantų bangas, kad būtų niveliuotas svetimas jo bažnyčiai po- 
būdis, tapo populiariausiu ano meto Amerikos kataliku. Ištikimy- 
bė Dievo bažnyčiai ir savo kraštui buvo jo religinis ir politinis 
tikėjimas *. 

Antroji vyskupijos valdytojų grupė nesitaikstė su turtuoliais 
bei aristokratais, o stengėsi padėti imigrantams ir vargšams. Au- 
torius juos vadina „imigrantų bažnyčia“. Ryškiausias šios baž- 
nyčios atstevas -— arkivyskupas Kiurlis (Curley). Jis atstu laikėsi 
nuo turtingųjų ir rodė nuoširdžią simpatiją vargšams imigrantams. 
Priešingai negu Gibonsas jis nesiekė asimiliacijos, o ragino išlai- 
kyti savo kalbą ir tradicijas ?. 

1940 m. Vašingtonas buvo atskirtas nuo Baltimorės arkivysku- 
pijos ir sudaryta nauja Vašingtono arkivyskupija. Pirmuoju arki- 
vyskupu čia buvo paskirtas Baltimorės arkivyskupas Kiurlis. Jiš 
drauge tapo abiejų arkivyskupijų valdytoju. Ėmęs citi savo parei- 
gas jis nesurengė jokio pobūvio nei valdžios atstovams, nei diplo- 
matiniam korpusui. Ta progą arkivyskupas pažymėjo su šene- 
liais — parūpino jiems pietus pas Mažąsias vargšų seseris (Litt- 
le sisters of the Poor) Vašingtone“. Arkivyskupas Kiurlis buvo 
žymiausias Amerikos hierarchijos antikomunistas. 

Šios arkivyskupijos valdytojų grupės pradininkas buvo arki- 
vyskupas Eklestonas (Eccleston, 1834—1851). Merilandą tada už- 
plūdo kelios vokiečių ir airių katalikų bangos. Dėl to senieji gy- 
ventojai ėmė reikšti nepasitenkinimą. Atitinkamai reagavo ir poli- 
tika. Arkivyskupas užstojo imigrantus. Jis skatino juos organi- 
Zuotis į tautines parapijas. Vokiečių redemptoristų ordinui buvo 
leista steigti savo provinciją. 

Pirmojoje vyskupijoje ima reikštis Lietuvos kunigaikščių ainis 
kunigas Dmitrijus Galicinas (Demetrius Gallitzin, 1770-— 1840). 
1792 m. jis atvyko į Ameriką kaip turistas. Paskui pasivadinęs 
Augustinu Smitu (Augustine Smith), įstojo į sulpicijonų vienuo- 
lyną ir į kunigų seminariją. Kunigu buvo įšventintas 1795 m.? Iš 
Europos jis pasitraukė dėl to, kad jam pabodo puotaujančių tur- 
tuolių lėbavimai, populiarios liberalizmo idėjos, jį sukrėtė Pran- 
cūzijos revoliucijos žiaurumai. Amerikoje jis norėjo atsidėti Die- 
vo ir žmonių tarnybai, todėl pasiprašė paskiriamas į nuošalią vie- 
tą. Tokia vieta jam buvo nurodyta Pensilvanijos kalnuose. Čia 
tada gyveno apie 50 žmonių. Jis ten įsteigė Loreto parapiją. Da- 
bar netoli tos vietos yra ir Galicino miestukas. Beje, istorikas 
dr. Antanas Kučas rašė, jog „istorikų ir heraldikų sutariama, kad 
Galicinų giminė tikrai yra kilusi iš Gedimino sūnaus Narimanto“. 
Autorius daro išvadą, kad „būtų gal beprasmiška svarstyti, ar 
jame liko, ir kiek, lietuviško kraujo, bet yra neginčijamas faktas, 
kad jis pirmutinis į Ameriką atnešė Lietuvos Vytį“ 8. „Pirmojoje 
vyskupijoje“ yra paminėti tik jo tėvai, o tolimesnės kilmės šaknys 


426 CEZARIS SURDOKAS 4* 


nenurodytos, bet jis ne kartą pavadinamas aristokratiniu princo 
vardu. 

Arkivyskupijos istorijoje pabrėžiama, kad kunigų seminarijos 
pažiba, t. y. „gerai išauklėtas“ ?, buvęs tik princas Dmitrijus Ga- 
licinas. Vis dėlto vėliau jo kunigiškas uolumas vyskupui kėlė rū- 
pesčių. Vyskupas turėjo jį įspėti, kad tikinčiųjų palankumo siektų 
švelnumu ir kartais nekreiptų dėmesio į nederamus dalykus, ku- 
riuos galima pataisyti švelniu įtikinėjimu, o ne drausminančiomis 
priemonėmis '9. Kun. Dmitrijaus Galicino misionieriaus darbas tu- 
rėjo būti gana sėkmingas, nes kai jis mirė (1840 m. gegužės 6 d.), 
tame rajone buvo apie 10 000 katalikų, o prieš 40 metų ten tebuvo 
jų 12 4 

Kard. Gibonsas buvo pirmasis Baltimorės arkivyskupas, ku- 
riam reikėjo numatyti būdus, kaip pasirūpinti imigrantais iš Rytų 
ir Pietų Europos, kurie buvo visiškai kitoki negu senesnieji iš 
Vokietijos ir Airijos. Naujų imigrantų gausus plūdimas prasidėjo 
tik amžiaus pabaigoje. Nuo 1870 m. Amerikos Katalikų Bažnyčią 
papildė daug atvykusių čekų, lenkų, italų ir lietuvių. Rytų Euro- 
pos gyventojai, nors amerikiečių visuomenės dažnai buvo painio- 
jami, siekė atskiro identiteto ir atskirų bažnyčių. Čekai atskilo nuo 
vokiečių, vėliau, Gibonso vyskupavimo pirmaisiais metais, lenkai 
atsiskyrė nuo čekų, o dar vėliau — lietuviai nuo lenkų !2, (Iš tiesų 
lietuviams nuo lenkų ir atsiskirti nereikėjo, nes jie niekad su jais 
nebuvo jokiais formaliais ryšiais sujungti. Jie tik naudojasi lenkų 
klebono, bet tikro lietuvio kun. Končiaus patarnavimais.) 

Kun. Petras Končius (1840—1886) 8 buvo pirmasis tikras lie- 
tuvis, atvykęs į Baltimorę |“. Jį čia pakvietė kiebonu Baltimorės 
arkivyskupas Gibonsas 1878 m., prašydamas perimti bendrą čekų 
ir lenkų Šv. Vaclovo parapiją. Kun. Končius mokėjo čekiškai ir 
lenkiškai, tad tai parapijai kaip tik buvo tinkamas. Tačiau pasi- 
rodė, kad su abiem grupėmis neįmanoma dirbti. Todėl 1879 m. jis 
paprašė kardinolą leisti steigti atskirą lenkų parapiją. 1880— 
1881 m. kun. Končius jai pastatydino Šv. Stanislovo Kostkos baž- 
nyčią. Tuo metu į Baltimorę atvyko lenkas kunigas ir vietos Ien- 
kai — Šv. Stanislovo draugija — 1882 m. parašė peticiją arkivys- 
kupui, prašydama jį paskirti jų klebonu, nes kun. Končius, „bū- 
damas lietuvis“, lenkiškai kalbąs netaisyklingai, be to, savo pa- 
moksluose jis įžeidinėjąs lenkus. Kardinolas Gibonsas, išklausęs 
abiejų pusių argumentus, paliko kun. Končių. Kitais metais Šv. 
Stanislovo draugija vėl dėjo pastangas, kad būtų pašalintas kun. 
Končius. Jį apkaltino net nemoraliumu. Kardinolas Gibonsas grasi- 
nimų nepaisė. 

Dar vėliau naujas draugijos pirmininkas vėl mėgino kun. Kon- 
čių pašalinti. Tada kun. Končius neišlaikė — jis arkivyskupui pri- 
minė, kaip lenkai siautėjo keturiose bendruomenėse: vienur pade- 
gė bažnyčią, kitur mėgino nužudyti kunigą, dar kitur pasirinko 
schizmą. Jis sakė, kad Šv. Stanislovo parapijoje, kurioje yra 1500 
pamaldžių tikinčiųjų, gausiai lankoma mokykla, nerimsta tik nedi- 


2* LIETUVIAI BALTIMORĖS ARKIVYSKUPIJOS ISTORIJOJE 427 


delis skaičius nepatenkintųjų, kurie sekmadienius praleidžia ia- 
vernose, o ne bažnyčioje. Kai kardinolas ir trečią kartą paliko 
kun. Končių, Šv. Stanislovo draugija sugrįžo į Šv. Vaclovo pa- 
rapiją. 

Bet nesugrįžo ramybė į Sv. Stanislovo parapiją. Ir Šv. Juozapo 
draugija panoro pakeisti kun. Končių kun. Petru Chovanecu (Pe- 
ter Chowaniec), kurio pamokslais jie žavėjosi. Bet kardinolas Gi- 
bonsas ir 1885 m., jau ketvirtą kartą, parėmė kun. Končių. Nuo 
tolesnių lenkų skundų kun. Končių išgelbėjo mirtis. Jis mirė 
Šv. Juozapo ligoninėje 1886 m. vasario 8 d., sulaukęs 47 metų. 
Pažymėjime mirties priežastis nurodyta skorbutas, bet būta gandų, 
kad kun. buvęs nužudytas !5. 

Į kun. Končiaus vietą kardinolas Gibonsas klebonu paskyrė jo 
asistentą (irgi tikrą žemaitį) kun. Joną Radavičių, o kun. Chova- 
necui leido steigti kitą lenkų parapiją. Kun. Končius ir Radavi- 
čius ne tik teikė religinius patarnavimus ir patarimus, bet ir da- 
lyvavo lietuvių veikloje. Tai matyti iš Lietuvių mokslo draugys- 
tės perdėtinio Jono Šliūpo metinio pranešimo 1891 m. Ten, be kita 
ko, rašoma: „Kas įstabiausia, kn. Dutkevyczia buvo pasidrąsinęs 
bažnyczioje blevyzgas, pasemtas karcziamose, atkartoti, už ką be- 
rods draugystė jau buvo pasirengusi jieszkoti teisybės per sudą. 
Tik kn. Radavyeziui tarpininkaujant, sugados įvyko, nors abe- 
jingos“ 18. (Kun. Dutkevičius buvo antrasis lietuvių parapijos kle- 
bonas. Kun. Radavičius, kaip ir kun. Burka, rėmė Mokslo drau- 
gystę.) 

Baltimorės lietuvių parapija buvo viena iš keturių pirmųjų su- 
siorganizavusių grynai lietuvių parapijų. Pirmoji Baltimorės lie- 
tuvių organizacija — Šv. Jono Krikštytojo draugystė — įsikūrė 
1885 m.!7 Jos pagrindinis tikslas buvo įsteigti lietuvių parapiją. 
Šiuo tikslu draugystė sukvietė „parapijonų mitingą“ 1887 m. va- 
sario 20 d. Baltimorės arkivyskupijos istorijoje rašoma, kad lie- 
tuvių Šv. Jono Krikštytojo draugystė suorganizavo parapiją iš 
500 žmonių 1888 m. vasario 8 d. Pamaldas laikė pasionistas vie- 
nuolis Šv. Petro bažnyčios rūsyje Papletono gatvėje iki kitų metų. 
Tada buvo nupirkta žydų sinagoga Loido ir Vatsono gatvių kampe 
ir pavadinta Šv. Jono Krikštytojo vardu. Pirmasis klebonas buvo 
kun. Kazimieras Polujanskas (kun. Radavičiaus draugas), bet nei 
jis, nei trys jo šalininkai negalėjo čia ilgiau išsilaikyti !8, 

Trečiasis iš jų!'? turėjo perkalbėti draugiją, kad bažnyčios 
nuosavybės dokumentas 1892 m. būtų perleistas kardinolui. Dėl 
reiškė savo nepasitenkinimą. Tuo laiku lenkų seminariją Detroi- 
te baigė Juozas Lietuvninkas ir 1893 m. gruodžio 23 d. buvo 
įšventintas kunigu. Tuojau pat jis ir buvo paskirtas parapijos kle- 
bonu. Pamažu savo parapijoj jis numalšino separatistinius sie- 
kimus. Dauguma tikinčiųjų pasiliko ištikimi net tada, kai vienas 
buvęs klierikas, pasivadinęs kunigu, mėgino įsteigti sehizmatinę 
bažnyčią, kai lenkai 1898 m. įsteigė savąją. Didėjančiai lietuvių 


428 CEZARIS SURDOKAS 6* 


Kun. Juozas Lietuvninkas, Baltimorės lietuvių klebonu išbuvęs beveik 50 
metų 


bendruomenei 1904 m. kun. Lietuvninkas nupirko didesnę bažny- 
čią Saratoga ir Paca gatvių kampe. Lietuviai tada buvo pamaldūs 
žmonės ?0, 

Atsakydamas į Šventojo Sosto prašymą iniormuoti apie kata- 
likus imigrantus, kardinolas Gibonsas 1913 m. pranešė, kad Bal- 


7* LIETUVIAI BALTIMORĖS ARKIVYSKUPIJOS ISTORIJOJE 429 


timorėje yra 20 000 lenkų, 8000 čekų ir 2500 lietuvių, gyvenančių 
kompaktinėse bendruomenėse ir turinčių savo bažnyčias, kunigus 
ir mokyklas. Tačiau autorius abejoja, ar tie skaičiai nėra suma- 
žinti 2!. 

1917 m., plaukiant vis naujoms imigrantų bangoms, vokiečių 
redemptoristai kardinolo tarpininkavimu sutiko perleisti Šv. Al- 
ionso bažnyčią augančiai lietuvių parapijai, o lietuviai perleido 
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią italų vienuoliams palatinams. Šv. 
Alionso bažnyčią statė redemptoristai apie 4 meius. Ji buvo baigta 
1845 m., tačiau konsekracijos iškilmės įvyko tik 1869 metais. 
1851 m. Šv. Alfonso rektoriumi buvo paskirtas uolus ir pamaldus 
kunigas Jonas Neumannas, kuris šioje bažnyčioje buvo konsek- 
ruotas ketvirtuoju Filadelfijos vyskupu. (1977 m. jis paskelbtas 
šventuoju.) 

Tinkamai prižiūrėti didelę ir gražią Šv. Alfonso bažnyčią ir 
kitas patalpas reikėjo daug pastangų. Kun. Lietuvninkas pirmiau- 
sia likvidavo paliktas skolas, 1921 m. pasikvietė seseris kazimie- 
rietes vadovauti mokyklai, rėmė bažnytinį ir vyčių chorus, Lie- 
tuvos vyčius ir kitas religines bei tautines organizacijas. Atsi- 
kuriant Lietuvai, jis organizavo pinigų rinkimą Tautos fondui ir 
pats jam gausiai aukojo. Už jo visą tautinę veiklą Lietuvos vy- 
riausybė 1935 m. jį apdovanojo D.L.K. Gedimino ordinu. Jo pager- 
bimą gražiai pažymėjo parapija, miesto spauda ir miesto taryba. 
Dar kartą jis buvo gražiai pagerbtas 1938 m., minint parapijos 50 
metų sukaktį. Čia iki to laiko jis buvo klebonavęs 44 metus. Drau- 
ge paminėta ir jo 73 metų amžiaus sukaktis. Iškilmingas pamaldas 
ta proga laikė arkivyskupas Kiurlis, o pamokslą pasakė iš Lie- 
tuvos atvykęs kun. Albinas Drazdys. Tuo metu kun. Lietuvninkas 
jau turėjo du žymius pagalbininkus kun. L. J. Mendelį ir kun. 
A. J. Dubinską 22. 

Arkivyskupijos istorijoje rašoma, kad Kiurlio santykiai su kai 
kurių tautinių parapijų klebonais nebuvę labai darnus. Kaip pa- 
vyzdys nurodomas kun. Lietuvninkas iš Šv. Alfonso parapijos. 
Dauguma iš 40--50 tūkstančių Baltimorės lenkų buvę pamaldūs 
bažnyčios lankytojai, o iš 6000 lietuvių vargu ar bent šeštadalis 
buvo tokie. 700 jų vaikų mokėsi viešosiose mokyklose. Lietuv- 
ninkas apkaltino kitus klebonus, kad jie atitraukią jo parapijie- 
čius. 

Vis dėlto tuo metu jau buvo prasidėjęs lietuvių sąjūdis „Atgal 
prie Dievo“. Jo vadas buvo jaunas asistentas Liudvikas J. Men- 
delis, po kun. Lietuvninko mirties 1943 m. perėmęs klebono pa- 
reigas 3. Šis sąjūdis buvo išplitęs ir tarp amerikiečių, ypač tų, 
kurie lankė novenų pamaldas, sėkmingai vykstančias nuo 1935 m. 
Jas lankydavo iki 10 000 maldininkų per savaitę. Jų aukos ne tik 
padėjo išlaikyti parapiją, bet ir sušelpti įvairias misijas bei lab- 
darybes, taip pat paramos reikalingus įvairius lietuvių vienetus: 
Šv. Kazimiero seseris, Šv. Kazimiero kolegiją Romoje, paminklinę 
Šiluvos koplyčios statybą Amerikos tautinėje katalikų šventovėje 


430 CEZARIS SURDOKAS 8* 


Ilgametis Baltimorės lietuvių klebonas prel. dr. Liudvikas Mendelis ir 
paskutinysis klebonas kun. Antanas Dranginis 


Vašingtone, Aušros vartų koplyčią Šv. Petro bazilikoje Romoje 
ir kt. 

Prel. Mendeliui klebonaujant, jo asistentais yra buvę kun. 
J. Antoševskis, kun. K. Pugevičius, kun. A. Dranginis bei po karo 
Amerikon atvykę kun. P. Dambrauskas, kun. P. Patlaba ir kt. Kai 
prelatas Mendelis susirgo ir atsistatydino iš pareigų, parapijoje 
beliko vienas kun. Dranginis. Klebonu jis buvo paskirtas 1978 m. 
Amerikiečių kunigų remiama, parapija, nors ir silpnėdama, te- 
beveikė pagal nusistovėjusią tvarką 2. 

1991 m. rudenį netikėtai kun. Dranginiui mirus, parapijai iš- 
kilo egzistencijos klausimas. Vyskupijoje lietuviškai kalbančio ku- 
nigo nebuvo, neatsirado savanorio perimti parapiją ir iš kitur. Ta- 
da jos administratoriumi buvo paskirtas kitatautis amerikietis. 


9* LIETUVIAI BALTIMORĖS ARKIVYSKUPIJOS ISTORIJOJE 431 


Laikinai lietuviškų pamaldų laikyti sekmadieniais čia atvyksta Va- 
šingtone studijuojantis kun. K. Ramanauskas (iš Lietuvos), bet 
kas žino, ar ilgai taip bus. O kas tada? ?5 

Paskutinysis Šv. Alionso parapijos klebonas kun. Dranginis 
nebuvo aprašytas Baltimorės arkivyskupijos istorijoje, bet para- 
pijos mastu jis yra istorinis asmuo, nes su jo mirtimi, galimas 
daiktas, baigiasi ir Baltimorės lietuvių parapijos egzistencija. 

Naudodamiesi tuo metodu, kuriuo „Pirmosios vyskupijos“ auto- 
rius suklasifikavo Baltimorės arkivyskupijos ganytojus, į tą sis- 
temą galėtume įtraukti tris pagrindinius lietuvių klebonus: kun. 
Lietuvninką dėl jo tautinės veiklos ir asmenybės priskirti „imi- 
grantų bažnyčiai“, prel. Mendelį ir kun. Dranginį -- „Merilando 
tradicijos“ žmonėms. Jie vengė dalyvauti lietuvių tautinėje veik- 
loje ir stengėsi savo klausytojus ugdyti ištikimais šio krašto pat- 
riotais. 

Aptariamos knygos išnašose užtinkame dar porą lietuviškų pa- 
vardžių. 67 išnašoje (p. 527) pateikiamas šaltinis, kuriuo autorius 
remiasi rašydamas apie mėginimą įsteigti lietuvių tautinę bažny- 
čią Baltimorėje; tai kun. William Wolkowich-Valkavičius “Reli- 
gious Separatism Among Lithuanian Immigrants in the United 
States and Their Polish Afliliation“, 1983, p. 102, ir kita šio auto- 
riaus informacija. 

Kitoje vietoje, 60 išnašoje, rašoma apic jaunųjų krikščionių 
darbininkų sąjūdį ir jo dalyvį kun. K. Pugevičių. 


! Encyclopedia Britanica. Chicago, 1959. Vol. 4. P. 967. 

2 Surdokas C. Amerikos katalikų bažnyčios 200 m. sukaktis /, Drau- 
gas. 1990. Gruodžio 5. 

3 Spalding T. W. The Premier Sec. A History of the Archdiocese oi 
Baltimore. 1789 — 1989. Baltimore and London, 1989. P. 59. 

* Ten pat. P. 263. 

5 Ten pat. P. 343. 

6 Ten pat. P. 359. 

7 Kun. Galicinas buvo gimęs Olandijoje, kur jo tėvas princas Dmitrijus 
Galicinas buvo Rusijos ambasadorius. Jaunasis Dmitrijus, būdamas 17 metų, 
iš stačiatikių perėjo į katalikų tikėjimą, kuriam priklausė jo motina gralienė 
Amelia von Schmetau (p. 491, išn. 82). 

Šš Kučas A. Gediminaitis — Alegėnų kalnų apaštalas // Aidai. 1964. 
Nr. 2. P. 74—86. 

S Spalding T. W. Min. veik. P. 37. 

10 Ten pat. P. 42. 

"| Enevelopedia Britanica. Chicago, 1969. Vol. 9. P. 1103. 

12? Spalding T. W. Min veik. P. 239. 

5 Ten pat. P. 241. 

4 Surdokas C. The Tirst Lithuanian in Baltimore /, Vilties balsas. 
Baltimorės ir Vašingtono laikraštis ir kronika. Vol. IV. No. 2. 1991. Rugpjū- 
tis/Rugsėjis. 


432 CEZARIS SURDOKAS 10* 


5Spalding T. W. Min. veik. P. 240—241. 

* Szliupas J. Metinis pranešimas Lietuvių Mokslo Draugystės (Pirmas 
metas). Baltimore, Md., 1891. 

1 Milukas A. Amerikos Lietuviai XIX šimtmetyje (1869—1900). Phila- 
delphia, Pa., 1938. T. 1. P. 128. 

Iš Spalding T. W. Min veik. P. 275. 

9 Kun. Simonas Pautienius iš Lietuvos pabėgo, kai buvo įsakyta jį su- 
imti už paliepimą ūkininkui pašalinti iš seklyčios caro portretą. Į Baltimorę 
jis atvyko 189) m., o 1894 m. jau buvo klebonas Mahanojuje. 1911 m. jis 
persikėlė į Šenadorių. Ten gyvendamas jis tapo vienu iš žymiausių to meto 
katalikų veikėjų. Savo gyvenimo santaupas (75000) jis paliko Filadelfijos 
arkivyskupijai su sąlyga, kad nuošimčiai būtų skiriami aukštąjį mokslą ei- 
nantiems lietuviams katalikams. Prieš karą fondą globojo vysk. Reinys. Ka- 
žin ar tas fondas dabar naudojainas skirtam tikslui? 

2 Spalding T. W. Min. veik. P. 275. 

2! Ten pat. P. 296. 

22? The Baltimore Sun. 1938. January 24. 

3 Spalding T. W. Min. veik. P. 344. 

“4 Saint Alphonsus Lithuanian Parish Celebrates One Hundred Years of 
Service to God and Country. P. 7. 

3 Surdokas C. A. A. Kunigas Dranginis // Draugas. 1991. Lapkri- 
čio 7. 


CEZARIS SURDOKAS 


KUNIGAS JUOZAS LIETUVNINKAS — 
BALTIMORĖS LIETUVIŲ PATRIARCHAS 
(1865.01.25—1943.07.22) 


Pirmieji Amerikos lietuviai, susirūpinę įsteigti savo parapiją, 
buvo šenadoriečiai. Jie jau 1872 m. įkūrė Šv. Kazimiero pašalpos 
draugiją ir klebonu pasikvietė kun. Andrių Strupinską. Pasistatė 
jie ir bažnyčią. Nors turėjo absoliučią daugumą, bet kvietė į pa- 
rapiją įsijungti ir lenkus, neapsižiūrėję, kad lenkų bažnyčia buvo 
įregistruota kaip „Lenkų katalikų bažnyčia“. Dėl jų skundų kun. 
Strupinskas buvo atleistas ir vietoj jo paskirtas lenkas kun. A. Le- 
narkiewicz. 

Prasidėjo nesusipratimai, demonstracijos, muštynės, teismai. 
Lietuviai pralaimėjo, turėjo mokėti pabaudas. 1891 m. vasario 12 d. 
susirinkę 18 vyrų nutarė kurti lietuvišką parapiją. Filadelfijos ar- 
kivyskupas Ryan leido steigti naują parapiją ir klebonu paskyrė 
kun. P. Abromaitį |. 

Baltimorės, Mahanojaus ir Pitstono lietuvių parapijos jau buvo 
įsisteigusios. Vyt. Širvydas „Kunigų vienybės metraštyje 1941“ 
nurodo, kad „Pirmosios grynai lietuviškos parapijos garbė tenka 
Pitstono, Pa. šv. Kazimiero parapijai, —rašo V. Širvydas.— Pir- 
masis parapijos kūrėjų susirinkimas įvyko 1885 m. rugpjūčio 17 d. 
Parapija inkorporuota 1887 m. lapkričio 17 d.; vyskupo leidimu 
pasirūpinta tik 1888 metais... Antroji gryna lietuvių parapija Ame- 
rikoje, taip pat ginčų su lenkais nepergyvenusi, buvo šv. Jono 
Krikštytojo, Baltimorėje. Ji įkurta 1887 m. vasario 20 d.“ 2 Sv. 
Jono Krikštytojo pašalpos draugija čia įsisteigė 1885 m. Ši drau- 
gija organizuodavo pamaldas Šv. Petro bažnyčios rūsyje. Čia airių 
kunigas jiems laikydavo Mišias. Kitas tikybinės apeigas jiems 
atlikdavo lietuviai kunigai P. Končius ir J. Radavičius. Jie abu 
už savo lietuviškumą nuo lenkų daug nukentėjo. 

Klierikas P. Končius iš Lietuvos turėjo pasitraukti dėl lenk- 
mečio. Vėliau jis studijavo teologiją Romoje, o po to teisę Pary- 
žiaus Sorbonos universitete. Kunigu buvo įšventintas 1871 m., Mil- 
waukee vyskupijoje. Jis buvo pirmasis lietuvis, kunigo šventimus 
gavęs Amerikoje. Pirmojoje jo paskyrimo vietoje Šamokine lietu- 
vių ir lenkų nesutarimai buvo įprastas reiškinys. Kun. A. Milukas 
sako, kad „už lietuviškų pamokslų sakymą vietos mozūrai išdaužė 
jam langus“ 8. 

Kun. P. Končius persikėlė Baltimorėn Šv. Vaclovo čekų ir lenkų 
parapijos klebonu. Tačiau jis greit suprato, kad tokia parapija 
neišsilaikys. Jis pasiūlė kard. Gibonsui suorganizuoti atskirą len- 
28 — 878 


434 CEZARIS SURDOKAS 2* 


kų parapiją. Tapęs jos klebonu (1875—1886) jis pastatydino jai 
bažnyčią. Bet vos atsirado čia kunigas lenkas, lenkai pradėjo 
skųstis P. Končiumi arkivyskupui, užkliuvo net ir jo lietuvišku- 
mas. Keturis kartus jie skundė savo kleboną ir kaskart kard. Gi- 
bonsas atmesdavo jų skundus *. Pagaliau jį išgelbėjo mirtis. Apie 
tai kun. P. Saurusaitis taip rašė: „Parsikvietę vidurnaktyje neva 
pas ligonį, paniurkė keliais vargšo krūtinę ir paleido. Kunigas pa- 
sirgęs keletą mėnesių ligonbutyje pasimirė“ *. 

Kun. P. Končiui mirus, lenkų parapijos klebono pareigas per- 
ėmė buvęs jo pavaduotojas kun. J. Radavičius. Jis irgi stengėsi 
patarnauti ir padėti lietuviams organizuoti parapiją. Dalyvavo ir 
lietuvių visuomeninėje veikloje. V. Senkus pirmąjį Baltimorės lie- 
tuvių viešą pasirodymą, eiseną per miestą ir gegužinę aprašė „Lie- 
tuviškajame balse“ *. Jis pažymėjo, kad „jau mūs broliai pradeda 
ir lietuvystę labiau mylėti, nes negėda bus pasakyti, kad esu lie- 
tuvininkas, ką, Dieve, lietuviams padėk!“ 6 

Kun. Radavičiaus visuomeninę veiklą gerai įvertino J. Šliū- 
pas savo metiniame pranešime apie Lietuvių mokslo draugystės 
veiklą 1890 m. Rašydamas apie 1890 m. visuotinį susirinkimą, 
jis sako: „Šitas suėjimas ilgai nebuvo užmirštas per lietuvių iš- 
gamius, kuriems mat sopa širdį matant, jog lietuvystės bėgio 
jie neįstengia užlaikyti savo priešgynybėmis. Kas įstabiausia, kun. 
Dutkevičius buvo pasidrąsinęs bažnyčioje blevyzgas, pasemtas kar- 
čiamose, atkartoti, už ką berods draugystė jau buvo pasirengusi 
ieškoti teisybės per sūdą. Tik kun. Radavičiui tarpininkaujant, su- 
gados įvyko, nors abejingos“ 7. Kun. A. Milukas savo „Amerikos 
lietuvių kronikoj“ mini, kad, šalia kun. Burbos, tarp Lietuvių 
mokslo draugystės steigėjų buvo ir kun. Radavičius. Sunkiai se- 
kėsi kurti lietuvių parapiją — nemažai teko pakovoti su lenkais. 
Pagaliau kardinolas Gibonsas suteikė bažnyčią lietuvių parapijai 
prie Paca ir Saratoga gatvių. Ilgainiui čia pasidarė per ankšta. 
Tada lietuviai gavo vieną gražiausių bažnyčių prie Saratoga ir 
Park gatvių Š. 

Bet kol tai buvo pasiekta, parapija patyrė ir nemažą ideologinę 
įtampą, kurią kėlė socialistai, ypač J. Šliūpas, tada čia studijavęs 
mediciną ir rengęs savaitines paskaitas mokslo ir lietuvybės klau- 
simais, kuriose nuolat užkliūdavo jam tikėjimas, Bažnyčia ir ku- 
nigai. Įtampa buvo didelė ir skilimas tarp bažnytininkų ir šliūp- 
tarnių truko per pusę šimio metų. Kertinis parapinio pastovumo 
stulpas buvo ketvirtasis parapijos klebonas, antrasis lietuvis, jau 
Amerikoje teologijos studijas išėjęs, kun. Juozas Lietuvninkas (ra- 
šėsi Lietuvnikas). 

1884 m. kovo mėn. 17 metų vaikinas Juozas Lietuvninkas su 
vyresniu savo giminaičiu Petru Saurusaičiu ir būreliu kapsų atvy- 
ko į Niujorką. Jų tikslas buvo įstoti į Indianos Šv. Kryžiaus 
vienuolyną South Bend. Ten tuomet darbavosi žinomas kun. Či- 
žauskas, dziikas iš Miroslavo parapijos. Deja, jie neturėjo pinigų 
kelionei į Indianą. Teko pasilikti Niujorke, kol susiorganizavo 


3* KUN. J. LIETUVNINKAS — BALTIMORĖS 435 
LIETUVIŲ PATRIARCHAS 


kelionę pas savo pažįstamus Barulius Šenadoryje. Čia Saurusaitis 
gavo siuvėjo darbą, o Lietuvninkas akmenų rinkiko anglių kasyk- 
lose. Sulaukęs pinigų iš tėviškės, Lietuvninkas iškeliavo į Baltimo- 
rę, norėdamas lankyti mokyklą. 

Baltimorėje jis apsistojo pas kurpių Vincą Jokubauską. Šis 
rekomendavo mokslo siekiantį vaikiną lenkų parapijos klebonui 
kun. P. Končiui. Baltimorėje lietuvių tuo metu buvo tik kelios de- 
šimtys. Savos organizacijos jie neturėjo. Kun. Končius iš visos 
širdies stengėsi Lietuvninkui padėti. Kadangi įis nemokėjo anglų 
kalbos, nepavyko įstoti nei į redemptoristų vienuolių mokyklą, nei 
į Ksavero brolių vienuoliją. Kun. Končius pasiėmė jį į savo klebo- 
niją ir pagaliau pasirūpino, kad jis būtų priimtas į jėzuitų kale- 
giją. 

Iš Lietuvninko patyręs apie Petro Saurusaičio ketinimus, kun. 
Končius parsikvietė ir jį. Vienuoliai redemptoristai priėmė jį į mo- 
kyklą ir išleido į kunigus. Pirmąsias Mišias kun. Saurusaitis laikė 
1895 m. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje Baltimorėje, kur jau porą 
metų klebonavo jo draugas kun. Lietuvninkas. Šios iškilmės buvo 
sujungtos su 40 valandų atlaidais. Dalyvavo 8 lietuviai kunigai ir 
šias primicijas ir atlaidus padėkos korespondenciją?. . 

Kadangi vienuolio gyvenimas neleido kaip jis norėjo rūpintis 
lietuvių dvasiniais reikalais, iš vienuolyno išstojo ir tapo Water- 
burio Šv. Juozapo lietuvių parapijos klebonu (1898—1919). Čia jis 
pastatydino mūrinę bažnyčią, įsteigė mokyklą, įsigijo spaustuvę, 
leido laikraštį „Rytas“, blaivininkų žurnalą „Šviesa“, daug reli- 
ginių, blaivininkystės bei kitokių leidinių. 1919 m. jis aplankė Lie- 
tuvą ir parašė knygą “Thirty days in Lithuania in 1919“. Grįžęs į 
JAV rengė misijas lietuvių parapijose. Misijų metu buvo sužeistas 
ir liko invalidas. 1930 m. grįžo į Lietuvą ir ten po poros metų 
pasimirė 9. Šis uolus misionierius, didelis blaivystės skleidėjas, 
spaudos leidėjas ir rašytojas bei žurnalistas savo jaunesniam gi- 
minaičiui ir draugui kun. Lietuvninkui darė didelę įtaką. 

Lietuvninkas, trejus metus pasimokęs Šv. Ignaco kolegijoje, 
įstojo į lenkų kunigų seminariją Detroite. Kun. Radavičius papra- 
šė kard. Gibonsą paimti šį Amerikos lietuvių klieriką savo globon. 
Kun. Lietuvninkas iš Detroito persikėlė į Šv. Marijos seminariją 
Baltimorėje. Pasimokęs dar trejus su puse metų, 1893 m. gruodžio 
23 d. buvo įšventintas kunigu ir iš karto paskirtas Šv. Jono lietuvių 
parapijos klebonu. Primicijas jis laikė tų pačių metų Kalėdų tre- 
čią dieną !!. ' 

Pasiekęs savo taip trokštąjį tikslą, jaunasis kun. Lietuvninkas 


la. Išpažinčių jis klausydavo kiekvieną rytą, šeštadienio popietę 
ir vakarą, sekmadienio rytą, taip pat kiekvieno penktadienio ir šeš- 
ladienio išvakarėse. Jis niekada nepalikdavo klausyklos, jei dar 
būdavo žmonių, laukiančių išpažinties. 


436 CEZARIS SURDOKAS | 4* 


Pažvelkime taip pat į jo uolumą maldoms ir religinėms apei- 
goms. Štai kas rašoma vienoje korespondencijoje iš Baltimorės: 

„Prasidėjus laikui šv. Gavėnios, kaip kitais metais, taip ir šį- 
met mūsų guodotinas [gerbiamas] klebonas kiekvieno šeštadienio 
vakarais dievmaldystes atlaiko ir penktadieniais graudingai sta- 
cijas atskaito, o gražiai nekurie lietuviai ir lietuvaitės pagieda 
prie kožnos stacijos. Tikrai atsimuša į mūsų širdis balsas, kurį 
būdami savo jaunose dienose girdėjom savo brangioje tėvynėje; 
taipgi ir nedėliomis po mišparų apvaikščiojame stacijas“ !2, 

Kitoje korespondencijoje aprašomos 1895 metų Velykų apeigos 
nuo Verbų sekmadienio, toliau Didžiojo ketvirtadienio ir iki Velykų 
ryto. Rašoma, jog Didžiojo penktadienio vakare „prisirinko pilna 
bažnyčia žmonių, giedojo graudingas giesmes, buvo pamokslas 
apie Kristaus kančias. Po pamokslo vėl visi žmonės pradėjo gie- 
doti ir giedojo visą naktį. 

Didžiojo šeštadienio apeigos prasidėjo taipgi 8-tą valandą ryto. 
Pirmiausia pašventinta ugnis, po to velykinės žvakės, o paskui 
prasidėjo pranašysčių skaitymai ir giedojimai. Po to pašventintas 
vanduo ir giedota Visų šventųjų litanija, kurios metu kunigas gu- 
lėjo prieš altorių kryžium. Ištarus žodį “Peccatores“, kunigas at- 
sikėlė ir nuėjo į zakristiją rengtis Mišioms, kuriomis pasibaigė 
rytmetinės apeigos. Šeštadienio vakare laikyti kompletai, o jiems 
pasibaigus, žmonės vieni giedojo, kiti ėjo stacijas, ir taip per 
visą naktį. . 

Penktą valandą sekmadienio rytą buvo prikėlimas. Pirmiausia 
kunigas bažnytiniais rūbais ėjo prie Kristaus karsto ir ten, at- 
giedojęs atitinkamas giesmes, paėmė monstranciją su Švenč. Sak- 
ramentu ir užgiedojo „Linksma diena“ ir tada vidury bažnyčios 
prasidėjo procesija. Pirmiausia ėjo su kryžium ir žvakėmis, pas- 
kui ėjo Šv. Kazimiero kareiviškos draugijos kareiviai, o pirma jų 
žengė kapitonas su vienu kareiviu savo blizgančiais kardais su- 
darydami kryžių, o paskui ėjo kunigas ir visi žmonės. Po proce- 
sijos prasidėjo Mišių auka, kurios metu buvo pamokslas, ir taip 
baigėsi Kristaus iš numirusiųjų prisikėlimo atminimas. 

Apeigų metu ypač pasižymėjo šv. Kazimiero kareiviai. Per visą 
penktadienio naktį jie stovėjo prie Kristaus karsto nuogais kar- 
dais, taip pat ir šeštadienį visą dieną ir naktį net ligi sekma- 
dienio 8 valandos ryto. Jie kaip žvaigždė nušvietė visą bažnyčią 
ir papuošė tas iškilmingas apeigas... 

Baltimorės lietuviai ligi tol dar niekad nebuvo turėję tokių 
iškilmingų Velykų“ 18. 

Šis Velykų apeigų aprašymas greičiausiai buvo paties kun. Lie- 
tuvninko. Jis rodo klebono pasišventimą religine veikla ugdyti 
tikinčiųjų susipratimą ir maldingumą. Jo lietuviškų pamaldų tvar- 
ka išsilaikė ne tik visą jo klebonavimo laiką, tai yra apie 50 metų, 
bet ir dar kurį laiką po jo. Viena buvusi parapinės mokyklos 
mokinė, mokyklą baigusi 1934 m., vietiniame angliškame laik- 


5* KUN. J. LIETUVNINKAS — BALTIMORĖS 437 
LIETUVIŲ PATRIARCHAS 


raštyje savo atsiminimuose apie etniškos vaikystės dienas vėliau 
rašė: 

„Lietuviai buvo glaudžių santykių grupė; jos nariai laikė gar- 
be priklausyti savo parapijai ir turėti savo mokyklą. Daugumas 
tėvų leido vaikus į Šv. Alfonso bažnyčią. Seselės mokė mus lietu- 
viškos kalbos (skaityti, rašyti ir kalbėti), supažindino mus su 
Lietuvos istorija, mokė religijos, repetavo giesmes bei dainas ir 
turėdavo laiko išeiti nustatytus kursus. 

Suprantama, svarbiausios bažnytinės šventės buvo Kalėdos ir 
Velykos. Kalėdos reiškė vidurnakčio mišias, o Velykos — saulėte- 
kio prisikėlimo apeigas. Abejoms savaitėms rengėsi visa šeima. 
Mokyklos mokiniai tvarkingai išrikiuoti žygiuodavo giedodami 
himnus bažnytinėse procesijose, o mažieji barstė rožių žiedus iš 
gražiai papuoštų krepšelių. 

Velykinės saulėtekio apeigos atrodė labai ilgos, bet jos jau 
buvo tik pabaiga kitų Didžiosios savaitės apeigų, kuriose vaikai 
taip pat dalyvaudavo. 

Rugpjūčio 15 d., Marijos į Dangų Ėmimo šventė, buvo taip pat 
bažnytinė šventė ir lietuvišku papročiu visi turėjo atsinešti gėlių. 
Jos buvo šventinamos per Mišias. Moterys žvalgydavosi į viena 
kitos puokščių dydį, įvairumą, grožį. Vaizdas ir kvapas buvo tie- 
siog svaiginamas“ 4. 

Šalia šventinių apeigų, dar būdavo metiniai 40 valandų atlai- 
dai ir pagal galimybe misijos bei kiti planiniai ar proginiai ren- 
giniai, įpinami į bažnytines apeigas. Pavvzdžiui „Darbininkas“ 
informuoja, kad „1926 m. birželio 9 d. netikėtai Sv. Alfonso baž- 
nvčią aplankė arkivysk. Jurgis Matulevičius. Kun. J. Lietuvnin- 
kui pabaigus Mišparus, išėjo iš zakristijos Ekscelencija, lydimas 
kun. prof. Būčio, kun. Mockaus ir vieno seminarijos auklėtinio. 
Palaiminęs Švč. Sakramentu, paėmęs savo ganytojišką lazdą, gra- 
žia lietuvių kalba pasakė iškilmingą pamokslą“ !5. 

1911 m. geužės 30—31 d. Baltimorėje vyko katalikų susivieni- 
iimo suvažiavimas. Jame dalyvavo ir pamoksla pasakė kardinolas 
Gibonsas !9. Šio suvažiavimo proga Baltimorės teatro mylėtojų 
draugystė pirma kartą suvaidino V. Nogornoskio parašytą ir su- 
režisuota istoriška tragediją „Rutvilė Žemaitijos Mergelė“ !7. Kitą 
vakarą buvo mokyklos vaikučių ir bažnytinio choro koncertas. 

Sio suvažiavimo metu Baltimorėje įsisteigė Lietuvių vargoni- 
ninkų sąjunga. Dalvvavo 8 vargonininkai, kurie, išrinko pirmąją 
sąjungos valdybą. Ta proga Baltimorės vargonininkas P. Gra- 
jauskas surengė koncertą !š. 

Reikia pabrėžti, jog klebonas kun. Lietuvninkas rūpinosi, kad 
parapijoje liturginis giedojimas būtų aukšto lygio, kad būtų geras 
bažnytinis choras. Tai rodo jo vargonininkų pasirinkimas. Pažy- 
mėtini yra šie: Jonas Čižauskas, buvęs vargonininku 1917—1923 
ir 1933—1937 m. Jo žmona Marijona, koloratūrinis sopranas, stu- 
dijavo dainavimą Peabody konservatorijoje 1918—1923. Čižaus- 
kas Baltimorėje vadovavo dviem chorams — parapijos ir vyčių. Jis 


438 CEZARIS SURDOKAS 6* 


ir žmona su koncertais aplankė visas Amerikos lietuvių kolonijas. 
1921 m. birželio 6 d. Baltimorėje buvo Čižausko mokinių muzikos 
ir dainavimo vakaras-koncertas !9. 1926 m., minint Filadelfijos 
miesto 150 m. sukaktį, Čižauskas dirigavo 900 lietuvių jungtiniam 
chorui. 

Rapolas Juška, bosas, muziką studijavo Yale universiteto mu- 
zikos mokykloje ir Filadelfijos Curtis institute. 1929—1931 m. jis 
dainavo Filadelfijos operoje (26 vaidmenis). 1929—1934 m. jis bu- 
vo Baltimorės lietuvių parapijos vargonininkas. Jis čia tuoj su- 
organizavo bažnytinio choro su solistais religinės muzikos kon- 
certą. Programoje buvo ištraukų iš oratorijų, Mišių, giesmių ir 
pan. Tai buvęs pirmasis tokios rūšies ir lygio koncertas išeivi- 
joje 20, 

Baltimorės Šv. Cecilijos merginų ir moterų giedotojų draugija 
buvo įsteigta 1900 m. rugsėjo mėn. 1901 m. ji turėjo 42 nares. 

Didelės iškilmės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje (prie Paca ir 
Saratoga gatvių) buvo 1915 m. spalio 31 d., kai kardinolas Gi- 
bonsas suteikė Sutvirtinimo sakramentą 315 vaikučių ir suaugu- 
siųjų. Šv. Kazimiero ir Šv. Jurgio kareivių draugijų nariai su vė- 
liavomis atlydėjo kardinolą, važiuojantį su lietuvių klebonu auto- 
mobiliu nuo pat jo namų į kleboniją... Žmonių prisirinko daugy- 
bė. Bažnytinio choro mergaitės sugiedojo “Ecce Homo“. Einantieji 
prie grotelių priimti Sutvirtinimo sakramento buvo gražiai pasi- 
puošę, ypač dailiai atrodė mergaitės, pasipuošusios gėlių vaini- 
kėliais ?!. 

Lietuviškoms mokykloms - Brukline leidžiamas laikraštis 
„Žvaigždė“ 1902 m. įdėjo straipsnį „Apie lietuviškas mokslaines 
Amerikoje“. Čia pabrėžiama, kad labai svarbu mokyti vaikelius 
gimtosios lietuviškos kalbos, kuri kiekvienai kartai atneša didelę 
naudą. Bet lietuviai tėvai ir motinos savo laisvą laiką dažniausiai 
praleidžia prie alaus stiklinės arba dar ir degtinės, visai nepaisy- 
dami savo vaikelių ateities. Atsiranda daugybė lietuvių vaikų, 
visai nemokančių savo gimtosios kalbos. Tėvai miršta ir tik retas 
kuris vaikų galės priklausyti lietuvių parapijai, o apie vaikų vaikus 
nėra ko ir kalbėti. Tai iš kur bus Lietuvos gaivintojų? Nutautėjęs 
lietuvis to nedarys. Žus Amerikoje visa lietuvių stiprybė. Taip 
per pamokslą kalbėjo garbus Baltimorės klebonas, kviesdamas 
bažnyčia neatsidurtų airių rankose. „O brangūs lietuviški gimdy- 
tojai,-— rašė straipsnio autorius,— jeigų jumyse yra dar nors 
kibirkštėlė tėvynės meilės ir prigimtos kalbos, neužmirškit tai 
įkvėpti ir savo vaikeliams, nuo jaunuomenės juos pratindami, 
kas mūsų prabočių yra palikta“ 22. 

Siuo metu negalima nustatyti, kada parapinė mokykla čia buvo 
įsteigta. 1909 m. ji jau veikė, o 1911 m. jos mokiniai jau daly- 
vavo koncerte Katalikų susivienijimo suvažiavime. Mokyklos ve- 
dėjas iš pradžių buvo vargonininkas P. Grajauskas. Vėliau pasi- 
telkta dar mokytojų. 1917 m. parapijai persikėlus į Šv. Alfonso 


7* KUN. J. LIETUVNINKAS — BALTIMORĖS 439 
LIETUVIŲ PATRIARCHAS 


bažnyčia, tuojau pradėta rūpintis pasikviesti seseles kazimierietes. 
Jos čia atvyko 1921 m. ir pradėjo darbą su 91 mokiniu. 1929 m. 
mokyklą lankė 159 mokiniai 23, 

Suorganizavus parapiją ir kiek atlėgus steigiamojo laikotarpio 
įtampai, joje ir šalia jos ėmė kurtis įvairios draugijos. Kai kurios 
iš jų jungėsi, rengė suvažiavimus, steigė centrus, vienijo bend- 
raminčius. Deja, besklaidant to laiko katalikų organizacijų rapor- 
tus ir kitokius veiklos aprašymus, sunku „aptikti Baltimorės kle- 
bono pavardę. Tikriausiai jis tuose suvažiavimuose nedalyvavo, 
nes negalėjo iš savo parapijos išvykti. Parapija greitai augo, ji 
buvo miesto centre ir jokio pagalbininko pirmuosius 25 metus jis 
neturėjo. Tačiau kun. Lietuvninkas buvo ne vienos iš tų organiza- 
cijų veikėjas ir rėmėjas, — tai Katalikų federacijos, Katalikų susi- 
vienijimo ir Kunigų vienybės. Jis yra buvęs dviejų svarbių komi- 
sijų narys — imigracijos ir labdarybės. Pastarojoje komisijoje iš 
Baltimorės dar buvo A. Bajoriūtė ir J. Grėbliūnas. 

Tokia klebono parama visuomeninei veiklai rodo jo ir parapi- 
iečių abipusį pasitikėjimą. Štai 1914 m. rugpjūčio 13 d. kun. 
Lietuvninkas per pamokslą ragino lietuvius rengtis į politinį sei- 
mą Čikagoje rugsėjo 21—22 d. ir drauge į katalikų kongresą. Per 
pamokslą jis perskaitė Čikagos lietuvių atsišaukimą „Tautiečiai!“ 

Tą pačią dieną buvo susirinkimas, apie kurį „Katalikas“ rašė: 
„Tuoj po pamaldų bažnyčios salėje atlaikytas susirinkimas, kurį 
atidarė pats klebonas ir kurio vedėju paskyrė p. J. S. Vasiliauską, 
gi pats pasišalino (dėl laiko stokos). Apsvarsčius visus reikalus, 
išrinkta nuo parapijos atstovas į politinį seimą ir Federacijos kon- 
gresą p. J. S. Vasiliauskas, S.L.R.K.A. centro sekretorius“ 24, 

J. S. Vasiliauskas anuo laiku buvo vienas iš žymiausių Ameri- 
kos katalikų pasauliečių visuomenės veikėjų. Nuo 1918 m. jis tam- 
pa ilgamečiu to susivienijimo prezidentu. Be to, jis yra buvęs 
Tautos tarybos pirmininko pavaduotojas, Lietuvių informacijos 
biuro Vašingtone iždininkas ir daugelio kitų komitetų bei komisi- 
jų narys. 

Baltimorietis J. Grėbliūnas 1918. m. buvo A.L.R.K. Federacijos 
centro valdybos pirmininko pavaduotojas, o Lietuvių katalikų mo- 
terų sąjungos centro valdybos pirmininkė A. Bajoriūtė buvo fe- 
deracijos iždo globėja. Lietuvos vyčių centro valdybos pirmininku 
buvo išrinktas Baltimorės vyčių kuopos pirmininkas J. Bučnis, 
kuris su Bajoriūte dar buvo išrinkti ir į Tautos iždo tarybą. Be 
šių veikėjų, Baltimorės lietuvių parapijai suvažiavimuose kartais 
atstovaudavo A. Ramoška, F. Karalius, J. Pautienius ir kiti. 

Nedaugelio ano meto parapijų pasauliečiai taip gausiai buvo 
įsijungę į Amerikos lietuvių visuomeninę veiklą. Toks baltimorie- 
čių atstovavimas pradėjo silpnėti, kai daugėjo parapijos rūpesčių 
klebonui, o jo sveikata ėmė šlubuoti. Sv. Alfonso bažnyčios, mo- 
kyklos ir kitų patalpų priežiūrai reikėjo daugiau ir pajamų, ir 
dėmesio, 


440 CEZARIS SURDOKAS 8* 


Kai kun. Lietuvninkas arkivyskupo buvo paskirtas Šv. Jono 
Krikštytojo parapijos klebonu, parapijos komitetas pajuto, kad jis 
jau nebe vienintelis parapijos tvarkytojas. Jaunas, idealų pilnas 
kunigas parapijos susirinkime buvo pagirtas: „Apie dabartinį kle- 
boną negalim nė burnos praverti, nes tai yra tikrai dievotas ku- 
nigas ir su kiekvienu nori ko gražiausiai elgtis ir savo priedermes 
atlieka kaip reikia“ 25, 

Atrodo, galėjo baigtis šliūpiško stiliaus kova, nes pats lais- 
vamanybės apaštalas jau buvo iš Baltimorės išvykęs. Deja, jo 
uždegta kovos ugnis dar ilgai degė. Organizavosi darbininkų uni- 
jos, laisvamanių draugija, socialistų kuopa ir kiti nekaltais var- 
dais pasivadinę komunistų vienetai. Jų idėjas čia skleidė ir vienas 
po kito su įvairiais priešais kovojo vietiniai laikraščiai — ,,Kar- 
das“, „Galybė“, „Nauja draugija“, „Pirmyn“ ir „Darbininkų bal- 
sas“. Tarp jų redaktorių yra buvę plačiai žinomi P. Grigaitis, 
A. Lalis, J. B. Smelstorius bei vietiniai V. Karalius ir J. Laukis. 
Jie niekad nepraleido progos už bet ką kleboną pakritikuoti ar 
iš jo pasityčioti. " 

Pagaliau vaterburiškis „Rytas“ stojo kun. Lietuvninko ginti. 
Kun. J. Žebris parašė „Atvirą gromatą prie Baltimorės lietuvių 
parapijų“. Joje sakoma: „Po visas parapijas bedieviai sujudo nu- 
šalinti katalikiškus kunigus. Tautiečiai, supraskite, kad šiandien 
neturime nei vieno kunigo, kurio jie nenorėtų nušalinti, bet tas 
pragariškas neapykantos darbas varomas nevienodai, vienur smar- 
kiau, kitur lėčiau. Tarp persekiojamų kunigų klebonas kun. Lie- 
tuvninkas stovi ant pirmos ugnies ir visas darbas eina iš Balti- 
morės“ *6, 

Tas pats laikraštis kita proga buvo pabrėžęs, kad „Guodotinas 
kun. Lietuvninkas kentėdamas begėdišką persekiojimą užsipelnė 
visos Amerikos didžiausią visų kunigų ir žmonių užuojautą. Paim- 
kime tiktai ant nuomonės piktybę pasileidusio lietuviško kriau- 
čiaus ir pasiklausykime jo palaido liežuvio pliovonių. To viso ant 
savo asabos datiria kun. Lietuvninkas nuo Baltimorės kriaučių. Tą 
atminant nereikia užmiršti, kad bedievių tenai, teisybė, pikčiausių 
randasi nemažai, bet visgi geroji pusė, nors su vargu, bet gar- 
bingai mina po kojomis šliūptarnystės visą šunybę“ ?7. 

„Nauja gadynė“ gyrėsi, kad „Baltimorėje dabar skaitome tikrų 
laisvamanių per 400, ir tie bažnyčiai neduoda „gešeito“ varyti. Ir 
taip bažnytėlė nuslobo, kad priversla yra kelti pokylius, įtaisyti 
po bažnyčia karčemą (fair) ir nuolat brenda į didesnes skolas“ 28, 
Tiesa, po bažnyčia buvo įrengtos patalpos, bet ne karčemai, o 
susirinkimams, vaidinimams ir pradžios mokyklai. Įrengimams rei- 
kėjo paskolos. Vėliau „„Žvaigždėj“ skaitome: „Mūsų parapija kas- 
met eina geryn. Nors šliūptarniai iš visų pajėgų dirbo ant išnai- 
kinimo lietuviškos bažnyčios, tas viskas veltui. Praleidę šiuos me- 
tus išgirdome linksmą žinią nuo kun. J. Lietuvninko ir parapijos 
komiteto, kad jau bankui visa skola apmokėta“ P?. 1905 m. Balti- 
morės Šv. Jono Krikštytojo lietuvių parapija galėjo persikelti į 


9 KUN. J. LIETUVNINKAS — BALTIMORĖS 44] 
LIETUVIŲ PATRIARCHAS 


didesnę bažnyčią Paca ir Saratoga gatvių kampe, o 1917 m. jai 
buvo suteikta viena iš gražiausių Baltimorės bažnyčių — Šv. Al- 
fonso. Ji įsikūrusi tik per vieną kvartalą nuo pirmosios Amerikos 
katalikų katedros. Savo naująja bažnyčia Baltimorės lietuviai ka- 
talikai ilgai didžiavosi, dažnai primindami jos milijoninę vertę, 
bet jos priežiūrai reikėjo dėti daug pastangų. Reikėjo šildyti, vė- 
dinti ir remontuoti ne tik bažnyčią, bet ir mokyklą, parapijos sa- 
lę, kleboniją ir vienuolyną. Reikėjo išlaikyti kunigus, vienuoles, 
patarnautojus. 

Arkivyskupas suprato, kad naujai vietai reikės skirti daugiau 
administracinio darbo ir rūpesčių. Todėl dar prieš persikeliant į 
Sv. Alfonso bažnyčią jis skiria pirmuoju vikaru kun. Kazimierą 
Losinskį. Būdamas lietuvės ir lenko sūnus, jis augo lenkiškoj ap- 
linkoj, bet ir lietuviškai susikalbėti gebėjo. Pirmąsias savo Mišias 
jis laikė lenkų bažnyčioj, o antrąsias — lietuvių. Žmonės kalbėję, 
kad tarp klebono ir vikaro buvę nesutarimų,— spėjama, kad dėl 
didesnio anglų kalbos vartojimo bažnyčioje. Tačiau į viešumą jo- 
kių nesusipratimų neiškilo. Kun. Losinskis veikė su vyčiais. Jis 
buvo pagrindinis klebono pagerbimo 1919 m., kunigystės 25 metų 
sukakties proga, organizatorius. 1926 m. jis buvo perkeltas į kitą 
parapiją. 

Tada į pagalbą kun. Lietuvninkui atvyko kun. Pranas Mockus, 
gimęs Tryškiuose. Jis studijavo ir kunigu įšventintas 1917 m. St. 
Peterburge tik 2 mėnesiai nuo Rusijos revoliucijos pradžios. No- 
rėdamas išvengti revoliucijos žiaurumų, jis pasitraukė į Sibirą ir 
apaštalavo izoliuotose vietovėse Omsko ir kitose apylinkėse. Kaip 
jis pasiekė Vakarus, nepasakojo, sakydavo, kad jo maldos buvo 
išklausytos. Į Hartiordą jis atvyko 1923 m., paskui buvo Waterbu- 
ryje, o 1926— 1927 m.— Baltimorėje. Vėliau kun. P. Mockus per- 
sikėlė į Coaldale, mažą miestelį Pensilvanijoje. Čia jis buvo ma- 
žos lietuvių parapijos klebonu iki mirties. Jo 50 metų kunigystės 
sukaktis (dveji metai prieš mirtį) buvo švenčiama aukštesniosios 
mokyklos patalpose, nes visas miestelis norėjo dalyvauti jo pa- 
gerbimo iškilmėse. Klebonas buvo populiarus dėl savo paprastu- 
mo, draugiškumo ir pasiaukojimo jaunimui bei visiems žmonėms. 
Vietinio laikraščio korespondentas Bobas Urbanas rašė, kad šis 
ramus ir kilnus žmėgus niekad nebus kanonizuotas savos bažny- 
"čios, bet žmonės, kuriems tarnavo, įį laiko šventuoju. 

Po kun. Mockaus turbūt tik keletą mėnesių Šv. Alfonso para- 
pijoj buvo kun. Vaclovas Smilgys (ar Smilgius?), kilęs iš Wilkes- 
Barre, Pa. Miręs 1940 m. Palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse Či- 
kagoj. 

Pagaliau 1928 m. kun. Lietuvninkas susilaukė asistento. Po 15 
metų jis tapo jo įpėdiniu. Romoje teologijos studijas baiges su 
daktaro laipsniu vikaro pareigoms čia buvo paskirtas kun. Liud- 
vikas J. Mendelis. Atvykęs jis čia aukojo trečias iškilmingas Mi- 
šias (pirmosios buvo Romoj, antrosios — Lietuvoj). Pamokslą pa- 
sakė kun. Lietuvninkas. Norėdamas greičiau susipažinti su nauja 


442 CEZARIS SURDOKAS 10* 


aplinka, kun. Mendelis klausė kun. Lietuvninko patarimų. Tai 
truko pusę metų. Po dvejų metų kun. Lietuvninką ėmė varginti 
sunki akių liga, o dar po poros metų jis apako. Tada visa para- 
pija užgriuvo „ant energingo, bet nepatyrusio kun. Mendelio pe- 
čių“ *, 

Parapinės lietuviškos organizacijos dėl kun. Lietuvninko svei- 
katos, amžiaus ir bažnytinių darbų buvo apsnūdusios arba nuny- 
kusios. Kun. Mendelis irgi jomis nesidomėjo. Bet netrukus jis 
suorganizavo arkivyskupijos bažnytines draugijas: Šventojo Vardo 
vyrų ir sodaliečių moterų. Iš anksčiau veikusių pasiliko tik alto- 
riaus ir rožančiaus draugija „Lietuvoje gimusioms moterims“. 

Nors kun. Lietuvninkas dar pajėgdavo atlaikyti Mišias ir klau- 
syti išpažinčių, bet parapijoj darbų buvo daug, todėl arkivyskupas 
1930 m. parapijon paskyrė Romoje teologijos studijas baigusį Bal- 
timorės lietuvių parapijos sūnų kun. Antaną Dubinską. Šis ma- 
lonaus būdo, nuolankus ir pasiaukojęs kunigas lietuvių parapijoje 
išbuvo 19 metų. 1949 m. jis buvo perkeltas į Šv. Grigaliaus para- 
piją klebonu ir pakeltas prelatu. 

Trečiuoju klebono kun. Lietuvninko asistentu 1933 m. arkivys- 
kupas paskyrė taip pat iš parapijos kilusį kun. Kazimierą Kei- 
došių. Jis pradėjo naujos krypties bažnytinio apaštalavimo laiko- 
tarpį, ieškodamas būdų patraukti daugiau maldininkų. Šv. Alfon- 
so bažnyčioje jis įvedė „stebuklingojo medalikėlio novenų pamal- 
das“. Pirma kartą jos čia buvo atkalbėtos 1935 m. sausio 10 d. 
Kai po metų jis buvo perkeltas į Šv. Kryžiaus parapiją, novenų 
pamaldoms ėmė vadovauti kun. Mendelis. Novenų maldininkų nuo- 
lat gausėjo. Vidutiniškai kas savaitę Šv. Alfonso bažnyčią aplan- 
kydavo apie 10 000 maldininkų. Novenos suteikė galimybe daryti 
gera aukojant misijoms, labdarybei ir tinkamai prižiūrėti para- 
piją. 

Kaip jau minėjome, pirmuosius 25-erius metus kun. Lietuvnin- 
kas parapijoje buvo vienintelis kunigas. Su parapijiečiais jis gerai 
sugyveno. Jį užgauliodavo, iš jo tyčiodavosi tik pašaliečiai: ko- 
munistai, socialistai, ateistai. Antroje savo klebonavimo laikotar- 
pio pusėje jis gavo pagalbininkų. Jie buvo ne tik kitos kartos, bet 
ir kitokios kultūros žmonės. Sveikatai blogėjant, jis mielai savo 
pareigas perleido asistentui. (Sakoma, kad jis jam perlėidęs ir 
savo klebonišką algą.) 

Sėkmingiausias jo gyvenimo ir veikimo laikotarpis buvo tada, 
kai Lietuva atbudo ir atkūrė nepriklausomybę. Atsitiktinai prie to 
prisidėjo ir kairiojo sparno silpnėjimas, prasidėjęs 1914 metų pa- 
baigoje. Čikagiškės „Naujienos“ korespondencijoje iš Baltimorės 
pranešama, kad „susikalbėjo visos didžiosios firmos atleisti iš 
darbo visus darbininkus. Užsidarė visos didžiosios kriaučių dirb- 
tuvės. Visi kriaučiai „ant kampų sustoję, svarsto, ką daryti... Ne- 
didelis mūsų socialistų būrelis darbuojas kiek galėdamas, rengia 
prakalbas...“ 3! 


11* KUN. J. LIETUVNINKAS — BALTIMORĖS 443 


1915 metų pradžioje Baltimorės siuvėjai tedirbo apie pusę 
laiko, „Visiems mokestis numušta, žmonių pilni kampai pristoję 
laukia, kuomet darbai pradės eiti. Patarčiau nevažiuoti iš kitur 
čia darbo ieškoti“, — rašė tas pats „Naujienų“ korespondentas 32, 

Tautiškai nusiteikę baltimoriečiai dar prieš siuvėjų streiką bu- 
vo pradėję bendrą veiklą — rengti prakalbas ir organizuoti pa- 
galbą Lietuvai. Bene pirmosios tokios prakalbos buvo 1913 m. 
Tada Baltimorėje lankėsi dr. J. Basanavičius ir M. Yčas. Laik- 
raščio „Vienybė lietuvninkų“ korespondentas apie jų prakalbas 
rašė: „Svečių prakalbomis žmonės labai liko užganėdinti, ypatin- 
gai dr. Basanavičiaus, kuris kalba gana aiškiai ir labai maloniu 
balsu, besiklausytum žmogus per visą vakarą“ *3. 

Kitas žygis buvo bandant visas organizacijas sušaukti konfe- 
rencijon, kurios tikslas būtų suorganizuoti pagalbą Lietuvai. Ta- 
čiau socialistų kuopa viešu atsišaukimu pranešė visuomenei, kad 
jie „negali dalyvauti konferencijoj išvien su klerikalais“. Planuo- 
toji konferencija įvyko 1914 m. lapkričio 4 d. Joje dalyvavo 70 
katalikų ir tautinių organizacijų atstovų. Buvo numatyta suorga- 
nizuoti mieste masinį susirinkimą, o vėliau rinkliavą. Į konieren- 
ciją buvo atvykę ir socialistų atstovų, bet jie kėlė reikalavimus, 
nepriimtinus kitiems. Nepatenkinti, kad jų reikalavimai nebuvo 
priimti, socialistai išėjo. 

Didelis masinis susirinkimas su prakalbomis įvyko 1915 m. 
spalio 29 d. Suėjo apie 800 klausytojų. Kalbėjo 2 miesto atstovai 
ir 3 lietuvių veikėjai: Kaupas, Česna ir Vasiliauskas. 

Tą pačią dieną vakare buvo ir socialistų prakalbos. Kalbėjo 
Kapsukas ir Baltrušaitienė. 

Didžiausias ano meto renginys Lietuvos naudai buvo viešoji 
rinkliava Baltimorės ir Vašingtono miestų gatvėse 1916 m. ba- 
landžio 24 d. Buvo sutarta aukas paskirstyti Tautos fondui (ka- 
talikų) ir Lietuvos gelbėjimo fondui (tautininkų) pagal pristatytų 
rinkėjų skaičių. Rinkėjų buvo apie 380. Surinkta 4792,69 dol. 
Daugiausia surinko Viktorija Vencienė — 590,25 dol. Konierenci- 
jos, organizavusios tą rinkliavą, garbės pirmininkas buvo kun. 
Lietuvninkas. 

1921 m. sausio 30 d. prakalbas surengė bendrasis Baltimorės 
lietuvių komitetas. Kalbėjo kun. Lietuvninkas, M. Vinikas iš Va- 
šingtono, dr. II. Seidelis — žydų atstovas ir adv. F. Bagočius. „Vi- 
si kalbėtojai gana jausmingai nupiešė dabartinį Lietuvos padėji- 
mą ir karštai ragino visus remti aukomis Lietuvos valstybę jos 
sunkioį kovoj su banditu Želigovskiu. Po prakalbų buvo renkamos 
aukos. Nors dažnai čia renkamos aukos, tebeviešpatauja nedarbas 
ir siuvėjų streikai, vienok aukų surinkta 1202,50 dot. Iš viso per 
8 mėn. Baltimorės lietuviai Lietuvos reikalams sudėjo 8588,00 
dol.“ 34. 

Dėl! darbininkų streikų ir ekonominių sąlygų siuvimo pramonė 
Baltimorėje sinyko. Daug lietuvių neteko darbo. Apmirė darbi- 
ninkų unijos ir sumažėjo ideologinių organizacijų kovingumas. 


444 CEZARIS SURDOKAS 12* 


Tokį įspūdį pajuto Vargo Duktė, atsiliepusi šiuo pareiškimu: „Nors 
sykį Baltimorės lietuviai suprato, kad tik vienybėje galybė. Jau 
išnyko visi tie skirstymai į „šliūptarnius“ ir „šventakuprius“. Už 
šitą daugiausiai priguli atiduoti garbę kun. klebonui Lietuvninkui, 
kuris supratęs, kiek blėdies padaro skirstymasis, pradėjo raginti, 
kad visi eitų išvien“ 38. 

Tačiau praktiškai toji vienybė nebuvo taip lengvai pasiekiama. 
Tiesa, bendrą kalbą surado visi tie, kurie troško Lietuvai laisvės 
ir nepriklausomybės, bet tie, kurie tikėjo revoliucijos reikalingu- 
mu, pasiliko ištikimi bolševikiniam socializmui ir sekė Maskvos 
linija. O jų buvo nemažas skaičius ir išsilaikė iki pokario laikų. 

Baltimorės lietuviai katalikai pirmą kartą minėjo savo klebono 
kunigavimo ir klebonavimo sukaktį 1913 m. Tada buvo 20 metų 
sukaktis „mūsų gerbiamo klebono, — „Drauge“ rašė A. Ramutis.— 
Labai retai pasitaiko kokiam nors kunigui išbūti klebonu vienoj 
parapijoj tokius ilgus metus. Kun. Lietuvninkui per tiek metų te- 
ko patirti daug karčių valandėlių. Kas žino Amerikos lietuvių 
istoriją, tam lengviau suprasti, kokiam padėjime yra Amerikos lie- 
tuviai kunigai-klebonai, o ypač Baltimorėje“ ?. Tatai paaiškina 
1916 m. „Darbininko“ korespondentas: „Mūsų laisvamanėliai ir 
cicilikai dabar labai plačiai šeimininkauja čia, Baltimorėje“. Bet 
1919 m. sausio 19 d. iškilmingai švenčiant 25-erių metų kun. Lie- 
tuvninko klebonavimo sukaktį, jo pagerbti susirinko apie 700 žmo- 
nių. Ir nuotaikos čia jau buvo tiek pasikeitusios, kad „Ten buvęs“ 
galėjo parašyti šitokius įspūdžius: „Atsižvelgiant į Baltimorės lie- 
tuvius katalikus, jų kleboną, bažnyčią ir visuomenišką veikimą 
vra smagu pažiūrėti. Ir abejoju, kad Amerikoje rasis daug tokių 
kolonijų, kaip kad Baltimorės. Lai seka visos Amerikos lietuvių 
kolonijos tą pavyzdingą Baltimorės lietuvių koloniją“ 37. 

To pavyzdingo Baltimorės lietuvių telkinio žymiausioji asme- 
nybė buvo klebonas kun. Lietuvninkas, dažnai savųjų ir net kita- 
taučių vadinamas lietuvių patriarchu. Prel. L. J. Mendelis savo 
biogralijoje mini, jog 1928 m. jis prisistatė kaip asistentas lietu- 
vių patriarchui kun. Juozui Lietuvninkui. Prie jo populiarumo la- 
bai daug prisidėjo Lietuvos vyriausybės apdovanojimas 1935 m. 
D.L.K. Gedimino ordinu. Šis prisipažinimas jam atėjo po 41 me- 
tų tarnybos Baltimorės lietuviams. Šį pažymėjimą plačiai aprašė 
Baltimorės laikraščiai. “The Evening Sun“ ta proga parašė ve- 
damąjį (1935.06.04), o miesto tarvba jį pagerbė specialia rezoliu- 
cija. 

1938 m. sausio 23 d. buvo minima Baltimorės lietuvių parapi- 
jos 50 metų, Lietuvos nepriklausomybės 20 metų ir kun. Lietuv- 
ninko 73-ejų metų amžiaus sukaktys. Šio renginio programą 
puošė kun. Lietuvninko nuotrauka su tokiu užrašu: „Gerb. kun. 
Juozas Lietuvninkas, ilgametis Šv. Alfonso parapijos klebonas, 
tikras lietuvių išeivijos patriarchas, didis tėvynės mylėtojas ir 
D.L.K. Gedimino ordino rykys“. 


13* KUN. J. LIETUVNINKAS — BALTIMORĖS 445 
LIETUVIŲ PATRIARCHAS 

Pamaldas ta proga laikė arkivyskupas Curley, jubiliejinį pa- 
mokslą pasakė kun. Albinas Drazdys iš Lietuvos. Pamaldose da- 
lyvavo apie 30 kunigų. Minėjimo programą atliko parapinės mo- 
kyklos vaikučiai, moterų choras ir parapijos choras. Jubiliejinio 
koncerto programoje buvo pagerbti parapijos steigėjai ir rėmėjai, 
žuvusieji už nepriklausomybę ir klebonas kun. Lietuvninkas (Haec 
dies guam fecit Dominus). Buvo sugiedoti pavasarininkų ir Lie- 
tuvos himnai, 

Tų pačių metų gruodžio 26 d. katalikių moterų Baltimorės sky- 
rius ir katalikių susivienijimo 13 kuopa surengė šaunią puotą kun. 
Lietuvninko 45 metų kunigystės ir klebonavimo sukaktims pami- 
nėti. „Amerikos lietuvis“ ta proga rašė: „Jau tokis ilgametis 
kunigavimas vienai parapijai aiškiai liudija, kad kun. Lietuvnin- 
kas yra tikras kunigas, tikras Kristaus vietininkas, kuriam niekas 
daugiau nerūpėjo kaip tik kunigystė, Bažnyčia ir parapijonų dva- 
siniai reikalai... Programoje buvo koncertinė dalis, vakarienė ir 
sveikinimai bei linkėjimai jubiliatui... Kalbas pasakė: kun. dr. 
L. Mendelis, kun. A. Dubinskas, kun. Giedra ir teisėjas V. F. Lau- 
kaitis. Jubiliatas padėkojo visiems už dalyvavimą ir už paramą 
parapijai“ 88, 

Tai buvo bene paskutinis jo visuomeniško gyvenimo pasirody- 
mas. Bažnyčioje jis dar ilgai atlikdavo visas kunigo pareigas: 
klausydavo išpažinčių, laikydavo pamaldas, nors silpnai regėjo ir 
sunkiai vaikščiojo. 

O gyvenimas jau ėjo nauja vaga. Jo puoselėtos lietuviškos or- 
ganizacijos be jo vadovaujamos rankos jau vegetavo arba buvo 
nustojusios veikti. Ir jam atėjo laikas pasitraukti užtarnauto po- 
ilsio, amžinojo poilsio. Kūrėjas pasikvietė jį į savo karalystę 
1943 m. liepos 22 d. Jo kūnas buvo palaidotas Šventojo Atpirkėjo 
kapuose liepos 27 d. 

Juozas Lietuvninkas buvo gimęs 1865 m. sausio 25 d., Viščia- 
kampyje, Mato Lietuvninko ir Onos Laurinaitytės šeimoje. Še- 
šerių metų mokyklą jis išėjo Vilkaviškyje. Kai jis mirė, tik 5 
mėnesių betrūko iki 50 metų kunigystės ir klebonavimo sukakties. 
1993 m. suėjo jau 100 metų, kai jis buvo įšventintas kunigu, ir 50 
metų nuo jo mirties. 

Anuomet laidotuvių dieną žmonės netilpo bažnyčioje, o joje 
yra vietos 700 žmonių. Dalyvavo Baltimorės ir Vašingtono arki- 
vyskupijų augziliaras vysk. McNamara, kokie 75 kunigai, Lietu- 
vos ambasadorius plk. P. Žadeikis ir jo sekretorius J. Kajeckas. 
Užuojautas pareiškė Marylando gubernatorius O'Conor, Baltimo- 
rės meras McKeldin ir kiti. Meras McKeldin savo užuojautoje pa- 
reiškė, kad jis apie Šv. Alfonso katalikų bažnyčios klebono, šio 
lietuvių patriarcho, mirtį sužinojo su dideliu liūdesiu. Baltimorės 
miestas, matyt, yra gera vieta gyventi, nes kun. Lietuvninkas čia 
daugelį metų gyveno ir darbavosi *?. 

Savo lietuviškame pamoksle prel. J. V. Miliauskas iš Skran- 
tono iškėlė kun. Lietuvninko pasišventimą savo žmonėms, vaiku- 


446 CEZARIS SURDOKAS 14* 


čiams ir jų katalikiškam auklėjimui, jo užuojautą ligoniams, gai- 
lestinguimną vargšams ir jo meilę kunigystei. Jis niekad nepamir- 
šo savo gimtojo krašto. Jo meilė ir darbai Lietuvai buvo žinomi 
visiems. Tai rodo ir Lietuvos ministerio dalyvavimas šiose Mi- 
„šiose. 

Vysk. McNamara savo pamoksle pirmiausia perdavė arkivysk. 
Curley užuojautą kunigams ir parapijiečiams, pabrėždamas, kad 
arkivyskupas, kaip ir jo pirmtakas kard. Gibonsas, gerbė kun. Lie- 
tuvninką kaip pasišventusį, nuolankų, pamaldų kunigą, kuris per 
visą savo gyvenimą laikėsi kilnių kunigystės idealų. Šios laido- 
luvės su tiek prelatų ir kunigų iš viso krašto parodo pagarbą jam, 
ištikimai tarnavusiam Dievui ir žmonėms. Išlydint karstą iš baž- 
nyčios ėjo kunigų. procesija ir giedojo „Benedictus“ *0, 

Minėtas laikraštis “Catholic Review“ plačiame laidotuvių apra- 
šyme pažymėjo, kad kun. Juozas Andrius Lietuvninkas buvo nuo- 
lankus, malonus ir kullūringas Šv. Alionso parapijos klebonas. 
„Darbininko“ korespondentas jį apibūdino kaip gerą žmogų ir 
pavyzdingą mokytoja, mylimą vietos lietuvių. Be to, pridūrė, kad 
kun. J. Lietuvninkas buvo taip pat pavyzdingas lietuvininkas *!. 

Kun. Lietuvninkui mirus, lietuvių parapijos klebonu buvo pa- 
skirtas kun. dr. L. J. Mendelis, gimęs 1898 m. balandžio 18 d. 
Šiauliuose, Lietuvoje. Į Ameriką atvyko su visa šeima, būdamas 
12 metų. Teologiją studijavo ir į kunigus įšventintas Romoje 
1923 m. Paskirtas į Šv. Alfonso lietuvių parapiją. Klebonu tapo 
1943 m. Mirė 1979 m.42 

Paskutinis Šv. Alfonso parapijos klebonas lietuvis buvo kun. 
Antanas S. Dranginis, gimęs 1917 m. spalio 8 d. Port Carbon, Pa. 
1943 m., pašauktas į kariuomenę, įstojo į marijonus. Karo metu 
buvo Tolimųjų Rytų fronte. Iš kariuomenės paleisias 1946 m. Į 
kunigų seminariją įstojo 1951 m. Kunigu įšventintas 1956 m. 
Paskirtas į Šv. Alfonso parapiją. Klebonu tapo 1979 m. Mirė 
1991 m. 43 

Po kun. A. S. Dranginio mirties parapijos administratorium 
buvo kun. Paul G. Holthaus. O 1992 m. parapijos klebonu pa- 
skirtas buv. kariuomenės kapelionas kun. John Barbernitz. 

1994 metų pradžioje arkivyskupija paskelbė sąrašą 6 parapi- 
jų, kurios rengiainasi uždaryti arba sujungti su kitomis, nes jos 
sekmadieniais nesutraukia nė 300 maldininkų. Šv. Alionso para- 
pija yra sąraše tų bažnyčių, kurių likimas būsiąs sprendžiamas iš 
renkamų duomenų. Siūlymams teikti yra sudaroma parapijos pa- 
tariamoji komisija. 


! Kučas A. Shenandoah lietuvių Sv. Jurgio parapija. 1891—1966. Brook- 
lyn, 1968. 

2Sirvydas V. Amerikos lietuvių parapijos // Kunigų vienybės met- 
raštis, 1941. 

3 Milukas A. Amerikos lietuviai XIX šimtmetyje. 1938. 


15* KUN. J. LIETUVNINKAS — BALTIMORĖS 447 
LIETUVIŲ PATRIARCHAS 


*Spaulding T. W. The Premier See. A history of lhe Archdioceses 
of Baltimore, 1789—1989 // The Johns Hopkins University Press. Baltimore 
and London, 1989. 

5 Saurusaitis P. // Vadovas, 1910. Nr. 18. P. 204. 

5 Senkus W. Lietuviškasis balsas. 1886. Birželio 30. 

7 Metinis pranešimas Lietuvių mokslo draugystės. Baltimore, 1891. 

3 P. B. Šis tas iš Baltimorės lietuvių istorijos // Vienybė. Marylando lie- 
tuvių numeris. 1936. Birželio 9. Brooklyn. 

SLietuvnikas J. Iš Baltimorės, Md. // Lietuva, 1895. Gruodžio 7. 
Nr. 49. 

10 Draugas. 1939. Gruodžio 28. 

NU Milukas A. Spaudos laisvės ir Amerikos lietuvių organizuotės su- 
kaktuvės. 1930. P. 518—522. 

12? Jonas iš Lietuvos. Baltimore, Md. // Žvaigždė. 1904. Nr. 10. 

3 Lietuva. 1895. Nr. 17. 

MRizzo H. L. Extra magazine // The News American. 1975. Junė I. 

!š Darbininkas. 1926. Birželio 25. 

*6 Cardinal to Lithuanians // The Baltimore Sun. 1911. June 31. 

" Nagornoski V. Rutvilė Zemaitijos mergelė. Istoriška tragedija pen- 
kiuose aktuose. New York, 1912. 

1š Zilevičius J. Vargonininkų sąjuga // Amerikos lietuvių katalikų 
darbai. Kunigų vienybės leidinys, 1943. 

'9 A. R. Garsas. Nr. 24. 1921. Birželio 16. į 

20 Darbininkas. 1929. Gruodžio 6; Lietuvių enciklopedija. Boston. T. 10. 
P. 181. 

"2 Damukaičiūtė M. Dirmavonės iškilmės // Draugas. Nr. 46. 1915. 
Lapkričio 11. 

2 T. K. Apie lietuviškas mokslaines Amerikoje // Žvaigždė. Nr. 39. 1902. 
Rugsėjo 25. 

2 Amerikos lietuvių katalikų darbai. 1943. P. 192. 

2* Katalikas. Nr. 35. 1914. Rugsėjo 16. 

25 Garsas Amerikos lietuvių. Nr. 10. 1894. Gruodžio 4. 

5 Zebris J. Atvira gromata prie Baltimorės lietuvių parapijonų // 
Rytas. Nr. 39. 1897. Spalio 14. 

* Rytas. Nr. 19. 1897. Gegužės 27. 

28 Nauja Gadynė. Nr. 1. 1896. Sausio 2. 

J. iš Lietuvos // Žvaigždė. Nr. 8. 1904. 

30 Prelatas Liudvikas Juozapas Mendelis STD, LLD. 1928—1953. 25 metų 
jo kunigiškojo darbo Šv. Alfonso .lietuvių parapijoje sukakčiai paminėti. Balti- 
more, 1953. 

3: Gapšis Z. // Naujienos. Nr. 110. 1914. Lapkričio 10. 

32 Gapšis Z. // Naujienos. Nr. 11. 1915. Kovo 15. 

3 Jaras P. Vienybė lietuvininkų. 1913. Nr. 43. 

* Jaras P. Vienybė lietuvininkų. 1921. Nr. 8. 

3 Vargo Duktė // Vienybė lietuvninkų. 1922. Nr. 72. 

3 Ramutis A. // Draugas. Nr. 3. 1914. Sausio 15. 

37 Darbininkas. Nr. 29. 1919. Kovo 28. 

38 Jaras P. // Amerikos lietuvis. Nr. 1. 1939. Sausio 7. 


448 CEZARIS SURDOKAS 16* 


39 The Catholic Review. Baltimore. 1943. Jule 30. 


40 Ten pat. 
4! Mirė Baltimorės lietuvių klebonas J. Lietuvninkas // Darbininkas. 1943. 
Liepos 31. 


+ Prelatas Liudvikas Juozapas Mendelis STD, LLD. 1928—1953. 25 m. 
jo kunigiškojo darbo Šv. Alfonso lietuvių parapijoje sukakčiai paminėti; Gal- 
kus G. F. Biographical sketch at the Testimonial dinner honoring Rev. 
Msgr. Louis Joseph Mendelis STD, LLD. Pastor Emeritus of St. Alphonsus 
Church, 1928—1976. 

*3 Surdokas C. A. A. Kunigas Antanas Dranginis // Draugas. 1991. 
Lapkričio 7; In loving tribute to Fr. Anthony Dranginis // Vilties Balsas. 
Baltimorės ir Vašingtono laikraštis ir kronika. Vol. IV, N 3. 


ALDONA VASILIAUSKIENĖ 


ARKIVYSKUPO MEčISLOVO REINIO 
GYVENIMO BRUOŽAI 


Arkivyskupas Mečislovas Reinys — didi asmenybė. Ryškus, 
kupinas pasiaukojimo jo gyvenimo kelias nuo vikaro iki arkivys- 
kupo; nuo pedagoginio darbo gimnazijoje iki profesoriaus Lietu- 
vos (vėliau-— Vytauto Didžiojo) universitete; nuo profesoriaus 
iki Lietuvos Katalikų universiteto steigėjo ir šios institucijos rek- 
toriaus-kanclerio; nuo populiarių mokslinių straipsnių iki išsamių 
darbų ir studijos ,„Rasizmo problema“; nuo mokslininko iki Lie- 
tuvių katalikų mokslo akademijos akademiko; nuo žymaus visuo- 
menininko iki užsienio reikalų ministro. Pirmasis lietuvis — Vil- 
niaus arkivyskupo lenko R. Jalbžykovskio padėjėjas — padėjo daug 
pastangų, kad Vilniaus kraštas visiškai nesulenkėtų. 

Kiekviena arkivyskupo Mečislovo Reinio gyvenimo ir veiklos 
diena buvo skirta Dievui, Tėvynei ir žmonėms. Arkivyskupo M. Rei- 
nio pavyzdys labai reikalingas šiandieną bėdų ir vargų nuka- 
muotoje. ir tebekamuojamoje Lietuvoje. 

Keletas arkivyskupo Mečislovo Reinio gyvenimo ir veiklos bruo- 
žų praplės ir papildys negausias žinias, sovietinės valdžios stro- 
piai saugotas, apie šį didjjį Lietuvos žmogų, sekusį šventųjų 
gyvenimu. 

Duok Dieve, kad šios žinios ir mūsų maldos pagreitintų ar- 
kivyskupo Mečislovo Reinio pakėlimą į Altoriaus Garbę. 


Jaunystė — mokslo metai 


Mečislovas Reinys gimė 1884 m. vasario 5 d. Utenos apskri- 
tyje, Daugailių parapijoje, neįprastai pavadintame Madagaskaro 
vienkiemyje. Mečys buvo jauniausias iš gausios 11 vaikų šeimos. 
Namuose ūkį tvarkė vyriausiasis brolis Izajošius, nes tėvas mirė 
jaunas, arklio sužalotas — Mečislovas neatsiminė savo tėvo mirties. 
Motina mirė staigiai susirgusi, Mečislovui studijuojant Belgijoje. 
Jis nesuspėjo nei atvykti aplankyti sergančios motinos, nei jos 
palaidoti. 

M. Reinys nuo mažens buvo maldingas, mėgo mokyti vaikus: 
vienmečiams dažnai sakydavo pamokslus. Kadangi jaunylis pa- 
sirodė labai gabus ir darbštus jau Antalieptės ir Mūrinės Ašme- 
nos (Vilniaus krašte) pradžios mokyklose, todėl buvo nuvežtas 
į Rygą mokytis gimnazijoje. Čia besimokydamas gyveno pas 
giminaičius. 

29 — 878 


450 ALDONA VASILIAUSKIENĖ 23 


1900 m. aukso medaliu baigęs Aleksandro III gimnaziją, 
1901 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. „Lietuvių seminarijo- 
je buvo nedaug. Prie jų glaudėsi ir vienas kitas (Meciejevičius, 
Radzevičius), nemokėję lietuvių kalbos. Tarp aiškių ir sąmoningų 
lietuvių Vilniaus seminarijoje buvo Juozas Kukta ir Mečys Rei- 
nys (abu vėliau tapo vyskupais), Nikodemas Rašlutis, Juozas 
Kraujelis, Kazys Čibiras, Antanas Viskantas. Tačiau apie jų or- 
ganizacinę veiklą beveik nėra žinių“ !. 

1905 m. baigęs seminariją M. Reinys gavo valdžios stipendiją 
teologijos studijoms Petrapilio dvasinėje akademijoje. Čia jis stu- 
dijavo 13 įvairių dalykų, klausė žymių profesorių kursų, kai ku- 
riuos dėstė ir lietuviai: biblinę graikų kalbą — K. Jaunius, socio- 
logiją — J. Malulaitis-Matulevičius, Šventojo Rašto įvadą — 
A. Dambrauskas-Jakštas, fundamentalinę teologiją — P. Būčys, 
moralinę ir pastoralinę teologiją — J. Mačiulis-Maironis, kanonų 
teisę — J. Baltrušaitis. Be to, M. Reinys buvo pasirinkęs apolo- 
getikos specializaciją, kuriai vadovavo prof. P. Būčys. 

Ypač didelę įtaką studijuojantiesiems turėjo Jurgis Matulai- 
tis. „Subrendęs, nors dar gana jaunas sociologas, jis formavo 
socialines savo studentų pažiūras ir kartu ugdė, skatino pasiry- 
žimą visuomenėje veikti ir praktiškai mokė veiklos metodų. Jo 
buvę studentai Petrapilio Akademijoje, kaip M. Reinys, Pr. Ku- 
raitis, VI. Jurgutis, Iz. Tamošaitis, B. Čėsnys, M. Vaitkus ir 
eilė kitų, taip pat kolegos dėstytojai, kaip Pr. Būčys, pasidarė 
tie naujosios katalikiškosios socialinės akcijos perteikėjai, inspi- 
ratoriai, dvasiniai vadovai“ ?. 

1907 m. birželio 10 d. Akademijoje M. Reinys buvo įšventintas 
kunigu. Primicijas laikė Daugailių bažnyčioje. M. Reinio draugas 
kun. Juozas Čepėnas, tuo metu vikaravęs Pušaloto parapijoje, pa- 
mokslo metu kalbėjo, kad primicianto laukia katedra, prolesūra, 
kad jis rengs darbininkus ir sielų ganytojus parapijoms 3. 

1905—-1909 m. studijuodamas Petrapilio dvasinėje akademijo- 
je, M. Reinys gavo tokius laipsnius: tikrojo teologijos studento 
(1907 m.), teologijos kandidato (1908 m.) ir teologijos magist- 
ro (1909 m.). Pastarąjį gavo už disertaciją „Krikščionybės pasi- 
rodymas daug prisidėjo prie dorovės kilimo“ (“Apparito christia- 
nisimi multum contulit ad promovendam doctrinam morum“). 

Tolesnes studijas tęsė Vakaruose. 1909 m. rudenį nuvyko į 
Belgiją ir 1909 —1912 m. studijavo Filosofijos institute prie Liu- 
veno universiteto. 1910 m. gavo filosofijos bakalauro laipsnį, 
1911 m.— filosolijos licenciato, o 1912 m.— lilosofijos daktaro. 
Daktaro disertaciją parašė tema „VI. Solovjovo dorovės pagrin- 
dai“ (“Theorie de VI. Soloviev sur la fondament de la morali- 
te“). Filosofijos institute M. Reinys studijavo fiziką, chemiją, 
geologiją ir mincralogiją, biologiją, anatomiją ir fiziologiją, poli- 
tikos ekonomiją, filosofijos įvadą, filosolijos istoriją, logiką, psi- 
chologiją, fiziologinę psichologiją, gnoseologiją, metaiiziką, kos- 
mmologiją, teologiją, etiką ir prigimtinę teisę. 


3* ARKIVYSK. M. REINIO GYVENIMO BRUOZAI 451 


Norėdamas baigti bendrąjį gamtos mokslų kursą, 1912 m. 
rudenį įstojo į Liuveno universiteto Gamtos mokslų fakultetą; 
per du semestrus išklausė kursus ir išlaikė egzaminus iš bota- 
nikos, zoologijos ir citologijos 4. 

Apologetiką dar studijavo Strasbūro universiteto Teologijos 
fakultete, kur įstojo 1913 m. rudenį. Per du semestrus, iki 1914 m. 
liepos 29 d., klausė religijos Tilosolijos, naujųjų laikų iilosofijos 
istorijos, naujųjų laikų kultūros problemų paskaitų, lankė apolo- 
getikos seminarą. 

Studijuodamas Vakaruose, atostogų metu keliavo po įvairias 
šalis (Angliją, Olandiją, Švediją, Prancūziją, Šveicariją, Austriją, 
Italiją), o Danijoje dirbo pastoracinį darbą — ateiviams darbi- 
ninkams sakė lietuviškus ir lenkiškus pamokslus. M. Reinys mo- 
kėjo lotynų, italų, prancūzų, anglų, danų, vokiečių, rusų, lenkų 
kalbas, c karo metu išmoko ispanų kalbą. 

K. P. Aleksa rašė: „Siekdamas mokslo, M. Reinys neturėjo 
jokios ypatingos paramos kur nors iš šalies. Studijas baigė tik 
savo prietelių, o dar labiau savo geležinio pasiryžimo ir taupu- 
mo dėka. Teko išsižadėti dažnai ir skanesnio kąsnio, ir geresnio 
drabužio, ir linksmesnės pramogos. Visa tai buvo aukojama 
mokslo reikalams“ Š. 


Pirmasis darbo laikotarpis Vilniuje 
(1914—1922) 


Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse grįžęs į Vilnių M. Reinys 
buvo paskirtas Sv. Jono bažnyčios vikaru. Vikaravo vienerius 
metus. Nedelsdamas pradėjo plačią pedagoginę veiklą, jam teko 
dirbti lietuvių gimnazijoje, pedagoginiuose bei Aukštuosiuose 
mokslo kursuose, Lietuvių katalikų mokytojų būrelyje, Vilniaus 
kunigų seminarijoje. Daug paskaitų perskaitė įvairiuose visuome- 
niniuose renginiuose, rūpinosi universiteto atkūrimu, dirbo platų 
visuomeninį darbą. 

M. Reinys rašė: „Daug yra įdomių dalykų margajame pasau- 
lyje, bet pats įdomiausias dalykas — žmogus. Jam fiaktinai yra ku- 
riamas ir tarnauja mokslas. Žinoma, su tokia pagarba atsiliepiant 
apie žmogų, turima galvoje žmogus, kuris supranta savo kilnius 
uždavinius ir siekia juos įgyvendinti, kuris yra sąmoninga, kilni 
asmenybė. 

Žmogaus kilnumas ir įdomumas eina iš jo dvasinės pusės... 

Žmogaus dvasiai tirti yra psichologijos mokslas, dvasiai ugdyti 
yra pedagogikos mokslas“ 6. 

M. Reinio rūpestis dėl jaunosios kartos auklėjimo atsiskleidė 
dviem veiklos kryptimis: praktine ir moksline, kurios itin svar- 
bios pirmajame kun. M. Reinio darbo laikotarpyje Vilniuje. 

Kuriantis lietuvių gimnazijai ir pedagoginiams kursams, 
M. Reinys buvo paskirtas jų kapelionu, o vėliau ir mokytoju. Lie- 


452 ALDONA VASILIAUSKIENĖ 4* 


tuvių „Ryto“ gimnazijoje, pradėjusioje darbą nuo 1915 m. spalio 
mmėn., M. Reinys dėstė psichologiją ir logiką, o vėliau dar tikybą, 
gamtą ir politinę ekonomiją 7. 

Dirbdamas gimnazijoje, 1916 m. M. Reinys buvo paskirtas 
Vilniaus kunigų seminarijos profesoriumi, kur dėstė filosofiją ir 
sociologiją. Seminarijos klierikas Pranciškus Cibulskis gyrė kun. 
M. Reinio dėstymą, sakė, kad „profesoriai Savickis, Kraujelis, Rei- 
nys klierikams patinka, nes jie visiems esą malonūs“ 8, 

1918 m. vasarą ir rudenį, tarp grįžtančių iš Rusijos karo trem- 
tinių lietuvių buvo nemaža gimnazijas baigusio jaunimo. Vil- 
niaus lietuviai, nelaukdami, kol bus atgaivintas universitetas, su- 
manė steigti Aukštuosius kursus. Šiuo sumanymu pasinaudojo 
Lietuvių mokslo draugijos suvažiavimas. Įkurti Aukštieji mokslo 
kursai Vilniuje veikė nuo 1919 m. kovo 1 d. iki 1921 m. gegužės 
24 d., kol lenkai juos uždarė. Čia paskaitas skaitė 27 lektoriai, 
tarp jų — M. Reinys?. 1920 m. jis skaitė „Filosofijos įžangos“ 
kursą 19, 

Vilniaus mokytojai, susirūpinę katalikybe, lietuvybe, pedagogi- 
niu ir bendro mokslinio išsilavinimo lygiu, suorganizavo būrelį 
(K. Ruginis, J. Talmantas, J. Tamulevičius, O. Matulaitytė, T. Ma- 
čiokaitė, O. Dzvilaitė, O. Grigaitytė, E. Valterytė ir kun. M. Rei- 
nys). Būrelio susirinkimuose dalyvaudavo ir kitų asmenų. Šiame 
Lietuvių katalikų mokytojų būrelyje, vadovaujamame mokytojo 
Klausijaus Ruginio, M. Reinys trejus metus skaitė psichologijos 
paskaitas. Šio būrelio veiklą būsimasis arkivyskupas taip įvertino: 
“Iniciatyva eina iš kurio nors asmens ir, be to, eina spontaniškai, 
ne prievartos būdu, bet savu noru. Paprastai iniciatyvą lydi tam 
tikras ryžtingumas, tvirtesnis nusistatymas sumanytąjį veiksmą 
pradėti, tęsti iki laimingo baigimo. .. Iniciatyvos reikšmė yra labai 
didelė žmonijos istorijoje... Mokyklos, labdarybės įstaigos, meno 
kūriniai, mokslo pažanga — tai vis iniciatyvos vaisius... Vienu 
iš gražiausių iniciatyvos, einančios iš pasiaukojimo, pavyzdžių 
yra 1911 m. Lietuvių Katalikų Mokytojų sąjungos įkūrimas ir jos 
tolimesnė veikla“ !!. 

M. Reinys kalba apie psichologijos mokslo poreikį mokytojams: 
„Būrelio nariams buvo aišku, kad psichologijos žinojimas moky- 
tojui yra nepaprastai reikalingas. Juk mokinio psichikos pažini- 
mas yra toksai dalykas, kad be jo prasmingas ir sėkmingas auk- 
lėjimo darbas yra neįmanomas. Be to, patsai mokymo ir auklėji- 
mo vyksmas turi būti atremtas į psichologijos dėsnius. Pagaliau, 
mokytojo įtaka mokyklos aplinkai irgi negali būti palaiminga, jei 
mokytojas nesupranta aplinkos psichologijos“ 12, 

Mokytojų būrelis, siekdamas platesnės orientacijos mokslo sri- 
tyje, ugdydamas religinių ir tautinių idealų meilę „turėjo gražios 
progos perteikti jaunoms širdims ir protams pirmąsias žinias, ug- 
dyti tikėjimo ir tautos meilę, lavinti jų iniciatyvą ir gabumus, 
formuoti jų charakterį, kad tuo būdu, davus gerą pradžią, būtų 
galima pamatuotai laukti jaunosios kartos, tinkamai išmokslintos, 


5* ARKIVYSK. M. REINIO GYVENIMO BRUOŽAI 453 


išauklėtos, išlavintos. Kad ir neturime statistinių žinių apie šio 
darbo pasėkas, tačiau negalime abejoti jo sėkmingumu, nes toks 
jau yra mokymo auklėjimo dėsnis, kad kilnios mokytojų pastan- 
gos randa gerą dirvą mokiniuose“ !š, 

Šio būrelio pastangomis 1917 m. Vilniuje pasirodė mokytojų 
almanachas „Atžala“. Būrelio veikla okupacijos metu rodė, kad 
„idealai gali tarpti ir tarpsta net ir tada, kai žmogus gyvena sun- 
kias savo gyvenimo aplinkos valandas“ 14. 

Dar Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, prieš užimant Vilnių 
vokiečiams, į Lietuvių mokslo draugijos patalpas Antanas Sme- 
tona sukvietė neišbėgusius į Rusiją lietuvius inteligentus ir 
prašė pasilikti Lietuvoje. Jis pranašiškai tikino, kad rusai iš Lie- 
tuvos pasitrauks, kad su jų pasitraukimu lietuvių tautai išauš jau- 
na gadynė ir kad ji pirmiausia bus pašaukta kurti savo tautišką 
mokyklą. Tam bus reikalingi mokytojai, bus reikalingi vadovėliai. 
Visi susirinkusieji, nors jau buvo pakėlę sparnus, pasižadėjo likti 
Lietuvoje !5, 

Lietuvių katalikų mokytojų būrelio veiklą materialiai rėmė Lie- 
tuvių komitetas. Jeigu jie „...kaip daugelis kitų, būtų pabūgę ka- 
ro baisenybių ir išdūmę į Rusiją, tai visiškai nebūtų kam Vilniuje 
reprezentuoti lietuvių švietimo darbą“, — rašė P. Dogelis !8, 
A. Smetona apie šio būrelio veiklą yra pasakęs: „Ką mes dary- 
tumėm, kad tų žmonių neturėtumėm?“ 17 

Pirmajame M. Reinio darbo laikotarpyje ne mažiau svarbi ir 
mokslinė veikla. Ji dar tik formuojasi, koncentruojasi tyrinėjimo 
kryptys, tačiau ir šiuo laikotarpiu parašyti darbai turi nenuginči- 
jamą vertę. 

Dirbdamas Vilniuje M. Reinys aktyviai įsijungė į P. Dovydai- 
čio leidžiamų ir redaguojamų žurnalų bendradarbių gretas. Tas 
bendradarbiavimas truko iki pirmosios tarybinės okupacijos, kai 
1941 m. P. Dovydaitis buvo išvežtas į Sibirą, o 1942 m. lapkri- 
čio 4 d. sušaudytas Sverdlovske. 

P. Dovydaičio „Lietuvos mokykla“ ir mokslinių žurnalų tria- 
da „Kosmos“, „Logos“, „Soter“ buvo skirti inteligentams, o svar- 
biausia — jais galėjo naudotis pedagogai. Kadangi trūko vadovė- 
lių, tai „Lietuvos mokykloje“ buvo įvestas mokymo pavyzdžių sky- 
rius, kur buvo dedama mokymui reikalinga medžiaga. Jau antroje 
„Lietuvos mokyklos“ knygoje (1919 m.) buvo išspausdinta (au- 
torius nenurodytas) literatūra psichologams: „Iš empyrinės psi- 
chologijos“ !8, „Iš racionalinės psichologijos“ !? ir „Iš elementarinės 
logikos“ 9. Šioje knygoje išspausdintas platus M. Reinio straips- 
nis ?!, Taigi galima manyti, kad mokymo pavyzdžiai negalėjo būti 
sudaryti be M. Reinio pagalbos. 

M. Reinys 1921 m. iš rusų kalbos išvertė prof. J. Čelpanovo 
„Psichologijos vadovėlį“. Minėto būrelio diskusijose, kaip rašė 
pats M. Reinys, buvo „de facto nustatinėjama psichologijos lietu- 
viškoji terminologija“ 2, kuri buvo panaudota verčiant vadovėlį į 
lietuvių kalbą. M. Reinio išverstu „Psichologijos vadovėliu“ 
30 — 878 


454 ALDONA VASILIAUSKIENĖ 6* 


(1923 m. antras leidimas) Lietuvos gimnazijose naudotasi per vi- 
są tarpukarį. 

Pirmasis M. Reinio darbo Vilniuje laikotarpis truko aštuone- 
rius metus. Per šį itin sunkų politiniu atžvilgiu laiką, be tiesio- 
ginio dvasininko ir pedagogo darbo, jis aktyviai reiškėsi visuome- 
niniame bei politiniame gyvenime: priklausė (iki 1926 m.) Krikš- 
čionių demokratų partijai, parašė jos naują programą, kuri 
1917 m. buvo išleista Vilniuje, įsijungė į diskusijas dėl būsimos 
žemės reformos — pritarė kun. Mykolo Krupavičiaus parengtam 
projektui. M. Reinys rašė straipsnius į laikraščius, atsakydamas 
į neteisingus lenkų užpuldinėjimus. 

1916 m. kapelionas M. Reinys Vilniuje sutelkė pirmąją atei- 
tininkų kuopelę 2, o vėliau dirbo ne tik ateitininkų, bet ir pavasa- 
rininkų organizacijose, 

1918 m. gegužės 25 d. Vilniuje įvykusiame steigiamajame Lie- 
tuvių katalikų mokytojų sąjungos suvažiavime kun. M. Reinys 
kartu su Tamulevičium ir Zelbaite buvo išrinkti į revizijos komi- 
siją2*. Katalikų mokytojų organizavimasis buvo gana sunkus. 
Pirmininkas P. Dovydaitis turėjo dar kitų pareigų, o valdybos 
narių dauguma pasirodė esanti nepaslanki darbui. Buvo nutarta 
sudaryti 5 narių Centro valdybą. Artimiausi P. Dovydaičio bend- 
radarbiai buvo mokytojai St. Tijūnaitis, J. Gvildys, J. Strimaitis, 
jiems padėjo kun. P. Dogelis, profesoriai 1z. Tamošaitis ir M. Rei- 
nys (po metus dirbę valdyboje) 2. M. Reinys ketverius metus buvo 
Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas, dvejus — Lietu- 
vių mokslo draugijos II vicepirmininkas. Skailė paskaitas įvai- 
riuose renginiuose, todėl visiems buvo žinoma jo taktika, tole- 
rancija ir erudicija. 1917 m. rugsėjo 18—22 d. įvykusioje Lietuvių 
konferencijoje pasakyti pamokslo visų luomų ir įvairaus išsilavi- 
nimo susirinkusiems atstovams buvo pakviestas kun. M. Reinys. 
Kunigas savo pamoksle akcentavo, kad visų valstybių pagrindas 
yra teisingumas. Kiekvienas pamokslininko žodis buvo giliai įsi- 
mintas visų konterencijos dalyvių. 

Žinoma, toks asmuo kaip kun. M. Reinys negalėjo likti neuž- 
kliuvęs raudonarmiečiams. 

Kun. Juozapo Vailokaičio vadovaujama Lietuvių liaudies są- 
junga 1919 m. vasario 16 d. Vilniuje suorganizavo didelį koncer- 
tą Lietuvos nepriklausomybės pirmosioms metinėms paminėti. Mi- 
nėjime kalbėję kunigas M. Reinys ir poetas L. Gira vėliau buvo 
suimti ir kalinti 2, Suėmus M. Reinį, jo paskaitas kunigų semina- 
rijoje skaitė žymus Vilniaus krašto veikėjas Petras Kraujalis ir 
Leonas Puciata 7. Jurgis Matulaitis prisiminimuose rašė, kad dar 
iki M. Reinio ir kitų suėmimo, pas jį buvo atėję kunigai klausti, 
ką daryti: bėgti ar ne, nes bolševikai jų jau ieškoję. „Darykite, 
tamstos, kaip tinkami, atsakiau. Aš tamstų vietoje nebėgčiau“ 28, 
Kunigai pasiryžo laukti... Ir buvo suimti. 

Bolševikai visus suimtuosius laikė įkaitais; siuntė į Kauną 
savo atstovus su reikalavimu, kad būtų paleisti ten kalintys bol- 


7* ARKIVYSK. M. REINIO GYVENIMO BRUOŽAI 455 


ševikai. Tik paleidus bolševikus kalinius, žadėjo paleisti ir sėdin- 
čiuosius Lukiškėse. 

Balandžio mėnesio antrojoje pusėje prasidėjo įnirtingos kau- 
tynės dėl Vilniaus. Mūšiai vyko balandžio 19—21 d., Vilnius ėjo 
iš rankų į rankas, kol jį paėmė lenkai. Balandžio 22 d. traukda- 
miesi raudonarmiečiai pasiėmė įkaitais kunigus J. Vailokaitį, 
M. Reinį ir P. Dogelį, pasauliečius Stašinską, F. Bortkevičienę, 
L. Girą 2. Nemažai kelio įkaitai keliavo pėsčiomis. o kun. M. Rei- 
nys turėjo nesveikas kojas (išsiplėtusias venas). Teko eiti ir pro 
Daugailius, deja, pasimatyti su namiškiais M. Reiniui neleido. 
Nakvojant netoli gimtųjų vietų, galėjo ir pabėgti, tačiau to ne- 
padarė. kad nenukentėtų įį saugojęs sargvbinis. Po keleto mė- 
nesių, liepos 24 d. įkaitais buvo pasikeista. 

Lietuvių ir sovietų susitarimu pasikeitimas įkaitais turėjo būti 
Degučiuose. „Tik įsivaizduokime. Be jokios kaltės įkaitu paimtas, 
penketą mėnesių kalėjimuose iškankintas žmogus inteligentas, po 
keturių vargingos kelionės dienų su naktimis be poilsio atgabena- 
mas ton vieton, kur jisai tikisi, kad štai jau baigiasi jo visos 
kančios... Bet pastovėjus ilgą valandą, sukomanduojama skubiai 
važiuoti atgal (vėl užrištomis akimis)... Kiek pavažiavus susto- 
jama, komanduojama lipt iš ratų, stoti paskui vienas kitą, susi- 
kibti ir užrištomis akimis eiti nežinia kur, ir girdėt, kaip kareiviai 
čia pat barškindami užtaiso šautuvus...“ 39 Bet tai dar ne galas. 
Dar keletą kartų panašiai pasielgė bolševikai, kol pasikeitimas 
įkaitais buvo padarytas Zarasu—Daugailių plente. Lietuvoje įkai- 
tams buvo surengtas šiltas sutikimas. 

Keletą dienų pailsėjęs tėviškėje, M. Reinys grįžo į Vilnių prie 
savo darbų. Vėliau rašė: „Teko pamatyti ir patirti keletą kalėji- 
mų, tačiau galų gale visa tai išėjo į naudą... teko patirti, kaip 
kiti žmonės gyvena ten. kur yra sunkiausios bausmės vieta: ... 
daugiau branginti savo ir kitų žmoniu laisve, geriau įvertinti bru- 
talios prievartos bjaurumą, geriau atjausti Dievo sutvertojo pa- 
saulio gražuma ir malonumą. Šių pamokų ir už didelius pinigus 
neatiduočiau“ 31, 


M. Reinio veikla Lietuvos universitete 
(1922—1940) 


Kuriant Lietuvos universitetą, M. Reinys buvo pakviestas eks- 
traordinariniu profesorium vadovauti Teorinės psichologijos ka- 
tedrai Teologijos-filosofijos fakultete. Mažam Vilniaus lietuvių 
inteligentų būreliui apsvarsčius, vyskupo Jurgio Matulevičiaus pa- 
tarimu kun. M. Reinys išvyko iš lenkų okupuoto Vilniaus į Kauną 
rengti kataliku inteligentų kadrų. Nuo 1922 m. rugsėjo 1 d. pro- 
fesorius M. Reinys dėstė bendrąią. lvginamąją bei pedagoginę 
psichologiją, skaitė paskaitas specialiais psichologijos klausimais, 
turėjo psichologijos pratybas. 1931 m. vyriausybei panaikinus psi- 


456 ALDONA VASILIAUSKIENĖ g* 


chologijos katedrą universitete, M. Reinys liko psichologijos pri- 
vatdocentu prie Filosofijos katedros iki fakulteto uždarymo 1940 m. 

Be akademinio darbo universitete 1922—1940 m., būtina iš- 
skirti trejetą darbo barų, kur M. Reinio veikla paliko ženklų pėd- 
saką: 

1) 1925 m. rugsėjo 25 d.—1926 m. balandžio 21 d. M. Reinys 
ėjo užsienio reikalų ministro pareigas; 

2) 1926 m. balandžio 5 d. Šventasis Tėvas Pijus XI jį paskyrė 
tituliniu Tiddi vyskupu, o kartu ir Vilkaviškio vyskupo A. Ka- 
roso padėjėju — koadjutoriumi; 

3) M. Reinys — Lietuvos katalikų universiteto kūrėjas — 1932 m. 
Apaštališkojo Sosto patvirtintas Lietuvos katalikų universiteto rek- 
toriumi-kancleriu. 

Užsienio reikalų ministro postas — tai aukščiausia M. Reinio 
politinės veiklos išraiška; paskyrimas vyskupu — tai pasirengimas 
sunkiam arkivyskupo darbui lenkų okupuotame Vilniuje, o vė- 
liau rusų, vokiečių ir vėl rusų okupacijos melu; pastangos įkurti 
universitetą — tai M. Reinio organizacinių gabumų išsiskleidi- 
mas. 

Greta suminėtų darbų, ne mažiau svarus mokslinis ir visuome- 
ninis darbas. 


Lietuvos universiteto, nuo 1930 m. pavadinto Vytauto Didžio- 
jo vardu, Teologijos-lilosofijos fakulteto vakarietišką kryptį bei 
jo problemas akcentavo šveicaras Juozas Eretas: „Tautininkų va- 
dai filosofijos skyriui kenkė kaip galėjo. Dėl to šio skyriaus kelias 
ilgainiui virto Golgotos keliu. Mokslo atžvilgiu jam nieko nebuvo 
galima prikišti. Krikščioniškieji Vakarai čia prabilo liuveniečių 
Kuršaičo ir Reinio lūpomis, o Bistras, Mykolaitis, Pakštas ir kiti 
atstovavo Fribūro naudai“ 32. Filosofijos skyriuje buvo nemažai 
mokslo talentų. Todėl nepagailėta lėšų ugdyti naujų mokslininkų 
kartai — gabūs ilgesniam laikui buvo siunčiami į Vakarus specia- 
lizuotis. Tarp jų — J. Pankauskas. Jis Leipcige specializavosi psi- 
chologijos srityje ir atsistojo šalia M. Reinio filosolijos skyriu- 
je 83, 

1938 m. pedagogikos ir psichologijos mokslas Teologijos-lilo- 
solijos fakultete apėmė 4 sritis: teorinę psichologiją, eksperimenti- 
nę psichologiją, teorinę pedagogiką ir praktinę pedagogiką. Visos 
jos tarpusavyje buvo derinamos. Šiuos kursus, be tikrųjų ir laisvųjų 
klausytojų, galėjo lankyti ir vadinamieji hospitantai, klausantys 
tik atskirų, pačių pasirinktų mėgstamų kursų. Hospitantų teisėmis 
galėjo naudotis mokytojai, norintys labiau pasitobulinti. Pedago- 
gikos kursus tuo metu dėstė S. Šalkauskis, A. Maceina ir I. Ma- 
linauskas, psichologijos — vysk. M. Reinys (skaitė psichologijos 
kursą, turėjo teorinės psichologijos pratybas) ir vyr. asist. dr. 
J. Pankauskas (eksperimentinės psichologijos, pedologijos, eks- 
perimentinės pedagogikos bei eksperimentinės psichologijos kur- 


9+ ARKIVYSK. M. REINIO GYVENIMO BRUOZAI 457 


sus ir pedagogikos pratybas) **. Fakultetas norėjo pertvarkyti pe- 
dagogikos bei psichologijos mokslus — įsteigti pedagogikos insti- 
tutą, kurio tikslas būtų ne tik mokyti, bet ir tyrinėti. 

Proiesorius M. Reinys įdomesnius studentų darbus, skaitomus 
psichologijos pratybose, siūlė spausdinti. 1924 m. „Lietuvos mo- 
kykloje“ buvo išspausdintas studentės A. Čėsnaitės 1924 m. lap- 
kričio 19 d. psichologijos pratybose skaitytas referatas „Vaikų dė- 
mesio raida“ 35, Toks studentų mokslinių darbų publikavimas buvo 
didelė paskata kitiems. 


„Į jo paskaitas, lygiai kaip į prof. S. Šalkauskio, susirinkdavo 
pilnos auditorijos studentų. Jis stengdavosi viską vaizdžiai, su 
nurodymais praktiškame gyvenime, aiškinti. Per vadinamas peda- 
gogines pertraukas nurodydavo, kaip išvengti nuovargio besimo- 
kant, kaip ruoštis egzaminams... ir t. t.“ 36 J. Brazaitis S. Šal- 
kauskio pedagoginį darbą vaizdžiai palygino su M. Reinio dės- 
tomu kursu, kai studentas iš S. Šalkauskio paskaitos tuoj pa- 
tenka į M. Reinio paskaitą: „Dabar studento išvargusi nuo užsi- 
rašinėjimo ranka pailsės. Ir įsitempti nereikės, kai iš eilės nueini 
į prof. M. Reinio psichologijos paskaitas, kurios po Šalkauskio 
atrodys tokios suprantamos ir nesunkios“ 37, 

Universitete M. Reinys buvo priskiriamas savotiškai reiormistų 
grupei, reikalavusiai iš profesūros akademinio paskaitų lygio, tin- 
kamo bendravimo su studentais ir naujų metodų. „Būdavo, po po- 
sėdžio šie filosofai dar susimeta į „„Astą“ ar „Lobyną“ ir tęsia 
„privatų posėdį“. Čia bevakarieniaujančius ir beposėdžiaujančius 
jei pamatydavo kas Šalkauskį, Kuraitį, Dielininkaitį, Grinių, Ivins- 
kį, Maceiną, kartais vysk. Reinį ir Pankauską, žinodavo, jog tą 
dieną buvo fakulteto tarybos posėdis. Čia būdavo aptariamos gy- 
venimo aktualijos, kurių sprendimai dažnai nuriedėdavo paskui į 
visuomeninį gyvenimą“ 38, 

Universitetui pradėjus darbą paaiškėjo, kad profesūrai reikia 
mokslinti ne tik akademinį jaunimą, bet mokslo žinias skleisti ir 
platesnei visuomenei. Todėl jau 1923/24 m. m. didžiojoje univer- 
siteto salėje pradėtos skaityti viešos paskaitos. Jas skaitė penkių 
fakultetų dėstytojai, tarp 30-ties — M. Reinys 39. 1929 m. vasario 
3 d. M. Reinys skaitė dvi paskaitas: „Žmogaus psichinė laisvė“ 
ir „Vaiko sielos psichologija“. Pastarosios paskaitos pagrindinės 
mintys buvo perteiktos „Lietuvos mokykloje“ *. M. Reinys apžvel- 
gė tris vaiko augimo laikotarpius: kūdikystę (iki 7 m.), vaikystę 
(7—14 m.) ir jaunystę (14—21 m.), analizavo charakterio iorma- 
vimąsi. „Kad susidarytų charakteris, reikia kreipti daug dėme- 
sio į dorą ir religiją. Jei doros supratimo nebus, nebus nė charak- 
terio. Religija doros supratimą padaro aiškesnį. Ypatingai daug 
gražių doros pavyzdžių mes galime vaikams duoti iš savo tikė- 
jimo. Priminkime vaikui Kristaus vaikystę. Jo dorą ir visą Jo 
gyvenimą. Taip pat daug gražių ir konkrečios doros pavyzdžių 
mes vaikui galime duoti iš šventųjų gyvenimo“ *!, 

31 — 878 


458 ALDONA VASILIAUSKIENĖ 10* 


Profesorius M. Reinys gyvai domėjosi jaunų mokslininkų dar- 
bais, ne vieną jų ir oponavo. Štai keletas pavyzdžių: 1931 m. 
sausio 21 d. disertaciją „Lietuvių rusinimas per mokyklas nuo 
Muravjovo iki paskutiniųjų rusų viešpatavimo laikų“, už kurią 
buvo suteiktas daktaro laipsnis, gynė buvęs Teologijos-iilosolijos 
fakulteto filosoiijos skyriaus auklėtinis kun. Jonas Matusas-Se- 
dauskas, studijavęs istorinius mokslus. Minimi gynime dalyvavę 
profesoriai: P. Kuraitis, J. Totoraitis, P. Pankauskas, P. Dovy- 
daitis, M. Reinys ir A. Salys *. M. Reinys kartu su S. Šalkauskiu 
ir P. Dovydaičiu 1935 m. birželio 6 d. oponavo A. Maceinos ha- 
bilitacijos darbą „Ugdomasis veikimas“ privatdocento vietai už- 
imti *. Taip pat baigusio Teologijos-iilosotijos fakultetą ir studijas 
gilinusio Vakaruose (Paryžiuje, Miunchene, Liuvene, Kelne) „Ži- 
dinio“ redaktoriaus Prano Mantvydo disertaciją apie kritiškąjį rea- 
lizmą iilosofijos daktaro laipsniui gauti 1938 m. kovo 8 d. opo- 
navo vysk. M. Reinys, prof. P. Kuraitis ir dr. L. Bistras ** 

Zenkli ir mokslinė vyskupo M. Reinio veikla. Apskritai M. Rei- 
nio moksliniai darbai iki šiol tebėra išbarstyti įvairiuose Žžur- 
naluose ir knygose, jie sudaro per 100 pozicijų. Pažymėtina, kad 
M. Reinio tyrinėtos problemos neprarado aktualumo ir šiandien. 
Tik viena problema sulaukė M. Reinio monogralijos — „Rasizmo 
problema“ (1939 m.). 


M. Reinys — Vilniaus arkivyskupas 
(1940—1947) 


vysk. K. Michalkevičiui, tų pačių metų birželio 3 d. Lietuvos už- 
sienio reikalų ministras J. Urbšys prašė Vatikano valstybės sek- 
retorių Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio padėjėju 
paskirti vyskupą lietuvį. 

1940 m. liepos 18 d. vysk. M. Reinys buvo paskirtas tituli- 
niu Cypselos arkivyskupu ir Vilniaus arkivyskupo pagalbininku. 
Šis paskutinysis darbo laikotarpis M. Reiniui turėjo būti itin sun- 
kus. Vilniaus vyskupijos kunigai lenkai į M. Reinį žiūrėjo su 
ironija. Šitokiam požiūriui toną buvo davęs arkivyskupas R. Jal- 
bžykovskis. 

Vilniuje M. Reinys apsigyveno viešbutyje prie „Lietuvaitės“ 
valgyklos (Pilies g.), nes trijų aukštų arkivyskupijos rūmuose ar- 
kivyskupui lietuviui neatsirado vietos. Vėliau M. Reinys apsigy- 
veno Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonijoje pas kun. K. Čibirą, 
turėjusį du pereinamus kambarius. 

M. Reinys gerai žinojo apie arkivyskupo R. Jalbžykovskio 
klastingą būdą, prievartinį gyventojų lenkinimą, lietuvių kunigų 
nušalinimą nuo tikybos reikalų, lietuviškų pamaldų mažinimą, 
lenkų kunigų siuntimą į lietuviškas parapijas, prievartinį vaikų 
katekizavimą lenkiškai. 


1i* ARKIVYSK. M. REINIO GYVENIMO BRUOŽAI 459 


1942 m. kovo 3 d. gestapas Vilniuje suėmė visus (15) semina- 
rijos profesorius, išskyrus vieną, kurio nerado, ir apie 70 klierikų 
bei 14 Vilniaus miesto kunigų **. Arkivysk. R. Jalbžykovskis ir ar- 
kivysk. M. Reinys kreipėsi į vokiečių civilinę valdžią dėl suimtų- 
jų. Buvo atsakyta, kad areštai nesusiję su religija, jie įvykdyti 
dėl politinių motyvų. Kovo 22 d. gestapas suėmė arkivysk. R. Jal- 
bžykovskį ir kartu su kancleriu kun. Adomu Savickiu išvežė į Ma- 
rijampolę pas marijonus. Kovo 26 d. buvo areštuota apie 160 se- 
serų, priklausiusių įvairioms kongregacijoms, ir per 60 vienuolių 
kunigų ir brolių **. 

Arkivysk. M. Reinys, remdamasis anksčiau duotais įgaliojimais, 
perėmė arkivyskupijos valdymą kaip Apaštališkasis administrato- 
rius su reziduojama vyskupo teise. Dirbo kartu su kancleriu kun. 
K. Čibiru. Tačiau M. Reinio aktyvią veiklą sutrukdė nelaimingas 
atsitikimas — kovo 23 d. bomba pataikė į namą, kur buvo prisi- 
glaudęs arkivyskupas (Mikalojaus g. Nr. 8); čia žuvo trys asme- 
nys. Tarp žuvusiųjų buvo ir kun. K. Čibiras, o M. Reinys su 
sulaužytu raktikauliu, kontūzytas buvo surastas po namo griu- 
vėsiais. Prireikė mėnesio (gydėsi Šv. Jokūbo ligoninėje), kol jis 
pasveiko. Kancleriu buvo paskirtas kun. E. Basys. 

Perėmęs Vilniaus arkivyskupijos administravimą, M. Reinys 
tuoj susirūpino nacių uždarytos seminarijos atkūrimu. Suimti pro- 
fesoriai buvo pakeisti naujais ir mokslo metai prasidėjo 1942 m. 
rugsėjo 28 d. Šv. Mykolo bažnyčioje, nes seminarijos rūmai ne- 
buvo sugrąžinti. Seminarijos rektoriumi buvo paskirtas jaunas 
kunigas Ladas Tulaba. Visa profesūra buvo ne lenkiška, bet lie- 
tuviška: L. Gronis, A. Vaitiekaitis, A. Lipniūnas, Baliukas, Tada- 
rauskas ir vienuoliai tėvai: salezietis Gustas ir marijonas N. Skurs- 
kis. Prokuratoriumi buvo paskirtas kun. Juodagalvis. 

Rektorius L. Tulaba seminarijos atidarymo kalboje pabrėžė, 
kad seminarija ugdys naują kunigo tipą *7. Seminarijoje mokėsi 
44 klierikai, kai kurie jų buvo atvykę iš kitų Lietuvos seminarijų. 
Kadangi naciai buvo uždraudę į seminariją priimti lenkus, M. Rei- 
nys pasirūpino, kad klierikai lenkai egzaminams galėtų pasirengti 
gyvendami klebonijose. Deja, beveik po pusmečio, 1943 m. kovo 
18 d., vokiečių saugumui vėl uždarius seminariją, visi klierikai 
egzaminams turėjo rengtis privačiai. Po didelių M. Reinio pastan- 
gų 1943 m. spalio 18 d. buvo gautas Kauno komisaro leidimas vėl 
atidaryti Vilniaus kunigų seminariją *8, 

Juozas Brazaitis rašė, kad vokiečių okupacijos metu arkivys- 
kupas M. Reinys, prelatas M. Krupavičius, kanauninkas M. Vait- 
kus ir kunigas A. Lipniūnas „šiuo ar tuo gelbėję žydus“ *9, 

Tapęs arkivyskupijos administratoriumi, M. Reinys, ten, kur 
matė reikalinga, leido rusams ir lietuviams pamaldose vietoj len- 
kų kalbos vartoti jų gimtąją kalbą **, 

Arkivysk. M. Reinys padarė pakeitimų liturgijoje. Specialiame 
priede su Šventojo Sosto patvirtintomis apeigomis Lenkijos tikin- 
tiesiems Švenčiausiosios Mergelės Marijos litanijoje buvo krei- 


460 ALDONA VASILIAUSKIENĖ 12* 


pinys „Lenkijos Karaliene, melskis už mus“. Lietuviai, rusai ir 
kitų tautybių atstovai nenorėjo melstis tais žodžiais. M. Reinys 
nurodė, viešai kalbant litaniją, tuos žodžius praleisti. 

M. Reinio rūpesčiu 1944 m. bažnytinis kalendorius buvo iš- 
spausdintas be Lenkijos tautinės šventės (gegužės 3 d.— Palai- 
mintosios Mergelės Marijos Lenkijos karalienės diena). 

1943 m. lapkričio mėnesį, kai šis kalendorius dar buvo spaus- 
tuvėje, M. Reinys gavo Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo 
Maglione įspėjantį laišką dėl savavaliavimų. Tai buvo ne vieno 
skundo prieš M. Reinį rezultatas: „Reinys tapo lenkų pablogėju- 
sių santykių su Vatikanu auka“ *!, 

Lenkų nepasitenkinimas arkivyskupu M. Reiniu Vatikane buvo 
gerai žinomas. „Vyskupas Radonskis (Londone) rašė kardinolui 
Maglione, kad nors lietuvio paskyrimas Vilniaus Apaštališkuoju 
administratoriumi tiesiogiai nesipriešina Lenkijos konkordatui, jis 
priešinasi jo dvasiai“ 92. 

Vatikanas laiškais informavo vyskupus Lenkijoje, kad M. Rei- 
nys buvęs paskirtas į Vilnių tik dėl pastoracinių motyvų. Nors 
jis esąs lietuvių tautybės, bet augęs Vilniaus krašte; Apaštališ- 
kuoju administratoriumi paskirtas tik laikinai, kol pasikeis esama 
padėtis: jam duotos Šventojo Sosto instrukcijos, kurių jis turįs 
laikytis. „Yra daromi visi galimi žygiai, kad R. Jalbžykovskis ga- 
lėtų sugrįžti į savo arkivyskupiją“ *3. 

M. Reinys į įspėjantį kardinolo Maglione laišką parašė pasi- 
aiškinimą. Jis negalėjo prieštarauti Šventojo Sosto nurodymams, 
bet negalėjo eiti ir prieš savo sąžinę bei atšaukti padarytus litur- 
ginius pakeitimus, kuriuos jis laikė būtinais **. Dėl tuo laiku su- 
sidariusios politinės situacijos „niekas neturi būti verčiamas Jai- 
kytis grynai bažnytinių įstatymų su baime ir dideliais sunku- 
mais“, — rašė arkivyskupas ?. Laišką kardinolui Maglione baigia 
tokiais žodžiais: „„Eminencija! Mano giliu įsitikinimu, kol karas 
tebesiaučia, tiek invokacijos, tiek „Lenkijos karalienės“ šventės 
atgaivinimas moraliai yra negalimas, nes įis sudarytų Bažnyčiai, 
dvasiškiams ir tikintiesiems didelių pavojų. Kita vertus, pagal 
Jūsų Eminencijos mintį, tas atgaivinimas turįs būti įvykdytas. Dėl 
to nuolankiai prašau Jūsų Eminenciją perduoti Šventajam Tėvui 
mano nužemintą prašymą, kad mane atleistų iš Vilniaus arkivys- 
kupijos Apaštališkojo administratoriaus pareigų“ *. Arkivyskupo 
prašymas nebuvo patenkintas. Buvo nurodyta, kad M. Reinys atei- 
tyje „teatsižvelgia į lenkų kentėjimus, kurie sudaro Vilniaus arki- 
vyskupijos daugumą, kiek galėdamas tepatenkina jų pageidavi- 
mus, teatsižvelgia labiau į arkivyskupą Jalbžykovskį“ *7, 

Arkivyskupas M. Reinys buvo daugelio žmonių mylimas. 
1944 m. M. Reinio 60 metų jubiliejaus minėjimas įvyko Vilniaus 
teatre (Basanavičiaus g.). Kauno universiteto dėstytojas A. Ma- 
ceina nuoširdžiai kalbėjo apie jubiliato gyvenimą, jį pagerbė ope- 
ros solistai ir Vilniaus chorai?š. M. Reiniui buvo įteiklos kuklios, 
bet prasmingos dovanėlės. 


13* ARKIVYSK. M. REINIO GYVENIMO BRUOŽAI 461 


1944 m. rugpjūčio 8 d. į Vilnių sugrįžo arkivysk. R. Jalbžy- 
kovskis. M. Reinys sutiko jį šiltai, perdavė savo pareigas ir pa- 
rodė tikro krikščioniškumo pavyzdį. Visa, ką M. Reinys buvo pa- 
daręs lietuviams, gudams ir kitų tautybių katalikams, R. Jalbžy- 
kovskis mėgino „atitaisyti“, atstatyti seną padėtį, sugrąžinti len- 
kams jų „pažeistas teises“, o arkivysk. M. Reinys nuo visų darbų 
vėl buvo atstumtas. 

R. Jalbžykovskis arkivyskupiją valdė tik 5 mėnesius. 1945 m. 
sausio 27 d. arkivyskupas buvo NKVD areštuotas, daugiau kaip 
mėnesį išlaikytas kalėjime, apkaltintas talkininkavimu lenkų par- 
tizanams (buvo spėjama, kad lenkų partizanai veikė su jo žinia). 
Paleistas iš kalėjimo, arkivysk. R. Jalbžykovskis repatrijavo į 
Lenkiją. 

1945 m. arkivyskupas M. Reinys antrą kartą perėmė Vilniaus 
vyskupijos valdymą. Kaip Apaštališkasis administratorius jis valdė 
lietuviškąją Vilniaus arkivyskupijos dalį. Išvykus arkivysk. R. Jal- 
bžykovskiui, prasidėjo ir lenkų kunigų emigracija. Ypač pasun- 
kėjo katalikų padėtis Baltarusijoje (pas kunigą reikėjo važiuoti 
100 ir daugiau kilometrų). Lietuviškojoje arkivyskupijos dalyje 
emigraciją stabdė Apaštališkasis administratorius, drausdamas 
palikti parapijas be kunigų. : 

1940—1947 m. svarbios dvi arkivyskupo M. Reinio veiklos 
kryptys: santykiai su lenkais ir su sovietų valdžia. Tam reikėjo 
geros diplomatijos bei politinės orientacijos. Arkivyskupas M. Rei- 
nys tirpdė storus lenkiškumo ledus, gynė ir plėtė lietuvių teises 
Vilniuje, arkivyskupijos bažnyčiose. Reikėjo visas parapijos baž- 
nyčias aprūpinti lietuviais kunigais. Daugelyje bažnyčių pradėtos 
laikyti lietuviškos pamaldos. Tačiau buvo itin sunku derinti san- 
tykius su sovietų valdžia. Arkivyskupui nuolat reikėjo aiškintis 
dėl savo straipsnių spaudoje vokiečių okupacijos metu. M. Reinys 
savo pamoksluose nuolat kritikavo valdžią dėl religinių apeigų 
trukdymo, dėl draudžiamo poilsio sekmadienį ir t. t. 

1944 m. Ukmergėje buvo sušaukta vyskupų konferencija dėl 
Kauno kunigų seminarijos atkūrimo, dėl mokyklų jaunimo kateki- 
zavimo, nes mokyklą atskyrus nuo bažnyčios mokyklos liko be ka- 
pelionų. Konferencijoje dalyvavo trys vyskupai: K. Paltarokas 
(Panevėžio), T. Matulionis (Kaišiadorių) ir M. Reinys (Vilniaus). 
Vos atvykusį M. Reinį vietinė valdžia sulaikė, tardė ir paleido 
tik vakarop, tačiau grįžtant jis vėl buvo sulaikytas 59. 

Štai kaip šią kelionę į Ukmergę 1975 m. balandžio 28 d. prisi- 
minė A. Kniūkšta *0: 


1944 m. rugsėjo mėnesio gale turėjau „Sakalo“ leidyklos reikalais nuvykti 
į Vilnių. Susisiekimas tuomet buvo sunkus. Reguliaraus susisiekimo dar nebu- 
vo. Vykdavome kaip išmanydami, kaip sakoma, „poputno“. Dažniausiai įsipra- 
šydavome į karišką mašiną arba kai kas zuikiu į traukinį įsisprausdavo. Ir 
aš į Vilnių atvykau kariška mašina, nes turėjau Kauno Švietimo skyriaus 


462 ALDONA VASILIAUSKIENĖ 14* 


vedėjo Vinco Ruzgo pasirašytą komandiruotę. Vilniuje apsistojau pas seną 
pažįstamą kun. Juodagalvį, čia ir pernakvojau. 

Kitą dieną, atlikęs reikalus, jau rengiausi eiti ieškoti priemonių, kaip grįžti 
Kaunan. Kun. Juodagalvis pasakė: „Kur tu čia eisi, po pietų, apie 3 val. 
vyskupas Reinys važiuos į Ukmergę, į vyskupų konferenciją. Iki Ukmergės 
galėsi nuvažiuoti kartu, o iš ten jau lengviau gausi kitą mašiną“. 

Kun. Juodagalvis, labai veiklus ir malonus žmogus, greit susipažinęs su 
Raud. armijos kapitonu lietuviu Naujokaičiu, kažkurio armijos dalinio trans- 
porto viršininku. Tas ir pažadėjęs duoti lengvą mašiną vysk. Reiniui į Ukmergę 
nuvežti. Tad ir laukėme. Laukėme dvi, tris valandas, mašinos nėr ir nėr. Tik 
apie 7 val. atvažiavo motociklas su priekaba. Kaip Naujokaitis pranešė, kad 
visos jo žinioje esančios lengvos mašinos iškomandiruotos ir atsiprašė, kad 
tegalėjęs skirti tik motociklą. Ką gi padarysi, gerai ir taip. Negaišdami išsiruo- 
šėm kelionėn. Vysk. Reinys sėdo į priekabą, o aš užpakalyje vairuotojo ant 
balno, ir atsisveikinę išvažiavome. Spėjome, kad per vieną valandą, daugiau- 
sia per dvi pasieksime Ukmergę. Bet pavažiavus keliolika kilometrų motociklas 
ėmė gesti. Pavažiuojam kęlis kilometrus ir stop — motoras genda ir genda. Šo- 
feriukas remontuodamas suprakaitavo ir ėmė jaudintis, o mes nusiminėme, kad 
laiku — iki nakties, iki komendanto valandos Ukmergės nepasieksime. Paga- 
liau Ukmergę privažiavome keletą minučių prieš 11 val. Tiltas per Šventąją 
susprogdintas, padarytas laikinas pėstiesiems ir prie jo sargybinis stovi. Aš 
priėjau ir paklausiau, ar galima pervažiuoti. Jis pasižiūrėjo į laikrodį ir pasa- 
kė: „Dar galite, bet turite pasiskubinti, nes 11 val. prasideda komendanto va- 
landa“. Mes bendromis jėgomis motociklą per tiltelį perstūmėme ir sėdome va- 
žiuoti, bet nepavažiavus nė dvidešimt metrų mus tuojau čiupo kiti sargybiniai 
ir nuvarė į komendantūrą. Pirmiausia pareikalavo atiduoti ginklus. Atsakėme, 
kad jokių ginklų neturime. Apvertė motociklą aukštyn ratais manydami, kad 
apačioje gali būti paslėpti ginklai. Visiems trims padarė smulkią kratą. Visus 
kišeninius daiktus: plunksnakočius, užrašų knygutes, laikrodžius, peiliukus ir 
kt. pasiėmė. (Vėliau ne visus grąžino.) Mus klausė, kokiais reikalais mes 
naktimis važinėjame. Vysk. Reinys atsakė: „Po cerkovnym delam“, o aš rė- 
miausi V. Ruzgo komandiruote. Didžiausias laimikis jiems pasirodė mano tu- 
rėtos Stepono Zobarskio novelių rinkinio korektūros lapeliai. Palaikė juos prokla- 
macijomis. Komendantūros dežuruojantis viršila ėmė net rankomis trinti ir 
jo akys iš džiaugsmo sublizgėjo, kad pagavęs stambų kontrrevoliucionierių. 
Nieko nepadėjo mano aiškinimas, kad čia tik paprasta rengiamos spausdinti 
knygos korektūra. Matyt, tokių dalykų savo gyvenime nebuvo matęs. Iškvietė 
suprantantį lietuviškai savo vertėją (lenkutį). Tas, kelias vietas paskaitęs, 
pasakė: „Eto baiki“. To užteko ir man korektūras grąžino. 

Paties komendanto nebuvo. Buvo tik būrys kareivių ir dežuruojantis vir- 
šila. Jis kelis kartus skambino komendantui į butą ir aiškino, kas mes tokie. 
Po kokių dviejų valandų komendantas sutiko mus paleisti. 

Nudžiugę sėdom į motociklą važiuoti į kleboniją. Nepavažiavus nė 50 
metrų, mus pasivijo du sargybiniai. Vienas užgriuvo skersai priekabos ant 
vysk. Reinio, o kitas įsispraudė tarp manęs ir vairuotojo. Girdi, mes jus pa- 
lydėsim, kad kas nors vėl nesulaikytų. (Vėliau paaiškėjo, kad jie tikėjosi iš 
mūsų degtinės gauti). Taip penkiese ant vieno motociklo ir nuvažiavome į 
kleboniją. Jau buvo gerokai po pirmos valandos. Žinoma, visi sumigę. Aš 


15* ARKIVYSK. M. REINIO GYVENIMO BRUOŽAI 463 


priėjau prie vieno lango ir pabeldžiau. Kažkas atsargiai pradarė langines ir 
pažiūrėjo. Pasakiau, kad atvažiavo vysk. Reinys. Tuojau įsižiebė šviesa ir su- 
bildėjo. Atsidarė durys ir mus priėmė, nes vysk. Reinio laukė atvažiuojant. 
Vyskupą užsivedė į viršų, o mudviem paruošė nakvynę apačioje ant solų. Tik 
nespėjome sumigti, išgirdome triukšmą ir smarkiai į duris beldžiant. Kai ati- 
dariau duris, kieme buvo apie dvidešimt kareivių. Vadovaujantis viršila griežtai 
pareikalavo tuoj pat visiems, kas tik gyvas, išeiti į kiemą ir stoti į eilę. Visi 
išėjome, kas pusiau apsirengęs, kas beveik vienmarškinis. Viršila su vienu 
kareiviu dar patikrino visus kambarius, ar kas nors dar nepasiliko viduje. Grį- 
žęs sukomandavo: „Visiems, kas dabar atvyko, išeiti iš eilės pirmyn“. Mes 
trys — vysk. Reinys, vairuotojas ir aš — žengėine porą žingsnių. Visiems 
kitiems liepė grįžti į vidų, o mus tris nusivarė atgal į komendantūrą. Motocik- 
las liko klebonijoje. Komendantūroje nieko daugiau neklausę, atidarė tamsią 
kamerą, mus tris įgrūdo ir užrakino. Ant grindų aptikome kažką begulintį. 
Manėme, kad girtas guli, bet vėliau pasirodė, kad gulėjo išvargęs žmogelis ir 
taip buvo įmigęs, kad net negirdėjo, kai mus čia įgrūdo ir mes vaikščiodami 
jį kojomis lietėme. Tamsoje apsigraibėme, ar negausime kur atsisėsti. Radom 
vieną taburetę, ant jos ir pasodinome vysk. Reinį, dar aptikome apgriautą 
viryklę (matyt, čia virtuvės būta), ant jos ir atsisėdome mudu su vairuotoju. 
Virtuvės langas išmuštas, o rugsėjo galo naktis vėsi, pasidarė šaltoka. Kieme 
ginkluotas sargybinis vaikšto — nepabėgsi. Taip ir prasėdėjome susigūžę iki 
ryto. Aštuntą valandą atrakino mūsų „cypę“ ir leido išeiti į kiemą savais rei- 
kalais. Atgal į „cypę“ nebevarė, laukėme paties komendanto, kuris turėjo 
ateiti 9 val. ir spręsti mūsų likimą. Bet komendantas kažkur su reikalais už- 
truko ir kelis kartus palaikė ryšį telefonu. Pagaliau apie 10 val. vyskupą Reinį 
paleido. Paleido ir vairuotoją, kuris turėjo grįžti tarnybon. Palikau aš vienas, 
leido išeiti į gatvę, bet stebėjo, ar nepabėgsiu. Apie 11.30 val. paleido ir mane. 
Dežuruojantis paklausė, ar mes žinome, kodėl mus grąžino atgal į komendan- 
tūrą? Girdi, mes norėję pagrobti du jų kareivius. Paaiškinau, kad mes jų ne- 
kvietėmę važiuoti kartu su mumis, jie patys neprašyti užgriuvo ant motociklo 
ir kartu nuvažiavo. Vėliau sužinojau, kad iš tikrųjų buvę atsitikimų, kad ne 
vienas kareivis dingdavęs. .. 

Kunigas Juodagalvis pasakoja, kad vyskupas Reinys apie šį nuotykį nie- 
kam nesakęs. Juodagalvis apie viską sužinojęs tik iš vairuotojo, kuris mus 
vežė. Su vyskupu Reiniu daugiau neteko susitikti, nes neilgai trukus po šio 
įvykio jis buvo areštuotas ir 1953.X1.8 mirė Vladimiro kalėjime. O ir mane patį 
saugumas 1944.XI.4 čiupo ir atsidūriau Vorkutoje, iš ten tik 1958 m. su- 
grįžau. 


1945 m. birželio 16 d. vysk. T. Matulionis buvo iškviestas pas 
komisarų tarybos pirmininką M. Gedvilą „pokalbiui“. Vyskupui 
atsisakius palaikyti sovietų valdžios vykdomą politiką, buvo aišku, 
kad valdžia nedovanos. Vysk. T. Matulionis apie šį pokalbį infor- 
mavo arkivyskupą M. Reinį, kuris jau buvo patyręs artimų gimi- 
naičių areštą. į 

Valdžiai reikalaujant padėti iškviesti iš miškų veikiančius par- 
tizanus, arkivyskupas M. Reinys, būdamas principingas ir įžval- 


464 ALDONA VASILIAUSKIENĖ 16* 


gus, paskelbė aplinkraštį „,„Nežudyk!“, kuris tiko abiem pusėm: ir 
valdžiai, ir partizanams. Episkopatas šį aplinkraštį laikė kompro- 
misiniu. 

1946 m. vasario 5 d. vyriausybė sukvietė vyskupus į posėdį. 
Dalyvavo vyskupai: M. Reinys, T. Matulionis, K. Paltarokas ir 
prel. S. Jokūbauskis. Pirmininkavo LTSR Aukščiausiosios Tarybos 
pirmininko pavaduotojas M. Šumauskas, dalyvavo NKVD komisa- 
ras Jeflimovas, vyriausiasis religinių kultų komisaras Maskvoje 
Polianskis, įgaliotinis Lietuvai A. Gailevičius 9!. Hierarchams bu- 
vo kalbėta apie partizanų būrių veiklą, pridariusią valdžiai daug 
rūpesčio. Buvo pareikalauta konkrečios dvasininkų paramos kovai 
prieš partizaninį judėjimą. 

1946 m. vasario 21 d. Kaune įvykusioje vyskupų konferencijoje 
(turėjo dalyvauti 6 ganytojai) buvo numatyta svarstyti tris klau- 
simus ir aptarti einamuosius reikalus. Konferencijos pradžioje su- 
žinojus, kad Telšių ordinaras vyskupas Vincentas Borisevičius su- 
imtas, pirmu ir svarbiausiu konferencijos klausimu tapo V. Bo- 
risevičiaus išvadavimo galimybės. Nutarta kreiptis į LTSR Aukš- 
čiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininką J. Paleckįj, priimtas 
kreipimosi tekstas. Konferencijoje svarstyti ir vasario 5 d., ir anks- 
čiau vyriausybės nurodyti klausimai: vyskupų ganytojiškas laiškas 
tikintiesiems ir vyskupų aplinkraštis visiems kunigams. Jų turi- 
nys — partizanų klausimas, o svarstymas paaiškėjo iš vysk. Pr. 
Ramanausko tardymo kalėjime: „Buvo pateikti trys projektai. Ap- 
sistola prie arkivyskupo Reinio projekto, kaip geriausiai paruošto. 
Vyskupų nuomone, pirmasis kolektyvinis laiškas, pasibaigus ka- 
rui, turėtų būti pilnesnis, ir turėtų paliesti ne vieną klausimą, o 
apimti plačiau gyvenimą. Minėtas projektas buvo priimtas su ma- 
žomis stilistinėmis pataisomis. Taigi vysk. Reinio paruoštas pro- 
jektas, liečiąs jau ne vien partizanų klausimą, bet platesnio turi- 
nio, po mažų stilistinių pataisymų buvo priimtas ir pasirašytas. 
Kunigams numatyto aplinkraščio projektas nebuvo baigtas, nes 
konferencija buvo nutraukta“ 92, 

Vyskupų ganytojiškas laiškas pirmą kartą buvo viešai paskelb- 
tas tik 1975 m. (beveik po 30 metų) Romoje išleistoje A. Baltinio 
knygoje „Vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai“. 
Kadangi ši knyga, kartu ir ganytojiškas laiškas mažai žinomas, 
čia pateikiamas visas jo tekstas *3: 


Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. 
Mylimieji Jėzuje Kristuje! 


Dievo sukurtasai pasaulis yra gražus. Viešpaties Dievo išmintis, visaga- 
lybė ir gerumas pabėrė gamtoje tiek gėrybių, turtų ir grožio, kad visa tai 
giliai stebina tikro mokslininko protą, kelia menininko susižavėjimą, džiugina 
ūkininko širdį. 


17* ARKIVYSK. M. REINIO GYVENIMO BRUOŽAI 465 


Regimojo pasaulio viršūnėje stovi žmogus su savo žemišku kūnu ir ne- 
mirtinga dvasia. Ne savo dvasia ar kūno jėgomis nustatė žmogus gamtos 
tvarką ir dėsnius; ne, tai Dievo įvestoji tvarka, kurią panaudoja žmogus savo 
reikalams, iš kurios, lyg iš pėdsakų, Dievą ir Jo savybes pažįsta. Dievo tvar- 
koje žmogus išaukštintas: Sv. Raštas vadina žmogų net Dievo bendradarbiu. 
Ar galima aukščiau iškelti žmogų? Apaštalų Tikybos Išpažinime „Tikiu į Die- 
vą“ yra minimas kūno iš numirusių atsikėlimas, taigi sudvasintas kūnas da- 
lyvaus amžinoje garbėje ar nelaimėje. Tad ir žmogaus kūnas įgyja ypatingą 
pagarbą. Net žmonių lavonus laiko pagarboje visos tautos ir žmonijos są- 
žinė. 

Visai gamtai Dievas įdiegė dėsnius, tvarką. Ir žmogui, regimojo pasaulio 
vainikui, Viešpats Dievas nustatė elgesio taisykles, paskelbė dešimts Dievo 
įsakymų, kuriais trumpai, aiškiai ir griežtai nurodė žmogaus pareigas Dievui 
ir žmonėms. Tuose Dievo Įstatymuose, arba Dekaloge, reikalaujama neturėti 
jokių žemiškų dievų, o tik vieną Dievą; reikalaujama net Dievo vardo netarti 
lengvamaniškai, be reikalo, be pagarbos; reikalaujama sekmadienį švęsti, nes 
jisai skirtas maldai, susikaupimui, poilsiui. Atskiro žmogaus pareigas artimui, 
žmonėms Dekalogas plačiau nusako, lyg tuo pabrėždamas, kad kiekvienas 
žmogus turi daugiau progų bendrauti su kitais, tuo bendravimu parodyti savo 
ištikimybę Dievui. Mat Dievas reikalauja ne tik Jį tiesiog mylėti, bet ir mūsų 
artimą mylėti didele meile, kaip patys save. Dievas griežtai iš mūsų reikalauja 
gerbti savo tėvus, o per tai ir visus vyresniuosius, tėvynę. „Nežudyk, nepaleis- 
tuvauk, nevok, nekalbėk netiesos, negeisk savo artimo moteries“ — štai pagrin- 
diniai dėsniai, kuriais palaikomas saugumas, tvarka ir taika šeimos, tautos, 
valstybės gyvenime. 

Dievo Sūnaus atėjimas į šį pasaulį Jėzaus Kristaus asmenyje dar daugiau 
išryškino Dievo įvestą pasauliui ir žmogui tvarką. Kristus įsako laikytis teisy- 
bės ir ypatingu būdu reikalauja laikytis meilės dėsnio, meilės taip didelės, kad 
ji būtų taikoma kiekvienam žmogui, net ir priešui, kitokių įsitikinimų žmogui. 
Mat ir klaidoje galima rasti kai kurį tiesos grūdą, o priešas greičiau pastebi 
kito silpnybes, ydas, užtat tenka būti jam dėkingam. Reikia mylėti ir paklydėlį, 
žinoma, ne tam tikslui, kad jis pasiliktų savo klaidoje, bet kad pastebėjęs ge- 
rųjų meilę jam greičiau atsipeikėtų ir grįžtų į teisingą doros kelią. Dievo 
žodis šiai kaip mus moko: „Mylėkite savo neprictelius, gera darykite tiems, 
kurie jūsų nekenčia, ir melskitės už persekiojančius ir šmeižiančius jus“ (Mat 
V, 44). 

Taip esant Dievo valia išaukštintam žmogui, kiekvienam darosi supranta- 
ma, kodėl teisių mokslas, kultūringas visuomenės gyvenimas, Katalikų Bažny- 
čia taip uoliai gina žmogaus asmens gyvybę, laisvę nuo smurto, pilietines 
laisves, iniciatyvą ir kūrybą, visas tas dvasios gėrybes, kuriomis Dievas yra 
gausiai apdovanojęs žmogų ir paskyręs jį savo tarnybai, kaip sako Šv. Raštas: 
„Ar esam gyvi, ar mirštame, mes esame Viešpaties“ (Rom XIV, 8). 

Žmogus — ne mašina, kuri aklai, mechaniškai veikia, bet jisai yra būtybė, 
kuri, Dievo apdovanota protu ir laisva valia, gali, Dievo malonės padedama, 
tiesą pažinti, gero siekti, visas pagundas ir pikta nugalėti. Bet deja, ne visi 
žmonės brangina Dievo nustatytą tvarką, Dievo gerumą ir meilę, pareikštą 
žmonėms. Nuodėminga puikybė, niekinanti kitus, besotis gobšumas, siekiantis 
visa grobti sau, palaidi kūno geiduliai, niekinantieji gyvybės slėpinių padoru- 


466 ALDONA VASILIAUSKIENĖ 18* 


mą,— štai nuodėmių šaltiniai, tos didžios nuodėmės, iš kurių veržiasi visa, 
kas nedora, pikta, bjauru, žiauru, kas apkartina gyvenimą, išspaudžia ašaras, 
kas smurtą vartoja, žudo, gaisrais švaistosi, kas Kaino, Judošiaus darbus 
atlieka. Tokie žmonės praranda net paprastą išmintingumą. Sv. Raštas pa- 
brėžia: „Išmintis nejeina į piktvalę sielą ir negyvena pavergtame nuodėmei 
kūne“ (Išm I, 4). 

Dvidešimtajame amžiuje mūsų karta jau išgyveno du baisiu pasauliniu 
karu; antrasai karas daug baisesnis ir žiauresnis, tuo būdu sugėdina tuos, 
kurie, nepaisydami Dievo nustatytos tvarkos, skelbia, kad žmonių visa laimė 
esanti kultūros pažangoje. Kiekvienas karas krikdo žmonių dorą, sukelia pa- 
dugnes, įdrąsina kriminalinius nusiteikimus. To išdavoje, ir karui pasibaigus, 
daug kur pasireiškia smurtas, savavališkos žudynės, padegimai, bjaurus melas, 
be atodairos kerštas. Tuo būdu naikinami žmonės, toji tautos brangenybė, 
griaunamas ūkis, žmonių širdys apnuodijamos, gyvenimas apkartinamas. Tai 
rodo, kad tokiuose žmonėse nėr gyvenino reikiamo supratimo, nėr teisingos 
sąžinės. 

Nuodėmės yra begalinis nelaimių ir kančių šaltinis. Dar daugiau, tas ne- 
laimes ir kančias sukelia žudymų, padegimų, kreivų priesaikų nuodėmės, kurias 
Katalikų Bažnyčia baudžia didesnėmis dvasinėmis bausmėmis. Nuodėmės trau- 
kia į nelaimę ir ištisas tautas, kaip tai teisingai nurodo Šv. Raštas: „Teisybė 
kelia tautą, nuodėmė gi daro tautas nelaimingas“ (Patarl XIV, 34). Kam 
rūpi Dievo meilė, kas sielojasi savo tautos gerove, tas privalo kuo skubiausiai 
pamesti nuodėmių kelią ir stoti į kūrybinį darbą: atitaisyti sužalotą žmogaus 
dvasią bei charakterį ir prisidėti prie savo krašto atstatymo darbo. 

Praūžus baisiajam ir žiauriajam karui, matant begales griuvėsių mies- 
tuose bei kaimuose, žmonių būde bei elgesyje, nuoširdžiai trokštant visuome- 
nės gyvenimo gerovės pakėlimo, yra gyviausias reikalas imtis darbo tiek dva- 
sios, tiek medžiagos srityje, atstatyti, kas gera sugriauta, daug nauja gera 
sukurti. Darbo klausimas opus: jam išspręsti laužo galvas valstybės vyrai 
bei visuomeninio gyvenimo žinovai. 

Darbas yra rankų ir proto: dirba ūkininkas, fabriko darbininkas ir amati- 
ninkas, dirba mokytojas, auklėtojas, kunigas, valdininkas, karys. Darbas yra 
naudingas kūnui ir dvasiai, jisai yra žmogaus veikimo centre, bet jisai visada 
pasilieka tik priemonė, o ne tikslas žmogaus gyvenimui, vadinasi, nevalia 
žmogaus asmens paaukoti darbui, nes tai būtų išnaudojimas. 

Geras ir gerai dirbamas darbas, kad ir mažiausias, visai drąsiai galima 
vadinti garbingu. Darbas kuria civilizaciją ir kultūrą: visi išradimai, mokslas, 
menas, dvasios pažanga — tai yra darbo vaisiai. 

Dievas gausiai apdovanojo žmogų dvasios ir kūno jėgomis, įvairiais gabu- 
mais, tat jau tuo pačiu nustatė žmogui darbo teisę ir prievolę. Be to, Dievo 
Apreiškimas dar įsakmiai tą prievolę pabrėžia, kai viename Šv. Povilo laiške 
sakoma: „jei kas nenori dirbti, tegul ir nevalgo“ (II Tesal II, 10). Kita vertus, 
žmogus savo darbu ne tik nusipelno garbę, bet ir uždarbį, vietą visuomenėje, 
net patiria išvidinio džiaugsmo, kai darbas yra dirbamas mokslo ir kultūros 
nustatytomis sąlygomis. Privalu tat kiekvienam, kas darbą organizuoja, paisyti, 
kad dirbantysis būtų traktuojamas kaipo asmuo, o ne kaipo bedvasė mašina, 
kad darbas būtų atliekamas liigieniškose sąlygose, kad dirbantysis būtų tei- 
singai atlyginamas ir, pagaliau, kad dirbantysis turėtų reikalingą poilsį, kurio 


19* ARKIVYSK. M. REINIO GYVENIMO BRUOŽAI 467 


metu jisai turėtų laiko ir progos tiek savo dvasios reikalams, tiek savo svei- 
katos jėgoms atstatyti. 

Darbo vaisiai yra džiuginantys tiek pat darbininką, tiek visuomenę, jei 
darbas atliekamas reikiamu proiesiniu mokėjimu, tinkamu atsidėjimu ir meile. 
Darbas yra drauge ir malda, jei žmogus, pradėdamas darbą, jį aukoja Dievui, 
sąžiningai atlieka ir vengia aplinkybių, kurios galėtų kenkti darbo gerumui,. 
pav., blogos kalbos. Be to, darbas sudaro, be ko kita, pagrindą nuosavybei, 
kuri aptarnauja žmogaus asmenį. 

Pagaliau krikščioniškosios minties ir gyvenimo santrauka skamba „melskis 
ir dirbk“. Be darbo, dar reikalinga ir malda. Malda yra mūsų tiesioginė tar- 
nyba Dievui, mūsų Sutvėrėjui, mūsų didžiausiam Geradariui, mūsų būsimajam 
Teisėjui. Žmogaus malda yra numatyta Dievo tvarkoje. Teisingai sako Šv. To- 
mas Akvinietis: „Mes meldžiamės ne tam, kad Dievo planai pasikeistų, bet 
kad įvyktų tai, kas tame plane buvo nustatyta įvykdyti priklausomai nuo mūsų 
maldų“. Juo daugiau žmogus artėja prie Dievo per maldą ir meilę, juo žmo- 
gaus protas (darosi) skaidresnis ir šviesiau mato bei sprendžia. Kas meldžiasi, 
tas noromis atlieka kad ir labai sunkius savo darbus, nes juos aukoja Dievui. 
Be galo graži ir reikšminga malda „Tėve mūsų“. Joje išreikšti svarbiausieji 
mūsų reikalai ir prašymai. Ji visuotinė, kaip mūsų katalikų tikėjimas yra vi- 
suotinis. Tėvai katalikai! pasirūpinkite, kad ir jūsų vaikučiai melstųsi, kad 
jie išmoktų melstis, nes jų nekaltų širdelių malda Jabai meili Dievui. 

Didis astronomas Kepleris taip meldėsi: „Ačiū Tau, mano Sutvėrėjau ir 
Viešpatie, kad Tu man leidai džiaugtis ir stebėtis Tavo sutvėrimais. Tavo darbų 
garbę paskelbiau žmonėms, kiek mano ribotas protas galėjo suprasti Tavo 
begalybę“. 

Šios gadynės pasaulinės reikšmės rašytojas italas G. Papini taip kreipiasi 
į Dievą: „Tu matai, Jėzau, mūsų reikalus; Tu matai, ligi kokio laipsnio siekia 
mūsų vargai; Tu puikiai žinai, kaip neatidėliotini yra mūsų reikalai, koks kietas 
ir jautrus yra mūsų skurdas, mūsų skriaudos ir mūsų beviltiškumas, Tu žinai, 
kaip mes reikalingi Tavo paramos, kaip labai reikalingas Tavo sugrįžimas“. 

Mylimieji Kristuje! Atsikratę visų negerovių, kurios suminėtos šitame ga- 
nytojiškame laiške, apsišarvavę gyvu tikėjimu, gryna sąžine, uoliu profesiniu 
mokėjimu, stokime į kūrybinį, gaivinantį darbą mūsų krašte Dievo garbei, 
visuomenės gerovei! Dievo palaima tebūnie su mumis visais! Amen. 


Šis ganytojiškas laiškas negalėjo patikti bolševikams. Jis buvo 
visai ne toks, kokio reikalauta ir tikėtasi. Be abejo, laiško neleido 
skelbti, neleido baigti konferencijos motyvuodami, kad „Vyskupų 
ganytojiškas laiškas“ esąs 

a. sąmoningai antitarybinis, net provokacinis, 

b. jo skelbimas lygus ginklų laikymui bažnyčiose ir 

c. Vyskupų konferencija neturinti tikslo ir galinti išsiskirsty- 
ti“ 64, 

Sutrukdžius Vyskupų konferenciją, liko nesvarstytas aplink- 
raščio kunigams projektas ir kiti einamieji reikalai. 

Priimtas ganytojiškas laiškas dar kartą sovietų valdžiai paro- 
dė, kad arkivyskupas M. Reinys yra nepatikima ir pavojinga as- 


468 ALDONA VASILIAUSKIENĖ 20* 


menybė. Be to, M. Reinys 1946 m. gegužės mėn. pamoksluose Auš- 
ros Vartų koplyčioje kritikavo darvinizmą, o dar po metų — mark- 
sistinę filosofiją. 

Arkivyskupas ryžtingai pasipriešino valdžios tikslui įkurti baž- 
nyčių komitetus, kurie vadovautų tikinčiųjų bendruomenėms ir 
būtų pavaldūs DŽDT vykdomiesiems komitetams. 

Be to, M. Reinys nuo seno buvo juoduosiuose sąrašuose — 
1919 m. buvo raudonarmiečių suimtas, o traukiantis iš Vilniaus 
rusų kariuomenei paimtas įkaitu. 


Arkivyskupas M. Reinys — kalinys 
(1947— 1953) 


1947 m. birželio 12 d. arkivyskupas Mečislovas Reinys buvo 
suimtas. Šį suėmimą aprašė anksčiau Vilniaus kunigų seminarijos 
ūkį tvarkiusį Teklė Kačiukaitė 95: 


Buvau arkivyskupo Reinio arešto 1947 m. birželio 12 d. liudytoja. Tuo 
metu jau dirbau Telšių kunigų seminarijoje. Į Vilnių atvykau perduoti maisto 
ir drabužių vyskupui Ramanauskui ir kunigui Olšauskui, kurie buvo sovietų 
suimti ir kalinami Vilniuje, KGB kalėjime. 

Perdavusi jiems viską, ką buvau atvežusi iš Telšių, nuėjau į arkivyskupijos 
kuriją, kur visuomet atvykusi apsistodavau. Buvo penkta valanda vakaro. Me- 
čislovas Reinys, kick su manim pakalbėjęs, pasakė: 

— Tu, sesele, prieš kelionę pailsėk, o aš einu į Švento Ignoto bažnyčią — 
ten vaikų Sutvirtinimo sakramentas. 

Nuėjau į svečių kambarį, priguliau, bet užmigti negaliu — slegia kažkokia 
bloga nuojauta, neramu. Praėjo gal kokia dešimt minučių, girdžiu, kažkas ra- 
kina lauko duris, paskui — arkivyskupo kabineto duris. Pamaniau, kad jo Eks- 
celencija bus ką painiršęs, jei taip greit grįžo. Tačiau po poros minučių išgir- 
dau vėl rakinant lauko duris. Dabar jau einu žiūrėti, kas čia vaikšto. Žiūriu — 
grįžta Reinys. 

— Tai kaipgi čia yra? — klausiu. — Kas tada jūsų kabinete, jei jūs tik da- 
bar pareinate? .. 

Jis nepatikėjo: 

— Turbūt pavargusi susapnavai! — sako. 

Eina prie kabineto durų. Rakina — o durys atrakintos. Praveria. Aš 
einu kartu. Žiūriin, kabinete, prie Reinio rašomojo stalo, stovi jo kurijos dar- 
buotojas lenkas kunigas Jonas Talačka. Atidaręs stalčių kažko ramiausiai ieš- 
kojo. .. 

— Ko jums reikia mano kabinete ir mano rašomajame stale tokį vėlyvą 
metą? — griežtai paklausė Reinys. 

Kunigas tylėjo. 

— Prašau atiduoti raktus nuo mano buto! — pasakė jo Ekscelencija. 

— Jie jums tuoj bus nebereikalingi! — mesdamas raktus, paniekinamai iš- 
tarė Jonas Talačka ir išėjo. 


215 ARKIVYSK. M. REINIO GYVENIMO BRUOŽAI 469 

Nustebę išlydėjome jį akimis. Talačka buvo aukštas, nešiodavo juodus aki- 
nius. Lenkų laikais jis dirbo kurijos kancleriu pas arkivyskupą Jalbžykovskį. 
Koks jo apsilankymo tikslas? .. 

Netrukus laiptinėje pasigirdo keleto žmonių žingsniai. Tai buvo kulto rei- 
kalų įgaliotinis Gailevičius, o su juo — keli saugumiečiai. Vos įžengę pasakė, 
kad arkivyskupas Reinys areštuojamas. 

Kratos nedarė. Tik priėjo prie rašomojo stalo, atidarė stalčių, kur. nese- 
niai rausėsi Jalbžykovskio kancleris Talačka, ir kažką pasiėmė. 

Nepajėgusi susitvardyti, ėmiau raudoti. Arkivyskupas priėjo, palaimino ma- 
ne ir pasakė: 

— Neverk, melskis už mane ir mano priešus. Nesitikiu gyvas iš jų rankų 
grįžti... 

Paskui kreipėsi į juos: 

— Jei nedarote kratos, tai einam! Kam dar laiką gaišti? 

Tai paskutiniai žodžiai, kuriuos aš girdėjau iš arkivyskupo Reinio lūpų. 

Saugumiečiai žinojo, kad aš, būdama Vilniuje, čia apsistodavau. Gailevi- 
čius išeidamas stabtelėjo prie manęs ir pasakė: 

— Nepavydžiu jums, panelę,-- matote, kaip išveda iš eilės trečią vyskupą. 
Jūs mūsų neapkęsite visą gyvenimą... 

Jis neklydo. .. 

Suklupau prieš didelį kryžių vyskupo miegamajame, bet melstis negalė- 
jau. Kokie dar išbandymai laukė mūsų visų, niekas negalėjo numatyti. 

Grįžo arkivyskupo Reinio šeimininkė. Papasakojau trumpai, kas čia įvyko, 
ir išėjau į geležinkelio stotį. 

Sėdėdama laukiamojoje salėje vis galvojau, kokiomis nuodėmėmis mūsų 
tauta užrūstino Viešpatį, kad jis leidžia iš mūsų tarpo skinti tokias nekaltas 
aukas? 


Visur rėmęsis krikščioniškąja pasaulėžiūra, suimtas arkivysk. 
M. Reinys ir tardomas neatsižadėjo savo idealistinio požiūrio į 
pasaulį, žmogų, visuomenę. Tardomas M. Reinys yra pasakęs: „Į 
bolševizmą su jo materialistineė pasaulėžiūra aš žiūriu kaip į 
nepriimtiną lietuvių tautai“ 96, 

Po ilgų tardymų M. Reinys buvo nuteistas aštuoneriems me- 
tams. 1947 m. prieš šv. Kalėdas buvo išgabentas į Vladimiro ka- 
lėjimą apie 200 km į rytus nuo Maskvos. Ten vienu metu buvo 
kalinama apie 2500 kalinių. 1948 m. kalėjo apie 40 lietuvių *7. Ar- 
kivysk. M. Reinys kameroje buvo vienintelis lietuvis, nes kame- 
rose retai būdavo keli tos pačios tautos kaliniai. 

1948 m. pabaigoje iš Lietuvos į Vladimirą išvyko Uršulė Na- 
vickaitė ir Emilija Burokaitė su siuntiniais kaliniams. U. Navic- 
kaitė vežė siuntinius arkivyskupui M. Reiniui, prelatui J. Laukai- 
čiui, ieškojo ir kunigo V. Mažono. E. Burokaitė vežė siuntinį 
T. Matulioniui. Tačiau pagalba siuntiniais truko neilgai: nuo 
1949 m. kovo 1 d. siuntiniai buvo uždrausti, kaliniams buvo leis- 
ta be apribojimų gauti pinigines perlaidas *š, 


470 ALDONA VASILIAUSKIENĖ 22* 


Aštuonerius metus Vladimiro kalėjime kalėjo anglų kariuome- 
nės grandinis Frank Kelly. 1953 m. lapkričio 13 d. sugrįžęs Bri- 
tanijon, 1954 m. išleido atsiminimų knygą, kurioje aprašė susiti- 
kimus su lietuviais vyskupais T. Matulioniu, M. Reiniu, su kuni- 
gais V. Mironu ir Janulaičiu 99. Nereligingas, nekatalikiškoje ap- 
linkoje augęs, kartu su lietuviais kentėjęs nežmoniškomis kalėjimo 
sąlygomis, F. Kelly rašė: „Jeigu ne tie metai Vladimire, aš niekad 
nebūčiau sutikęs tokių draugų, kaip vyskupas Matulionis, kunigas 
Mironas, arkivyskupas (Reinys), senas profesorius Klaubergas. 
Jie buvo mano draugai, vieninteliai tikri bei ištikimi draugai, 
kokius kada nors turėjau. Aš branginu jų atminimą. Jų dėka aš 
niekad nebebūsiu toks, koks buvau prieš patekdamas į kalėjimą. 
Manau, kad dabar visi jie mirę“ 70, 

Vokiečių Užsienio reikalų ministerijos tarėjas Gothold Starke, 
Vladimiro kalėjime metus kalėjęs kartu su arkivyskupu M. Reiniu, 
pasakojo: „Jo laikysena yra tikro Bažnyčios šventojo laikysena... 
Jo autoritetas sklido. pro kalėjimo sienas iš vienos griežtai izo- 
liuotos celės kiton... Aš pats gavau daug iš šios prakilnios as- 
menybės, kurioje jungėsi tvirtas tikėjimas, didelis mokslas, krikš- 
čioniškoji meilė ir nusižeminimas“ 7!, 

Arkivyskupui M. Reiniui pavyko išsaugoti kryželį, kuris jam 
padėjo tardymų metu. Šaukiamas tardyti visada pasiimdavo šį 
kryželį, valandėlę susikaupdavo — ir tardymo procesas jam bū- 
davo lengvesnis 72, 

Būdamas nuoširdus ir kuklus laisvėje, toks išliko ir kalėjime. 
Gautą siuntinį visuomet su kitais pasidalydavo. Tai buvo įspū- 
dinga, kai alkanas atjautė alkaną S. Jam maisto produktų siųs- 
davo sesuo Julijona Martinėnienė. Arkivyskupas viską padalydavo 
lygiomis dalimis visiems kameros kaliniams. „Kai vienas mandžiū- 
rietis kažką iš jo pavogė, jis nieko nesakė, tik sekančiame dalini- 
me davė jam dvigubai. Tada žmogus verkdamas prisipažino ir 
prašė atleidimo“, — rašė G. Starke 7*. 

Vladimiro kalinių į darbus nevarydavo, todėl tokio didelio ak- 
tyvumo asmenybei kaip arkivyskupas M. Reinys dienos labai pra- 
ilgdavo. Kiekvienas, kad ir menkiausias darbelis (sagos siuvimas, 
nosinės plovimas ir t. t.) kaliniui teikdavo džiaugsmo. Bet ir 
tokiomis sąlygomis M. Reinys ragino švęsti sekmadienius: „Ne- 
turime galimybės didesniais dalykais atžymėti sekmadienį, tai 
bent mažmožiais pagerbkime Viešpaties dieną. Parodykimeę Die- 
vui meilę tuo, kuo galime“ 75, 

Už žinias, gautas kalėjime iš arkivyskupo M. Reinio, G. Star- 
ke dėkingai rašė: „Kadaise jis mokė Kauno universitete, o dabar 
aš mokausi iš jo ištisus metus be atostogų kaip dėkingas jo stu- 
dentas. Jis pats buvo labai persiėmęs neoscholastine filosofija, 
kuri buvo mokoma ten laikantis Šv. Tomo “Summa Theologica“ 
ir moderniųjų mokslų. Turtinga kalėjimo biblioteka turėjo seną, 
kadaise naudojamą senovės filosofijos istoriją... Mes studijavo- 
me Platoną, Aristotelį, šv. Augustiną, šv. Albertą Didįjį, lygiai 


23* ARKIVYSK. M. REINIO GYVENIMO BRUOŽAI 471 


kaip Kantą ir Hegelį, kurio raštų Fischerio rusišką vertimą mes 
galėjome skaityti kartu. Žinoma, mūsų diskusijoms daug įtakos 
darė baimingasis marksizmo-leninizmo objektas, kuris nuolat sto- 
davo skersai kelio loginėms analizėms“ 78, 

Arkivyskupo M. Reinio jėgos sunkiomis kalėjimo sąlygomis, be 
tinkamo maisto, be nuolatinio aktyvaus užsiėmimo, be draugų se- 
ko. Tai liudija jo laiškai nuolatinei šelpėjai seseriai J. Martinė- 
nienei 7, 

1948 m. liepos 14 d. (laišką rašo jau penktą) — skundžiasi 
silpnėjančiomis akimis, tinstančiomis kojomis. Laiškų galįs gauti 
ir rašyti dukart per metus. 

1948 m. (mėnuo nepažymėtas) 2 d.-- prašo atsiųsti svogūnų. 

1949 m. birželio 12 d.— pranešė, kad uždrausta gauti siunti- 
nius. Galimos tik pašto perlaidos. Už pinigus galima nusipirkti 
maisto kalėjimo „kioske“. Palaikyti sveikatai mėnesiui reikia 
150 rb. Pranešė, kad įau atlikęs 1/4-dalį bausmės — baustas 8 
metus kalėti griežto režimo kalėjime. 

1949 m. rugsėjo 15 d.— skundžiasi akimis, juosmens skaus- 
mais, jaučiamu senėjimu ir silpnėjimu. Džiaugiasi gaunamomis 
perlaidomis iš Rūdiškių, Ukmergės, Vilniaus. Klausia, kaip gyve- 
na E. Balsys ir vysk. K. Paltarokas, kada bus šv. Velykos 1958 
metais. Rašo norįs būti sveikas ir naudingas tautos gerovei ir kul- 
tūrai. 

1953 m. liepos 3 d. (jau po Stalino mirties) praneša, kad lei- 
džiama kas mėnesį gauti siuntinius, rašyti ir gauti po vieną laiš- 
ką. Nuo balandžio 17 d. buvęs ligoninėje dėl kraujospūdžio, 
svaigstanti galva. Birželio 6 d. turėjęs širdies priepuolį. Susilpnė- 
jusi klausa. Rašo, kad gautais siuntiniais dalijasi su kitais toje 
kameroje esančiais kaliniais. 

O 1953 m. lapkričio 8 d., po beveik 6 metų kalinimo, Aukš- 
čiausiasis užbaigė arkivyskupo Mečislovo Reinio žemiško gyveni- 
mo kančias, pakvietė į Amžinybę. ... 

Iškilusis Lietuvos sūnus buvo palaidotas toli nuo Tėvynės — 
Vladimiro kalėjimo bendrame kape. 


Arkivyskupo jaunystės draugas dr. J. Čepėnas rašė: „Žino- 
damas, kaip karštai mylėjo savo Tėvynę, rūpinausi pargabenti jo 
palaikus į savo numylėtą žemę. Visur rašiau, prašydamas leidimo 
pargabenti jo kaulus, jei ne į Vilnių, tai nors į Daugailių para- 
pijos kapines, kur ilsisi jo tėvai. Bet, deja, jokio atsakymo net 
negavau. Taip pat rūpinosi tuo ir jo giminės, bet viskas veltui, 
jokio net atsakymo negavo. Mūsų pastangos liko tuščios, bet jo 
darbai neliks tušti. Kaip Kristaus garbė prasidėjo nuo Kryžiaus, 
taip ir jo prasidės nuo kalėjimo. Ir kaip kryžius, buvęs gėdos 
ženklas, tapo garbės ženklu, taip pagarsės ir Vladimiro kapinės, 
kurios priglaudė jo kūną, nes tai buvo tikras savo pašaukimo kan- 
kinys...“ 8 


472 ALDONA VASILIAUSKIENĖ 24* 
Arkivyskupas Mečislovas Reinys nepamirštas 


„Įvairiais keliais iš Lietuvos ateinančios žinios patvirtina, kad 
1953 m. žiemą Vladimiro kalėjime, netoli Maskvos, mirė arkivys- 
kupas Mečislovas Reinys“, — 1954 m. išeivijoje rašė K. Aleksa 7?. 
Tai bene pirmasis straipsnis, išspausdintas jau mirus šiai šviesiai 
Lietuvos asmenybei. Čia pateikta biografinių žinių. M. Reinys 
parodytas kaip idealus kunigas ir vyskupas, aptartas M. Reinio 
mokslinis bei visuomeninis darbas, taip pat sunkios darbo ir 
gyvenimo sąlygos. „Jis paliko savo krašią ir šį pasaulį tikrai 
su šviesaus lietuvio, idealaus kunigo bei vyskupo, didelio visuo- 
meninio irklininko, nepalaužiamos energijos veikėjo, tauraus pat- 
rioto ir didelio idealisto aureole... Jis išnyko iš gyvųjų tarpo. 
Ateis diena, kai grius niūriųjų kalėjimų užtvaros, tėvynė nusimes 
geležinius pančius, bet didžiojo irklininko — arkivyskupo M. Rei- 
nio jau nebebus. Ten, Rusijoje, niekas neatieškos jo garbingų pa- 
laikų ir nepastatys ant jo kapo lietuviškojo stiliaus kryžiaus. Jo 
šviesi ir siela, tačiau nelaiminga asmenybė, jo išvaryta darbo 
vaga, jo šventumo aureolė, reikia spėti, ilgam laikui pasiliks 
daugelio lietuvių atminimuose ir širdyse, jo vardą minės Lietu- 
vos istorija“ *0, 

Per visą niūrųjį sovietmečio laikotarpį Lietuvoje arkivyskupas 
nebuvo užmirštas. Slaptai buvo renkama ir kaupiama apie jį me- 
džiaga: jo šviesų paveikslą kaip pavyzdį siekta išsaugoti ateinan- 
čioms kartoms. 

Sušvelnėjus politiniam klimatui Lietuvoje, apie M. Reinį, kaip 
ir apie kitus didžiuosius Lietuvos žmones, pradėta kalbėti viešai. 
Ypač didelis dėmesys arkivyskupui M. Reiniui skirtas šiais, 1994 
metais, minint 110-ąsias jo gimimo metines. 


Arkivyskupas M. Reinys nuolat buvo prisimenamas Lietuvos 
išeivių. 1954 m. Vokietijoje vilniškiai išeiviai išleido „Kalėdų gies- 
mes“. Knygos viršelyje tokia dedikacija: „Jo Ekscelencijai arki- 
vyskupui dr. Mečislovui Reiniui, Vilniaus Apaštališkajam admi- 
nistratoriui, laimėjusiam 1953.XI.8 Kankinio garbės vainiką Vla- 
dimire. Dėkingi vilniečiai“ š!, 

Vokiečių užsienio reikalų ministerijos tarėjas G. Starke, vie- 
nerius metus praleidęs kartu su arkivyskupu M. Reiniu Vladimiro 
kalėjime, sužinojęs apie arkivyskupo mirtį, parašė straipsnį į Či- 
kagoje leidžiamą politikos žurnalą “Modern Age“. Žurnalo redak- 
torius D. S. Collier atkreipė „Draugo“ dėmesį ir leido šį straipsnį 
persispausdinti. Kun. V. Bagdonavičius MIC išvertė G. Starke 
straipsnį „„Arkiv. Reinys SSSR kalėjime. Filosolijos studijos Vla- 
dimiro celėse“ ir 1958 m. išspausdino „Drauge“ 82. 

1954 m. Vakaruose atkūrus LKMA, Romoje 1957 m. buvo su- 
organizuotas pirmas išeivijoje, o iš viso jau ketvirtas LKMA su- 


25+ ARKIVYSK. M. REINIO GYVENIMO BRUOŽAI 4783 


važiavimas. Šio suvažiavimo darbų tome nemaža vietos skirta 
žymiems LKMA veikėjams. 1961 m. kun. S. Matulis MIC pateikė 
žinių ir apie arkivyskupą M. Reinį 83. 

Lietuvoje vienas pirmųjų arkivyskupo Mečislovo Reinio atmi- 
nimą stengėsi įamžinti Daugailių parapijos klebonas Petras Bal- 
tuška. Nuo 1970 m. balandžio 29 d. iš kunigo Gedimino Blyno jis 
perėmė Daugailių parapiją, kur ir dabar sėkmingai darbuojasi. 

Kun. P. Baltuškai teko artimai bendrauti su arkivyskupo gi- 
minaičiais. Jis palaidojo 1975 m. sausio 27 d. mirusią M. Reinio 
seserį Mariją Martinėnienę, sulaukusią garbingo 97 metų amžiaus, 
1982 m. gruodžio 13 d. mirusią jos dukterį Elena Vanagienę 
(g. 1903 m.), 1981 m. balandžio 8 d. mirusį arkivyskupo vyriau- 
sio brolio Izaįošiaus sūnų Antaną Reinį (g. 1911 m. vasario 16 d.), 
1985 m. spalio 11 d. mirusį Elenos Vanagienės vvrą Petra Vana- 
gą, 1990 m. mirusia Elenos ir Petro dukterį architektę Zitą Va- 
nagaitę (g. 1942 m.). 

Kun. P. Baltuška pasakojo, kad E. Vanagienė į bažnyčią at- 
važiuodavo su „lineika“, o kai jausdavosi blogai, kviesdavosi ku- 
niga į namus. Kun. P. Baltuška, žinodamas, kad ji arkivyskupo 
M. Reinio giminaitė, pradėio teirautis, ar neturi kokių arkivysku- 
pui priklausiusiu daiktų. Sužinojo, kad ji turi didžiulį juodais 
odiniais viršeliais albumą, kuriame buvo per 50 nuotraukų, susi- 
jusių su arkivyskupo M. Reinio gyvenimu. Išsiprašė, kad leistų 
perfotografuoti. Kun. P. Baltuška savo lėšomis padarė visu nuo- 
traukų po 10 vienetu, nuotraukos panaudotos knygai. Klebonas 
prašė albumą atiduoti bažnvčiai. tačiau giminaičiai nesutiko, ma- 
nė, kad namuose bus saugiau. Klebonui atiduoti tik arkivyskupo 
liturginiai daiktai. Mirus Petrui Vanagui, sūnaus Arvydo žmona 
Laima Vanagienė sudegino albuma, bijodama, kad įis nepakliūtu 
į bedievių rankas (kita Vanagų duktė Vida Rastenienė, gimusi 
1934 m., gyvenanti Kirdeikiuose, tuo metu buvo kovinga ateistė). 

Kun. P. Baltuška pasakojo: „Daug arkivyskupo M. Reinio daik- 
tu radau pas io giminaitę, sesers dukterį mokytoja Elena Vana- 
gienę: pastoralą, ne vieną mitrą, kamža, toga, batus, nirštines. 
Jos albume radau daug nuotraukų su arkivyskupu. Paprašiau, kad 
leistų perfotografuoti. Iš kitų žmoniu gavau arkivyskupo rentge- 
nogramas, darvtas po M. Reinio sužeidimo bombarduojant Vil- 
niu, piniginę, lempą, asmeninius užrašus, ganytojiškus raštus, iš 
Vladimiro kalėjimo rašytus laiškus su vokais. 

Parsinešiau. pasidariau kopijas. Tai buvo apie 1970 m. Tik 
gaila albumo, kurį po giminaitės mirties kiti giminės sudegino, 
kad nepatektų į bedievių rankas. Dabar džiaugiuosi, kad perfoto- 
graiau... Apie 1972 m. pas mane atvažiavo kun. Stanislovas Kiš- 
kis pažiūrėti, kas išliko. Buvo planas parašyti knygą apie arkivys- 
kupą. Važiavom, žiūrėjom, Iotogralavom. Tai paskatino rinkti me- 
džiagą. Ją surinkęs jam atidaviau. O jis --- kun. Juozui Šalčiui, 


474 ALDONA VASILIAUSKIENĖ 26* 


kuris Marijampolėje parašė knygą apie arkivyskupą M. Reinį. 
Perdavė į užsienį. Užklaustas „Kaip sekasi?“ atsakydavo: „Paskui 
pasakysiu“. Taip ir numirė nepasakęs. Turbūt tokiu pat būdu, kaip 
ir visa medžiaga, pasiekė Vakarus. Malonu, kad yra knyga...“ 8* 

Kun. P. Baltuškos minima knyga — tai 1977 m. Čikagoje, 
M. Morkūno spaustuvėje Lietuvių krikščionių demokratų sąjun- 
gos išspausdinta 248 puslapių (septyni skyriai ir M. Reinio raštų 
bibliografija) monografija. Knygą iliustruoja 19 nuotraukų. Mo- 
nografijos išleidimo rėmėjai buvo prelatas Juozapas Antanas Ka- 
ralius, daktaras Jonas ir Bernadeta Reiniai ir Algirdas Čepė- 
nas Š, 


Įvairiais būdais knygos pateko ir į Lietuvą. Klebonui P. Bal- 
tuškai Vakaruose išleistą knygą atvežė autorius kun. J. Šalčius. 
Kun. P. Baltuška šią knyga nuvežė į Vilniu pas Žvėryno parapi- 
jos klebona Stanislovą Lvdį, kad padarytų kopiją. Buvo padaryta 
20 egzemplioriu kopijų. Kun. P. Baltuška per naktį palėpėje šiuos 
egzempliorius išdėstė ir įrišo. Dešimt iš įų davė kun. J. Šalčiui 
kaip autoriui, o dešimt išdalijo savo bičiuliams, veiklesniems ku- 
nigams: kanauninkui Broniui Antanaičiui, kun. Petrui Našlėnui, 
mons. Alfonsui Svarinskui ir kitiems. Vėliau knygą su autograiu 
atsiuntė A. Čepėnas. 

Tuo metu, kai Lietuvoje buvo rašoma knyga apie M. Reinį, 
išeivijoje „Aiduose“ pasirodė V. Pavalkio straipsnis 58. Autorius 
mokėsi Vilkaviškio kunigų seminarijoje, vėliau vikaravo Lazdijuo- 
se, taigi su vyskupu teko ne kartą susitikti. Be keleto savo atsi- 
minimų, V. Pavalkis. pasinaudodamas Vatikano paskelbtais doku- 
mentais, parašė M. Reiniui skirtą straipsnį, atskleidžiantį jo sun- 
kų darbą Vilniuje nuo 1940 metų iki suėmimo. 

Arkivyskupo Mečislovo Reinio gimimo 100-osios metinės išei- 
vijoje buvo paminėtos „Ateities“ žurnale. Apie arkivyskupą rašė 
Grasilda Reinytė — arkivyskupo brolio sūnaus dr. J. Reinio duk- 
tė“, Ramunė Kubiliūtė *8. R. Kubiliūtė rašė: „Arkivyskupas Moc- 
čislovas Reinys reta asmenybė — teologas -— profesorius — psi- 
chologas — visuomenininkas — filosofas -— ministeris — pamoksli- 
ninkas — jaunimo mylėtojas — vyskupijos valdytojas — lietuviu 
bažnytinių teisių gynėjas — kalinys — kankinys“. 

Zurnale išspausdintos ir kun. dr. Vytauto Bagdonavičiaus pa- 
mokslo pagrindinės mintys 89. 1984 m. vasario 7 d. Čikagos ma- 
rijonų koplyčioje šv. Mišių, skirtų arkivyskupui M. Reiniui, metu 
kun. V. Bagdonavičius kalbėjo, kad M. Reiniui „pasaulėžiūros žo- 
dis reiškia tokią žinijos sistemą, kuri vra sudaryta iš gamtamoks- 
lio, filosolijos ir religijos mokslų. Tai vyra tokia žmogaus galvo- 
sena, kuri apima visas sritis. Ji nesitenkina vien tikėjimu, ji ne- 
sitenkina vien filosofijos atsiekimais ar vien vadinamaisiais tiks- 
liaisiais mokslais. Ji neaimeta nieko to, kas vra teisinga tikėjime, 
kas yra teisinga filosolijoje ir kas yra teisinga tiksliuosiuose moks- 
luose. O visose šiose srityse gali biti daug ir klaidos priemaišų. 


27> ARKIVYSK. M. REINIO GYVENIMO BRUOŽAI 475 


Neišskiriant nė tikėjimo. Tikėjimas gali išvirsti vien į religinio 
jausmo ieškojimą. Tikslieji mokslai gali išvirsti tokiais ns 
liais, kad gali žmogaus galvojime nepalikti vietos nei religijai, 
nei filosofijai. O filosofija šiandien serga priešinga liga; ji pra- 
deda abejoti pačia savimi ir nėra tikra, ar ji ką nors teisingo iš 
viso galės pasakyti. 

Ne toks yra arkiv. Reinys. Jam visi šie trys mokslai daug 
sako. Ir jeigu mes norime arkiv. Reinio testamento lietuvių tautai, 
tai jis yra šitoks: „Būkite krikščioniškai tikintys, būkite mokyti 
tiksliuosiuose moksluose ir būkite sveiko galvojimo žmonės“ *?, 


Lietuvoje arkivyskupo M. Reinio gimimo 100-ųjų metinių pro- 
ga pasirodė 77 lapų mašinėle pogrindyje išspausdinta knygelė 
„Arkivyskupui Mečislovui Reiniui — valstybininkui, kankiniui, 
šventajam — 100“ *!. Knygelę iliustruoja 15 įklijuotų nuotraukų 
ir dedikacija: „Skiriame Arkivyskupo Bičiuliui Gyvajam Šaltiniui, 
iš kurio semiame. Jo kunigystės Deimantinio Jubiliejaus proga“. 
Knygelė turi dvi dalis: „Gyvenimas ir veikla“ (7 skyreliai) ir 
„Arkivyskupo Reinio asmens ir veiklos bruožai“. 

Šios knygelės iniciatorė seselė pranciškietė Adelė Urbonaitė, 
įkvėpta kunigo Juozo Šalčiaus. Seselė jau turėjo nemažą patirtį — 
buvo išleidusi apie 18 „Rūpintojėlio“ pogrindinių leidinių. 14 šių 
leidinių turi kun. P. Baltuška. 

Lietuvai žengiant pirmuosius nepriklausomybės žingsnius, 
šviesaus atminimo žurnalistė Aldona Kudžmaitė susipažino su 
vyskupų V. Borisevičiaus, M. Reinio ir P. Ramanausko bylomis. 
Ji drauge su kunigu Edmundu Paulioniu ir buvusiu politkaliniu 
Viktoru Petkumi važiavo į Vladimirą. Deja, lietuviai tegalėjo ati- 
duoti tik pagarbą bendram kalinių kapui ir parsivežti žemės sau- 
ją. Kaliniai buvo laidojami už kalėjimo tvoros bendrame kelias- 
dešimties kvadratinių metrų kape, į kurį mirusius guldydavo ei- 
lėmis, lavonus perskirdavo tik kalkių ir žemių sluoksniu. Identifi- 
kuoti arkivyskupo M. Reinio palaikų nėra galimybės. 

Arkivyskupo Mečislovo Reinio simbolinis karštas su sauja že- 
mių iš Vladimiro yra Vilniaus Arkikatedroje. Simbolinis kapas — 
jo gimtinėje — Daugailių bažnyčios šventoriuje. Antkapiniame pa- 
minkle toks įrašas: 


Daugailių žemės žmonėms, 
kuriems teko iškentėti 
kalinių, tremtinių ir 
Tėvynės netekimo dalią 
1940—1953 
„Neliūdėkime. Nukankintieji 
kovoja drauge su mumis. .. 


476 ALDONA VASILIAUSKIENĖ 28* 


Tebus pašlovinti 
Nenusilenkę prieš netiesą. 
Jie gyvena amžinai“. 
(M. Reinys) 


Šiame kape yra žemės sauja iš 
Vladimiro kalėjimo kapų, kuriame 
buvo Daugailių parapijoje Madaga- 
skaro vienkiemyje gimęs, buvęs 
nepriklausomos Lietuvos 
užsienio reikalų ministras, 
Vilkaviškio vyskupas padėjėjas, 
Kauno Vytauto Didžiojo 
Universiteto profesorius, 
Vilniaus arkivyskupas 
Mečislovas Reinys 
1884.11.5—1953.X1.8 


Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo teisminė baudžiamųjų by- 
lų kolegija 1989 m. vasario 20 d. nutartimi panaikino ypatingojo 
pasitarimo prie TSRS valstybės saugumo ministro 1947 m. lap- 
kričio 15 d. nutarimą ir nutraukė baudžiamąją bylą prieš Reinį 
Mečislovą, Jeronimo, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties. Ne- 
kaltai nuteistas, iškankintas ir numarintas buvo reabilituotas. Po 
dviejų dienų, t. y. vasario 22 d., nuorašas apie M. Reinio reabi- 
litaciją (Nr. 8k-12/89), pasirašytas Aukščiausiojo teismo pirmi- 
ninko pavaduotojo M. Ignoto, buvo išsiųstas Vilniaus arkivys- 
kupijos kurijai. Prie pranešimo apie reabilitaciją yra dviejų lapų 
priedas. Jo tekstas: 


Pranešėjas J. Burneikis Baudž. byla Nr. 8k-13/31 
1989 m. 

Nutartis 

Vilnius, 


1989 m. vasario 20 d. 

Lietuvos TSR aukščiausiojo teismo teisminė baudžiamųjų bylų kolegija, 
susidedanti iš 

pirmininkaujančio J. Burneikio, 

narių I.. Žilienės ir St. Čatrausko, 

dalyvaujant prokurorui A. Kirijenkai, 
viešame teisiamajameo posėdyje priežiūros tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą 
pagal Lietuvos TSR prokuroro priežiūrinį protestą dėl ypatingojo pasitarimo 
prie TSRS valstybės saugumo ministro 1947 m. lapkričio 15 d. nutarimo, ku- 
riuo: 

Reinys Mečislovas, Jeronimo, gim. 1884 m. Utenos apskr. (Zarasų raj.) 
Madagaskaro km., turintis aukštąjį teologinį išsilavinimą, iki suėmimo gyv. 
Vilniaus m. Pilies gt. Nr. 9—1, pagal RTFSR 1926 m. BK 17 str. ir 58-1a 


29* ARKIVYSK. M. REINIO GYVENIMO BRUOŽAI 477 


str., 58-10 str. 2 d. ir 58-11 str. įkalintas aštuoneriems metams už tai, kad 
priklausė (iki 1926 m.) Lietuvos Respublikoje veikiančiai Krikščionių demokra- 
tų partijai ir jos vadovaujančiam centriniam organui. Vedė aktyvią kovą prieš 
TSRS — rašė ir skelbė antitarybinius melagingus straipsnius. Didžiojo Tėvy- 
nės karo metais antitarybiniais straipsniais ir pamokslais kvietė Lietuvos gy- 
ventojus kovai prieš TSRS. 1944 m. rugsėjo mėn. dalyvavo Lietuvos vyskupų 
pasitarime, kuriame svarstė Tarybų valdžiai priešiškus klausimus. 1945 m. 
gruodžio mėn. įtikinėjo vyskupą K. Borisevičių (turėtų būti V. Borisevičių — 
A. V.) nebendrauti su valdžios organais. 

Lietuvos TSR prokuroras, laikydamas, kad M. Reinio veikloje, už kurią 
jis buvo kalinamas, nėra nusikaltimo sudėčių, numatytų RTFSR 1926 m. BK 
17 str. ir 58-1a, 58-10 str. 2 d. ir 58-11 str., prašo panaikinti Ypatingojo pasi- 
tarimo nutarimą, o baudžiamąją bylą prieš M. Reinį nutraukti. 

Teisminė baudžiamųjų bylų kolegija, išklausiusi teismo nario pranešimą ir 
prokurorą, prašiusį patenkinti paduotą protestą, nustatė: 

Sutinkamai su RTFSR 1926 m. BK 4 str. pagal Tarybų Sąjungos bau- 
džiamuosius įstatymus atsakė užsieniečiai tik už nusikaltimus, padarytus jos 
teritorijoje. 

RTFSR 1926 m. BK Lietuvos teritorijoje įsigaliojo nuo 1940 m. gruodžio 
1 d. Todėl M. Reinys už veikas, padarytas kitos suverenios valstybės — Lietuvos 
Respublikos teritorijoje (iki 1940 m. rugpjūčio 3 d.) neatsakė pagal RTFSR 
baudžiamuosius įstatymus, jeigu jos ir būtų nusikalstamos. Tačiau M. Reinio 
veika — priklausymas suverenios valstybės — Lietuvos Respublikos Krikščionių 
demokratų partijai, jos vadovaujančiam centrui ir dalyvavimas jos veikloje 
yra nenusikalstama. 

Bylos įrodymais nustatyta, kad M. Reinio veikla 1940—1947 metais buvo 
nukreipta ne prieš Tarybų valdžią, o į tai, kaip apginti dvasininkijos ir tikin- 
čiųjų teises, garantuotas Lietuvos TSR Konstitucijos. Todėl ir ši jo veika ne- 
buvo nusikalstama. Dėl pasakyto prokuroro protestas tenkintinas. 

Teisminė baudžiamųjų bylų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos TSR BPK 
5 str. 2 p. ir 425 str. 2 p., nutarė: 

Lietuvos TSR prokuroro priežiūrinį protestą patenkinti, ypatingojo pasi- 
tarimo prie TSRS valstybės saugumo ministro 1947 m. lapkričio 15 d. nutari- 
mą panaikinti. Baudžiamąją bylą prieš Reinį Mečislovą, Jeronimo, nutraukti, 
nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties. 


Pirmininkaujantysis J. Burneika 
Nariai L. Zilienė, St. Čatrauskas 
Apvalus antspaudas 
Parašai. 


1989 m. birželio 14 d., atidarant Arkikatedroje Tremtinių kop- 
lyčią, Vilniaus arkivyskupui Julijonui Steponavičiui buvo įteiktas 
Lietuvos dvasininkų, tikinčiųjų ir visų geros valios Žmonių pra- 
šymas, kad kuo veikiau būtų pradėta arkivyskupo Mečislovo Rei- 
nio beatifikacijos byla. Šio prašymo iniciatorius monsinjoras 
K. Vasiliauskas. 

32 — 878 


478 ALDONA VASILIAUSKIENĖ 30* 


Prašymo tekstas 


Kunigas prolesorius Stasys Yla maldoje už Lietuvos kankinius rašė: „Tu 
vienas, Viešpatie, žinai, kad daug mūsų tautiečių mirė dėl Tavo vardo ir tautos 
laisvės. Tu vienas žinai, kokiam jų būriui Tu suteiksi šventųjų kankinių garbės 
vainiką“. 

Kas turėjo laimės iš arčiau pažinti garbingą Ganytoją arkivyskupą Me- 
čislovą Reinį, labai greit galėjo pastebėti, jog jo asmenybės kilnumas spindu- 
liavo visiems. Būdamas tvirtas, drąsus kovotojas už tikėjimą, labai gerbė ir kitų 
įsitikinimų, kitų tautybių žmones. Kiekvieną kantriai išklausydavo, nelaimin- 
giesiems visada surasdavo reikiamą paguodos žodį. Remdavo neturtingus stu- 
dentus, šelpė pagalbos reikalingus vargšus. Negailėjo laiko visuomeniniam 
darbui, ypač jaunimo reikalams. Visą gyvenimą buvo griežtas abstinentas, uo- 
liai skleidė blaivybės idėją, tikėdamasis jos pergalės tėvynėje. 

Kai po Antrojo pasaulinio karo marksizmas bei ateizmas parodė savo 
galią, arkivyskupas Mečislovas Reinys gerai suprato kritišką Bažnyčios būklę, 
buvo pasiryžęs laisvę ir gyvybę aukoti už jos teisių ir tikėjimo gynimą. 

Ganytojo artimieji juto, kad drąsus, ryžtingas, atviras Bažnyčios teisių 
gynimas kelia pavojų. Todėl ne kartą įspėdavo arkivyskupą, jog gali tekti už 
tai brangiai apmokėti. Arkivyskupas jiems atsakydavo, kad miršta tiktai tos 
idėjos, dėl kurių niekas nemiršta ir kad kentėti už ištikimybę Kristaus Evan- 
gelijai jis visada pasirengęs. 

1947 m. birželio 12 d. arkivyskupas M. Reinys buvo areštuotas, o 1953 m. 
lapkričio mėn. 8 d. mirė Vladimiro kalėjime. 

Garbingojo Ganytojo meilė ir ištikimybė aukščiausiems Evangelijos idealams 
kalėjimo kameroje nušvito visa savo didybe, o kankinio mirtimi, lyg antspaudu, 
jis patvirtino savo meilę Išganytojui ir Lietuvai. 

Turėdami visa tai omenyje, žinodami mūsų tautos tvirtą įsitikinimą kriš- 
toliniu garbingojo Ganytojo asmenybės taurumu, neabejodami, kad jo kentėji- 
mų ir mirties nelaisvėje priežastis buvo tik nuoširdi jo kova už tikinčiųjų 
teises (tai patvirtina oficialus Aukščiausiojo Teismo sprendimas), nuoširdžiai 
prašome gerbiamą Arkivyskupą Julijoną Steponavičių kuo greičiau pradėti 
kanoninę Arkivyskupo Mečislovo Reinio beatilikacijos bylą. O mes, jį pažino- 
jusieji ir labai pagrįstai jį gerbiantys, jau šiandien meldžiame Aukščiausiąjį, 
kad šios kilnios mūsų pastangos būtų apvainikuotos šviesiu laimėjimu — ofi- 
cialiai būtų suteikta altoriaus garbė tauriam Vilniaus Ganytojui — kankiniui 
Mečislovui Reiniui. 


Daugailių valsčius Utenos apskrityje išsiskyrė žymių Lie- 
tuvos mokslui ir kultūrai asmenų gausa. Čia gimė ir augo šiuo 
metu pagarsėjęs mecenatas prelatas dr. Juozas Prunskis, istorikas 
Pranas Čepėnas ir jo brolis filosofijos dr. kun. Juozapas Čepėnas, 
istorikas, žurnalistas ir ekonomistas Bronius Kviklys, prof. Balys 
Vitkus (Dotnuvos Žemės ūkio akademijos rektorius 1941— 
1944 m.), Panevėžio, Zarasų, Vilniaus apskričių (ir Vilniaus mies- 
to) pulkininkas Jonas Šlepetys, generolas Vladas Mieželis, poetas 
Antanas Miškinis, jo brolis Motiejus — vertėjas ir mokytojas, ki- 


31* ARKIVYSK. M. REINIO GYVENIMO BRUOŽAI 479 


tas brolis Vincas, vienas pirmųjų Lietuvos policininkų, baigęs 
šiuos mokslus Briuselyje, Broniaus Kviklio pusbroliai: medicinos 
dr. Vladas Kviklys ir Švietimo ministerijos pradžios mokyklų de- 
partamento direktorius Mečislovas Kviklys, vaikų poetas Jonas 
Šiožinys, satyrikas Antanas Pakalnis, kunigas poetas Antanas Ra- 
meikis, Pulgis Andriušis, pirmasis lietuviškos mokyklos Daugai- 
liuose mokytojas (1920—1924 m.) Norbertas Tarulis, Sausio 13- 
osios auka Algimantas Kavoliukas ir daugelis kitų. Iš visų jų, 
be abejo, iškyla arkivyskupas Mečislovas Reinys. 

Šios kilnios asmenybės nėra pamirštos pačiuose Daugailiuose. 
Jų atminimą saugo ir puoselėja mokytoja Rita Jurkevičienė. 
1982 m. Rita Jurkevičienė baigė Vilniaus Universiteto Istorijos 
fakulteto Lietuvos istorijos specializaciją. Buvo paskirta į ką tik 
pastatytą 6-tą vidurinę mokyklą Utenoje. Kadangi jauna šeima 
augino vaikutį, o vyras buvo paskirtas agronomu į Daugailius, 
į šią mokyklą 1983 m. atvyko ir jaunoji istorikė. Deja, gavo tik 
lietuvių kalbos pamokas ir pionierių vadovo pareigų pusę etato. 
Pionierių draugovė vadinosi Uborevičiaus vardu, todėl mokytoja 
gavo užduotį surinkti medžiagą ir parengti raudonąjį kampelį. 
Medžiagą rinko Vilniaus muziejuose, archyve. 

Labai svarbus įvykis, nulėmęs tolesnę darbo kryptį, buvo susi- 
tikimas apie 1986 m. su Rimgaudu Mališausku, beveik 6 metus 
išbuvusiu TSRS pasiuntinybėje Vašingtone. Apžiūrėjęs muziejėlį, 
įis padovanojo B. Kviklio „Mūsų Lietuva“ ir pabrėžė, kad Utenos 
kraštas ne vien raudonas, kad yra be galo daug žymių žmonių. 
R. Mališauskas davė mokytojai B. Kviklio adresą ir 1987 m. pa- 
baigoje privertė parašyti laišką. Mokytoja parašė apie muziejų, 
apie gautą knygą „Mūsų Lietuva“. Nesulaukusi atsakymo, R. Ma- 
lišausko skatinama, po pusmečio vėl parašė laišką. Gavo trumpą 
atsakymą: „Gavau laiškelį. Labai ačiū. Malonu, kad rūpinatės 
eksponatų telkimu. Rimgaudui esu pasiuntęs kiek miedžiagos. Jei- 
gu nueis — pasiųsiu ir daugiau. Sveikinu. (Parašas ir data) 
1988 m. lapkričio 1 d.“ 

Po to prasidėjo aktyvus jų susirašinėjimas, kuris truko iki pat 
B. Kviklio mirties. Muziejuje saugomi visi 17 šios žymios asme- 
nybės laiškų. 1989 m. gegužės 1 d. laiške B. Kviklys atsiuntė Nor- 
berto Tarulio adresą, įvairiais kanalais buvo pradėtos siųsti kny- 
gos. 

„Visas minėtas knygas dovanojame Daugailių kraštotyros mu- 
ziejėliui, nereikalaudami bet kurio atlyginimo. 

Tamsta ir kiti, kurie organizuojate muziejėlį, atliekate didelį 
darbą ir visi esame Jums dėkingi. 

Priimkite geriausius linkėjimus. (Parašas) “. 

Kuo tolyn — laiškai darėsi šiltesni. 1989 m. gegužės 23 d. 
laiške rašė: 

„Man ir kitiems daugailiškiams labai džiugu, kad Tamsta taip 
labai rūpiniesi Daugailių pracitimi, jų žmonėmis, renki muziejinę 
medžiagą ir pan. Ach, tas skurdokas kraštelis yra davęs nepaly- 


480 ALDONA VASILIAUSKIENĖ 32* 


ginamai daugiau žymių žmonių, kaip kitų vietovių apylinkės. 
Kažkada bandžiau suskaičiuoti — keliasdešimt... Tai tik prieška- 
riniai žmonės, o kas išėjo pokario metais — labai mažai žinių te- 
turiu“. 

Kadangi pats B. Kviklys mokėsi Daugailių mokykloje, laiš- 
kuose rašė apie mokslą, pateikė nežinomų žinių iš mokyklos isto- 
rijos. Pasirodo, apie 1938 m. jis buvo įsteigęs skautų ir skaučių 
draugovę Daugailių mokykloje, jai buvo nupirkęs ir padovanojęs 
skautišką vėliavą. Deja, skautų veikla buvo trumpa. 

B. Kviklio laiškuose labiausiai domina tai, kas susiję su arki- 
vyskupu M. Reiniu. 

1989 m. rugsėjo 14 d. laiške rašė: 

„Sumaniau paremti ir Petro projektus Daugailiuose (B. Kvik- 
lys kalba apie kunigo Petro Baltuškos rūpestį pastatyti arkivys- 
kupui M. Reiniui kryžių. — 4. V.). Tuo reikalu jau parašiau 15 
laiškų daugailiškiams išeivijoje, prašydamas paramos. Nežinau, 
kiek kas atsilieps. Praktika rodo, kad tie, kurie turi daug pinigų, 
yra skūpūs ir mažai aukoja, o kiti, neturintys — dosnesni. Bet daug 
neišgali. Bet vis šis tas bus. Pamatysime, kas iš to išeis“. 

Laiške, datuotame spalio 24 d., rašoma: 

„Petras (kun. P. Baltuška.— 4. V.) apie sumanymus man 
parašo. Stengiamės jam padėti. Jau man pavyko surinkti gerą 
pluoštą paramos...“ 

1989 m. gruodžio 8 d. laiške B. Kviklys džiaugėsi: 

„Jau baigiu rinkliavą arkiv. M. R. paminklo statybai. Ji buvo 
nebloga. Projektuoju kai ką skirti ir Daugailių muziejėliui“. 

Laiške, rašytame 1990 m. sausio 3 d., B. Kviklys kalbėjo apie 
daugailiškius: 

„Manieji daugailiškiai išsisklaidę po visus kraštus. Jų skai- 
čiuje daugybė atsirado ir Amerikoje. Aną dieną pabandžiau iš at- 
minties surašyti. Tą sąrašėlį pridedu kaip eksponatą Daugailių 
muziejui... Žinia, yra ir daugiau, bet negi mano vieno atmintis 
gali visus susekti“. 

O toliau laiške vėl rūpestis dėl arkivyskupo M. Reinio įjamži- 
nimo: 

„Jau ilgas laikas nerašo Petras. Girdėjau, kad jis sunkokai sir- 
go, gulėjo ligoninėje, turėjo operaciją. Taigi visiškai pateisinamas 
jo tylėjimas. O projektą pagerbti Mečislovą mes čia. remiame. 
Atsirado keliolika daugailiškių, kurie per mane, mano paprašyti, 
sudėjo porą tūkstančių. Galite tai Petrui pasakyti. Dabar tik bus 
problema auką perteikti. Mat vis dar neaiškūs valiutiniai santy- 
kiai ir kuriuo būdu geriausia siųsti. Taigi ir laukiu. Bet jeigu at- 
sirastų proga, bandysiu reikalą sutvarkyti...“ 

Paskutiniame iš Čikagos rašytame laiške, datuotame 1990 m. 
liepos 14 d., B. Kviklys džiaugėsi: 

„Esu informuotas, kad ir šį sekmadienį ten bus paminklinio 
kryžiaus velioniui ark. M. Reiniui šventinimas. Per kleboną pa- 


33* ARKIVYSK. M. REINIO GYVENIMO BRUOŽAI 481 


siunčiau sveikinimą išeivijoje gyvenančių lietuvių daugailiškių 
vardu. Laukiu iškilmių aprašymo ir nuotraukų“. 

Šių iškilmių videojuostą nusivežė Čepėnai ir B. Kviklys dar su- 
spėjo pasidžiaugti iškilmėmis (mirė 1990 m. rugpjūčio 28 d.). 

Kryžiaus, išdrožto daugailiškio Edvardo Mozūros, 15 metų at- 
sėdėjusio lageriuose (buvo Plechavičiaus armijoje), pastatymas 
kainavo 1700 rb. Pinigus aukojo kun. Juozas Čepėnas, profeso- 
riaus brolio sūnus, kun. P. Baltuška; buvo panaudota ir Daugailių 
parapijos lėšų. 

1990 m. liepos 15 d. Daugailių bažnyčios šventoriuje buvo pa- 
šventintas arkivyskupui M. Reiniui pastatytas kryžius ?2. Laikraš- 
tyje „Aukštaitis“ klebono P. Baltuškos iniciatyva buvo išspaus- 
dintas B. Kviklio laiškas, parašytas Čikagoje, 1990 m. Šv. Jono 
dieną: 

„Mieli ir brangūs daugailiškiai! 

Su dideliu džiaugsmu mes sulikoi1 parapijos klebono Petro 
Baltuškos praneštą žinią, kad jūsų visų rūpesčiu bei aukomis 
jau pagamintas, pastatytas šventoriuje ir Švč. Mergelės Marijos 
tradicinių atlaidų proga šventinamas gražus paminklas — kryžius, 
Reinio atminimui. 

Ne per daug derlinga Daugailių apylinkės žemelė yra davusi 
visai Lietuvai daugybę šviesių asmenybių. Iš jų visa galva iškyla 
Velionis Mečislovas. 

Mes, Šiaurės Amerikoje gyvenantieji daugailiškiai, negalėda- 
mi dalyvauti Jūsų suruoštoje didingoje šventėje, tą dieną savo 
mintimis, širdimis, jausmais ir maldomis jungiamės su Jumis ir 
lenkiame savo galvas prieš Velionį Mečislovą, kurį laikome Šven- 
tuoju — žuvusiu už Tikėjimą ir Tėvynę Lietuvą. Tegu Viešpats 
laimina Daugailių žemę ir jos dabartinius gyventojus. Semkitės, 
Mieli parapijiečiai, stiprybės ateičiai iš šviesiųjų daugailiškių, ei- 
kite jų pėdomis ir vykdykite gyvenime jų idealus. 

Šia proga mes skiriame piniginę auką Velionio Mečislovo pa- 
minklo išlaidoms ir parapijos reikalams. Kai atsiras proga — pa- 
sistengsime perduoti. 


TTH 7 


Bronius Kviklys“ 93 

Kryžiaus pašventinimo iškilmės buvo jamžintos spalvotose 
nuotraukose, kurias kun. P. Baltuška padovanojo Daugailių mo- 
kyklos muziejui. Albume įrašas: 

„1990 m. liepos mėn. 15 d. Arkivyskupui Mečislovui Reiniui 
skirto paminklo pašventinimo ir Marijos Škaplierinės atlaidų 
vaizdai Daugailių bažnyčioje. 

Muziejui aukoja Daugailių parapijos klebonas kun. P. Baltuš- 
ka. 1992.04.27“. 

Reikia pažymėti, kad albume 68 spalvotos nuotraukos. Vienoje 
matyti ir kapsulė su žemėmis iš Vladimiro kalėjimo. 


482 ALDONA VASILIAUSKIENĖ 84* 


Daugailių muziejuje yra įvairių eksponatų, susijusių su viso- 
mis minėtomis asmenybėmis. Arkivyskupo M. Reinio eksponatų 
yra 164 vienetai. Tai 108 nuotraukos; 16 laiškų iš Vladimiro ka- 
lėjimo seseriai Julijonai Martinėnienei į Zastrono kaimą (jų verti- 
mai, fotokopijos); sauja žemių iš Vladimiro kalėjimo; 11 asmeni- 
nių daiktų: kaimo žmonių išausta su išsiuvinėtais inicialais K.M.R. 
(kunigui Mečislovui Reiniui) ir jam dovanota staltiesė, gauta iš 
giminių; žalvarinė žibalinė lempa (gauta per kleboną P. Baltušką 
iš giminių); asmeninė užrašų knygutė (1943 m. rugsėjo—1947 m. 
birželio 11 d.), kurioje buvo fiksuojamos pajamos ir išlaidos. Ją 
muziejui perdavė M. Reinio giminaitė Laima Vanagienė; odinė 
piniginė (su labai daug skyrių), ją perdavė klebonas; paauksuota 
aukoms rinkti lėkštė, vyskupui padovanota jam lankantis Ameri- 
koje (gauta iš giminių) su įrašu: „J.E.M.R. liepos 11 1937 War- 
terbury Conn K.J.J.V. (Valantiejus)“; Vilniaus Šv. Mikalojaus Jė- 
zaus Širdies draugijos dovana Reiniui vardinių proga (albumas 
Orbis catholicus) su M. Reinio autograiu; mokinių pieštas aplan- 
kas su įrašu: „1940 kovo 7 d. L.M.K.Dr. (Lietuvos Moterų kul- 
tūros draugijos.— A. V.) Barzdų pradž. mokyklos mokiniai Jo 
ekscelencijai Mylimam mūsų ganytojui Vyskupui M. Reiniui“. Ap- 
lanko viduje surašyta 10 įvairių dvasinių dovanų, kaip antai: Mi- 
šios — 103, Šv. Komunijos — 62, Nusigalėjimų — 30, Gerų darbų — 
16, muziejuje yra dalis laikraščių iškarpų apie M. Reinį, liturginių 
asmeninių M. Reinio daiktų: arkivyskupo juosta, balai, toga (ap- 
siaustas), kamža — jie gauti iš klebono P. Baltuškos. 

Taigi, kaip matyti, dalį eksponatų muziejui perdavė klebonas 
P. Baltuška. 

Šį nedidelį, bet turiningą muziejų 1993 m. liepos 11 d. pašven- 
tino Panevėžio vyskupas Juozapas Preikšas. 

Respublikinis jaunųjų turistų centras kas treji metai rengia 
jaunųjų kraštotyrininkų respublikinę parodą. 1994 m. ji buvo su- 
organizuota balandžio mėn. Šiai parodai Utenos rajonas pristatė 
Daugailių mokyklos per 60 mašinraščio puslapių darbą „Reinys 
tėviškėje“ su nuotraukomis, laiškais iš kalėjimų, atsiminimais. 
Darbe parodyti arkivyskupo Mečislovo Reinio ryšiai su tėviške, 
čia gyvenusiais artimaisiais. 

Dalis M. Reinio asmeninių liturginių daiktų saugoma Daugai- 
lių bažnyčioje: monstrancija, pastoralas (vyskupo lazda), trys 
vyskupo mitros, mišiolas (specialus, vyskupo pareigoms), batai, 
raudona dalmatika. Zakristijoje yra restauruota kėdė, kuria vys- 
kupas naudojosi pamaldų metu. Būtina pažymėti, kad monstran- 
cija yra su M. Reinio 1927 m. dedikacija Daugailių bažnyčiai. 
Daugailių bažnyčioje yra ir ąžuolinis arkivyskupo biustas, kurį 
padarė kun. P. Baltuškos paprašytas panevėžietis Algis Vytėnas. 
(Medžiagą — ąžuolą parūpino Daugailių parapijos klebonas 
P. Baltuška). 1990 m. kovo 28 d. naktį per bažnyčios langą įlindę 
vagys apiplėšė Daugailių bažnyčią, beveik tuo pačiu metu buvo 


35* ARKIVYSK. M. REINIO GYVENIMO BRUOŽAI 483 


apiplėštas ir mokyklos muziejus. M. Reinio eksponatai nei iš mu- 
ziejaus, nei iš bažnyčios nebuvo paimti. M. Reinio dovanotą mon- 
siranciją vagys buvo pasidėję ant žemės ir galbūt pamiršo, 

Muziejui reikia patalpų, ir ne tik erdvių, bet ir garantuojančių 
apsaugą. Kaip būtų gražu atstatyti arkivyskupo M. Reinio tė- 
viškę ir įrengti didžiulį muziejų, kuriame būtų eksponuojarni visų 
Daugailių krašto mokslo ir kultūros veikėjų eksponatai. O kelią 
į arkivyskupo tėviškę — Madagaskaro vienkiemį, kuriame buvo 
devyni pastatai ir priklausė 40 ha žemės (šiuo metu apie 20 ha 
dirbamos žemės ir tiek pat miško) — rodo medinis kryžius, kuris 
pastatytas irgi 1990 m. Antalieptės klebono kun. Algirdo Dauk- 
nio iniciatyva, talkinant ateitininkams. 

1993 m. liepos 11 d. per Marijos Škaplierinės atlaidus Dau- 
gailių bažnyčioje paminėtos 40-osios Vladimiro kalėjime žuvusio 
Vilniaus arkivyskupo Mečislovo Reinio mirties metinės **. 

Vilniaus Arkikatedroje arkivyskupo M. Reinio 40-osios mirties 
metinės paminėtos 1993 m. lapkričio 8 d. Šv. Mišias aukojo vys- 
kupas J. Tunaitis ir tėvai pranciškonai. Pamokslą pasakęs mon- 
sinjoras K. Vasiliauskas paminėjo M. Reinio nuopelnus lietuvy- 
bei Vilniaus krašte, kalbėjo apie dvi ekspedicijas į Vladimirą ir 
žemių iš kapavietės parvežimą “S. 

Periodinėje spaudoje pasirodė arkivyskupo M. Reinio nuotrau- 
kų, straipsnių apie šį didingą žmogų. B. Kazlauskienė, pateikusi 
įdomios medžiagos apie M. Reinį bei A. Lipniūną, rašė: „Reikia 
tikėti, kad tai naujieji Lietuvos šventieji kankiniai. Jie dvasios mil- 
žinai — nenusilenkę fašizmui ir komunizmui, visada buvo su tau- 
ta, kovojo dėl jos išsaugojimo, moralės ugdymo ir liko totalitari- 
nių režimų nežmoniško žiaurumo aukomis. O lietuvių tautai, ypač 
jaunimui, — šviečiančiais švyturiais“ ?9. 

1994 metus Lietuvių katalikų mokslo akademija paskyrė arki- 
vyskupo Mečislovo Reinio gimimo 110-ųjų metinių minėjimui. Šie 
metai pradėti straipsniu „Amžiuje“, išspausdintu M. Reinio gi- 
mimo dieną — vasario 5 d. Straipsnyje pateikiama arkivyskupo 
gyvenimo ir veiklos apžvalga, chronologinė gyvenimo ir veiklos 
datų lentelė *7, 

Lietuvos televizijos Kultūros laidų redaktorė Valentina Jaki- 
mavičienė ir režisierius Juozas Sabolius, nuoširdžiai talkindami 
Lietuvių katalikų mokslo akademijai, parengė laidą apie arkivys- 
kupą Mečislovą Reinį, tuo pagarsindami šią kilnią ir šviesią as- 
menybę Lietuvoje. Laidoje dalyvavo nemažas žmonių būrys: mons. 
K. Vasiliauskas, kun. P. Baltuška, S. Bačkis, K. Ulvydas, A. Va- 
siliauskienė, R. Jurkevičienė ir A. Gaižutis. Ji buvo parodyta 
1994 m. vasario 20 d. Tai, kas nespėta parodyti laidoje, redaktorė 
V. Jakimavičienė apžvelgė straipsnyje*š. 1994 m. birželio 7 d. 
LKMA XVI suvažiavimo metu televizijos laida buvo pakartota. Ją 
galėjo pamatyti daug respublikos žmonių, nes buvo rodyta itin 
patogiu laiku — po „Panoramos“ laidos. 


484 ALDONA VASILIAUSKIENĖ 36* 


Pirmas mokslinis požiūris nepriklausomybę atgavusioje Lietu- 
voje į M. Reinio veiklą, gretinant jį su P. Dovydaičiu, pateiktas 
A. Gaižučio pranešime, skaitytame 1992 m. gruodžio 10 d. Vilniu- 
je Lietuvos mokslų akademijos salėje, konierencijoje, skirtoje Žy- 
maus lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjo Prano Dovydaičio 
50-osioms mirties metinėms *?, 

Apie arkivyskupą Mečislovą Reinį LKMA Istorijos mokslų sek- 
cijos pirmininkė Aldona Vasiliauskienė 1944 m. kovo 13 d. kal: 
bėjo Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčioje Vil- 
niuje konferencijoje „Lietuvai blaivus protas — stipri dvasia“. Pa- 
skaitoje „LKMA akademikai — blaivybės švyturiai“ buvo parody- 
ta, ką Lietuvos blaivinimui nuveikė P. Dovydaitis, J. Eretas, 
Z. Ivinskis ir arkivyskupas M. Reinys. Gegužės 6 d. A. Vasiliaus- 
kienė apie M. Reinį kalbėjo Vilniaus rajono kraštotyrininkams. 

Arkivyskupas M. Reinys minėtas ir radijo laidose: 1994 m. 
kovo 17 d. radijo laidoje „Salonas“ (redaktorė Jolanta Jurkūnie- 
nė), gegužės 12 d. informacinėje radijo laidoje — A. Vasiliauskie- 
nės interviu su Vida Urboniene ir radijo laidoje „Aktualijos“ (re- 
daktorius Vytautas Markevičius), o 1994 m. rugpjūčio 4 d. „Ak- 
tualijų“ laidoje kalbėta apie arkivyskupo nuopelnus kuriant Lie- 
tuvos katalikų universitetą. 

Tačiau svarbiausias arkivyskupui skirlas renginys — tai kon- 
ferencijos. 

LKMA iniciatyva gegužės mėnesį Lietuvoje surengtos konie- 
rencijos arkivyskupui Mečislovui Reiniui. A. Vasiliauskienės pa- 
rengtus aplankus su M. Reinio gyvenimo ir veiklos datomis, 
M. Reinio mintimis bei kitų nuomonėmis apie M. Reinį išspaus- 
dino Lietuvos mokslų akademija, Humanitarinių ir socialinių moks- 
lų skyriaus mokslinio sekretoriaus Vytauto Radaičio iniciatyva. 
Programas su dailininko Vytauto Petronio pagamintu M. Reinio 
ekslibrisu išspausdino Utenos katalikiškos dvasios „Saulės“ vi- 
durinė mokykla, dailininkė Danutė Burbienė. 

Neatsitiktinai arkivyskupui M. Reiniui konferencijų ciklas pra- 
dėtas Utenoje. Utenos žemėje augo didysis Lietuvos mokslintojas 
ir kultūrintojas, raginęs pasukti Lietuvos laikrodį šimtu metų į 
priekį — profesorius Kazys Pakštas, didysis mecenatas prelatas dr. 
Juozas Prunskis, žymūs istorikai Adolfas Šapoka ir Vincas Liu- 
levičius, ilgametis LKMA pirmininkas, pirmasis lietuvis, pradėjęs 
profesoriauti Grigaliaus universitete Romoje, kun. dr. Antanas 
Liuima SJ ir daugelis kitų. Tarp jų neginčijamai viena svarbiausių 
vietų tenka daugailiškiui arkivyskupui Mečislovui Reiniui. Todėl 
Utenoje, M. Reinio gimtajame krašte, 1994 m. gegužės 12 d. (per 
Šeštines) ir pradėta mokslinė konferencija; gegužės 14 d. konie- 
rencija pratęsta Marijampolėje (Vilkaviškio vyskupijoje 1926— 
1940 m. M. Reinys buvo vyskupo A. Karoso padėjėju); gegužės 
22 d. konferencija vyko Alytuje, o birželio 4 d.— Druskininkuose, 


37* ARKIVYSK. M. REINIO GYVENIMO BRUOŽAI 485 


rugsėjo 3 d.— Panevėžyje. M. Reiniui skirtos konferencijos įvyko 
ir Šiauliuose, Klaipėdoje, Kaune. Konferencijų ciklas baigtas Vil- 
niuje lapkričio—gruodžio mėn. 

Visose konferencijose pagrindinius pranešimus skaitė A. Va- 
siliauskienė („Arkivyskupo M. Reinio gyvenimo ir veiklos apžval- 
ga“) ir L. Truska („Lietuvos vidaus ir užsienio politika arkivys- 
kupo M. Reinio ministeriavimo metais“). Be jų, Utenoje klebonas 
Petras Baltuška perskaitė pranešimą „Arkivyskupo M. Reinio gy- 
venimo nuotrupos“, Alytuje — dr. A. Kučinskaitė „Šiandieninės 
jaunimo dvasingumo problemos“, Panevėžyje — V. Aramavičiūtė 
„Arkivyskupas M. Reinys ir pedagogika“. 

Arkivyskupo atminimui konferencijose buvo skirta meninė da- 
lis. Utenoje griežė Lietuvos savanoriškos krašto apsaugos tarny- 
bos orkestras, dainavo Utenos katalikiškos dvasios „Saulės“ vidu- 
rinės mokyklos choras, 0 mokytoja Aldona Grigaravičienė skaitė 
M. Reiniui sukurtą savo poeziją; Marijampolėje giedojo kanau- 
ninko Gracijaus Sakalausko vadovaujamas Česlovo Sasnausko 
choras, SKAT'o vyr. leitenantas Jonas Algirdas Buksas skaitė iš- 
traukas iš M. Reinio straipsnio „Rasė ir psichika“, poetė Lacri- 
ma — Marija Katiliūtė skaitė posmus iš būsimos knygos ir eilė- 
raštį, skirtą kan. M. Reiniui; Alytuje programą atliko pirmosios 
vidurinės mokyklos meno kolektyvai, svečiai iš Pelesos, poetė Lac- 
rima ir skaitovė Elvyra Aleknavičienė; Druskininkuose — Drus- 
kininkų miesto kamerinės muzikos trio, muzikos mokyklos mo- 
kiniai ir mokytojai. M. Reinio kūrybą skaitė bei religines giesmes 
ir liaudies dainas atliko Birutė Zalenskaitė; Panevėžyje — Pane- 
vėžio tremtinių choras, katalikiškoji mergaičių žemės ūkio mo- 
kykla, K. Paltaroko katalikiškoji vidurinė mokykla, taip pat skai- 
tovė Elvyra Aleknavičienė ir poetė Lacrima. 

Konferencijos buvo populiarinamos radijo informacinėse lai- 
dose, į jas gyvai atsiliepė rajonų bei katalikiška respublikinė 
spauda 100, 

Konferencijos Druskininkuose dalyviai, paraginti svečio iš Ro- 
mos kun. prof dr. A. Liuimos SJ, kreipėsi į Lietuvos vyskupų 
konferenciją, prašydami pagreilinti M. Reinio paskelbimo palai- 
mintuoju procesą. 

LKMA XVI suvažiavimas priėmė rezoliuciją, kurioje prašo 
pagreitinti beatifikacijos bylą Lietuvos ganytojams — kankiniams. 
Kreipimosi tekstas: 

„Lietuvių katalikų mokslo akademijos XVI suvažiavimas reiš- 
kia pagarbą Lietuvos vyskupų konferencijai ir remia jos rūpini- 
mąsi, kad būtų paskelbti palaimintaisiais garbingi Lietuvos gany- 
tojai — kankiniai: 

arkivyskupas Mečislovas Reinys, 
arkivyskupas Teofilius Matulionis, 
vyskupas Vincentas Borisevičius. 


486 ALDONA VASILIAUSKIENĖ 38* 


Mes laukiame nedelsiamų konkrečių veiksmų ir linkime jiems 
sėkmės. 
Suvažiavimo vardu — 
jo Prezidiumas 


Kaunas, 1994 m. birželio 12 d“ 0 


Arkikatedros Tremtinių koplyčioje, paminklinėje lentoje, šalia 
M. Reinio portreto įrašyta: 


„Garbingiems ganytojams, 
mylimiems broliams ir seserims Lietuvos kankiniams — 
Nelaisvėje gyvybę paaukojusiems 

arkivyskupui 

Mečislovui Reiniui, 

vyskupui 

Vincentui Borisevičiui 

ir vyskupui 

Pranciškui Ramanauskui, 
daugeliui kunigų ir vienuolių, 
nesuskailomiems išlikimiems kankiniams, protu, 
širdimi ir krūtine užstojusiems Dievą, Tėvynę 
ir savo vaikų bei tautiečių likėjimą ir laisvę, 
kurių kaulai išbarstyti tundroje, taigoje ir dykumose, 
Rytų ir Vakarų svečiose šalyse — amžinai dėkinga albundanti 
Lietuvos katalikiškoji visuomenė. ..“ 


1 Yla S. Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje. Chicago, 1973, P. 184. 

2 Ten pat. P. 304. 

3 [Aut. nenurodytas] Arkivyskupas Mečislovas Reinys. Chicago, 1977. P. 26. 

* Redakcija. Jo Eksc. Vysk. Mečislovas Reinys // LKMA Suvažiavi- 
mo darbai. Roma, 1972. T. 3. P. 475—476. 

5 Aleksa K. P. Arkivysk. M. Reinį prisimenant // Aidai. 1954. Nr. 10. 
P. 445. 

S Reinys M. Iš mokyklos psichologijos // Lietuvos mokykla. 1934. 
XVII m. Nr. 2. P. 69. 

7 [Be aut] Iš mokyklų ir mokytojų gyvenimo // Lietuvos mokykla. 1918. 
I m. Nr. 7/8. P. 221; Nr. 9/10. P. 312. 

8 Jurgio Matulaičio užrašai. Putnam, 1991. P. 240, 241, 242. 

9 Lietuvos universitetas 1579—1803—1922 / Red. P. Čepėnas. Chicago, 
1972. P. 145. 

10 Tauta. 1920. Gegužės 22. Nr. 22, 

Reinys M. Iniciatyvos kelias // Lietuvos mokykla, 1936. XIX m. 
Nr. 12. P. 782, 

12 Ten pat. P. 783. 

Iš Ten pat. P. 784. 

14 Ten pat. P. 785. 

15 Janulevičius P. Anlanas Smetona ir lietuviškoji mokykla // Lie- 
tuvos mokykla. 1934. XVII m. Nr. 4/5. P. 191. 


39* ARKIVYSK. M. REINIO GYVENIMO BRUOŽAI 487 


16 Dogelis P. Na, ir būta entuziazmo // Lietuvos mokykla. 1936. XIX m. 
Nr. 12. P. 787. 

17 Ten pat. 

Iš [Aut. nenurodytas] Iš empyrinės psichologijos // Lietuvos mokykla. 
1919. II-jų metų 1 knyga. P. 1—23. 

18 [Aut. nenurodytas.] Iš racionalinės psichologijos // Lietuvos mokykla. 
1919. II-jų metų 1 knyga. P. 24—36. 

20 [Aut. nenurodytas.] Iš elementarinės logikos // Lietuvos mokykla. 1919. 
1I-jų metų 1 knyga. P. 37—56. 

2 Reinys M. Sąmonės psichologijos, pažinimo teorijos ir pedagogijos 
žvilgsniu // Lietuvos mokykla. 1919. II-jų metų 1 knyga. P. |—8. 

2 Reinys M. Iniciatyvos kelias // Lietuvos mokykla. 1936. XII m. 
Nr. 12. P. 783. 

3 Girnius J. Pranas Dovydaitis. Chicago, 1975. P. 367. 

24 [Be aut.] Iš mokyklų ir mokytojų gyvenimo // Lietuvos mokykla. 1918. 
I m. Nr. 5/6. P. 143. 

5 Girnius J. Pranas Dovydaitis. Chicago, 1975. P. 463. 

26 Jurgio Matulaičio užrašai. Putnam, 1991. P. 203. 

277 Ten pat. P. 221. 

28 Ten pat. P. 209, 

2 Ten pat. P. 256. 

3 Reinytė G. Arkivyskupo Mečislovo Reinio 100 metų gimimo sukaktį 
minint // Ateitis. 1984. Nr. 4. P. 121. 

31 [Aut. nenurodytas] Arkivyskupas Mečislovas Reinys. Chicago, 1977. 
P. 33. 

32 Eretas J. Stasys Šalkauskis 1886—1941. Brooklyn, 1960. P. 8t. 

3 Ten pat. P. 169. 

4 [Be aut] Pedagogikos-psichologijos studijoms pagilinti // Lietuvos mo: 
kykla. 1938. XXI. Nr. 6/7. P. 478. 

3 Čėsnaitė A. Vaikų dėmesio raida // Lietuvos mokykla. Septintieji 
(1924) metai. P. 538—542. 

36 [Aut. nenurodytas] Arkivyskupas Mečislovas Reinys. Chicago, 1977. 
P. 142. 

3* Brazaitis J. Raštai. Chicago, 1984. T. 5. P. 394. 

38 Ten pat. P. 396. 

39 Lietuvos universitetas 1579—1803—1922 / Red. P. Čepėnas. Chicago, 
1972. P. 280—281. 

* N-kas A. Paskaita apie vaiko sielos gyvenimą // Lietuvos mokykla. 
1929. XII. Nr. 2. P. 70—72. 

* Ten pat. P. 72. 

42 [Be aut] Kun. J. Matusas — filosolijos daktaras // Židinys. 1931. 
T. 13. Nr. 2. P. 188. 

43 Židinys. 1935. T. 22. Nr. 7. P. 8l. 

“4 Židinys. 1938. T. 27. Nr. 3. P. 394. 

4 Pavalkis V. Arkivyskupas Mečislovas Reinys Vilniuje (1940—1947) 
// Aidai. 1974. Nr. 2. P. 58. 


488 ALDONA VASILIAUSKIENĖ 40* 


* Ten pat. 

47 [Aut. nenurodytas.Į Arkivyskupas Mečislovas Reinys. Chicago, 1977. 
P. 170. 

* Pavalkis V. Arkivyskupas Mečislovas Reinys Vilniuje (1940—1947) 
// Aidai. 1974. Nr. 2. P. 58. 

* Brazaitis J. Raštai. Chicago, 1985. T. 6. P. 145. 

5 Pavalkis V. Arkivyskupas Mečislovas Reinys Vilniuje (1940—1947) 
// Aidai. 1974. Nr. 2. P. 60. 

31 Ten pat. P. 58. 

52 Ten pat. P. 59. 

5 Ten pat. 

S Ten pat. P. 6l. 

5 Ten pat. P. 62. 

56 Ten pat. 

57 (Aut. nenurodytas.|] Arkivyskupas Mečislovas Reinys. Chicago, 1977. 
P. 143. 

58 Reinytė G. Arkivyskupo Mečislovo Reinio 100 metų gimimo sukaktį 
minint. // Ateitis, 1984. Nr. 4. P. 122, 

589 Gaida P. Nemarus mirtingasis Arkivyskupas Teofilius Matulionis. 
Ganytojas, kalinys, kankinys ir laimėtojas. Roma, 1981. P. 99, 110. 

“9 Kniūkšta A. Paskutinis mano susitikimas su Arkivyskupu Mečislo- 
vu Reiniu // Ateities spindulys. 1991 m. Gruodis. Nr. 3. 

8 Gaida P. Nemarus mirtingasis Arkivyskupas Teofilius Matulionis. 
Ganytojas, kalinys, kankinys ir laimėtojas. Roma, 1981. P. 110, 111. 

2 Baltinis A. Vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai. 
Rona, 1975. P. 140. 

6 Ten pat. P. 144—148. 

“4 Ten pat. P. 148. 

6 Kačiukaitė T. Atleiskim savo priešams. Vilnius, 1992. P. 32—33. 

6 Aničas J. Socialinis politinis Bažnyčios vaidmuo Lietuvoje 1945— 
1952 metais. Vilnius, 1971. P. 86. 

6“ Gaida P. Nemarus mirtingasis Arkivyskupas Teofilius Matulionis. 
Ganytojas, kalinys, kankinys ir laimėtojas. P. 129. 

68 Ten pat. 

S Ten pat. P. 131, 

"0 Ten pat. P. 132. 

" [Aut nenurodytas] Arkivyskupas Mečislovas Reinys. Chicago, 1977. 
P. 244. 


72 Ten pat. P. 219. 


3 Reinytė G. Arkivyskupo Mečislovo Reinio 100 metų gimimo sukaktį 
minint // Ateitis. 1984. Nr. 4. P. 122. 


“* [Aut nenurodytas] Arkivyskupas Mečislovas Reinys. Chicago, 1977. 
P. 229. 

"5 Ten pat. P. 222, 

“6 Ten pat. P. 231—232. 

"7 Ten pat. P. 225. 


4]* ARKIVYSK. M. REINIO GYVENIMO BRUOŽAI 489 


"8 Ten pat. P. 226. 

3 Aleksa K. P. Arkivysk. M. Reinį prisimenant // Aidai. 1954. Nr. 10. 
P. 442. 

890 Ten pat. P. 444, 445, 

58 Ružanec-Ružancovas A. Lietuvių išeivių katalikų religinė kny- 
ga. 1948—1958 metų bibliogralija // LKMA Metraštis. Roma, 1965. T. I. 
P. 250. 

82 Starke G. Arkv. Reinys SSSR kalėjime. Uilosolijos studijos Vladi- 
miro celėse // Draugas. 1958. Birželio 7. 

8 Matulis S. Arkivyskupas Mečislovas Reinys (1884—1953) // LKMA 
Suvažiavimo darbai. Roma, 1961. T. 4. P. 268—271. 

* Dauknys A. Ko nepadarė milijonai, tu padaryk // XXI amžius. 
1993. Gruodžio 10. Nr. 96. P. 4, 

85 [Aut. nenurodytas.] Arkivyskupas Mečislovas Reinys. Chicago, 1977. 

8 Pavalkis V. Arkivyskupas Mečislovas Reinys Vilniuje (1940—1947) 
// Aidai. 1974. Nr. 2. P. 56—62. 

“ Reinytė G. Arkivyskupo Mečislovo Reinio 100 metų gimimo sukaktį 
minint // Ateitis. 1984. Nr. 4, P. 120—122. 

8 Kubiliūtė R. Arkivyskupas Mečislovas Reinys reta asmenybė // 
Ateitis. 1984. Nr. 4. P. 123. 

39 [Be aut.] Arkiv. M. Reinį prisimenant // Ateitis. 1984. Nr. 4. P. 123. 

90 Ten pat. 

9! Siuo metu autorei žinoma tik viena knygelė, kuri saugoma mokytojo 
Andriaus Dručkaus (Kaune). Autorius nenurodytas. 

92 [Be aut.] Nenusilenkęs prieš neteisybę // XXI amžius. 1993. Liepos 19. 
Nr. 52. P. 4 

3 Kviklys B. Mieli ir brangūs daugailiškiai // Aukštaitis. 1990. Lie- 
pa—rugpjūtis. Nr. 5(15). P. I. 

4 [Be aut.] Nenusilenkęs prieš neteisybę // XXI amžius. 1993. Liepos 19. 
Nr. 52. P. 2. . 

95 Vasiliauskienė A. Paminėtos vyskupo Mečislovo Reinio 40-osios 
mirties metinės // Vakarinės naujienos. 1993. Lapkričio 15. Nr. 218. 

6 Kazlauskienė B. Dvasios milžinai // Naujasis dienovidis. 1992. 
Rugpjūčio 28—rugsėjo 11. Nr. 35—36. 

37 Vasiliauskienė A. Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą // 
Amžius. 1994. Vasario 5—11. Nr. 5. P. I, 22—23. 

98 Jakimavičienė V. Arkivyskupas Mečislovas Reinys // Kalba Vil- 
nius. 1994. Kovo 18—24. Nr. LI. P. 5. 

9 Gaižutis A. P. Dovydaičio ir M. Reinio dvasinė giminystė // Logos. 
1992—1993. Nr. 5. P. 196—200. 

1W0 Kaminskienė L. Pagerbtas arkivyskupo, profesoriaus, akademi- 
ko Mečislovo Reinio atminimas // Utenis. 1994. Gegužės 17, Svarins- 
kas A. Reabilituoti — tai pažeminti didvyrius // Apžvalga. 1994. Gegužės 
20—26. Nr. 20: Vasiliauskienė A. Arkivyskupo Mečislovo Reinio pager- 
bimui // Savanoris. 1994. Birželio 9; Nemura A. Minėjimai Marijampolėje 


490 ALDONA VASILIAUSKIENĖ 42* 


// XXI amžius. 1994. Gegužės 27. Nr. 41; Adomonis P. Prisiminėme Lie- 
tuvos kankinį // XXI amžius. 1994. Gegužės 27. Nr. 41; Kochanskas J. 
Sugrįžta iškili asmenybė... // Alytaus naujienos. 1994. Gegužės 27. Nr. 101; 
Vasiliauskienė A. Alytuje įsteigtas LKMA skyrius // Apžvalga. 1994. 
Birželio 3—9. Nr. 22; [Be aut.] Arkivyskupo kankinio atminimui // Druskonis. 
1994. Birželio 8; Guiga V. Utenoje prisimintas arkivyskupas M. Reinys // 
Saltinis. 1994. Nr. 3. P. 38; Rimkevičiūtė L. Pažadinta atmintis // Sū- 
duva. 1994. Gegužės 31. P. I, 3; [„Apžvalgos“ iniorm.] Arkivyskupo M. Rei- 
nio atminimui // Apžvalga. 1994. Gegužės 13—19. Nr. 19. P. 4. 

'1 Vasiliauskienė A. Kankiniai — į Altoriaus garbę // Naujasis 
dienovidis. 1994. Birželio 24. Nr. 25. P. 7. 


VYTAUTAS šŠILAS 


KARALIAUČIAUS KRAŠTO KATALIKŲ BAŽNYČIOS 
ATGIMIMAS 


Rusijos kolonija paverstame baltiškajame Karaliaučiaus kraš- 
te (rusiškai pavadintame — Kaliningradskaja oblastj) lietuviai 
47-erius metus kantriai nešė dvasinės priespaudos kryžių, neturė- 
dami nei lietuviškų mokyklų, nei namų, kur būtų galima lietuviš- 
kai Dievo paramos melsti. Žadinti šio krašto lietuvių tikėjimą, 
stiprinti jų dvasią yra pašaukta pagaliau pradėjusi čia veikti Ka- 
talikų Bažnyčia. Prieš susipažindami su jos būkle, apžvelkime il- 
gą katalikybės kelią Karaliaučiaus krašte. 

Pirmieji, beje, nepavykę, mėginimai paskleisti katalikybę tarp 
lietuvių ir brolių prūsų yra susiję su misionierių benediktinų Adal- 
berto, arba Šv. Vaitiekaus, bei Brunono, arba Sv. Boniiaco, Kver- 
lurtiečio veikla. Pirmasis buvo pagonių nužudytas 997 m. prūsų 
genties sembų žemėje, Tenkyčiuose prie Žuvininkų (dabar Pri- 
morsk), o antrasis — 1009 m. lietuvių žemėje, spėjama — Seinų 
krašte. Vėliau Prūsoje (Prūsa — prūsų žemės, o Prūsija — vokie- 
čių valstybė) mėgino veikti jaunas vienuolių dominikonų ordinas 
(remiamas Mindaugo). Kryžiuočiai į dominikonus žiūrėjo kaip į 
konkurentus ir juos išstūmė, 

"Skleisti katalikybę pagonims, kaip žinome, nebuvo svarbiau- 
sias Vokiečių, arba Kryžiuočių (Šventosios Marijos brolių), ordi- 
no tikslas. Antai Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Mindaugui 
1251 m. priėmus krikščionių tikėjimą, kai susidarė reali galimybė 
priimti krikštą ir visai Lietuvai, Ordinas dėjo pastangas užkariauti 
lietuvių žemes. Taip jis sutrukdė dar XIII a. išplėsti katalikybę 
visoje pagoniškoje Lietuvos valstybėje. Ordinui rūpėjo ne tiek 
nauji krikščionys, kiek pigi darbo jėga. Užkariautų lietuvių, kaip 
ir prūsų, jie visai neskubėjo krikštyti, sakydami, kad pagonis leng- 
viau valdyti. Prūsai ir lietuviai turėjo statyti jiems bažnyčias bei 
pilių koplyčias, jas išlaikyti, tačiau negalėjo jomis naudotis, nes 
Ordino nuostatai draudė jo nariams melstis kartu su vietos žmo- 
nėmis. 

1244 m. popiežiaus Inocento IV legatas — Modenos vyskupas 
Vilhelmas Prūsą suskirstė į keturias vyskupijas: Pamedės, Kul- 
mo, Varmės ir Sembos. Nors teigiama, kad Semba buvo užkariau- 
ta 1253 m., tačiau dar ir 1255 m. Sembos vyskupu įšventintas Or- 
dino brolis Henrikas fon Štritbergas dėl sembų pagonių priešini- 
mosi joje įsikurti nepajėgė. Kryžiuočiai Semboje įsitvirtino tik 
1257 m., o 1260 m. prasidėjęs 14 metų trukęs Didysis prūsų suki- 


492 VYTAUTAS SILAS 9* 


limas sustabdė Katalikų Bažnyčios veikimą ne tik Sembos, bet 
ir kitose Prūsos vyskupijose. 

Mažosios Lietuvos branduolį — vakarinių lietuvių (lietuvinin- 
kų), skaluvių ir nadruvių žemes kryžiuočiai užkariavo iki 1283 m. 
Jos buvo priskirtos Sembos vyskupijai. Ši lietuvininkų teritorija, 
popiežiaus Inocento IV 1243 m. akte pavadinta Lietuva, olicia- 
liuose vokiečių valdžios dokumentuose Lietuvos vardą išlaikė iki 
XIX a. pradžios. 

Galimą realų katalikybės poveikį vietos gyventojų sąmonei ne- 
tiesiogiai darė didinamas bažnyčių tinklas. Pažvelkime, kurgi ir 
kada buvo pastatytos pirmosis Mažosios Lietuvos bažnyčios. 

Pirmiausia, dvi XIII a. bažnyčios pačiame Karaliaučiuje (Ka- 
liningrad) — vakariniame miesto pakraštyje į cerkvę paversta se- 
niausia šio krašto Judyčių bažnyčia ir pokaryje nugriauta miesto 
centre stovėjusi Šv. Mikalojaus (Šteindamo) bažnyčia. XIV a. 
buvo pastatytos bažnyčios Žuvininkuose (Primorsk), Kumėnuose 
(Kumačiovo), Medenavoje (Logvino), Pabėčiuose (Romanovo), 
Vargiuose (Kotelnikovo), Girdavoje (Železnodorožnyj), Lindina- 
voje (Ozerki), Balgoje (Vesiolojė), Brandenburge (Ušakovo), Noi- 
dorie (Divnojė), XV a. buvo pastatytos Sankt Lorenco (Salskojė), 
Lapgarbių (Cholmogorovka), Blūdavos (Kostrovo), Šventapilės 
(Mamonovo) ir Žintų (Kornevo) bažnyčios. Visos jos yra į piet- 
vakarius nuo Nadruvos, t. y. ne senųjų lietuvininkų, o prūsų že- 
mėsę. 

Lietuvininkų žemėse atsikėlėlių vokiečių buvo mažai, todėl čia 
ilgą laiką nebuvo ir bažnyčių (išimtis Ragainės bažnyčia). Pilių 
įguloms, amatininkams ir pirkliams pakako pilių koplyčių (pilyse 
ar greta jų, kaip, sakysim, prie Jurbarko — Spargės ir Želvos pi- 
lių). Pasibaigus karams ir sukilimams, Kryžiuočių ordinas, rodos, 
galėjo imtis savo skelbiamosios misijos — skleisti lietuvininkams 
krikščionybę. Tam reikėjo bažnyčių. Ir nors lietuvininkai, kaip 
ir prūsai, mokėjo privalomą dešimtinę, jų etninėje žemėje (Skalu- 
voje ir Nadruvoje) bažnyčios imtos statyti gan vėlai. 1515 m. Til- 
žėje (Sovetsk) buvo įkurdinti pranciškonai ir pastatyta pirmoji 
bažnyčia. Kitur jos ėmė kilti tada, kai jau nebeliko Ordino. Bet 
tai buvo jau evangelikų bažnyčios. Prie prūsų ir senųjų lietuvi- 
ninkų etninių žemių ribos XIV a. pabaigoje pastatyta Labguvos 
(Polesk) bažnyčia laikoma Prūsos krašto bažnyčia, nors lietuvi- 
ninkų Labguvos apylinkėse gyveno daugiau negu prūsų (vėliau 
pastarieji sulietuvėjo). 

Nuo 1523 m. Kryžiuočių ordino valstybėje katalikybę ėmė keisti 
reformacija. 1525 m. vietoj Ordino susikūrė pasaulietinė Prūsijos 
kunigaikštystė. Visi kunigaikštystės gyventojai turėjo tapti evan- 
gelikais liuteronais, o visos iki tol veikusios katalikų bažnyčios — 
evangelikų. Tilžės katalikų bažnyčia irgi buvo atiduota evangeli- 
kams, 0 pranciškonų vienuolynas panaikintas. 1555 m. Ausburgo 
sutartis patvirtino nuostatą “Cuius regio, eius religio“ (kieno val- 
džia, to ir tikyba). 


3* KARALIAUČIAUS KRASTO KATALIKŲ BAŽNYČIOS ATGIMIMAS 493 


Krikščionybė ilgą laiką buvo svetima daugeliui lietuvininkų. 
M. Mažvydas pirmajame lietuviškame katekizme (1547) priekaiš- 
tavo: „„..kokia nekultūringa ir tamsi, nepripažįstanti. .. krikščio- 
nių religijos yra mūsų tauta... daugelis dar ir dabar... atlieka 
stabmeldiškas apeigas... vieni medžius, upes, kiti žalčius... gar- 
bina...“. 1551 m. M. Mažvydas iš Ragainės (Neman) rašė Prū- 
sijos kunigaikščiui Albrechtui, kad jo parapijiečiai „mažai būna 
bažnyčioje... vieni sekmadieniais dirba žemės darbus... kiti tie- 
siog tūno sau namuose be jokio užsiėmimo... mažai galvoja apie 
krikščionių religiją, o apie Viešpaties maldą... nieko neišmano. .. 
Kai kurie patiki vaiką pakrikštyti kokiam nors kaimiečiui ar se- 
nei, kaip tai darė vienas Ragainės parapijos kaimietis, kuris... 
išdrįso ir moterystės ryšiais jungti ir krikštyti“. Bet radosi ne- 
žmones stengtasi atkalbėti nuo katalikybės ir lenkti į proteęstantiz- 
mą, jie vykdavo į Švėkšnos, Šiluvos, Jurbarko, Tauragės, Veliuo- 
nos atlaidus. 

Reikia pripažinti, jog lietuvininkus į reiormaciją padėjo pa- 
lenkti tai, kad bažnyčioje imta vartoti lietuvių kalba. Ordino lai- 
kais negalėjo būti jokio bažnyčios ir lietuvybės ryšio, nes buvo 
meldžiamasi ne lietuviškai, nors vietos gyventojai net prūsiškoje 
Mažosios Lietuvos dalyje, pavyzdžiui, Žuvininkų (Primorsk), Pa- 
bėčių (Romanovo), Šakių (Žemčiužnoje) vietovėse kalbėjo lietu- 
viškai. Įsigalėjus reformacijai ir pakilus lietuvių kalbos prestižui, 
buvo meldžiamasi ir vokiškai, ir lietuviškai, vyko atskiros pamal- 
dos. Kai kuriose Karaliaučiaus krašto vietovėse, pavyzdžiui, Žel- 
voje (Kamenskojė) vokiškos pamaldos buvo formalios — jei į pa- 
maldas neateidavo vokietis dvarininkas su šeimyna, pamaldos ne- 
galėjo įvykti (dėl to valdžia net įsaku įpareigojo juos lankyti baž- 
nyčią). 

Vokiečių ordino valstybėje buvo 4 vyskupijos: Pamedės, Kul- 
mo, Sembos ir Varmės. Pirmosios trys buvo pavaldžios Ordinui, o 
Varmės vyskupija, suiraganinė, priklausė Rygos bažnytinei pro- 
vincijai iki pat jos žlugimo 1566 m. Pagal popiežiaus Inocento IV 
legato Modenos vyskupo Vilhelmo 1243 m. suskirstymą Varmės 
vyskupijai priklausė šios Prūsijos žemės: pati Varmė, Notanga, 
Barta ir dalis Pamedės bei Galindos. Taigi dabartinio Karaliau- 
čiaus krašto pietvakarinė dalis tuomet įėjo į Varmės vyskupiją. 
1466 m. pasirašius antrąją Torūnės sutartį, Varmės vyskupijos te- 
ritorija atiteko Lenkijai, o Kulmo vyskupija tapo pavaldi Gnezno 
vyskupijai. Nuo tada ir prasidėjo Lenkijos vyskupų pretenzijos į 
etnines prūsų, o vėliau ir į lietuvių Žemes. 

Kai 1525 m. Vokiečių ordino vadovybė bei Pamedės ir Sembos 
vyskupai virto protestantais, Varmės vyskupija liko katalikiška. 
Tuomet ją sudarė Braunsbergo (lenk. Braniewo), Heilsbergo 
(lenk. Lidzbark Warminski), Rėšliaus (lenk. Reszel), Alenšteino 
(lenk. Olsztyn) apskritys ir Alenšteino miestas. Po pirmojo Len- 
kijos ir Lietuvos padalijimo Varmės vyskupija vėl tapo Prūsijos 
33 — 878 


494 VYTAUTAS ŠILAS 4* 


karalystės dalimi. Nuo 1566 m. iki 1821 m., kai buvo pasirašytas 
Prūsų konkordatas, Varmės vyskupija buvo teisiškai savarankiška, 
o vėliau ji veikė kaip Breslaujos (vok. Breslau, lenk. Wroclaw) 
bažnytinės provincijos suiraganinė diecezija. 1565 m. Braunsberge 
savo kolegiją įsteigė jėzuitai ir nuo 1578 m. ėmė vadovauti Po- 
piežiaus šiaurės misijų seminarui, Varmės vyskupija tapo kontr- 
reformacijos šaltinis Prūsijoje !. Po 1612 m. buvo gautas leidimas 
pastatyti katalikų bažnyčią Karaliaučiuje. 

Katalikų tikėjimas Karaliaučiaus krašte atsigavo tik po 1660 m., 
kai Lenkija, Švedija, Brandenburgas ir Danija pasirašė Olyvos 
sutartį ir didysis kuriiursias Frydrichas Vilhelmas Prūsijos vals- 
tybės piliečiams suteikė tikėjimo laisvę. Atsirado atrama kovoti 
dėl katalikų teisių. Vis dėlto jos ilgą laiką liko suvaržytos. Antai 
katalikai negalėjo būti Karaliaučiaus universiteto dėstytojais. Pa- 
vyzdžiui, žinomam istorikui, istorinių romanų autoriui katalikui 
Liudvikui Bačko teko gerokai pakovoti, kol gavo leidimą nuo 
1787 m. skaityti istorijos paskaitas Karaliaučiaus universitete. 

Katalikybės atgimimas Karaliaučiaus mieste prasidėjo nuo 
Varmės vyskupijos jėzuitų, kurie XVI a. pabaigoje jame įsteigė ko- 

"legiją ir rezidenciją. B. Kviklys rašė, kad Karaliaučiuje su vokie- 

čiais jėzuitais kartu dirbo ir keletas lietuvių, kurie turėjo didelį 
pasisekimą: jų sakomi pamokslai traukė didžiulius lietuvių bū- 
rius, Deja, per 1709—1711 m. marą daug Karaliaučiaus lietuvių 
išmirė, Tada čia apsigyveno nemaža žmonių iš katalikiškosios 
Vokietijos dalies. Mieste veikė katalikų bažnyčia. Ar joje vyko 
pamaldos lietuviams, koks apskritai buvo katalikų gyvenimas Ka- 
raliaučiuje, stokoju informacijos. 

Katalikybės atgimimas šiame krašte yra susijęs su Tilžės ap- 
skrities Drangauskinės dvaru ir Šilgalių kaimu. Jų bažnyčių isto- 
riją yra tyręs Šilutės kraštotyrininkas Petras Jakštas 3. Juo dau- 
giausia ir remiuos, kalbėdamas apie šias bažnyčias, lietuvių Kata- 
likų Bažnyčios Mažojoje Lietuvoje pradžią. 

Žemaičių dvarininkas katalikas Drangauskis prie Tilžės įsigijo 
Sentainių dvarą, kurį netrukus imta vadinti Drangauskine (Dran- 
gowski). Dvare Drangauskis įrengė koplyčią ir 1663 m. rugsėjo 
27 d. gavo Žemaičių vyskupo leidimą joje laikyti pamaldas ne tik 
dvariškiams, bet ir Tilžės miesto bei apylinkių gyventojams. 

Kai 1690 m. buvo nustatyta, jog Drangauskinės koplyčia pa- 
maldoms laikyti nebetinka, Prūsijos kurfiurstas Frydrichas Bran- 
denburgietis Žemaičių vyskupo įgaliotajam atstovui kanauninkui 
Stanislovui Semaškai leido pastatyti Drangauskinėje bažnyčią su 
klebonija ir aptarnauti katalikus, gyvenančius tarp Tilžės ir Klai- 
pėdos. Į pastatytąją bažnyčią 1699 m. rugsėjo 24 d. buvo įvesdin- 
tas tėvas Jokūbas Glodauskis. S. Semaška bažnyčią padovanojo 
Lietuvos jėzuitams, kurie ją 1699 m. rugsėjo 29 d. priėmė. Dran- 
gauskinėje įsikūrusi Vilniaus jėzuitų misija Karaliaučiaus krašte 
buvo vienintelė. Varmės vyskupui A. Zaluskiui sutikus, S. Semaš- 
ka Drangauskinės bažnyčiai užbaigti ir jai išlaikyti padovanojo 


5* KARALIAUČIAUS KRAŠTO KATALIKŲ BAŽNYČIOS ATGIMIMAS 495 


savo Žemaitijos pasienio dvarus. 1701 m. spalio 3 d. Varmės vys- 
kupas bažnyčią konsekravo. Tais pačiais metais buvo atidaryta 
mokyklėlė katalikų vaikams. Katalikų parapija atsirado ir pietinė- 
je Mažosios Lietuvos dalyje — Geldapės mieste. Ją 1700 m. įsteigė 
atsikėlę iš Tilžės lietuviai. 

Drangauskinės (literatūroje vadinama Tilžės) misiją jėzuitai 
beveik netrikdomi tvarkė iki 1724 m. spalio 28 d., kai Prūsijos 
valdžia išleido potvarkį, reikalaujantį, kad jie pasišalintų iš Til- 
žės apylinkių. Šį ir kitą panašų (1738 m.) įsaką jėzuitai vykdyti 
delsė. Pagaliau 1743 m. dvasinius parapijos reikalus teko perduoti 
bernardinams ar augustinams. 

1736 m. duomenimis, Prūsijos karalystės Lietuvos provincijoje 
(Klaipėdos, Ragainės, Tilžės ir Įsruties apskritys) veikė 126 baž- 
nyčios -- 116 liuteronų, 9 reformatų ir tik viena katalikų, jau 
minėtoji Drangauskinės. Šie skaičiai tik apytikriai rodė tikinčiųjų 
pasiskirstymą. Mat po 1719 m., kai Rusija su Prūsija sudarė san- 
dėrį dėl Lietuvos ir Lenkijos valstybės vidaus gyvenimo priežiūros 
ir paliko Lietuvon įvestus karinius dalinius, pasikeitė Prūsijos 
valstybės ir LDK sienos režimas; jis tapo iormalus. Padažnėjo 
abiejų valstybių pasienio lietuvių kontaktai, padidėjo Mažosios 
Lietuvos rytinio pakraščio lietuvių trauka prie katalikiškosios Lie- 
tuvos. Mažosios Lietuvos tyrėjas dr. A. Matulevičius atkreipė dė- 
mesį, jog 1735 m. karalius Frydrichas Vilhelmas I nurodė Gumbi- 
nės karo ir domenų valdybai, kad ji iš pasienio šalintų lietuvius 
katalikus, juos siųstų į Prūsijos gilumą, o pasieniuose įkurdintų 
gerus vokiečius protestantus. Turbūt šitai nelabai sekėsi vykdyti, 
nes, kaip rašė A. Matulevičius, per 1741 m. bažnytinę vizitaciją 
Širvintos parapijos evangelikų kunigai skundėsi, jog vietos lietu- 
viai vyksta į LDK paribio katalikų bažnyčias melstis, krikštyti sa- 
vo vaikų. Dėl to Širvintų protestantų bendruomenė sumažėjo ir 
1760 m. joje nebeliko lietuvių konfirmantų. Tai matydama, Prū- 
sijos valdžia 1788 m. birželio 16 d. potvarkiu uždraudė evangelikų 
vaikus perkrikštyti į katalikų tikėjimą *. 

Kadangi Tilžės parapijoje katalikų vis gausėjo, imta rūpintis 
leidimu statydinti bažnyčią pačioje Tilžėje. Karalius Frydrichas 
Vilhelmas I, 1739 m. vykdamas iš Klaipėdos į Gumbinę, užsuko 
į Drangauskinę, davė prašomą leidimą ir dar paaukojo 1000 tale- 
rių statybai pradėti. Deja, kitais metais karalius mirė. Prūsijos 
valdžia bažnyčią statyti uždraudė. Kol iš naujojo karaliaus Fryd- 
richo II buvo gautas kitas leidimas, praėjo beveik metai. 1756 m. 
prasidėjo karas su Rusija, ir tada bažnyčios statyba sustojo be- 
veik šimtmečiui. Tilžės katalikų parapijos centras liko Drangaus- 
kinė. Čia, kaip buvo rašoma 1778 m. rašte popiežiaus nuncijui, 
gyvendavo keturi penki ganytojai, kurių apaštališkajam darbui 
vos pakakdavo. Vienas jų buvo vokietis, o kiti lietuviai *. 

Tik 1848 m. buvo gautas jau trečiasis, šį kartą Frydricho Vil- 
helmo IV leidimas atnaujinti Tilžės katalikų bažnyčios statybą. Ta- 
čiau tai, kas buvo pastatyta, reikėjo nugriauti ir viską pradėti iš 


496 VYTAUTAS SILAS 6* 


naujo. Šiaip taip miesto pakraštyje, prie Tilželės tvenkinio, dau- 
giausia iš nugriautos Drangauskinės bažnyčios plytų, 1851 m. Til- 
žės katalikų bažnyčia buvo pastatyta ir tų pačių metų spalio 5 d., 
dar bebokštė, pašventinta (bokštas iškilo tik 1882 m.). 

Iš Tilžės parapijoje tarnavusių kunigų ypač įsidėmėtini lietu- 
viams yra keli. Tai Drangauskinėje nuo 1767 m. dvidešimt penke- 
rius metus ištarnavęs Vilniaus jėzuitas Jonas Joskaudas, išleidęs 
pirmąjį Mažajai Lietuvai skirtą katalikišką katekizmą. Jis buvo 
ir Karaliaučiaus katalikų misijos lietuvių pamokslininkas. Lietuvių 
raštijai patarnavo ir Tilžės bažnyčios klebonai Frydrichas Tydigas 
(Thiedig), Otas Hincmanas (Hinzmann) ir Žemaičių vyskupo 
M. Valančiaus pagalbininkas organizuojant draudžiamos lietuviš- 
kos spaudos leidimą Jonas Cabermanas (Zabermann). 

1905 m. statistikos duomenimis, Tilžės mieste buvo 1052 ka- 
talikai, o apskrityje dar 1410. Parapijai priklausė ne tik dalis 
Tilžės miesto, didesnė apskrities dalis, bet ir Ragainės, Pakalnės 
(Gastų) ir Labguvos. apskritys. Taigi parapijiečiai buvo išsisklai- 
dę gana dideliame plote. Tilžės parapija buvo daug didesnė negu 
vėliau įsikūrusios Įsruties, Geldapės ar Gumbinės parapijos. 

Šiaurinę Mažosios Lietuvos dalį per Drangauskinės bažnyčią 
valdė Žemaičių vyskupas. Prireikus Karaliaučiaus krašte Žemaičių 
vyskupai rasdavo ir saugų prieglobstį. Antai per Šiaurės karą 
(1702—1707), įsiveržus Rusijos kariuomenei į Lietuvą, Žemaičių 
vyskupas (1717—1735) Aleksandras Gorainis ir jo sūnėnas pavys- 
kupis, taip pat Aleksandras Gorainis, buvo pasitraukę į Kara- 
liaučiaus kraštą. Sūnėnas įsikūrė Tilžėje, o dėdė jau nebeišliku- 
siame panemunės Šilgalių kaime ir iš čia kurį laiką valdė Že- 
maičių vyskupiją. Beje, Tilžė tuomet sulaukė ir daugiau pabėgė- 
lių dvasininkų iš Didžiosios Lietuvos. Tarp jų buvo ir Vilniaus 
vyskupas K. Bžostovskis. Drangauskinės koplyčioje kasdien buvo 
laikomos šv. Mišios (kartais net po 14—18). Per 1830—1831 
metų sukilimą į Šilgalius buvo pasitraukęs Žemaičių vyskupas 
Juozas Anupras Giedraitis (po to, kiek žinoma, joks Lietuvos 
katalikų vyskupas į Karaliaučiaus kraštą kojos nebekėlė). XIX a. 
pradžioje, kaip dar vienas Karaliaučiaus krašto katalikybės Ži- 
dinių, iškilo Šilgalių kaimas, įsikūręs 31 km į vakarus nuo Tilžės, 
1,5 km į šiaurės vakarus nuo Šakūnų (Levoberežnojė). Jo isto- 
rija tokia. 

3 km į vakarus nuo Šilgalių buvo Lebedžių kaimas. Šio kaimo 
valstietė evangelikė liuteronė Erdmutė Tručkienė (Kurpaitytė) 
tapo katalikybės apaštale. Apie 1810 m. ji ėmė skelbti, jog jai ap- 
sireiškusi Šventoji Dvasia ir paliepusi atkurti čia buvusių katali- 
kų tikybą. Atsirado sekėjų gretimuose Reaktiškių, Opšrių bei 
Sneidrugalės kaimuose. Deja, uolieji evangelikai Tručkiene baisiai 
pasipiktino, paskelbė pamišėle ir nugabeno į Karaliaučiaus psi- 
chiatrijos ligoninę. Ją „gydžiusio“ gydytojo pastangomis ji buvo 
pervežta į Tepliavos kalėjimą (mirė 1819 11 08). Tručkienės žentas 
Ašmys Joniškis pastatydino Juodiškių kaime koplytėlę, kuri jau 


7* KARALIAUČIAUS KRASTO KATALIKŲ BAZNYČIOS ATGIMIMAS 497 


1814 m. buvo perkelta į Šilgalius. Imta statyti gotikinę raudonų 
plytų bažnyčią. Ji baigta ir pašventinta 1882 m. 

Iš pradžių Šilgalių kunigus skirdavo Žemaičių vyskupas. Pir- 
muoju tapo Žemaičių Naumiesčio vikaras kun. Ivanauskas. Ka- 
dangi 1816 m. Prūsijos valdžia jam nebedavė leidimo gyventi 
Šilgaliuose, jis grįžo atgal. Vėliau Žemaičių vyskupo buvo pa- 
skirti ir čia tarnavo kunigai Paplašavičius, A. Milaševičius, 
P. Kaupavičius. Visi šie kunigai, pradėdami eiti klebono pareigas, 
lietuviškai prisiekdavo Prūsijos valdžiai (o su Šilutės apskrities, 
kuriai priklausė Šilgalių kaimas, viršininku susirašinėjo taip pat 
lietuviškai). Deja, aukštesniajai Prūsijos valdžiai nepatiko, kad 
ši katalikų parapija priklauso Žemaičių, kitaip tariant, užsienio 
vyskupiiai, o ir kunigai yra užsienio šalies (Rusijos imperijos) pi- 
liečiai. Buvo pareikalauta, kad Šilgalių katalikų parapiją perimtų 
Varmės vvskupija. 1840 m. gegužės 12 d. Varmės vyskupas Šil- 
galių klebonu paskyrė pirmąjį savo Žmogų — kuniga Juozapą 
Žotonskį (Joseph Szotonski). Nuo to laiko Šilgalių klebonais bu- 
vo arba vokiečiai, arba suvokietėję mozūrai. Kai 1841 m. Rusijos 
valdžia vėl treiiems metams išleido į Prūsiją buvusį Šilgalių 
kleboną Pranciškų Kaupavičių, jis nuvyko kunigauti ne į Šilga- 
lius, o į Drangauskinę. Ilgainiui Šilgalių parapija suvokietėjo, 
nes melstis buvo pradėta vokiškai. Po II pasaulinio karo Šilgalių 
kaimas išnyko, nebeliko ir lietuvių statytos bažnyčios (kada ji bu- 
vo nugriauta, žinių neturiu). 

Nors Tilžės, kaip ir Šilgalių, katalikų parapiją daugiausia su- 
darė lietuviai, jos klebonai taip pat buvo vokiečiai (vienas kitas — 
suvokietėjęs mozūras). Lietuvių kalba Tilžės bažnyčioje, nors ir 
„ ribotai, turėjo būti vartojama, kitaip nebūtų buvę prasmės jos ku- 
nigams, kaip minėta, reikštis lietuvių raštijoje. 

Rytinėje Karaliaučiaus krašto dalyje po didžiojo maro koloni- 
zacijos lietuviai daug kur tapo mažuma. Taip atsitiko ir Bildvie- 
čiuose (Luguvojė). Atvykę gausūs kolonistai vokiečiai buvo dau- 
giausia katalikai, todėl čia atsirado ir katalikų bažnyčia. Ir nors 
XIX a. pabaigoje čia dar buvo sakomi lietuviški pamokslai (du 
kartus per mėnesį), tačiau patys lietuviai save laikė nebe lietu- 
viais, o katalikais (!). Dr. D. Kaunas rašo“, kad Bildviečiuose 
apie 1903 m. klebonavo jau mūsų minėtas Otas Hincmanas, no- 
minalus Didžiosios Lietuvos katalikų laikraščio „Kryžius“ leidė- 
jas ir redaktorius (1903—1904 m.), 1902 m. išleidęs Mažosios Lie- 
tuvos lietuviams skirtą maldaknygę. Šiuos spaudinius bei katali- 
kiškąjį „Tėvynės sargą“ jis platino ir savo Bildviečių parapijoje, 
kol buvo dvasinės vyresnybės įspėtas. 

Kitokį lietuvių katalikų vaizdą aprašo P. Čepėnas?. Pasak jo, 
Mažojoje Lietuvoje ligi Pirmojo pasaulinio karo lietuvių katalikų 
parapijos vokietinimui atsispyrė stipriau negu evangelikai liute- 
ronai. Jis teigia, kad Būdviečių (Malomožaiskojė) katalikų para- 
pija buvo dar nesuvokietėjusi, o apylinkės lietuviai evangelikai 


498 Ė VYTAUTAS SILAS 8* 


jau nutautėję. V. Gudas sako, kad tokia padėtis buvo ir Bildvie- 
čiuose 8. 

Iki II pasaulinio karo Karaliaučiaus krašto katalikų parapijos, 
priklausiusios Varmės vyskupijai, turėjo bažnyčias šiuose mies- 
tuose ir bažnytkaimiuose: Arnsdorfe (Smelojė), Bildviečiuose (Lu- 
guvojė), Žintuose (Kornevo), Eitkūnuose (Černyševskojė), Gelda- 
pėje (Goldap), Gumbinėje (Gusev), Įsrutyje (Černiachovsk), 
Pilkalnyje (Dobrovolsk), Ragainėje (Neman), Rautenberkyje (Uzlu- 
vojė), Skaisgiriuose (Bolšakovo), Stalupėnuose (Nesterov), Šil- 
galiuose (Barchani, panaikinta), Šventapilėje (Mamanovo), Tep- 
liuvoje (Gvardeisk), Tilžėje (Sovetsk). Pačiame Karaliaučiuje, kur 
apsigyveno daug atvykėlių iš katalikiškos Vokietijos dalies, vei- 
kė penkios katalikų bažnyčios. 

Ar išvardytose katalikų bažnyčiose (be Tilžės, Bildviečių, Būd- 
viečių ir Šilgalių) buvo reguliariai vartojama lietuvių kalba, duo- 
menų, deja, nesuradau. Apie 1875 m. vykdant O. Bismarko kul- 
turkampfo politiką administracine tvarka buvo nutrauktos nere- 
guliarios lietuviškos pamaldos Įsruties ir Tepliuvos katalikų baž- 
nyčiose ?. 

Po karo ir pokario griovimų išliko šios Karaliaučiaus krašto 
katalikų bažnyčios: trys Karaliaučiuje — Šv. Šeimos (dabar fil- 
harmonija), Šv. Juozapo (stalių dirbtuvė), Šv. Alberto (obser- 
vatorija); išliko Geldapės, Įsruties (iki 1992 m. karinio dalinio 
sandėlis, dabar filharmonija), Ragainės (karinio dalinio teritori- 
ja), Stalupėnų (statyta apie 1930 m., pionierių namai), Skaisgirių 
(buvo parduotuvė, 1992 m. pavasarį grąžinta katalikams). Po 
karo buvo išlikusi ir Tilžės katalikų bažnyčia (per 1944 m. rau- 
donosios armijos puolimą netekusi bokšto dalies). Deja, 1970 m. 
buvo išsprogdinta jos salė, o 1983 m.— išlikęs fasadas ir bokšto 
pagrindas. į 

Pirmieji mėginimai sovietmečiu atgaivinti katalikybę Karaliau- 
čiaus krašte susiję su kunigo Bronislovo Burncikio (g. 1923 m.) 
vardu. Jis čia lankėsi apie 1950 m., vėliau — apie 1960 m. 1989 m. 
jis vėl čia lankėsi ir du kartus dalyvavo lietuvių susirinkimuose. 
Karaliaučiaus miesto lietuvių draugijos steigiamajame susirinki- 
me pasakė lietuviams įstrigusius žodžius apie tautinį savitumą — 
„būtų Tabai liūdna, jei viso pasaulio rožės žydėtų tik raudonai“. 
Kun. B. Burneikis praskynė kelius į Karaliaučiaus kraštą kitiems 
katalikų kunigams. Pats B. Burneikis vėliau buvo Klaipėdos Ma- 
rijos Taikos Karalienės klebonas dekanas. Deja, jis jau pasitrau- 
kęs iš mūsų tarpo (mirė 1988 m.). Būtų pravartu, kad kas pa- 
rašytų apie kun. B. Burneikio veiklą Karaliaučiaus krašte. 

Antrasis kunigas, mėginęs suburti Karaliaučiaus miesto tikin- 
čiuosius į katalikų bendruomenę, buvo Antanas Ivanauskas (g. 
1921 m.). Vėliau jis tarnavo Švėkšnoje, o dabar vra Šilalės Šv. 
Pranciškaus parapijos klebonas. Geriausiai apie A. Ivanausko 
veiklą papasakos jo paties 1992 0509 man rašyti prisiminimai 
(pateikiu sutrumpinęs). 


9* KARALIAUČIAUS KRAŠTO KATALIKŲ BAŽNYČIOS ATGIMIMAS 499 


„Sugrįžus (1956 m. rudenį.— V. Š.) iš lagerio, Jo Ekscelen- 
cija Telšių Vyskupas Petras Maželis pageidavo, kad važiuočiau 
į Kaliningradą aptarnauti ten gyvenančių bei kitų miestų ir kai- 
mų tikinčiųjų. Deja, be valdžios registracijos pažymėjimo, nes ten 
dar niekur nebuvo įregistruotų bendruomenių. Iš ten jau buvusio 
kunigo Burneikio gavau dviejų lietuvių šeimų adresus. Susiradau 
Martinkiečių šeimą Černyševskio gatvėje. Begyveną abu griuvė- 
siais pavirtusio namo viename jų pačių pasitvarkytame kambary- 
je. Draugiškai priėmė ir ištisą savaitę aš pas juos išbuvau. Iš 
jų sužinojau, kad dėl prisiregistravimo bus sunkumų, o kaip ku- 
nigui, nebus nė kalbos. Kai kam pavykdavo prisiregistruoti, kai 
pati darbovietė to prašydavo. 

Per gerus žmones susiradau darbą miesto apšildymo katilinėje 
kūriku. Išdavė man pažymą (prisiregistravimui.— V. Š.) ir įrašė, 
kad esu labai reikalingas. Dar reikėjo susirasti atliekamos kvad- 
ratūros komunalinėse patalpose. Su gerų žmonių pagalba radome 
gan seniai gyvenančią Šakalienės šeimą Kijevo gatvėje. Duktė 
jau ištekėjusi, iškomandiruota dirbti Šiaurėje. Šakalienė manimi, 
kaip kunigu, pasitikėjo ir sutiko priimti gyventi. Miesto kvartalo 
pasų skyriuje mane nuvedė į saugumo skyrių. Darbuotojas, pa- 
ėmęs mano dokumentus ir pasą, suprato, kad aš sugrįžęs iš la- 
gerio. Klausinėja, kodėl būtinai Kaliningrade noriu gyventi. At- 
sakiau, kad mano tėviškė prie Tauragės, visai arti. Kad čia radau 
pažįstamų žmonių. Paaiškinau, kad darbų visokių moku, 0 pra- 
džioj dirbsiu kūriku. Pasakiau, kad dirbau ir mokytoju. Paro- 
džiau išlikusį rusų ir lietuvių kalbomis pažymėjimą su Švietimo 
komisariato antspaudu. Tas pažymėjimas man daugiausia ir pa- 
dėjo. 

Tapęs Kaliningrado gyventoju, pradėjau, kur tik kas pageida- 
vo, teikti religinę pagalbą. Daugiausia laisvu laiku vakarais, o 
dar labiau sekmadieniais. Užvedžiau vestuvių ir krikšto knygas. 
Vestuvės dažniausiai būdavo su šventomis Mišiomis. Prie šv. Ko- 
munijos eidavo ne tik jaunavedžiai, bet ir šiaip nemažai žmonių. 

Saugumo pareigūnai pradėjo pas mane ateiti vakarais ir tar- 
dyti, kad aš esąs dvasininkas ir užsiimąs religiniais dalykais su 
žmonėmis. Aš tai neigiau, o jie įrodymų dar neturėjo. 

Išrinkto bažnyčios komiteto vardu pasiuntėme RFSR kulto 
reikalų įgaliotiniui į Maskvą pareiškimą, kad užregistruotų Ka- 
liningrado religinę bendruomenę. Gavome trumpą raštelį, kad at- 
sakymas yra pasiųstas Kaliningrado srities vykdomajam komi- 
tetui. Ten ne vieną kartą kreipėmės, bet mums sakė, kad įokio 
rašto negavę. Rašėme į Maskvą įgaliotiniui pakartotinai. Nurodė 
pasiųsto rašto numerį ir datą. Vėl kreipėmės į srities vykdomojo 
komiteto pirmininkę Jemeljanovą. Ji pasakė, kad Maskva klausi- 
mą pavedė spręsti vietoje. 

Pradėio mus kiekviename žingsnyje sekti. Keletą kartų užklu- 
po bekrikštijant ar beteikiant santuokos Sakramentą. Visuomet su- 
rašydavo protokolą, pažymėdavo dalyvaujančių žmonių skaičių, o 


500 VYTAUTAS ŠILAS 10* 


kai kada ir pavardes. Priekaištaudavo, kad tokiems darbams netu- 
riu registracijos darbo pažymėjimo. Aiškindavau, kad čia yra šei- 
mos religinė pramoga. O darbo registracijos pažymėjimas reika- 
lingas tik viešoms grafiku nustatytoms pamaldoms ir tiksliai už- 
registruotoje vietoje. Protokolo antroje pusėje reikalavo pasiaiš- 
kinti: ar aš pats pradėjau atlikinėti tokius įstatymais baudžiamus 
darbus, ar man kas liepė, sakydavo, kad už tai reikės atsakyti. 

Nuvažiavęs į Telšius, viską pranešiau J. E. vyskupui Maželiui 
ir jis mane, išbuvusį beveik metus (1957 m. gruodį — V. S.) at- 
šaukė. Kai Lietuvoje buvo nustatytas svetima pavarde gyvenęs ir 
pardavėju dirbęs kunigas Jadviršas ir tardomas Vilniaus saugu- 
me, jam buvo pasakyta, kad. kun. Ivanauskas tenegalvoja, kad 
nežinoma, ką jis yra pridaręs Kaliningrade, kad visi jo nusikalti- 
mai esą čia“. 

Trečiasis kunigas Karaliaučiaus krašte buvo vienuolis iš Kre- 
tingos Edmundas Atkočiūnas (gimęs 1958 m.), dabar tarnaująs 
kunigu vikaru Nidoje. 1992 m. balandžio ir gegužės mėn. norėjau 
jį pasigauti telefonu, tačiau jis vis būdavo išvykęs. Jo prisimini- 
mai užpildytų tam tikrą žinojimo, kaip buvo gaivinamas vietos 
lietuvių tikėjimas, spragą. Dabar tik tiek tegaliu pasakyti, kad 
1989 m. atsiradęs Karaliaučiuje jis netrukus įgijo Žmonių simpa- 
tijų. kurios, deja, greitai virto apgailestavimu, kai turėjo juos pa- 
likti. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos atstovai lankėsi pas Jo 
Eminenciją kardinolą V. Sladkevičių, prašydami sugrąžinti At- 
kočiūną, bet kardinolas, matyt, šiam kunigui numatęs kitokią už- 
duotį, pažadėjo Karaliaučiaus krašto žmonėms surasti kitą tinka- 
mą kunigą. 

Be jau minėtų Telšių vyskupijos kunigų, girdėjau. sakramentų 
teikimo reikalais Karaliaučiaus krašto rytinėje dalyje 1987— 
1990 m. yra lankęsi Vilkaviškio vyskupijos kunigai. Iki šio] Sta- 
lupėnų apylinkės lietuviai su dėkingumu prisimena juos apie 
1975 m. globojusi Kybartų kleboną, dabar vyskupą, Kauno kuni- 
gų seminarijos rektorių Sigitą Tomkevičių. 

Daugiausia pastaraisiais metais Karaliaučiaus krašte yra nu- 
veikęs buvęs Tirkšlių parapijos (Telšių vyskupija) Kristaus Ka- 
raliaus bažnvčios klebonas Anupras Gauronskas (g. 1938 m.), o 
dabar Karaliaučiaus krašto katalikų parapijos klebonas. Čionai 
iis atvyko vos tik buvo įregistruota pirmoji šio krašto katalikų 
bendruomenė. 

Seniausiai mėgino įsiregistruoti Karaliaučiaus miesto katalikų 
bendruomenė — 1957 ir 1960 m. Bet nesėkmingai. Nuo 1989 m. 
vasaros įregistruoti Gastų (Slavsk) rajono katalikų bendruomenę 
daug pastangų dėjo Naujosios (Timiriazevo) gyventojas. buvęs 
partizanas Steponas Bubulas. Deja, ir iam nepasisekė. Slavsko 
vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas įam įžūliai atšovė, 
kad paduodami pareiškimai yra „fikcija ir mes į juos nereaguosi- 
me“, pridūręs dar, kad „su banditu“ nenorįs prasidėti. Ne geriau 


1i* KARALIAUČIAUS KRAŠTO KATALIKŲ BAŽNYČIOS ATGIMIMAS 501 


sekėsi ir buvusiam tremtiniui Pranui Žvinkliui 1990 m. pradžioje 
Lazdynuose (Krasnoznamensk). 

Įregistruoti Karaliaučiaus miesto katalikų bendruomenę nuo 
1990 m. pradžios stengtasi net tris kartus. Trečiąjį kartą pabandė 
miesto lietuvių draugijos aktyvistai E. Čajauskas ir V. Vėgėlė. 
Įveikti sovietinio aparato pasipriešinimo (kurį, kaip žinoma, pa- 
laikė Maskvos Stačiatikių Bažnyčia) nesisekė ir jiems. E. Čajaus- 
kui nepagelbėjo ir jo srities deputato mandatas. Tuomet netiesio- 
giai „padėjo“ XVI a. Labguvos ir Karaliaučiaus lietuvių protes- 
tantų klebonas Jonas Bretkūnas. .. 

1590 m., kol visoje Lietuvoje nebuvo lietuvių kalbos grama- 
tikos ir žodynų, Jonas Bretkūnas, prūsės ir lietuvio sūnus, ėmėsi 
versti į lietuvių kalbą visą Bibliją. Tuo metu ji buvo išversta dar 
tik į 14 pasaulio kalbų. J. Bretkūnas išvertė Bibliją gražia liau- 
diška kalba, tuo įrodęs lietuvių kalbos tinkamumą visoms min- 
tims reikšti, turėti vietą tarp kultūringųjų kalbų. 

Taigi 1990 m. sukako 400 metų Biblijos vertimui į lietuvių 
kalbą. Tai buvo neeilinis jubiliejus visiems lietuviams krikščio- 
nims, nepriklausomai nuo skirtingų jų kunigų konfesinių rūbų. 
Neseniai susikūrusio Mažosios Lietuvos dvasinio atgimimo fondo 
vadovo Petro Cidziko iniciatyva ir rūpesčiu, palaikomo Lietuvos 
kardinolo Vincento Sladkevičiaus ir Mažosios Lietuvos reikalų 
tarybos, 1990 m. rugpjūčio 26 d. 13 val. Karaliaučiaus centre buvo 
aukojamos šv. Mišios šiai garbingai sukakčiai paminėti. 

Iškilmių prologas nežadėjo nieko gera. Išvakarėse per Lietu- 
vos televiziją Lietuvos kultūros ir švietimo ministras D. Kuolys 
nuogąstavo, jog Kaliningrade gali įvykti kažkas negero. Tai at- 
baidė nemaža žmonių, ketinusių ten vykti. Gerokai prieš paskelb- 
tąią Mišių laikymo 13 valandą Kaliningrado milicija užblokavo 
jėjimus į Priegliaus upės Knypavos salą, kur prie Katedros griu- 
vėsių ir turėjo vykti šv. Mišios. Mums, atvykusiems iš Tilžės, 
Ragainės, Gastų (Karaliaučiaus lietuvių nebuvo — jų E. Čajaus- 
kas neinformavo ir pats neatėjo), taip pat iš Vilniaus. Klaipėdos, 
buvo paaiškinta, jog vidaus reikalų organai gavo signalą (vėliau 
patikslino, jog iš Kaliningrado srities lietuvio deputato), kad salą 
kažkas užminavęs (!) ir joje rengiama provokacija. Anot vietos 
valdžios, dėl mūsų pačių saugumo mes į salę įleisti nebūsime. Po 
salą ėmė lakstyti kareiviai su minų ieškikliais. Tačiau mes nosies 
nenuleidome: nesunkiai gavę vadovaujančiojo milicijos papulki- 
ninkio sutikimą, P. Cidziko atvežtą altorių bemat pasistatėme 
Priegliaus krantinėje. 

Sv. Mišias koncelebravo Kauno kunigų seminarijos prefektas 
jėzuitas Alfonsas Bulota, jam asistavo šios seminarijos klierikas. 
Septyni žmonės čia priėmė šv. Komuniją. Bet ne tik jiems šios 
pamaldos išliks visam gyvenimui — pirmą kartą po to, kai 1944 m. 
rudenį, jau dundant sovietu armijos kanonadoms, įvyko paskuti- 
niosios šiame krašte lietuviškos pamaldos (protestantų — Tilžėje 
ir Ragainėje), vėl garsiai suskambo lietuviškas „Tėve mūsų...“ 


502 VYTAUTAS ŠILAS 12* 


Kunigas A. Bulota savo pamoksle gražiai priminė visuotinę Bib- 
lijos reikšmę ir neužmirštamus J. Bretkūno nuopelnus lietuvių 
tautai. 

Be perstojo tą sekmadienį į salą atvykstančioms ekskursijoms 
teko iš tolo grožėtis Katedra, o gidams rodyti į prie jo prisišlie- 
jusį filosofo I. Kanto mauzoliejų ir aiškinti, kas čia vyksta. Iš- 
kilmes filmavo Lietuvos televizija, o atsiradę Kaliningrado žur- 
nalistai, pasišnekėję su mumis, po kelių dienų laikraštyje „Ka- 
liningradskaja pravda“ išspausdino kandų reportažą ,„Užminuotos 
mišios“ !0, 

Katalikiška malda Kaliningrado centre po atviru dangumi iš- 
įudino srities valdžią. 1990 m. rugsėjo 15 d. Karaliaučiaus kata- 
likų bendruomenė buvo įregistruota. Čia dirbti atvyko kunigas 
A. Gauronskas. Rugsėjo 23 d. 12 val. įvyko 60 žmonių katalikų 
bendruomenės pirmasis susirinkimas. Atėjo laikas rimtai pasirū- 
pinti maldos namais. Spalio mėnesį religinių reikalų įgaliotinis 
J. Machobaiskis informavo tuometinės Karaliaučiaus lietuvių drau- 
gijos pirmininką E. Čajauską, kad stačiatikių bendruomenėms 
perduota 14 bažnyčių pastatų, tačiau lietuvių katalikų pietrytinia- 
me miesto pakraštyje nužiūrėto buvusios protestantų Rasenavos 
bažnyčios pastato perdavimui lietuviams katalikams prieštarauja 
tėvas Arkadijus. Vėliau mėginta aplinkiniais keliais gauti Rase- 
navos bažnyčią, tačiau Vokietijos katalikų vyskupų patarimu, jos 
atsisakė pats kun. A. Gauronskas. 

Pirmosios įregistruotosios Karaliaučiaus miesto parapijos pa- 
maldos įvyko per Vėlines — kapinėse (susirinko apie 100 žmo- 
nių). 

Antrosios — per šv. Kalėdas prie Rasenavos bažnyčios durų. 
Trečiosios — ten pat. Suprantama, visas jas laikė kun. A. Gau- 
ronskas. Prasidėjo šalčiai. Kitame miesto pakraštyje imta nuomo- 
ti nykią sporto salę. Prieš kiekvienas pamaldas tekdavo uždengti 
sovietinius sporto stendus, čiužinius nutempti į šoną, salės centre 
įrengti altorių (pastatyti ožį ir jį uždengti), o priešais sustatyti 
sportinius suoliukus. Po pamaldų — vėl viską sutvarkyti. Savitą 
chaosą sukėlė bendruomenėje atsiradę lenkai, kurie netrukus ėmė 
kelti savo pretenzingą balsą. Taigi pamaldos ėmė atrodyti taip: 
įžangos ir pabaigos žodis rusiškai („kad visi suprastų“), paskai- 
tymai — lenkiškai, 0  pakalbėjimai — lietuviškai. Sporto salėje 
melstasi gerą pusmetį. Dabar, kai nutarta kovoti dėl vienintelio pa- 
doriai atrodančio buvusio katalikų bažnyčios pastato (jame šei- 
mininkauja filharmonija), pamaldos vyksta prie šios bažnyčios 
sienos. Antai ir per visą 1992 m. Velykų naktį Žmonės išstovėjo 
lauke — filharmonijos vadovybė neįsileido jų net į vestibiulį. 

Į Karaliaučiaus kraštą seniai kreipė akis Lenkijos vyskupai. 
Dar čia nebuvo nė vienos įregistruotos katalikų bendruomenės (o 
ir lenkų čia buvo labai mažai — iš dabar gyvenančių didžiuma 
yra suvažiavę per pastaruosius kelerius metus), tačiau jie jau pra- 


13* KARALIAUČIAUS KRAŠTO KATALIKŲ BAZNYČIOS ATGIMIMAS 503 


šė popiežių, kad Karaliaučiaus kraštas būtų priskirtas Gnezno 
vyskupijai. Lenkijos bažnyčios įtaka įgijo realų pamatą, 
kai 1991 m. vasarą popiežius paskyrė Maskvos arkivyskupu Gar- 
dino vyskupą Tadą Kondrusevičių (beje, Kauno kunigų seminari- 
jos auklėtinį). Rudenį prisistačiusiam klebonui A. Gauronskui jis 
pasakė, jog šis galįs toliau dirbti, kol atvyksią 5 kunigai iš Len- 
kijos. Į pastabą, kad jie tikriausiai nemoką lietuviškai, arkivysku- 
pas atsakė: „Niekis, užtat jie moka rusiškai, o Kaliningrado lie- 
tuviai rusiškai supranta puikiai...“ 

1991 m. gruodžio mėn. arkivyskupas T. Kondrusevičius vizita- 
vo Karaliaučiaus kraštą (iš Lietuvos vyskupų nuo XIX a. čia nė 
vienas berods nėra buvęs). Buvo pačiame Karaliaučiuje, laikė šv. 
Mišias. Aplankė dar tuomet neįregistruotas katalikų bendruomenes 
Tilžėje ir Ragainėje. Šv. Mišias čia (butuose) laikė, beje, lietu- 
viškai. 

Po T. Kondrusevičiaus apsilankymo Tilžės ir Ragainės katali- 
kų bendruomenes valdžia pagaliau įregistravo. 1992 m. pavasarį 
pas patį arkivyskupą buvo įrašyta jau šešiolika Karaliaučiaus 
krašto bendruomenių. Valdžios įstaigos buvo įregistravusios de- 
šimt. Dar dešimt bendruomenių buvo pasirengusios registracijai. 
Viena jų — Gumbinės, kurią susiburti paakino Marijampolės są- 
jūdžio grupės aktyvistai. 

Karaliaučiaus krašto kunigijos padėtis tokia. Iš penkių pla- 
nuotų lenku kunigų buvo atvykę trys. Pamaldų jie nelaikė, dirbo 
tik misijų darbą — ėjo, važinėjo po Žmones (kaip pietryčių Lie- 
tuvoje). Tiesa, pastaruoju metu pačiame Karaliaučiuje dažnokai 
lankosi Elbliongo, Balstogės ir Olštyno vyskupai, prie Šv. Šeimos 
bažnyčios sienų laiko lenkiškas pamaldas (lietuviams tada var- 
giai pavyksta įterpti kokią vieną dvi lietuviškas giesmes). Nuo 
1992 m. balandžio mėn. klebonas A. Gauronskas turėjo atvažiuo- 
jantį pagalbininką kunigą Joną Zubrų iš Klaipėdos. Šis bene pus- 
metį aptarnavo Tilžės, Ragainės, Lazdynų ir Gastų parapijas. Ki- 
tas parapijas aptarnavo pats Karaliaučiaus klebonas A. Gaurons- 
kas. Jo parapijos yra labai plačiai pabirusios, tik dvi turi tinka- 
mas patalpas pamaldoms, kitur tenka melstis privačiuose butuose, 
kapinėse, lauke. Todėl labai praverčia 1992 m. gegužės vidury 
iš Vokietijos į vokiečių įsteigtą Karaliaučiaus Evangelizacijos 
centrą (M. Raskovos 15, dirba vokiečiai ir lenkai) atveždinta ve- 
žiojamoji koplyčia. Iki 1992 m. pabaigos oficialiai įregistruotos 
bendruomenės nuodytos lentelėje (žr. p. 504). 

Karaliaučiuje pamaldos vyksta kas savaitę. Tilžėje, Gastose — 
kas mėnesį. Mėtežerynuose, Lazdynuose — nereguliariai (kelis 
kartus per metus). Dauguma parapijų yra lietuvių parapijos. Rusų 
kalba jų pamaldose vartojama ne todėl, kad apeigose būtų rusų 
(nors vienas kitas, matyt, pasitaiko), o todė!, kad dalis srities lie- 
tuvių jaunuomenės lietuviškai prastai supranta. Be to, grynai lie- 
tuviškoms pamaldoms priešgyniauja lenkai („reikia kalbėti taip, 


504 VYTAUTAS SILAS 14* 


KARALIAUČIAUS KRASTO KATALIKŲ PARAPIJOS 


Kiek 
Miestas, gyvenvietė, Bendruomenės pirmi- mel- Pamaldų 
parapija ninkas ir adresas džiasi kalba 
žmonių 
1. Gastos (Slavsk), Marija Mikšienė, 200 lietuvių, lenkų 
Šv. Pranciškaus Sovetskaja 78—9 
2. Įsrutis (Černia- Jonas Noreika, 300 lietuvių 
chovsk), Šv. Brunono Suvorovo 9—47 
3. Karaliaučiaus (Kali- Vytautas Vėgėlė, 1000 žietuvių, 
ningrad), Šv. Šeimos Celiutioznaja 8 lenkų, rusų 
4. Karaliaučius, Pavel Baklažec, 500 
Šv. Alberto Bankovskaja 10—14 
5. Lazdynai (Krasnozna- Pranas Žvinklys, 100 lietuvių 
mensk), Šv. Antano | Kaliningradskaja 61—7 
6. Mėtežerynai (Gaste- Regina Kužmarskienė, 100 lietuvių 
lovo), Švč. Marijos Centralnaja 33 
7. Ragainė (Neman), Šv. Marija Grikšienė, 150 lietuvių, 
Dvasios Lugovaja 6—7 lenkų, rusų 
8. Skaisgiriai (Bolšako- Algis Plikauskas, 200 rusų 
vo), Šv. Jono Krikš- Černiachovskio g-vė 
tytojo 
9. Tepliuva (Gvardeisk), Bronislava Miliunec, 200 
Šv. Juozapo Kaliningradskaja 18—8 
10. Tilžė (Sovetsk), Kris- Vytautas Narušas, 800 lietuvių 
taus Prisikėlimo Školnaja 7—1 
11. Šventapilė (Mamono- Tereza Paulovskaja, 400  1usų 
vo), Švč. Marijos Jūrų Palovaja 12—1 
Zvaigždės 


kad visi suprastų“). Didžiuma lenkų koncentruojasi Karaliaučiu- 
je, ir nors lietuvių čia dar daugiau, bet lenkai yra aktyvesni. Ki- 
tuose miestuose lenkų nedaug. Ragainės ir Tilžės bendruomenėse 
tik keletas, tačiau labai aktyvių, manančių, kad katalikų tikėjimas, 
tai pirmiausia — lenkų tikėjimas. Padrąsinti paskirai gyvenančių 
lenkų (Gumbinėje, Pilkalnyje), kaip minėjau, lankosi iš Lenkijos 
atvykę apaštalauti lenkų kunigai. 

Kaip minėta, katalikams labai trūksta patalpų. Pats klebonas 
A. Gauronskas tebegyvena buitinių patogumų neturinčiame Ka- 
raliaučiaus „Maskvos“ viešbučio kambaryje. Srities administracija 
katalikams grąžino tik Skaisgirių bažnytėlę. Karaliaučiaus, Ra- 
gainės, Įsruties ir Stalupėnų katalikų bažnyčių neatiduoda. Dau- 


15* KARALIAUČIAUS KRAŠTO KATALIKŲ BAŽNYČIOS ATGIMIMAS 505 


giau jų ir nebeliko: juk nukentėjusios per karą Tilžės ir Eitkūnų 
katalikų bažnyčios buvo nugriautos. Tiesa, srities katalikai, kaip 
lietuviai, galėtų pretenduoti į kai kurias protestantų bažnyčias. 
Laikantis principo neimti evangelikų bažnyčių (stačiatikiai jas 
ima), tenka galvoti, ar įmanoma pastatyti daug naujų bažnyčių. 
Šiuo metu vietos valdžia yra paskyrusi plotus Tilžės (0,12 ha) ir 
Ragainės (0,16) bažnyčių statybai. Beje, skirtingai nuo Maskvos 
patriarchijos stačiatikių, srities stačiatikių Bažnyčios užsienyje 
vadovai (centras Niujorke) neatsisako priimti gautuosiuose pasta- 
tuose ir katalikų (Gastuose ir Ragainėje). 

Kaip žinome, Lietuvos Respublikoje gyvenančių rusakalbių sta- 
čiatikių bendruomenės turi 41 cerkvę, kuriose atlieka savo tikybi- 
nes apeigas. Nors Kaliningrado srities rusakalbiai iš savo val- 
džios 1992 m. pavasarį jau buvo gavę, kaip minėjome, 14 pastatų 
stačiatikiams ir 1 baptistams, tačiau katalikai atgavo (1992 m.) 
tik vieną bažnytėlę (Skaisgiriuose). 

Dėl bažnyčių Karaliaučiaus miesto ir srities katalikai daug 
kartų kreipėsi į vietinės valdžios atstovus: 1991 m. gegužės 19 d.— 
į srities vykdomojo komiteto pirmininką Malinkiną, rugsėjo 12 d.— 
į srities tarybos pirmininką J. Semionovą, taip pat rugsėjo 
12 d.— į Kaliningrado miesto tarybos pirmininką V. Šipovą, o lap- 
kričio mėn.— į Rusijos prezidento B. Jelcino atstovą T. Polujek- 
tovą. Atsakymas vienas (patenkinantis stačiatikių Bažnyčią 
Maskvoje) — grąžinti pastatus katalikams nėra galimybių. 

Dėl tokios padėties Karaliaučiaus krašto katalikai 1991 m. rug- 
sėjo 12 d. ir gruodžio 1 d. laiškais kreipėsi į Rusijos prezidentą 
B. Jelciną. Laiškus pasirašė Karaliaučiaus miesto ir srities kata- 
likų parapijos klebonas kunigas Anupras Gauronskas, Karaliau- 
čiaus miesto Šv. Šeimos parapijos katalikų bendruomenės pirmi- 
ninkas Vytautas Vėgėlė, Karaliaučiaus srities katalikai, tuometinė 
Karaliaučiaus srities lietuvių kultūros draugijos pirmininkė Da- 
nutė Narušaitė ir jos pavaduotojas Algimantas Savickas. Atsa- 
kymo nesulaukta, 

1992 m. sausio 14 d. Rusijos prezidentui B. Jelcinui, LR AT 
pirmininkui V. Landsbergiui ir Kaliningrado srities administraci- 
jos vadovui J. Matočkinui buvo išsiųstas laiškas „Dėl sąlygų lie- 
tuvių kultūrai plėtoti lietuviams, gyvenantiems Kaliningrado sri- 
tyje, sudarymo“. Laiške apeliuojama į 1991 m. liepos 21 d. Rusijos 
ir Lietuvos Respublikos Sutartį bei Susitarimą dėl Kaliningrado 
srities, kur kalbama apie rusų ir lietuvių tautybės piliečių teisių 
paritetiškumą. Laiško skyrelyje „Religijos klausimai“ vėl iškeltas 
kulto pastatų klausimas. Ir vėl jokio atsakymo iš Rusijos prezi- 
dento. Ką gi, Rusija nuosekliai vykdo savo tautinių mažumų igno- 
ravimo politiką... 

Apie Karaliaučiaus krašto lietuvių katalikų rūpesčius 1990 m. 
pabaigoje buvo informuota Lietuvos Respublikos K. Prunskienės, 
A. Brazausko ir R. Ozolo vyriausybė. Mažosios Lietuvos reikalų 
taryba savo 1990 m. gruodžio 3 d. laiške tarp svarbesnių Mažo- 


506 VYTAUTAS ŠILAS 16* 


sios Lietuvos problemų paminėjo ir katalikams reikalingų pastatų 
klausimą. 

Pirmasis (ir kol kas vienintelis) Mažosios Lietuvos reikalų 
tarybos raštas Lietuvos Katalikų Bažnyčiai yra 1992 m. balandžio 

29 d. laiškas Vyskupų konierencijos pirmininkui kardinolui V. Slad- 
“ kevičiui, arkivyskupui A. Bačkiui, vyskupams A. Vaičiui, J. Preik- 
šui, J. Matulaičiui ir J. Žemaičiui. Laiške reiškiama nuomonė, 
kad Karaliaučiaus klebonui A. Gauronskui reikia Lietuvos kunigų 
talkos ir kad reikėtų stengtis, jog pagrindinė Mažosios Lietuvos 
dalis — Karaliaučiaus kraštas būtų priskirtas Lietuvos bažnytinei 
provincijai. Atsakymo laukiama... 

Karaliaučiaus krašto parapijų klebonas A. Gauronskas vienas 
pats, materialiai tik Evangelizačijos centro paremtas, neša sunkią 
naštą. Netrukus ši našta dar pasunkės, nes jau pasirengė įsire- 
gistruoti dar dvylika katalikų parapijų. Tai — Darkiemyje 
(Oziorsk) Švč. Marijos Apsilankymo, Cimerbūdėje (Svetli) Švč. 
Trejybės, Fridlande (Pravdinsk) Šv. Augustino, Gumbinėje (Gu- 
sev) Šv. Tado, Ylavoje (Bagrationovsk) Šv. Petro ir Pauliaus, 
Karaliaučiuje (Kaliningrad) Šv. Juozapo, Krante (Zelenogradsk) 
Šv. apaštalo Andriejaus, Labguvoje (Polesk) Šv. Oskaro, Len- 
kimuose (Lipki) Šv. Bonifacijaus, Noihauzene (Gurjevsk) Kris- 
taus Kūno, Stalupėnuose (Nesterov) Švč. Jėzaus Širdies parapi- 
jos. 

Reikia pasakyti, kad Karaliaučiaus krašto lietuvių apsispren- 
dimo katalikybės atžvilgiu klausimas kol kas lieka neaiškus. At- 
sakymą galbūt duos apdoroti kraštotyros ekspedicijų rezultatai. 
Tokias ekspedicijas 199! m. ėmėsi organizuoti Lietuvos kultū- 
ros fondo direktorius R. Matulis. 1993 m. vasarą jos turėjo baigti 
savo darbą. 

Ekspedicijų ir šiaip kelionių po Mažąją Lietuvą metu keleivio 
iš Didžiosios Lietuvos laukia netikėti susitikimai ir atradimai. An- 
tai 1990 m. vasarą su keliais bendražygiais sustojome Šilkojų 
(Sepetovka) kaime (netoli Skaisgirių) prie praėjusio amžiaus 
pabaigoje statytos trobos, papuoštos lietuviška krioglente — tokių 
pastatų Karaliaučiaus krašte vos keli belikę. Nuleidę akis, darže- 
lyje pamatėme močiutę, lietuvišką maldaknygą beskaitančią. „Juk 
dabar Suma“, — paaiškino Salomėja Šimkienė. Paskui pridūrė: — 
„Būtų gerai Skaisgiriuose bažnyčia“. 

Pirmoji Karaliaučiaus krašto pokario katalikų bažnyčia atsi- 
rado kaip tik Skaisgiriuose, tik pamaldos čia vyksta... rusiškai! 
O juk net Skaisgirių čigonai, kitados atsikėlę čia iš Kauno, lie- 
tuviškai mus sakė: „Bitų lietuviška bažnyčia, eitume pasimels- 
ti“. 

Visokių yra dabartinio Karaliaučiaus krašto žmonių. Įvairūs 
ir jo lietuviai. Žmonių, per sovietmetį išlaikiusių savo širdyje Šv. 
Bažnyčią, nėra labai daug. Europos vidurio kraštas, prūsų ir 
lietuvininkų tėviškė, ir vėl laukia misionierių. 


17* KARALIAUČIAUS KRASTO KATALIKŲ BAZNYČIOS ATGIMIMAS 507 


* * * 


1. Vilniaus Arkikatedroje, Lietuvos globėjo šv. Kazimiero 
koplyčioje 1992 m. liepos 10 d. 10 val. įvyko šv. Mišios 1944— 
1947 m. Mažosios Lietuvos sovietinio genocido aukoms atminti. 
Po šv. Mišių prasidėjo P. Cidziko surengtas Kryžiaus Žygis į 
Karaliaučiaus kraštą. Pro Kybartus jį palydėjo kunigas su tūks- 
tantiniu žmonių būriu. Piligrimai (vyrai, moterys, vaikai) pėsti 
ėjo iki Įsruties, toliau (valdžiai paliepus) vyko važiuoti. Tepliu- 
voje juos sutiko ginkluoti kareiviai ir milicija, tačiau viskas bai- 
gėsi žodiniu susitarimu, kad reikia paminklo ir pokario aukoms. ., 

2. Tilžėje 1992 m. rugpjūčio 10 d. patvirtintas konkurso Til- 
žės bažnyčiai sukurti nugalėtojų Kauno UAB „Atika“ architektų 
Gedimino Jurevičiaus ir Stasio Juškos projektas. Bažnyčios staty- 
ba rūpinasi Lietuvių bendrijų sanryša. Šiauliuose surastas rango- 
vas. 1993 m. birželio 6 d. kertinį akmenį pašventino arkivyskupas 
T. Kondrusevičius, ta proga laikęs pamaldas lietuvių, rusų ir 10- 
tynų kalbomis. Dalyvavo per 100 žmonių. 


! Plačiau apie Varmės vyskupiją žr. Wermter E. M. Geschichte der 
Diozene und des Hochstilts Ermland. Osnabrūck, 1968; Rothe A. Societas 
Jesu. Die Jesuiten in Ermland in neuester Zeit // Zeitschrift fūr Geschichte 
und Altertumskunde Ermslands. 1952.02.30, S. 409—411 (cituojama: Rothe A. 
Die Jesuiten im Ermland). 

2 Kviklys B. Mūsų Lietuva. Boston, 1968; Vilnius, 1991. P. 786. 

3 Jakštas P. Užupinė Šilutės apskrities dalis. 1985. Rankraštis (sau- 
gomas autoriaus archyve). 

*Matulevičius A. Prūsijos valdžios politika lietuvių atžvilgiu 
XVIII a. pirmoje pusėje // LTSR MA darbai. Serija A. 1(42). 1975; Matu- 
levičius A. Mažoji Lietuva XVIII a. Vilnius, 1989. P. 129. 

S Prėuss T. Ein Beitrag zur Geschichte der katholischen Mission in 
Tilsit // Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Geselschait. Heidelberg, 
1900. S. 25, 

šKaunas D. Mažosios Lietuvos knygynai. Vilnius, 1992. P. 14. 

"Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. Chicago, 1986; Vilnius, 
1992. T. 2. P. 748. 

Š Gudas K. Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė padėtis XIX a. pabaigo- 
je. Vilnius, 1992. P. 58. 

S Ten pat. P. 59. 

5 "| 5 V. Lietuviška malda // Annabergo lapelis. Bona, 1990. Nr. 21. 


LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA 
METRAŠTIS, IX 
Redaktorės J. Kardelytė, L. Sidarienė 


SL 1902. 31,75 sp. |. Tiražas 800 egz. Užsak. 878. „Katalikų akademijos“ 
leidykla, A. Jakšto 9, Vilnius. Spaudė Poligrafinių paslaugų įmonė, A. Straz- 
delio 1, Vilnius. Kaina sutartinė.